16. Literatūros sąrašas; 17. Sumažinti planšetai (pridedama).
DARBO METODIKA Darbas susideda iš keleto etapų, kurių parengimui taikoma skirtinga metodika. I etape analizuojama literatūra, daromos išvados ir samprotaujama, atliekami analogiškų projektų ir pasirinktos teritorijos tyrimai, nagrinėjami aktualūs dokumentai. Pirmojoje dalyje autorius atlieka tyrėjo vaidmenį. II etape rengiama visos teritorijos bendra vizija, į teritoriją žvelgiama bendru, koncepciniu, idėjiniu žvilgsniu, aprašomi urbanistiniai sprendiniai. III etape detalizuojami pasirinkti objektai, aprašomi architektūriniai ir kraštovaizdžio sprendiniai, tikslinami pasirinkti gaminiai. Antrajame ir trečiajame etapuose autorius atlieka kūrėjo vaidmenį. Darbas apibendrinamas, pateikiamas literatūros sąrašas, aiškinamajame rašte ir planšetuose pateikiami sprendiniai grafiniu pavidalu. I ETAPAS LITERATŪROS APŽVALGA Masinė gyvenamoji XX a. II pusės architektūra Gargždų pietinės dalies daugiabučių gyvenamųjų namų teritorija – vėlyvojo socializmo masinės gyvenamosios statybos tipinis pavyzdys, sukurtas plyname lauke. Su sovietine industrializacija yra susiję patys didžiausi teritorinio planavimo darbai, kurie ne tik pakeitė XX a. antros pusės Lietuvos kraštovaizdį, miestovaizdžius bei gyvenamąją aplinką, bet ir gyvenimo būdą apskritai (Drėmaitė, Petrulis, Tutlytė, 2012). Masinės statybos gyvenamieji kvartalai Gargžduose statyti sąlyginai mažais tempais, būdingais mažesniesiems Lietuvos miestams (Butkus ir kt., 2014). Būtent ši teritorija sukurta kaip vientisas laisvo planavimo darinys, neįsiterpiant į seniau susiformavusią miesto struktūrą, o mėginant „užvaldyti“ tuo metu neurbanizuotą Gargždų pakraštį. Todėl minimai miesto daliai būdinga laisvo planavimo erdvių problematika, pastebima ir kituose panašiu laikmečiu sukurtuose Lietuvos miestuose ar jų dalyse. Architektūriniu požiūriu masinė daugiabučių statyba nėra specifiškai sovietinis išradimas, kadangi šis XX a. antros pusės reiškinys yra būdingas visai pokario Europai (Drėmaitė ir kt., 2012). Tačiau sovietinė urbanizacija neatskiriama nuo ideologinių valdžios intencijų. Jei Vakarų Europoje masinė butų statyba buvo neatsiejama „gerovės valstybės“ kūrimo dalis, tai „soclageryje“ masinė butų statyba ir aprūpinimas jais turėjo ne tik „greičiau pastatyti komunizmą“, bet ir kontroliuoti visuomenę (Drėmaitė ir kt., 2012). Todėl požiūris į XX a. II pusės architektūrinį palikimą – kontraversiška tema, dėl kurios dažnai kyla aršios diskusijos, visuomenę dalinančios į dvi nesutaikstomas stovyklas. Tai, kad butai sovietų šalyje buvo ne įsigyjami už uždirbtas lėšas, bet skirstomi partiniais – administraciniais nurodymais, ne tik leido paversti juos socialinės kontrolės priemonėmis, bet iškreipė jų architektūrinę prigimtį, nes normatyvais, taisyklėmis ir nurodymais 5
