Lenkijos vyndarystė nuo X a. iki šių dienų

Vynininkystė Lenkijos žemėse atsirado apie X–XI a., suklestėjo viduramžiais, tačiau iki šių dienų tradicija neišliko. Pasiaiškinsime priežastis, kodėl nuo XVI a. pradžios iki XX a. paskutiniųjų dešimtmečių vyndarystė Lenkijoje buvo praktiškai išnykusi, ir kaip šios šalies vyndariams XX ir XXI a. sandūroje prireikė vos 40-ies metų, kad prie Vyslos ir Oderio upių sukurtų dar nedidelę, bet labai perspektyvią ir profesionalią vyno pramonę, apimančią 380 komercinių vyninių ir daugiau kaip 1000 ha vynuogynų.

PRADŽIŲ PRADŽIA

Lenkijos vyndarystės pradžia paprastai siejama su krikščionybės atėjimu ir Lenkijos krikštu 966 m. Tačiau neabejotina, kad jau iki tol lenkai palaikė glaudžius ryšius su Didžiąja Moravija, kuri į krikščionybę atsivertė beveik 150 metų anksčiau. Be to, senovėje egzistavo prekybos keliai, kurie jungė lenkų žemes su Romos ir Šiaurės Europos barbarų šalimis.

Vynuogininkystės pradžia Lenkijoje glaudžiai susijusi su Krokuva ir, kalbant plačiau, Mažosios Lenkijos regionu. Tyrimai patvirtina, kad vieni pirmųjų vynmedžių buvo pasodinti saulėtuose Vavelio kalvos šlaituose ir pietiniame Šv. Bronislavo kalvos šlaite.

Kartu su krikštu 966 m. į Lenkiją priplūdo užsieniečių, daugiausia dvasininkų pasauliečių ir vienuolių – jie apsigyveno Lenkijos žemėse, kad skleistų naująjį tikėjimą. Kartu su dvasininkais atvyko ir pasauliečiai, kurie apsigyveno daugiausia Aukštutinėje ir Žemutinėje Silezijoje. Pripratę prie vyno kaip kasdienio gėrimo, jie savaime tapo jo platintojais.

Iš pradžių ant stalo būdavo nedaug vyno. Taip tęsėsi iki XIII a., kol susiformavo prekybos keliai, atsirado miestiečių vynuogynai ir prasidėjo prekyba vynu – taip jis pasiekė smukles. Kadangi vynuogynų kūrimas buvo susijęs su tam tikra rizika, pirmiausia reikėjo rasti jiems tinkamą aplinką, veikiausiai stebint, kur geriausiai sekasi auginti kitus vaismedžius. Kaip ir kitur Europoje, vynuogynai buvo sodinami netoli miestų, ypač tų, kurie įsikūrę prie upių, kadangi tie vandens keliai švelnino klimatą. Taip pat buvo parenkami pietiniai šlaitai, o miestų centrai vyno gamintojams buvo patikimiausia rinka.

Todėl vynuogininkystė plėtėsi palei

Oderį (ypač Zeliona Guros apylinkėse, net iki Ščecino) ir netoli Vyslos upės

Krokuvoje bei jos apylinkėse. Tačiau dinamiškiausias centras neabejotinai buvo Sandomežas, kurio šiltas ir švelnus klimatas buvo ypač palankus tropiniams vaismedžiams, įskaitant vynmedžius, auginti.

Kiti žinomi vynuogių auginimo centrai buvo Torunės, Plocko ir Naujojo Korčino apylinkėse. Vėliau vynuogynų savininkai tapo ne tokie išrankūs, nes XIV–XV a. dėl katastrofiškos kelių būklės, o vėliau ir dėl didelės vyno paklausos vynuogynus imta sodinti kiekviename laisvame žemės plote. Iš tolimesnių vietovių gauti vyno, ypač didesniais kiekiais, buvo techniškai neįmanoma. Toks atsitiktinis vynuogynų kūrimasis galiausiai prisidėjo prie visiško vynuogininkystės žlugimo.

Populiariausios tuo metu Krokuvoje ir jos apylinkėse augintos vynuogių veislės buvo ‘Chasselas’, ‘Riesling’, ‘Muscat’ ir ‘Traminer’. Vienas svarbiausių išradimų buvo vynmedžių apkasimas žiemą, veikiausiai naudojant ir trąšas, taip siekiant apsaugoti nuo šalnų. Šiandien šis būdas plačiai taikomas daugelyje šaltesnio klimato šalių.

Beveik iki XV a. pabaigos vynuogininkystė vystėsi labai dinamiškai, vynuogių auginimo plotai driekėsi iki dabartinės Lenkijos šiaurinių regionų, vėliau – iki Mazovijos ir Prūsijos. Vynas buvo labai pigus, toks pigus, kad kai kuriais ypač šiltais metais saldžiąją misą netgi buvo ekonomiškai naudinga naudoti kaip skiedinį sienoms remontuoti. Tačiau tai truko neilgai.

ŽLUGIMAS

Nuo XV a. pabaigos ir XVI a. mūsų vynuogininkystė palaipsniui nyko dėl kelių priežasčių.

Labiausiai paveikė lėtas klimato atšalimas, ypač vynmedžiams pakenkė dvi stiprios šalnos XV a. antroje pusėje. Auginti vynuoges tapo vis rizikingiau, ypač už palankiausių vietovių ribų. Tikėtina, kad dar ikikrikščioniškaisiais laikais šiaurės slavų tautos žinojo apie alaus darymą. Dabar, didėjant vynuogininkystės ir vyndarystės verslo rizikai, patikimiau ėmė atrodyti aludarystė. Ypač dėl to, kad alų buvo galima gaminti be rizikos, susijusios su vyno gamyba, be to, tai nebuvo sezoninis produktas – alus buvo daromas ištisus metus. Distiliuoti gėrimai, taip pat ir iš grūdų, darėsi vis populiaresni, nes vis mažiau problemų kildavo dėl gamybos ir visai nekildavo dėl sandėliavimo. Lenkijoje taip pat išsivystė midaus gaminimo kultūra. vyno gamybą. Vynuogių vyno gamyba socialistiniame bloke buvo pėtojama kitose, klimato požiūriu palankesnėse šalyse, daugiausia Vengrijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Kita mūsų vyno pramonės žlugimo priežastis buvo pamažu didėjantis importas iš kaimyninių šalių, taip pat ir į dvarų, karalių rūmų bei turtingų miestiečių stalus. Geresni keliai skatino importuoti vyną, paprastai saldų, stiprų ir svarų (todėl jį buvo lengviau išlaikyti) iš Pietų Europos, pavyzdžiui, Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos.

Tai neišvengiamai lėmė vartotojų skonio pokyčius, ir lenkiški vynai imti laikyti pernelyg rūgščiais ir aštriais. Tačiau didžiausią įtaką staigiam kainų kritimui turėjo pro pietinę sieną įvežami pigūs vengriški vynai, geresni už vietinį produktą. Nuosmukio procesą užbaigė karai ir invazijos, miestų ir miestiečių žlugimas. Tuo metu nenukentėjo tik Zeliona Guros ir Silezijos vynuogynai (iki XIX a.). Žemutinės Silezijos vynuogynai sunyko tik XIX a. dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo; ten gyveno vyną mėgstantys liuteronai, pabėgę nuo Vokietijoje valdžią paėmusių kalvinistų, kurie vyno gėrimą laikė nuodėme. Vokietijos ir Žemutinės Silezijos tradicijas šiandien iš dalies galima rasti Pietų Australijoje, Barosos regione, kur apsigyveno imigrantai iš šių kraštų.

Tikrasis vyndarystės renesansas prasidėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio antroje pusėje, suintensyvėjo 10-ajame dešimtmetyje ir tęsėsi iki XXI a. pradžios. Jį paskatino Romano Myśliwieco veikla, kuris Jaslo mieste įkūrė pirmąją modernią vyninę ir pradėjo į šalį vežti pirmuosius desertinių ir vyninių vynuogių sodinukus, pirmiausia iš Ukrainos, vėliau iš Vengrijos ir buvusios Čekoslovakijos, o galiausiai iš Vokietijos. Jis įkūrė pirmąją modernią vyndarystės mokyklą ir ėmė organizuoti vyndarių mokymus. Daug vynuogynų Lenkijoje užsodinti R. Myśliwieco išaugintais vynmedžių sodinukais, jis išvedė pirmąją lenkišką vynuogių veislę ‘Jutrzenka’.

VYNUOGYNAI DABARTINĖJE LENKIJOJE

Pastarąjį dešimtmetį Lenkijoje labai padaugėjo oficialiai registruotų (taigi ir komercinių) vyndarių. Nuo vos 35 vynuogynų 2012-aisiais iki 380 vynuogynų 2022-aisiais. Taip pat dešimteriopai išaugo ir bendra produkcija litrais – iki beveik 1 900 000 litrų po 2022 m. derliaus. Lenkijoje vynmedžiais apsodinta beveik 1000 ha, iš kurių daugiau kaip 600 ha priklauso komercinėms vyno gamybos įmonėms, o likusius augina mėgėjai arba vynuogių augintojai, dar nepasirengę parduoti savo vynų. Vidutinis vynuogynų plotas, tenkantis vienam gamintojui, yra labai mažas – apie 2 ha, o didesnių vynuogynų yra vos keli, tarp jų „Winnica Turnau“ (34 ha), kuriame yra didžiausias pasaulyje vientisas ‘Solario’ vynuogių plotas, „Winnica Srebrna Góra“ (28 ha) Krokuvos mieste ir „Dom Charbielin“ (27 ha), iš kurio derliaus pagaminti pirmieji vynai bus pristatyti tik šį pavasarį. Netoli Zeliona Guros esantį didelį vynuogyną (35 ha) įkūrė vietos administracija ir išnuomojo 13-ai vyndarių – tai puikus vietos politikų ir ūkininkų bendradarbiavimo pavyzdys.

Galima pastebėti reikšmingą pokytį renkantis veisles. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais buvo populiarinamos hibridinės ‘Solaris’, ‘Hibernal’, ‘Marechal Foch’, ‘Rondo’, ‘Regent’ ir PIWI kabernetinės (‘Dorsa’, ‘Cortis’) veislės, buvo keletas perspektyvių bandymų auginti ‘Riesling’ ir ‘Pinot Noir’. Pastaraisiais metais augintojai rodo didesnį susidomėjimą ‘Sauvignier Gris’, ‘Johanniter’, ‘Muscaris’ ir kilmingomis ‘Traminer’, ‘Chardonnay’, ‘Pinot Gris’ veislėmis bei lenkiškomis ‘Merlot’, ‘Gamay’ ar net ‘Nebbiolo’.

Antroji Prad Ia Ir Tikrasis Renesansas

Galiausiai vynuogininkystė išgyveno Antrojo pasaulinio karo suirutę Varkoje ir iš Vokietijos paveldėtoje Zeliona Guroje. Atrodė, kad, nepaisant naujos ekonominės sistemos, Lenkijos vynuogininkystė pagaliau atgims. Buvo planuojama steigti naujus didelius centrus Zeliona Guroje ir Varkoje, o Skernevicėse buvo įkurtas Vynmedžių departamentas. Tačiau netrukus valdžia nusprendė, kad tokia veikla nėra ekonomiškai efektyvi, ir sutelkė dėmesį į vaisių

Vis daugiau vyndarių investuoja savo lėšas į putojančio vyno gamybos įrangą, todėl atsiranda puikaus putojančio vyno, pagaminto tradiciniu būdu, dažniausiai Winzer Sekt stiliaus. Europoje išpopuliarėjus natūraliesiems vynams, ir Lenkijos vyno gamyklose buvo įrengta nemažai kartveliškų qvevri. Dauguma jų dabar savo asortimente turi bent vieną ilgai su žievelėmis laikytą arba oranžinį vyną, jau nekalbant apie Pet-Nat, neįtikėtinai populiarų tarp jaunesnių klientų.

Vis labiau įsigali vyno turizmas. Tačiau turint omenyje negausią vidutinių vyninių produkciją, sukuria paklausos perteklių. Kai kurios vyninės daugiau nei pusę savo vyno parduoda į vietą užsukantiems lankytojams.