Carne, Vino, Olio1, arba Kaip sugauti juodajį gaidį?

Aidas Šemežys,

ieškantis autentikos ir vietinio ritmo su „Local Vibes“

Renesansiškas Florencijos žavesys. Vasariškos kaitros migloje plevenantis viduramžiškų Sienos ir San Džiminjano bokštų miražas. Brunelas iš Montalčino. „Vino Nobile“ iš Montepulčiano. „Toscana IGT“. „Biondi Santi“, „Sassicaia“, „Ornelaia“, „Bolgheri“... Vardai, kurie, vos prakalbus apie Toskaną, užvaldo daugelio gurmanų mintis ir priverčia seilių liaukas nevalingai ašaroti, ilgintis ypatingų momentų jaukioje toskanietiškoje užeigoje, kur ant žaizdro čirška didysis jautienos kepsnys bistecca alla fiorentina , puode garuoja daržovių troškinys ribollita , jame pūpso gerai nupenėtas kastruotas gaidys cappone , o draugų taures pripildo svarus ir struktūriškas Jupiterio kraujas, žaižaruojantis gilaus rubino raudoniu bei hipnotizuojantis paslaptingais granatų ir konjako rudumo šešėliais.

Šie garsūs vardai vilioja gurmanus preciziška kokybe, už kurios slypi vyndarystės technologijų pažanga, kilmingos šeimos ar milžiniškas korporacijų kapitalas. Tai turi mažai ką bendro su daugiau nei tūkstantmetį gyvuojančia Toskanos vyndarystės tradicija, kuri nukeliavo ilgą evoliucijos kelią. Kelias nebuvo lengvas, greičiau akmenuotas, nuklotas baltomis kalkakmenio ir smiltainio dulkėmis. Tačiau 2006 m. „Chianti Classico“ konsorciumas nusprendė, kad ‘Sangiovese‘ vynuogės gali būti naudojamos ne tik svarių, struktūriškų ir ilgaamžių raudonųjų

Montalčino ir Montepulčiano saugomos kilmės vietos nuorodą turinčių vynų gamybai, bet ir „Chianti Classico“ vynui auksiniame

Toskanos vyndarystės lopšyje Konka d‘ Ore (Conca d‘Oro), kurio geriausios augavietės visai neseniai pradėtos skirstyti į vynuogynus pagal UGA (it. Unita Geografiche Agiuntive – vertas paminėti geografinis vienetas) sistemą, panašią į prancūziškąją Cru klasifikaciją. Tai naujasis „Chianti Classico“, kurio „Riserva“ ir „Gran Selezione“ vynų potencialas žada regionui naują sėkmės periodą artimoje ateityje.

Juodojo Gaid Io Gaudyni Diena Toskanos

VYNDARYSTĖS LOPŠYJE

Juodojo gaidžio gaudynių dieną gera pasitikti pusryčiaujant ir grožintis plačiomis Kjančio kalvų panoramomis, kurios supa senovinę Il Palagio di Panzano vilą. Jau daug metų „Local Vibes“ draugauja su vyndarių šeima Monia Piccinini ir Francu Guarducciu, kuriems priklauso šie maži, autentiški vyno namai. Viduramžius menančioje toskanietiškos architektūros viloje telpa apie 20 svečių penkiuose skirtingo dydžio apartamentuose, jiems suteikiamas visiškas privatumas ir ramybė tarp kiparisų giraičių bei ‘Sangiovese’ vynuogynų. Čia kiekvienas gali atrasti istorija ir tradicijomis alsuojantį ramybės kampelį: pasislėpti vidiniame kieme, vaismedžių ir alyvmedžių sodelyje, atsikvėpti poilsio zonoje, atsigaivinti baseine. Čia galima elgtis kaip namuose – prisiskinti sezoninių daržovių ir vaisių, gaminti draugams vakarienes, pietauti po atviru dangumi al fresco, pasislėpus nuo kaitros po vynuogių pergola.

Tik išvykus, laukia keli šimtai metrų baltuoju toskanietišku keliu, tačiau pasukus į dešinę, prasideda asfaltuotas keliukas, kurio kairioji atšaka kyla link viduramžiško miestelio, susispietusio kalvos viršuje. Pro nedidelę Castello di Panzano pilį vingiuojančiu keliu reikia pasiekti Šv. Marijos bažnytėlę, išsiskiriančią gražiais akmeniniais laiptais ir viduramžių Toskanai būdingu dvišlaičiu akmens stogu. Trumpam stabtelėjus, smagu leistis stačiu ir tiesiu it styga keliuku link šiandieninio Pancano centro. Čia ir enoteka

„Baldi“, kurioje jauku išgerti taurę aperityvo su draugais, ir baras „La Curva“, kuriame kas rytą – švieži kruasanai (tik reikia mokėti tinkamai paprašyti), ir suvenyrų bei ekologiškos kosmetikos parduotuvėlė „Bernini“. Tačiau šiandien maršrutas veda tiesiai, ir dabar jau reikia kilti į stačią įkalnę, renkantis San Leolino kryptį. Šia kryptmi galima išvažiuoti iš Pancano nenusileidžiant į slėnį ir Volpajos miestelį pasiekti trumpiausiu maršrutu. Tiesa, kelias ir vėl neasfaltuotas, nelygus bei dulkėtas, bet žavintis panoramomis.

Vos penki kilometrai – ir keliautojai nejučia persikelia į viduramžius. Karų visai nepaliestas Volpajos miestelis išsaugojo autentišką architektūrą, net tris akmenines bažnytėles, vandens šulinį miestelio aikštės centre, į netaisyklingas grandines besijungiančius akmeninius pastatus, tarp kurių – smagi siaurų gatvelių raizgalynė. Ramu, tačiau jauti aplink pulsuojančią gyvybę. Ir jausmas neklaidina, nes miestelis – it gyva būtybė, jo vamzdynais teka vynas nelyginant kraujagyslėmis kraujas. Kone visą miestelį užima vyninė „Castello di Volpaia“: už kiekvienų durų galima rasti tiek modernia įranga užpildytas fermentacijos talpas, tiek giliai po žeme besislepiančius brandinimo rūsius skliautinėmis plytų ir akmens lubomis, tiek gerai vėdinamas palėpes, kuriose vėlyvą rudenį vytinamos ‘Malvasia Bianca‘ bei ‘Trebiano Toscano‘ vynuogės, skirtos garsiajam desertiniam vynui „Vin Santo“. Vizitą vainikuoja vynų degustacija, kurioje išsamiai pristatomas tiek paprastų vynų potencialas, tiek „Riserva“, „Gran Selezione“ - vieno vynuogyno vynų brandos aromatai ir skoniai.

Viduramžiška Volpaja įtraukia, ir, rodos, jau sugavome juodąjį gaidį. Tačiau grįžus į realybę juodojo gaidžio – kaip nebūta. Pra - bėgusios dvi trys valandos perša mintį, kad pats laikas būtų ko nors lengvai užkąsti. Ilgai ieškoti nereikia, „Local Vibes“ jau žino, kad vos išėjus pro vyninės duris yra miestelio sargybinės „Ucci“ baras – geriausia vieta nuraminti triukšmauti bepradedantį pilvą. Ir ne bet kuo, o didžiosiomis toskanietiškomis brusketomis. Tik įsivaizduokite: struktūriško vyno nuvargintą gomurį paliečia ir atgaivina šviežiame alyvuogių aliejuje išmaudytų aromatingų itališkų pomidorų kapotinis su raudonėlių ir bazilikų lapeliais, o traški krosnyje pašildytos didžiosios čiabatos riekė, šiek tiek pamirkyta prieskoniškame ‘Frantoio‘ veislės alyvuogių aliejuje, suteikia jaukaus sotumo jausmą.

Riedant žemyn siauru vingiuotu keliu, kvapą gniaužia greitis staigiuose posūkiuose. Reikia išlikti budriems ir nepamiršti, kad stabdis – tai ne tas, kuris atsisako dar vienos „Chianti Classico“ taurės, o įrenginys, kurį sumaniai valdant prieš posūkius galima saugiai nusileisti į slėnį. Pačiame slėnyje reikia sukti į kairę ir lėtai, bet užtikrintai kilti į kalną link Kjančio Rados (Radda in Chianti) miestelio, kaidaise buvusio Kjančio lygos, garantavusios taiką tarp Sienos ir Florencijos, būstine.

Kjančio Rada – žavus miestelis, kurio grožio galima iš karto ir nepastebėti, tačiau verta stabtelėti ir pabandyti jame pasiklysti. Laikydamasis dešinės, atsiduri Giacomo Matteočio gatvelėje, kurios dešinysis kraštas – tai didelis apžvalginis balkonas su kvapą gniaužiančiomis Kjančio panoramomis. Keletas bendrų nuotraukų prisiminimui ir, savaime aišku, ledų porcija dovanojama tam, kuris teisingai parodo ką tik lankytą Volpajos miestelį. Tiesiai per centrą kylanti Romos gatvelė – tai miestelio gyvenimo centras. Čia ir turgelis, ir virtinė barų, restoranėlių bei suvenyrų parduotuvėlių.

Štai iš karto kairėje pusėje – enoteka „Casa Porciati“, ja šoniniais laipteliais galima nusileisti į žemesnį miestelio lygį, kuriame po namais yra išlikę senosios gatvelės. Čia tvyrančioje ypatingoje atmosferoje galima paragauti tiek vietinių, tiek garsiausių Italijos bei pasaulio vynų. Šiek tiek aukščiau, Romos gatvelės dešinėje, galima rasti suvenyrų ir alyvmedžio dirbinių parduotuvėlę, kurioje galvą pames mėgstantys gaminius iš alyvmedžio. Na, o dar šiek tiek tolėliau, kairėje pusėje, itališkos avalynės gerbėjai atras mažą parduotuvėlę „Pratesi Calzature“, kurioje nesunku užsimiršti tarp įvairiausių spalvų ir formų batų. Galiausiai tęsiant kelionę, miestelio aikštės dešinėje pusėje virš fontano stovi Šv. Mykolo bažnyčia, o priešais ją – miestelio savivaldybės pastatas. Būtent čia XIII a. buvo sudarytas taikos susitarimas tarp Sienos ir Florencijos. Čia alkano juodojo gaidžio simboliką Florencijos didikai naudojo pasišaipyti iš sieniečių. Ir čia kadaise buvo įsikūrusi Kjančio lygos administracija. Daugelis mano, kad juodasis gaidys bus sugautas būtent čia, tačiau jo čia seniai nėra.