La Manča: Don Kichotas, malūnai, vynas...

Jurgis Šliogeris aprašo vieną pirmųjų Lietuvos vyno grandų Algirdo Patecko, Domininko Veličkos, Rimvydo Jasinavičiaus ir Vaclovo Kantrausko su Eva Valentinas kelionių į Ispaniją. Skliaustuose –redaktoriaus atnaujinta statistika.

Kamštis iššoko garsiai pokštelėdamas –vynas buvo labai jaunas.

Graham Greene, „Monsinjoras Kichotas“

Važiuojant susipažinti su Ispanijos viduryje esančios didžiulės Naujosios Kastilijos-La Mančos provincijos vyndaryste ir vynais, daugiausia apie tas vietas žinojau iš jaunystėje skaityto Servanteso romano „Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos“. Net vėjo malūnai, kuriuos ten tikėjomės pamatyti, vaizduotėje buvo lyg iš puikių Gustavo Dorė medžio raižinių iliustracijų. Šiuos prisiminimus dar maloniai papildė visai neseniai perskaitytas Grahamo Greene’o romanas „Monsinjoras Kichotas“. Romano veikėjai – vieno La Mančos miestelio klebonas ir rinkimus pralaimėjęs meras – važinėjo po Ispaniją, patirdami nuotykius, kurie šiame puikiame krašte gali nutikti dažnam keliautojui. Norėjosi pakartoti jų kelionę. Gal todėl epigrafus ir paėmiau iš šio linksmo Grahamo Greene’o romano.

Galiu pasakyti, kaip ir mano protėvis Sančas, jog niekad gyvenime nesu gėręs tik bjauraus įpročio spiriamas. Geriu, kai širdis užsigeidžia, kai noriu išgerti į draugo sveikatą.

Šie buvusio Toboso mero žodžiai gerai apibūdina mūsų kelionės tikslą, kuris buvo neapsakomai kilnus – reikėjo paragauti kiek galima daugiau La Mančos ir Valdepenjaso (Valdepeñas) vynų ir apie juos bei šią šalį papasakoti savo tėvynainiams. Ispanijos vynai pelnytai užima deramą vietą tarp geriausių pasaulio vynų. Lietuvoje visi, kas bent kiek domisi šia Dievo dovana, žino, ką reiškia „Torres“, kai kam ir Riochos vynas nėra svetimas. O dabar atėjo eilė ir La Mančai. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad senieji Pirėnų, arba Iberijos, pusiasalio gyventojai iberai, atėję čia iš Šiaurės Afrikos, jau mokėjo gaminti vyną. Per šimtmečius Ispanijos vyndarystė patyrė daug pakilimų ir krizių. Kuomet 1986 m. Ispanija įstojo į Europos Sąjungą, jos vyno pramonė eilinį kartą vėl pagyvėjo. Prasidėjo spartus vyno pramonės modernizavimas. Daugelis vyno ūkių ( bodegas ) perėjo nuo tradicinės technologijos prie modernios su reguliuojamos temperatūros fermentacija. <...>

Šiuo metu La Manča – stambiausias Europoje vyndarystės regionas. Jame yra didžiausi vynuogynai (152482 ha 2022 m.) ir, aišku, čia pagaminama daugiausia vyno (1,227 mlrd. l 2022 m.).

DEGUSTAVIMAS

Kai kas turbūt mano, kad tai linksma, nepertraukiama puota. Galiu užtikrinti, kad tikrai ne. Tai sunkus fizinis ir dvasinis išbandymas. Kai prieš tave išrikiuoja dešimtis butelių gražiausiomis etiketėmis, sustato kiek mažesnę eilutę taurių ir prašo paeiliui įvertinti visus vynus pagal daugybę požymių, tenka ne juokais pasikamuoti. Tuo labiau kad visą tą gėrį tik pauostai, apžiūri ir palaižai, dar netyčia gal kokį lašą ir sriubteli. Visa kita išpili į labai gražų, specialiai tam skirtą indą ar čia pat stale esančią tam skirtą kriauklę.

Vynmedis – gyvas daiktas, kaip gėlė ar paukštis. Jį sukūrė ne žmogaus rankos, žmogus gali tik padėti jam gyvuoti…

La Manča – tai didžiulis, plikas plokščiakalnis, iškilęs apie 700 m virš jūros lygio. Vasarą čia nepaprastai karšta, o žiemą – šalta. Peizaže vyrauja rusvos, akmenuotos dirvos plotai, kuriuose, kiek akys aprėpia, kyšo vynuogių krūmeliai. Tarp jų kur ne kur iškyla kalvos su vienodais baltais vėjo malūnais. Šiomis stepėmis kadaise keliavo ir liūdnojo vaizdo riteris Don Kichotas su savo ištikimu tarnu Sanča. Visur La Mančoje pilna užuominų į Servanteso herojus. Alkasare de San Chuane, pavyzdžiui, gyvenome viešbutyje „Don Quijote“, o valgėme restorane „Sancho“. Beveik kiekviename kaimelyje ar net restorano kiemelyje yra šių tautinių herojų skulptūrų.

Vėjo malūnai La Mančos simboliu tapo nuo labai senų laikų, kuomet maurai išnaikino vynuogynus ir javai pasidarė pagrindinė žemės ūkio kultūra. Dabar šių malūnų sparnai sukasi tik turistų malonumui. Tiesa, šiek tiek miltų juose sumalama, bet irgi tik turistams. Visi tie malūnai yra daugiau ar mažiau veikiantys muziejai. Juose gali nusipirkti molinę ar popierinę malūno kopiją, lėkštę, puoduką, pakabuką raktams ir dar visokių suvenyrų su Don Kichoto, Sančos, Dulsinėjos ar visų jų figūrėlėmis. Daugelį jų čia pat gamina malūno muziejaus prižiūrėtojas.

Vyninės daugiausia įsikūrusios nedideliuose miesteliuose. Ten jų paprastai bent kelios. Tai dažnai didžiulės gamyklos. Gražiau atrodo tos, kurios apsuptos vynuogynų. Seniau visose svarbiausi būdavo didžiuliai moliniai indai – tinachos, kuriuose fermentuodavo vyną. Šiuo metu tinachos vyno gamybai naudojamos vis rečiau. Tik nedidelės vyninės, kuriose dar naudojama sena tradicinė vyno gamybos technologija, jų neatsisako. Didelėse gamyklose tinachų vietą užima gigantiškos nerūdijančio plieno talpos. Pažvelgus į tokios gamyklos nuotraukas, nesunku supainioti ją su naftos perdirbimo įmone.

Vynui brandinti kiekvienoje gamykloje yra rūsiai, kur sudėta šimtai ąžuolinių statinių ir tūstančiai butelių. Senose vyninėse teko būti rūsiuose, kurie tiesiog iškalti uolose po namais. Ten temperatūra palaikoma natūraliai.

Daugiausia La Mančoje auginamos baltosios ‘Airen’ vynuogės. Jos sudaro maždaug tris ketvirtadalius regiono vynuogynų (tačiau didžioji dalis sunaudojama brendžio, o ne vyno gamybai – red. pastaba). Raudonųjų vynuogių plotuose pirmauja ‘Cencibel’ vynuogės (kituose regionuose šios vynuogės vadinamos ‘Tempranillo’) (46 proc. regiono vyno gamybos apimčių).

Nors dėl La Mančos klimato šių vynuogių odelė stora ir kieta, jos neprarado savo pranašumų. La Mančoje auginamos taip pat ir ‘Garnacha’, ‘Sauvignon Blanc’, ‘Verdejo’ (kiekvienos – po 4 proc.), ‘Syrah’ (6 proc.) vynuogės, o pastaruoju metu daugelis vyninių jau pasiekė gerų rezultatų augindamos ‘Cabernet Sauvignon’ ir ‘Merlot’ (kartu – 9 proc.).

Liesasis patrulis jau žiūrėjo automobilio vidun pro užpakalinį stiklą.

- Kas tose dėžėse?

- La Mančos vynas.

- Atrodo, kad itin gerai apsirūpinot.

- Taip, tikrai gerai. Jei norėtumėt, porą butelių galėtume… skoniu ir gali būti laikomi iki trejų metų. Ispanijoje yra kelios vyno kokybės kategorijos. Pirmiausia yra stalo vynas (ispaniškai – Vina de mesa), toliau – jaunas vynas (joven), iškart po fermentacijos, nebrandintas ąžuolinėse statinėse. Kitos trys kategorijos yra skirtos brandintam vynui – Crianza, Reserva ir Gran Reserva. Kiekvienos kategorijos vynas brandinamas tiek, kiek nustatyta taisyklėmis.

Lankantis vyninėse kai kada svetingi šeimininkai apdovanodavo mus savo vynu. Taip gražus autobusiukas, kuriuo keliavome nuo vienos vyninės prie kitos vis pilnėjo ir vertė prisiminti mūsų griežtą muitinės kodeksą, kad kiekvienas galime turėti tik du pilnus butelius ir trečią, kuriame būtų ne daugiau kaip 0,5 litro vyno. O taip norėjosi pavaišinti draugus pasaulinį pripažinimą išsikovojusiu gaiviu, lengvu, vaisių skonio La Mančos vynu. Tačiau jiems teks pasitenkinti tik pasakojimais ir patikėti, kad La Mančos ir Valdepenjaso vynai yra tikrai nuostabūs, nesvarbu, ar gaminami pagal naujausią technologiją ar tradiciniu būdu.

Crianza vynas po fermentacijos išlaikomas statinėse ir buteliuose ne mažiau kaip 24 mėn. La Mančoje dauguma Crianza kategorijos vynų ąžuolo statinėse brandinami 6–9 mėnesius.

Reserva vynas išlaikomas statinėse ir buteliuose ne mažiau kaip 36 mėn., iš kurių mažiausia 12 mėn. statinėse.

Gran Reserva vyno minimalus brandinimo laikas yra 24 mėn. ąžuolinėse statinėse ir 36 mėn. buteliuose. Toks vynas gaminamas tik itin palankiais vynmečiais. Vynuogės yra kruopščiai atrenkamos. Visa tai reikia turėti galvoje renkantis parduotuvėje ispanišką vyną.

- Kur ten apsistosite?

- Bandysim Parador’e . Žinoma, jei bus vietų.

Mums, priešingai nei monsinjorui Kichotui ir Toboso merui, pasisekė. Gražiame, senus laikus menančiame Almagro miestelyje, „Parador“ viešbučio kambariai-celės laukė mūsų kompanijos. Šio tinklo viešbučių yra visoje Ispanijoje. Jie įkurti architektūros paminkluose, pilyse, rūmuose ar vienuolynuose, stengiantis kiek įmanoma išlaikyti senų pastatų autentiškumą bei suteikti svečiams šiuolaikinius patogumus. Almagre „Parador“ viešbutis įsikūręs XVII a. pranciškonų vienuolyno pastatuose: puikios renesansinės salės, holai ir uždari kiemeliai. Vienas iš restoranų įrengtas senoje vyninėje, kur staliukai sustatyti greta didžiulių tinachų, dabar jau tik dekoracijų.

Almagras – jaukus miestelis, kurio klestėjimo laikai buvo nuo XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios. Tuomet jis vaidino svarbų vaidmenį Kastilijos pietuose. Miestelis nutolęs dvidešimt kilometrų į rytus nuo Siudad Realio (Ciudad Real). Čia yra nuo XVI a. puikiai išsilaikęs ir vis dar veikiantis unikalus visoje Ispanijoje teatras po atviru dangumi „Coral de las Comedias“, kuriame reguliariai vaidinami XV–XVI a. veikalai, o liepos mėnesį kiekvienais metais vyksta teatrų festivalis.

Naujo stiliaus baltasis vynas iš La Mančos pelnė nemažą pasisekimą visame pasaulyje. Dažnai dar prieš vynuogių derliaus nuėmimą čia nuperkamos visos vynuogės. Tradicinio vyno mėgėjams šiame krašte yra gaminamas baltasis vynas iš gerai sunokusių vynuogių. Vertas dėmesio ir La Mančos putojantis vynas, gaminamas iš ‘Airen’ vynuogių pridedant šiek tiek ‘Macabeo’. Tą patį galima pasakyti ir apie rožinius vynus: beveik visi yra gaivūs, patartina juos gerti jaunus. La Mančos baltųjų vynų gaivumas geriausiai išryškėja karštomis vasaros dienomis, kai jie patiekiami gerai atšaldyti.

Geriausi La Mančos raudonieji vynai daugiausia gaminami iš ‘Cencibel’ vynuogių. „Cencibel“ vynas labai gerai bręsta ąžuolinėse statinėse, jis atsparus oksidacijai. Pakankamai išlaikytas vynas įgauna kompleksišką aromatų puokštę ir gerai subalansuotą skonį. Patrauklūs yra ir statinėse nebrandinti vynai. Jie pasižymi vaisiniu

Imponuojanti ir Didžioji aikštė ( Plaza Mayor ). Jos forma labiau primena plačią gatvę nei aikštę, arkados iš abiejų pusių per visą jos ilgį, žaliai nudažyti langai –tai neabejotina šiaurės Europos įtaka, kurią čia atnešė Karolio V laikų bankininkų Fuggerių šeima. Kurį laiką Almagras buvo ir Kalatravos ordino centras. Kiti buvusios Almagro reikšmės pėdsakai – tai visame mieste sutinkami renesansiniai namai.

- Šventa teisybė, monsinjore. Juk kas savaitę čia užgriūva visokių sukčių pirkti mano vyno. Maišo su kitu ir tada jau vadina jį riocha, reklamuoja visuose Ispanijos keliuose ir taip apgaudinėja vargšus užsieniečius, kurie neskiria gero vyno nuo blogo.

Pradinė straipsnio versija publikuota 2000 m. „Namas ir aš“ žurnalo nr.8–9 (22)