Geriausias pasaulio someljė

R. S. Ar nori pasakyti, kad ateinanti naujoji someljė karta nepasiryžusi aukoti tiek savo laiko, ir jų vertybės, požiūris skiriasi nuo klasikinių „senųjų“ someljė?

R. T. Tam tikra prasme, taip. Nes dabartinio jaunimo mąstysena skiriasi nuo to, kaip mes matėme save prieš 15 metų. Darbas jiems nėra svarbiausias gyvenimo užsiėmimas. Tačiau jei mes kalbame apie tas asmenybes, kurios iš tikro žino, ko nori, ir žino apie šią profesiją, nori būti someljė, tada yra tik laiko klausimas. Tiesiog gali būti per jaunas daugeliui dalykų, per jaunas būti rimtu someljė. Reikia tam tikros brandos. Kai kuriems gal užtenka būti dvidešimties, kitiems prireikia ir trisdešimtmečio, kaip nutiko man. Aš subrendau aukotis. Tai labai individualu ir asmeniška. Prisimenu save jauną, kai dar nebuvau trisdešimties ir pradėjau dalyvauti čempionatuose, tačiau nežiūrėjau į tai labai rimtai. Teorijos lygis buvo ne tas, ir sėkmė mane labiau lydėjo praktinėje dalyje, nes turėjau nemažai patirties. Tačiau atėjo ta diena, kai 2009 metais atvažiavo Sörenas Polonius (Švedijos someljė komandos mokytojas ir treneris) ir parodė mums, ko iš tikro mes esame verti. Tai buvo kaip šaltas vanduo į veidą. Jis mums parodė, kaip ir kokiu lygiu turime dirbti ir ruoštis, jei norime pasiekti ko nors svarbaus. Labai tikiuosi, kad ši pergalė padės man motyvuoti jaunus žmones, priimant sudėtingus sprendimus dėl dalyvavimo čempionatuose ir paties someljė darbo.

R. S. Dalyvauji ASI veikloje jau kurį laiką, buvai Latvijos someljė asociacijos ( Latvijas vīnziņu asociācija ) prezidentu, žinai tą virtuvę iš vidaus. Ar pastebi kokių jų nuostatų ar požiūrio į someljė veiklą pasikeitimų?

R. T. Taip. Pasikeitė kartos. Jaunoji karta pakeitė senąją, kurią labai gerbiame už didelį indėlį ir nuoseklų, ilgametį darbą. Tačiau visi jau pradėjo jausti, kad senajai kartai buvo sunku ką nors pakeisti, pritrūkdavo pasiryžimo. Dažnai daugelis dalyvaudavo tik formaliai, dirbdavo nedidelė grupė žmonių. Todėl, atėjus naujai kartai su nauja energija, asociacijos veikla tapo skaidresnė, draugiškesnė, labiau visiems atvira, kviečianti prisijungti. ASI tapo šeima, kur visi vieni kitus pažįsta. Nebesijauti, kad esi iš mažos šalies ir dėl to tave ignoruoja. Kiekvienas turi galimybę pristatyti savo idėjas ar pasisakyti. Tai tikrai teigiami pokyčiai. Tai didelė organizacija. Pasikeitė ir čempionatų tvarka. Viskas dabar labai atvira. Lengviau pasiruošti varžyboms, nes viskas yra vieša. Yra aiškūs kriterijai, ko bus reikalaujama, yra nuorodos, kas svarbu praktinėje dalyje, patiekiant putojantį vyną, kaip ruoštis aklajai vyno ar stipriųjų gėrimų degustacijai, kas laukia dalyvio kokteilių srityje. Tai yra labai puiku. Visa tai čempionatą padaro konkurencingesnį. Ir nors viskas dabar daug atviriau, laimėti tokį čempionatą pasidarė dar sunkiau, bet įmanoma. Anksčiau mes daugiausiai matydavome didžiąsias šalis besirungiančias tarpusavyje, na, gal su kai kuriomis išimtimis. Dabar pusfinalyje mes jau matome visus kontinentus: Šiaurės ir Pietų Ameriką, Europa visuomet buvo stipri, bet matome ir Naująją Zelandiją, Australiją, Aziją. Tai reiškia, kad pasaulio čempionato lygis tikrai labai išaugo.

R. S. Ar gali įvardinti, kas yra tavo guru someljė pasaulyje? Kuo tu žaviesi?

R. T. Kad ir kaip būtų, Gerard’as Bassetas, nors jis mus paliko jau prieš keletą metų, bet kad ir kiek žiūrėčiau su juo video įrašų ar interviu, man jis yra ir liks labai svarbus asmuo. Man patinka jo mąstymas apie someljė, koks jis turėtų būti. Nėra kito tokio asmens, iš kurio mes galėtume pasimokyti, kaip derinti savo ambicijas su nuolankumu.

Yra dar vienas žmogus, visai kitokio charakterio, ne toks jau ir nuolankus, bet labai svarbus, kiek snobiškas teigiama prasme. Tai Andreas Larssonas. Kiek arogantiškas, bet aistra, su kuria jis šneka apie vyną, gastronomiją, svetingumą, yra kažkas tokio. Jauti, kaip jis dievina buvimą someljė. Prisimenu, kai jis atvyko į Rygą. Paklausiau, ar manąs, kad someljė iš Baltijos šalių galėtų laimėti pasaulio čempionatą. Nepamenu, ką tada atsakė, bet po šio laimėjimo gavau iš jo žinutę: „Dabar mes žinome, kad gali.“ Po maždaug 10 metų! Jis visuomet mane palaikė. Ir man labai daug reiškė, kad tokia asmenybė, kaip Andreas, mane visuomet paskatindavo dalyvauti ir palaikė.

R. S. Kada pradėjai degustuoti vyną?

R. T. Viskas prasidėjo „Vincents“ restorane, maždaug prieš 20 metų. Pradėjau ten dirbti 1999-aisiais. Pirmuosius keletą metų tiesiog stengiausi būti geru padavėju. Vėliau, prisijungus keliems pažengusiems vyno mėgėjams, supratau, kad nieko nežinau apie tą vyną. Greitai pasukau gana intensyviu vyno pažinimo keliu.

R. S. WSET mokslai, kiek jie turėjo įtakos? Kiek svarbi tau ši mokykla? Gal pradėsi joje dėstyti?

R. T. WSET diplomo studijos labai svarbios ir tikriausiai tai buvo tas kertinis akmuo, kuris mane pastūmėjo į daug aukštesnį lygį. Jau buvau pasiekęs tą kritinį momentą, kai reikėjo kitokio lygio mokslo, nei galėjau gauti Latvijoje. Mokiausi Austrijoje, Rusto miestelyje. Man patiko šis nedidelis miestelis, kur galėjau ramiai mokytis ir džiaugtis vyno regiono atmosfera, nesiblaškydamas niekur aplink. Dar ir dabar gaunu mokyklos administracijos laiškus, siūlančius tęsti mokslą. Kartais pagalvoju, gal reiktų pradėti studijuoti Vyno magistrų institute. Bet ta mintis labai trumpam atlekia ir dingsta. Kol kas dar nejaučiu tiek daug vidinės jėgos. Noriu dabar ramiai skaityti knygas apie vyno regionus, kuriuos myliu: Burgundiją, Bordo, ir visai nesinori nagrinėtis Kinijos regionų ar kitų keistenybių. Atsiprašau, tikrai nieko nenoriu įžeisti.

R. S. Gal žinai, kas buvo tas paskutinis stumtelėjimas, padėjęs tau laimėti?

R. T. Manau, kad jau po Belgijoj vykusio čempionato supra - tau, kad man reikia psichologinės pagalbos norint suvaldyti stresą ir išsigydyti Belgijos traumas. Šiaip jau buvau tikrai labai geros formos. Paryžiuje pradžioje dar jaučiau kažkokį spaudimą, tačiau vėliau visi tie susitikimai su psichologu paveikė. Kažkaip geriau jaučiausi ant scenos ir buvau ramus. Bendravimas su psichologu tikrai padėjo man susikoncentruoti ir, svarbiausia, tikėti savimi.

R. S. Ką manai apie finalo scenos kolegas? Teko žiūrėti jų pasirodymo įrašus?

R. T. Reeze’as Choi iš Japonijos pirmąkart buvo finale. Jaudulys. Jam dar viskas prieš akis. Na, o Nina Jensen nuostabi. Jos pasirodymas įspūdingas. Jei aš būčiau teisėjas, man būtų labai sunku nuspręsti. Ji verta pergalės, ji tikrai dar laimės. Galbūt šįkart ji buvo labiau susikoncentravusi į techniką nei į bendravimą su klientu. Man atrodo, kad dabartiniuose čempionatuose daugiau dėmesio kreipiama ir į žmogiškąjį faktorių, pastabumą, ne tik į aptarnavimo techniką. Tai tikrai buvo daugiau pastabumo, žmoniškumo išbandymas. Laiku pastebėti, atsiprašyti ir būti tiesiog žmogumi.

R. S. Kokia virtuve labiausiai mėgaujiesi?

R. T. Prancūziška, man patinka ta paprastoji prancūziška virtuvė. Ne mišelininė. Sviestas, kepiniai. Patinka ir ispaniškos tapos. Na, vienu žodžiu, visa, kas iš Viduržemio jūros pakrantės.

R. S. Kokią mašiną vairuoji? Ar vairuoji? Ką patarsi svečiams atėjusiems į restoraną? Ar sėst prie vairo?

R. T. Vairuoju „Nissan“. Bet svečiams turiu vienintelį patarimą: jei tikrai norite pajusti malonumą vakarieniaudami, tai rinkitės tik taksi. O geriausia po sočios vakarienės pasivaikščioti pėstute.

R. S. Ar turi mėgstamą taurę, iš kurios ragauji vyną? Kokią renkiesi putojančiam vynui?

R.T. Manau, „Zalto“. Taip, „Zalto“. „Barents“ restorane dirbame su jomis. Elegantiškos, malonios. Mėgstamiausia gal universali taurė, ji tinka daug kam, o jei rimtesnė, tai „Bordeaux“ ar „Pinot Noir“ skirtos taurės. Šampaną dažniausiai geriu iš baltojo vyno taurės. Brandesniam pasirenku net „Pinot Noir“ taurę. Tačiau man patinka burbulai. O platesnėje taurėje jie dingsta.

R. S. Ar pasiketė vynas, kurį mėgsti? Apie ką svajoji, ko labiausiai norėtųsi paragauti?

R. T. Svajoju apie taurę „Cru Beaujolais“. Tai sultingas, vaisiškas, puikus vynas. Praeitą sekmadieni ragavau „Morgon“ prie pakepto vščiuko. Ypatingas vynas!

R. S. Daug keliauji, daug skaitai, daug bendrauji… Ko, jei ne tavęs, galima būtų paklausti apie vyno vartojimo tendencijas pasaulyje. Ką manai apie nealkoholinio vyno bangą? Kaip manai, ar ji pakeis vyno pasaulį?

R. T. Abejoju. Ne, netikiu, kad kas nors gali pakeisti vyno pasaulį. Manau, yra dvi grupės ragaujančių vyną. Profesionali grupė, kaip mes. Neįsivaizduoju, kad mes – aš, tu, Arūnas –nustotume ragauti vyną. Gal mažiau, tai normalu. Bet ne, aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be vyno! Jei kalbame apie vyno mėgėjus, tai, žinoma, tendencijos keičiasi, ir jei klientai nori mažiau alkoholio turinčio vyno arba visai be jo, mes, dirbantys šioje srityje, tiesiog jiems pasiūlysime ir tokią galimybę. Kita tendencija yra natūralusis vynas, kitaip tariant, vynas, daromas mažiau kišantis žmogui. Laimei, dėl pažengusių technologijų ir profesionalumo vis dažniau galima pagaminti geros kokybės natūraliojo vyno. Nes prieš kokius dešimt metų natūralusis vynas buvo tarsi nekokybiško vyno pateisinimas. Šiandien vyndariai, darantys natūralųjį vyną, dirba daug daugiau, nes reikia suvaldyti procesus su mažiau sieros, nenaudojant konservantų, antioksidantų ir panašiai. Ši tendencija plinta, ekologinė vyndarystė auga. Net didieji gamintojai vis labiau rūpinasi vynuogynais, žeme. Gal ne visada geresnis vynas, bet vynuogynai sveikesni. To mes visi ir siekiame. Planų turiu ir aš. Žiūrėsim. Viskam reikia laiko.

Puikus pokalbis, Raimondai, dėkui už skirtą laiką. Sėkmės tau, ir tikiu, kad greit susitiksime renginiuose ir Lietuvoje.