TERITORIJOS SUTVARKYMO FUNKCINĖ IR ERDVINĖ IDĖJA. DARNIOS IR TVARIOS TERITORIJOS KONCEPCIJA Urbanistine koncepcija siekiama pietinę Gargždų dalį, kurioje veikia miesto mokymo įstaigos, sujungti su autobusų stoties teritorija, sukuriant vientisą viešųjų erdvių sistemą, suskirstytą į įvairių veiklų zonas, kuriose laisvalaikį galėtų leisti miesto gyventojai. Taip pat svarbi išlieka jungtis su „senuoju“ miesto centru, tačiau ji koncepcijoje akcentuojama mažiau, kadangi yra pakankamai gerai išvystyta. „MINIJOS MIESTAS“ Gargždų tapatybė užkoduota pirmapradėje miesto istorijos stadijoje, kuomet menama XIII a. tvirtovė ant Minijos kranto. Šiandien miestas, atsigręžęs į „pradžių pradžią“, gali tapti XXI amžiaus „Minijos tvirtove“, ne karine kaip anuomet, o ekonomine, gyvenimo kokybės ir ekologine prasmėmis. Minija – Žemaitijos „arterija“, sujungianti sraunių upelių vandenis į vieną stiprią srovę ir juos veržliai plukdanti į platųjį Nemuną. Upė – „gyvenimo mokytoja“, iš kurios galima semtis nenuilstamo atkaklumo įveikiant pačias sunkiausias kliūtis ir veržiantis į galutinį tikslą. Žalias slėnis, nuo ištakų iki žiočių lydintis upę, žmogaus rankos beveik nepaliestas „rojus“, kuriame klesti pačios įvairiausios gyvybės formos. Koncepcijos idėja remiasi į du kertinius polius – upės ir slėnio alegorijas: „upė“ simbolizuoja veržlumo, mokslo, pažangos ir ekonominį potencialą, galimybę tapti dar svarbesniu regiono traukos centru, „slėnis“ reiškia erdvę, kurioje kiekvienas atras sau jaukų gyvenimo, darbo ir poilsio kampelį. Taip, šio projekto autoriaus manymu, regeneruojama urbanistinė sistema iš naujo atras savo tapatybę ir idėjiškai susilies su Gargždais. Teritorijos sutvarkymo funkcinė ir erdvinė idėja Projektuojama „žalioji jungtis“ tarp planuojamos Gargždų autobusų stoties (tarpmiestinio traukos centro), šalia jos kuriamo prekybos centro ir mokyklų bei darželių teritorijos, kurios centre – į mokslo ir pramogų centrą konvertuojama katilinė numatoma kaip dar vienas tarpmiestinis traukos objektas („Minijos mokslo ir pramogų centras“) ir pietinės kvartalo pusės dominantė (apie objektus plačiau – architektūrinėje dalyje). Stiprinama „žaliąja jungtimi“ sprendžiama ne tik šios miesto dalies, tačiau ir labiau į pietus nutolusių sodybinio užstatymo tipo kvartalų susisiekimo su centru problematika. Planuojamos keleto tipų viešosios erdvės – aikštės, parkai su įvairių dydžių skvereliais, kuriuose numatomos treniruoklių, žaidimų bei sporto erdvės visoms gyventojų grupėms – nuo kūdikių iki senjorų (47 pav.). Laikantis tvarumo principo siekta projektuoti kuo mažiau naujų ir išsaugoti kiek įmanoma esamų pastatų, ateityje tikintis juos renovuoti. Senų pastatų atsisakoma tik tais atvejais, kai yra poreikis stiprinti esamas ar kurti naujas jungtis tarp erdvių. Nauji pastatai projektuojami jau susiformavusiose pastatų grupių struktūrose, kuriose yra reikiamos komunikacijos ir jų atsiradimas padeda formuoti pastatų grupių, viešųjų erdvių ir kiemų sistemą (schema – 46 pav.)
40
