Daiva KŠANIENĖ. „Sakmė apie Mėmelburgą“: A.Remesos oratorijos pasaulinė premjera

„Sakmė apie Mėmelburgą“: A.Remesos oratorijos pasauli

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, pradėdamas antrąjį tarptautinį operos ir klasikinės muzikos festivalį, Klaipėdos miestui, švenčiančiam 770 metų sukaktį, padovanojo prasmingą meninę dovaną – kompozitoriaus Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ pasaulinę premjerą.

Daiva KŠANIENĖ

Dedikacija Klaipėdai

Sudėtinga ir paini seniausio Lietuvos miesto – Klaipėdos įkūrimo istorija, sulaukusi įvairiausių versijų bei interpretacijų, apipinta legendomis, paslaptimis, net mistiniais pasakojimais, ne kartą aprašyta metraščiuose, enciklopedijose, kronikose, mokslinėse studijose, istorinėse knygose, archeologų darbuose ir kt., šiemet prabilo muzikos ir poezijos kalba.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Klaipėdos krikštatėviai buvo vienuoliai broliai pranciškonai. Jie, atvykę į šį nepaprasto grožio žemės kampelį, kur Dangės upė įteka į tyvuliuojančias marias, už kurių švyti auksinės smėlio kopos, ošia Baltija, o netoliese teka didingasis Nemunas (vok. Memel), gavę Kuršo vyskupo, pranciškonų vienuolio Heinricho von Lützelburgo ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Livonijoje Ebenhardo von Seyne’o palaiminimą bei pritarimą, 1252 m. įkasė pirmąjį akmenį į netrukus iškilusios Mė-

A.Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjeros Klaipėdos piliavietėje akimirkos.

Mėmelburgą“: A.Remesos oratorijos pasaulinė premjera

melburgo pilies pamatus. Pilies priedangoje kūrėsi miestas, telkėsi gyventojai, suklestėjo amatai, prekyba, deja, vyko ir aršios kovos. Netrukus (1258 m.) iškilo net dvi šventovės: Šv. Jono ir Šv. Mikalojaus bažnyčios.

Simboliška, kad iškilią, reikšmingą Klaipėdos sukaktį šlovinančią oratoriją – savotišką miesto istorijos meninę restauraciją – sukūrė klaipėdiečiai, pranciškonų pasauliečių ordino broliai – kompozitorius Alvidas Jeronimas Remesa OFS ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas, kunigas Sigitas Benediktas Jurčys OFM (libreto autorius), giliai suprantantys ir jaučiantys pranciškoniškosios filosofijos esmę, paremtą kilniu, santarvę ir meilę skelbiančiu požiūriu į žmogų, gamtą, Dievą. Prisilietimas prie šių prasmių ir jų įkūnijimas mene iš kūrėjų reikalauja ir dvasinės brandos, ir religinių nuostatų stiprumo bei tikėjimo.

Oratorijos autoriai meniškai įtaigiai atkūrė žilos senovės, net kelių šimtų metų įvykių ženklus: vienuolių atkeliavimą, prie pilies ir miesto ištakų stovėjusių istorinių asmenybių paveikslus, viduramžių kovų atgarsius, pagaliau – Klaipėdos suklestėjimą. Spalvingai skleidžiasi Klaipėdos miesto kūrimosi naratyvas, supinant autentiškus istorinius faktus su menine fantazija ir perteikiant juos per žmogiškąją, poetinę – simbolinę prizmę, išryškinant kilnią krikščioniškąją misiją, gėrio, šviesos, dvasingumo siekį: vienuoliai, prie Kuršių marių statydami pilį ir miestą, norėjo sukurti rojų, Dievo karalystę žemėje, „miestą – šventovę“.

Muzikos ir poezijos kalba

Kompozitorius A.Remesa prasitarė: „Neleńgva istoriją perteikti muzikos kalba, ypač išskleisti ją nuo viduramžių iki susiformavusio, brandaus miesto klestėjimo.“ ►

Martyno Aleksos nuotr.

◄ Be abejo, tai nelengvas uždavinys. Tačiau maestro, turinčiam didžiulę patirtį, garsėjančiam plačiu muzikinės kūrybos akiračiu ir idėjų lauku, kuriame visada dominavo sakralinė, krikščioniškoji tematika, atsispindinti pačiuose įvairiausiuose žanruose, ši tema nebuvo naujiena. Jo kūrinių sąraše – giesmės, dvylika mišių, „Paprastasis requiem“, oratorija „Šventas Pranciškus Asyžietis“, vokalinis ciklas „Iš saulės giesmės“, „Stigmos“ fortepijonui, „Septyni Kristaus žodžiai“ klarnetui solo, „Paskutinė vakarienė“ simfoniniam orkestrui ir kt.

Daug metų stebėdama A.Remesos kūrybą, pažindama jį kaip ypatingai Dievo apdovanotą muzikos kūrėją, įsitikinau, kad beveik kiekvienu nauju opusu jis nustebina savo veikalų originalumu, išradingumu, tematikos įvairove, muzikos kalbos, visada suprantamos ir priimtinos kiekvienam klausytojui, aiškumu. Skverbdamasis į esmines žmogiškosios būties gelmes, bandydamas spręsti etinių bei estetinių idealų problemą, A.Remesa visada randa savitą muzikinės kalbos raišką, kurią lemia konkretaus kūrinio tema bei idėja. „Sakmėje apie Mėmelburgą“, likdamas ištikimas savajam kūrybiniam principui, jis sėkmingai suderino santūrų šiuolaikiškumą, romantinį lyrizmą su išraiškingu rečitatyviškumu. Būtent vyraujantis rečitatyvinis melodikos pobūdis padėjo kompozitoriui oratorijoje įtikinamai perteikti ir išryškinti poetinio teksto prasmes.

Muzika ir poetinis žodis šioje oratorijoje yra absoliučiai lygiaverčiai. A.Remesa pripažįsta, kad svarbiausias impulsas, uždegantis postūmis kurti oratorijos muziką, jam buvo įkvėptas, prasmingas brolio Benedikto parašytas libretas. Išties veikalo poetinis tekstas – ne tik reikšmingas ir gilus, bet ir turintis tvirtą minties ašį, patrauklią kalbinę terpę apskritai ir išreiškiantis platų žmogiškųjų išgyvenimų spektrą. Kaip minėjo pats brolis Benediktas, „libreto poetinė kalba sukurta Šv. Pranciškaus dvasia; pranciškonai ėjo į pasaulį pažiūrėti, kodėl žmonės tokie pamišę. Juk patys pranciškonų vienuoliai net į kryžiaus karus ėjo be ginklo, giedodami giesmes. Čia daug simbolikos – miesto pradininkai, kurdami miestą, kuria Sodą; yra ir istorinių paralelių.“

Daugelis Klaipėdos gyventojų, puikiai pažįstantys Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios kunigą, vienuolį brolį Benediktą, matantys jį kartu su pranciškonų mažesniųjų ordino nariais statantį savąjį Vilties miestą – kuriantį lauko galeriją, auginantį sodą, puoselėjantį gėlynus, steigiantį vaikų darželį, besirūpinantį ligoniais, organizuojantį „Vilties bėgimą“ ir kt., vargu ar žinojo, kad kunigas, suradęs laiko, rašo ir poeziją – haiku. Bet gal ne visus tai ir nustebino, nes juk kiekvienas brolio Benedikto pamokslas, pasisakymas, paprasčiausias pokalbis yra tarsi poetinis kūrinys, kupinas sklandžiausios, raiškiausios ištarmės ir įtaigos. Net tuose trumpučiuose, lakoniškuos trieiliuose – haiku brolis Benediktas geba išsakyti gilias egzistencines mintis: „Myliu rudenį, / Nes apsinuoginę medžiai / Neužstoja dangaus...“

Vieninga visuma

„Sakmė apie Mėmelburgą“, autorių vadinama dedikacija Klaipėdai, suskambo miesto gimtadienio pavakarę (rugpjūčio 1 d.) romantiškoje, 770 metų menančioje istorinės piliavietės erdvėje. Veikalą atliko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro mišrus choras (chormeisteris V.Konstantinovas), varinių pučiamųjų instrumentų grupė (4 valtornos, 3 trimitai, 4 trombonai ir tūba), mušamųjų grupė, solo instrumentai – elektroninis klavišinis instrumentas (partitūroje – klavesinas), birbynė (A.Tumanovas), smuikas (R.Šimelionytė), violončelė (M.Filipova) ir keturi solistai. Dirigavo teatro vyriausiasis dirigentas T.Ambrozaitis, režisierė – R.Bunikytė, kostiumų dailininkė – V.Šu- klytė, grimo dailininkė – A.Braždienė. Solines partijas atliko talentingi, gražius balsus turintys teatro dainininkai: V.Kazlauskas (bosas) – Vyskupas, A.Raulinavičius (tenoras) – Magistras, pilies komtūras, J.Butkytė-Komovienė (sopranas) – Mėmelė, taip pat choro „Gintarėlis“ narys A.Agurkis (diskantas) – karo našlaitis.

Oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ dramaturgija daugeliu aspektų atliepia senovinės pasaulietinės oratorijos bruožus: siužetiškumas, homofoninių ir polifoninių elementų susipynimas, rečitatyviškumas (dažni rečitatyvai secco, pritariant klavesinui), poetinio žodžio svarba, įvykių pasakojimas, o ne aktyvus sceninis veiksmas, ir pan. Septynios oratorijos dalys (Įžanga. Allegro. Eitynių fanfaros; I d. Ad libitum. Vyskupo malda; II d. Moderato. Mėmelės dialogas su pilies komtūru; III d. Allegro. Livonijos ordino karinė galybė; IV d. Moderato. Mėmelės dialogas su Vyskupu; V d. Allegro. Tau ačiū, broli mažesnysis; VI d. Allegretto. Mėmeli, o mieste mano; VII d. Vyskupo testamentas) sukomponuotos kontrasto principu, tačiau joms skambant be pertraukos, logiškai pereinant iš vienos į kitą, visa kompozicija susilieja į vieningą visumą. Kompozicinį vientisumą sustiprina naudojama leitmotyvų sistema – kiekvienas veikėjas turi savo melodiją ir leittembrą (smuiko tema – Mėmelės charakteristikos leittembras, violončelės – Vyskupo ir Magistro, birbynės tema siejama su Lietuvos gamta). Personažai, vadovaujantis libretu, charakterizuojami pačiais bendriausiais bruožais, traktuojant juos daugiau simboliškai, o leitmotyvai bei pasirinktas rečitatyvinis vokalinių partijų pobūdis padeda jų paveiksluose išryškinti konkrečias reikšmes.

Nedidelė instrumentų ansamblio sudėtis imponuoja savo įvairove (vyrauja variniai pučiamieji), sumaniu jų derinimu tarpusavyje, išgaunant tembriškai įdomias spalvas. Labai svarbus vaidmuo oratorijoje skirtas chorui, įprasminančiam istorijos vyksmo ženklus, epochų kaitą.

Sukauptai ir didingai

Iš senamiesčio į piliavietę atidundėjus brolių pranciškonų, miestelėnų, svečių būriui, simboliškai atkartojančiam ►

◄ Kuršo vyskupo ir jo palydos kelionę, nuaidėjo pirmieji „Sakmės apie Mėmelburgą“ akordai. Įžangoje iškilmingai, pakaitomis, tarsi sutartinė suskambo žėrinčios, aktyvaus ritminio piešinio trijų trimitų ir trijų trombonų fanfaros. Daug kartų kartojamos, praturtintos valtornų ir mušamųjų instrumentų tembrais, jos sukūrė pakilią, šventišką atmosferą. Efektingas varinių skambesys kėlė tolimą asociaciją su Klaipėdoje ryškų pėdsaką (1836 m.) palikusiu genialiuoju vokiečių kompozitoriumi R.Wagneriu, kuris savo kūriniuose itin didelį dėmesį skyrė būtent variniams pučiamiesiems. A.Remesa neslepia, kad tokio įspūdžio siekęs sąmoningai; bandęs nutiesti trapią giją, atliepiant svarbiausius, šimtmečius gyvuojančios Klaipėdos muzikinės kultūros momentus. Galingų fanfarų signalus pakeitė tembriškai kontrastuojantys, oratorijos personažus ir gamtos paveikslus apibūdinantys solo instrumentais atliekami epizodai (leitmotyvai): rami, lyrinė birbynės melodija – nuostabios Lietuvos gamtos, tykiai tekančio Nemuno paveikslas, ją pakeičia švelni smuiko daina – Mėmelės charakteristika. Mergaitė Mėmelė – mįslinga, slėpininga, meilę, gėrį ir grožį teigianti oratorijos herojė – upės dvasia, jos personifikacija. (Memelis – senovinis Nemuno upės pavadinimas.) Įžanga, susipinant melodingiesiems instrumentiniams balsams, įsijungus chorui be žodžių, baigiasi žaviu, jaudinančiu ansambliu.

Tokiu būdu, įžangoje eksponuojamos svarbiausios, glaustai viso kūrinio muzikinę idėją perteikiančios oratorijos temos, ne kartą pasikartojančios visos oratorijos metu. Modifikuotai jas plėtojant kitose dalyse, įsiterpiant naujoms intonacijoms, dainingesniems solo epizodams keičiantis su rečitatyvais, duetais, tercetais, choro intarpais, laipsniškai, tikslingai kylama į emociškai šviesią oratorijos kulminaciją Klaipėdą šlovinančioje VI dalyje.

Tarsi iš tolumos ataidinčia, tris kartus pasikartojančia choro atliekama viduramžių grigališkojo choralo atgailos psalme „Miserere mei Deus“ prasideda I dalis. Ji paruošia Vyskupo pasirodymą. Solisto V.Kazlausko, įsijautusio į Vyskupo – dangiškojo žodžio skelbėjo, „žinios nešėjo“ vaidmenį, atliekama iškilmingai rečitatyvinė Malda skambėjo sukauptai ir didingai, išreiškiant ryžtingą siekį „statyti savo meilės pilį – Klaipėdos miestą“; jautri violončelės tema šį epizodą nuspalvino kilnumu bei šiluma.

Muzika ir poetinis žodis šioje oratorijoje yra absoliučiai lygia- verčiai.

„Viešpatie, / Ateina miestai / Iš tavo tylos ir tamsos, / Kai nutyla žodžiai / Žvaigždžių tyla / Praveria miesto duris.“

Nuoširdžiai ir jautriai

Į nuoširdžią Vyskupo maldą atsiliepė taurioji Mėmelė. Pasigirdus puikiajai smuiko temai, suskambo nuoširdus jos monologas – išskirtinio grožio ir švelnumo scena, meilės Lietuvai, gimtojo krašto grožiui himnas. Jį nuoširdžiai ir jautriai, palydint choro moterų bei vyrų grupėms, atliko žavioji dainininkė J.Butkytė-Komovienė. Tinkamesnės solistės Mėmelės vaidmeniui turbūt negalima nė įsivaizduoti. „Henrikai, / Tu atneši / Dievo artumą / Nušvitusiu veidu. / Esu aš Upė, / Dieviškojo grožio / Veidrodžiu būsiu / Paukščiams ir bitutėms...“

Perėjimas į II dalį („Mėmelės dialogas su pilies komtūru“) pažymėtas romantiška, trapia, tačiau giliai filosofine žmogaus ir gamtos vienovės, dieviškosios meilės simbolika. Moters paveiksle įkūnyta upės dvasia – Mėmelė kreipiasi į vokiečių magistro vietininką, pilies komtūrą Eberhardą iš Zaino, su džiaugsmu, bet išdidžiai priimdama šventojo kryžiaus prisilietimą. Komtūro partijoje, atliekamoje A.Raulinavičiaus, atsispindi begalinė meilė dar tik steigiamo miesto vizijai, nuostabiajai Mėmelės žemei. Nors Mėmelės, komtūro ir dalyvaujančio choro partijos čia nuspalvintos švelnesniais tonais, dominuojant smuiko, valtornų tembrams, tačiau prasiveržia ir ryžtingesnės, energingesnės nuotaikos.

Mėmelė: „Paliesk mane – / Ne karžygio kardu ir baime, / Paliesk mane šventuoju kryžium / Ir žmogų mylinčia širdim.“ „Nuo paukščių rytmečio giesmių, / Ir paslaptingo Kuršių marių kvapo, / Nuo kūną glostančio vėjelio, / Pabuski šįryt tu kitu žmogum.“

Kontrastinga III dalies „Livonijos ordino karinė galybė“ (Allegro) pradžia atveria naują pasakojamos istorijos puslapį. Tai priešprieša romantiškai gamtos, vandenų, miškų ramybei, meilę skleidžiančiam Mėmelės paveikslui. Kompozitorius šią dalį vadina karine, net militaristine. Po vyrų choro a cappella nuskambėjusios energingos ordino pergalės giesmės „Christ ist erstanden“, žinomos dar nuo M.Lutherio laikų, varinių ir mušamųjų partijose įsigali ryžtingi, aktyvūs maršiniai ritmai, simbolizuojantys ordino jėgą. Beje, ši muzika gali asocijuotis ir su vokišku drausmingumu, su krikščionybe siejamos griežtos pasaulio tvarkos elementais bei užuomina į po kelių šimtų metų krašte įsigalėjusią liuteronybę. Netikėtai grėsmingo maršo fone iškyla simbolinė vizija – pasigirsta skausminga, graudi karo našlaičio rauda be žodžių, jautriai įsijungiant choro balsams. Liūdną, jaudinančią raudą subtiliai padainavo Klaipėdos berniukų ir jaunuolių choro „Gintarėlis“ narys A.Agurkis. ►

Dvelkia šviesa

◄ Netrukus įvyksta persilaužimas, grėsmė pasitraukia (Andante). Ją nustelbia taikūs, kilnūs siekiai – Komtūras ir Vyskupas jau regi naujojo, kylančio miesto paveikslą. Jų duetinė scena, palydima klavesino, dvelkia šviesa, vyriška ramybe ir pasididžiavimu, regint kuriamo miesto ateitį. „Mes Memelės ir Dangės / Krantus tuoj ąžuolu sutvirtinsim, / Aukštyn iškelsim bokštus / Į žvaigždes, į Vakarus, Į Rytus ir žvaigždes. (...) / Į dangų stiebiasi / Naujai statyt pradėtas miestas / Ir veriasi jo durys / Ir kieme žaidžia, linksminas vaikai.“

IV dalis „Mėmelės dialogas su vyskupu“ (Moderato), vyraujant „švelniųjų“ instrumentų pritarimui (smuikas, violončelė, klavesinas, dalyvaujant chorui), tęsia įsigalėjusią prakilnią, taurią nuotaiką. Kupinas jaudulio Mėmelės ir patetiškas Vyskupo monologai, jų duetinė scena persunkta ateities svajonių miesto regėjimo. „Išgarsinsiu aš tavo vardą: / Ir žmonės girs tave / Už Taiką, Gėrį bei Dorybes / Mėmele, tave gi, Dievas laimins / Sergės ir globos dar rytui auštant.“

V dalyje „Tau ačiū, broli mažesnysis“ (Allegro), artėjant emocinei viršūnei, grįžta iškilminga patetika, vėl jungdamiesi sužėri varinių instrumentų tembrai, choras gieda artimą grigališkajam choralui giesmę, peraugančią į didingą keturbalsį, artimą himnodijai, pakilų epizodą, šlovinantį pasaulio kūriniją, beribę gamtą. Savo idėja ir mintimi jis labai artimas Šv. Pranciškaus poetiniam kūriniui „Saulės giesmė“. Juk šventasis visame kame matė Dievo ranką. Gamtos išaukštinimo giesmė prasiveržia didžiulio džiaugsmo tonais – gimė Klaipėdos miestas!

„O Saule, o Mėnuli, / O sukurtieji Viešpaties / Ir visa augantys čia, žemėje, / Bičiulių, protėvių dvasia / Kartu mes švenčiame / Mūs Klaipėdos gimimo jubiliejų.“

Lėtas, santūrus ir išdidus Vyskupo monologas, skelbiąs tiesą apie miesto suklestėjimą, paruošia apoteozinį finalą.

VI dalis „Memeli, o mieste mano“ (Allegretto) – visą kūrinį apibendrinanti, didinga, pakilaus emocinio tonuso kulminacija. Modifikuotai pasikartojantys ir išplėtoti iškilmingi įžangos fanfariniai akordai, polifoniškai vystomi kiti leitmotyvai tarsi arka apgaubia ir įprasmina oratorijos idėją. Augant dinamikai, tirštėjant faktūrai, dalyvaujant visiems atlikėjams, galingas tutti skelbia džiaugsmą – Klaipėdos gimtadienį. „O, Mėmele, o mieste mano, / Esi tu mums tikra vieta / Tau Dievo tylai

apsireikšti. / Sveikiname! / Ir šaukiam nauju vardu – / Klaipėda! / Klaipėda, mes sveikinam tave!“

Sakralumo dimensijos

Neabejoju, kad klausytojai „Sakmėje apie Mėmelburgą“ – muzikiniame-poetiniame miesto sukūrimo pasakojime išgirdo ir pajuto jame glūdinčias sakralumo dimensijas, kviečiančias dvasinei santarvei, visaapimančiam meilės siekiui.

Visi oratorijos dalyviai pasirodė neblogai; puikiai, švariai skambėjo instrumentinės grupės ir solo muzikantų atliekamos partijos, jų ansambliai. Visuose oratorijos epizoduose nepriekaištingai skambėjo choras. Dirigentas T.Ambrozaitis muzikiniam vyksmui vadovavo užtikrintai ir stabiliai. Solistai (V.Kazlauskas, A.Raulinavičius, J.Butkytė-Komovienė), persikūniję į savo personažų paveikslus, dainavo sukauptai, santūriai, lygiai, jausdami kūrinio stilistikos ypatumus ir jo sakralinę prasmę. Vis dėlto jų dainavime šiek tiek pasigedau subtilesnio niuansavimo, lankstumo, tai būtų padėję giliau įprasminti tekstą.

Santūri oratorijos režisūra (R.Bunikytė), jautriai atliepusi muzikinį-poetinį kūrinio pobūdį ir jo įvykių seką, subtiliai „pažeidė“ (gerąja to žodžio prasme) oratorijų žanrui būdingą sceninio vyksmo statiškumą. Ji, nors minimalistinė, tačiau išraiškinga ir skoninga; čia svarbu kiekvienas judesys, rankų mostas, veido išraiška, žvilgsnis, stotas... Pagyrimo verti kostiumų dailininkės V.Šuklytės sukurti sceniniai rūbai, susišaukiantys su sakraline kūrinio idėja. Nuo solistų, choro artistų, aprengtų šviesą, gėrį, šventumą simbolizuojančiais baltos spalvos kostiumais, scena švytėte švytėjo. Tarp kitų išsiskyrė taurus, tarsi gamtos fėjos, Mėmelės įvaizdis. Nuostabus baltas rūbas, išdabintas subtiliomis melsvomis gėlėmis, ir išskirtinė šukuosena, papuošta šviesiomis, auksinėmis kasomis su perlų diadema, nepaprastai tiko kuriamo personažo paveikslui. Išraiškingas grimas (A.Braždienė) ir šiaip geros išvaizdos solistų veidams suteikė sukauptumo ir kilnaus dvasingumo.

VII dalyje „Vyskupo testamentas“ pranciškonų ordino provincijolas, kunigas Astijus Kungys OFM perskaitė istorinį miesto kūrėjų dokumentą, tikrąją istoriją liudijantį tekstą, patvirtinantį Klaipėdos įkūrimo pradžią 1252 m. rugpjūčio 1 d., kaip testamentą Klaipėdai ir jos ateities kartoms. (Dokumentas išspausdintas Johano Zembrickio knygoje „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“ I t., Klaipėda, 2002, p. 30, 31. / Johann Sembritzki „Geschichte der Königlich Preussischen See- und Handelsstadt Memel“, 1926.)