Dalia KARATAJIENĖ. „Portalai“: teatras ir kinas studentų kūriniuose

„Portalai“: teatras ir kinas studentų kūriniuose

Atšventusi 30-metį, uostamiesčio Baroti galerija ėmėsi kurso į tuos menininkus, kuriems, vaizdžiai tariant, plius minus trisdešimt. Tuo siekiama ne tik padrąsinti jaunus kūrėjus, drauge bandoma pritraukti į galeriją ir naujų žiūrovų, ugdoma nauja galerijas lankančiųjų karta. Parodų ciklą pradėjusios Monikos Plentauskaitės ir Urtės Jasenkos parodos parodė, kad jaunų kūrėjų ekspozicijos iš tikrųjų atveda į galeriją nemažai jaunų žiūrovų. Nuo rugpjūčio 26 iki rugsėjo 20 d. galerijoje veikusi Vilniaus dailės akademijos trečio scenografijos studijų programos kurso studentų paroda „Portalai“ taip pat sulaukė didelio publikos dėmesio.

Dalia KARATAJIENĖ

Patrauklus raritetas

Tačiau į parodos atidarymą susirinkusių lankytojų amžius anaiptol nesutapo vien tik su „plius minus trisdešimties“ riba. Ir tai – nenuostabu, kadangi teatro dailė eksponuojama, analizuojama ar kitaip viešinama labai retai, ir „Portalai“ tapo savitai patraukliu raritetu. Scenografijos paroda Baroti galerijoje per visą jos gyvavimo laikotarpį apskritai yra pirmoji.

Tokį šios meno šakos „antiparodiškumą“ lemia įsitvirtinusi režisūrinio teatro tradicija – juk į teatrą paprastai einama žiūrėti Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno ar Jono Vaitkaus kūrinių, įsitikinus, kad scenoje esantys daiktai, jų kompozicija, tekstūros, spalvynas, kostiumai, apšvietimas – išimtinai režisierių, o ne dailininkų kūrybinio sumanymo rezultatai. Turbūt retas pasakys, kad eina žiūrėti Giedrės Brazytės ar Gintaro Makarevičiaus scenovaizdžių, kurie žiūrovus spektaklių metu iš tikrųjų veikia ne mažiau nei visi kiti spektakliuose dalyvaujantys menai. Be to,

Parodos „Portalai“ atidarymas Baroti galerijoje.

kinas studentų kūriniuose

dailininkai dažniausiai daro ne parodinius, bet cechų darbuotojams skirtus eskizus, kurie taip ir nepasiekia ekspozicinių erdvių.

Tačiau keblumai, kalbant apie teatro ir kino scenografiją, kyla ne tik todėl, kad tradiciškai spektaklio ar kino filmo sėkmės laurai atitenka režisieriui. Būdama integrali spektaklio ir filmo dalis, su kitomis jų dalimis – režisūra, vaidyba, dramaturgija, muzika – scenografija paprastai būna labai stipriai susijusi, todėl, aptariant scenografiją, neišvengiamai tenka prisiliesti prie šių komponentų, apie kuriuos dailės kritikas ar dailės parodos kuratorius gali turėti tik apytikrį supratimą. Taip teatro dailininko darbas spektaklio vertinime tampa režisieriaus šlovės fonu arba papildymu, nepaisant to, kad teatro dailei tenka didžiulis emocinio, estetinio, o kartais net ir režisūrinio spektaklio sprendimo vaidmuo.

Verčia įdėmiai įsižiūrėti

Būdami ne konkrečiam teatrui ar režisieriui skirti, Baroti galerijoje eksponuoti Karilės Stankevičiūtės, Armando Čapo, Karolinos Klimavičiūtės ir Ievos Radzevičiūtės scenografiniai projektai yra laisvi nuo minėtųjų spektaklio dėmenų, nors kiekvieno studento darbas atsispiria nuo literatūrinio pagrindo: K.Stankevičiūtės kino projektas – nuo H.K.Anderseno pasakos „Senieji namai“, A.Čapo kino projektas – nuo C.Collodžio pasakos „Pinokis“, K.Klimavičiūtės imersinio teatro pasiūlymas – nuo D.Charmso novelės „Senė“, o I.Radzevičiūtės kino projektas – nuo Ch.Dickenso apysakos „Kalėdų giesmė“.

Eksponuojamų kino projektų (vadovė – doc. Jurgita Gerdvilaitė) atraktyvumą lemia tai, kad jie sudaryti ne tik iš dvimačių scenovaizdžio ir jo detalių

Baroti galerijos archyvo nuotr. vizualizacijų, bet ir iš kruopščiai atliktų trimačių maketų, formuojančių kūrinio atmosferą, nepriklausomai nuo to, ar žiūrovams žinomas literatūrinis kūrinys, ar ne. Vizualizacijos, papildančios maketus, atskleidžia įvairius galimus maketų detalių rakursus, esant skirtingam jų apšvietimui.

Bauginantis A.Čapo tarsi vėjo draikstomos cirko palapinės raudonis aiškiai byloja apie Pinokio, kurį parodos žiūrovams tenka tik įsivaizduoti, būklę ir apie cirką gaubiančią magiją, kurią sukuria palapinės portalą rėminanti blausiai spingsinčių lempučių šviesa, paryškinanti tamsius palapinės draperijos šešėlius. Vizualizacijose žvilgsnis išsyk užfiksuoja didelius cirko vežimėlio ratus – tokius, kokius galima pamatyti tik iš labai žemo žiūros taško. Kitaip sakant, kai pats esi toks mažas ir bejėgis kaip Pinokis.

Ypatinga atida smulkiausioms detalėms, kuriančioms senų namų aurą, žymi Karilės ir Ievos maketus, kurių interjeruose žvilgsnį prikausto maži papilkėję baldukai, laiptai, židiniai, pasieniais suramstyti paveikslai, apšviečiami per langus slystančios šviesos, verčiančios įsižiūrėti į mažulyčius paveikslų rėmelius, po grindis išsibarsčiusias malkas ir aptriušusias interjerų sienas.

Gi K.Klimavičiūtės projekto (vadovė – doc. G.Brazytė) intrigą formuoja dvimačius vaizdus papildantis tūrinis objektas – lagaminas, iš kurio kyšo balta juodu batu apauta koja. Ją be jokių paaiškinimų žiūrovai dekoduoja, teisingai manydami, kad lagamine turėtų būti negyvėlis. Imersinis teatras, reiškiantis žiūrovų įsitraukimą į jiems pasiūlytas veiksmo sąlygas, Karolinos projekte apima ne tik intriguojantį objektą, bet ir vizualizacijose nuosekliai atskleistas veiksmo lokacijas, žiūrovų judėjimo maršrutą ir projekcijas, kurias jie turėtų išvysti ant namų sienų, pajudėję nuo meninėmis akcijomis pagarsėjusio Vilniaus „Kablio“. Bandymas atsakyti į klausimą, iš kur ir kodėl lagamine yra negyvėlis, verčia žiūrovus įdėmiai įsižiūrėti į kiekvieną vizualizacijos paveikslą. ►

I.Radzevičiūtės vizualizacija „Kalėdų giesmei“.

A.Čapo „Pinokio“ maketas.

K.Klimavičiūtės „Senės“ objektas. K.Stankevičiūtės „Senųjų namų“ maketo detalė.

Vaizdas ne mažiau svarbus

◄ Vadinasi, nors darbai – studentiški, jų pateiktyje jau esama tikriems scenografijos profesionalams svarbių siužeto užuominos, dinamikos, įtraukumo pradų. Ekspozicija nebuvo gausiai užtvindyta kūrinių, nors, be vizualizacijų, maketų ir objektų, žiūrovams suteikta galimybė pamatyti ir kelis

ranka pieštus eskizus, iš kurių išsirutulioja galutinis scenovaizdis, ir dekoracijos plano brėžinius. Nepaisant to, poveikis, kurį patiria žiūrovai, vedžiojami nuo dvimačių prie trimačių vaizdų, pačių žiūrovų liudijimu, yra intensyvus ir sodrus. Ne tik todėl, kad tokių menų jie nėra matę arba bent jau matę nedaug, bet ir todėl, kad studentai parodoje demonstravo pakankamą amato valdymą, neleidžiantį suabejoti jų sukurtos meninės realybės tikrumu. Šioji realybė kiekviename projekte turi savus stilistinius ypatumus, pagrįstus proporcinių santykių, koloristinių sprendimų, šviesotamsos kontrastų ir