Tenerifės vynai

Tenerifės vynas pastaruoju metu maloniai stebina. Vulkaninėje saloje, kurioje vynuogės auga iki 1700 m aukštyje virš jūros lygio, maišosi istoriniai gamybos metodai ir eksperimentai, vynas daromas mažomis partijomis.

Neskiepyti Vynmed Iai

Kiekvienas Tenerifės vyndarys pasakodamas apie savo vynuogyną būtinai pabrėš, kad vynuogės auga su savo šaknim, tai yra neskiepytos. Kanarų salos, Madeira, Sicilijos vynuogynai aplink Etną išvengė pražūtingos europiniam vynmedžiui ( vitis vinifera ) filokseros, kuri nemėgsta vulkaninio dirvožemio. Šakninė vynuoginė filoksera naikina vynmedžių šaknis. XIX a. iš Amerikos ji pateko į Europą ir per kelis dešimtmečius išnaikino visus vynuogynus. Baisus galvos skausmas vynuogininkams: ką auginti ten, kur šimtmečiais buvo vynuogynai. Atsivežė technines hibridines amerikietiškas vynuogių veisles, kurios atsparios filokserai, tačiau geram vynui netinkamos, nes turi per daug rūgšties ir mažai taninų. Ir tada prancūzų vynuogininkams kilo mintis įskiepyti europinį vynmedį į amerikietiško hibrido šaknį. Eksperimentas pavyko, ir vėl buvo atsodintos senosios veislės, tačiau su svetimom šaknim. Visgi paaiškėjo, kad poskiepis turi įtakos įskiepio biologinėms savybėms, todėl ‘Merlot’ uogos nebūtinai tokios pačios, kokios buvo prieš 200 metų. Štai kodėl filokseros nepaliesti vynuogynai Kanarų salose tampa kasmet vis labiau geidžiami jaunų vyndarių, kurie nori gaminti ekologišką vyną iš senų, tikrų vynmedžių pagal senąsias tradicijas.

Tokių, kaip „Envinate“ vyninės įkūrėjai, keturi draugai enologai, kurie superka senus vynuogynus Tenerifės kalnuose, pasistatė vyninę, o vynuoges spaudžia kojomis. Vienas jų vynuogynas aukštai kalnuose, kur praeina turistų takas ir vynuogės dažnai nuskabomos, todėl vyndarys Robertas Santana pastatė ženklus, kad vynuogės apnuodytos. Jų pasididžiavimas – raudonasis „Taganan. Parcela Margalagua“ yra natūralus pagrindinių raudonųjų vynuogių – ‘Listan Negro’, ‘Listan Prieto’, ‘Baboso’‚ ‘Negramoll’ – mišinys, maceracija su šakelėmis, brandinamas cemento kiaušinyje, mielės nenusodintos, vynas nefiltruotas.

Tik 600 butelių! Toks vynas čia būdavo gaminamas ir prieš 50, ir prieš 400 metų. Visos raudonosios vynuogės, nesvarbu, kokių veislių, būdavo fermentuojamos kartu. Kai turguje pirkdamas raudonajį vyną paklausiau: „Iš kokių vynuogių?“, vyndarys nustebęs pažiūrėjo ir atsakė: „Iš mano!“

Iki 10-ojo dešimtmečio saloje buvo tik kelios didelės vyninės, kurios supirkinėjo vynuoges ir pilstė vyną į butelius. Šeimyninės vyninės savo vyną pardavinėjo barams ir restoranams kaip namų vyną, sausą ir vaisišką ( afrutado ). Tik Kanarų saloms būdinga vaisiško vyno kategorija – tarp pusiau sauso ir pusiau saldaus.

Ir tas saldumo kiekis dažniausiai priklauso nuo vyndario skonio: vienas sausesnis, kitas beveik saldus.

TENERIFĖS D. O.

Tenerifėje yra penki D. O. statusą turintys vynuogių auginimo regionai: Orotavos slėnis ( D. O. Valle de la Orotava ), Ykodenas, Dautė ir Izora ( D. O. Ycoden-Daute-Isora ), Abona ( D. O. Abona ), Takorontė Asentechas ( Tacoronte-Acentejo ) ir Gvimaro slėnis ( Valle de Güímar ). Vynuogynai užima beveik 8 000 ha, arba 14 proc. dirbamos žemės, ir yra antra žemės ūkio kultūra po bananų. Takorontė Asentechas – didžiausias regionas, 1992 m. įgijęs D. O. statusą. Regione – 52 vyninės. Dirvožemis rausvos spalvos, jame daug organinių medžiagų, mažai kalkių, daug azoto, fosforo ir kalio. Vynuogynai auga 100–1000 m virš jūros lygio. Slėniuose ir terasose daugiausia auginamos raudonosios vynuogės ‘Listán Negro’ ir ‘Negramoll’, iš kurių gaminamas lengvas raudonasis vynas, rožinis paprastai daromas tik iš ‘Listan Negro’. Tačiau galima aptikti ir įdomių eksperimentų, pvz., vyninė „Crater SL“ raudonąjį vyną gamina tik gerais derliaus metais Riochos stiliumi: ilgai maceruoja ir brandina ąžuolo statinėse, vėliau – 2 metus buteliuose. Jų į rinką išleidžia tik 100.

Orotavos slėnis – seniausias vynuogininkystės regionas saloje. Kalno šlaite suformuota daugybė terasų, o jose ypatingu trenzado kordonu auginami šimtamečiai (sakoma, kad yra ir iki 300 metų) vynmedžiai. Kadangi geografiškai Kanarai yra toje pačioje platumoje kaip Afrika, tai saulės ir šilumos čia pakanka visus metus, o žemės maistui užsiauginti – mažai, jau nekalbant apie vyną. Ūkininkai terasų pakraščiuose susodino vynmedžius, o jų ūglius kiekvienais metais suko į ilgas 20–30 m kasas, kol pasiekdavo kitą terasos kraštą. Gegužės mėnesį tas kasas išskleisdavo skersai terasos ir paremdavo dvišakiais pagaliais. Rugsėjį nuskindavo vynuoges, suglausdavo kasas palei terasos pakraščius, o visą atsilaisvinusį plotą užsodindavo bulvėmis, kurioms reikia rudenio lietaus ir šilumos. Gruodžio mėnesį nukasdavo bulves ir užsėdavo javais ar kitomis kultūromis, kurioms reikia daugiau saulės. O gegužę – viskas iš naujo. Trys derliai ir sėjomaina per vienus metus. Slėnyje auginamos ir baltosios, ir raudonosios vynuogės, tarp baltųjų dominuoja ‘Listan blanco’. Jei vynuogės auginamos trenzado kordonu, tai nurodoma ant butelių, nes reiškia, kad vynuogės senos (60–200 m). Vynuogynai yra 250–700 m virš jūros lygio. Dirvožemis lengvas, laidus vandeniui, gausus mineralinių maistinių medžiagų ir šiek tiek rūgštus dėl vulkaninės kilmės. Baltojo ir raudonojo vyno pagaminama maždaug po lygiai. Regione veikia 23 vyninės.

Ykodeno, Dautės ir Izoros regionas apima didelį, žalumoje skendintį plotą šiaurės vakarų Tenerifėje, kuriame veikia 20 vyninių. Čia daug stačių šlaitų, sulaikančių lietaus debesis, todėl visada pakanka drėgmės. Vynuogynai auga ant pelenų dirvožemio ir vulkaninių uolienų, 50–1400 m aukštyje, vidutinė temperatūra – 19 °C. Vynuogių auginimui skirti sklypai paprastai yra maži, statūs ir sunkiai mechanizuojami. Ikod de los Vinoso mieste paskutinį lapkričio savaitgalį švenčiama jauno vyno šventė Tablas de San Andrés ( port. šv. Andriejaus lentos), kurios kulminacija – leidimasis stačiomis gatvėmis ant specialiai paruoštų lentų. Šio regiono vyndariai garsėja senų ir naujų vyndarystės būdų taikymu. Vynui būdingas vulkaninis minerališkumas.

„Vinatigo“ vyninės įkūrėjas Juanas Jesús Méndezas pirmasis pradėjo identifikuoti vietinių vynuogių veisles ir sodinti vienos veislės vynuogynus. Šiuo metu vyninė gamina 10 skirtingų vynuogių veislių vynų. Jo pavyzdžiu pasekė daugelis ūkių, ištyrė vynuogynus, atsodino senąsias vietines salos veisles.

Gvimaro slėnis – salos pietrytinėje pusėje esantis regionas, kuriame veikia 20 vyninių. Čia vyrauja sausas, vėjuotas klimatas, tinkamas baltosioms vynuogėms. Stačiuose šlaituose, kylančiuose į 1500 m aukštį, įrengtose terasose auga ‘Listán Blanco’, ‘Gual’ ir ‘Malvasía aromatica’.

Abona – piečiausias ir pats sausiausias regionas, kuriame veikia 16 vyninių. Jau septintus metus čia tęsiasi sausra, ir tose vietose, kur vynuogininkams nepavyko atvesti vandens, šimtmečius augę vynmedžiai išdžiūvo. Tik pačiose aukščiausiose vietose, 1500–1700 m aukštyje, kur kartais „užstringa“ debesys ir yra daug vėsiau, ūkininkai paliko nelaistomus ekologinius vynuogynus, nors surenka tik penktadalį įprasto derliaus. Beje, tai aukščiausiai esantys vynuogynai Europos Sąjungoje. Vynuogės auga palei žemę, nes stiprūs vėjai nudraskytų lapus. Kai uogos pradeda sirpti, ūgliai paremiami lazdomis, kad kekės gautų daugiau saulės. Šio regiono vynuogynai skirstomi į vidurinę zoną, kurioje dominuoja vynui savitumo suteikiantis baltasis vulkaninis smėlis, ir aukštąją zoną, kurioje vyrauja juoda žemė, suteikianti vynams neprilygstamo kvapo ir aromato. Baltosios veislės sudaro 80 proc. visų vynuogių. Populiariausios ‘Listán Blanco’, ‘Malvasía aromatica’, ‘Gual’ ir ‘Marmajuelo’.

10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Kanarų salų regionams buvo suteikiamos kilmės nuorodos ( Denominacion de Origen , sutrumpintai D. O.), pradėjo kurtis naujos vyninės. 2015 m. jų buvo apie 80, 2022 m. skaičius išaugo iki beveik 150. Ūkiai nedideli, nuo kelių iki keliasdešimties hektarų. Daugėja ekologinių ir biodinaminių vyninių. Vis dažniau vyno aprašymuose galima rasti ir profesionalaus enologo pavardę. Toks jausmas, kad visa sala – didelė laboratorija, kurioje vyksta virsmas ir savito, unikalaus skonio paieškos. Nors Kanarai priklauso Senajam Pasauliui, tačiau kaip ir pasatas, atnešantis gaivą ir laisvai kedenantis vynuogių ūglius, taip ir salos vyndariai laisvi eksperimentuoti, ieškoti ir mus nustebinti savo atradimais. 2015–2016 m. apie 10 salos vyninių sugalvojo vyną brandinti vandenyno dugne, 40–60 m gylyje. Po 3 ar daugiau mėnesių ištraukti buteliai jau būdavo apaugę kriauklelėm ir dumbliais. Butelių neplaudavo, tik įpakuodavo į specialią pakuotę ir parduodavo du kartus brangiau nei vyną, kuris nebuvo brandintas vandenyne. Turiu pripažinti, kad aklojoje degustacijoje neatskirčiau, kuris yra kuris, galbūt todėl ir patys vyndariai nutraukė šį eksperimentą. Šiemet prekyboje pasirodė ir nauja vyno kategorija – oranžinis vynas, kai baltosios vynuogės maceruojamos, tai yra fermentuojamos su žievelėmis (kartais ir 30 dienų), siekiant išgauti daugiau taninų ir spalvos. Jei ragautumėte užrištomis akimis, labai tikėtina, jog tokį vyną priskirtumėte raudoniesiems, nes burną sutrauktų gausybė taninų. Trys vyninės pagamino tik po 600 butelių tokio vyno, ir po keturių mėnesių nuo išpilstymo jo jau nebuvo prekyboje!

Tenerif S Vynuogi Veisl S

‘Listán Blanco’ – labiausiai paplitusi baltųjų vynuogių veislė, atkeliavusi iš Ispanijos, Andalūzijos, kur vadinama ‘Palomino fino’ ir iš jos gaminamas cheresas. Vėlai sunokstanti, jautri miltligei, bet labai atspari sausrai. Vynas gaivus, aromatingas, minerališkas, lengvos rūgšties, juntami vidutinės trukmės džiovintų vaisių, citrusų, figų lapų aromatai. ‘Malvasía aromatica’ (visas pavadinimas – ‘Malvasia di Candia Aromatica’) – viena seniausių žinomų vynuogių veislių, kildinama iš Italijos. Mažo augumo ir derlingumo, atspari sausrai, tačiau nemėgstanti vėjuotų šlaitų. Saldiems vynams auginama žemutinėse terasose, o sausiems – aukštai kalnuose. Ją išplatino Venecijos pirkliai. Taip pat tai viena aromatingiausių veislių, sukaupianti daug cukraus, todėl istoriniuose šaltiniuose minimas saldus vynas būdavo pagamintas būtent iš šios veislės vynuogių. Dabar įprasta, kad naujas madas ir skonius diktuoja nuomonės formuotojai, o antikos ir viduramžių laikais tai buvo aristokratų privilegija. Kokį maistą ar vyną vartodavo karaliai, tą patį bandydavo pamėgdžioti ir dvariškiai, jei tik galėdavo įpirkti. Nuo šios vynuogių veislės derliaus priklausė Kanarų salų ekonominiai pakilimai ir nuosmukiai.

Kai XVI a. britų pirkliai atrado šį vyną

Tenerifėje ir pargabeno į Londoną, jis tapo geidžiamiausiu vynu visoje karalystėje. Jį savo sonetuose minėjo ir Šekspyras. Tačiau XVII a. viduryje įvykęs karinis konfliktas tarp Anglijos ir Ispanijos užkirto kelią ispaniškoms prekėms į Didžiają Britaniją. Kitas galimybių langas malvazijai atsivėrė po šimto metų, pasibaigus Amerikos nepriklausomybės karui, ir statinės su vynu imtos plukdyti per Atlantą. Tačiau XX a. pradžioje saldaus vyno mada praėjo, ir Kanarų salose kilo eilinė krizė. Tačiau XXI a. toji mada grįžo su gastronominiais ir vyno turistais, kuriems visi skoniai įdomūs. Kitų Tenerifės veislių aprašymai: www. vynozurnalas.lt.

Kai rašiau šį straipsnį, pasiekė žinia, kad vyndarys Víctoras Jesús Rolas už savo baltąjį vyną „Cambium“ (dviejų baltųjų vynuogių veislių – ‘Albillo criolo’ ir ‘Vijariego’ – mišinys) apdovanotas Didžiuoju aukso medaliu prestižiniame konkurse „International Awards Virtus Lisboa“. Visos prestižinės vyninės augina ekologinius vynuogynus, derlių skina ir apdoroja rankomis, mielių nenusodina, vyno nefiltruoja ir naudoja labai mažai sulfitų, o kai kurie vyndariai visai nestabilizuoja sauso vyno. Jie daug eksperimentuoja, nes dalis vyninių kilusios iš vadinamųjų „garažinių“: ilgai maceruoja tik uogas arba ir su šakelėmis, net iki trijų mėnesių laiko su mielėmis, į raudonąjį vyną įmaišo baltojo ir t. t. Dažnai partijos kiekis svyruoja nuo kelių šimtų iki tūkstančio butelių. Tenerifė yra tarsi neapdirbtas brangakmenis vyno gurmanui.

Kiekvieną kartą apsilankę saloje, nustebsite, kaip jis įgauna formą ir švyti saulėje. Kai keliaujame į mums gerai pažįstamus vyno regionus, mes žinome, ko tikėtis, o štai šios salos vyndariai kiekvieno apsilankymo metu mane nustebina vis labiau ir labiau. Gero vyno reikėtų ieškoti ne prekybos centruose, bet vynotekose ir Vyno muziejuje ( Casa del Vino ), kurį verta aplankyti ne vien dėl puikaus vyno pasirinkimo jų parduotuvėje, bet ir dėl ekspozicijos bei skanių pietų muziejaus restorane užgeriant vietiniu vynu. Vienoje iš vynotekų, kuri įsikūrusi viešbučio „La Laguna Gran Hotel“ patalpose, dirba lietuvė someljė Rasa Strankauskaitė, jau 30 metų gyvenanti Tenerifėje. Turėsite galimybę ne tik išsirinkti gerą vyną, bet ir jo paragauti užkandžiaudami retais, ypatingais sūriais.

SOMELJĖ RASOS STRANKAUSKAITĖS SUDARYTAS GERIAUSIŲ

TENERIFĖS VYNINIŲ PENKETUKAS:

„Envinate“ (D. O. Ycoden Daute Isora). Vyninė – vienaragis, žmonės kalba ir skaito apie jos vynus, tačiau neranda jų nusipirkti ir paragauti;

• „Suertes del Marques“ (D. O. Valle de la Orotava). Kanarų salų vynas, laužantis taisykles;

• „Tierra Fundida“ (D. O. Valle de la Orotava). Nominuota „PENIN 2020“ apdovanojimams kategorijoje „Išraiškingiausias vynas“; „La Guancha“ (D. O. Ycoden Daute Isora). Vyninė įkurta 1893 m., vyndarys sumaniai derina tradicijas ir naująsias technologijas;

• „Los Loros“ (D. O. Valle de Guimar). Aukštikalnėse augančių senų vynuogynų skoniai ir aromatai, supilstyti į butelius.