Sandra ŽEMAITYTĖ. V.Prižgintienė: lietuviams trūksta tik pozityvumo

V.Prižgintienė: lietuviams trūksta tik pozityvumo

Vilijos Prižgintienės vadovaujama Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos bendruomenė sukūrė akademinių gebėjimų ugdymo mokyklą. Jos ir suburto darnaus kolektyvo nuopelnas, kad 2015 m. „Ąžuolyno“ gimnazijai vienai pirmųjų Lietuvoje buvo suteikta „Geros mokyklos“ nominacija. Jos vadovaujamo kolektyvo pastangomis gimnazija jau daug metų yra geriausiųjų šalies mokyklų dešimtuke, o apie šią ugdymo įstaigą pasakojamos legendos, tačiau vieningai sutariama, kad tiek čia mokytis, tiek dėstyti – aukštos mokslo kokybės ženklas. Vadovės iniciatyva gimnazijoje galima mokytis ne tik anglų, rusų, prancūzų ir vokiečių, bet ir retų kalbų – kinų ir ispanų.

Sandra ŽEMAITYTĖ

Sėkmės paslaptis

Anot direktorės, ji jau senokai suvokė, kad „Ąžuolyno“ sėkmės paslaptis – geranoriškumas. „Vieni kitiems draugiškai padedame, siekdami išsikeltų tikslų, ir tai veikia kur kas efektyviau nei griežtas reiklumas ir kategoriškumas. Gal todėl pedagogų kolektyvo kaita minimali, o į gimnaziją veržiasi žymiai daugiau aštuonias klases baigusių klaipėdiečių, nei mokykla gali priimti“, – pasakojo energingoji V.Prižgintienė.

– Kas sunkiausia jūsų darbe? Vadovaujate motyvuotus mokinius bei pažangiausius pedagogus jungiančiai mokymosi įstaigai. Gal mokyklos vadovui sudėtinga rasti kuo užsiimti? Juokauju, žinoma.

– Yra tokia lietuviška patarlė: po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Norint, kad mokykla būtų stipri, paklausi, pasiekianti aukštų rezultatų, tenka nuolat keistis, galvoti, kaip pritraukti, išlaikyti mokinius, kaip jiems sudaryti geriausias ugdymosi sąlygas, pasiūlyti ką nors naujo, įdomaus. Štai ir šiemet, bendradarbiaudami su Kauno technologijos universitetu (KTU), nusprendėme nuo rugsėjo 1-osios gimnazijoje komplektuoti dvi KTU klases. Vienoje daugiau dėmesio skirsime biologijai ir chemijai, kitoje – fizikai ir programavimui. Mokiniai ne tik turės šių dalykų papildomų pamokų, bet ir galimybę vykti į KTU laboratorijas praktinėms veikloms, klausytis dėstytojų paskaitų, mokytojai galės tobulinti savo kvalifikaciją. Bendradarbiaudami su ISM, įrenginėjame verslo klasę – tai padės stiprinti ekonomikos mokymą gimnazijoje. O kur dar pasirengimas atnaujintų ugdymo programų įgyvendinimui nuo 2023 metų. Tad darbų netrūksta, užsiimti visada yra kuo.

– „Ąžuolyno“ gimnazija neseniai vėl sužibėjo paskelbtuose šalies mokyklų reitinguose. Kokį „derlių“ pavyko surinkti per praėjusius metus?

– Džiaugiamės praėjusių metų egzaminų rezultatais, pagal juos gimnazija pateko į pirmą mokyklų, atrenkančių mokinius, trejetuką (po Vilniaus licėjaus ir KTU gimnazijos). Bet dar labiau džiugina, kad esame treti pagal šimtukų, gautų per 10 metų, skaičių. Tai rodo gimnazijos rezultatų stabilumą, o, kaip žinome, rezultatai pasiekiami nuosekliu, atkakliu darbu.

„Protingai“ mokytis

– Kaip mokiniai patenka į jūsų mokyklą? Ar sudėtinga kažkam duoti neigiamą atsakymą?

– Norėdami mokytis gimnazijoje, mokiniai turi ir iki 8 klasės siekti kuo aukštesnių rezultatų. Priimdami mes skaičiuojame pagrindinių dalykų pažymių vidurkį ir organizuojame lietuvių kalbos ir matematikos žinių patikrinimą. Tiesa, karantino metu priėmėme mokinius tik pagal 8 klasės mokymosi rezultatus. Neigiamą atsakymą dabar pateikia elektroninė priėmimo sistema, bet kiekvienais metais dalis mokinių nepatenka į gimnaziją. Nors būna labai atkaklių, kurie bando po metų ar net po dvejų. ►

Nors Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos direktorė V.Prižgintienė būdama paauglė žadėjo, kad pedagogikos niekada nesirinks, dabar sako, kad su malonumu eina į darbą ir kasmet ypač džiugiai pasitinka vis kažką naujo atnešančią Rugsėjo 1-ąją. Vaivos Jokužienės nuotr.

„Ąžuolyno“ gimnazijos 2020 m. abiturientai, kuriems įteikti atestatai su pagyrimu, ir direktorė V.Prižgintienė. Valdo Ramanausko nuotr.

◄ Ir, jeigu noras yra didelis, įdedama pastangų, dažniausiai pasiseka.

– Teko pažinoti merginą, kuri mokėsi vien aukščiausiais balais, nes viską išmokdavo mintinai. Nepaisant „raudono“ diplomo, jos darbinė karjera nesusiklostė sėkmingai. Nepaisant to, mūsų visuomenė vadovaujasi stereotipu, kad sėkmė lydės tik įvertintus aukščiausiais balais. Ko reikia sėkmei, jūsų manymu?

– Gyvenime visko būna. Dauguma gerų mokinių ir toliau sėkmingai siekia mokslų, vėliau pradeda darbo karjerą, kurioje taip pat daug pasiekia. Gal jūsų minėtas pavyzdys rodo, kad šiais laikais reikia „protingai“ mokytis. Kažko žinojimas dėl žinojimo nebėra vertingas – reikia mokėti žinias taikyti, kūrybiškai spręsti kylančias problemas, ieškoti naujų sprendimų, drąsiai kelti idėjas, ieškoti jų praktinio įgyvendinimo galimybių. Faktus šiandien labai nesunku rasti internete, bet to jau nebeužtenka.

– Gal visa ko paslaptis – loginis mąstymas, gebėjimas greitai orientuotis naujose situacijose, drąsa?

– Tikriausiai taip – ir drąsa, ir orientavimasis situacijoje, ir logika svarbu. Bet dar labai svarbu ir kūrybiškumas, kitoks, nestandartinis požiūris, gebėjimas bendradarbiauti, dirbti komandoje, atsakingumas.

Tautos bruožas

– Dar vienas mitas: užsienio bendrojo lavinimo mokyklos geriau nei lietuviškosios paruošia gyvenimui, pavyzdžiui, finansų planavimui, gebėjimui orientuotis darbo rinkoje, o svarbiausia – visada save pozityviai vertinti. Ką taip manantiems atsakyti?

– Lietuviai, baigę mokyklas, labai sėkmingai studijuoja užsienio aukštosiose mokyklose. Mūsų abiturientai dažnai pabrėžia, kad gimnazijoje gavo gerus pagrindus, išmoko mokytis nuosekliai ir atsakingai – tai rodo, kad gal ne viskas yra taip blogai, kaip kartais įsivaizduojame. Žinoma, to pozityvaus savęs vertinimo mums, lietuviams, tikrai trūksta. Čia gal net mūsų tautos bruožas. Kažkodėl galvojame, kad užsieniečiai geriau žino, geriau daro, nors priešingų pavyzdžių gi netrūksta. Reikia mokytis ir pozityvaus, ir objektyvaus savęs, savo pastangų, rezultatų vertinimo.

– Ko trūksta Lietuvos ugdymo įstaigoms, palyginti su užsienio?

– Sunkus klausimas. Gal modernesnės materialinės, techninės bazės, nors šioje srityje sparčiai judame į priekį. Gal įdomesnių interaktyvesnių mokymo priemonių. Gal mokymo programos turėtų būti ne tokios plačios, bet priešingai, orientuotos į nuodugnesnį mokymąsi. Man asmeniškai labiausiai norėtųsi didesnio pasitikėjimo mokykla ir mokytojais, kaip savo darbo profesionalais. Juk neaiškiname kirpėjui, kaip reikia kirpti, siuvėjui – kaip siūti. O štai labai dažnai tėvai nori paaiškinti, kaip mokytojai turi mokyti.

– Kuo kultūra svarbi jauno žmogaus gyvenime? Kaip ji dalyvauja jūsų auklėtinių ugdyme?

– Kultūra svarbi ne tik jauno, kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai atsvara greitam gyvenimo tempui, įtampai, stresui, tai padeda ugdyti(s) emocinį intelektą, empatiją. Gimnazijos mokinius stengiamės pakviesti į teatrą, koncertą, ir ne tik Klaipėdoje, bet ir vykstant kitur. Liūdna, kai kuriems gimnazistams tai būna pirmi kartai, džiugu, kai tokios bendros išvykos padeda vaikams atrasti meną.

Studijavo chemiją

– Iš kur esate kilusi? Būti mokyklos vadovu – jūsų šeimoje kone tradicija?

– Gimiau Vilniuje, bet vos man sulaukus šešių mėnesių tėvai atvyko gyventi į Klaipėdą. Laikau save klaipėdiete, nes, išskyrus

penkerius studijų metus sostinėje, visada čia gyvenau.

Neprisimenu, kuo norėjau būti vaikystėje, tačiau mama yra pasakojusi, kad dar visai maža save įvardydavau kaip būsimą mokyklos direktorę (juokiasi). Tuo metu mano tėvas Bronislovas Lileikis vadovavo buvusiai Klaipėdos 4-ajai vidurinei mokyklai. Šalia jos mes ir gyvenome, tad toks pasirinkimas buvo natūralus. Tačiau mokydamasi vidurinėje mokykloje ir turėdama abu tėvus pedagogus, aš kategoriškai visus užtikrindavau, kad mokytoja tikrai nebūsiu. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus universitetą, pasirinkau chemijos specialybę. Už susidomėjimą šiuo dalyku esu dėkinga savo Klaipėdos 19-osios vidurinės mokyklos (dabar M.Mažvydo progimnazija) chemijos mokytojai E.Jokubauskienei. Kalbant atvirai, man visi dalykai sekėsi gerai (mokyklą baigiau aukso medaliu), tad kiekvienas mokytojas stengėsi palenkti į savo pusę: lietuvių kalbos mokytojas siūlė rinktis studijuoti lietuvių kalbą, biologijos – jo dėstomą dalyką. Pasirinkau chemiją, nes šio dalyko mokytoja sudomino labiausiai.

– Mokytojai asmenybės, savo dėstomo dalyko profesionalai, natūraliai sulaukia daug pasekėjų?

– Sutinku ir turiu daug tokių gyvenimiškų patvirtinimų. Esu girdėjusi, kaip buvę abiturientai vieną gimnazijos mokytoją ir jos įtaką mokiniams pavadino „Vaidilutės fenomenu“. Taip jie įvertino mokytojos V.Žukauskienės pastangas sudominti juos programavimu ir tai, kad IT studijas pasirenka apie 20–30 vienos laidos abiturientų. Tokių mokytojų, kaip mano minėtoji Vaidilutė, mūsų gimnazijoje tikrai daug. Jiems įdomu tai, ką dėsto, nebijoma siekti to, kas daugeliui atrodo nepasiekiama, tad ir mokiniai dega noru dalyvauti konkursuose ir olimpiadose. Ne tik dalyvauti, bet ir laimėti, valstybinius egzaminus ne išlaikyti, o gauti pačius aukščiausius įvertinimus. Atvirai prisipažįstu, kad man garbė vadovauti mokyklai, kurioje dirba tiek daug profesines aukštumas pasiekusių pedagogų. Į juos noriai lygiuojasi ir neseniai pedagoginę karjerą pradėję mokytojai, kaip sakoma, geras pavyzdys užkrečia. Kita vertus, man kaip vadovui svarbu savo entuziastinguosius darbuotojus saugoti nuo perdegimo sindromo, nes, būdama valstybinės mokyklos vadove, negaliu šiems profesionalams mokėti tiek, kiek iš tikrųjų jie yra verti.

Pasiilgo mokyti

– Sakoma, kad chemikai „sausi“, kaip ir jų mėgstamas dalykas?

– Mano auklėtiniai iš „Varpo“ gimnazijos, kurioje kažkada dirbau, kartą pasakė: „Kiekviena taisyklė turi išimčių.“ Aš tikrai nemanau, kad chemikai sausi ar uždari žmonės. Chemikus, ypač savo bendrakursius studijų metais aš pažinau kaip labai linksmus ir išradingus žmones. Tarp „tiksliukų“ daug linksmuolių ir atvirai bendraujančių. Mokytojai – taip pat įvairiapusės asmenybės. Mano vadovaujamoje mokykloje sunkiai rastumėte „tiksliuką“ ar „gamtininką“, kurį būtų galima pavadinti sausu ar neįdomiu žmogumi. Atvirkščiai, dauguma jų – spalvingos asmenybės, jiems visiškai netinka stereotipinis mokytojo apibūdinimas.

– Po studijų grįžote į Klaipėdą, nes jos pasiilgote?

– Nenorėjau, tačiau grįžau dėl šeiminių aplinkybių ir maniau, kad pagal paskyrimą mokykloje padirbėsiu 2–3 metus ir ieškosiu kito darbo. Taip ir užsilikau.

– Užauginote du vaikus: kaip pavyko suderinti šeimą ir didelio atsidavimo reikalaujantį pedagoginį darbą?

– Vaikai mokėsi ten, kur aš dirbau. Paprastai mokytojų vaikams būna sunkiau nei jų tėveliams. Pagal save žinau. Bet manieji didelių sunkumų nepatyrė.

– Jūsų kaip vadovės karjera ir prasidėjo „Ąžuolyno“ gimnazijoje, kuriai vadovaujate kone du dešimtmečius?

– Vadybinė karjera prasidėjo 1998 m. gruodį, kai tapau šios ugdymo įstaigos direktoriaus pavaduotoja gimnazijos klasėms. 2003 m. tapau „Ąžuolyno“ gimnazijos vadove.

– Nepasiilgote mokyti?

– Ilgai, tiek dirbdama direktoriaus pavaduotoja, tiek vadovaudama gimnazijai, derinau vadybinį darbą su mokytojos pareigomis. To nebedarau tik pastaruosius trejus metus. Šiemet keturias klases baigusius gimnazistus mokiau prieš trejus metus. Aš juos galiu vadinti vardais, gerai pažįstu. Kitas santykis. Kita vertus, šiuo pandeminiu laikotarpiu darbų ir atsakomybių kaip gimnazijos vadovė turiu labai daug, tad nėra kada liūdėti. Esu išmokyta niekada nesakyti „Niekada“ (juokiasi)... Kartais ilgiau užsisėdėjus prie popierių, praslysta mintis, jog gaila, kad nemokau moksleivių, negaliu su mokytojais pasidalyti jų mokymosi rezultatais ir būti visaverte diskusijų dalyve.

Rodyti pavyzdį

– Žinau, kad gilinatės į psichologinę literatūrą. Gal tai skatina pažinti vaikus, kolegas?

– Mėgstu skaityti psichologijos knygas ir tuo domiuosi. Man tai duoda daug naudos tiek bendraujant su moksleiviais, tiek su mokytojais. Kiekvienam mokytojui privalu domėtis psichologija ir ją taikyti savo darbe, nes šios žinios padeda rasti kelią į glaudesnį bendravimą su vaikais. Visada sakau, kad metodikų, dalyko specifikos galima išmokti, bet jei mokytojas neras kontakto su mokiniais, jam bus sudėtinga dirbti mokykloje. Jei bendraujant nėra savitarpio supratimo, vaikai greitai tai pajaučia.

– Koks šiandienos mokytojo ir moksleivio santykis? Tikiuosi, tai ne baimė?

– Ir iš mokytojų kartais tenka girdėti, kad jie bijo mokyklos vadovo. Esu prieš tokį bendravimo modelį, nes manau, kad baimė – ne variklis. Į priekį mus veda pasitikėjimas žmogumi, tikėjimas jo galiomis ir gebėjimas motyvuoti žengti pirmyn. Santykius dauguma atvejų lemia matomas pavyzdys: jei kažką deklaruoji – tai ir pats turi taip elgtis. Mokytojas neras kelio į vaikų širdis, jei sakys viena, o elgsis kitaip. Būtina mylėti vaikus ir juos priimti. Kartais mokytojai iš jų tikisi pernelyg daug brandos, atsakomybės ir pamiršta, kad jie tik vaikai, atėję į mūsų gimnaziją mokytis. Mokytojai sako, kad ne kartą vaikams priminė jų pareigas, o aš kartoju, kad mes galime ir turime apie atsakomybes pasakoti dar ir dar kartą. Kol jie supras. Nes jie tik mokosi būti brandžiomis, atsakingomis asmenybėmis. Kaip sakydavo senovės lietuviai, „būkim biedni, bet teisingi“. Ne kiekvienas ir suaugęs žmogus yra atsakingas, motyvuotas. Visi pažįstame žmonių, kurie, ir sulaukę brandaus amžiaus, neturi šių savybių, o iš vaikų to tikimės? Kartais šis perdėtas reikalavimas mokytojams kiša koją: nereikia pamiršti, kad mes ne tik mokome vaikus, bet ir ugdome, rodydami savo pavyzdį. Kad parodydami vaikų klaidas, padedame jiems pasitaisyti. ►

Aplinkos atspindys

◄ – Kas gi ugdo ateities kartą? – Visi. Vaikai labai daug atsineša iš šeimos. Mes, dirbdami gimnazijoje, tai, ką vaikai atsineša iš šeimos, jaučiame mažiau. Tačiau kolegos, dirbantys žemesnėse klasėse, pasakoja, kad vaikai ateina į mokyklas su ryškiomis tėvų nuostatomis. Ne veltui linksniuojama „supermamyčių“ karta. Ir gimnazijoje, kai kartais analizuojame vaikų problemas, ne kartą atsakymus į kylančius klausimus randame vos pažinę gimnazistų tėvus.

Negalime atmesti ir mokyklos įtakos. Nė viena profesija visuomenei nėra taip gerai pažįstama kaip mokytojo. Vaikai net 12 metų, kiekvieną darbo dieną, išskyrus atostogas, praleidžia mokykloje. Tad ir nereikėtų stebėtis, kodėl pedagogo profesija tokia inertiška, kodėl pokyčiai vyksta sunkiai... Nes į šią profesiją kiekvienas mokytojas atsineša savo mokykloje iš pedagogų gautus įpročius. Štai pavyzdys. Pas mus trumpai dirbo jauna pavaduojanti mokytoja. Ėjau stebėti jos pamokų. Gimnazijos antrokai (dešimtokai) gudrūs, judrūs, o ji visą pamoką sėdėjo prie stalo. Kai mokyklos direktorė sėdėjo klasės gale, moksleiviai neleido sau per daug... Pasibaigus pamokai aš teiravausi, ar ji nori būti mokytoja, sakė, kad taip. Aš pasiūliau pamokos metu atsistoti prieš klasę, o ji labai nustebo – esą jos nedidelės kaimo mokyklos mokytoja visada sėdėdavo ir ji taip įpratusi. Susiformavęs stereotipas atsinešamas ir į darbą, todėl sunku tai pakeisti.

Priminsiu ir apie visuomenės pavyzdžio indėlį ateities kartoms. Sutikite, kad tai, kas, tarkim, vyksta Seime, irgi rodo pavyzdį jaunajai kartai. Ir vaikai požiūrį į tai turi. Vieni tai vertina atsakingai, o kiti mano, kad jei jiems ten viskas galima, tai kodėl mums nedaryti taip pat. Mokykla nėra negyvenama sala. Jos auklėtiniai – aplinkos atspindys.

Ne vien mokslai

– Teko girdėti, kad jūsų mokyklos auklėtiniai susigraudina net gavę aštuonetuką. Gal pasitaiko, kad savo „moksliukus“ turite skatinti atsitraukti nuo mokslo ir atsipalaiduoti?

– Būna. Kartais mūsų auklėtinių lūkesčiai dėl aukštų mokymosi rezultatų iš tiesų būna perdėti, tačiau tai jie atsineša iš šeimų. Vaikai, savo mokyklose buvę tarp geriausių, nori lyderiauti ir mūsų gimnazijoje. Ypač pirmoje gimnazijos klasėje jie stengiasi išsikovoti savo pozicijas, pateisinti gerą vardą. Man liūdniausia, kad nemažai vaikų nemoka efektyviai mokytis: sugaišta pernelyg daug laiko neracionaliems dalykams. Tarkim, dar mokydama vaikus matydavau, kaip perrašinėja (ypač mergaitės) tvarkingai užrašus, pedantiškai pasibrauko kita spalva. Tačiau mokymosi esmė ne gražūs užrašai, o kuo geresnis žinių įsisavinimas. Manau, kad gimnazijos klasėse tarsi nebeturėtume vaikų mokyti, kaip jiems mokytis. Tai jie turėtų atsinešti iš žemesnių klasių. Esame sulaukę tėvelių, kurie ateina teirautis, kodėl mokytojas nediktuoja, tačiau diktavimas nėra mokymo būdas. Tam yra vadovėliai. Tėvai kartais sako, kad yra mokytojų, kurie pasako, ką užsirašyti, o ko ne. Šias nuostatas reikia keisti.

Gimnazijoje turime puikių popamokinės veiklos kolektyvų: chorą, vokalinį ir instrumentinį ansamblius, šauniai dirba mokyklos savivalda. Stengiamės parodyti, kad yra ir kita gyvenimo pusė, ne vien mokslai. Paradoksas: vaikai, kurie gerai mokosi, suspėja ir mokytis, ir lankyti muzikos, dailės mokyklas, ir įsijungti į gimnazijos popamokinę veiklą. O yra vaikų, kurie niekur nedalyvauja, bet ir mokslo rezultatais negali pasigirti. Deja, dažniausiai teiginys „nemoka mokytis“ susijęs su netinkamu savo laiko planavimu. Stengiamės mokiniams kuo daugiau talkinti ir šioje srityje.

Daug dėmesio skiriame tiek mokinių, tiek mokytojų gerai savijautai gimnazijoje. Pandemija išbalansavo, tačiau iki tol turėjome gražią tradiciją: artėjant naujiems mokslo metams visi gimnazijos pedagogai rinkdavosi į juokais „užnorinimo“ vardu vadinamą seminarą. Į motyvacinį psichologiniam pasiruošimui skirtą seminarą kviesdavome įkvepiančius lektorius, o mokytojai jų labai laukdavo. Stengiamės. Mokytojų bendruomenė amžėja (taip sakoma, kai nesinori sakyti, kad sensta), t. y. ugdytojų ir ugdytinių amžiaus skirtumas vis didėja, tad vis sunkiau vieniems kitus suprasti. Psichologiniai mokymai, speciali literatūra – visa tai padeda vieniems su kitais susikalbėti ir kuria gerą mikroklimatą įstaigoje. Juk kai kažkada pradėjau dirbti mokykloje, mokinių tėvai buvo mano bendraamžiai, dabar mokinių tėvai – mano buvę auklėtiniai.

Turi daug veiklos

– Jūs esate aktyvi visuomenininkė: Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos narė, viena iš Respublikinės vadovų profsąjungos įkūrėjų, LIONS klubo narė... Sunku viską išvardyti.

– Gretutinių pareigų visada turiu. Tokia prigimtis. Ji man neleidžia ramiai sėdėti namie. Kažką vis bandau ir darau. Taip tapau Gimnazijų asociacijos tarybos nare antrą kadenciją, vadovauju Miesto švietimo tarybai antrą kartą, esu Vadovų profsąjungos tarybos narė, respublikos mokyklų vertintoja. Kaip Nacionalinės švietimo agentūros atstovė nuo 2004 m. vadovauju komandoms, važiuojančioms vertinti kitų šalies mokyklų. Mokyklos pagal planą sulaukia vadinamųjų išorės vertintojų, atvykstančių ne rečiau nei kas 7 metai. Jie savo išvadas pateikia mokyklai, ministerijai, savivaldybei ir pasiūlo, ką reikėtų tobulinti. Komandos, priklausomai nuo mokyklos dydžio, vyksta vis kitos. Tarkim, praėjusį rudenį vertinome 30-ies šalies mokyklų pasirengimą įtraukiajam ugdymui. Dalyvavimas išoriniame vertinime man labai naudingas, nes kiekvienoje mokykloje galima pasisemti gerosios patirties ir tai pritaikyti savo vadovaujamoje gimnazijoje. Arba pats sau gali palyginti ir mintyse įsivertinti savo gimnazijos bendruomenę: ko trūksta, o gal darome dar daugiau nei kiti. Kai turi veiklos, atrodo, kad jos ir trūksta.

Vadovų profsąjunga – tai bendrystė, kur dalijamės tuo, ką turime. Švietime matome negerą tendenciją: neva šalies švietimo būklė prasta, nors aš su tuo nesutikčiau. Jei tyrimai rodo, kad pagal pasaulinį lygį mes reitingų viduryje, tai nėra blogai. Mums, lietuviams, jei nesame pirmi-antri – blogai... Sako, kad vadovai pernelyg mažai skiria dėmesio ugdymo procesui. Aš nesu prieš tvarkas, dokumentacijas, aprašymus, bet turi žinoti, kam jų reikia, kitu atveju tai daroma dėl dar vienos „varnelės“ – padariau. Jei vadovas nenori trukdyti mokytojų ir užkrauti jų begaliniu popierizmu, tai šį krūvį užsikrauna sau. Vadovams tenka ne nuo kažko gintis, o profsąjungoje kartu ieškoti racionalių sprendimų, kokie švietimo sistemos įstaigos vadovo prioritetai, ką nuveikti, kad tai būtų kuo naudingiau. Aš manau, kad vadovas turi užsiimti tik ugdymo procesu, o ne tvarkų rengimu. Nes jei pradedi skaičiuoti, kiek ir ko reikėtų pagal tas tvarkas nuveikti, ugdymo procesui laiko neliktų visai.

Kasdien – 10 kilometrų

– Kas teikia poilsį ir minčių išvalymą po visų gausių veiklų, pareigų?

– Mano šviesaus atminimo tėvelis labai mėgo vaikščioti ir tai darydavo sistemingai: kiekvieną dieną po darbo vaikščiodavo. Labai juokdavausi iš šio jo įpročio ir nesuprasdavau, kam to reikia, nors kartais jam net talkindavau – eidavau kartu, nes mama visai nenorėjo „padėti“. Tačiau dabar pati seku tėčio pėdomis. Galiu tik patvirtinti daugelio žmonių įžvalgas, kad vaikštant išsivalo mintys, grįžti kupinas energijos, o visi rūpesčiai nublanksta. Vaikštau kasdien. Stengiuosi nueiti ne mažiau nei 10 kilometrų. Pristabdau tik tada, kai prasideda tikrieji klaipėdietiški orai – lyja, vėjas.

– Dviračiu išvažinėjote visą buvusią Sovietų Sąjungą?

– Dviratis, baidarės – studijų metais man buvo labai svarbūs dalykai. Dabar nebeatsimenu, kada dviračiu važiavau paskutinį kartą. Liko tik gražūs kelionių prisiminimai.

Dabar man svarbios kitos kelionės. Labai mėgstu istorinius romanus. Vasaros laisvą laiką buvau paskyrusi knygų ciklui apie istorines asmenybes, moteris valdžioje. Nors mokyklos metais istorija nebuvo tarp mano mėgstamų dalykų. Su pasimėgavimu skaičiau istorinius romanus, kurie paremti tikrais faktais. Manau, kad juos galima panaudoti net istorijai mokyti. Nors pamokose trūksta laiko viską plačiai aprėpti, tačiau manau, kad mokytojai ne visada panaudoja tai, kas mokiniams būtų labai įdomu. Kai skaičiau apie Ispanijos karalienę Izabelę, kartu ir nagrinėjau papildomą literatūrą, istorinius faktus: lyginau tai, kas vyko karalienės gyvenime, su to laikmečio aktualiais istoriniais įvykiais, ir man buvo taip įdomu visa tai analizuoti.

– Bėgant metams, žmogus tampa brandus, keičiasi jo norai, poreikiai. Įdomu, kas jums svarbu šiuo gyvenimo etapu?

– Dabar man svarbu jaustis gerai. Esu laiminga, kad darbas teikia malonumą. Juk sunkiausia tam žmogui, kuris eina į darbą nenoromis, laukdamas, kad greičiau ateitų pensija. Man taip nėra, ir tai puiku.

Svarbu, kokia žmogaus fizinė būsena. Aš esu sveika, pozityviai nusiteikusi. Turiu daug vidinės motyvacijos kažką veikti, keisti. Kažkada skaičiau, kad žmogus yra tol jaunas, kol jo gyvenime nestinga pirmų kartų. Jų man vis dar nestinga: bandau, džiaugiuosi ir daug tikiuosi. Tai tarsi verčia ir protą aktyviau veikti.

Kaip moteris ir mama džiaugiuosi savo šeima ir vaikais, vaikaičiais. Kad galiu turėti savo širdžiai mielų veiklų laisvalaikiu – sportuoti, keliauti, skaityti.

Dovanoja įspūdžius

– Ko jums dar trūktų? Apie ką svajojate?

– Norėčiau turėti daugiau vaikaičių, bet tai man nepavaldi svajonė (juokiasi). Sau linkiu, kad sveikata ir aplinkybės leistų kuo daugiau ir ilgiau pakeliauti. Kad ir toliau būčiau apsupta bendraminčių, t. y. tokios nuostabios bendruomenės kaip „Ąžuolyno“ gimnazijoje, nes tai didžiausia laimė kiekvienam vadovui. Tada mes ir galime duoti viską, kas geriausia šiuo metu, vaikams, norintiems siekti mokslo aukštumų.

– Esate mama ir močiutė: ar lepinote vaikaičius?

– Labai džiaugiuosi, kad mano abu vaikai – teisininkė dukra ir kūno kultūrą studijavęs sūnus – su šeimomis gyvena Klaipėdoje. Didelė laimė, kad galime susitikti kassavaitinių sekmadienio pietų, kad šventes pasitinkame kartu, o ne nuotoliu, kas irgi įprasta šiandienos pasaulyje. Turiu tris vaikaičius, o vyriausia anūkė – jau antrokė.

Žinoma, mažuosius lepinu. Tokios močiučių pareigos (juokiasi). Aš net jų tėvams sakau: jūs auklėjate, močiutės – lepina. Aišku, viskas saikingai. Nesu labai gera močiutė, nes negaliu tam skirti tiek daug laiko, kiek norėčiau. To mielai imuosi savo atostogų metu. Kai tik galiu, vyresniuosius vežuosi pramogauti, o jauniausias prisijungs, kai tik paūgės. Su vaikaičiais turime savų tradicijų: mielai visi kartu kur nors važiuojame, siekiame pamatyti ką nors naujo ir įdomaus. Aš esu močiutė, dovanojanti įspūdžius. Manau, kad tai svarbiausias ir vertingiausias dalykas, kuriuo reikia dalytis su artimiausiais.

Atestatą teikia V.Prižgintienė. Valdo Ramanausko nuotr.