Vienas toks t GINTARO LAŠAI
Gitana GUGEVIČIŪTĖ
Vaikas paprašė anksti pažadinti ir pats nusijuokė. Vaikas žinojo, kad kelsis paskutinę minutę, bet norėtų atsikelti anksti. Kam, nelabai ir pačiam aišku, bet tai gana „kieta“, tai „vau!“, apie tai mokykloje gali pasakoti kaip apie žygdarbį: „Atsikėliau šeštą valandą, padariau mankštą, išvedžiau šunį, palindau po dušu, užkandau ir štai aš jau čia – dar nė aštuonių nėra, o aš jau tiek visko nudirbau.“ Pagrindinė veikėja šitam mažam pagrindiniausiam veikėjui šypsosi ir švelniai papurena plaukus. „Mam, nu kam tu šitaip, – tas išslysta iš po plaštakos. – Tu gi žinai, kad man nepatinka tie švelnumai ir myžčiojimai.“ „Taip, žinau. Atleisk. Tau nebepatinka“, – motinai smigteli į paširdžius. Su širdagraužiu eina į vonios kambarį. Į vonios kambarį eina su savo skausmu. Į vonios kambarį eina su savo nerimu. Vakarais ji tebemėgsta ilgai mirkti vonioje – nei skaito, nei dainuoja, tiesiog guli ir žiūri į lubas. „Mam, kur tu žiūri?“ – klausia vaikas, kai ji taip įbeda žvilgsnį į kažkur. „Į vieną tašką“, – nusišypso tarsi pabudusi iš malonaus sapno. „Į kokį tašką?“ – nerimsta vaikas, nors atsakymą jis seniai žino. Jis visą laiką toks pat, bet vaikui smagu girdėti tą atsakymą, jis jam juokingas, gal kiek paslaptingas, ir Benas laukia jo. „Į vieną tokį tašką“, – šypsosi mama ir galutinai pabudusi ima bruzdėti: rinkti nuo stalo lėkštes, šluostyti dulkes, siūti ištrūkusią sagą – nelygu ką veikdama ji sustingo tame viename taške. Dabar Magdalena guli vonioje ir žiūri į tą vieną tašką lubose – baltutėlėse, net be musės ištupėtos dėmelės. Šią vasarą ji paskutines santaupas investavo į remontą, nebegalėjo tverti tarp dešimtmečius nesikeitusių sienų, suteikusių jai jūras džiaugsmo, bet dar daugiau – vandenynus – skausmo. Išdažė visą butą baltai, tik grindys liko švarios medinės, šiltos pasižiūrėti, malonios 50
prisiliesti basomis pėdomis. „Jeigu mirsiu, tai mirsiu baltame fone“, – užsibrėžė. Vandens gyvačiukės, neriančios iš čiaupo žemyn srove, rangosi ant kojų odos. Atrodo, ji apie nieką negalvoja, bet vos susivokia, kad negalvoja, pradeda galvoti. Dažniausiai apie savo liūdesį, kurį taip sunkiai neša ir atsidėjusi puoselėja. Pirštai mechaniškai krapštinėja spuogelius ir visokius odos iškilimus. „Reikia keisti mitybą“, – šmėsteli mintis ir tampa garais, kylančiais iš vonios. „Jeigu mirsiu dabar, tai bent butą brangiau parduos, – guodžiasi glostydama krūtį, kuri tuoj nebebus jos krūtis. Greitai jos apskritai nebeliks ir minkšto iškilimo vietoje atsiras rando hieroglifas. Benas nieko nežino. Benui per anksti žinoti, kad vienatvė – gal net tikresnis egzistavimo būdas nei buvimas šalia vienas kito. Ir krūtys, tegu ir labai gražios, dar ne viskas. Atitraukia dešinę ranką nuo veido – delnas kruvinas. Jaučia, kaip skruostu srovena kraujas, jis laša į vandenį, vandenyje sklaidosi, bet vonioje nė nenuspalvina vandens rausvumu. Dar ne laikas sutekėti į vonią kraujui. Kraujas dar turi išvaikščioti kraujagyslių labirintus. Pašaukia sūnų (šis dar nemiega, slapta žaidžia žaidimus mobiliuoju telefonu), kad paduotų vatos tamponėlį – ant skruosto trūko kraujagyslė. Antrą kartą toje pačioje vietoje. Būtų sau buvusi, bet ji nugremžė nagu odos iškilimą, manė, kad dar vienas spuogas. Tamsus kraujas teka tolygia srovele. Reikia išlipti iš vonios, kad pasiimtų vatos. Ji nenori pritaškyti kraujo ant grindų. Laiko pirštu užspaudusi mažytį kraujo šaltinėlį, kad šis nesimuštų į paviršių. „Aš bijau, kad tu nukraujuosi per veidą“, – sako Benas paduodamas vatą ir skubiai uždaro duris, apšvitintas motinos nuogybės. „Vaike, aš nesu nuoga, – be balso siunčia sūnui repliką Magdalena. – Tai mano drabužiai nuogi.“ „Tu, mama, vėl nusikalbi į pievas“, – pasakytų Benas, bet nepasako, nes Magdalena į jį nesikreipia. Ji tik nuryja sakinį ir nerimo burbulas dar padidėja. ►
