Durys 2021 07

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 LIEPA / Nr. 7(91)

Tarpdisciplininio meno kūrėjų Svajonės ir Pauliaus Stanikų autorinės parodos „Jūros“ / „Les mers“ KKKC Parodų rūmuose atidarymo akimirkos ir ekspozicijos fragmentai.

Nerijaus Jankausko nuotr.

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 liepa / Nr. 7(91) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos metų knygos rinkimai: istorijos ir meno pergalė

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500

4

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ, Virginija RIMKAITĖ, Sondra SIMANA, Evelina ZENKUTĖ. „TheATRIUM“ festivalis, arba Priartėję lūkesčių horizontai

8

MUZIKA Dovilė KIRDAITĖ. Klaipėdos kariliono festivalis užvertė aštuntąjį istorijos puslapį

15

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Teisingumo raiteliai“ be žirgų ir be teisingumo

20

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

TARPDISCIPLININIS MENAS

ISSN 2351-5848

DAILĖ

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Keistasis „jau būta“ ir Z.Inčirauskienės atradimai

28

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kuršių nerijos magija

34

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021.

4 psl. – „TheATRIUM“ festivalis. Dueto „Musica Nuda“ (Italija) koncertas Klaipėdos Teatro aikštėje. Pauliaus Sadausko nuotr.

Ignas KAZAKEVIČIUS. Jūros metras

22

Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (4). S.Drebickaitės „Gamtos pažinimas. Mokslas. Darbas.

Menas“ universitete

38

GINTARO LAŠAI

ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

Nijolė KLIUKAITĖ. D.Tamošauskaitės prijaukinti vėjai

44

I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas

45

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Eilėraščiai

46

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Vienas toks taškas

50

Tadas ŽVIRINSKIS. Virtiniozaurai. „Dėmesio, aš viską įrašinėju!“

53

Alma RIEBŽDAITĖ. Trečias brolis kvailys autobane

56

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Prūsijos karalienės Luizės atminimo ženklai Klaipėdoje (1)

60 3

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Klaipėdos metų k n istorijos ir meno p Jau 15-ąjį kartą surengtas tradicinis konkursas „Klaipėdos knyga“. Šiuosyk Klaipėdos metų knygos rinkimai užtruko neįprastai ilgai – prasidėjo 2020-ųjų gruodžio pabaigoje, o baigėsi tik 2021-ųjų birželį. Populiariausios knygos laurus nuskynė daugiausia skaitytojų balsų surinkusi Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus išleista Vasilijaus Safronovo „Klaipėdos miesto istorija“, o gražiausios knygos titulas atiteko leidybos bendrovės „Druka“ išleistam klaipėdiečio fotomenininko Broniaus Vyto Karaciejaus fotografijų albumui „Jutimai“.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Leidybinis 2020-ųjų derlius buvo neįprastai gausus, konkursui pateiktos 33 knygos.

Konkursą organizuojančios Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos „Kauno atžalyno“ filiale įrengtoje televizijos studijoje iki gegužės pristatytos konkurse dalyvaujančios knygos, surengti

net 28 nuotoliniai susitikimai su rašytojais, knygų sudarytojais ir leidėjais. Knygų pristatymai transliuoti „YouTube“ socialiniame tinkle, juos buvo galima peržiūrėti bibliotekos tinklalapyje. Virtualūs pokalbiai su rašytojais susilaukė žiūrovų dėmesio: jie skambino, rašė, domėjosi konkurso knygomis. Dėl užsitęsusio karantino biblioteka atidėliojo balsavimą, nes labai norėjo konkurso knygas skaitytojams parodyti gyvai.

Tokia galimybė atsirado gegužės pabaigoje:

Istoriko V.Safronovo parašyta ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus išleista „Klaipėdos miesto istorija“ tapo populiariausia 2020-ųjų Klaipėdos knyga.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

4

šešiuose didžiuosiuose I.Kanto bibliotekos padaliniuose buvo eksponuojamos konkurso knygos ir vyko balsavimas. Džiugu, kad konkursas įvyko ir pavyko – pandemijos sąlygomis tai buvo nemenkas iššūkis tiek jo rengėjams, tiek dalyviams.

Sudėtinga užduotis O dabar – apie populiariausią 2020-ųjų knygą. Šįsyk tikrai buvo iš ko rinktis. Spėliota, kad realiausios kandidatės gali būti Jovitos Saulėnienės knyga „Karališkoji Klaipėda“, Kęstučio Demerecko „Nemuno delta. Penkių šimtmečių akimirka“, V.Safronovo „Klaipėdos miesto istorija“ ir dar kelios kitos. Dar neprasidėjus balsavimui buvo išparduoti minėtų knygų tiražai. Spėjimai pasitvirtino – daug balsų surinko „Karališkoji Klaipėda“ ir „Nemuno delta“, antroji pagal populiarumą buvo Lietuvos jūrų muziejaus knyga vaikams „Vandens gyvenimo linija“ (teksto autorius Justas Tertelis, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, dailininkė Elena Maya). Daugiausia balsų surinko ir populiariausia 2020-ųjų Klaipėdos knyga buvo pripažinta istoriko, humanitarinių mokslų daktaro V.Safronovo parašyta „Klaipėdos miesto istorija“. „Nesitikėjau, kad ši knyga susilauks tokio populiarumo. Tai – monografija“, – stebėjo-

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

k nygos rinkimai: o pergalė Fotomenininko B.V.Karaciejaus fotografijų albumui, išleistam „Drukos“, atiteko gražiausios Klaipėdos 2020-ųjų knygos titulas. Nerijaus Jankausko nuotr.

si ir džiaugėsi V.Safronovas. Kaip konkurso organizatoriai ir tikėjosi, po knygos pristatymo skaitytojų dėmesys neatslūgo: netilo telefonai, klaipėdiečiai teiravosi, kur galima įsigyti naująją „Klaipėdos miesto istoriją“.

Gražiausią knygą, kaip įprasta, rinko autoritetinga dizainerių profesionalų komisija: Alvydas Klimas, Remigijus Treigys, Ernestas Šimkūnas, Raimondas Žičkus, Lidija Kuklienė. Komisijai vadovavo dizainerė Agnė Kanaverskytė.

Gražiausios knygos rinkimo komisijai šiais metais teko sudėtinga užduotis – knygų kaip niekada daug, net 33. Vis dėlto į gražiausiosios titulą galėjo pretenduoti tik Klaipėdoje išleistos knygos – tokį apribojimą konkurso rengėjai sugalvojo specialiai, siekdami skatinti ir palaikyti leidybą uostamiestyje.

Komisijos nariai žinojo, kad vieną gražiausią knygą išskirti bus labai sunku, nes dailės albumams, vaikiškoms knygoms, grožinei literatūrai ar mokslinėms monografijoms galioja skirtingi sudarymo ir vertinimo kriterijai, kuriuos padiktuoja jų turinys ir knygose pateikiama vaizdinė medžiaga.

Mokosi ir tobulėja Dailės ar fotografijų albumai savo grožiu ir estetika dažnai nustelbia kitas knygas. Žinoma, ir mokslinį veikalą ar poezijos knygą galima sukurti taip, kad tai virstų šedevru, bet taip nutinka rečiau, o dailės ar fotografijų albumai visada turi papildomą privalumą – juose daug gražių, kokybiškų nuotraukų ir iliustracijų.

Tokios knygos pavyzdžiu galėtų būti Sofijos Kanaverskytės tekstilės kūrinių parodos „Vardan tos“ katalogas, kurį išleido Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Iš karto matai, kad ši knyga sukurta su meile, ir viskas joje gražu, pradedant pačiais Sofijos tekstilės kūriniais ir baigiant medžiagos pateikimo idėja. Atsivertus katalogą, nustebina pirmoji nuotrauka – auksinės Sofijos rankos, tveriančios stebuklus. Kataloge stilingai ir nuosekliai eksponuojami ir kiti S.Kanaverskytės tekstilės kūriniai bei jų fragmentai. Fotografas Egidijus Jankauskas kiekvieną kūrinį fotografavo daugybę kartų, ieškodamas tinkamo apšvietimo ir geriausio rakurso, kad užfiksuotame kadre būtų ma-

tyti dygsnio ir skiautės faktūros, subtilaus siuvinėjimo grožis.

Visada tobulos yra dizainerės Aidos Zybartės sukurtos knygos. Jokių priekaištų komisija neturėjo Aidos maketuotai „Karališkajai Klaipėdai“ (autorė J.Saulėnienė). Profesionalu, švaru, estetiška ir karališka: drobinis viršelis, auksu išrašytas knygos pavadinimas ir mėlyna Prūsijos karališkosios spalvos įmautė.

Maketas labai tvarkingas, geras iliustracijų ir teksto santykis. Maketuodama knygas A.Zybartė visada kelia sau didelius reikalavimus ir juos įvykdo. Bet kai kasmet yra labai gerai, norisi kažko daugiau, kažkokio kito – netikėto ir intriguojančio sprendimo.

Tą patį būtų galima pasakyti apie Klaipėdos universiteto leidyklos knygas, kurioms lyg ir negalima pareikšti jokių priekaištų – leidiniai standartiški, maketai tvarkingi, bet tokių knygų dabar netrūksta – dizaineriai mokosi ir tobulėja.

Nuostabi yra VšĮ „Verslas ar menas“ leidyklos išleista Viktoro Miliūno pasaka „Neringa ir Naglis“. Unikali ir šios knygos sukūrimo istorija. Knygą iliustravo penkiolikmetis Reinoldas Kelpša, pasaulį matantis ne akimis, o širdimi. ► 5

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Konkurso „Klaipėdos knyga 2020“ finalinio renginio akimirkos. ◄ Iš antrinių žaliavų – įvairiausių faktūrų popieriaus, naudojamo pakuotėse, savo jautriomis nereginčio žmogaus rankomis jis sukūrė nuostabias reljefines iliustracijas, kuriose dera ne tik faktūros, bet ir spalvos.

Pasigedo drąsos Komisija atkreipė dėmesį, kad didelė dalis konkursui pateiktų knygų yra sukurtos profesionaliai. VDA Klaipėdos fakulteto dekanas A.Klimas pastebėjo, kad yra tikrai gerų leidinių, kuriuos kaip maketavimo pavyzdžius galima rodyti studentams. Bet juk renkame gražiausią. Norėtųsi, kad būtų 6

ne tik nepriekaištingai, bet dar ir su polėkiu sumaketuota. Būtent to polėkio daugeliui leidinių ir pritrūko. Gražu, tvarkinga, tobula... ir truputį nuobodu. „Pasigendu leidybinio chuliganizmo ir drąsos“, – apibendrindamas knygų vertinimus, sakė dizaineris E.Šimkūnas.

15 metų dalyvauju gražiausios knygos rinkimo komisijų posėdžiuose ir galėčiau paprieštarauti Ernestui. Sakyčiau, chuliganizmo gerąja to žodžio prasme pavyzdys galėtų būti jo paties sukurtas drąsus Antano Stanevičiaus poezijos knygos „Skaistykla“ maketas. Žvilgsnį iš karto patraukia ryškiai geltonas knygos viršelis. Norisi atsiversti, skaityti, žiūrėti. Šmaikštūs A.Stanevičiaus eilėraščiai įvilkti

Vytauto Liaudanskio nuotr.

į tinkamą rūbą. Knygą iliustravo Viltė Stanevičiūtė-Fuller.

Labai neįprastas „Klaipėdos miesto istorijos“ maketas. Kaip, beje, ir pati istorija.

Esame įpratę matyti sunkias, sausas, daugiatomes monografijas – tokių pilnos bibliotekų lentynos. Ši visai kitokia – lengvai įkandama ir skaitoma kiekvienam, turbūt todėl taip rekordiškai greitai buvo išpirkta. Šiuolaikišką profesoriaus V.Safronovo parašytą Klaipėdos miesto istoriją sudaro 90 trumpų pasakojimų. „Nors tai – mokslinis darbas, knygoje daug paveiksliukų, tekstai koncentruoti, o skaitytojų nekankina ilgos nuorodos ir komentarai išnašose. Knyga nėra skirta specifinei auditorijai ar specialistams“, – socialinėje paskyroje apie savo

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

leidinį rašė knygos autorius V.Safronovas. Šiuolaikiškai pateiktą monografijos medžiagą knygos dailininkas Jurgis Griškevičius originaliai ir nenuobodžiai transformavo į vizualiai patrauklų kūrinį. Minkštas ryškiai geltonas knygos viršelis vienus stebino, kitus piktino – kaip taip galima, čia juk monografija, kurios pasirodymo laukėme šimtą metų. Kokia nepagarba. Bet gal jau laikas laužyti stereotipus. Monografiją taip pat galima sumaketuoti drąsiai, šiuolaikiškai, jaunatviškai. Gana knygų – monumentų, kurie metų metais išdidžiai stovi knygų lentynose, o atsiverčiame juos nebent rašydami mokslinius darbus. Nereikia iš knygos daryti stabo, ji turi būti skaitoma, matoma, lengva.

Toks būtų trumpas mano pastebėjimas apie leidybinį chuliganizmą, o dabar vėl grįžtu prie gražiausios knygos rinkimo problemų.

Lėmė ketvirtis balo Kaip renkama gražiausia knyga? Kaip tuos pačius vertinimo kriterijus taikyti tokiems skirtingiems leidiniams? Komisijai tekusi užduotis buvo ne iš lengvųjų, tačiau vertinimą gerokai supaprastino racionalus komisijos pirmininkės pasiūlymas. Ji sugalvojo logišką ir matematiškai tikslią vertinimo sistemą. Kiekviena knyga, pretenduojanti į gražiausios titulą, buvo vertinama pagal kriterijų atitikimo lentelę.

Komisijos nariai nuo vieno iki dešimties balų vertino knygos grafinį apipavidalinimą, iliustracijų ir nuotraukų kokybę, tipografiką, popierių ir įrišimą, originalumą ir koncepciją bei knygos meninę visumą.

Suskaičiavus balus ir išvedus vidurkį, visi lengviau atsikvėpė – beliko palyginti gautus rezultatus. O rezultatai buvo tokie: daugiau kaip pusšimtį balų surinko Lietuvos jūrų muziejaus knyga vaikams „Vandens linija“, Jurgos Bardauskienės knyga „Kultūros palikimo beieškant: Klaipėdos miesto biblioteka 1920–1945 metais“, S.Kanaverskytės parodos „Vardan tos“ katalogas. Daugiausia balų surinko dvi knygos. 55 balais buvo įvertinta V.Safronovo monografija „Klaipėdos miesto istorija“, o B.V.Karaciejaus albumas „Jutimai“ gavo 55,25 balo. Ketvirtis balo nulėmė, kad gražiausios knygos titulas atiteko B.V.Karaciejaus retrospektyviniam kūrybos albumui.

Pavartykime šias dvi išskirtines, daugiausia komisijos balų surinkusias knygas.

V.Safronovo monografijos „Klaipėdos miesto istorija“ dailininkas – gerai žinomas jaunas menininkas, buvęs ŠMC dizaineris J.Griškevičius. Dailininkas yra sukūręs ne vieną dešimtį savitų, intriguojančių, šiuolaikiškų knygų viršelių, pelnęs apdovanojimų už originalius knygų maketus.

Kai kasmet yra labai gerai, norisi kažko daugiau, kažkokio kito – netikėto ir intriguojančio sprendimo.

Komisijos nuomone, dailininkas J.Griškevičius ir istorikas V.Safronovas sukūrė modernią, stilingą ir šiuolaikišką monografiją „Klaipėdos miesto istorija“. Joje viskas yra profesionalu ir lengva: ir tekstas, ir knygos forma. Knygos viršelis – ryškus ir minimalistinis: ryškiai geltoname fone išsiskiria iškilus raudonų plytų spalvos miesto herbas ir knygos pavadinimas, o smulkesniu šriftu – autoriaus pavardė. Atskiros temos, įvadinis tekstas ir naudotos literatūros sąrašas atskirti militaristinės žalios spalvos atvartais – aptariamą laikotarpį identifikuojančiais žemėlapiais ir faksimilėmis. Puikus teksto ir iliustracijų santykis, tik prastoka nuotraukų kokybė, bet to ir negali tikėtis – nuotraukos archyvinės.

Laurai – fotoalbumui Taip atsitiko, kad visi laurai ir vėl atiteko albumui. Tikiu, kad atsiras skeptikų, galvojančių, kad fotografijų albumą sudaryti visai nesudėtinga – teksto nedaug, nuotraukų kokybė puiki, beveik nėra galimybės sugadinti leidinį. Bet iš tiesų ne taip viskas paprasta.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė, kartu su albumo autoriumi B.V.Karaciejumi sudariusi šį albumą ir profesionaliai parašiusi fotomenininko kūrybos apžvalgą, pasakojo, kad su šiuo menininku jai dirbti buvo vienas malonumas. B.V.Karaciejus visada ypatingą dėmesį skiria savo nuotraukų kokybei.

Maksimali kokybė ir estetika yra du pamatiniai jo fotografijos principai.

Didžiulis palengvinimas – skrupulingai sutvarkytas nuotraukų archyvas. Neabejoju, kad Danguolei ir Vytui teko gerokai pasukti galvą, kokias nuotraukas atrinkti, kaip jas sudėlioti, ką parodyti, kad būtų galima susipažinti su fotomenininko kūrybos retrospektyva. Naujausiame albume, kuris apima 1977–2020 m. B.V.Karaciejaus kūrybos laikotarpį, yra visko – fotomontažų, portretų, gamtos ir miesto peizažų, aktų. Įtrauktas ir naujausias menininko LDK istorinių fotografijų ciklas.

Vertinimo komisiją sužavėjo originalus albumo maketas. Albumo puošmena – juoda įmautė – dėžė, kurioje pabirusiomis raidėmis išpjaustytas albumo pavadinimas „Jutimai“. Kas gi toje juodoje dėžėje?

Atsiranda intriga, magijos ir paslapties elementas. Išlukšteni knygą, o čia dar vienas siurprizas – netikėtas albumo viršelis.

Minimalistiniame pilkame viršelyje išrikiuoti grafiniai ženklai, primenantys japonų hieroglifus ar magiškus majų piešinius.

Knygos dizaineris R.Žičkus, kurdamas šį albumą, to ir norėjo – nustebinti, parodyti B.V.Karaciejų kitokį, nei esame įpratę matyti. Tie grafiniai ženklai ant albumo viršelio – B.V.Karaciejaus grafinės miniatiūros, sumažintos iki mažų piktogramų ir sudėliotos į tvarkingą stačiakampį. „Su dizaineriu R.Žičkumi nusprendėme, kad verta jas panaudoti viršeliui. Aprengus albumą iškarpytu aplanku, pro skylutes ta grafika visai neblogai atrodo“, – viename interviu sakė B.V.Karaciejus.

Gražiausios knygos apdovanojimas atiteko spaustuvei „Druka“. Tačiau jis galėtų būti skirtas ne tik leidyklai, kuri užbaigė kruopštų visų knygos kūrėjų darbą, bet ir visai komandai – B.V.Karaciejui, albumo sudarytojai menotyrininkei D.Ruškienei, dizaineriui R.Žičkui.

Populiariausios ir gražiausios knygos titulų laimėtojai buvo apdovanoti unikaliais autoriniais juvelyrės Neringos PoškutėsJukumienės kūriniais. Komisijos sprendimu dailininkės sukurti garbės ženkleliai buvo įteikti knygų autoriams V.Safronovui, J.Saulėnienei, B.V.Karaciejui, K.Demereckui ir J.Bardauskienei. Juvelyrė savo asmeninės simpatijos ir pagarbos ženklą – vardinį kūrinį už monografiją „Interjero karalienė“ paskyrė archeologei Raimondai Nabažaitei.

Dar venas atminimo ir padėkos ženklelis už ištikimą draugystę buvo įteiktas ilgamečiam konkurso mecenatui Rimantui Cibauskui.

7

TEATRAS

„TheATRIUM“ fe s arba Priartėję lūk e Birželio 8–20 dienomis uostamiestyje vykusio V tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ programa viliojo žymių Europos režisierių – Alessandro Serra, Jano Klatos, Krystiano Lupos, Agatos Dudos-Gracz – spektakliais. Iš jų susidėjo pagrindinė festivalio programa Klaipėdos dramos teatre, ją papildė naujovė – alternatyvioms teatrinėms formoms skirta „Triumo“ programa klaipėdiečių pamėgtoje laisvalaikio ir pramogų erdvėje „Hofas“. Festivalį vainikavo virtuozų dueto iš Italijos „Musica Nuda“ koncertas Teatro aikštėje. Festivalio spektaklių įspūdžiais pasidalijo teatrologės bei teatralės Jūratė Grigaitienė, Virginija Rimkaitė, Sondra Simana ir Evelina Zenkutė.

A.Dudos-Gracz premjera J.Grigaitienė: Žinoma, didžiausi lūkesčių horizontai ir tam tikro nerimo gaidelės tvyrojo ties Klaipėdos dramos teatro premjera „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, kurią režisavo garsi lenkų režisierė A.Duda-Gracz. Intriga dar labiau sustiprėjo po spaudos konferencijos, kurioje režisierė, atsakinėdama į žurnalistų klausimus, sugebėjo savo galingu temperamentu ir energija, išmintimi ir intelektu, emocionalumu bei moterišku žavesiu pakerėti visus. Todėl nenustebino aktorių atviros asmeninės išpažintys, išreiškusios nuoširdžią simpatiją bei padėką jaunai ir talentingai lenkų režisierei, kuri iš naujo subūrė ir sukūrė trupės branduolį.

Genialaus baroko dailininko Michelangelo Merisi da Caravaggio biografija ir kūryba pagrįstame spektaklyje bandoma atsakyti į klausimą, kokie slapti ryšiai sieja didžiausią 8

blogį (paleistuvystė, girtuoklystė, prievarta ir kt.) ir aukščiausią gėrį. Iš žemiškos, kone gyvuliškos žmogaus egzistencijos purvo dailininkas sukūrė nuostabaus grožio vizijas, kurias realizavo savo drobėse. Transformuojant žmogiškas nuodėmes į šventenybę ir (ar) dievišką grožį spektaklyje atsiveria įstabi vizualios didybės panorama. Šiame kontekste gal kiek pritrūko ryškesnės dramaturginės linijos. Fragmentiškai sudėlioti ryškūs tapybiški epizodai retsykiais užgožė pačią mintį ir neleido aktoriams įsibėgėjus pasiekti kulminacinio akordo. Tačiau galima drąsiai sakyti, kad šiame spektaklyje nebuvo antraeilių vaidmenų, nes visi aktoriai scenoje buvo pilni gyvybės, su savo personažų meilės, pašaukimo ir kančios istorijomis.

V.Rimkaitė: Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė apšviesdama siluetus žmonių, gaivališkai švenčiančių gyvenimą, kasdienėse intrigose, peripetijose, muštynėse ir orgijose besijuokiančių, šūkčiojančių ir verkiančių, nuodėme ir pažeme šliaužio-

jančių mažutėlių, kartais vis sinchroniškai maldas šnabždančių ir net nenutuokiančių, kiek dar likę Dievo jų buveinėje; siluetus žmonių, aistringai, atsidavusiai, vulgariai šokančių ant stalų, griūvančių ant grindinio, įsisiurbiančių į kito lūpas, sielą, be moralės priekaištų, be suvaržymų; siluetus žmonių, kertančių galvas, žudančių, mušančių ir kalančių prie kryžiaus, bet taip pat siluetus žmonių – nelaimingų, svajojančių, meilės išsiilgusių, o gal net jos nepažinusių. Ir toje dieviškosios šviesos apšviestoje prostitučių, valkatų, plėšikų ir skurdžių maišalynėje, toje knibždėte knibždančioje minioje – puolusioji Lena, Caravaggio stebuklas, kuris įvyko neprašytas; Lena, kuri yra ir šviesa, ir tamsa, tobulas paveikslas, bet taip tapytojo nesaugotas, nevertintas, nepuoselėtas, pamintas ir nužudytas, ir pats Caravaggio, smuklės prieblandoje stebintis ir fiksuojantis šešėliuose besiskleidžiantį tikrovės grožį ir bjaurastį, ir žmogų, su visais sopuliais ir nuosmukiais, su visa nepadailinta esme ir esatimi; Caravaggio, verčiantis nuogus, purvinus, skausmą kenčiančius ydingus Dievo tvarinius šventaisiais, potėpis po potėpio guldydamas juos į drobę, pats visa išgyvendamas, sacrum ir profanum sąjungoje šventiesiems įdėdamas anapusybės pažado nesušvelnintas riksmo grimasas, agonijos iškraipytus kūnus, mirties sustingdytus žvilgsnius; Caravaggio, visa stebinčiojo Dievo nepermanomas užmačias vykdanti avelė, dailininkas, įtikėjęs, kad Viešpats jį pasirinko, murkdęsis troškimuose būti turtingam ir šlovingam, ilgainiui apmaudžiai supratęs, kad vis dėlto Viešpaties iš tiesų nepasirinktas ir pamirštas, taip ir skendęs į savo tamsumas, grimzdęs į prarajas ir likęs ten be vilties, kad jo nutapyta tamsa kada nors virs šviesa, lygia Kūrėjo sukurtai šviesai, ir kartu – universaliu, besąlygišku, šlovingu, neabejotinu jo kaip kūrėjo, kaip menininko pripažinimu, garantija; vis dėlto ilgainiui suvokęs, kad Dievas yra meilė ir

TEATRAS

e stivalis, k esčių horizontai

Scena iš spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. A.Duda-Gracz, Klaipėdos dramos teatras).

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Dievas tik nori, kad mes mylėtume. „Aš nutapiau tamsą“, – pasakė Caravaggio; o Dievo iš tikrųjų pasirinktasis Adomas pasakė: „Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Tad kas norėtų sėdėti tamsoje?

Tuose tapybiškuose gyvuosiuose paveiksluose, toje paslaptingoje misterijoje, rafinuotoje sceninėje tikrovėje subtiliõs šviesõs apšviesti tokie gyvi ir pilnakraujai aktoriai, užpildę sceną vaizdu ir tūriu, kūrę vaizdinį po vaizdinio, mizansceną po mizansce-

nos, paveikslą po paveikslo, atvėrę juos vieną po kito ir vieną iš kito, skulptūriškai tiksliai, atsidavusiai tekėte tekėjo – pirmyn, pasmerktojo Caravaggio šešėliais. Ir mes, nebyliai parterio šešėliuose sėdintieji ir visa stebintieji, kūrėjai ir kūriniai, ir šventieji, ir puolusieji, įnardinti į Caravaggio, o gal Dievo, drobės tamsumas, režisierės valia tapome didelio šviesaus paveikslo dalimi.

S.Simana: Gyvenimo prakaitas, seilės, sperma, lupenos ir puvėsiai, susimaišę su sielos ekstaze, – štai kas yra Caravaggio šiame spektaklyje. Jis prasideda žiūrovų

panardinimu į tamsų beprotnamio tvaiką – čepsėjimas, kikenimas, aimanos ir pratisas balsingas ūksmas. Ar tai XVII a.? Ar tai žmonių pasaulis? Galvoji. Bet kai pasirodo Caravaggio, kurį, save pranokęs, vaidina aktorius Liudas Vyšniauskas, pamatai žmogiškosios sielos nuopuolio ir išlaisvinimo spektrą. Caravaggio vaidmuo apima stipriai išreikštą natūralizmą ir stipriai išreikštą misticizmą. Aktorius su šia užduotimi susidoroja, susitelkdamas į beveik nuolatinį kūno virpėjimą ir kažką, kas yra virš to, kas vyksta scenoje. ► 9

TEATRAS

Kai jis regi paveikslus, o žiūrovai tuos paveikslus mato vaidinamus scenoje, L.Vyšniausko Caravaggio veidas nušvinta kvailai naivia atsidavimo išraiška. Vis dėlto jis išbalansuoja ant įtikinančiai autentiško santykio briaunos. Neįsivaizduoju, kiek kartų galima suvaidinti tobulą balansą tarp savęs niekingo ir Dievo, bet, regis, būtent pagrindinio aktoriaus energetika turi išvežti visą spektaklio gausų būrį, kuris vaidina karnavališką nuopuolio rutiną.

Lenos – kekšės ir Caravaggio mylimosios, kurią dramatiškai įkūnija aktorė Renata Idzelytė, charakteris yra taip pat sudėtingas kaip Caravaggio, tačiau, turbūt režisierės valia, jis lieka neapšviestas, neišgriebtas iš tamsaus laiko akivaro. Viena vertus, Lena lieka kaip šviesos provaizdis, kita vertus, jos tekstas turi daugiausia pamokslaujančios, edukuojančios informacijos. Tad sakyčiau, Lenos paveikslas suformuotas kaip abstraktus ir baigtinis, todėl ir nesukuriantis įdomios perspektyvos.

Tai, kaip spektaklyje žiauriai pašiepiama Katalikų Bažnyčia, nebestebina, mes jau įpratome prie tokių vaizdų, kurie prieš dešimtmetį būtų sukėlę pasipiktinimą.

Tai, kad scenoje juda nuogi vyrai, savimi besigėrintis Kristus iš transvestitų šou, irgi nesukelia šokiruojančios reakcijos, nes režisierė, dirbdama su Klaipėdos dramos teatro aktoriais, sugebėjo pasiekti tokį pasitikėjimo laipsnį, kad nuogumas tapo natūraliu spektaklio kostiumu. Jei aktoriai sugebėtų dar labiau atsipalaiduoti ir mėgautis savo kūniškumu, tai suteiktų spektakliui stipresnį energetinį lauką ir, drįsčiau manyti, palengvintų pagrindinio veikėjo ekstatinį balansą.

Anglų režisierius Derekas Jarmanas, kurdamas filmą „Karavadžas“, siekė pašlovinti Europos kultūrą, o lenkų režisierė A.DudaGracz – Europos ateitį. Gailestingą ateities tamsą. Regėti šviesą, bet nebūti pačiam apšviestam. Tai krypties, žiūros perspektyva. Spektaklyje ši linija yra labai stipriai perteikta – nepaisant supuvusio, deformuoto, ištvirkusio pasaulio, egzistuoja tikroji šviesa, ir užtenka tik žinoti, kad ji egzistuoja, ir tai jau teikia viltį.

Tai futuristinis spektaklis, kalbantis apie ateitį praeities mirusia kalba (Biblijos tekstą L.Vyšniausko Caravaggio skaito lotyniškai).

Tai spektaklis, kurio seniai laukiau ir labai norėčiau dar pamatyti su kitais aktoriais, kai lenkų Šventąją Trejybę pakeis Darius

◄

10

Meškauskas, Mikalojus Urbonas ir Artūras Lepiochinas.

E.Zenkutė: Šiuosyk – be tekstinio nuoseklumo. Padrikos, viena su kita nesusijusios pastraipos. Tebūnie tai žaibinis pasivaikščiojimas nuo vieno paveikslo prie kito, galerijos darbo valandoms nenumaldomai artėjant į pabaigą.

Retas jausmas – nepažinti aktorių. Ir ne pavienių, kuriuos transformavo dvasinės ar fizinės genetikos nulemti išskirtiniai vaidmenys. Ne, šįkart kažkas nutiko visai trupei. Nukrito keli artistų priklausomybę miestui, įstaigos rūšiai apibrėžę žodžiai – liko aktoriai. Fizinis nuogumas, neretai siejamas su primityvumu, paviršutiniškumu, spektaklyje vaidinančiuosius, rodos, nusluoksniavo dvasiškai. Kam nepasitaiko?

Ko gero, daugeliui.

Koks, rodos, primityvus ir dar tik aktorystę studijuojančiųjų mėgstamas praktikuoti gyvųjų paveikslų metodas. Ir kaip visos techninės detalės gali dulkėti metodologinių aprašų puslapiuose. Architektūriškai įstabios meistro pilys dygsta ir smėlio dėžėse.

Kiek kartų per spektaklį norėjau pasvirti kėdėje į priekį? Mažų mažiausiai tiek, kiek sykių trupė sustingo į Caravaggio paveikslus. Ne vieno filmo ar knygos siužetas pamautas ant iš paveikslų belipančių jų personažų. Čia atvirkščiai. Kita kinematografinio ar literatūrinio košmaro pusė. Kaip tiksliai ją apibūdinti, nežinau, bet tai apie akimirką, kuri iki sustingstant drobėje buvo gyva. Vieną akimirką viešnamio orgijos dalyviai tvinkčioja, putoja ir liejasi per kraštus, kitą virsta religiniais kankiniais, šventaisiais.

Visi yra viskas. Gal apie tai ir spektaklis.

Paradoksali jungtukų paskirtis – atskirti.

Palikti vienintelį, stovintį abipus „arba“. Lyg visada viena bus geriau už kitą. Tarp kojų – nauja gyvybė ar gašlumas? O gal ir tai, ir tai. O gal ir trečia, ketvirta, penkiolikta. Po spektaklio vėl grįžtu prie mūsų ir Lenkijos aktualijų – homoseksualių žmonių teisių, abortų draudimo klausimų. Gal vis dėlto visa tai daugiau nei šviesotamsa.

L.Vyšniausko Caravaggio apsėstas aistros tapti geriausiu epochos dailininku, apsėstas amžinybės. Kristus mane pasirinko, kartoja jis. Neironizuoju, kokia žavinga vyriška arogancija, – jaustis dievu, užkariautoju, beatodairiškai norėti visko ir būtent dabar.

Berniukams – dangus. Iki jo dar gabalėlis, tad Caravaggio dvilinkas pataikauja Bažnyčiai – meno užsakovams. Mažiau

žavinga, tiesa? Kaip ir jo vagystės, apgavystės, girtuokliavimas, net dvi žmogžudystės.

Kol Caravaggio planuoja nemirtingumą, R.Idzelytės vaidinama prostitutė Lena žino tragišką savo baigtį. Specialiame spektaklio leidinyje, kuriame – užrašytos personažus jau už scenos ribų pratęsiančios jų mintys, Lena sako: žinau, kad per jį mirsiu. Taip ir nutinka. Ir to pranašišku ženklu tampa tos pačios R.Idzelytės dar spektaklio pradžioje įkūnytas paveikslas „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“. Vyras – ribų nejaučianti ir nemirtingumo siekianti pusė, moteris – šventuolė ir nusidėjėlė viename, reprodukcinė, nuo vyro priklausanti būtybė. Ar ne šią takoskyrą ir šiandien tebebandoma sujungti į vieną kelią?

Caravaggio kalba apie šešėlius. Sako – nereikia nieko, tik jie svarbūs. Karavadžistinės dailės tenebrizmas lyg apeliuotų į ne itin gausų spektaklio spalvingumą. Bet, žinoma, ne, viskas ne taip. Kiek čia kolorito kalorijų protams, akims ir sieloms, koks pasisotinimas parodija, grotesku, pasipriešinimu bukumui, meile, aistra, humoru, liūdesiu, menu, istorija.

Tokia muzika, kokią girdime A.DudosGracz spektaklyje, turėtų atsimušti į bažnyčių skliautus, drebinti mozaikas. Sakralumo, tariamo priartėjimo neįmenamoms paslaptims labui. Bet tinka, jei tik mokama jausti, aidėti ir kūniškose šventovėse.

Be progos gilinkitės į religiją. Nes vieną dieną atvažiuos kaimynai lenkai, ir sudvejosite, ar Marijai nereikėtų ieškoti kitų žemių.

Viskas apie Tai, apie Meilę. Netrukdykime jai.

J.Klatos „Faustas“ J.Grigaitienė: Blogio ištakų naratyvą per Fausto ir Mefistofelio akistatą savo spektaklyje „Faustas“ (rež. J.Klata) pagal Johanną Wolfgangą Goethe’ę iškėlė „Pod Palmovkou“ teatro iš Čekijos trupė. Nors spektaklį dėl nežinia kokių priežasčių paliko nemažai žiūrovų, asmeniškai man tai buvo vienas ryškiausių festivalio potyrių ir viena įdomiausių interpretacijų klasikine „Fausto“ tema. Kiekvieną spektaklio akimirką jaučiau ne vakarykštės dienos, o dramatišką šiandienos pulsą, kuris energingais tvinksniais (per ritmą, judesį, veiksmą) pulsavo sutrikusių ir savotiškai savo sielas dėl žemiškų malonumų praradusių,

TEATRAS

Scena iš spektaklio „Faustas“ (rež. J.Klata, „Pod Palmovkou“ teatras, Čekija).

hedonizmo šėtonui parsidavusių žmonių minioje. Pilkoje vartotojiškos visuomenės suformuotoje vidutinybių masėje be individualių veidų, vardų ir idėjų finalinėje scenoje išsiskyrė senyva pora, nuolankiai besimeldžianti mažoje kaimo bažnytėlėje.

Ir, žinoma, neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Margarita – kaip suluošintos ir iškreiptos tikrosios meilės metafora. Gal ir ne visai tolygiai ėjęs spektaklis sukėlė minčių spiečių, kai kurios scenos tiesiog sukrėtė menine išmone, o matyti vaizdai dar ilgai išliks gyvi mano atminties archyve.

E.Zenkutė: Koveris. Iki šio žodžio režisierius J.Klata redukuoja neretai ilgus teorinius išvedžiojimus, kaip šiandienos teatrui reikėtų traktuoti didžiųjų autorių klasiką.

Koks grakštus, elementarus ir tikslus paaiškinimas. Taip lyg visagalis didžėjus J.Klata ir čekų teatro trupė „Pod Palmovkou“ sumiksuoja naują J.W.Goethe’ės „Fausto“ versiją.

Su prie teatro durų gautais ir salėje užsidėtais žybsinčiais plastikiniais ragais jaučiuosi kvailokai. Net tamsoje. Priešais mane kėdėse – tokie patys šviečiantys raguotieji. Apie demonišką pradą, blogio ir

gėrio santykį žmonėse nesusimąstau. Ir, ko gero, nesuklystu.

Aiškindamas savojo „Fausto“ išeities tašką, J.Klata sakė, kad juo tapo šiandienos pasaulyje elementariu ir savaime suprantamu virtęs velniškumas ir jo ženklai. Blogis su visa savo atributika integravosi į filmus, muziką, reklamas, aprangą ir t. t. Tai nei stebina, nei gąsdina, nei bekelia klausimų.

J.Klatos „Faustas“ – lyg tas avanscenoje pastatytas stulpas su keturiais megafonais, kryžkelė, kurioje susikerta pagrindiniai spektaklio elementai. Apie visus po truputį.

Pirmajame kelyje – reveransas J.W.Goethe’ės „Faustui“. Spektaklis apima abi kolosalaus kūrinio dalis, panaudojama daug jo scenų, remiamasi eiliuotu tekstu.

Aiškiai jaučiama, kad J.Klata išstudijavo kūrinį – tik iki smulkmenų išnarstęs kažką seną, gali sukurti naują.

Antrajame – laviravimas ties riba. Didžėjus J.Klata ant to paties stulpo nukryžiuoja beždžionę (o gal patį Kristų, tik su ant krūtinės pakabinta beždžionės kauke), Margaritą pasodina į neįgaliojo vežimėlį ir priverčia prabilti spigiu, dirbtiniu balsu, taip paskatindamas publiką jausti jai antipatiją (o

Pauliaus Sadausko nuotr.

sykiu piktintis Faustu lyg iškrypėliu), surengia dangiškąją orgiją, kurios metu aktoriai, imituodami liečiamą moterį, glosto vaisių puseles ir kaišioja į jas pirštus. Dorovės sargai, uolūs katalikai, jautruoliai, ką darysite?

Ar didžėjus-pankas užkurs pyktį taip, kad iš teatro bėgsite jau po pirmos dalies? Beje, grupelė susirinkusiųjų taip ir padarė.

Trečiajame kelyje – šou, popkultūra ir visa tiesiogine ar netiesiogine tų žodžių prasme – jos velniava. „Fauste“ J.Klata atiduoda duoklę tam, kas jo jaunystės metais darė didžiausią įtaką, – muzikai. Ir būtent tokiai, kuri, jokia naujiena, laikyta šėtoniška (bliuzas, iš kurio kilo didžioji dalis muzikos stilių, vadintas velnišku). Spektaklyje pasigirsta „AC/DC“, U2, „Led Zeppelin“, Nicko Cave’o bei kitų atlikėjų ar grupių kūrinių motyvai. Čia gausu šokių, veiksmo filmų scenų imitacijų, nūdienos gyvenimo aktualijų (pavyzdžiui, nesiliaujantis viso ko filmavimas išmaniaisiais telefonais), čia ir repuojantis, gobtuvą užsimaukšlinęs Mefistofelis, o tiksliau – Mefistofelė, surūdijusio lunaparko liekanos ar į sceną sulindęs supermenas. Tai atpažįstama, sava, kad ir kaip kratomasi. ► 11

TEATRAS

Scena iš spektaklio „Makbetas“ (rež. A.Serra, Sardegna teatras, Italija). ◄ Ketvirtajame – publika, nuo kurios niekur nepabėgsi. O kartais skuodžia ji pati.

Bėda, kad daugelio žinios apie „Faustą“ ir baigiasi Mefistofeliu, Faustu ir Margarita.

Antroji kūrinio dalis, apimanti Fausto-inžinieriaus pasaulį, kuriame – homunkulo sukūrimas, Antikos veikėjai, alternatyvūs pasauliai, imperatoriaus rūmų finansinių reikalų tvarkymas, įgyvendintas projektas, atitveriant jūrą ir paverčiant ją sausuma, – prastai žinoma ir suvokiama, tad ir spektaklio vaizdiniai, jo seka jau ne visiems suprantami. Bet tai ne J.Klatos ir aktorių, ne J.W.Goethe’ės, o žiūrovų problema.

Jei viskas bus gerai, J.Klata kurs spektaklį Klaipėdos dramos teatre. Įdomu, kaip intelektualųjį provokatorių vėl priims uostamiesčio publika. Paruoškite pultą didžėjui.

Laukiame.

A.Serra „Makbetas“ J.Grigaitienė: Dar viena sceninė interpretacija Williamo Shakespeare’o „Makbeto“ motyvais turėjo būti ypatingas ir originalus 12

klasikinės tragedijos sceninis įgyvendinimas. Italų Sardegna teatro spektaklyje, laikantis elžbietiško teatro dvasios, visus vaidmenis atliko tik vyrai. Tikslus, preciziškas, tiesiog juvelyriškas režisieriaus A.Serra darbas su aktoriais. Režisierius pasirodė kaip tikras sceninio judesio, gestų, detalių virtuozas. Tačiau spektaklis atrodė tarsi išplaukęs iš kitų tolimų laikų ir gerokai nutolęs nuo šiandienos aktualijų.

Vaidmenis atliko darnus dailių ir plastiškų vyrukų ansamblis. Net nelabai aišku buvo, kuris iš jų yra pagrindinis herojus Makbetas. Visi galėjo būti Makbetais ir kartu nė vienas iš jų. Savo ūgiu ir įspūdinga išvaizda išsiskyrė ledi Makbet, turinti „Eurovizijos“ žvaigždės transvestito Končitos stotą ir veidą su elegantišku juodos barzdos linkiu. Šis italų teatro Shakespeare’o „Makbeto“ pastatymas be Makbeto ir be ledi Makbet aistrų labai madingai dar kartą parodė, kaip lengva vienu mostu ištrinti tradicinius lyčių skirtumus ir panaikinti trapias tapatybės ribas. Spektaklyje išnyko aštrus konfliktas ir žūtbūtinė kova, žmogiškos emocijos ir aistros. Liko juvelyriškai išdailintas, saugus saloninis vaizdelis, papuoštas vienu kitu

Alessandro Serra nuotr.

tikrai puikiai surepetuotu šmaikščiu laumių epizodu. Daugelis žiūrovų, skirtingai nei spektaklyje „Faustas“, liko sužavėti ir nepaliko žiūrovų salės anksčiau laiko. Žinoma, labai reikia ir tokių estetiškai švarių, iki blizgesio nupoliruotų spektaklių, tačiau kyla natūralus klausimas, kodėl buvo pasirinkta būtent „Makbeto“ istorija. Man visada įdomesnė kad ir šiurkštesnė, ne iki galo išbaigta faktūra, tačiau turinti aiškią idėją ir šiuolaikinio gyvenimo skambesį.

E.Zenkutė: Elementas (-ai). Pirmumo teise. Toks minties ir atminties palikimas po spektaklio. Dedu atspirties tašką, po kurio – kas? O prieš jį? 2018-aisiais iškeliavęs režisierius Eimuntas Nekrošius? Tuomet galiausiai – tik vatais nepamatuojamas, be galiojimo termino, nepaliaujamas šviesos šaltinis.

Jokia naujiena, italo A.Serras statytą „Makbetą“ ne vienas gretino su E.Nekrošiaus teatrinėmis orkestruotėmis.

Pats A.Serra neslepia susižavėjimo geriausiu Lietuvos režisieriumi, kurio šekspyriadą – „Hamletą“, „Makbetą“ ir „Otelą“ – kadaise matė Parmoje. Tik „matė“ – blogas žodis, „palietė“ – irgi. Manau, peiliu. Pasidarbuota

TEATRAS

ašmenimis. Ko gero, iki skausmo, iki sukrėtimo, iki įtampos suriestų kumščių. Nes švelnūs apkabinimai – drumstas vanduo. Žmogus žmogui – su visomis teigiamomis ar katastrofiškomis to pasekmėmis – turi įstrigti. Nulūžusios geležtės principas ir įstabi alchemija – plienas kartais išsiskleidžia gėlėmis.

Bet prie pražios, prie elementų. Tikrai nekrošiškas festivalio svečio pirmapradiškumas, o gal pirmapėdiškumas. Kur žengsi, ten dunksi ir piestu pamažu stojasi mirtį pranašaujantys akmenys, tamsą mėnuliškai pasidabruoja aitrus metalo staugsmas, simbolines formas įgauna medis, į orą kyla dulkės – mūsų priedanga ir tikrasis kamufliažas. A.Serra lyg visą pasaulio patirtį vis labiau kumpstančioje nosyje kaupianti senė iš archajiškumo, praeities ritualų, pranašysčių, muziką atstojančių autentiškų garsų, sceninės tamsos ir asketiškumo audžia tankią Makbeto tragediją. Nė plyšelio šviesai. Šventai tikiu, kiekvienam – prigimtinis namų DNR, konkreti vieta, numatyta globalioje šaradoje, likiminė genetika. Tai persiduoda ir menui – šįsyk teatrui. A.Serra „Makbetą“ nukelia į Sardiniją, o aktorius (visi jie vyrai, net ir atliekantys moterų vaidmenis) įgalina kalbėti sardų kalba. Lokacija – logiška, kalbos pasirinkimas – taip pat. Lygiai taip pat šimtu procentų taiklus šiaurietiškesnis E.Nekrošiaus scenovaizdis, tiesa, nieko bendra neturintis su temperamentu. Aistrai geografija nereikšminga.

Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius savo dienoraštyje įspėjo: tasai, kuris bijo žmonių paniekos ir vienatvės, tegul tyli.

Anot jo, toji baimė dar ir išsigalvota – juk populiarumas, kurį išsikovoji tarnaudamas skaitytojui ir epochos srovėms, tereiškia didelius nuostolius – ir tik tas, kuris įstengė išsiskirti iš minios ir egzistuoti kaip atskiras žmogus, o tik paskui įgijo vieną, du, tris, dešimt išpažintojų, brolių, tik tas nusikratė vienatvės menui leistinose ribose. Dar, W.Gombrowicziaus teigimu, menininkas turi išsakyti savo epochą ir nujausti ateinančią.

Kukliai papildysiu trečiąja taktika – vizionieriumi galima būti ir nepasiduodant nei dabarčiai, nei ateičiai – pirmyn į praeitį.

Gręžkis. Sykiu ir į praeitį, ir gilyn.

Tai, kad kažkada nenusilenkei laikmečiui, jo madoms, daliai kūrėjų, jei jie tikra šviesa, atsipirks. Lenksis amžininkai ar ateities kartos.

Todėl – dar sykį grįžkime į pradžią, – ir elementas. Režisierius, koks, rodos, ir yra

A.Serra, – kaip visą riktuojanti, užkurianti, gyvybę įpučianti išoriškai nematoma baterija, į priekį likusius spektaklio komandą vedantis užtaisas. Režisierius – taigi ir A.Serra – kaip tas, kuris nenuolaidžiauja, nekeliaklupsčiauja, vaikosi dvasią, nubraukdamas prielipą laiką.

S.Simana: A.Serra – žmogus „orkestras“ – jis yra savo spektaklių scenografas, kostiumų kūrėjas ir šviesų dailininkas. Prieš metus tarptautiniame menų festivalyje „Plartforma“ teko matyti jo jautrų šokio monospektaklį „Vakaro šešėlis“.

A.Serra „Makbete“ išlieka toks pat subtilus pasakotojas, tik ši istorija sekama nebe iš sielos vidinės būsenos, o iš pasaulio, kuris yra negailestingas ir fatališkai pasmerktas.

A.Serra psichologinį veikėjų paveikslą suaudžia iš garso potvynių ir atoslūgių, šviesotamsos kirčių, natūralaus medžiagiškumo objektų (akmuo, metalas, pelenai), įterpiamų į gyvųjų pasaulį, tuo primindamas E.Nekrošiaus spektaklių stilistinį vaizdumą.

Spektaklio leitmotyvas – šauksmas: Makbetai! Makbetai! Makbetai! Ir pats Makbetas save šaukia. Bet jo nėra. Yra tik žudantis, naikinantis dėsnis. Žmogus yra pati tobuliausia žudymo mašina. O Makbetas yra ne čia, jis yra kažkur kitur, paslėptas, pasislėpęs.

Kaip atsitinka, kad žmoguje nelieka žmogaus? Kur yra Makbetas?

Makbetiška situacija galima kiekvieno gyvenime, kai, susiklosčius aplinkybėms, galime nebebūti žmonėmis, turinčiais vardus, o būti vardais be žmonių. A.Serra, kurdamas spektaklį, panaudojo Sardinijos salos žemdirbius, jų paprastą valstietišką rūbą ir stotą, sardinišką kalbą, tarsi visi yra lygūs. Tarsi žudiku gali būti kiekvienas paprastas valstietis. Tik ponia Makbet, juodoji lemtis, nėra viena iš jų. Ji yra žmonių likimo valdovė (ją vaidina vyras, kaip tikrame Shakespeare’o teatre), moirų moira, nemirtingoji, kuri nuoga pakyla sienos plokštuma ir dingsta, kad vėl pasirodytų kitoje karštoje konflikto zonoje.

A.Serra „Makbetas“ atliepia šiandieninę situaciją, kai žmonės yra susipriešinę ir pasidaliję į stovyklas, jie praranda vidinį žmogiškumą ir pasilieka tik žmonių vardais.

Nenorėčiau, kad eidama šaukčiau kaip Makbetas save, – Sondra, Sondra, ir nebebūtų tos, kuri išgirsta.

A.Serra „Makbetas“ – tai subalansuotas skiepas nuo takiojo blogio.

K.Lupos „Austerlicas“ E.Zenkutė: Vokiečių rašytojui Winfriedui Georgui Sebaldui raktu į rašymą tapdavo nuotraukos, pagal jo romaną „Austerlicas“ sukurtas Valstybinio jaunimo teatro spektaklis pradedamas jaunajam Austerlicui traukinių stotyje spragsint fotoaparatu, mano blyksnis, po kurio norisi dėti tašką, – specialioje spektaklio knygelėje pamatytas per repeticijas įamžinto verkiančio režisieriaus K.Lupos portretas. Ilgai negalėjau atplėšti akių, o galiausiai fotografiją prismeigiau.

Tikrai ne prie sienos.

Bet iki to teko nueiti ilgą kelią. Žydams, vokiečiams, lenkams ir lietuviams, pačiam K.Lupai, Valentinui Masalskiui, Sergejui Ivanovui, Viktorijai Kuodytei, tai moteriai salėje su, ko gero, paaugle dukra, vis ilsinančia galvą mamai ant peties, man, kitiems mačiusiesiems spektaklį, visai žmonijai, nepriklausomai nuo tautinės priklausomybės, gimimo datos ar kitų parametrų.

Visiems reikėjo ir dar reikės paėjėti, kol besiveržiantį verksmo trenksmą bandysime užspausti delnais.

Eiti galima ir į priekį, ir atgal. Tad džiugu, kad, rodos, judama gera linkme.

K.Lupa, sėdėdamas paskutinėje salės eilėje, išleidžia keistą duslų garsą, atsikrenkščia.

Tada dar, dar ir dar daugybę kartų viso spektaklio metu. Įspėjimas tai, pasirengimas prabilti, budinimas, priminimas, kad mes čia, mes gyvi?

Po spektaklio sau atrėmiau visą skaitytą kritiką, paprasčiausiai ją nubraukiau, atmečiau viską, kas sulaukė pastabų, užkliuvo, buvo įvardyta trūkumais. Kodėl? Kartais atsakymai visai šalia. Viename interviu K.Lupa sako, kad Holokausto tema reikalauja aukos, taigi visada vienareikšmiškai ves į pralaimėjimą.

Pralaimėjusieji, mano giliu įsitikinimu, – aukščiau kritikos.

Galiausiai viena spektaklio scena tampa prieiga visam tam, ką ir kokia forma išvydau. Austerlicas, išsiaiškinęs tragišką savo šeimos likimą, – kad augo žydų šeimoje, kad nuovokios mamos buvo išsiųstas ► 13

TEATRAS

Scena iš spektaklio „Austerlicas“ (rež. K.Lupa, Valstybinis jaunimo teatras, Lietuva). ◄ gyvybės traukiniu į Didžiąją Britaniją, kad jo tėvai vis dėlto mirė konclageryje, – kartu stebint ir V.Masalskio pasakotojui Sebaldui, peržiūri Kurto Gerrono sukurto propagandinio filmo apie Tereziną ištrauką.

Gal pamatys mamą, jos veidą. Neranda.

Galiausiai kažkuris – nebepamenu Austerlicas ar Sebaldas – pasiūlo vaizdą sulėtinti keturis kartus, esą gal taip pavyks įžvelgti. Ir šįkart – ne.

Vienas po kito slenkantys tempiantys kadrai, kuriuose – kone žaisminga konclagerio gyventojų kasdienybė, ima priminti tai, ką Klaipėdos dramos teatre stebėjau kelias valandas.

Visas spektaklis su K.Lupos pasirinktu W.G.Sebaldu, antiscenišku jo literatūriškumu, dialogais, skilusiais iš atsiminimų, realiojo veiksmo nebuvimu, visa tai, ko neva neįveikė režisūra ir vaidyba, ir yra keturis kartus sulėtintas vaizdas. Ir tai joks teatro pralaimėjimas prieš literatūrą. Noriu matyti tai kaip sąmoningą režisieriaus pasirinkimą, išbandymą žiūrovui, rizikingą būdą stoti akistaton su išskirtine tema ir geriausią pasirinkimą ją perteikti.

Spektaklio pabaigoje Austerlicas palieka W.G.Sebaldo knygą. Ir taip natūralu – juk toks autoriaus išvargintas klajonių po Europą – užmiega, kad susapnuotų susitikimą 14

su mama ir tėvu. Savo košmare Sebaldas tampa nacių prižiūrėtoju, atliekančiu antropologinius nuogų tėvų matavimus, prieš įvykdant egzekuciją. Viskas jau išnagrinėta kritikų – kokia menka riba tarp budelio ir aukos, koks drastiškas ir vienintelis būdas paskutinį kartą pamatyti tėvus. Kažkuris jų, Austerlicui užmigus (sapnas sapne), kartoja: aš esu žmogus, aš esu žmogus, aš esu žmogus.

Kas lieka, kai baigiasi spektaklis? Šis, tada kitas, dar kitas, šimtai kitų? Kad ir kaip stengtųsi ar norėtų teatralai, – nedaug. Bet vis dėlto bent kartais – šis bei tas. Pavyzdžiui, sąmoningai sausai aprašytas „Austerlico“ finišas.

Post scriptum J.Grigaitienė: Šiemet penktasis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“ Klaipėdoje buvo išsiilgtas ir laukiamas turbūt penkis kartus stipriau, nei visi kiti prieš tai buvę. Po ilgos beveik dvejų metų karantininės tylos festivalis tapo ne tik dideliu įvykiu uostamiestyje, bet ir įspūdinga teatro švente su spalvingais alternatyviais meniniais fejerverkais: performansais, instaliacijomis,

Lauros Vansevičienės nuotr.

koncertais ir kūrybinėmis laboratorijomis.

Klaipėdos dramos teatras, užuot priėmęs saugią geresnių laikų laukimo poziciją, išdidžiai priėmė COVID-19 iššūkį ir pasirinko „BŪTI nepaisant visko. Būti tamsiausią gyvenimo akimirką. Būti įkvėpimo ir iškvėpimo švente, apimančia visą planetą.“ Pagaliau laisvai įkvėpti tikro, skirtingų šalių ir žanrų, netradicinio teatro turėjo galimybę ir uostamiesčio žiūrovai bei miesto svečiai.

E.Zenkutė: Festivalis „TheAtrium“ skaidrėja, įgauna aiškesnes formas. Žvelgiant į visumą, manau, šie metai buvo geriausi. Nė vieno dvejotino spektaklio.

Bėgantys metai dar nereiškia, kad progresas bus savaime suprantamas. Eiti galima ir į priekį, ir atgal. Tad džiugu, kad, rodos, judama gera linkme.

Kiek įdomesnė man ne visai tiesiogiai su festivaliu susijusi tendencija – vis didėjantis lenkų režisierių desantas Lietuvoje.

A.Duda-Gracz išreiškė abejonę, ar jos Caravaggio istorija galėtų būti rodoma Lenkijoje, į juoduosius sąrašus šioje šalyje įtrauktas K.Lupa, po pasaulį blaškosi ir kritikos dabartinei valdžiai negailintis J.Klata. Visų jų stotelė (kai kurių – ne pirmą kartą) – Lietuva. Liūdna dėl situacijos Lenkijoje, antra vertus, mes tik išlošiame. Be to, vietos po saule – daug.

MUZIKA

Klaipėdos kariliono festivalis užvertė aštuntąjį istorijos puslapį Klaipėda yra vienas iš trijų Lietuvos miestų, kuris gali didžiuotis turintis unikalų ir išskirtinį instrumentą – karilioną. Jau aštuntus metus per Jonines jis aidėjo nuo vidurdienio iki nakties – vyko VIII Klaipėdos kariliono festivalis.

maždaug 10 kg, o sunkiausias – daugiau nei 900 kg. Kartu su konstrukcijomis jie sveria maždaug 10 tonų.

Jau aštuntus metus uostamiestis garsėja tarptautinio lygio Klaipėdos kariliono festivaliais, kuriuos rengia Klaipėdos

koncertų salė. Į juos atvyksta aukščiausio lygio profesionalai iš įvairiausių pasaulio vietų. Tradiciškai festivalis vyksta birželio 24-ąją. Jo programą sudaro keturi – vidudienio, popietės, vakaro ir nakties – varpų koncertai. ►

Dovilė KIRDAITĖ

Skamba visame mieste Buvusio Klaipėdos centrinio pašto bokšte įsikūręs pirmasis karilionas skambėjo nuo 1987 iki 2006 m. Kadangi tais varpais buvo sunku groti ir jie nederėjo, senąjį karilioną pakeitė naujasis Olandijos varpų liejyklos „Royal Eijsbauts“ instrumentas, kuris klaipėdiečius džiugina iki šiol. Šį instrumentą sudaro 48 tolygaus profilio varpai, kurių mažiausias varpas sveria

„Vakaro varpai“: karilionininkų trio – C.Landry, S.Žilevičius ir O.Rostovskaja. Vytauto Petriko nuotr.

15

MUZIKA

„Vidudienio varpai“: K.Kačinskas, V.Aleinikovas, I.Vydeika, G.Valionytė, S.Žilevičius (karilionas). ◄ Nors kariliono varpai skamba visame mieste, vis dėlto geriausia jų klausytis Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Karilionininkų grojimas transliuojamas dideliame ekrane, tad visi klausytojai gali ne tik girdėti, bet ir matyti varpinėje grojančius atlikėjus.

VIII Klaipėdos kariliono festivalis prasidėjo „Vidudienio varpų“ koncertu lygiai 12 val. Jame pasirodė net penki atlikėjai, iš kurių pirmasis Kęstutis Kačinskas atidarė festivalį. Atlikėjas puikiai žinomas visai klaipėdiečių bendruomenei, nes nuo pat kariliono atsiradimo Klaipėdoje jis yra vienas iš dviejų karilionininkų, kurie sėdi prie miesto varpų „vairo“. Šiuo instrumentu K.Kačinskas kasmet groja maždaug 50 koncertų. Jo programoje skambėjo įvairių epochų kompozitorių kūryba, jų atlikimas sudomino klausytojus.

Žilevičiumi jie paruošė ir koncerte atliko po du kūrinius, kurių vieną net patys aranžavo karilionui. Štai ką sakė jaunieji atlikėjai apie karilioną. Vilius: „Su karilionu susipažinau būdamas dar visai mažas ir jis man iki šiol

Ypatinga technika sužavėjęs ne tik klausytojus, bet ir kitus atlikėjus, amerikietis karilionininkas pademonstravo itin aukštą profesionalumą.

Edukacinio projekto vaisiai Jau nuo 2019 m. rudens Klaipėdos koncertų salė vykdo edukacinį projektą ,,Atrask karilioną“, kuris suteikia galimybę gabiausiam muziką studijuojančiam jaunimui iš arčiau pažinti karilioną ir išmokti juo groti. Koncerte „Vidudienio varpai“ pasirodė trys jaunieji projekto atlikėjai: Vilius Aleinikovas (Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija), Ignas Vydeika (Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija) ir Gintarė Valionytė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Gyvų ir nuotolinių pamokų metu su karilionininku Stanislovu 16

„Popietės varpai“: C.Landry (karilionas).

labai patinka. Šis instrumentas ne šiaip fortepijonas, paslėptas kokioje nors klasėje, kambaryje ar salėje, o instrumentas, kuriuo grojančiojo užgauta bet kokia nata yra girdima pusei miesto. Grojimas šiuo instrumentu susideda iš dviejų dalių: tai gebėjimas tinkamai pritaikyti kūrinį šiam instrumentui ir labai geras susipažinimas su tuo, ką groji.“ Ignas: „Prieš trejus metus nežinojau apie karilioną, tačiau Loretos Narvilaitės dėka susipažinau su šiuo instrumentu. Karilionas mane nustebino savo didingumu bei istorija. Jo pamokos nuo kitų pamokų skiriasi tuo, kad integruoja įvairias kitas specifikas. Vienas pavyzdys – tai gebėjimas aranžuoti kūrinius

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

karilionui. Esu labai dėkingas profesoriui Stanislovui Žilevičiui.“ Gintarė: „Metaforiškai žvelgiant, varpai man simbolizuoja išsilaisvinimą ir drąsą, nes gebėjimas suvaldyti tokį didelį instrumentą padeda suvaldyti ir savo didelių iššūkių kupiną gyvenimą. Jis suteikia pasitikėjimo savimi ir pajautimą, kad tikrai gali būti išgirsta, nes varpai gaudžia garsiau už visa, kas paliekama bokšto papėdėje.“ Festivalio „Vidudienio varpų“ koncertą užbaigė visų trijų jaunųjų atlikėjų mokytojas, klaipėdiečiams puikiai žinomas atlikėjas S.Žilevičius, kuris paskambino savo paties aranžuotą garsiąją Ferenco Liszto „Vengriškąją rapsodiją“ Nr. 2.

„Vakaro varpai“: O.Rostovskaja (karilionas).

Sužavėjo ypatinga technika „Popietės varpuose“ skambėjo karilionininko Carsono Landry paruoštas rečitalis. Kilęs iš Orlando Floridoje (JAV) jis baigė bakalauro studijas „Principia“ kolegijoje Ilinojuje, o šiemet gavo prestižinę Fulbrighto stipendiją studijoms Jefo Denyno karališkojo kariliono mokykloje Mechelene (Belgija). Ypatinga technika sužavėjęs ne tik klausytojus, bet ir kitus atlikėjus, amerikietis karilionininkas pademonstravo itin aukštą profesionalumą. Svečio programoje skambėjo kariliono Bachu vadinamo flamandų

kompozitoriaus Matthiaso van den Gheyno kūriniai. Jo sukurti 11 preliudų karilionui yra vieni iš nedaugelio išlikusių XVIII a. originalių kūrinių šiam instrumentui, iki šiol dažnai atliekamų koncertuose.

Atlikėjas į Lietuvą atvyko pirmą kartą, o apie festivalį sužinojo iš savo dėstytojo, kuris prieš kelerius metus taip pat jame dalyvavo. Paklaustas apie mokymąsi groti karilionu Amerikoje, C.Landry atsakė, kad Šiaurės Amerikos kontinentas yra labai platus, todėl visi karilionai yra labai toli vienas nuo kito. Ten kiekvienas instrumentas turi savo mokytoją, o Europoje galima rinktis ne tik mokyklą, bet ir mokytoją.

C.Landry atlikta programa buvo tiesiogiai susijusi su studijomis Belgijoje.

Joje atsispindėjo labai plati istorinė eiga: nuo baroko epochos iki gerai žinomų klasikos ir šiuolaikinių kūrinių. Įdomi buvo Carsono nuomonė, kodėl jis vis dėlto pasirinko Belgiją. Atsakymas labai paprastas: nes Belgijoje įsikūrusi populiariausia karilionininkų mokykla pasaulyje. Taip pat ten yra daug karilionų, o ir atstumas tarp jų ne toks didelis kaip Šiaurės Amerikoje. Įdomi buvo atlikėjo naudota skambinimo karilionu technika, kuria jis ir išsiskyrė iš kitų kolegų.

Apie tai, kaip jis jaučiasi grodamas, kai jo klausosi visas miestas, Carsonas sakė, kad jeigu apie tai galvotų kiekvieną kartą, tikriausiai ir klaidų padarytų labai daug ar net iš viso negalėtų groti, kai tiek daug įtampos, todėl karilionininkai apie tai nemąsto. ► 17

MUZIKA

Varpai sujungia žmones ◄ „Vakaro varpuose“ visus sužavėjo jau ne pirmą kartą Klaipėdos kariliono festivalyje dalyvaujanti nuostabi kariliono atlikėja Olesia Rostovskaja (Rusija). Ji yra baigusi garsiąją P.Čaikovskio konservatoriją Maskvoje (kompozicijos ir vargonų specialybes), Sankt Peterburgo universitetą ir prestižinę karališkąją karilionininkų mokyklą Mechelene. Tituluota atlikėja dažnai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, prisistatydama kaip karilionininkė ir kompozitorė. Savo pasirodymuose ji siekia sukurti ypatingą atmosferą, patraukiančią klausytojų dėmesį nuo pirmo iki paskutinio garso.

O.Rostovskajos šiemetė programa atliepė temą „Karilionas sujungia žmones“ – per garsą, istoriją, muziką. Pasak jos, „kai pirmieji karilionai atkeliavo į Rusiją valdant carui Petrui I, tai buvo puikus kultūrinių mainų pavyzdys. Karilionas anuomet buvo retas ir gana keistas daiktas, o jo repertuarą sudarė ne vien rusų muzika, bet ir madingos to meto dvaro ir teatrų kompozitorių melodijos. Tačiau seniau rusų karilionininkams šis repertuaras ne visada buvo lengvai prieinamas. Dėl internetinio ryšio šiandien karilionininkų bendruomenė tapo didele šeima. Įvairių šalių karilionininkai palaiko vienas kitą, keičiasi partitūromis.“ „Vakaro varpų“ koncertą užbaigė trijų skirtingų valstybių, trijų skirtingų kartų karilionininkų trio – S.Žilevičius, C.Landry ir O.Rostovskaja, kurie pagrojo O.Rostovskajos kūrinį „Trigubas skambesys“.

Iki paskutinio garso Birželio 24-ąją varpų muzika nesiliovė skambėjusi iki pat vėlyvo vakaro. Kartu su ja atlikėjai ir publika palydėjo ilgiausią metų dieną, kurią užbaigė „Nakties varpai“.

Kariliono partiją šiame koncerte grojo lenkų atlikėja Monika Kaźimierczak, klausytojams pažįstama iš ankstesnių Klaipėdos kariliono festivalių. Ji – taip pat prie Baltijos jūros įsikūrusio Gdansko karilionų siela. Šiame mieste Monika inicijuoja ir rengia kariliono festivalius, o tai daryti tikrai verta, nes Gdanske yra net 18

Nakties varpai“: M.Kaźimierczak (karilionas), M.Szczerba (valtorna), Klaipėdos brass kvintetas, P.Vyšniauskas (sak

3 varpų instrumentai. Beje, vienas iš jų – Keliaujantis karilionas – 2015 m. birželį buvo atvykęs į Klaipėdą kaip Klaipėdos kariliono festivalio šauklys. Tarptautinių konkursų laureatė aktyviai koncertuoja Olandijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Lietuvoje, JAV.

„Nakties varpų“ programą M.Kaźimierczak pradėjo duetu su savo vyru Michału Szczerba (valtorna) ir atliko šiuolaikinius opusus, tarp kurių buvo Katarzynos Kwiecień-Długosz kūrinio premjera, taip pat L.Narvilaitės, Arvo Pärto, Geerto D’hollanderio opusai.

MUZIKA

skas (saksofonas), I.Spalinskaitė-Kurienė (mušamieji), dirigentas T.Ambrozaitis.

Koncerte taip pat pasirodė Klaipėdos brass kvintetas, vadovaujamas Sigito Petrulio, solistai Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir Ingrida Spalinskaitė-Kurienė (mušamieji). Atlikėjų, grojusių Laikrodžių muziejaus kiemelio scenoje, ir kariliono bokšte įsikūrusios karilionininkės darniam

muzikavimui vadovavo dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Vieni įsimintiniausių šios programos momentų: daugumos naujų opusų autoriai dalyvavo koncerte ir festivalio koncertus vedusios muzikologės Veronikos Janatjevos kalbinami komentavo

Vytauto Petriko nuotr.

savo kūrinių idėjas. Skambėjo Mykolo Natalevičiaus, Mato Drukteinio, Alinos Savanenkovaitės, Zitos Bružaitės kūrinių premjeros. Nors baigiamasis koncertas užsitęsė ilgokai, intriga nepaleido gausiai susirinkusios publikos dėmesio iki pat paskutinio garso.

19

KINAS

„Teisingumo raiteliai“ b e Yra tokia ukrainiečių legenda apie sutapimus. Ji apie Liubavą Vasilkovną, gražią princesę iš Vitebsko. Pirmąjį pavasario rytą po pilnaties ji medžiojo mešką. Tačiau meška ją pirma užpuolė iš pasalų ir nukando jai pirštą su brangiu deimantiniu žiedu. Tragiška medžioklė. Praėjus lygiai dešimčiai metų, pirmąjį pavasario rytą po pilnaties tame pačiame miške, toje pačioje vietoje princesė išėjo medžioti vėl. Šį kartą Liubava nušovė seną mešką. Ji perpjovė meškai pilvą, tačiau nerado nieko. Žiedo ten nebuvo...

Andrius RAMANAUSKAS

Su aktoriumi M.Mikkelsenu Filmai apie kerštą iš pradžių gali būti veiksmingi, tačiau vėliau keršto formulė žiūrovams pabosta, ir neretai tokios istorijos gali atrodyti per dažnai pasikartojančios. Tėvo, praradusio šeimą ir neturinčio ko prarasti, personažas kine matytas daugybę kartų ir jį yra vaidinę visos kovinių filmų žvaigždės ir

Režisierius ir scenaristas A.Th.Jensenas.

20

ne tik jos. Danų scenaristas Andersas Thomas Jensenas dažniausiai rašo filmų scenarijus kitiems danų režisieriams ir labai retai kuria filmus pats. Tačiau, kai jis tuo užsiima, visada išeina kažkas ypatingo ir peržengia žinomo žanro ribas. Lietuvoje žinomiausi jo filmai „Adomo obuoliai“ („Adams æbler“, 2005) bei „Vyrai ir viščiukai” („Mænd & høns“, 2015). Abu rodyti kino festivaliuose mūsų šalyje. „Teisingumo raiteliai“ („Retfærdighedens ryttere“, 2020) yra naujausia šio režisieriaus ir buvusiuose jo filmuose jau matytų aktorių su Madsu Mikkelsenu priešakyje kolabo-

Anderso Overgaardo nuotr.

racija. Filme kalbama ne tiek apie kerštą, kiek apie keršto jausmo atsiradimą, jo motyvaciją, pasirengimą kerštui ir galiausiai susitaikymą su netektimi. Istorija tikrai nėra apie teisingumo įvykdymą to nusipelniusiems blogiukams. „Teisingumo raiteliuose“ pagrindinį vaidmenį atlieka M.Mikkelsenas. Jo įkūnijamas personažas Markusas – nekalbus, be emocijų, tipiškas visko matęs vyras iš kariuomenės. Grįžęs iš tarnybos jis priverstas susitaikyti su tragiška žmonos netektimi. Ji žuvo susidūrus dviem traukiniams. Markusas lieka vienas auginti paauglę dukrą. Veiksmas įkaista, kai traukinio katastrofą išgyvenęs statistikos ekspertas Otto susisiekia su Markusu. Otto manymu, traukinio avarija nebuvo tiesiog nelaimingas atsitiktinumas. Jis įsitikinęs, kad visi įrodymai veda į liūdnai pagarsėjusią baikerių gaują „Teisingumo raiteliai“, kurie yra atsakingi už incidentą. Markusas, negalėdamas susitaikyti su netektimi, renkasi žiauraus keršto kelią ir su naujais atrastais draugais vieną po kito medžioja gaujos narius. Tik ar teisingumas nugalės?

O gal viskas bus veltui? O gal jokio teisingumo nėra?

Humoras ir drama Juosta vadovaujasi Holivudo keršto filmų klišėmis, tačiau jos stipriai atmieštos unikaliu danų humoru. Ir jo čia tiek pat daug, kaip ir smurto. Smurtas ir personažų skausmas čia yra tikras ir nepagražintas, tarsi tikroje dramoje apie savigraužą, o humoras – absurdiškas ir tamsus, kaip „Adomo obuoliuose“. Humoro ir dramos santykis filme nėra pamatuotas pagal mums įprastą formulę. Šie du dalykai nuolatos eina koja kojon. Tai keistas emocijų balansas, kuris gali suveikti tik danų filme, bet tikrai ne Holivude. Šalia niūraus, savyje užsidariusio M.Mikkelsono kareivio personažo filme šliejasi trys asocialūs vidutinio amžiaus vyrų tipažai – kompiuterių hakeriai. Tas kontrastas tarp kariškio ir trijų kompiuterininkų ir sukuria viso filmo žavesį. Visi

KINAS

b e žirgų ir be teisingumo Naujas filmas Pavadinimas: „Teisingumo raiteliai“ / „Retfærdighedens ryttere“. Žanras: veiksmo drama, juodoji komedija.

Sukurta: 2020 m. Danija, Švedija, Suomija.

Režisierius: Andersas Thomas Jensenas.

Scenarijaus autorius: A.Th.Jensenas.

Aktoriai: Madsas Mikkelsenas, Nikolajus Lie Kaasas, Larsas Brygmannas, Nicolasas Bro. Trukmė: 1 val. 56 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

Kerštautojų komanda. Kadras iš filmo „Teisingumo raiteliai“ (rež. A.Th.Jensenas, 2020).

Juosta vadovaujasi Holivudo keršto filmų klišėmis, tačiau jos stipriai atmieštos unikaliu danų humoru. jie dirba komandoje, bandydami išspręsti painios konspiracijos užduotis ir sukurti keršto planą. Tačiau kiekvienas iš jų savaip trenktas, su savo unikaliomis traumomis.

Kiekvieno trenktumas iš pradžių juokingas,

bet vėliau paaiškėja dramatiniai jo aspektai, kurie šiuos personažus padaro žmogiškesnius žiūrovų akyse.

Dialogai „Teisingumo raiteliuose“ reikalauja atidesnio publikos dėmesio. Ištartas sakinys iš pradžių gali atrodyti nesvarbus, tačiau po pusvalandžio jis ironiškai arba sarkastiškai susisieja su vėliau rodomais įvykiais. Dialoguose paslėpta daugybė detalių, kurios vėliau praplečia istorijos kontekstą.

Kitaip tariant, akyli ir ausyli žiūrovai gaus daugiau nei tik veiksmo dramą ir juodojo humoro komediją.

Filmo „Teisingumo raiteliai“ (rež. A.Th.Jensenas, 2020) plakatas.

Daug emocinio užtaiso Tragedija, sutapimai ir nesusitaikymas yra pagrindinės filmo temos, tačiau pats kerštas irgi nelieka šešėlyje. Filme vieno personažo lūpomis pasakojama ukrainiečių legenda tarsi apibendrina visą istoriją. Šios legendos prasmė, kad kerštas nėra atsakymas. Mes galime norėti atkeršyti ar apkaltinti kažką dėl savo artimųjų netekties, bet, pasirinkę šį kelią, niekada neatrasime to, ko ieškojome. Deimantinis žiedas ir nukąstas pirštas niekada nebus atgauti, todėl keršto siekis yra lyg apgaulė. Panašiai nutinka ir Markusui, kai jis sužino, kad jo žmona žuvo avarijoje, o ne tapo kruopščiai suplanuotos žmogžudystės auka. Jis nerado prarasto žiedo su deimantu. „Teisingumo raiteliai“ turi daug tokių subtilių nuorodų ir metaforų. Nors tai filmas su trūkumais, ir tokie tradicinių žanrų eksperimentai nėra apdovanojami festivaliuose, nes tai labiau intelektuali pramoga nei intelektualus kinas. Tačiau ši keršto versija sukelia nemažai apmąstymų. Juosta turi daug emocinio užtaiso ir ji tikrai sujudina pilkąsias ląsteles. Be to, visus kitus filmo trūkumus nubloškia dar vienas įsimintinas M.Mikkelseno vaidmuo, kuris gal nepelnytai bus nublokštas kito jo vaidmens iš tais pačiais metais pasirodžiusio ir „Oskarą“ laimėjusio danų filmo „Dar po vieną“ („Druk“, 2020).

21

TARPDISCIPLININIS MENAS

Jūros metras Be abejonės, „SetP Stanikas“, arba Svajonės ir Pauliaus Stanikų (toliau – S & P) paroda, birželio 18 – liepos 18 d. veikusi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose, – įvykis.

Ne todėl, kad jie – pripažinti kūrėjai, ne todėl, kad jų paroda buvo planuota penkerius metus, ir ne todėl, kad ši paroda – kažkas tokio, ko nebūtų galėję atsirasti kitu laiku ir kitoje vietoje. Galėtų. Tačiau paroda suskambėjo Klaipėdos, kultūriškai išsitęsusios laike beveik taip pat, kaip miesto plane, kontekste.

22

Ignas KAZAKEVIČIUS

Pirmoji autorinė „Jūros“ / „Les mers“ – pirmoji tarpdisciplininio meno kūrėjų autorinė paroda uostamiestyje, bet ji nėra menininkų debiutas KKKC Parodų rūmuose. S & P eksponavo kūrinius reikšmingiausiuose KKKC projektuose. 2011 m. jie dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos projekte „Estetika vs Informacija“, Maskvos bienalės renginiuose, o 2012 m. jų kūriniai buvo pristatyti visus lankomumo rekordus sumušusioje prancūzų ir lietuvių šiuolaikinio meno parodoje „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“. Tada kometa į Lietuvos meno pasaulį įskriejęs prancūzų kuratorius Nicolas Bourriaud tarsi šiuolaikinio meno popiežius pašventino KKKC ir šis akimirkai virto Lietuvos meno centru. Po šios parodos didelio formato S & P darbai beveik dešimtmetį buvo saugomi KKKC ir man nuolat primindavo, kad gal jau pribrendo laikas personalinei autorių pa-

rodai. Tas laikas atėjo, su juo – ir kitas dešimtmetis, ir štai vieni charizmatiškiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų aukojo meno mišias šventove virtusiame KKKC ir erdvėje šamaniškais ženklais įrėžė savo indėlį į KKKC sukūrimą. Trumpai tariant, tai viena retų parodų, leidžiančių pajusti meno eksponavimo svarbos įteisinimo aktą. O kalbant be patetikos – fiziologiškai pajusti tikslingai ir kokybiškai, bet atsitiktinai sumodeliuotų garso takelių vibraciją, prietemoje ir pusšešėliuose virpčiojančių refleksų, stoglangių celofano properšų, kažkur žingsnių gretimose salėse, praslenkančių žiūrovų šešėlių, kūrinių kvapo ir įkaitusio pastato tvankumos kondensatą.

Lengvai pro S & P parodą nepraplauksi.

Visada užkliūsi, visada kas nors užkabins.

Mėgautis estetiniu koliažu leido ir tai, kad parodoje nebuvo tekstų, išskyrus anotaciją, parodos pavadinimą, nebuvo kūrinių pavadinimų, visi jie QR kodais nukreipė lankytojus įprasta informacine linkme, ir mes stebėjome rafinuotai ir pošiurpiai „išsivyniojančius“ tapybos, piešinių, v i d e o p a v e i k s l ų ritinius. Stebėjome nebaigtame kino filme savaime besiplėtojantį siužetą.

TARPDISCIPLININIS MENAS

Jūros skaitymas KKKC nuo pat įkūrimo atliko ano laiko ir šiandienos laiko vartų misiją šiuolaikiniame mene. Buvo lyg užtvankos, reguliuojančios vietinio ir „nevietinio“ meno, įskaitant technologijų, tendencijų, parodų kuratorių ir architektų, parodų kultūros telkinių susisiekimą. Šiek tiek druskos gyvenimo rutinai paskatinti reikia, bet juk negalima įleisti per daug jūros vandens į ežerą ar marias – vietinė ichtiofauna žus, toje akvatorijoje bus pažeista etno- ir eko- sistema. Kita vertus,

kultūriniame rezervate taip pat negali gyventi, nes kranto teritorijoje aplinka pasikeitė, kuriami biurai ir pliažai. Nenuogąstaukite, šios jūros egzistuoja tik mūsų fantazijoje.

Realiu laiku mes regime tik jūros paviršiaus atspindį, bet nesuvokiame pačios jūros kaip visumos. Galime apskaičiuotinai įsivaizduoti jos kubatūrą, užterštumo lygį, kitus vandens tyrumo, fizinius ir metafizinius parametrus, bet jūrą matome tik per asociacijas. Jūrą perskaitome kaip istoriją su laivų mūšiais, vikingais ir pasienio patruliais, kaip stichiją su bangomis ir ledkalniais, kaip idilę su delfinais ir jachtomis, kaip atrakciją, papildytą

paplūdimio tinklinio, banglentininkų ir gelbėtojų, o gal kaip ekovariantą – su plastiko liekanomis, naftos dėmėmis ir mirusiais koralais ar kaip nostalgiją – su visokiomis nerijomis, salomis, lagūnomis, rifais. Dar atsargoje turime skrajojantį olandą, piratus, jūrinės ir nejūrinės valstybės sampratą, povandeninius kabelius, naftos platformas ir dujotiekius... Įsivaizduokime, kad menininkai į šį klišių konstruktą sudeda savo patirtis ir gautus vaizdo pikseliukus sulipdo esamojo dažninio praeityje laiko klijais. Laikas – vėlgi tik kažko jau nutikusio refleksas, jį sukuria ►

Svajonės ir Pauliaus Stanikų autorinės parodos „Jūros“ / „Les mers“ KKKC Parodų rūmuose fragmentai.

Nerijaus Jankausko nuotr.

23

TARPDISCIPLININIS MENAS

nelygu balansui. Kaip ir raidė π nelygu p.

Kai šią graikišką raidę apskritimo ir jo spindulio santykiui išreikšti pasirinko XVIII a. britų matematikas Williamas Jonesas dėl ja prasidedančių žodžių „perimetras“ ir „periferija“ (liet. „apskritimas“), apie periferiją vietos ir laiko požiūriu jis negalvojo. Jūs taip pat nepraleiskite šio semantinio niuanso. S & P menas Lietuvoje visada buvo suvokiamas periferiškai. Nepaisant suvokėjų rango, statuso, išprusimo. Tad paroda Klaipėdoje aktuali ir svarstant periferijos periferiškumo klausimą. Vizualiai tai galėtų būti sulyginama su parodoje eksponuotu meteoritu, kuris įkrito į praustuvą, pirma pramušęs hierarchinės aplinkos ir tokios pat hierarchinės pseudostruktūros stogą. Kiekviena S & P paroda bet kurioje erdvėje veikia panašiai. Toks yra šios kūrybinės poros veikimo meno lauke mechanizmas arba, jei norite, vadinkime tai Svajonės ir Pauliaus „set-up’u“.

Suvokiama pasąmone

◄ pats kūrėjas ir toks laikas egzistuoja, kol menininkai kuria, o žiūrovai stebi ir vertina šį procesą. Parodoje regėjome mėnesiui sustabdytą S & P pasąmonės srautą. „SetP Stanikas“ – tai S & P „set-up’as“ arba idėjos įgyvendinimo būdas, stilius, struktūra.

Neatsitiktinai šia paroda autoriai nejučia vizualiai išreiškė KKKC misiją. Sugrojo rekviem gęstančiai intelektualiai (nepainioti su technologiška ir išmąstyta) ir instinktyviai (nepainioti su ekspresionizmu), emocinio patoso ir komunikacinio perkrovimo pakylėtai kūrybai. Paroda yra ne tik S & P kūrinys, įkūnytas KKKC parodų salėse, bet ir centro tęsinys erdvėje. Tokioje pačioje, kaip ir S & P kūryba – decentralizuota, amžinai post / pop geopolitiška, post / pop kultūriška, post / pop socialinė, ekstazinė ir konfrontuojanti.

S & P „set-up’as“ Kad ir kaip vadintųsi kūrybinis Svajonės ir Pauliaus Stanikų duetas, pavyzdžiui, „SetP 24

Stanikas“, „Svajonė & Paulius Stanikas“ ar tiesiog tarpdisciplininio meno kūrėjų pora, juos visada galima drąsiai pavadinti m e n i n i n k a i s. Žmonėmis, kuriančiais m e n ą, gebančiais ne tik jį, bet ir jo kūrime dalyvaujančią auditoriją sukurti. Sukūrus gerą meną, visada reikia atkurti save, nes viskas išdega ir išsproginėja, išmuša kamščius ne tik kurčiajam. Stanikai tapo aistros pelenais, piešia pjūviais, o kūrinių, parodos, projektų kultūrinį svorį, estetinį vektorių, informacinį potencialą galime sužinoti kiekvieno iš mūsų bazinės suvokėjo teritorijos plotą padaliję iš S & P konkrečios parodos akvatorijos ir padauginę iš skaičiaus π. Π skaičius yra svarbus šioje marinistinėje formulėje.

Rezultatas bus išreikštas jūros metrais, bangų dažniais, horizonto pusiausvyra ir kitais nesisteminiais vienetais. S & P kūryba jokiai sistemai nepaklūsta, o kūrybinės sistemos pusiausvyra jų kūryboje traktuotina kaip slydimas santykinės jūros lygio paviršiumi, veiksmo metu jį pakeliant arba sumažinant.

Paroda visada lieka improvizacija eteryje.

Paulius turbūt pasakytų, kad pusiausvyra

Atmintyje iškyla S & P dalyvavimas Venecijos bienalėje. 2003-iaisiais S & P projektas „Pasaulinis karas“ atstovavo Lietuvai 50-ojoje Venecijos meno bienalėje. 2003 m. kūrėjams skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2017 m. už estetinį kūrybos provokatyvumą menininkai įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija. Tai dviguba epitafija bet kuriam kuriančiam Lietuvos menininkui, nes po to Lietuvos

TARPDISCIPLININIS MENAS

kontekste galima tikėtis tik neformalaus „meno ambasadoriaus titulo“.

S & P „Jūros“ propaguoja laisvę nuo šiandien madingos estetikos, kuratorinių praktikų, nuo meno vartotojiškumo ir paklausos, „koreguojančios“ menininkus ir jų meną. Tai savaime provokuoja, kaip ir jų tris dešimtmečius trunkantis bendras kūrybos laukas, kuriame menininkai elgiasi lyg paskutiniai tikrieji ekspresionistai, instaliuojantys žiūrovams visą emocijų ir patirties būdvardžių paketą.

Formos ir troškimų paprastumas, neišbaigtumas ir netobulumas, fiziologiškumas, nevalytos emocijos, nepakartojamas

Jų kūrybą sunku atkartoti, imituoti, sekti ja neįmanoma, kopijuoti beprasmiška. liūdesys, ekspresyvi melancholija, klasikos ir ankstyvojo avangardo ilgesys, autodestruktyvios nuotaikos. Menininkai parodose kiekvieną kartą laužia ir dalija žiūrovams savo kūno komuniją. Tik dėl nesumeluotos kūrybinės aistros S & P kūryba, skirtingai nei daugelio tarpdisciplininių autorių, ne-

virsta madinga, meinstrymine, nors naudoja ir štampuoja mainstream’o kodus. Ją sunku atkartoti, imituoti, sekti ja neįmanoma, kopijuoti beprasmiška.

Autorių kūryba – viso gyvenimo patirčių filmo stop kadrai, išreikšti vis kita medija (skulptūra, keramika, tapyba, fotografija, piešiniu) ir skirtinga jos traktuote. Išraiškos priemones menininkai renkasi dėl konkrečių išskirtinių savybių, bet nefetišizuoja medijų. Pasitelkdami jas, perkošia galios ir lyties klausimus, popkultūrą ir mitologinius pasakojimus. Kiekviena jų paroda konstruojama naujai, kiekviena ekspozicija – tarsi kūrybinių etapų analizės koliažas. ►

25

TARPDISCIPLININIS MENAS

◄ Todėl neieškokite estetinio tobulu-

mo ar pasakojimo nuoseklumo. Koliažo negalima paaiškinti racionaliai – forma, koloritu ar kompozicija. S & P kūryba reikalauja pasąmoninio suvokimo, daug dėmesio skiriama fiziologiniams motyvams ir medžiagiškumui, per kuriuos išreiškiamas kūrinio vizualiosios estetikos ir informatyvumo santykis.

26

Neturi ribų S & P kūryba neturi apčiuopiamų geografinių, stilistinių ribų kaip ir Sargaso jūra, ribojama srovių ir nesusijusi su žemynais, geografinėmis ar politinėmis ribomis. S & P „Jūros“ – asociacija su globaliais informacijos srautais, takiu eteriu, meno erdvėse

sargasiškai tyvuliuojančiais artefaktais, asociacija su vandenynu kaip archajiniais vandenimis, tik ką gimusią planetą dengusiais. „Jūros“ – specialiai Klaipėdai kurtas projektas, bet su uostamiesčiu jis turi tiek pat sąsajų, kiek ir M.K.Čiurlionis su savąja „Jūra“, kurios netapė tiesiogiai – kūrė viziją garsu ir vaizdu.

Parodoje-instaliacijoje jauti ošiant eterio vėją, jis šukuoja tas gėles, arfų stygas ir muzikančių kūnus, kurie, nepaisant užliūliuojančių muzikos raibulių, tikrai yra. Materija yra forma. Ir forma yra tikra. Tai, kas tikra, keičiasi. Pūva, mutuoja, eroduoja. Nesikeičia plastikas, kurio Sargaso jūroje labai daug ir kuris tiesiogiai ar kaip sąvoka „plastikas“ dalyvauja parodoje ir pastiprina natūralizmo estetiką Stanikų kūryboje apskritai.

S & P kūryba Lietuvos kontekste fenomenali. Ji tiesiog yra, jos nereikia įrodinėti, jai nereikia koncepcijos, filosofinės atramos. Pats naratyvas yra kiekvieną dieną autorių rašoma daugiakanalė meno istorija. Tai primena reportažą apie gyvenimo prilyginimą kūrybai ir vice versa, kur žmonės niekada nesirenka kažko labai konkretaus, veikiau kalba apie mūsų intencijas iki pasirinkimo ir apie tai, kas atsitinka pasirinkus. Banali „tiesa“ lengvai tampa ekspresyviu buities reljefu, pilka politkorektiška egzistencija nuskenuojama ir virsta barokiškai glamūriniu, provokatyviu

TARPDISCIPLININIS MENAS

plakatu. S & P kuriamą meną iš kitų Lietuvos menininkų kūrybos išskiria emocingas ir itin išraiškingas vizijos vizualizavimas, šamaniškas šiuolaikinės kultūros ritualas, aplinkos emocijų dauginimas. Autorių dueto kūryba – tai ribinės žmogaus būsenos, kurias padeda atskleisti puikus piešimo technikos virtuoziškumo, medijų miksavimo ir eklektiško turinio balansas.

Naujas „SetP Stanikas“ projektas „Jūros“ / „Les mers“ teigia apie moralinių ir etinių ribų transgresiją (geologinė termino analogija – jūros veržimasis į sausumą). Šiuolaikinio meno lauke minėta sąvoka įvardija įvairius sociokultūrinius ribų peržengimo, sulaužymo ir įveikimo aspektus. Didelio formato nuotraukos, po 30 metų atrasta ir restauruota savo pačių tapyba, fotografijos ir piešiniai sukelia nerimo pojūtį, būdami labai atviri, kūriniai tarsi neleidžia pasirinkti. Tu priimi juos arba atmeti. Arba dalyvauji šamaniškame rituale kartu su autoriais, įbrendi į JŪRAS, arba sustoji savo suvokimo pakrantėje ir tik žiūri, matai vaizdus, bet į juos neįžengi.

27

DAILĖ

Keistasis „jau būta“ ir Z.Inčirauskienės atradimai Jubiliejinė Zitos Inčirauskienės kūrinių paroda „Nauja – tai užmiršta sena“ jau uždaryta. Gaila, kad ji vyko taip trumpai (birželio 11 – liepos 3 d.). Gaila, kad ne visi, kas būtų norėję pamatyti ir kam ji būtų buvusi svarbi, sužinojo, užsuko į LDS Klaipėdos galeriją ir ją apžiūrėjo. Pasisekė tiems, kurie dalyvavo dailininkės vedamose kaligrafijos dirbtuvėse. Bet yra kaip yra.

Teks žvelgti į tai, kas jau buvo ar... būta.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Z.Inčirauskienė. Buvimo žymės. Fragmentai.

28

Tačiau, jei tai, apie ką kalbėsime, jums atrodys įdomu, sukels prisiminimų, sąsajų su asmenine patirtimi, kitą kartą parodos plakate pamatę šios menininkės pavardę atidėkite visus darbus ir skubėkite į susitikimą su kūrėja, kurios gyvenimas lygiai toks pat kaip mūsų, tik matymas to gyvenimo tarsi kitoks. O tai padeda ir žiūrovams, juk menas moko matyti. Pasak rašytojo, menininko ir meno kritiko Johno Bergerio, „matymas pirmiau už žodžius.

DAILĖ

Dailininkė Z.Inčirauskienė per savo kūrinių parodos „Nauja – tai užmiršta sena“ atidarymą Klaipėdos galerijoje.

Dar nemokėdamas kalbėti vaikas žiūri ir atpažįsta. Matymas pirmiau už žodžius ir kita tų žodžių prasme. Būtent jis įsteigia mūsų vietą pasaulyje“ („Kaip menas moko matyti“, 2019).

Z.Inčirauskienė gimė 1951 m. Gruzdžiuose, 1972 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą (dab. VDA Telšių fakultetas), 1983 m. – Valstybinį dailės institutą Vilniuje (dab. Vilniaus dailės akademija), įgijo dailės pedagogo specialybę. Jau 40 metų dėsto Telšių fakultete kompozicijos pagrindus, šriftą ir kaligrafiją, profesorė. Nuo 2001 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Svarbiausios kūrybos sritys – tekstilė ir kaligrafija.

Pamenu, ankstesnėje jubiliejinėje Z.Inčirauskienės kūrinių parodoje (tai buvo „Kaligrafija tekstilėje“ prieš dešimtmetį) netaktiškai paklausiau jos vyro, dailininko Romualdo Inčirausko, kiek žmonai metų, o jis atšovė net nesusimąstęs: „Aštuoniolika.

Tiek, kiek buvo, kai susipažinom.“ Šįkart net neklausiau. Apie dailininkės jaunatvišką energiją byloja ne tik atviras žvilgsnis ir šypsena, dar labiau – nuolat kintanti, atsinauji-

nanti, netikėtumų ir atradimų kupina kūryba ir kūrybiška pedagoginė veikla. Idėjų ji tikrai niekada nepristigs, galime būti ramūs.

Antra vertus, o ką daryti, kai artimiausioje namų aplinkoje – vien puikūs menininkai? Sutuoktinis R.Inčirauskas – metalo dailininkas, duktė Severija InčirauskaitėKriaunevičienė – tekstilininkė. Konkurencija stipri. Galima įsivaizduoti Inčirauskų meninio gyvenimo išlydžius, jų bendravimo ir bendradarbiavimo kūrybos lauke intensyvumą, idėjų, vertinimų ir diskusijų kamuolinius žaibus. Kūriniai, kuriuos Inčirauskai rodo parodose Lietuvoje ir kitur, kuria viešosioms erdvėms, tai patvirtina.

Tekstilė ir kaligrafija Sunku tiksliai pasakyti, kada įvyko esminė Zitos tekstilės darbų simbiozė su kaligrafija.

Medvilnė, porolonas, aplikacija, siuvimas ir kaligrafija autorės valia buvo sujungti 2001 m. sukurtoje „Pradžios knygoje“: iš pirmo žvilgsnio tiesiog paraidžiui (čiužinys,

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

žalčio aplikacija) nurodant apie ką sukasi mintis, o kitame žingsnyje atvirai slepiant kaligrafinius tekstus, (neįmanomi perskaityti, bet esantys), taigi intriguojančiai užkabinant gilesnius klodus.

Kai darbuose daugėjo medžiagų, technikų ir technologijų, rankų darbo ir fabrikinės produkcijos elementų derinių ir kai medvilnė, vilna, drobelė, veltinis, sintetinis pluoštas jungėsi su aplikacija, siuvinėjimu, dekalkomanija, skaitmenine spauda, atsirado vis daugiau pasitikėjimo, lengvumo, laisvės, kurie provokavo imti, jungti, keisti tekstilininko kaligrafo turimas instrumentalijas, ieškoti naujų formų, įtaigaus kūrinio idėjos pateikimo. Kadaise Z.Inčirauskienė pasidalijo vaikystės prisiminimais apie prie siuvimo mašinos sėdinčią mamą ir šalia su skiautėmis bežaidžiančią mažą mergaitę, kuri dėlioja ir dėlioja tuos margaspalvius gabalėlius. Iš jų po daugelio metų išaugo tai, kas tapo kūrėjos savastimi.

Ne pirmas, bet itin ryškus pasirodymas yra susijęs su trečiąja Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda „Rašto menas“, kuri vyko Klaipėdoje 2004 m. ► 29

DAILĖ

◄ Trumpai priminsiu, kad idėja rengti šalies kaligrafijos ir rašto meno parodas kilo šviesaus atminimo grafikui ir kaligrafui Algiui Kliševičiui (1950–2008). Pirma tokia paroda buvo surengta 1992 m., visos penkios vyko Klaipėdoje (nereikia aiškinti, kodėl uostamiestis pelnė Lietuvos kaligrafijos sostinės vardą). Trečioji paroda buvo skirta lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečiui. Kuratorius A.Kliševičius tuomet rašė: „Parodoje yra ir akademinio rašymo pavyzdžių, ir improvizacinės kaligrafijos, kur emocijos daugiau nei informacijos. Be to, esama meninio dizaino stiliaus darbų – kaligrafijos su tekstile, ant akmenukų, medžio lapų, – įtraukiami motyvai, kurių anksčiau nebuvo. Tai nauja ir įdomu.“ Tarp paminėtų darbų, sujungiančių kaligrafiją ir tekstilę, buvo ir Z.Inčirauskienės pradėta serija „Kontrabanda, 1863–1904“, kurią vertinčiau kaip etapinę, turėjusią įtakos tolesnei kūrybos raidai. Beveik minimalistinė kompozicija iš keturių pramoninio veltinio juostų su lakoniškomis apdaro detalėmis, kurios kėlė asociacijas ir su žandaro miline, ir su knygnešio duksliu apsiaustu.

Kitame projekte „Literatūrinis Lietuvos portretas“ (2009) vertikalių drobinių juostų formatas asocijavosi su ritinėliu, seniausiu knygos pavidalu, arba su rankšluosčiu, daugiaprasmiu atributu ne tik lietuvių tautosakoje. Ankstesniuose darbuose, kuriuos paminėjau, ir šioje jubiliejinėje parodoje eksponuotuose buvo ir išlieka pagarbus

Z.Inčirauskienė. Buvimo žymės. Fragmentai.

30

santykis su literatūra, tekstu, žodžiu.

Matyt, tai lėmė keli faktoriai – iš namų atsinešta ir pačios menininkės toliau nuosekliai kuriama kultūrinė terpė, prigimtinė inteligencija, asmeninis pilietinis angažuotumas, pozityvus požiūris į pasaulį, kurie neleidžia abejoti naratyvo tikrumu ir autentiškumu. Ir tik jai būdinga subtilus kūrinio dvasinių sudedamųjų susiliejimas su medžiagiškuoju pradu, įprasto rankdarbio (siuvinėjimas, siuvimas) susipynimas su rašymo procesu, ženklų, žodžių vedžiojimu bet kuo ir ant bet kokių paviršių ir įvairiuose kontekstuose – tekstiliniame, smaguriškame, ironiškame, nuoširdžiame, tikėjimo, asmeniškame et cetera...

Prisiminimų kambarys Parodą sudarė dvi dalys. Mažoji galerijos patalpa, mįslingai pavadinta „Prisiminimų kambariu“, tapo instaliacija, kurioje panaudoti įvairiose parodose rodyti kūriniai. Jie buvo sukurti per 12 metų, skirti įvairioms progoms („Osteoplastika“, 2008, „Moteriškas etno“, 2012, „Mano senelio maniška“, 2016, „Sugrįžęs siuntinys“, 2018, „Asmeniškumai“, 2018, „Stakta“, 2020, „Pamąstymai apie Kristijoną Donelaitį“).

Nors visi sufokusuoti į praeitį, bet aktualiai paliečia dabartį. Aptardama instaliaciją ir tarp eilučių / vaizdinių egzistuojantį nepagaunamą, iš rankų slystantį „jau

būta“, autorė teigė: „Instaliacijoje grįžtu į labai asmenišką, kartu visoms ano meto motinoms bendrą kasdienybę, nutikusią prieš daugiau nei 40 metų, bandydama atkurti tą skurdų, varginantį ir drauge jaukų pasaulį.“ Antra vertus, Z.Inčirauskienė labai aiškiai pabrėžia, kad tai ne rekonstrukcija, o buvusios kasdienybės įprasminimas tekstilės ir kaligrafijos priemonėmis. Todėl neturėtume apsigauti visų objektų autentiškumo regimybe – daktaro B.Spocko knyga apie vaikus ant lentynėlės arba emaliuotos vonelės „atpjautu“ fragmentu. Nors kyla noras jautriai aikčioti, žiūrint į sovietinės klijuotės (rudos arba žalsvos) keistą „birką“, kurią užkabindavo naujagimiui ant rankytės, arba durų staktos fragmentus su pieštuku užrašytais vardais ir metais – žiū, kiek per vasarą paaugo. Laikau ir aš savosios staktos su brūkšneliais ir datomis vietą neuždažytą; kada nors išpjausiu ją ir pasiimsiu su savimi naiviai tikėdama, kad pagausiu ir turėsiu rankoje „jau būta“.

Prisiminimų kambario jausminis universalumas man susijęs su nuostabia giedra, sklindančia iš dailininkės kūrinių, kai paliečiama praeities, kultūrinio identiteto, paveldo, pasididžiavimo savo istorija, kuri prasideda nuo pačios artimiausios aplinkos ir apima daugelį paprastų ir didelių kasdienių dalykų, tema. Pagarbą kelia ir drąsa kalbėti šiandien apie tai, kas asmeniška, trapu ir švelnu, apie tikėjimą žmogumi ir Kūrėju.

DAILĖ

Buvimo žymės Taip buvo pavadinta pagrindinė galerijos erdvė, skirta 25 didelio formato frotažo lakštams, atliktiems grafitu, tušu ir minimaliai praturtintiems aukso spalvos folija. Po labai asmeniško šeimos, vaikystės erdvėlaikio „Buvimo žymėse“ paliečiamas kitas „savo vietos pasaulyje įsteigimo“ aspektas.

Prasidėjo tai nuo visai neišmanaus būdo, vadinamo frotažo technika. Vaikai kartais ją bando su, tarkime, 5 centų moneta, ant kurios uždėjus popieriaus lapą ir braukiant pieštuku, išryškės pinigėlio kopija.

Dabar įsivaizduokime esą gotikinėje šventovėje: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikoje Gdanske (tarp kitko, didžiausia plytinė katedra Europoje) arba Šv. Mikalojaus bažnyčioje-muziejuje, dar

vadinamame Niguliste, Taline. Tų senųjų bažnyčių grindys nuklotos dvasininkų, didžiūnų ir riterių antkapinėmis akmens plokštėmis su reljefiniais figūrų atvaizdais, augaliniais ornamentais ir epitafijomis, pagiriamaisiais įrašais garbingų mirusiųjų žygių, darbų ir galybės atminimui.

Ar tokiu iškilmingu momentu pagalvotume apie kokią nors lauko poilsiavietę, kurioje buvote trumpam sustoję pailsėti? ►

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

31

DAILĖ

◄ Juk ten ne kartą užkliuvo akis už nelabai švankaus prisipažinimo, kad nežemiškai myli, grubiai išraižyto ant medinio suolo atkaltės ar drūto ąžuolo kamieno? Pasak dailininkės, „tie informacija įrantyti stalai, suolai, sienos tarsi primityvūs socialiniai tinklai, virtualių socialinių tinklų „sienų“ pirmtakai“.

Kaip elgėsi dailininkė su turtingo kultūrinio paveldo ir naujausio, autentiško mūsų laikų folkloro atradimu? Nuo 2011 m. iki 2019 m. ji keliavo, kaupė, tobulino gausią vaizdinę medžiagą Gdansko ir Talino bazilikų erdvėse, taip pat įvairiausiose masinio poilsio vietose. Rinkimo, fiksavimo būdas ir procesas buvo smagus, įkvepiantis. Projektą vainikavo efektingas finalas, kai grotažiniai lakštai, kaip balto popieriaus drobulės su beveik slaptaraščiu atrodančiais, neįskaitomais senaisiais įrašais ir naujuoju grubiu „myliu myliu negaliu“ užpildė jubiliejinės parodos erdvę.

Jų vizualinė kitakalbystė stebėtinai artima. Pasak dailininkės, „nepaisant skirtingų įsiamžinimo kultūrų dialektikos, tarp sacrum ir profanum, tarp meistrystės ir dažnu atveju paaugliško veiksmo, tarp estetizuotos, kanonizuotos tradicijos ir spontaniško veiksmo, tarp standartizuoto šrifto ir stichiško braižo sunku neįžvelgti bendros šaknies – žmogaus fundamentalaus siekio įsivietinti, įsilaikinti, palikti nors menkutį pėdsaką po savęs“.

Z.Inčirauskienė nesiekė paraidžiui perskaityti ir dokumentuoti ilgųjų epita-

fijų tekstų. Ją domino jų kaligrafiškasis, kaip atskirų ženklų, žymenų ir visumos aspektas, kompozicinė darna, struktūrizavimas, fragmentų išryškinimas, šriftų tyrimas ir tyrinėjimai. Tai dailininkė įvardijo kaip atspaudų permąstymą ir reinterpretaciją. Nepaisant racionaliai konstruktyvaus pagrindo bei frotažo technikos suponuojamo dokumentiškumo, „Buvimo žymių“ ciklo jausminis lygmuo, emocijų krūvis yra labai stiprus ne tik dėl to, kad „objekto nuskenavimas frotažo technika jo idealiai neatkartoja, vaizdas būna daugiau ar mažiau išplaukęs, kaip ir žmogaus atmintis, kuri tik iš dalies geba atkurti praeities įvykius ar vaizdus“.

Manau, kad žvelgimo būdas į tolimąją ir artimąją praeitį bei į dabartį kaip į vientisą ir vieningą erdvėlaikį, į kurį galima sugrįžti vaizdais, rašto ženklais, jausmais, emocijomis, suteikia Z.Inčirauskienės kūriniams išskirtinumo. Kartais atrodo, kad į šiuolaikinę tekstilę ir kaligrafiją žvelgiama kaip į lengvai „įvaldomas“ sritis (visi mokame rašyti, daugelis net mokame laikyti rankose adatą). Tačiau nereikėtų pamiršti, kad abi sritys, ypač kaligrafija, yra tam tikru požiūriu elitinio meno reiškiniai, ne tokie paprasti, kaip atrodo. Čia ir atsiskleidžia dailininkės gebėjimai, intuicija priartinti ne tik laiko požiūriu tolimus dalykus ir, randant jiems modernią formą bei emocionalią raišką, iškalbingai atverti labai paprastas tiesas.

Prisiminimų kambarys. Asmeniškumai. 2018. Fragmentas.

32

Z.Inčirauskienė. Prisiminimų kambarys. Asmeniškumai. 2018

Prisiminimų kambarys. Moteriškas etno. 2012.

ai. 2018.

DAILĖ

Prisiminimų kambarys. Sugrįžęs siuntinys. 2018.

Prisiminimų kambarys. Stakta. 2020. Ingridos Mockutės-Pocienės ir Kristinos Jokubavičienės nuotr.

33

DAILĖ

Kuršių nerijos m

W.Eisenblätteris (1866–1934). Kopos Kuršių nerijoje. Drobė, aliejus. A.Popovo rinkinys.

Kuršių nerijos istorijos muziejuje rugpjūčio 3–30 d. veiks programos „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ paroda „Kuršių nerijos magija. Kopos, jūra, žmonės“, kurioje bus eksponuojami paveikslai iš klaipėdiečio kolekcininko Aleksandro Popovo Rytų Prūsijos dailės rinkinio. Parodą organizuoja ir rengia Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugija VšĮ „Nidden“, Neringos savivaldybė ir Neringos muziejai, kuratorė – dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė. Parodos pristatymas vyks rugpjūčio 2 d. 17 val.

34

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Parodoje žiūrovai kviečiami įdėmiau pažvelgti į kūrinius, kurie atspindi istorinei Nidos dailininkų kolonijai (veikė Nidoje nuo XIX a. pab. iki 1945 m.) būdingus motyvus: smėlio kopų tylią didybę, visų pamėgtą ir „itališku“ pavadintą vaizdą su kreiva pušele, kurios seniai nebėra, žvejų moteris, nerimastingai besižvalgančias į jūrą, jų kuklius namelius, dažnai pralaiminčius smėlio vilnims, žvejų kurėnus, vakaro

s magija ramybėje linguojančius marių uosteliuose ir laukiančius didžiojo išplaukimo. Būtent penkios temos ir trys paveikslai kiekvienoje iš jų sudaro šią nedidelę, kompaktišką parodą. Kiekvienos temos paveikslų triptiką parodoje papildo atrinktos citatos.

Visus Nidos dailininkų kolonistų pamėgtus motyvus yra apdainavę keliautojai, rašytojai, istorikai, kolegos dailininkai, žurnalistai ir šiaip paprasti žmonės, negalėję likti abejingi krašto savitumui. Kraštovaizdžio ir gyvenimo jame savitumo, išskirtinumo momentas tikrai stebino. Iš Rytų Prūsijos kilusiems ar iš Vokietijos didmiesčių į Nidos dailininkų koloniją atvykstantiems menininkams nekasdieniška Kuršių nerijos kasdienybė atrodė esanti kupina magijos, paslaptingos, archajiškos būties dvasios, plevenančios virš siauros smėlio juostos tarp dviejų vandenų ir teikiančios neišsemiamos kūrybinės energijos.

švinu raibuliuojančios marios. Laivų flotilė išplaukia į žūklę – aptakūs juodi siluetai su užriestais snapais ir pilkomis burėmis. Tarsi priešistorinių laikų reliktai“ (Barfod J., Karl Eulenstein, 1892–1981, Husum, 1991, p. 57).

Itališkas vaizdas Paprastai teigiama, kad labiausiai žinomą ir daugelio Kuršių nerijoje kūrusių menininkų pamėgtą motyvą, vadinamąjį „itališką vaizdą“ – žvilgsnį nuo Uošvės kalvos

DAILĖ

Nidoje pro palinkusią kreivą pušį į apačioje, marių pakrantėje, besiglaudžiančius Purvynės gyventojų namelius – pirmasis pavaizdavo tapytojas Ernstas BischoffasCulmas maždaug 1904 m. Bet išpopuliarino motyvą Carlas Knaufas, prie kolonistų būrio prisijungęs maždaug 1920 m. Tapė kreivąją pušelę ir parodoje pristatomi Hansas Hentschke’as, ofortą su pušele akvarele spalvino Hugo Eichleris. Motyvas aptinkamas ne tik dailininkų kūriniuose – jis buvo fotografuojamas ir publikuojamas spaudoje, turistiniuose leidiniuose, reprodukuojamas atvirukuose. ►

Smėlio kopos Įprasta kopas įsivaizduoti, apie jas kalbėti ir jas vaizduoti vasaros metu. Tokie vasaros pilnatvės, šviesos ir karščio kupini smėlio kalnai iškyla Wilhelmo Eisenblätterio, Hanso Marios Lindloffo ir Bruno Reinbacherio Kuršių nerijos kopų peizažuose. Juose vyrauja aukštas žiūros taškas, didžiulės dangaus erdvės. Bet egzistavo ir kitokios kopos.

Klaipėdoje gimęs vėlyvojo ekspresionizmo atstovas Karlas Eulensteinas per kopas keliavo praėjusio amžiaus 3-iąjį dešimtmetį: „Klampoju kopų keteromis išilgai nerijos.

Prieš daugelį metų išvydau kopas pirmą kartą. Tai buvo pavasarį. Kaitrioje saulėje stūksojo supustytos smėlio masės. Tirpsmo vanduo – tikriausiai buvo šalta žiema – kopų daubose rinkosi į vaiskiai mėlynus ežerėlius, apjuostus drėgno, violetiniai rudo smėlio ratilų. Pirmykštis peizažas, didingas ir nejaukus, kaip pirmą tvėrimo dieną, kai Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Šiandien dangus apniukęs, smėlis pilkai geltonai violetinis, miškas niūrus. Tolumoje driekiasi

C.Knaufas (1893–1944). Kurėnai marių pakrantėje. 1930. Drobė, aliejus. A.Popovo rinkinys.

35

DAILĖ

paveikslas. Tamsus audros debesis kėsinasi uždengti dangų, kopose stovinčių moterų figūros sustingusios, kupinos įtampos.

Žvejų namai Regis, Kuršių nerijos kraštovaizdis, kupinas vėjų, skatino kvėpuoti laisvai, visa krūtine, žvalgytis iš aukštai ir žvelgti tolyn. Į nerijos žvejų kaimelius dažnas dailininkas savo drobėse mėgsta žvelgti būtent iš aukšto žiūros taško. Fritzo Köhlerio ir iš Girininkų (Šilutės raj.) kilusio Danieliaus Staschuso kompozicijose tas žvilgsnis tampa ypatingas, nors patys motyvai tarsi niekuo nepasižymi. Karaliaučiuje gimusio Lotharo Malskato „Žvejų kaimelyje“ siaučia stiprus vėjas, šiaušiantis ne tik medžius ar debesis, bet ir laisvus, greitus kaip vėjas potėpius.

Vokiečių ekspresionistas Maxas Pechsteinas į Kuršių neriją pirmą kartą atvyko 1909 m. vasarą. Sudėtinga kelionė iš Berlyno į Nidą vedė per Karaliaučių, Tilžę, Šilutę.

Po daugelio metų dailininkas detaliai aprašė

Parodoje žiūrovai kviečiami įdėmiau pažvelgti į kūrinius, kurie atspindi istorinei Nidos dailininkų kolonijai būdingus motyvus.

F.Burmannas (1892–1945). Moterys kopose. 1942. Drobė, aliejus. A.Popovo rinkinys. ◄ 1929 m. vasarą kartu su tapytoju Ernstu

Mollenhaueriu pirmą kartą užlipęs į Uošvės kalvą, tokį vaizdą matė ir vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas. Rotarijų klubo nariams Miunchene 1931 m. pasakodamas apie Kuršių neriją, jis teigė: „Tasai panašumas į Pietų šalis. Įlankos vanduo po mėlynu vasaros dangumi nuostabios tamsiai mėlynos spalvos. Rodėsi, lyg žvelgtum į Viduržemio jūrą. Kuršių nerijoje auga tokios pušys, kurios primena pinijas“ (Stepanauskas L., Tomas Manas ir Nida, Vilnius, 2011, p. 255).

Moterys ir jūra XIX a. pr. rašytojas, aktorius ir režisierius Augustas Lewaldas apsakyme „Kelionė 36

į Klaipėdą“ taip aprašė žvejų buitį: „Šitų kuršių gyvenimo būdas labai paprastas.

Mergaitės ir moterys sėdi namuose priešais iki pusės smėlyje įsmigusias trobas ir mezga tinklus, o jaunuoliai ir vyrai užsiima savo vieninteliu amatu ant vandens, žuvų gaudymu“ (Sinkevičienė R., Kuršių nerija ir vokiečių rašytojai, Vilnius, 2002, p. 50).

Darbščios, rūsčios, gražios Kuršių nerijos moterys. Jų kasdienius darbus visada lydėjo nerimastingas iš jūros grįžtančių žvejų laukimas. Šioje parodos dalyje pristatomi dailininkai taip pat skirtingi. Hanso Kallmeyerio, labiau žinomo kaip briedžių tapytojo, „Marių mergaitė“ daili, nuotaikinga, šventiška. Hanso Lasko šviesiomis spalvomis nutapytas ant jūros kranto besišnekučiuojančių moterų būrelis taip pat dvelkia ramybe – viskas gerai, žvejai jau grįžo... Dramatiškiausias Fritzo Burmanno

kelionę ir pirmus įspūdžius: „Nuostabus kraštovaizdis su stipriais žmonėmis, kuriems žvejo amatas paliko neišdildomą žymę. Po ilgų klaidžiojimų pagaliau apsistojau pas Martiną Sakuthą, milžiną su didele ir atvira širdimi, vėliau tapusį geru mano draugu. Jis apgyvendino mane mažoje ir tuščioje jam priklausiusioje žvejo trobelėje prie marių. Čia galėjau gyventi ir dirbti niekieno netrukdomas. Aš susipažinau su visais vietos (Nidos) gyventojais, ir jie atsivėrė man. Kaip ir jie, aš gyvenau tuo pačiu ritmu – nuo žuvų gaudymo mariose ar jūroje iki jų paprasto paruošimo ir patiekimo ant stalo. Nuo pirmos iki paskutinės dienos man nerūpėjo apavas, aš vaikščiojau basas, nieko svarbaus nemąstydamas. Iki vėlyvo rudens išbuvau ten ir palaimingas šeimininko džiaugsmas apimdavo mane, kai per ryto rasą, prieš patekant saulei, eidavau dirbti. (...) Negalėjau atskirti kūrybos, žvejo

DAILĖ

pagalbininko darbo ir su tuo susijusio džiaugsmo...“ („Max Pechstein über Nidden“, Memeler Dampfboot, 20. Mai 1973, Nr. 5.).

Žvejų laivai Nidos kolonijoje tikriausiai nebuvo nė vieno dailininko, netapiusio žvejų laivų.

Kiekvieno autoriaus siekis perteikti kūriniuose įspūdžius, kuriuos teikė gamtovaizdžio ir gyvenimo savitumas, neretai įgydavo visiškai skirtingas išraiškas. Tai priklausė ir nuo raiškos priemonių adekvatumo, ir nuo gebėjimų. Verta palyginti trijų skirtingo braižo dailininkų – C.Knaufo, Maxo Kommo ir Ferdinando Brandto – paveikslus su kurėnų motyvais. „Turiu silpnybę tapyti kopas ir kurėnus“, – kadaise prisipažino C.Knaufas, XX a. 3–4 deš. buvęs vienas populiariausių (ir perkamiausių) tapytojų tarp Nidos kurorto svečių. Stambiu planu, sodriomis spalvomis nutapyti kurėnai marių pakrantėje tapo savotiška dailininko vizitine kortele. C.Knaufo parodos Roberto Schmidto knygyne Klaipėdoje 1928 m. recenzentas rašė: „Jo kurėnai su spalvingomis vėtrungėmis, besididžiuojantys galingomis burėmis, primena senuosius vikingų laivus.

Kaip viduramžių karo laivų flotilė jie plaukia vienas greta kito vientisa tamsia mase, pirmagalis į pirmagalį – ne iš atsargumo, o demonstruodami sukauptą šiurkščią jėgą, pasirengimą audroms ir visiems pavojams“ („Gemälde Ausstellung Carl Knauf “, Memeler Dampfboot, 30. Oktober 1928).

C.Knaufas (1893–1944). Žvejo trobelė prie marių. Maždaug 1920. Drobė, aliejus. A.Popovo rinkinys.

Post scriptum „Savitą charakterį turi šis žemės ruožas – regis, niekam nepataikauja, neglosto akies, taigi jis net nėra gražus ta prasme, jeigu grožį suprasime kaip draugiškumą ir švelnumą.

Tačiau Kuršių nerijos grožis gali širdį pavergti. Apie tai galėčiau dainą padainuoti“, – konstatavo Th.Mannas 1931 m. Nidos dailininkų kolonijos tema skambėjo ir programos „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ pristatymo renginiuose Vilniuje. Gegužės 10–28 d. LR Seime veikė paroda „Po amžinuoju Kuršių nerijos dangumi“ (kuratorė K.Jokubavičienė), kurioje buvo eksponuojami tapybos darbai Kuršių nerijos motyvais, sukurti nuo XIX a. pab. iki 2021 m.

D.Staschusas (1872–1953). Žvejų namai pakrantėje. Drobė, aliejus. A.Popovo rinkinys.

37

DAILĖ

Klaipėdos vitraž ų

S.Drebickaitės „Gamtos pažinimas. M o Apie Silvijos Drebickaitės (1957–2020) keturių dalių vitražą „Gamtos pažinimas.

Mokslas. Darbas. Menas“ seniausiame Klaipėdos universiteto (KU) pastate sužinojau atsitiktinai. Ne kartą esu buvusi Pedagoginiame – taip trumpai mano karta vadina buvusio Pedagoginio instituto pastatą S.Nėries g. 5, kur dabar įsikūręs Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas. Čia kurį laiką dirbo mano tėvas dailininkas Vaidotas Navardauskas, paskui psichologiją studijavo dukra. Ne kartą vaikščiojau ilgais fakulteto koridoriais, bet niekada nebuvau užsukusi į aktų salę, kurią fakulteto dekanas profesorius Rimantas Balsys dabar gražiai vadina vitražų sale.

kluose. Iš prierašo po ja sužinojau tik tiek, kad toks vitražas buvo Šiaulių pedagoginio instituto (ŠPI) Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultete, jo autorė – tapytoja monumentalistė S.Drebickaitė. Jau esu minėjusi, kad vitražų paieškos labai panašios į detektyvinį tyrimą – tikrini faktus, ieškai liudininkų, fiksuoji smulkiausias detales, kurios galėtų padėti atkurti vitražo metriką ir sukūrimo istoriją.

Pirmiausia reikėjo sužinoti, ar vitražas išlikęs. Susisiekiau su KU Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanu profesoriumi R.Balsiu. Dekanas patvirtino, kad toks vitražas tikrai yra, ir, nepaisydamas griežto karantino, pakvietė mus į universitetą. Tikėjausi pamatyti nedidelį kūrinį – iš nuotraukos sunku buvo įsivaizduoti vitražo mastelį, todėl R.Balsiui atvėrus salės duris, abu su fotografu Algimantu Jaru-

Birutė SKAISGIRIENĖ

Vitražų salė Nuotrauką su nematyto vitražo fragmentu atsitiktinai pamačiau socialiniuose tin38

S.Drebickaitė. Keturių dalių teminis vitražas „Gamtos pažinimas. Mokslas. Darbas. Menas“. 1987 m. Plonas spa

ž ų istorijos (4)

dailė

M okslas. Darbas. Menas“ universitete kaičiu netekome žado. Erdvioje salėje visa didybe švietė keturi didžiuliai vitražai. Pro spalvotus stiklus į tuščią patalpą plūdo ryški pavasario šviesa ir apleista, nugyventa aktų salė žėrėjo kaip karališka menė. Šviesaus atminimo menininkė S.Drebickaitė keturis plono spalvoto stiklo vitražus „Gamtos pažinimas“, „Mokslas“, „Darbas“, „Menas“ sukūrė 1987 m. Bendras vitražų plotas – 65 kv. m.

Kol Algimantas visais rakursais fotografavo vitražą, profesorius R.Balsys su didžiuliu entuziazmu pasakojo apie vitražų salės viziją: čia vyks koncertai, kultūriniai renginiai, ši menė artimiausiu metu taps reprezentacine Klaipėdos universiteto erdve. Pirmieji žingsniai jau matyti – į salę sugrąžintas senas fortepijonas.

Sunkiau sekėsi atsekti S.Drebickaitės vitražo sukūrimo istorijos pėdsakus. Kaip

būtų buvę paprasta paskambinti pačiai Silvijai – ji buvo šiltas ir bendraujantis žmogus, nuolatinė Nidos tapybos plenerų dalyvė. Bet pavėlavau – 2020 balandžio 9 d. netikėtai sustojo menininkės širdis. Klaipėdiečiai gal dar prisimena Silviją – 2019 m. gegužę menininkė savo tapybos darbus eksponavo Naujojoje Klaipėdos galerijoje.

Tapybos paroda „Pėdsakai laike“ buvo išties įspūdinga. ►

nas spalvotas stiklas, švinas. S.Nėries g. 5, Klaipėda, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas.

Algimanto Jarukaičio nuotr.

39

DAILĖ

„Gamtos pažinimas“.

Sukūrimo istorija

„Gamtos pažinimas“. Fragmentas.

40

◄ Už informaciją esu dėkinga profesoriui R.Balsiui. Jo geranoriškumo dėka išvengiau ilgo kapstymosi archyvuose, kur nežinia ką būčiau radusi – gal tik pabirus faktus. Kam tais laikais rūpėjo meno kūrinių dokumentavimas?! Gavai užsakymą, įvykdei ir pamiršai. R.Balsys surado liudininką, universiteto ūkvedį Kęstutį Mazgelį, kurio šviesi atmintis leido atkurti trijų dešimtmečių senumo istoriją.

Tuomečio ŠPI Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto aktų salėje vitražas atsirado buvusio choro vadovo Česlovo Mikučio iniciatyva. Apleistoje salėje, iškraustę senus rakandus, aplūžusias kėdes ir kitą susikaupusį turtą, kurį laiką repetavo teatralai. Dvejus metus vargę šioje salėje būsimieji artistai išsikraustė, o salė atiteko choristams.

Nesmagu buvo choro vadovui Č.Mikučiui repetuoti nejaukioje patalpoje. Nuėjo jis pas

tuometį fakulteto dekaną profesorių Juozą Rauckį prašyti lėšų salės remontui. Dekanas įsiklausė į chormeisterio prašymą ir ėmėsi žygių. Pasikvietė į Klaipėdą ŠPI rektorių Vytautą Bendiką, surengė jam prašmatnų priėmimą, ir 1987 m. pavasarį buvo skirta nemenka suma rublių. Tokios sumos užteko ne tik būtiniausiems dalykams, liko ir menui. Dekanas J.Rauckis, nusprendęs, kad salėje reikia vitražo, kreipėsi į „Dailės“ kombinato vyriausiąjį dailininką Antaną Marcinkevičių. Viskas vyko labai greitai. „Dailės“ kombinatas užsakymą pasiūlė jaunai menininkei monumentalistei S.Drebickaitei. Jai tuomet buvo tik trisdešimt, tačiau nepaprastai gabi Sofijos Veiverytės mokinė po monumentaliosios tapybos studijų Lietuvos valstybiniame dailės institute aktyviai dalyvavo kuriant sienų tapybą, mozaikas ir vitražus. Per dešimt pirmųjų savarankiškos kūrybos metų dailininkė sukūrė ne vieną freską ir vitražą visuomeninių pastatų interjeruose: freskas „Mokslas ir menas. Architektūra ir technika“(1980) ir „Senovės lietuviai“ (1986) Vilniuje, freską „Žirgai“ (1986) Širvintose ir klasikinį vitražą „Jūros dugnas“ (1986) gydomajame baseine Palangoje. Tai buvo didelių formatų skirtingų technikų monumentaliosios tapybos darbai, kurie bylojo apie gerą S.Drebickaitės profesinį pasiruošimą, plačius jos kūrybos užmojus ir sugebėjimą kurti įspūdingas kompozicijas. Kodėl užsakymas atiteko jai, sunku pasakyti, gal ŠPI rektorius profesorius V.Bendikas turėjo sentimentų savo miestui Šiauliams, mat, Silvija taip pat šiaulietė, o gal „Dailės“ kombinato vyriausiąjį dailininką A.Marcinkevičių sužavėjo menininkės ritmo jausmas, išdailinti spalviniai sprendimai ir monumentalus lengvumas.

Restauruotas, atnaujintas Dabar S.Nėries g. 5-ajame name įsikūręs Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas. Naujasis pastato šeimininkas etnologas profesorius R.Balsys iš naujo puoselėja ir gražina seniausią KU pastatą. Dekanas labai džiaugiasi, kad S.Drebickaitės vitražas yra atnaujintas ir sudėtas į stiklo paketus. Restauracijos darbus atliko bendrovė „Pamario restauratorius“. Dabar didžiausia dekano viltis – kapitalinis salės remontas. ►

dailė

„Mokslas“.

S.Drebickaitė mėgo tapyti prie jūros.

Sauliaus Kruopio nuotr.

„Mokslas“. Fragmentas.

41

DAILĖ

◄ Tikslesnės informacijos apie

S.Drebickaitės vitražą tikėjausi rasti knygoje „Mokslas ir menas Klaipėdos universitete 25+“, kurią 2016 m. išleido KU leidykla. Deja,

apie jį neužsiminta nė žodeliu. Vitražas nepaminėtas ir naujausiame proginiame Klaipėdos universiteto leidinyje „Klaipėdos universitetas. Senųjų pastatų istorijos“ (2020).

Rinkdama informaciją apie S.Drebickaitę, didžiausios pagalbos sulaukiau iš jos dukros Alesandros Rulytės-Gaušienės. Alesandra atsiuntė mamos tapybos albumą. Jį kaip diplominį darbą 2009 m. sumaketavo ir parengė pati Alesandra. Kita labai vertinga Alesandros dovana – naujausia knyga apie Lietuvos vitražų kūrėjus – Editos Utarienės sudarytas albumas „Šviesos architektūra“.

Iš šių leidinių ir S.Drebickaitės draugų bei menotyrininkų įžvalgų susidėliojo menininkės portretas.

Nespėjo atsiskleisti

„Darbas“.

„Darbas“. Fragmentas.

42

S.Drebickaitė gimė 1957 m. Šiauliuose.

1975–1980 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute studijavo monumentaliąją tapybą.

Kompozicijos žinių įgijo iš S.Veiverytės, tapybos – iš Leopoldo Surgailio, piešimo – iš Kazimiero Morkūno. Baigusi studijas, aktyviai įsitraukė į visuomeninių objektų sienų tapybos, mozaikų ir vitražų kūrybą.

Nuo 1972 m. dalyvavo personalinėse ir jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

1983 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. S.Drebickaitė buvo aktyvi Lietuvos ir užsienio tarptautinių tapybos plenerų dalyvė.

Apie S.Drebickaitės kūrybą menotyrininkė doc. dr. Nijolė Tumėnienė rašė: „Jos kūrinių motyvuose dominavo gamtos gyvenimas – jos formų įvairovė ir judėjimo potencija – augimas, žydėjimas, stichiška prigimtis. Kartais gamtos motyvai įgaudavo simbolinę prasmę. Ji vaizdavo žirgus, medžioklės scenas, ieškojo mokslo ir meno simbolių. Vitražuose pirmenybę teikė plonam stiklui, mozaikose – natūralių akmenų koloritui, sienų tapyboje – sgrafito technikai. Taip prabėgo pirmas jos kūrybos dešimtmetis.“ S.Drebickaitė nespėjo atsiskleisti kaip monumentalistė, nes, deja, architektūrinės dailės klestėjimo era užsibaigė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Monumentaliąją dailę išstūmė naujos architektūros mados, kiti statybų tempai ir pasikeitęs požiūris į interjero grožį. Bet Silvija atrado sau molbertinę tapybą. Dar studijų metais profesorė S.Veiverytė jai sakė: „Jei neturėsi sieninės tapybos užsakymų, galėsi tapyti portretus.“ Ir išties Silvija buvo puiki tapytoja. Ji tapė portretus, peizažus, natiurmortus. Jos vaizduotę žadino natūros formos, tapydama

dailė

paveikslus, savo dėmesį ji sukoncentruodavo į kūrybinės minties raišką. Visi jos kūriniai yra labai poetiški. „S.Drebickaitės vitražuose susijungia dekoratyvumas ir monumentalumas. Ji meistriškai valdo pastato erdvę, pasitelkdama vitražo skaidrumą, spalvų gradaciją ir šviesos srautus. Silvijos vitražuose juntama esminė kompozicinė idėja. Ją ji realizavo subtiliomis, preciziškai modeliuotomis linijų struktūromis, transformuojančiomis natūros (gamtos formų) ir kultūros (kolonų) suabstraktintų formų jungtis. Šiuo požiūriu išsiskiria vitražai „Kolona I“ ir „Kolona II“ (1990) Lietuvos draudimo bendrovės administraciniame pastate Vilniuje. Centre dominuojančias violetines kolonų vertikales ji suformavo pasitelkusi subtilią pilkšvai violetinių atspalvių gamą, struktūriškai apipynė virpančiais linijų ritmų srautais“, – taip apie S.Drebickaitės kūrybą atsiliepė menotyrininkė Nijolė Nevčesauskienė.

Monumentaliai lengva Gražus S.Drebickaitės kaip kūrėjos portretas atgimė tapytojos Jurgitos Rancevienės prisiminimuose: „Jei trumpai reikėtų apibūdinti Silvijos kūrybą, pasakyčiau – monumentaliai lengva, skaidru. Tokia buvo ir Silvija. Monumentali ir skaidri. Šviesulys.

Nepaprastai tikra, stipri, atvira, žmogus be buko principinio egoizmo ir manipuliacijų.

Gera, nuoširdi, mylinti, veikli, keliaujanti, šviesios sielos, gilaus gyvenimo suvokimo ir ramybės kupina. Vaišinga ir puiki kulinarė, mylinti mama. Paprasta, bet anaiptol neprasta. Priimanti, tolerantiška, žinanti savo vertę. Reto kalibro žmogus ir kūrėja, mylinti ir besimėgaujanti gyvenimu, kūryba, draugais. Viena stipriausių Lietuvos monumentalisčių. Tiesą sakant, nelabai ir žinau, ar dar tokių stiprių monumentalaus meno kūrėjų moterų Lietuvoje buvo ir ar yra. Silvija turėjo ne tik gilų gyvenimo ir žmonių pojūtį ir žvilgsnį, kuris tarsi kiaurai nuskaitydavo žmogaus sielą. Taip pat kiaurai materiją ji matė kūrybą. Toks jausmas, kad linija, forma ir šviesa jos kūriniuose buvo dėliojama lengvai, tarsi be pastangų, o rezultatas perša mintį, kad viskas, kas sukurta, buvo apskaičiuota naudojant begales matematinių formulių. Toks spalvos ir šviesos sklaidos bei kūrinio struktūros suvokimas jos kūriniuose matomas tiek vitražuose, tiek freskose ir

„Menas“.

„Menas“. Fragmentai.

molbertinėje tapyboje. Net neperšviečiamas materijas ji sugebėdavo paversti skaidriomis, tarsi kiaurai nutviekstomis saulės.“ Tai viskas, ką per trumpą laiką pavyko sužinoti apie šviesaus atminimo dailininkę monumentalistę S.Drebickaitę. Silvijos sukurtus vitražus KU Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete galima apžiūrėti

Algimanto Jarukaičio nuotr.

gyvai, iš anksto susitarus su dekanu arba pasisiūlius į ekskursiją. Bet kada šiais ir kitais Klaipėdos vitražais – išsaugotais ir neišlikusiais – galima pasigrožėti Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos sukurtame virtualiame freskų ir vitražų žemėlapyje http://www. biblioteka.lt/freskos/.

43

GINTARO LAŠAI

D.Tamošauskaitės prijauk i Dalia Tamošauskaitė. Vėjai. Eilėraščiai. Versus, Vilnius, 2021, 114 p.

Nijolė KLIUKAITĖ

Skaitydama lietuvių poeziją, negaliu atsistebėti žmogaus pasaulėjautos įvairiaplaniškumu, daugiasluoksniškumu ir visomis kitomis žmogiškos prigimties paslaptimis.

Neabejoju, kad taip pat nustebintų ir kitomis kalbomis užrašyta poezija, tik kad tos kitos kalbos man nėra tiek artimos, kad įstengčiau pajusti subtiliuosius skirtumus.

Vienas, žiūrėk, pripila, primaišo įvairiausių temų ir potemių, nusirašo kitų poetų potyrius, sulydo juos su savo patirtimi ir patiekia sprogdinantį kokteilį. Ir jis veikia.

Stulbina ir svaigina. Kitas, elektronine erdve užklojęs miesto labirintą, pasiklysta ir viename, ir kitame, bet vis tiek ieško savosios Arkadijos. Trečias žaidžia formomis, tekstais ir kontekstais, kuria keistą dirbtinį pasaulį – ir viskas tinka, visa, kas nesuplokština mūsų kasdienybės, kas mus vienaip ar kitaip praturtina, tinka.

Dalios Tamošauskaitės eilėraščių knyga „Vėjai“ jau antroji. Pirmojoje „Vabalai“ Dalia ieškojo žmogiškų sąsajų su tomis mažomis būtybėmis. Tikrai nemažai jų rado. Kad ir apie uodą: Niekada / Nenorėjau būt / Kregždė. / Geriau koks / Nukeipėlis / Uodas. / Būt / Prarytam / Paprasčiau / Nei / Praryti. („Vabalai“, Versus aureus, 2013).

Antroji „Vėjai“ pasirodė ką tik ir liudija poetės ištikimybę ir leidyklai, ir savo poetiniam žodžiui. Autorė neieško specifinių intonacijų, nesusireikšmina, jos tekstuose sumaišties ir nerimo nedaug, tik nuostaba, leidžianti ir mums nustebti drauge, pažvelgti į daiktus ir reiškinius vos vos kitu kampu, ir tarti sau: na, kaip pats to nepastebėjai? Autorė tiesiog fiksuoja subjektyvumo blyksnius objektyvios realybės plotmėje, ir toji nuostaba, pamačius savaip, dažniausiai švelniai pribloškia tikrumu, vaikišku nuoširdumu: Pravėręs Duris Šešėlis Pažvelgė 44

Į Mane... Ir Nieko Neklausė. O aš Taip Išsigandau, Kad Atsakiau. („Vėjai“, p. 15).

Kartais tie Dalios pastebėjimai tokie savi, kad nustembi nepastebėjęs taip gerai pažįstamų patirčių paradoksalumo: Aš taip Padidėju!.. Kad Visai Sumažėju: Niekas Neranda.

Paskui – net Nebeieško.

(Ten pat, p. 18).

Arba: Dievų Gėrimas

Gali Būti ir Vanduo...

Jeigu Dievai – Žmonės.

(Ten pat, p. 19).

Dalios pastebėjimai tampa poezija todėl, kad autorė kiekvieną jų pasveria, nugludina, kartais apdovanoja ypatinga verte ir padeda į būtent jam skirtą vietą. Tai rodo poetės pagarbą ir žodžiui, ir pačiai sau bei skaitytojams. Ji žino, ko vertas jos žodis, sukuria ne tik eilėraščio reljefą, bet ir atskiro žodžio toponimiją. Kiekvieną savo žodį apgyvendina jo tikrovės ar legendos intertekstualioje erdvėje. O ir pats intertekstualumas Dalios eilėraščiuose tik nujaučiamas. Kad ir eilėraštyje apie tylą. Kažkur sumirguliuoja Binkio lelija, kažkur Monet tvenkinių šviesa, bet vaizdas neužakcentuotas, telieka nuotaikos punktyras: Tai, Ką aš Tyliu, nepalyginti Gražiau Už Tai, Ką Žydi Vandens Lelijos.

(Ten pat, p. 36).

Autorė dosniai dalijasi tuo, ką jai pritrupina vėjai, todėl jos pasaulis atrodo kartu ir labai realus, ir labilus, mat yra suformuotas iš tų keistų, truputį siurrealistinių trupinėlių. Kūriniu ji peržengia savo pačios susikurtas sienas ir net save pačią, tik truputį pakreipia žiūros kampą, ir atsiveria naujos – išlaisvinančios – erdvės.

Būna toks Laikas, kai Pakalnučių Varpeliai Gaudžia Kaip Bažnyčių Varpai.

GINTARO LAŠAI

k inti vėjai Garsiau – tik Tyla.

(Ten pat, p. 59).

D.Tamošauskaitei gyvenimas dovanojo ilgalaikį bendradarbiavimą su garsiuoju skuodiškiu poetu Stasiu Jonausku (1948– 2018), nors Dalia dažniausiai neigia esanti jo mokinė. Mokėsi nesimokydama, tik sugaudydama visus žodžių keistumus, paradoksaliąją jų pusę, sugaudama tą ypatingą atspalvį, kurį kiti atpažįsta tik tada, kai jiems jis parodomas. Šis gebėjimas man susišaukia su tarmės vartojimo ypatumais.

Visi žinome, kaip skamba, tarkime, žemaičių, aukštaičių tarmės, kuo jos skiriasi, bet pasakyti tarmiškai nė žodžio, nė sakinio nesugebame, yra tam tikri prigimtiniai niuansai, atspalvių atspalviai – tiesiog vėjai su senaisiais savo vardais: Launagis, Ožinis, Audenis, Žiemelis, Šunvėjis, šis turbūt labiausiai pasiutęs: Mano Panašumas Į Dievą Stulbinantis: Jis Vandenį Paverčia Vynu, Aš – Pinigus.

(Ten pat, p. 106).

Bet savo prakalbą norėčiau užbaigti gyvosiomis švieselėmis: Visokie Kurmiai ir Šikšnosparniai tau Sako: „Nori Gyventi – Gesink Šviesą!“ O Tu – Jonvabalis. Tik Šviesti ir Tegali.

(Ten pat, p. 50).

Man tai labiausiai primena pačią autorę.

Rašytoja I.Simonaitytė.

Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos steigėjai – kultūros mecenatas Rimantas Cibauskas ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka – kviečia teikti kūrinius 2021 m. I.Simonaitytės literatūrinei premijai laimėti. Premijos dydis – 2 000 eurų.

Premija skiriama už meniškai vertingus kūrinius, literatūrinėmis priemonėmis atskleidžiančius Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos gyvenimą ir humanistines tradicijas arba įamžinančius rašytojos I.Simonaitytės bei kitų šio krašto šviesuolių atminimą. Į premiją gali pretenduoti tik literatūriniai kūriniai, išleisti per paskutinius dvejus kalendorinius metus. Siūlymus gali teikti leidyklos, meno kūrėjų asociacijos, nevyriausybinės organizacijos, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Kvietimas galioja iki 2021 m. gruodžio 1 d.

Kūrinius konkursui galima pristatyti keliais būdais: s atnešti į Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės bibliotekos registratūrą (Herkaus Manto g. 25), įdėjus į voką ir ant jo užrašius

„Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursui“ bei nurodžius kontaktinius duomenis; s atsiųsti paštu adresu Herkaus Manto g.

25, Klaipėda LT-92234, ant voko papildomai nurodžius „Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursui“; s atsiųsti elektroniniu paštu biblioteka@ klavb.lt, jei yra elektroninė kūrinio versija, nurodant kontaktinius duomenis bei „temoje“ įrašant „Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursui“.

I.Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987 m. Premijos laureatą išrenka speciali Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus sudaryta skirtingų kultūros įstaigų atstovų komisija. Laureatas, pagal tradiciją, paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui, kuris minimas sausio 23 d. Apdovanojimo ceremonija vyksta Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje. Kontaktiniai duomenys pasiteirauti: tel. (8 46) 412 530, e. p. biblioteka@klavb.lt.

▪

45

GINTARO LAŠAI

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

X X X Tamsą Pradėjo Šviesa.

Kai dar Nebuvo Langų. Arba Už Jųjų Siautė tik Mūsų Šešėliai.

X X X Kai Neturėjau Nieko, Turėjau Ramybę.

Kai Neturėjau Visko, Turėjau Ramybę.

Kai Turėjau Nieką, Turėjau ir Ramybę. Bet, Kol Išmoksti Pasakyti, Praeina Gyvenimas.

Be Ramybės.

X X X Visada Prisiminsiu tos Pilies Kuorus. (Net Samanų Spalvą. Ar Vėją Nuo Jūros.) O toji Pilis 46

Manęs – Niekada.

Tokia ir yra mūsų Meilės Esmė.

X X X Pravėręs Duris, Šešėlis Pažvelgė Į Mane... Ir Nieko Neklausė. O aš Taip Išsigandau, Kad Atsakiau.

X X X Aš Jo Klausiu: – O Kur mes Keliaujam?

Ar tikrai Aš Tenai Nebuvau?.. – O Jis

Šypsos, Tapšnoja Per Petį, tyliai Sako: – Rami Būk – Išvesiu.

Nesijaudink – Tikriausiai Išvesiu...

– Iš tos Dykros?..

– Arba Iš Savęs.

X X X Iš Savęs Nežinoma Kryptimi Išėjo Žmogus.

Ypatingos Žymės: Buvo Nežiemiškai Lietinga, ką tik Po Mėnesėtos Nakties... Bet, Jei kur ir

GINTARO LAŠAI

Sutiksit, vis tiek Nepažinsit – bus Nebe Jis. X X X Langai Leidžiasi... Kol Atsiremia Į Saulę.

Palengva joje Ištirpsta Tavo Galva... Ir Šiandien Tampa Vakar.

X X X Jeigu Vakar Sutikai Lūšį, bet Nenušovei, Šiandien Reikia Nušauti. O jei Jauti, kad Nesutiksi, – nė Galvos

Nusiardyt Nuo Kišenės Gėlytę.

Blogiausiu Atveju – Išsikirpti vieną Raudoną Rutuliuką.

Iš Namų Nekišti.

Nebent Žinotum, jog Pasipainios Meška... Ir Išdrįsi Ją Nudaigoti.

Nešiojuosi Daugybę Beverčių Dalykų.

Iš Jaunystės, Vaikystės... Net Ankstesnių Gyvenimų.

Šiandien Būti Tokiam pat, Kaip Vakar, Nėra Prasmės. Nes Šiandiena Prasmės Neturi – Tiktai Tu.

X X X Daiktai Žino Daugiau Apie Žmones Nei Šie Apie Daiktus: Jeigu Būtų Kitaip, Negi taip Kantriai Tylėtų?!.

X X X Kai Pižama visiškai Susidėvi, vis tiek Nesinori Išmesti.

Knieti bent Išsipjaut kokią Sagą... Ar

X X X

Ričardo Šileikos nuotr.

Jo Rankos tokios Švelnios ir Minkštos!..

Tarsi Vaiko, Kuris dar Nežino, jog Gimdamas Save Sunaikino. O Kartu – ir Pasaulį, Kuriame Jo Nebuvo. ►

47

GINTARO LAŠAI

◄

X X X Praplyšo Debesys... Ir Iškrito Saulė.

Tiesiai man Po Kojom.

Nuslydau Į jos Išdegintą Prarają... Bet Šviesti Nepradėjau.

X X X Katedroje Buvo taip Tylu, kad Girdėjau Lakštingalą, ir Tuščia: Dievas tuo metu Šventoriuje Priiminėjo Išmaldą Iš Ekskursantų.

X X X Mano Panašumas Į Dievą Stulbinantis: Jis Vandenį Paverčia Vynu, Aš – Pinigus.

Krenta Žemėn Šukės...

Su Ašaromis.

Dievas baisiausiai Pyksta: Sako, Privarysi Mane Prie Bankroto – Eik Velniop!..

X X X Kai vis Lyja ir lyja Vidun, Išbrinksta net Tai, Kas jau Virtę Šešėliais.

X X X Ką Sapnuoja tie Gelstantys Lapai? Ar Tą Patį, Ką Aš, Kai Jie Užlipdys man Akis?..

X X X X X X Viską, Ką Dievas Duoda, per Stipriai Suspaudžiu. Ir 48

Žemei Maudžia visai Ne Jos Širdį – Neprijaukintų jos Akmenų.

X X X Visas Jėgas Sudėjau Į Tylą: Kovoti – tai Laukti.

X X X Kai Įpranti Nieko Nelaukti, Visko Sulauki daug Greičiau. Tik

GINTARO LAŠAI

Daug Laiko Prireikia, Kol Įpranti.

X X X Būna toks Laikas, kai Pakalnučių Varpeliai Gaudžia Kaip Bažnyčių Varpai.

Garsiau – tik Tyla.

X X X Kiek tavo Žodžiai Sutraiško Lėliukių...

Pražudo margiausių Drugelių!.. (Kai Šie, Atsitrenkę Į Garsą, Pavirsta Pilkais Draiskalais.)

Patylėk!.. Jų Sparnelių Virpėjimas daugsyk Šventesnis

Už Šventojo Maldą.

X X X O Jeigu mes Nustotume Kalbėti, gal Tai, Kas labai Svarbu, Būtų Nelabai... Ar Nelabai Būtų?..

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

49

Vienas toks t GINTARO LAŠAI

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Vaikas paprašė anksti pažadinti ir pats nusijuokė. Vaikas žinojo, kad kelsis paskutinę minutę, bet norėtų atsikelti anksti.

Kam, nelabai ir pačiam aišku, bet tai gana „kieta“, tai „vau!“, apie tai mokykloje gali pasakoti kaip apie žygdarbį: „Atsikėliau šeštą valandą, padariau mankštą, išvedžiau šunį, palindau po dušu, užkandau ir štai aš jau čia – dar nė aštuonių nėra, o aš jau tiek visko nudirbau.“ Pagrindinė veikėja šitam mažam pagrindiniausiam veikėjui šypsosi ir švelniai papurena plaukus. „Mam, nu kam tu šitaip, – tas išslysta iš po plaštakos. – Tu gi žinai, kad man nepatinka tie švelnumai ir myžčiojimai.“ „Taip, žinau. Atleisk. Tau nebepatinka“, – motinai smigteli į paširdžius. Su širdagraužiu eina į vonios kambarį. Į vonios kambarį eina su savo skausmu. Į vonios kambarį eina su savo nerimu. Vakarais ji tebemėgsta ilgai mirkti vonioje – nei skaito, nei dainuoja, tiesiog guli ir žiūri į lubas. „Mam, kur tu žiūri?“ – klausia vaikas, kai ji taip įbeda žvilgsnį į kažkur. „Į vieną tašką“, – nusišypso tarsi pabudusi iš malonaus sapno. „Į kokį tašką?“ – nerimsta vaikas, nors atsakymą jis seniai žino. Jis visą laiką toks pat, bet vaikui smagu girdėti tą atsakymą, jis jam juokingas, gal kiek paslaptingas, ir Benas laukia jo. „Į vieną tokį tašką“, – šypsosi mama ir galutinai pabudusi ima bruzdėti: rinkti nuo stalo lėkštes, šluostyti dulkes, siūti ištrūkusią sagą – nelygu ką veikdama ji sustingo tame viename taške.

Dabar Magdalena guli vonioje ir žiūri į tą vieną tašką lubose – baltutėlėse, net be musės ištupėtos dėmelės. Šią vasarą ji paskutines santaupas investavo į remontą, nebegalėjo tverti tarp dešimtmečius nesikeitusių sienų, suteikusių jai jūras džiaugsmo, bet dar daugiau – vandenynus – skausmo.

Išdažė visą butą baltai, tik grindys liko švarios medinės, šiltos pasižiūrėti, malonios 50

prisiliesti basomis pėdomis. „Jeigu mirsiu, tai mirsiu baltame fone“, – užsibrėžė.

Vandens gyvačiukės, neriančios iš čiaupo žemyn srove, rangosi ant kojų odos. Atrodo, ji apie nieką negalvoja, bet vos susivokia, kad negalvoja, pradeda galvoti. Dažniausiai apie savo liūdesį, kurį taip sunkiai neša ir atsidėjusi puoselėja. Pirštai mechaniškai krapštinėja spuogelius ir visokius odos iškilimus. „Reikia keisti mitybą“, – šmėsteli mintis ir tampa garais, kylančiais iš vonios. „Jeigu mirsiu dabar, tai bent butą brangiau parduos, – guodžiasi glostydama krūtį, kuri tuoj nebebus jos krūtis. Greitai jos apskritai nebeliks ir minkšto iškilimo vietoje atsiras rando hieroglifas. Benas nieko nežino.

Benui per anksti žinoti, kad vienatvė – gal net tikresnis egzistavimo būdas nei buvimas šalia vienas kito. Ir krūtys, tegu ir labai gražios, dar ne viskas.

Atitraukia dešinę ranką nuo veido – delnas kruvinas. Jaučia, kaip skruostu srovena kraujas, jis laša į vandenį, vandenyje sklaidosi, bet vonioje nė nenuspalvina vandens rausvumu. Dar ne laikas sutekėti į vonią kraujui. Kraujas dar turi išvaikščioti kraujagyslių labirintus.

Pašaukia sūnų (šis dar nemiega, slapta žaidžia žaidimus mobiliuoju telefonu), kad paduotų vatos tamponėlį – ant skruosto trūko kraujagyslė. Antrą kartą toje pačioje vietoje. Būtų sau buvusi, bet ji nugremžė nagu odos iškilimą, manė, kad dar vienas spuogas. Tamsus kraujas teka tolygia srovele. Reikia išlipti iš vonios, kad pasiimtų vatos. Ji nenori pritaškyti kraujo ant grindų.

Laiko pirštu užspaudusi mažytį kraujo šaltinėlį, kad šis nesimuštų į paviršių. „Aš bijau, kad tu nukraujuosi per veidą“, – sako Benas paduodamas vatą ir skubiai uždaro duris, apšvitintas motinos nuogybės. „Vaike, aš nesu nuoga, – be balso siunčia sūnui repliką Magdalena. – Tai mano drabužiai nuogi.“ „Tu, mama, vėl nusikalbi į pievas“, – pasakytų Benas, bet nepasako, nes Magdalena į jį nesikreipia. Ji tik nuryja sakinį ir nerimo burbulas dar padidėja. ►

taškas

GINTARO LAŠAI

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

51

GINTARO LAŠAI

◄ „Be nerimo aš nuskęsčiau“, – Magdalena verkia – taip beviltiškai dabar ji būna.

Nori nuskęsti, bet nerimo pūslė vis kelia į paviršių. Ji daugina nerimo pūsles. Toks jos darbas dabar, kai kito darbo neturi.

Nevykėlė.

Vaikų švenčių salone Magdalenos darbas buvo pūsti balionus ir tvarkyti visą jovalą, kurį po savęs palikdavo garbingi sukaktuvininkai maždaug iki aštuonerių metų amžiaus. Vėliau jie išeidavo švęsti į labiau dideliems žmonėms pritaikytas erdves ir kamuoliukų vonias, lankus, balionus, veidukų piešinėlius, batutus palikdavo mažvaikiams (ne, batutų neapleisdavo, tik jau važiuodavo į viename iš miesto prekybcentrių įsikūrusį „Batutų rojų“ – didžiulę halę, kurioje šėldavo ir maži, ir suaugę). Taigi po tų mažvaikių balių ji turėdavo išblizginti sumuštinių likučiais ištrintas grindis ir nučiupinėtus veidrodžius, iškratyti vienkartinių lėkščių ir skanėstų likučių prikimštas šiukšlių dėžes, išplauti apkakotus, apmyžčiotus klozetus su gamtai ir žmogaus sėdynei draugiškomis priemonėmis. Žaidimų salonas buvo prestižinis, pačioje senamiesčio širdyje, su rožynu ir fontanėliu kiemelyje, su vaizdu į upę ir joje bures išskleidusia barkentina. Švenčių salonas orientavosi į pasiturinčius klientus, todėl siūlė ne tik gražų vaizdą, prabangų interjerą, bet ir užtikrino, kad visa aplinka yra ekologiška – draugiška žmogui ir aplinkai.

Savo darbo ji nemėgo. Tiesą sakant, nė nevadino to darbu, šiaip kažkokiu laiko galabijimu, už kurį mokami pinigai, kurių šiaip taip pakako Beno, jos, na, ir balto buto išlaikymui ir išsilaikymui. Ji buvo humanitarė iki pašaknų. Net tos srities diplomą turėjo, bet po to, kai visas įtakingesnes pareigas tiesiogine to žodžio prasme pragėrė, jai nebeliko nieko kito, kaip tik dirbti bet ką. O bet kas gimtadienių salone vis dėlto geriau nei bet kas baldų fabrike. Bet dabar, jeigu gyvens, eis ir į baldų fabriką. Kad tik gyventų užsimokėdama už pragyvenimą ir baltą butą.

Tiesą sakant, jei ne tas vaizdas į upę su jame ramiai siūbuojančia barkentina, ji būtų ir pati pasirinkusi grindis šveisti „Polyje“, bet dėl vaizdo vis likdavo. Dėl galimybės pereiti mažutėlyčiu senamiesčiu. Dėl to, kad žiūrėdama į tą pačią upę galėtų po darbo išgerti puodelį kavos ir pasvajoti, kaip, sėdusi drauge su sūnumi į baltą laivą, pramuš abu pakeliamuosius tiltus, išplauks į jūrą, pasuks į Švediją arba Vokietiją, arba į Suomiją, o gal per Šiaurės jūrą skries į Atlanto vandenyną, ten beplaukdami ir nuskęs...

52

Jai atrodė labai gražu, neprasmingai gražu žūti dviese – pusamžė moteris ir devynerių metų berniukas, svajojęs tapti NASA astronautu... Taip žūti jai atrodė menas, bet žinojo, kad tai neįmanoma – miestą nuo jūros jau daugybė dešimtmečių skiria tvora.

Norint pamatyti jūrą, reikia važiuoti bent dešimt kilometrų.

Kas už tos tvoros – mažai kas žino. Tie, kurie patenka į anapusinę teritoriją, turi specialius leidimus ir yra davę tylėjimo įžadus apie nieką – net apie tai, ką valgė pusryčiams – nekalbėti, o visi kiti vadovaujasi tik nuojautomis ir nuogirdomis. Iš anapus kartais sklinda baisus triukšmas, o su triukšmu pasklinda ir neįtikėtina smarvė.

Vieni juokauja, kad anapus yra pragaro prieangis. Ten velniai esą krauna tuščias talpyklas žmonių sieloms, kiti jiems pavymui sukioja pirštą prie smilkinio: „Kokie dar velniai?! Kokie katilai?! Ten paprasčiausias uostas!“ Treti laviruoja kažkur tarp abiejų polių: ten yra uostas, kuris į laivus krauna talpyklass su undinėmis. Atseit tik skelbiama, kad ant kranto vėl rastas išmestas ruonis, bet iš tikrųjų ten randamos undinės, kurios yra labai brangios, todėl miesto ekonomikai labai naudingos. Magdalena, tiesą sakant, labiausiai tiki antraisiais, bet nuo to nepasidaro smagiau – jai labai patinka dideli vandenys ir ji ilgisi jūros, iki kurios reikia riedėti dešimtis kilometrų. Todėl, gulėdama vonioje, mobiliajame įsijungia meditacinę muziką su jūros ošimu ir užsimerkia. Vonia tampa jos jūra. Šiandien ji maudosi jūroje. Šiandien jai reikia spręsti, kaip būti. Jei ne sūnus – pradurtų nerimo pūslę ir nugrimztų į dugną, bet dabar reikia gyventi. Net jei ji ir svajoja nuskęsti kartu su Benu jūroje.

Tegu pats patiria, kada jau laikas skęsti kūnui, o dvasiai kilti. „Kvaila moteris iš tiesų, – įvertina pati save. – Maudausi banalybių jūroje.“ Nenusispjauna, bet išleidžia kažkokį keistą „pfff “ ar paprastą „fu“. „Gal jau užtenka mirkti it varlei?“ Ir pagalvojo, kad nebeatsimena, kada paskutinį kartą matė varlę – žalią ar rudą. Kvaksinčią, šokuojančią. Slidžią, išsprogusiomis akimis.

Varlę karalienę. „Eik miegot, myžne“, – pavarė save ir staigiai išvarvėjo iš vonios.

Kambaryje savo lovoje sūnus sapnavo jau antrą sapną. Ji įsitaisė ant sofos. Dieną – užpakaliui padėti, naktį – paguldyti kūną.

Minčių lietus grasino paskandinti, tuo ji būtų džiaugusis, nes šitaip kamuodamasi nebenorėjo gyventi: nebeturėjo vilčių, nematė perspektyvų, tik kankinosi, blaškėsi,

tikėdamasi ką nors surasti. Tai, iš ko ji suprastų, kad tai yra Tai. Bet sėdėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Vieną tokį tašką. Šįkart labai konkretų – raudoną taškeliuką toli už lango.

Jo vienintelė akis, nesanti kūne, egzistuojanti pati sau, retkarčiais mirktelėdavo.

Jis traukė, tiesiog siurbė į save, kvietė pas save, ragino eiti į priekį, teikė viltį. Šitaip magnetai traukia vinis, dėžės – katinus, liepžiedžiai – bites ar aukšti medžiai – žaibą.

Magdalena neatsimena, kad tas taškas kada nors būtų buvęs. Ir štai dabar, kai jai labiausiai sunku, jis nušvinta savo raudona akimi su rausva aureole aplink. „Kelkis ir eik“, – pasigirdo Magdalenai.

O gal tai tik vėjas judino medžių šakas ir šios šnabždėjo savo šnabždesius, panašius į „Kelkis ir eik“? Juk viršūnės buvo prie pat lango, ir tikrai buvo galima girdėti, ką kalba medžiai. Bet ne, jie ošė kaip ošę. „Kelkis ir eik.“ Kvietimas buvo toks stiprus, kad jam atsispirti galėjo tik pats Kristus, o ji tebuvo Magdalena, mananti, kad šiame gyvenime nieko nemoka, nežino, todėl visko bijo, net jei tame gyvenime nieko nebuvo. Bijo nepermainų, nevilties, nekaitos. Kaitos ir permainų irgi bijo. Bijo viltis ir tikėti, nes kodas „ne man“ veikė šimtu procentų, o „nulaužti“ jo ji nemokėjo. Bet šitas kvietimas „Kelkis ir eik“ buvo „man“. Taip ji suprato būseną, kurios poveikį pradėjo jausti. Tai buvo laisvė.

Tai buvo žinojimas, ką daryti. Tai buvo aiški kryptis. „Kelkis ir eik.“ Ir ji pakilo. Ėjo lėtai ir plastiškai, minkštai kaip katė.

Artėjo į raudonąją akį ir juto didžiulę palaimą. Nė nepažvelgusi praėjo sūnaus lovą.

Pirštais perbraukė pasienyje pastatytą stalą.

Koja netyčia paspyrė atitrauktą nuo stalo kėdę. Priėjusi prie lango giliai įkvėpė oro ir užsiropštė ant palangės. Raudona akis tarsi padidėjo ir priartėjo. Magdalena visu kūnu juto malonią šilumą – lyg apkabinimą, kurį seniai jau buvo jautusi. Ta šiluma svaigino, kėlė geismą suartėti, išsinerti iš odos, atverti krūtinės ląstą ir išsiimti širdį, kad ji, pulsuojanti, nebeskaudėtų. Tuoj ji bus iki galo laisva ir visiškai laiminga. „Mama, ką darai?“ – pasigirdo mieguistas balselis. Magdalena krūptelėjo. „Kodėl tu ant palangės?“ – vėl klausimas. Staiga Magdalena pajuto, kad šilumos glėbys ją paleidžia. Tarsi paspaudus elektros jungiklį, užgeso raudonas žiburėlis ir širdis grįžo į vietą. „Nieko, sūneli, – pasakė atitokusi. – Kvėpuoju tiesiog. Tiesiog prieš miegą kvėpuoju... miegok, brangusis. Tu esi mano vienas taškas. Miegok.“ Ir nusirito nuo palangės.

GINTARO LAŠAI

Virtiniozaurai Tadas ŽVIRINSKIS

Kaip malonu patirti atradimo džiaugsmą!

Net perkopus gyvenimo pusę, kai jau esi tikras, kad niekas maloniai nebenustebins. Na, nebent anūkai. O jų kol kas nenusimato. Atradimo džiaugsmą sieju

su vaikyste – kai viskas nauja ir įdomu.

Gal toji nuostaba yra pirmasis žingsnis mano suvaikėjimo link? Nenorėčiau būti nukvakęs senelis, norėčiau daug įdomybių papasakoti savo anūkams. Kai kuriuos pasakojimus pasilieku būtent jiems. Nenoriu perpasakoti jau pasakotų istorijų. Tai – it padėvėtų rūbų dovanojimas – ekonomiškai ir aplinkosaugiškai

pateisinamas, bet „žiauriai“ nuobodus.

Neturėčiau sakyti „žiauriai“, juoba man dukra nuolat primena, kad labiau tiktų „itin“ ir „labai“. Vis dėlto žodis „žiauriai“ man patinka. Ypač kai jis vartojamas kaip oksimorono dalis. Pavyzdžiui, žiauriai geras. Tai puikiai atspindi gyvenimo dualizmą: vieniems jis yra žiaurus, kitiems – geras, et vice versa. ►

Alvydo Vaizdinio nuotr.

53

GINTARO LAŠAI

◄ Kažkodėl manome, kad labiausiai nustebina ir pradžiugina griozdiški, neįprasti akiai dalykai, kaip antai: milžiniškas dirižablis, reklamuojantis higieninius įklotus, naujas kokio mažapimpio milijonieriaus visureigis su ypatingu numeriu BBD007, pietūs platformoje, pakeltoje kranu virš senamiesčio, ir panašiai. Manęs tokie dalykai „neveža“. Dukra lieptų vartoti žodį „nejaudina“, bet čia iki jaudulio – dar toli. Neveža!

Nei arti, nei toli. Jokios puotos akims, jokio džiaugsmo širdžiai. Primena važiavimą per remontuojamą Lenkijos kelią, kai negali viršyti gana griežto greičio apribojimo, o priešakyje laukia dar maždaug 800 km.

Nuobodybė. Net jei iš dirižablio pasipila nemokami įklotai. Net jei milijonieriaus visureigis dengtas auksu. Net jei platformoje – gourmet patiekalai. Ar ilgai tai išliks atmintyje? Juk naujų, jaudinančių dalykų poreikis auga geometrine progresija. Jei laiku nesustosi – finalas bus apgailėtinas.

Tiesą sakant, visi finalai yra apgailėtini...

Paminėsite mano žodį, kai reikės su visam padėti šaukštą ir palikti šią ašarų ir snarglių pakalnę. „Innovate, don’t imitate!“ – kažkada ragino Nokia ir garbingai užvertė kanopas. Užkietėję X kartos romantikai bandė reanimuoti negyvėlį. Prisikėlė zombis Lozorius, kuriame nieko suomiško ir inovatyvaus nebeliko. Gi dabar aplinkui matau vien „Imitate, don’t innovate!“ Melžiama technologijų karvutė gailiai mūkia, bet dar išspaudžia vieną kitą virtualaus pieno lašą.

Jaunieji vienaragiai džiaugiasi radę aukso gyslą, bet visas tas jų „auksas“ yra kiniško „bomžpakio“ turinys, skirtas greitam vartojimui. Dažnai pagalvoju, kas būtų, jei staiga dingtų elektra ir internetas? Apokalipsė?

Kai paklausiu savo vaikų, ką jie tokiu atveju darytų, akivaizdžiai sugadinu jiems nuotaiką. O to man reikia mažiausiai. Ko gi man reikia? Nieko ypatingo. Moku pasitenkinti minimaliu. Tai nereiškia, kad minimumas turi būti šūdo vertas. „Mažai“ man nėra „blogai“ sinonimas. „Less is more!“ – štai siekiamybė. Todėl investuoju tik į deimantus. Visos „vertybinių popierių“ biržos – ne man. Kaip popierius gali būti vertybinis, jei tai – net ne popierius? Juk akcijomis net subinės nenusivalysi! Vertinga yra tai, ką turi iš tiesų. O dar vertingiau – turėti vertingų daiktų, kurie neužima daug vietos ir kurie nenuvertėja. Žodžiai VERTĖ ir VERITAS skamba kaip muzika. Manau, posakį apie žvirblį saujoje ir briedį girioje girdėjote visi?

54

Gyvenimas yra per trumpas, kad vergautum bankui ir valgytum, kas papuola. Šios pozicijos ir laikausi. Mane žavi neįmantrūs, bet skanūs patiekalai. Ypač mėgstu virtinius.

Ypač su kalakutienos įdaru. Labai svarbu yra padažas. Negalima šykštauti, parenkant ingredientus. Reikia geros uoslės, jautraus liežuvio ir pastabios akies. O svarbiausia – viską gaminti griežtai pagal pasiteisinusį receptą! Tikslumas yra sėkmės brolis dvynys. Tiek tikrai išmanau. Virtinius man patinka gaminti kartu su sūnumi. Jis iš manęs paveldėjo atidumą detalėms ir skrupulingą receptų laikymąsi. Jo virtiniai yra puikūs, bet štai padažą dar reikia tobulinti.

Virtinius verdame tam tikromis progomis.

Tarkime, paskutinis sykis buvo skirtas paminėti Betelgeizės švytėjimo blankimą.

Gi numatomas gaminimas nešė paslaptį.

Sūnus pasakė, kad manęs laukia staigmena.

Nemėgstu staigmenų, bet dėl virtinių su kalakutiena galimas kompromisas.

Susitikome sūnaus bute. Nors jis dar nevedęs, bet viengungiškumo čia nerasi net dieną su žiburiu. Sūnus yra pedantiškai tvarkingas. Kai kam tai nepatinka, bet man operacinės švara ir vaistinės tvarka gyventi netrukdo. Kažkada kalbėjau su juo šia tema. Paaiškinimas buvo genialiai paprastas: „Man – taip ramiau.“ Visi žinome, kad vyrui ramybė – šventas reikalas. Ramiau, tai ramiau. End of story!

Sėdėjau virtuvėje ant baro kėdės ir atidžiai žvelgiau į jau paruoštus virti virtinius.

Jie priminė miltuotus stegozaurus. Nejučia šyptelėjau – pamaniau, kad mano būsimiems anūkams tokia smagi kulinarija irgi bus prie širdies.

– Pats virtiniozaurus sugalvojai?

– Nea, Adelė parodė.

– O tai kur ji pati?

– Šiam savaitgaliui ji išvyko pas tėvus į Klaipėdą...

Adelė yra mano sūnaus draugė, tiesiog paniškai bijanti manęs, tiksliau – mano balso. Dievaž, juokinga! Rado ko bijoti...

Apsipras. Negaliu gi aš visą laiką tylėti, atėjęs pas sūnų į svečius!

– Tiatia, padėsi paruošti padažą? – paklausė sūnus, tiesdamas man vyno taurę.

– Šūdas – ne klausimas, Simuk! – atsakiau ir pauosčiau vyną.

Mano mėgstamas sicilietiškas 2015 metų derliaus Nero d’Avola. Hm... Nujaučiu, kad staigmena bus neprasta, jei esu juo vaišinamas. Bet aš neskubinu įvykių. Imuosi padažo.

Yra keletas užsiėmimų, kurie artimi meditacijai. Vienas jų – virtinių padažo gaminimas. Žinoma, žvejyba, tantrinis seksas ir LSD yra geriau. Bet ne visada.

Dabar – geriau padažo ruošimas. Jos metu tartum „surobotėju“: judesiai būna mechaniškai tikslūs, mintys aiškios, o sąmonė švari. Simukas sako, kad tuomet jam patinka stebėti mane. Esą pasikeičiu, tampu visiškai kitoks, lyg svetimas, bet labai įdomus stebėti. Anksčiau manydavau, kad jis gudrauja, taip sakydamas, bet dabar esu tikras, kad jo žodžiai – tikri ir nuoširdūs. Gamindamas virtinių padažą, ir pats jaučiuosi kiek kitaip – lyg iš šono save stebėčiau. Panašiai jaučiausi vaikystėje, kai dėl rimtos ligos gulėjau ligoninėje. Tada rodėsi, kad girdžiu savo balsą kitokį, lyg jis man nebepriklausytų. Kartais matydavau save iš šono. Buvo apėmęs jausmas, kad mano dvasia trumpam atsiskiria nuo kūno. Ir tas jausmas buvo labai arti tiesos.

Vėliau sužinojau, kad mane – dešimtmetį berniuką – medikai tik per plauką išgelbėjo nuo mirties.

Akimirką šmėstelėjusį vaikystės prisiminimą nutraukė vaiko verksmas. Tiksliau sakant – kūdikio. Sklindantis iš miegamojo. Sustingau ir klausiamu žvilgsniu įsistebeilijau į sūnų. Jis kreivai šyptelėjo ir galvos linktelėjimu pakvietė eiti kartu. Kaip nebaigęs operacijos chirurgas iškeltomis rankomis nusekiau sūnų. Jis pravėrė duris ir pasakė: – Staigmena!

Ant lovos gulėjo gal pusmetrinė lydeka ir verkė kniurkiančiu kūdikio verksmu. Simas priėjo, paėmė žuvį ant rankų, įkišo į nasrus žinduką ir ėmė meiliai sūpuoti. Lydeka aprimo ir papsėdama žinduką įsistebeilijo į mane.

– Simuk, ar galėčiau? – ištiesiau rankas, norėdamas paimti žuvį.

– Prašom, tiatia.

Atsargiai paėmiau lydeką ir ėmiau sūpuoti, niūniuodamas lopšinę, kurią kažkada dainuodavau savo mažyliams: Ferme, ferme les volets!

Les yeux ferment les volets.

Ferme, ferme les volets!

Les yeux ferment les volets.

Marchand, marchand de sable qui passe, Marchand, marchand de sable est passé...

Lydekos žvynai it deimantai spindėjo vakaro saulės šviesoje, besiskverbiančioje pro langą, ir mano seną širdį užplūdo nenusakomos laimės banga.

GINTARO LAŠAI

„Dėmesio, aš viską įrašinėju!“ Su apgailestavimu tenka pripažinti, kad gyvenimas gerėja ne visiems. Sakydamas „ne visiems“, turiu omenyje ir save, žinoma.

Vis dažniau tenka važinėti visuomeniniu transportu. Galima būtų džiaugtis, kad taip prisidedu prie ekologinės apokalipsės atitolinimo, bet vidinis cinikas visuomet į tai replikuoja sarkastiškai: „Užtat riziką apsikrėsti tuberkulioze ar kokia kita bjaurastimi neabejotinai priartini!“ Ir ką tu jam?

Juk teisus bjaurybė! Laimė, dabar autobusuose ir troleibusuose yra dezinfekcinio skysčio dozatoriai. Ateini, užpili naminuke dvokiančio skysčio ant delnų, patrini. Tik nepauostai, nes čia – ne „samagonas“, ir patrynus duonele nepakvimpa.

Na, ir dar kaukės, žinoma. Kaipgi be jų?

Daug diskutuojama apie jų naudą ar žalą, bet mūsų vadai pasielgė saliamoniškai: nenori nešioti – mokėk! Ir taip nemažai, sakyčiau.

Už tokią sumą benzino galima būtų mėnesiui nusipirkti ir važinėti bajoriškai kur tik akys mato. Beje, apie akis. Dabar žmonės neišvengiamai priversti dažniau žiūrėti vienas kitam į akis. Nes kaukės – beveik visų vienodos. Yra ir ypatingų, bet tų – vienetai.

O visuomeniniame transporte tokių išskirtinių veikėjų net nesu matęs. Taigi žmonės gali dažniau įsižiūrėti vienas kitam į akis. Ne vien į mobiliuosius spoksoti, juoba kad juose – ta pati žinia. Gyvenimas gerėja ne visiems. Kai kam gal net ir blogėja, ką ten gali žinoti. Štai kas vakar nutiko kaimynei. Grįžo ji namo iš darbo, pastatė automobilį kieme.

Priekinis ratas pataikė į asfalto duobę, todėl iš šono atrodė tartum padanga būtų pusiau nuleista. Kaipmat kita kaimynė pakomentavo, kad grįžusioji nuo gero gyvenimo tiek sustorėjusi, jog net mašinos ratai nebelaiko.

Stebėjau šį incidentą pro langą. Kartu su manimi nuo stulpo stebėjo ir porelė balandžių. Mes esame pažįstami. Patelė – su įrudžiu, gana retas egzempliorius, o patinėlis – įprastas uolinis karvelis. Jie gyvena laiptinės

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

džiovykloje. Iš šakelių susisuko tokį palaikį lizdą ir bando jame perėti. Kai tik patelė padeda kiaušinį, ateina dar viena kaimynė ir išmeta kiaušinį lauk. Dažniausiai ant kokios nors mašinos stogo ar priekinio lango. Re-

gis, jau tris kiaušinius išmetė. Rimtai įtariu, kad šiemet mano pažįstami paukščiai liks bevaikiai. Esu jiems minėjęs, kad pakeistų perimvietę. Išklausė ramiai, tik ar suprato?

Kyla abejonių dėl to. ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ Dar man kyla abejonių, ar šis autobusas buvo tinkamai dezinfekuotas. Nes juk mikrobai tokie maži, kad jų plika akimi nepamatysi. Gi virusai – dar mažesni.

Nematai jų, o jie yra! Tik ir tyko, kaip kokį nekaltą žmogų, kuriam pablogėjo gyvenimas, užpulti ir numarinti. Statistika yra baisi. Mano buvęs bendradarbis minėjo, kad jo emigravusios pusseserės draugas pakistanietis krito pakirstas viruso. Laimė, pusseserė – moteris, užgrūdinta sovietmečio, tad kaipmat susirado kitą. Naujasis draugas turi neištariamą vardą ir yra iš saulėtosios Ganos. Kad būtų paprasčiau, jį vadina Osu. Dabar su buvusiu bendradarbiu nekantraudami laukiame šios istorijos tęsinio. Žmonės įlipa, žmonės išlipa. Lyg kokia kaukėta jūra banguotų autobuse. Paprastai prie Žaliojo tilto autobusas ištuštėja. Įlipa tik vienas kitas. Štai ir dabar – įlipo aukšta moteriškė su mažu vaikeliu vežimėlyje. Jai kaipmat užleido vietą pagyvenęs vyras su lazdele, nes jaunimas buvo labai užsiėmęs: studijavo gyvybiškai svarbią informaciją mobiliuosiuose telefonuose. Šalia sėdėjusi bobelė pratrūko: „Kodėl jūs invalidą išvarot?“ Na, ir prasidėjo!

– Aš nieko nevariau, jis man pats vietą pasiūlė!

– Nemeluokit!

– Nenusišnekėkit!

– Tai ir vaiką užsiauginsi tokį kaip pati?

– Aš su jumis vaiko nekrikštijau, prašau nesitujinti!

– Aha, nieko tu nekrikštijai, krikščionys taip nesielgia!

– Būkit gera, užsičiaupkit, neprovokuokit manęs!

– Nepagąsdinsi, ne tokie gąsdino!

Jutau, kad galiu kaipmat užgesinti šį konfliktą, patvirtindamas jaunosios mamos žodžius, kad vietą jai išties pasiūlė, bet nespėjau nė prasižioti. Moterų diskusija garsėjo, jos turinį papildė rusiški keiksmažodžiai.

Netrukus pasisakyti panoro ir kiti autobuso keleiviai. Pasijutau kaip turkų parlamente. Žmonės taškėsi kaltinimais, keikė vieni kitus, grasino iškviesti vaikų apsaugos tarnybą, nes toks triukšmas esą kenkia kūdikio sveikatai. Mane labiausiai stebino tai, kad kūdikis į triukšmą reagavo itin ramiai. Gal jis kurčias? Viską apvainikavo isteriškas moters klyksmas, jai iškėlus „iPadą“ sudaužytu ekranu: „Dėmesio, aš viską įrašinėju!“ Tada man paskambino. Išsiėmiau mobilųjį, pakėliau ranką ir ramiai, bet garsiai paprašiau tylos. Kad ir kaip būtų keista, erzelis liovėsi.

Skambino mano mylimoji. Jos gyvenimas 56

pablogėjo dar pernai, tarytum nujaučiant netolimą ateitį. Vis dėlto ji vengia visuomeninio transporto, iš paskutiniųjų stengiasi važinėti automobiliu. Bet niekuomet iš automobilio neskambina. Todėl visiškai ramiai atsiliepiau: – Klausau.

– Alio, labas, labas. Ką veiki? Pagalvojau apie tave. Taip pasiilgau jūros, kai buvai mane nuvežęs į Nidą prieš porą metų...

– Mhm...

– Tai šiemet ir vėl nenuvažiuosim!

– Eeee…

– Na taip, aš suprantu, gyvenimas negerėja, bet jūra! Juk tai – kažkas tokio! O tu kaip tik netekai darbo.

– Bet...

– Na taip, aš suprantu, kam dabar lengva?.. Bet ar tu mane supranti?

– Mieloji, jei nusipirktum nuolatinį bilietą, mes galėtumėm pinigus, skirtus benzinui, panaudoti kelionei į pajūrį, juoba ne sezono metu krenta kainos ir žmonių gerokai sumažėja.

– Ką?! Tu nori, kad važinėčiau prasmirdusiais autobusais su visokiais degradais, narkomanais ir bomžais? Ten gi – pamazgų duobė, o ne transportas! Aš stebiuosi, kaip tau ten pačiam nešlykštu.

Kol galvojau, ką atsakyti mylimajai, su siaubu supratau, kad mūsų pokalbio klausėsi visas autobusas. Ko gero, buvau netyčia įjungęs garsiakalbį. Pirmas pravirko vaikas, kurį maniau esant kurčią. Tada kaip pagal komandą suošė galiorka, kažkoks vyriokas intensyviai kartojo, kur derėtų mano „durnei“ nueiti, viena moteris pasakė, kad durnas esu aš pats, jei su tokia sūka susidėjau, žodžiu, autobuso keleiviai atvirai demonstravo savo nepasitenkinimą. Kokią minutę kantriai klausiausi patarimų, keiksmų ir komentarų.

Tada vėl iškėliau ranką. Ir vėl stojo tyla.

Vaikas taip pat nurimo.

– Meilė – akla, – pasakiau ir išjungiau mobilųjį.

Niekas neprieštaravo, tik jauna mama nusikvatojo.

Dabar mes išties galime dažniau pažiūrėti vienas kitam į akis. Jaunosios mamos ir mano žvilgsniai susitiko, pamačiau jos piktdžiugišką žvilgsnį. Kiek palaukusi, ji demonstratyviai nuspaudė išjungimo mygtuką ant suskilusio „iPado“ ekrano.

Po paraliais, koks puikus sumanymas įrašinėti gyvenimą! O juk aš, tiesą pasakius, iš pradžių pamaniau, kad ji – tiesiog eilinė pamišėlė... Labai gražiomis žaliomis migdolinėmis akimis.

Treči a kvail y Alma RIEBŽDAITĖ

Tą akimirksnį, kai Misisipė buvo paimta į Kosmosą, skambėjo Swerto „Lavonas“ (feat. AK Grizz). Daina buvo gera ir agresyvi, bet net ir jai nepavyko Misisipės išlaikyti pririštos prie Žemės. Misisipė buvo pasipuošusi, mat ruošėsi švęsti Kūčias. Vilkėjo rožinę suknutę su baltais burbuliukais, kojas buvo apsiavusi raudonais aukštakulniais bateliais, o pėdkelnės buvo baltos ir nepermatomos. Tai buvo šventas šviesus vakaras, kai ji nutarė bent trumpam atsisakyti plėšresnio stiliaus ir savo esybę pašvęsti trapiam moteriškumui, ir še tau, kad nori. Kosmosas!

Jos rankose buvo automatas, o automate daug kulkų. Ji šaukė, spardėsi, rėkė ir šaudė kosmose į visas puses, bet kulkos lėtai ir chaotiškai sklido į visas puses. Nebuvo girdėti jokių garsų. Ji iš lėto sukosi, ir kartais atsidurdavo žemyn galva, kurią paslėpdavo užkritęs sijonas. Vieną kulką ji pagavo vakuume ir suspaudė delne. Iš pradžių ji pagalvojo, kad tai – ledinukas ir įsidėjo į burną, bandydama sučiulpti. Jos nuostabai kulka buvo šalta ir saldi, bet netirpstanti burnoje, ir ji suprato, kad tai – amžinas ledinukas.

Atrodė, kad kosmose ji visiškai negali valdyti savo kūno, ypač trukdė ir erzino ant veido krintantis sijonas, bet pamažu ji išmoko plaukioti ir sklęsti. Jos šviesūs garbanoti ilgi plaukai (aš juk dar nė karto nerašiau apie Misisipės plaukus) išsileido ir pleveno beorėje erdvėje. „Ar aš besugrįšiu į Žemę? – galvojo Misisipė. – Ar taip ir liksiu gyventi amžinai danguje?“

GINTARO LAŠAI

i as brolis l ys autobane Misisipė ilgam paskendo mintyse apie žemę ir dangų, kai netikėtai pasigirdo: „Dėmesio! Dėmesio! Pradedamas didysis sujungimas...“ „Koks dar sujungimas?“ – atitoko Misisipė.

„Pasiruoškite sąmonių sujungimui...“ „Dieve, kokiam sujungimui?“ – sušuko išsigandusi Misisipė, bet niekas jos neišgirdo, žodžiai sutrupėjo raidėmis ir akimirksniu prasmego Juodojoje skylėje.

Pasirodo, Misisipė sukosi visai arti Juodosios skylės, kuri lėtai ir godžiai rijo garsus, raides, pamažu prarijo visas metalines kulkas ir net automatą, kurį Misisipė taip tvirtai laikė savo rankose, prispaudusi prie krūtinės, lyg tai būtų mylimojo ►

Alma Riebždaitė. Juodas paveikslas.

57

GINTARO LAŠAI

◄ dovanota laukinių gėlių puokštė. Negana to, iš jos burnos siurbte išsiurbė amžiną ledinuką, nes tai teritorija, kur tai, kas materialu, maišosi su tuo, kas neapčiuopiama.

Ir kai automatas visiems laikams prasmego Juodojoje skylėje, Misisipė suprato, kad jos kardas yra žodis. Ir žodžio niekur nebuvo, todėl jis ir neprasmego Juodojoje skylėje.

Juodoji skylė panūdo nuplėšti nuo Misisipės rūbus, bet, įtempus visas jėgas, Juodajai skylei pavyko nuplėšti nuo Misisipės suknelės tik baltus burbuliukus. Misisipė Kosmose buvo tik holograma, bet Juodoji skylė buvo labai galinga, nes centrinė.

Ir tą akimirką dingau aš. Manęs nebeliko. Misisipė suprato, kad reikia žūtbūt užmegzti radijo ryšį su Žanetu, nes kitaip ji gali negrįžti į Žemę Niekada. Misisipė prisiartino prie Juodosios skylės angos ir pabandė į ją patekti, bet ji patyrė tik bjaurią stūmos jėgą. Juodoji skylė Misisipės neįsileido į vidų. Pro Juodąją bedugnę tikrai būtų galima grįžti į namus. „Taip, aš mirsiu, – galvojo Misisipė, – neabejotinai mirsiu. Dabar jau tikrai mirsiu. Gerai, kad Misija atlikta ir Redaktoriui išsiųsti visi kūriniai su knygos pavadinimu. Redaktoriui ji jaučia begalinį dėkingumą.“ Ji pradėjo maldą „Tėve mūsų“, bet nieko neatsitiko.

Jie buvo trise: Misisipė, Kosmosas ir nedraugiška Sušalusi žvaigždė Sagittarius A. Pabandyk tokiai kombinacijai esant sugrįžti į namus, kurių nėra.

Misisipė ranka palietė įvykių horizontą. Ji prikišo veidą arti arti ir pro įvykių horizontą pabandė įžvelgti, kas yra ten, Juodosios skylės viduje. Ji tikėjosi pamatyti Šredingerio katę, bet nepamatė nieko, tik baltą tamsą. Tada į Juodosios skylės ragelį iš visų jėgų sušuko: „Ar aš esu laukinė niekam nereikalinga katė, su kuria galima daryti, ką nori?“ Keista, bet ją pasitiko aidas, kurį jį išgirdo: „Katė, katė, katė, laukinė katė, cha cha cha.“ Tai yra vienintelis klausimas, kurį Misisipė nori užduoti Žanetui ir tylėti kartu su juo.

Ilgai tylėti.

Ir štai, pagaliau jos svajonė išsipildė.

Misisipė prisiminė Žaneto pyktį, kurio psichoterapijos pradžioje nesuprato. Buvo toks jausmas, kad jai reikia griebti savo ex už kiaušų ir juos sutraiškyti. Kilo įtarimas, 58

kad psichoterapeutas ją skatina kerštui, smurtui ir panašiai. Tai net gąsdino. Prieš porą metų Žanetas ją taip išgąsdino, kad ji pabėgo.

Dabar ji supranta Žaneto pyktį.

Gal ir gerai, kad ją paėmė į Kosmosą su automatu rankose, lyg mylimojo dovanota laukinių gėlių puokštele, ir ji su savo bjauriu charakteriu Žemėje nesuspėjo prikrėsti dar daugiau eibių.

Jis nori išlįsti sausas. Jis nori gyventi toliau, lyg nieko nebūtų įvykę, lyg jie nebūtų padarę daugybės nusikaltimų prieš niekam nereikalingą. Dabar ji supranta Rembo. Šneka ji mažai ir jos balso tembras kaip Rembo. Misisipė dievina Rembo. Kažkada jis buvo jos meilė dėl liūdnų akių, nes jai patinka visokie liūdnaakiai. Jūs galvojate, kad ir Misisipė priklauso liūdnaakių kategorijai? Nieko panašaus, tai tik apgaulingas pirmasis įspūdis. Galiu galvą duoti nukirsti, kad ji priklauso gudraakių genčiai, bet dėl gudrumo irgi galima nukentėti – ir net labiau nei būnant nekaltaakiu, kokiu buvo jos brolis. Dar yra bukaakiai, žiauraakiai, prašaakiai ir visokių kitokių akių. Tikrai su nuoširdžiu apgailestavimu tenka pareikšti, kad gudraakei patinkantys liūdnaakiai būna gryni veršiai. Ne visi, bet didžioji dalis. Arba matėte tokių, kurių išsprogusiose akyse įrašytas kažkoks maldavimas, prašymas, nekaltumas ir liūdesys? Pamatei? Gali kabinti kiek kojos įkerta. Tu matai jį pirmą kartą, bet toks jausmas, kad tai tu esi tas, kuris jį nuskriaudė ir dabar turi sumokėti visas skolas už jo nepasisekusį gyvenimą.

Ir iš karto pradedi jį visaip glostyti, ir jis tave. Tai aišku, kad neglosto.

Misisipė suprato. Žanetas nėra žmogus. Žanetas yra laivas. Misisipė turi laivą, kuris gali skrosti vandenynus. Misisipė turi kosminį laivą, kuris gali ją nuskraidinti, kur ji tik nori. Suprantate, laivas yra mechanizmas ir jį galima valdyti, o Misisipė kaip gyvas organizmas viena pati niekaip negali sugrįžti iš kosmoso. Ir ją apėmė liūdesys. Kodėl Žanetas pasirinko tokį likimą? Priemonės, įrankio, savotiškai dėl kitų žmonių pasiaukojusio žmogaus likimą? Ar jis turi savo gyvenimą? Ar jis jaučiasi laimingas? Kaip Žanetas atranda savo gyvenimo prasmę? Ar jis dirba džinu? Kuo labiau ji pradėjo domėtis savimi, tuo jai įdomesnis Žanetas. „Ar jūs nieko nejaučiate savo kūne?“ – klausia Žanetas. „Kažkoks gaudesys, kosmosas.“

Po konsultacijos su Žanetu jis sustiprėjo dar labiau. „Ar tau kas nors blogai yra? – klausia kolegė. – Tu tai balsti, tai raudonuoji.“ „Nieko, praeis“, – sako Misisipė.

Tyli, nesako, kad čia taip yra, kai esi išmestas į kosmosą ir sklendi vakuume nesvarumo būklėje. „O tu pasižiūrėk į lietuvių literatūrą, Katrė, Vingių Jonas, Paskenduolė, Vilius Karalius, vienas sūnus klebonas, kitam žemė, o trečias kampininkas...“ „Jis ką, galvoja per mane reabilituoti ištisą lietuvių literatūros nelaimingų herojų plejadą? Išvis kuo čia dėti tie herojai? Kokį ryšį tai turi su mano gyvenimu?!“ „Nu, tu ten gyvendama turėjai jaustis kaip durnė, nu, grynų gryniausia durnė, žmogus ir su mitinėm būtybėm, ir su paukščiais, ir su paaugliais susišneka, bet su saviškiais niekaip... Tu buvai trečias brolis kvailys...“ „Nu, aš suprantu dabar, kad laikė mane durniausia, o buvau pati protingiausia iš visų...“ – Rembo balsu stena Misisipė.

Ir kur tie mano pelenai, pradėjo galvoti.

Aliejus, romantinės dainos, erotinės svajos, Kaspijos grūzas nie bylo i nie nado? „Tai va, gausi princą ir karalystę.“ Čia jis nuoširdžiai prajuokino Misisipę. Kai gudraakė prisimena jo žodžius, iš karto pradeda juoktis, ir negali sustoti juokusis tris valandas.

Na, nei Pelenė, nei Trečias brolis psichoterapeuto neturėjo, nebuvo tais laikais, bet protingų moterėlių ir išmintingų senių, padedančių mitinių būtybių visada atsirasdavo. Bet, kaip dažniausiai būdavo, kai jau reikalai niekam nepaeidavo (o į trečiuosius niekas net nežiūrėdavo), reikalo imdavosi peleniai. Peleniai imdavosi beviltiško reikalo ir jį padarydavo, nes realiai turėjo labai daug gerų išlavintų savybių, sugebėjimų, buvo protingi ir jautrūs, kitaip sakant, turėjo aukštą išvystytą intelektą iš turtingą emocinį pasaulį. Na, ir buvo užduchinti, bet taip žiauriai užduchinti, kad laikė save nieko nevertais durnių durniais ir tik krapštinėjosi savo pelenuose. „Ką tu galvoji apie Žemaitės „Marčią“?“ – klausia Saškos. „O ką? Niekam nepatinka, kai atėjęs naujas žmogus pradeda daryti savo tvarką.“ „Tai ką, ji kiaule turėjo pasidaryti?“ „Na, taip, reikia prisitaikyti...“ „Ir visiškai nužmogėti?..“

GINTARO LAŠAI

Saša pradeda kažką neaiškiai mykti. Misisipė į jos mykimą žiūri atlaidžiai. Buvo ką tik nusiverkusi po perskaityto garsiojo Žemaitės kūrinio. Saška tikriausiai seniau skaitė ir ne viską prisimena. Misisipė niekada negalvojo, kad Žemaitės „Marti“ gali tapti jos psichoterapiniu kūriniu Nr. 1. Ir kalba Žemaitės aiški, suprantama, galima įtarti – chuliganiška.

Psichologiškai Katrė yra gana stipri, stipri ji ir fiziškai. Visais atžvilgiais puikus žmogus. Pagrindinė jos problema, jog ji manė, kad jei ji daug dirbs ir bus gera, jai pavyks, kad ji kaip titanas ant savo pečių išneš visą supuvusį Vingių pasaulį, išrinks iš jo kirminus ir išgydys. Ir nešė, ir save atstovėjo, ir kas nepatinka sakė. (Ne taip, kaip ta šiaudadūšė Misisipė, nors ir ji pradėjo sakyti, kai sugebėjo įveikti gerklės paralyžių. Ją tokia liga kankino daug metų – nori savo nuomonę pasakyti, o tau suparalyžiuoja kalbos padargus.) Ir neišnešė, tiesiog per sunkus jis Katrei fiziškai buvo.

Psichologiškai ji nepalūžo, o gal nesuvokė savęs kaip atskiro asmens. Katrė Vingių pasaulyje buvo niekas, ji nebuvo žmogus.

Vedybos vyko iš išskaičiavimo, ja tiesiog pasinaudota kaip skuduru savo finansiniams purvams suvalyti. Ji niekaip nebuvo tiems žmonėms reikalinga. Niekas jos ten nemylėjo. „Ar tu ten buvai gimdyvė, vaikų išnešiotoja?“ – paklausė Žanetas, vos Misisipei įžengus į kabinetą, nes jie buvo truputį pažįstami iš anksčiau. „Kengūra, blet, iš sudegusios Australijos“, – prisimena Misisipė, kaip nutylėjo, nes tuo metu Australija dar nedegė.

Mintis pabėgti iš Vingių pasaulio jai kilo, bet buvo jau per vėlu. Dabar įsivaizduokime, kad visų ujama Katrė pabėga iš Vingių pasaulio. Taigi jie visais įmanomais būdais jos nepaleidžia ir nori susigrąžinti, juk Vingiai taip myli Katrę ir tiek daug tai netikėlei davė, priglaudė į savo nuostabią šeimą senstelėjusią ir pusplikę. Štai ir visa logika. Ar tokia yra pasaulio logika?

Vingiai yra nuostabūs, jiems nieko netrūksta, o Katrė yra netikėlė.

Katrė yra užspeista ir įvaryta į kampą, o dar turėkime omeny to laikmečio socialinę struktūrą. Du lochai ir nužmogėjusi, emociškai degradavusi Vingienė, kuri reikalui esant apsimeta nematanti ir negirdinti, nieko nejuntanti. Na, tikrieji Katrės tėvai, kurie piešiami kaip šviesūs žmonės, savo dukrą realiai parduoda Velniui, blogiui ir

visiškai jiems neįdomu, kaip Katrė jaučiasi, kas jai svarbu ir rūpi. Moterys čia užguitos, neturinčios savo poreikių, jausmų, bijančios ištarti žodį, ir joms vadovauja lochų lochai, kurie nieko negali ir nieko nemoka. Vingių Jonas dar ir nuo tėvų emociškai priklausomas žmogus. O Vingių Vingys kiekviename žingsnyje grasina visus nužudyti. Teisybė, Misisipės šeimoje tie grasinimai virsdavo realiai sprogstančiomis bombomis. Kiekvienas čia žiūri, kaip patenkinti savo egoistinius interesus. Čia nėra jokio kilnumo, pasiaukojimo, atjautos, tai tamsus, juodas emocinių padugnių pasaulis. Ir tas pasaulis sunaikina, sulamdo Katrę, be gailesčio ją sutraiško ir net nepajunta, kad sutraiškė Katrę, moterį, šviesų, gerą žmogų. Štai ir viskas.

Ir atrodo, kad šitos dramos Lietuvoje vyko ir vis dar tebevyksta. Ištrūkti iš emocinių padugnių labai sunku, praktiškai neįmanoma. Įsivaizduokite, žmogus, ištrūkęs iš emocinių padugnių pasaulio, tampa laimingu žmogumi. Emocinės padugnės šito ištverti negali, todėl darys viską, kad sutraiškytų iš jų nasrų ištrūkti trokštančią esybę. Turi viską supurvinti, apvemti, sumaitoti. Kartais išsivadavimas – tik mirtis. „– Mano žemė aukso, mano gyvenimas visu kuo pertekęs; kaip inkstas taukuose vartysies, būsi paėdusi, tik manęs klausyk.

Maža pasogėlė tavo, menka dalelė! Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur, nes tai vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, kaip iš pieno plaukęs! Kiek jam tave peikė, nieko nepadėjo, turbūt tau tokia gera laimė žadėta. Ant to apmaudo išgerkim arielkos! Čia, prisipylęs stiklelį – sveika!

Per smarvę nuo pypkės, degtinės dvokimą Katrė niekur nebesitvėrė. Atsigręžė ant vyro, tas su atkritusia lūpa, išdrikusiomis seilėmis iš tiesų besnaudžiąs!“ Misisipė gėrė kavą, užsikąsdama šokoladu su imbiero traškiais gabalėliais ir gukt, gukt – vos neapsivėmė. Taip tie vaizdai jai kai ką priminė. Ir vėl apsipylė ašarom, kurios pasūdė jos kartoką kavą. „Tas kosmosas ne iš gero gyvenimo“, – atsisveikindamas sako Žanetas.

Misisipė išėjo, ji vis dar tebebuvo Kosmose, galva ūžė. Ji nesisuko, neskaudėjo, tam, kas nėra patyręs, sunku patikėti, kad taip gali būti. Ir ji pradėjo galvoti. Labai protingai galvoti. Pirmas klausimas buvo, kodėl Žanetas jai šito nepasakė ir nepartempė jos iš Kosmoso į Žemę? Juk žinojo, turėjo žinoti. Gal pražiūrėjo, gal užsikal-

bėjo apie lietuvių literatūrą ir nevykėlius, psichologiškai sudegusius pasakų veikėjus, Pelenę, Trečią brolį kvailį? Tiek pasinėrė į tuos jų nuostabius tviskančius pelenus, panašius į drakono žvynus, kad Žanetas užmiršo Misisipę pardanginti iš Kosmoso į Žemę.

Bet gudraakė pagalvojo, ką ji yra skaičiusi ir žino apie tai, kodėl vaikui taip sunku atsiskirti nuo tėvų, pasipriešinti tėvų valiai, kodėl jis negali to padaryti. Dėl to, kad neišgyvens, kad mirs. Ir ji suprato savo buvimo Kosmose ir minčių apie mirtį priežastį.

Ji pagalvojo, kad kurį laiką ji dar negalės išvengti fizinių pojūčių, bet dar tos pačios dienos vakare jai sugrįžo visos jėgos, ji atsistojo ant žemės, nusispyrė aukštakulnius, nusivilko kvailą rožinę suknelę ir įspraudė save į tai, kas jai buvo prie širdies tą valandą – plėšytus džinsus ir apskurusį megztinį. Susimąstė, ko gali sulaukti, kai Dievas yra tavo geriausias draugas. Atsakymą Misisipė perskaitė vienos niekam nežinomos rašytojos esė: „Didžiausias įmanomas Dievo įsikišimas man atrodo kaip žmogaus pastatymas tarp gėrio ir blogio, sutikimas jį ten pastatyti, kaip išduotas leidimas, kaip absoliuti rizika – atiduoti žmogų pražūčiai, patikint juo, pasitikint. Labai paradoksaliai skamba, bet gal – Dievas ir gali patikėti žmogumi. Banaliojoje kalbos vartosenoje tai skambėtų maždaug taip, paradokso forma būtų tokia, nesiimant jokio kvestionavimo: „Žmogus tiki Dievu, bet ar gali žmogumi patikėti Dievas?“ Ir išvada būtų tokia: jei Dievas patikės žmogumi, jis jam atsivers, vėl – ne įprastose mums patinkančiose tikėtinose patogiose visagalybės įvairių patogumų matricose. Mirties faktas čia nėra svarbiausias, nes žmogus, jo siela visada yra akistatoje su Dievu, ir Dievas atpažįsta žmogaus sielos veikimą ribinėje – mirties situacijoje ir iki jos.“ Dieve, nu, teisingai, bet kas taip rašo – „banaliojoje kalbos vartosenoje...“! Reto klaikumo kalba.

Atviro kosmoso juodame vakuume Misisipė išbuvo lygiai dvidešimt vieną dieną, pradedant nuo švento stebuklais garsėjančio Kūčių vakaro, ir sėkmingai grįžo į Žemę ant trijų Karalių, tą dieną, kai ateina laikas atsikratyti vargšių, niekam nebereikalingų, negailestingai nuvainikuotų žaliaskarių. Išbuvo be skafandro, kosminio laivo ir kitų buvimui atvirame kosmose reikalingų atributų, nes Šredingerio katė visa ištveria.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Prūsijos karalienės Luizės atminimo ženklai Klaipėdoje (1)

Atvirukas, išleistas 1907 m. paminklo „Borusija“ atidengimo proga.

Jovita SAULĖNIENĖ

Vardo magija Vardas – tai žmogui parinktas linkėjimas.

Prasmingas, malonus ausiai ir bene daugiausia kasdien ištariamas ar girdimas šis žodis – kiekvieno mūsų gyvenimo kodas.

Tik mokėkime iššifruoti, kas mūsų varduose užkoduota. Šį uždavinį padės išspręsti ir antroponimikos mokslas, nagrinėjantis vardų kilmę ir reikšmes.

Kultūrinėje terpėje vardai įgauna specifinių spalvų ir atspalvių. Prof. Christiano Grafo von Krockowo žodžiais tariant, vardai – „tarsi indai, kurie kažką saugo“. Mitologiniu požiūriu vardas apima reiškinio 60

Miesto likimas vienaip ar kitaip atsišaukia mumyse. Jis tarsi mokytojas, pažadinantis mumyse atmintį. O atmintis – mūsų motina, prikelianti iš užmaršties užneštas gyvenimo tėkmes, nugrimzdusias į nebūtį istorines, kultūrines, socialines slinktis.

Eidami tais tarsi po kojomis atminties patiestais takais auginame ir save. Viena iš istorinių asmenybių, įspaudusių gilius pėdsakus Klaipėdos istorijoje, yra Prūsijos karalienė Luizė, šį žemišką pasaulį palikusi prieš 211 metų – 1810-ųjų liepos 19-ąją. Senosios Klaipėdos gyventojai itin brangino šios legendinės karalienės atminimą. Įdomu pereiti istorinės asmenybės vardo įamžinimo takais ir pasekti kultūrinės atminties pėdsakais. esmę, sielą ir teikia valdymo galią. Magiškos galios nepraranda ir istorinių asmenybių vardai, leidžiantys atsekti jais suteiktus linkėjimus (pvz., Luizės vardo prasmė – „šlovingas karys“, Napoleono – „girių liūtas“ ir t. t.) ir atpažinti tam tikros istorinės epochos reikšmės ar idėjos ženklą. Deja, tik nedaugeliui istorinių asmenybių vardų lemta tapti identifikavimo simboliais. Todėl ir miestui dėl įvairiausių priežasčių nelengva surasti savo atpažinimo kodą-ženklą. Klaipėdiečiams, manau, tai – atviras klausimas.

Vardų tradicija Prūsų Lietuvoje gilios ir savitos istorinių asmenybių vardų ir vietovardžių vartojimo tradicijos. Čia net buvo rašomi eilėraščiai

vien iš pastarųjų išvardijimo. Štai A. von Weisso eilėraštis „Rytprūsių vietovardžiai“ sudėtas vien iš 90-ies vietovardžių (Theerwischwolka, Perkunischken // Kuth, Czymochen, Kampinuischken, // Užpiaunen, Mulk, Katrinigkeiten...). Baigiasi šios eilės linkėjimu skaitytojui: „Jei tau vis jų negana, // čiupk žemėlapį ir vedžiok ranka.“ Vietovardžiai net jų tyrinėtojams tarsi užburianti melodija: „Kokia maloni, linksma, mįslinga garsų tapyba, kokie savotiški charakteriai. Tegu jie ištirpsta ant liežuvio lyg koks skanėstas skaitant eilėraštį (...). Varduose išsaugota tai, kad Rytprūsiuose savo charakterį ir nė su kuo nesupainiojamą savitumą įgijo (...) iš didžiosios įvairovės“ (prof. Ch. Grafas von Krockowas).

Beje, vietovardžiai turi savo likimus, tampa ir politikos įrankiais. Tačiau tai atskira tema.

Ne mažiau įdomi Prūsų Lietuvoje ir vardų tradicija. Čia vardas buvo reikšmin-

KULTŪROS ISTORIJA

Artimieji atsisveikina su karaliene Luize 1810 m. liepos 19 d. Hohenzieritze. Dailininkas Danielius Bergeris pagal Heinrichą Antoną Dachlingą.

Bareljefas karalienei Luizei ant Klaipėdos rotušės pastato (Danės g. 17).

Asmeninio archyvo nuotr.

ga vertybė. Su ypatinga pagarba žvelgta į istorines asmenybes, ypač į valdovus, kurių kultas buvo itin stiprus. Ta pagarba ir paklusnumas prisistatančiam „iš Dievo malonės“ valdovui buvo diegiama nuo seniausių laikų. Jau XVI a. legendinio Prūsijos karaliaus Vaidevučio lūpomis buvo raginama mokytis iš bičių: jos „turi karalių, kurio įsakymams paklūsta, o jis skirsto joms darbus, kiekvienai surasdamas tinkamą. Be to, baudžia nepaklusnias ir tingines“... Todėl ir žmonės, sekdami bičių pavyzdžiu, privalo išsirinkti karalių ir jo valiai paklusti: „Jis tesprendžia jūsų ginčus, keršija už nužudymus, tebaudžia už vagystes ir tesaugo nekaltumą“, nes „jis vienintelis teturi galią ir teisę be išimties įsakyti“. To „vienintelio“, „galingojo“, „Dievo pateptojo“ vardas buvo svarbus ir savotiškai magiškas.

Senojoje Klaipėdoje valdovų vardais (pvz., karaliaus Friedricho vardas išliko iki šių dienų) buvo pavadintos gatvės, įstaigos, juos priminė vardiniai medžiai, paminklai.

Itin plačiai buvo įprasmintas karalienės Luizės vardas.

Vardas – atmintis Karalienės Luizės vardas pirmąjį kartą mieste buvo įamžintas po 1802 m. birželį įvyku-

Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III su karaliene Luize pasitinka Rusijos imperatorių Aleksandrą I Klaipėdos miesto prieigose 1802 m. birželio 10 d.

sio Rusijos ir Prūsijos valdovų susitikimo senojoje Klaipėdoje. Svarbiam istoriniam įvykiui atminti didenybių vardais buvo pavadintos gražiausios miesto gatvės. Taip atsirado Aleksandro, Friedricho Wilhelmo ir Luizės gatvių pavadinimai. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I, Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir karalienės Luizės vardai kėlė gyventojams pasididžiavimo jausmą. Taip stengtasi juos garsinti, siejant su miestu ir taip kuriant miesto didingumo atmosferą. Todėl ir po kurio laiko karališkųjų asmenybių atminimo „sodą“ papuošė Karališkoji giraitė, su kuria susiję daugybė sumanymų ir karališkųjų tradicijų.

Antrąjį kartą karalienės Luizės vardas mieste iškilo karo su Napoleonu metu, kai 1807–1808 m. Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos sostine, o pirklio F.L.Consentiaus namai – karališkąja valdovų rezidencija. Čia apsistojus karališkajam dvarui ir reziduojant karaliui Friedrichui Wilhelmui III su karaliene Luize, senoji Klaipėda tapo karališkuoju miestu.

Gyventojai itin vertino ir stengėsi pateisinti miestui likimo „pamėtėtą“ karališkąją karūną.

Vėliau, siekiant išsaugoti atmintį apie tuos vadinamuosius didinguosius laikus, prie svarbiausių įstaigų buvo pridedamas žodis „karališkas“ ar „karališkoji“, kabinamos atminimo lentos, skirtos Prūsijos karališkajai porai. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Taip po 1854 m. gaisro jos atsirado Šv. Jono bažnyčioje, kiek vėliau – ir senojoje Smiltynės karčemoje. Karališkosios didenybės buvo įamžintos Wilhelmo I (1896), „Borusijos“ (1907) paminklų bareljefuose.

1900 m. Tauralaukyje iškilo paminklas karalienei Luizei. Jos didenybės vardu 1891 m. pavadinta gimnazija, 1912 m. – poilsio namai Giruliuose neturtingiems ligotiems vaikams miško ir pajūrio aplin-

Senojoje Klaipėdoje valdovų vardais buvo pavadintos gatvės, įstaigos, juos priminė vardiniai medžiai, paminklai.

koje gydytis. Daugelyje įstaigų kabojo valdovų portretai, tapyti žymiausių tų laikų dailininkų.

Istorinis pastatas Ypatingas dėmesys buvo nukreiptas į buvusius pirklio F.L.Consentiaus namus (dabar Danės g. 17), kur buvo apsistojusi Prūsijos karališkoji pora. Šiuose istoriniuose namuose aptartos, suderintos ir pasirašytos tarptautinės sutartys, pradėtos didžiosios Prūsijos reformos. Čia 1808 m. spalio 9 d. paskelbtas Spalio ediktas dėl baudžiavos panaikinimo Prūsijoje. Čia parašyti karalienės Luizės laiškai, atskleidžiantys napoleonmečio laikų

Šventė Karališkoje giraitėje.

Vokietijos kaizerį Wilhelmą II 1890 m. rugpjūčio 25 Tauralaukio Karališkoje aikštėje pasveikino tautiniais rūbais pasipuošusios lietuvininkės ant žirgų.

62

Paminklas karalienei Luizei Tauralaukyje.

Iliustracijos iš Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos AdM archyvo

realijas. Žalumynuose paskendusiame namo sode su fontanėliu ir keturiomis dekoratyvinėmis patrankomis istorinės asmenybės prie arbatos stalelių svarstė politines ar miesto aktualijas. Minėtuose namuose apsilankiusių istorinių asmenybių ilgame sąraše – įtakingos tų laikų figūros: Rusijos imperatorius Aleksandras I, lydimas savo aukštų asmenų palydos, Napoleono siųstas prancūzų generolas Bertrandas su pasiūlymu derėtis dėl taikos, Prūsijos karaliaus dvaro didikai, tarp jų – didieji reformatoriai, vėliau Prūsijos kaizeris Wilhelmas II... Koks būtų įdomus čia nutikusių istorijų traktatas ir kiek atskleistų įvairiausių paslapčių!.. O jei prisimintume jau vėliau įsikūrusioje Rotušėje kauptą istorinę medžiagą, dailės kūrinius, ypač istorinius paveikslus, tai galėtume dar labiau pasidžiaugti senosios Klaipėdos gyventojų požiūriu į istorinę atmintį, į meną. Įdomu, kad 1890 m. vizito Klaipėdoje metu imperatorius Rotušėje apžiūrėjo meno kūrinius ir teigiamai įvertino dailininko Gerhardo von Kügelgeno tapytus karalienės Luizės ir karaliaus Friedricho Wilhelmo III portretus.

Senosios Klaipėdos gyventojai saugojo ir brangino šį buvusį Prūsijos valdovų rezidencijos ir daugelį istorinių asmenybių menantį pastatą. Stengėsi išsaugoti karalienės Luizės, susijusios su juo, vardą. Gražų pavyzdį parodė buvusi šio pastato savininkė Johanna Catherina Consentius. Išvykdama gyventi į Karaliaučių, ji 1848 m. vasario 20 d. miestui padovanojo dailininko G. von Kügelgeno tapytus karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir karalienės Luizės portretus, kad „nebūtų pamiršta šio pastato istorinė reikšmė“, įteikė ir kitas karališkosios poros dovanas „sutuoktiniams Consentius 1807 metams atminti“. Šeima didžiavosi dovanotais rašymo reikmenimis, kuriais karalienė Luizė rašė laiškus jų namuose. 1891 m. vasarį jie buvo perduoti mieste apsilankiusiam Vokietijos imperatoriui Wilhelmui II, kuris juos atidavė Hohenzollernų muziejui. Imperatorius Consentių šeimos palikuonims atsiuntė kitą prabangų rašymo komplektą. Joniškės dvaro savininkas padovanojo karalienės Luizės sofą, ant kurios sėdėdama ji mėgo rašyti laiškus.

Iki mūsų dienų išliko šis išvaizdus pastatas (Danės g. 17, buv. Luizės g. 4). Tai vienas iš karališkojo miesto laikotarpio istorinių paminklų, kurį šiandien primena tik Vokietijos „Änchen von Tharau“ draugijos rūpesčiu ant pastato sienos pakabintas pagal dailininko G. von Kügelgeno portretą sukurtas karalienės Luizės bareljefas.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8