TEATRAS
Prasidėjęs gegužės viduryje, beveik visą birželį uostamiestyje tęsėsi Klaipėdos dramos teatro rengiamas 6-asis tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“. Po pastaruosius dvejus metus smarkiai jį ribojusios pandemijos šiemet festivalis vyko visu pajėgumu. Festivalinėje Lietuvos teatro vitrinoje buvo parodyta 13 lietuviškų spektaklių, tarptautinėje programoje – dar keturi, sukurti užsienyje. Pastarieji bene labiausiai intrigavo, nes pastatyti žymių režisierių Alessandro Serra, Grzegorzo Bralo, Tamaros Trunovos, Oskaro Koršunovo, mažai kam matyti, į festivalį atkeliavo iš Italijos, Lenkijos, Ukrainos ir Ispanijos. Jų įspūdžiais pasidalijo teatrologė Jūratė Grigaitienė, teatralės Sondra Simana ir Evelina Zenkutė.
G.Bralo „Andronicus...“ J.Grigaitienė: Šiemetė tarptautinio teatro festivalio „TheAtrium“ tema „Vivos Voco!“ („Šaukiu gyvuosius!“) buvo pasiskolinta iš Friedricho Schillerio poemos „Varpo daina“. Spektaklio kūrimas, pasak festivalio organizatorių, panašus į sudėtingą, daug kruopštaus darbo, jėgų ir kantrybės reikalaujantį varpo liejimo procesą. Nuo pirminės idėjos iki spektaklio realizavimo, kaip ir varpo liejimo atveju, praeina nemažai laiko, kol žiūrovai pamato galutinį variantą scenoje arba, metaforiškai kalbant, išgirsta varpo skambesį. Festivalis – tai savotiškas scenos meno krikštas, varpo skambėjimo pasitikrinimas.
Tačiau organizatoriai greičiausiai sąmoningai nutylėjo antrąją, ne tokią šviesią epigrafo dalį, kurioje sakoma: „Apraudu mirusius“. Antrąją, tamsiąją dalį geriausiai atliepė lenkų režisieriaus G.Bralo spektaklis „Andronicus-Synecdoche“ pagal pačią pirmąją jauno Williamo Shakespeare’o parašytą ir rečiau statomą dramą „Titas Andronikas“. Režisierius meninių idėjų savo pastatymams ieško senųjų kultūrų apeigose, ritualuose, papročiuose. Menininkas ir antropologas G.Bralas daug metų tyrinėjo įvairių tautų raudas, kai gyvieji gedi ir aprauda mirusius artimuosius. Laidotuvių ir atsisveikinimo su mirusiuoju apeigų įtampa ir dramatizmas kyla būtent iš raudų. Greta sekama ir senąja antikinės dramos tradicija, todėl spektaklyje tampa svarbūs keli
„TheA t
„Viv o segmentai – choro ir vienas po kito pasirodančių trijų protogonistų santykių raiška. Drama „Andronikus-Synecdoche“ man nuskambėjo kaip labai sudėtingos ritminės ir garsinės struktūros, kakofoniškas muzikinis kūrinys, artėjantis šiuolaikinės simfonijos žanro link. Ir pats režisierius visada vaidinimo metu yra scenoje kartu su muzikine grupe, akylai seka spektaklio ritmą, savotiškai stimuliuoja ir „diriguoja“ aktoriams, tarsi moderniai atkartojantiems raudas ar antikines graikų ožių giesmes. Kūrybinė grupė išraiškingais judesiais, balsais, gestais, vaizdais išlaiko stiprų spektaklio energetinį lauką, todėl tragedijos veiksmas vyksta kylančia linija iki kulminacinio taško. Manau, režisieriui pavyko įgyventi savo sumanymą,
Scenos iš spektaklio „Andronicus-Synecdoche“ pagal A.Bral pjesę, remiantis W.Shakespeare’u (rež. G.Bralas, Lenkija).
16
