Rožinio vyno sezonas tęsiasi visus metus

Rožinė spalva man visuomet kėlė teigiamas emocijas –saulė, jūra, gėlės, vyšnių, abrikosų žydėjimas, atsipalaidavimas, jaunystė, atostogos... Mėgstu ir rožinį vyną, tačiau jo įvaizdis, pasiklausius tiek vyno mėgėjų, tiek žinovų, visuomet balansavo ant nerimtumo ar abejonių kokybe ribos. Vieni galvoja, kad tai kažkas tarp baltojo ir raudonojo, suprask, nelabai vykusio, kiti visai vėjus kalba, esą tai išplautos statinės po raudonojo brandinimo ar pan. Vieni sako, kad jį vartoja, nes nežino, ką gerti, kiti vartoja tik kai labai karšta. Dar daugiau, išgirsti ir komentarų apie žmones, mėgstančius rožinę spalvą ar vyną: jie esantys naivesni, paprastesni ar, švelniai tariant, mažiau kuo nors besidomintys. Tačiau užtenka tą rožinę spalvą perkelti į kokią rimtesnę aplinką ar prabangiau įpakuoti, žiūrėk, visi kaipmat pamiršta, ką galvojo prieš tai, ir patys į pasaulį pradeda žiūrėti pro rožinius akinius. jų sultys, palaikomos su odelėmis kelias valandas, kad įgautų norimo sodrumo spalvos. Kaip žinome, spalvotieji antocianinai yra vynuogės odelėje. Kai kurie vyndariai nelaiko sulčių su odelėmis net ir kelių valandų, jie tiesiog išspaudžia juodąsias vynuoges, jiems užtenka rožinių tonų, įgytų sulčių spaudimo metu. Šie būdai yra populiariausi. Europoje tik tokie ir leistini, išskyrus Šampanę, kur rožiniam šampanui daryti, istoriškai leidžiama maišyti raudonąjį ir baltąjį vyną. Reiktų paminėti, kad tokį maišymo būdą minimaliai naudoja ir kai kurios Naujojo Pasaulio šalys, tik ne Europa.

Tai kaipgi yra iš tikrųjų? Kas yra tas rožinis vynas, kaip jis daromas, kokie stiliai „ant bangos“ ir ar iš tikro juo džiaugiasi tik atostogaujantys, apie nieką negalvojantys vyno ragautojai?

Ką mano ir kiek pastangų įdeda tokį vyną darantys vyndariai, atiduodami visas savo žinias, jėgas ir kantrybę, kurdami jų įvairovę.

Rožinis vynas pasaulyje daromas keliais būdais, papildant šalies, regiono, vyndario ar vynuogių ypatumais ir galimybėmis.

Įprastinis būdas: trumpa maceracija, kai juodosios vynuogės, t. y.

Rožinis vynas iš tikro dažniausiai yra gaivus, vaisiškas ar gėliškas ir skirtas greitesniam suvartojimui. Juo žmonės džiaugiasi šiltesniu ir saulėtu periodu. Tačiau vyno pasaulyje įvairovė priklauso nuo daugelio veiksnių (klimato, dirvožemio, vynuogių veislės, vyndario), tad kalbėti apie vieną stilių yra neįmanoma.

Pvz., vėsiame Luaros slėnyje, kur auginamos tik kelios juodųjų vynuogių veislės – ‘Cabernet Franc’, šiek tiek ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Gamay’ bei ‘Pinot Noir’ – galime rasti sausų, gausios rūgšties vaisiškų rožinių vynų, o šalia, pvz., Anžu regione, ‘Cabernet’ gali džiuginti saldesnio gėliškų aromatų vyno mėgėjus.

Pasigėrėkime rožinio vyno istorine, geografine ir darymo būdų mozaika, nesiekdami susidaryti kokios nors aiškios sistemos.

Pradėkime nuo Provanso. Regiono, kuriame rožinio vyno vartojimas jau kelis dešimtmečius kasmet auga po keliolika procentų. Atostogų rojumi lakomas regionas žavi keliautojus iš viso pasaulio. Kvapai, spalvos, maistas – viskas daro neišdildomą įspūdį apsilankiusiems. Vyno pasiūla čia stulbinanti, pradedant nuo įvairiausių butelių formų ir dydžių ir baigiant milžiniška rožinio vyno įvairove – nuo žemuogiško, lengvai vaisiško iki minerališko, jūros sūrumą primenančio, gastronominio. Kainų amplitudė irgi prienama visiems – nuo kelių iki keliasdešimties ar šimto eurų. Vyndarystės istorija nuo XVIII a. čia garsėja žinomi vyndariai, dažniausiai atvykę iš kitų Prancūzijos regionų. Štai

Marcellis Ottas, „Domaine Ott“ ūkio savininkas, atvyko iš Elzaso ir įsimylėjo Provanso kraštovaizdį. Pastebėjęs vynuogynų išsskirtinumą, nusipirko kelis ūkius skirtingose vietovėse ir daro vyną, puikiai atskleisdamas trijų skirtingų vynuogynų terroir bei kraštovaizdžio ypatumus. Nuo subtilaus, jūros dvelksmą primenančio „Clos Mirreile“, gėliškai elegantiško „Chateau de Selle“ iki kiek svaresnio, Bandolio vietovės karščiu alsuojančio „Chateau Romassan“. Dar daugiau, būtent jis sukūrė pagarsėjusį Provanso stiliaus istorinį butelį – elegantiškai ištįsusią amforą.

Kito žymaus Bordo ūkio „Château Prieuré Lichine“ vyndarys Sacha Lichine’as atvyko į Provansą 2006 metais. Turėdamas patirties su svariais raudonaisiais bordo, nusprendė, kad dalį rožinio vyno, kurį jis darys įsigytame „Chateau d‘Esclan“ ūkyje, jis brandins didelėse prancūziško ąžuolo statinėse. Šio ūkio gerbėjai gali mėgautis nuo vaisiškai elegantiško „Whispering Angel“ iki ąžuolo statinėse brandinto šimtamečių vynmedžių vyno „Garrus“.

Daug įdomių ir skirtingų istorijų galima būtų papasakoti apie kiekvieną Provanso vyndarį ar atokesnę mikroaugavietę, tačiau garsiausiai nuskambėjo, kai prieš dešimtmetį Holivudo aktorių pora Bradas Pittas ir Angelina Jolie nusipirko ūkį „Miraval“, taip atkreipdami visų savo gerbėjų dėmesį į šį regioną bei, žinoma, jame daromą rožinį vyną. Statistikos mėgėjai pastebi, kad tuo metu rožinio vyno suvartojimas Provanse pakilo daugiau nei 20 proc. Tiesa, girdėjau ir tokią istoriją, kad iš tiesų ši aktorių šeima norėjo pirkti visai kitą ūkį – nuostabius sodus prie Pertuis miestelio. Tik bėda, kad tų sodų savininkai ne tik nežinojo šių aktorių, nes neturėjo televizoriaus, bet nė paties savo ūkio neketino parduoti. Todėl jiems atvykus tiesiog nuoširdžiai nustebo ir, žinoma, atsisakė sandorio.

Kitas įdomus rožinio vyno ūkio pavyzdys yra „Chateau Saint Maur“. Tai dar viena cru klasifikacijai priklausanti šio regiono vyninė, paveldėjusi vienuolyno, kuriame įsikūrė, vardą ir išlaikiusi koplyčią. Nuo 2011 m. joje naudojamos aukštosios vyndarystės technologijos. Kai kurie vynuogynai pasodinti 450 m aukštyje ir nokina vietines vynuoges (‘Cinsault’, ‘Grenache’, ‘Syrah‘, ‘Mourvèdre‘, ‘Tibouren‘, ‘Rolle‘ (‘Vermentino‘), ‘Cabernet Sauvignon‘ bei ‘Carignan‘) kvarco ir skaldos dirvožemyje, dėl to pavyksta pagaminti itin subtilaus ir minerališko vyno, kurį galima degustuoti ir šalia vyninės įkurtame bare kartu su priderintu maistu, kaip būdinga daugeliui šių vietų vyninių. Panašu, kad savininkai mėgsta ir šiuolaikiniį meną, nes kaskart randi vis kažko naujo ir akims.