Vytaro Radzevičiaus troškinys picadillo pagal Ernestą Hemingway’ų

TROŠKINYS PICADILLO PAGAL ERNESTĄ HEMINGWAY’Ų

ŠĮ HEMINGVĖJIŠKĄ VARIANTĄ APTIKO SKAITYDAMAS APIE RAŠYTOJĄ IR PABANDĖ PASIGAMINTI

Pasaulio puodus išmaišęs Vytaras prie pietų stalo kviečia amerikiečių rašytoją, Nobelio literatūros premijos laureatą Ernestą Hemingway’ų. Tiksliau, siūlo pasigaminti jautienos troškinį picadillo pagal Hemingway’aus receptą. Vytaras pasakoja, kad kiekviena ispaniškai kalbanti šalis turi savą picadillo (jautienos troškinio) receptą, įskaitant ir Filipinus. Čia šis patiekalas vadinamas giniling, arba arroz a la Cubana. Picadillo vardas kilęs nuo ispaniško žodžio picar pagal šio patiekalo gamybos būdą ir tiksliausiai verčiamas „smulkiai kapoti“. Skonio įvairovei atsiskleisti alyvuogės suteikia sūrumo, razinos– saldumo. Vytarui picadillo teko ragauti Karibų jūros regione, kai dirbo koku jachtoje Pavėjinių Antilų salose. O šį hemingvėjišką variantą aptiko skaitydamas apie rašytoją ir pabandė pasigaminti. Žinoma, kad Ernestas Hemingway’us savo svečius picadillo mėgo vaišinti gyvendamas Kuboje, „Finca Vigia“ name. Interneto platybėse galima rasti jo žmonos Mary ranka užrašytą picadillo receptą, kuriame yra svarbi pastaba– razinos troškiniui turi būti juodos, niekada– geltonos! Hemingway’aus receptas nuo įprastinių skiriasi ir tuo, kad į troškinį dedama grūstų migdolų. Ne paslaptis, kad Ernestas Hemingway’us nesiskundė apetitu– itin mėgo gerą maistą, gėrimus ir moteris. Rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai jo raštuose aptiko daugybę patiekalų ir kokteilių receptų. Pirmasis jo, dar moksleivio, receptas buvo išspausdintas laikraštyje „Toronto Star“, straipsnyje apie stovyklavimą: autorius rašo, kaip paprastai su šonine išsikepti ką tik pagautą upėtakį. Daugiau nei 120 gurmaniškų Hemingway’aus receptų iš viso pasaulio virtuvių galima rasti ir kulinarijos knygoje „The Hemingway Cookbook“, kurią parašė Craigas Boreth’as.

4 valgytojams reikės:

• 800 g liesos kapotos jautienos • 3 paprikų • 2–3 svogūnų • 3–4 skiltelių česnako • 6–8 žaliųjų alyvuogių • 4–5 pomidorų arba pomidorų savo sultyse • ½ puodelio juodųjų razinų • ½ puodelio grūstų migdolų • 1 šaukštelio kumino • 2–3 šaukštų alyvuogių aliejaus arba sviesto • chereso arba baltojo sauso vyno • druskos ir pipirų pagal skonį • virtų ryžių patiekti

Gaminame:

1. Keptuvėje ant riebalų pakepiname traiškytus česnakus ir smulkintus svogūnus, kol viskas suminkštės. 2. Smulkiai kapotą jautieną sudedame į keptuvę ir kepame maišydami iki 10 minučių, kol jautiena įgis rudą spalvą. 3. Kubeliais supjaustome paprikas, atidedame. 4. Ketvirčiais supjaustome alyvuoges. Alyvuoges, vandenyje mirkytas razinas, grūstus migdolus, prieskonius dedame į troškinį. Sudedame pomidorus.

Jei naudojame nekonservuotus pomidorus, pirmiau juos nulupame ir susmulkiname. 5. Šliūkštelime chereso, pamaišome ir uždengę troškiname ant mažos ugnies apie 10 minučių.

Retkarčiais pamaišome. 6. Prieš pabaigą sudedame pjaustytas paprikas ir kaitiname pamaišydami troškinį, kol paprikos įkais.

Patiekiame su virtais ryžiais.

Mantas

JANKAVIČIUS

Vieną dieną Žaltys, o kitą – Kvazimodas. Dar kitą – romantiškasis Romeo arba į gyvenimo duobę įkritęs roko muzikantas. Už teisybę kovojantis Tadas Blinda ir vienišas Valentinas. Didelė aktoriaus ir dainininko Manto Jankavičiaus gyvenimo dalis vyksta scenoje, nesvarbu, ar pašėlusiai brazdindamas gitarą dainuoja savo hitą „Čiuožki“, ar iš tiesų čiuožia ledu TV projekte, ar įkūnija „Queen“ legendas, ar virpina širdis jautriomis Franko Sinatros dainomis. Kokių tik etikečių jam nebuvome priklijavę: berniukas saldainiukas, svajonių jaunikis ir dar daug kitų. Bet etiketės Mantui netinka. Kad ir kiek skambių žodžių sakytum, gerokai daugiau pasako iš žvitrių, rudų akių sklindanti šiluma. Nors Mantas stengiasi kiekvieną laisvą nuo darbo akimirką skirti artimiesiems – žmonai Ievai, sūnums Benui ir Herkui, Upei ir neseniai gimusiai pagrandukei Mortai, jis laiko rado ir žurnalo „Beatos virtuvė“ skaitytojams. Skanaus skaitymo!

Šį pavasarį švenčiau 40-ąjį gimtadienį, jau dabar galvoju, kad... tai geriausias mano laikas! Niekad nenorėčiau grįžti nė metų atgal. Žodis „legenda“ man reiškia... žmogų, kuris niekada nepajuto tikrojo gyvenimo skonio, buvo tik personažas. Jeigu savo dainą „Pakartot“ reikėtų dedikuoti kokiam nors gyvenimo įvykiui, tai būtų... šiandien diena. Mano vaikystės patiekalas-prisiminimas yra... sekmadieniniai blynai pusryčiams. Kartais mėgstu jausti paauglišką laisvę ir nerūpestingumo būseną, nes... sunku susitaikyti, kai į tave jau visi kreipiasi žodeliu „Jūs“.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Apie šį posakį manau, kad... tai tiesa! Tik laaabai norėčiau, kad jis būtų perrašytas į „Nėra to gero, kuris neišeitų į dar geresnį“! Tėčiai, auginantys ne tik sūnus, bet ir dukras, yra... linkę staiga pamėgti rožinę spalvą ir išmokti lakuoti nagus. Filme „Pakeliui“ mano vaidinamas herojus surengia koncertą laukuose besiganančioms karvėms. Pats gyvenime esu grojęs... net ir veidrodžiui. Jei žmona Ieva sako „norėčiau kažko skanaus“, aš... iš kito kambario rėkiu: „Ir man atnešk to paties!“ Miuzikle „Eglė žalčių karalienė“ vaidinau Žaltį. Mes su Žalčiu truputį panašūs... Abu turime gintaro. (Turiu gintarinius karolius, va!)

Kas sako, kad esu romantikas… Klysta. Gėlių dovanoju tik per

Valentynkę ir kai būnu prisidirbęs J Gyvenimo skonis man yra... kartus pipirinis keksas su lašeliu uogienės. Drąsiausias mano gyvenimo poelgis... Užtikrintai prieiti prie moters su pilvuku, džiugiai pasveikinti laukiantis kūdikio, o tada sužinoti, kad tai... tiesiog pilvukas. Oi, drąsiai stovėjau tada. Daugiau nebeklausinėju. Niekad. Netgi tada, kai tikrai akivaizdu. Niekada!

Mėgstamiausi mano vaikų pusryčiai... Visi skirtingi ir niekada nesutampa! Skaniausias pastarųjų metų atradimas... baklažanai saldžiarūgščiame padaže kinų užeigoje prie darbo (už 3,50 Eur), bet po to visą savaitę varau į sporto klubą deginti „balkonų“ papilvėje. Būti keturių vaikų tėčiu yra tas pats, kas... būti ir penkių vaikų tėčiu (tikiuosi, kad tas pats). Apie naktipiečius galvoju taip: „ar taip, ar taip mirsiu“, „gyvenam tik kartą“”, „ko čia kankintis“ ir t. t. Kad gyvenimas būtų „kaip daina“, reikia... pradėti lankyti dainavimo pamokas. Dvasingumas man yra... kai esu užtikrintas, jog šiandien esu dvasingas ir „nušvitęs“. Jis baigiasi, kai paskambinu savo mamai tiesiog pasišnekėti J Būdamas mažas esu girdėjęs man sakant, kad dainuoti negaliu.

Pats dabar patariu... Klausykit tų, kurie taip sako! Nes, neduokdie, virsite tokiu kaip aš. Brr... Jei kurčiau miuziklą apie virtuvę, tai pagrindiniai herojai būtų... peiliai, šakutės, keptos vištos ir Beata su kočėlu, besivejanti nuogą, tik keptuve prisidengusį Jamie’į Oliverį. J Kai žmogus liūdi ir yra gyvenimo „dugne“... Labai padėtų dar vienas gabalėlis torto arba (tai mano asmeninis fetišas) visa šlapiankos dešra be jokios duonos ir sviesto! Į liepiamąją nuosaką reaguoju... klausiamąja. Dalykas, kurio niekada nevalgyčiau antrą kartą gyvenime... austrės.

Virtuvinis įrankis, be kurio neįsivaizduoju gyvenimo... „čainikas“! Jei į negyvenamą salą tektų gabentis vieną knygą iš dviejų: „Tortų kepimo pradžiamokslis“ arba „Kaip susirasti draugų“ aš rinkčiausi... tą, kuri storesnė. Ilgesnį laiką turėčiau kokybiško tualetinio popieriaus. Daina, kurią mintyse niūniuoju eidamas saulės nutviekstomis

Vilniaus gatvėmis, yra Džordžos „Man patinka taip gyventi ir nuo nieko niekada nepriklausyyt... la la laaaa“. Pagrindinis mano gyvenimo koziris yra... čirvai. Tik čirvai veda mane į priekį!

Lina Vėželienė,

psichologė, egzistencinės krypties psichoterapeutė

Kodėl privalu jausti ir suvokti pyktį

Pykčio tema plati ir klaidi. Nemaloni. Aktuali. Nepatogi. Todėl pradėsiu kuo paprasčiau ir patogiau... Nuo apibrėžties.

Pyktis– tai psichofiziologinė reakcija į grėsmę. Grėsmė gali būti ir reali, ir susigalvota. Priklausomai nuo asmenybės ypatumų turime plačią pykčio pasireiškimų skalę: nuo lengvo susierzinimo iki ūmaus įniršio. Nors pyktis yra visiškai natūralus, evoliuciškai paveldimas reakcijos būdas, netgi, galima sakyti, geras, žmogui naudingas jausmas, vis tik išvysti „švarų“ pyktį gryniausiu jo pavidalu tenka retai. Nuoširdžiai ir natūraliai pyksta tik kūdikiai. Vėliau pykčio raiškos tampa nebe tokios gražios. Ir nebe tokios nekaltai nuoširdžios.

Augdamas žmogus išmoksta pyktį naudoti kaip ginklą arba jį slopinti, nerodyti, dangstyti šypsena, ignoruoti, racionalizuoti; gėdintis, kad pyksta; jaustis kaltas, kad supyko; meluoti, kad nepyksta.

Pyktis tampa blogu, nepadoriu, sociume nepageidaujamu jausmu. Norėdami būti mylimi, priimti, pageidaujami, žmonės nustoja pykti. Neretai tai nutinka dar vaikystėje. Bet natūralus psichikos gebėjimas pykčiu reaguoti į grėsmingas situacijas niekur nedingsta. Vidiniai procesai vyksta nepaisant to, ar juos ignoruojame, ar ne.

Pykčio jausmas (suvokiame mes jį ar ne) vis taip pat siunčia impulsus kūnui, liepiančius ko nors imtis, kaip nors gintis, bėgti, kovoti. Laiku nerealizuoti impulsai vienokiu ar kitokiu pavidalu kaupiasi kūne, psichikoje, keičia žmogaus būdą. Žmogus tampa be priežasties irzlus, viskuo nepatenkintas, priekabus, vaidingas, ciniškas, netgi agresyvus. Tai aktyviosios pasekmės. Yra ir pasyviųjų pasekmių, kai nuslopinto pykčio sankaupos reiškiasi kaip lėtinė apatija, prislėgtumas, depresyvumas.

Pykčio sankaupų pasekmes junta ir mūsų fizinis kūnas ne tik ligų pavidalu, bet ir vizualiai: kūno judesiai tampa labiau suvaržyti, raumenys įsitempę, žandikauliai sukąsti, pečiai pakelti. Kūnas, nešiojantis metų metus kauptą pykčio naštą, praranda natūralų plastiškumą, graciją.

Analizuojant prikaupto ir neišreikšto pykčio pasekmes aiškėja, kad su pykčiu reikia elgtis žymiai pagarbiau, nei esame įpratę. Pyktį privalu suvokti ir jausti. Jo negalima ignoruoti ar slopinti. Taip pat nerekomenduojama dangstyti jo dorovinga filosofija ir apsimetinėti, jog pyktis neegzistuoja. Tam, kad susigrąžintume pagarbų santykį su pykčio jausmu, būtina suvokti jo priežastis.

Kodėl pykstame?

Pyktis, kaip psichikos gebėjimas, padeda mums apsiginti, kovoti už išlikimą, išsaugoti orumą, pasiekti svarbių egzistencinių užduočių, realizuoti savo vertybes. Pyktis mobilizuoja fizines, psichines ir dvasines jėgas, nukreipia jas į veiksmą. Todėl pyktis nėra nei geras, nei blogas. Jis– tik jėga, reikalinga gyvybei ir tam, kas egzistenciškai svarbu, apginti.

Pykčiu ir net agresija žmogus reaguoja į situacijas, kuriose kyla grėsmė ne tik jo fiziniam išlikimui, bet ir savivertei, autonomijai, orumui, laisvos valios pasireiškimui, kai pažeidžiamos jo asmeninės ribos ar suvaržoma laisvė.

Pavyzdžiui, Antanas visada supyksta, jei jo gyvenimo draugė jam nepaklūsta. Jį tiesiog ištinka įniršio priepuoliai, kai ji nesielgia taip, kaip jis liepia. Kaip ji drįsta? Ar sugyventinės nepaklusnumas kelia grėsmę Antano gyvybei? Sveikatai? Ne. Sugyventinės nepaklusnumas kelia grėsmę jo savigarbai. Jos nepaklusnumas jį žemina. Jis jaučiasi ignoruojamas, negerbiamas, nesvarbus. Dėl to ir pyksta.

Norėdami būti mylimi, priimti, pageidaujami, žmonės nustoja pykti. Neretai tai nutinka dar vaikystėje. Bet natūralus psichikos gebėjimas pykčiu reaguoti į grėsmingas situacijas niekur nedingsta. Vidiniai procesai vyksta nepaisant to, ar juos ignoruojame, ar ne.

Kūnas, nešiojantis metų metus kauptą pykčio naštą, praranda natūralų plastiškumą, graciją.

Pyktis mobilizuoja fizines, psichines ir dvasines jėgas, nukreipia jas į veiksmą

Daug dažniau pykstame ant asmens, ant kurio pykti yra saugiau. Saugiau pykti ant anytos nei ant mamos; ant sugyventinės nei ant agresyvaus alkoholiko tėvo.

Visi žmonės pyksta! Kaip ir visi žmonės kvėpuoja, verkia ir turi dar daug tokių pačių prigimtinių gebėjimų.

Suskaičiuokite iki dešimt, pasitraukite iš įvykio vietos, normaliai kvėpuokite... Visi šie patarimai galbūt padeda išvengti smurto prieš kitą asmenį, tačiau nepašalina pykčio priežasčių.

Pažeminimo, atstūmimo, ignoravimo pojūtis sukelia ne mažesnį skausmą nei fizinis sužalojimas. Žmogus, vengdamas psichologinio skausmo, taip pat ginasi pykčiu, net jei tas skausmas tėra numanomas. Žmonės, išgyvenę ne vieną ir ne dvi psichologinį skausmą sukėlusias situacijas, ypač ankstyvuosiuose raidos etapuose, gali jausti grėsmę net ten, kur jos nėra. Jie gyvena tarsi nuolatinėje kovinėje parengtyje ir pykčiu reaguoja į menkiausius į grėsmę panašius impulsus.

„Nekenčiu savo anytos,– pasakoja moteris.– Mane erzina viskas, ką ji daro ir sako. Netgi jos veido išraiška erzina. Negaliu pakęsti, kaip ji caksi liežuviu, pamačiusi ne visai švarią virtuvę. Noriu ją išgrūsti pro duris. Valdausi, kad nepradėčiau staugti ant jos prie vaikų.“

Ką blogo daro šios moters anyta? Iš esmės, nieko. Tiesiog ji kelia grėsmę ir taip menkai moters savivertei. Anytos nepritarimas ir kritiškumas, net jei toks egzistuoja, mina ant jautriausios moters vietos: ji nesijaučia vertinga, gabi, pakankama. Tokia ji nesijaučia jau seniai, dar nuo tų laikų, kai mama ją vadindavo ,,niekam netikusia lebeda“. Pykdama ant anytos, moteris išlieja iki šiol nešiojamą pyktį ant mamos.

Nors atrodo, kad mūsų pyktis nukreiptas į konkretų objektą, retai kada tas objektas yra būtent tas, ant kurio pykstame. Daug dažniau pykstame ant asmens, ant kurio pykti yra saugiau. Saugiau pykti ant anytos nei ant mamos; ant sugyventinės nei ant agresyvaus alkoholiko tėvo. Ne taip pavojinga pykti ant savų vaikų, nei kad pyktum ant darbdavio. Piktintis ir niekinti nekompetentingus kolegas žymiai saugiau, nei pykti ant smurtaujančio vyro. Pykti ant savęs taip pat saugiau, nei savo erdvę apginti nuo psichologinių manipuliuotojų. Siekiant susigrąžinti pagarbų santykį su savo pykčiu itin svarbu rasti tikrąsias jo priežastis. Ne saugias ir pakaitines, o tas tikrąsias. Ar jos būtų čia ir dabar, visiškai jūsų panosėje, ar ten ir tada, kai dar buvote visai mažas žmogutis.

Klauskite savęs: kodėl iš tiesų pykstu? Ant ko iš tiesų pykstu? Ką noriu apginti? Savo garbę, orumą, gyvybę, savivertę, ribas, laisvę, teises, vertybes?

Atkreipkite dėmesį, kad šiame sąraše nėra įsitikinimų ir nuomonės. Būtent gindami savo įsitikinimus ir nuomones žmonės prisikuria daugiausiai problemų. Tarkim, Janinos nuomone, draugės visada (!) turi ją išklausyti ir visada (!) turi būti ,,po ranka“, jei tik Janinai ko nors prireiktų. Kitaip kokios jos draugės? Janina pyksta visuomet, kai draugės ją ,,išduoda“. Kaip išdavystę ji vertina net neatsiliepimą į skambutį. O jei draugė neturi laiko ateiti į Janinos gimtadienį, ji vienu mostu išbraukiama iš draugių sąrašo ir pasmerkiama amžiams: „Su veidmainiais ir beširdžiais jokių draugysčių būti negali.“ Tokia Janinos nuomonė! Ir ji gina ją pykdama. Ar iš tiesų ji gina savo nuomonę? Ne, Janina gina poreikį būti svarbiai ir reikalingai, nes tokia nesijaučia.

Nežinojimas, dėl ko iš tiesų pykstama, sukelia daugiausiai problemų. Tuomet pyktis tampa neadekvatus, įgyja neapykantos, įniršio, agresijos, užsispyrimo išraiškas ir būna nukreiptas „ne tuo adresu“. Jis ne gina, o žaloja ir griauna. Visi iš nežinojimo kylantys pykčio raiškos būdai tuomet tarnauja tik atsakomybei perkelti arba energijai iškrauti.

P. S. Tiems, kurie niekada nepyksta.

Visi žmonės pyksta! Kaip ir visi žmonės kvėpuoja, verkia ir turi dar daug tokių pačių prigimtinių gebėjimų. Neigiantys savo gebėjimą pykti

geriečiai, agresorių aukos, nušvitusieji niekuomet nepyksta, nes yra ,,aukščiau viso to“. Bet visuomet supyksta, jei kas nors suabejoja jų gebėjimu nepykti.

Ką žmonės daro, kad nepyktų?

Turbūt yra tekę girdėti patarimų, kaip suvaldyti pyktį. Suskaičiuokite iki dešimt, pasitraukite iš įvykio vietos, normaliai kvėpuokite... Visi šie patarimai galbūt padeda išvengti smurto prieš kitą asmenį, tačiau nepašalina pykčio priežasčių.

Dar viena patarimų rūšis– pykčio paleidimo technikos. Sakoma, paleiskite savo pyktį, „išveikite“ jį: nubėkite maratoną, padaužykite pagalvę, išrėkite, išrašykite savo agresyvias emocijas, sukurkite keršto scenarijų. Propaguojamas laisvas pykčio paleidimas. Kodėl jis mažai veiksmingas? Pirmiausia todėl, kad, nepaisant trumpalaikio palengvėjimo, aktyviai agresyvios ,,darbo su pykčiu“ technikos stiprina bendrą priešiškumo nuostatą. Įtampą keliantis situacinis pyktis lyg ir sumažėja, polinkis reaguoti pykčiu į viską, kas nepatinka, priešingai, dar labiau įsišaknija.

Pyktį kaip psichikos į grėsmingas situacijas reagavimo būdą galima prilyginti kūno temperatūros kilimui. Taip į grėsmę gyvybei reaguoja imuninė sistema. Ar galime su aukšta temperatūra kovoti normalizuodami kvėpavimą? Arba ją ,,paleisdami“? Taip, leisdami kūnui kaisti ir prakaituoti, padedame imunitetui dirbti savo darbą, bet vien to negana. Temperatūra juk nepakyla šiaip sau ir ji nėra ta pagrindinė problema, kurią pašalinus viskas susitvarko. Taip ir su pykčiu. Pyktis– tai pakilusi psichikos temperatūra, psichikos signalas: ,,Ei, žmogau, situacija grėsmingai pavojinga, ką nors reikia daryti.“

Nei psichikos, nei kūno temperatūros priežasties neiškvėpuosi, neišdaužysi ir neišbėgiosi. Taip pat nepatartina jos slopinti ir cheminiais preparatais. Jie gelbėja tik išimtiniais, iš tiesų grėsmę gyvybei keliančiais atvejais.

Koks darbas su pykčiu galėtų būti veiksmingas?

Pirmiausia vertėtų apmąstyti pykčio pasekmes sveikatai, santykiams, gyvenimo kokybei. Kaip jaustumėtės, jei pyktis kiltų rečiau? O kaip keistųsi jūsų gyvenimas, jei prigimtinis gebėjimas pykti veiktų natūraliai ir adekvačiai, pagal Gamtos jam numatytą paskirtį?

Skirkite šiai savianalizei laiko po kiekvieno pykčio proveržio. Apmąstykite pasekmes! Dirbkite šį darbą, kol suvoksite, kad reaguoti pykčiu į tai, kas jums nepatinka ar netinka, taps stipriai nemalonu. Ir neverta. Jei vėl supykstu ant draugės, nes ji neatitinka mano standartų, kokios laukia pasekmės? Tikriausiai 1) prarandu ramybę, nes išgyvenu pyktį ir juntu įtampą; 2) prarandu santykį su gana mielu žmogumi (iki „prasižengimo“ draugė tokia lyg ir buvo); 3) išgyvenu vienišumą; 4) dar vieną nuoskaudą pridedu į jau kone pilną nuoskaudų maišą; 5) nebeturiu, su kuo nueiti į kiną; 6) vėl jaučiuosi bejėgė auka... Ar noriu taip jaustis?

Kitas svarbus darbo etapas– išsiaiškinti savo pykčio priežastis ir pradėti jas šalinti. Galbūt teks grįžti į praeities potyrius ir ten atrasti neišjaustus jausmus. Galbūt teks keisti gyvenimo filosofiją, nuostatas, įsitikinimus. Gali nutikti, kad šiuos du darbus teks dirbti vienu metu. Pasitaiko atvejų, kai nesaugumą inspiravę vaikystės potyriai reiškiasi kaip įsitikinimas, jog aplink vieni priešai, tik ir ieškantys, kaip išduoti, apgauti ar pasinaudoti. Norint atsikratyti tokio lėtiniu tapusio priešiškumo, tenka ne tik grįžti į nesaugias situacijas ir jas perintegruoti į savo vidinę sistemą, bet ir iš naujo ieškoti įrodymų, kad yra ne visai taip, kaip dabar atrodo.

Pamatinių grėsmių paieškos leidžia rasti ir sveikimo resursų. Žinodami, ko iš tiesų labai bijome ir ką dantimis ir nagais bandome apginti, galime visą savo energiją nukreipti tam dalykui stiprinti. Jums baisu nepagarba? Pradėkite ,,kaupti“ pagarbą. Raskite žmogų, kurį gerbiate, pažadinkite savyje suvokimą, ką reiškia jausti pagarbą. Pabandykite gerbti šalia esantįjį. Paanalizuokite, už ką jį gerbiate. Plėskite žmoguje gerbtinų dalykų sąrašą. Tada atsisukite į save.

Vidinių nepriteklių šalinimo darbas ilgas, tačiau vienintelis, kuris atneša iš tiesų tvarius rezultatus. Jei jumyse apstu pagarbos, jūsų pasaulis nesugrius, net jei kas nors išdrįs su jumis pasielgti nepagarbiai.

,,Žmonės– nedėkingi savanaudžiai“,– savo įsitikinimu dalijasi jaunas gabus specialistas. Jis pyksta ant draugų, ant užsakovų, ant partnerių, ant savo brolio. Nes ,,visi žmonės“ juo naudojasi, nevertina jo pastangų ir yra nedėkingi. Ar jis pats junta dėkingumą kam nors? Nors kam nors? Žinoma, kad ne. Kaip jis jaus dėkingumą, jei ,,visi žmonės nedėkingi savanaudžiai“?

Pyktis– prigimtinis, visoms gyvoms būtybėms gamtos dovanotas gebėjimas. Urgzdamos ir riaumodamos visos gyvos būtybės gina savo teises į vietą po saule. Bet žmogus yra gavęs ir dar vieną dovaną– gebėjimą augti savo žmogiškume. Todėl esame įgalūs peraugti savo psichofiziologines reakcijas ugdydami savyje dėkingumą, atjautą, atlaidumą, draugiškumą, bendrystę. Ne kovodami su gamtine prigimtimi, ne bandydami ją kontroliuoti, o augdami toliau– didesnio žmogiškumo ir sąmoningumo link. Tuomet net labai gąsdinantis pyktis tarnaus natūraliems, žmogiškiems mūsų poreikiams. Kaip kad ir buvo sumanyta.

Dangis ˇ�asis�apuc ˇ inas: kavos ir pieno draugystė

Jau čia pat tamsūs rudens rytai, kai už lango pils lietus, o galvoje suksis viena mintis: noriu grįžti į lovą... Puodelis kapučino su pieno puta tokiais atvejais gali tapti vieninteliu išsigelbėjimu ir gera dienos pradžia.

Kaip namuose pasiruošti tobulą kapučiną, kuriame kava ir pienas nebandytų vienas kito užgožti, o draugautų ir derėtų? Tai bandėme išsiaiškinti kartu su „Paulig“ kavos ir skonio mokymų eksperte Ieva Pikžirnyte.

Dažniausiai kapučino einame gerti į kavines, mėgaujamės juo ne namuose. Kokie ženklai rodo, kad kavinėje buvo patiektas tikrai kokybiškas kapučinas?

Pirmiausia tai parodys pienas ir jo puta. Puta neturėtų būti per lengva, joje neturi matytis didelių oro burbuliukų. Tai turėtų būti tiršta puta, o kavos ir pieno spalvos išlikti kontrastingos. Be to, espresą reikia paruošti tinkamai, kad gerdami kapučiną jaustume puikiai derantį kavos ir pieno skonį.

O kaip tą nuostabią kapučino patirtį susikurti namuose?

Kad pavyktų paruošti gerą kapučiną, reikia tinkamai nustatyti kavos aparatą, pienas turi būti šaltas, vanduo– šviežias, o kavos aparatas– išvalytas. Svarbu atkreipti dėmesį į kavos malimo smulkumą. Kapučinui reikia espreso, tad pupelės turi būti sumaltos smulkiau nei įprastai juodai kavai– iki manų kruopų dydžio.

Ar galime paruošti kapučiną be kavos aparato?

Kapučiną sudaro espresas ir gerai išplaktas pienas, o espresui paruošti reikia kavinėse naudojamo tradicinio arba automatinio kavos aparato. Tačiau kavos pasaulyje nuo seno yra kitų puikių kavos ir pieno gėrimų, kuriuos galite pasiruošti namuose ir kurie kadaise netgi įkvėpė atsirasti kapučiną.

Pirmiausia jums pagelbės iš Italijos kilęs moka kavinukas– juo paruošta kava bus artimiausia espresui, liks tik pagardinti ją pienu.

Kita „pieniška“ kava– prancūzų pamėgta cafe au lait. Ji ruošiama naudojant tamsiai skrudintą kavą, paruoštą nuspaudžiamame kavinuke (angl. French press), ir namų sąlygomis išplaktą pieną. Panašų gėrimą rytais geria katalonai, Barselonos pusryčių karalienė Café con leche ruošiama sodraus skonio kavą perpus sumaišant su pašildytu pienu.

Į ką atkreipti dėmesį renkantis pieną?

Įsitikinkite, kad pienas būtų pakankamai riebus (2–3 proc. riebumo). Riebalai suteikia pienui skonio– kuo daugiau riebalų, tuo daugiau saldumo. Jei pieną plaksite, tikrai svarbūs piene esantys baltymai. Baltymai suteikia tekstūros ir putų, tad baltymų turėtų būti ne mažiau kaip 3 g 100-e gramų. Prieš plakdami įsitikinkite, kad pienas būtų šaltas!

Ar tinka augalinis pienas (avižų, migdolų ir kt.)? Ar galite rekomenduoti, kokį rinktis?

Tokį pieną išbandėme ir galime pasakyti, kad jis tinka. Mūsų mėgstamiausias buvo avižų gėrimas. Bet tai skonio reikalas, jei jums patinka saldesnė kava, migdolų ar kokosų pienas tiks labiausiai. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad ne visus augalinius gėrimus pasiseks vienodai gerai išplakti. Kai kurie suformuoja puikią putą, o su kitais taip gerai nepavyksta. Taip pat lyginome to paties pieno skonį– gėrėme jį šaltą, plaktą ir, galiausiai, sumaišytą su kava. Įsitikinome, kad augalinis gėrimas, kurio skonis patinka atšaldyto, nebūtinai patiks plaktas ar sumaišytas su kava.

Kavos aparatų savininkus turiu perspėti– augaliniame gėrime esančios riešutų ar grūdų dalelės gali užkimšti pieno sistemą. Tad jei pieną plaksite ne su garais, o putą ruoš kavos aparatas, augalinio pieno nerekomenduojame naudoti.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis kavos pupeles?

Tradiciškai espreso pupelės yra tamsiau skrudintos, nes tai espresui suteikia daugiau skonio. Sodrus skonis reikalingas, kad, sumaišius espresą su pienu, pienas neužgožtų kavos skonio. Rinkdamiesi pupeles ant pakuotės ieškokite informacijos apie skrudinimo lygį. Vidutiniškai skrudinta kava (pvz., „Paulig Arabica“) skirta ruošti juodai kavai, o ilgiau skrudinta, tamsesnė skirta gėrimams su pienu („Paulig Arabica Dark“, „Paulig Arabica Espresso“).

Kuo espreso pupelės skiriasi nuo paprastų kavos pupelių?

Pirmiausia skrudinimo lygiu. Taip pat gali būti naudojamos skirtingų rūšių kavos pupelės. Į tradicinius espreso mišinius dedama šiek tiek robustos pupelių, jos espresui suteikia sodrumo ir tvirtesnę putą, itališkai vadinamą crema. Tačiau tai, kad esprese turėtų būti robustos, nėra taisyklė. Šiais laikais visiškai įprasta espreso mišiniuose naudoti 100 proc. arabikos pupeles, tuomet espreso skonis yra švelnesnis, mažiau kartus. Būtent tokia yra „Paulig Arabica Espresso“ kava. „Paulig Arabica“ – vidutiniškai skrudinta kava, rekomenduojama juodai kavai arba kavai su pienu ruošti.

„Paulig Arabica Dark“ – ilgiau skrudinta sodresnio skonio kava, mėgstantiems kavą su pienu arba stiprią juodą kavą.

„Paulig Arabica Espresso“ – 100 % arabikos espresas patiks mėgstantiems švelnų kapučino skonį.

Namų darbams – savarankiškumo pamokos

Pats svarbiausias dalykas – suvokti, kad mokosi ne tėvai, mokosi vaikai. Taip teigia psichologė Jūratė Bortkevičienė, nagrinėjanti atsakingos tėvystės temas. Prasidėjus naujiems mokslo metams Jūratė pataria, kaip neperlenkti lazdos dėliojant vaiko tvarkaraštį ir kaip ugdyti atsakomybės jausmą jau nuo priešmokyklinio amžiaus.

Kiek tėvai turi būti įsitraukę į vaikų mokymąsi namuose? Ar kiekvieną dieną svarbu sekti, kaip vaikui sekasi, žinoti, kas jam užduota?

Jei kalbame apie pradinukus, tai svarbiausia mūsų užduotis– padėti jiems išmokti mokytis. Turime jau nuo pirmos klasės padėti vaikams išmokti savarankiškumo, susidėlioti prioritetus, susiplanuoti, kada padaryti namų darbus.

Mums reikia paklausti: kaip sekėsi, ką mokeisi, kokios užduotys užduotos. Svarbu suvokti, kad mokome vaiką savarankiškumo, o ne patys pasitikriname, ką mokytojas pasakė, ir tada nurodome: „Privalai padaryti tą ir aną.“

Tada vaikas greitai „išmoksta“, kad jam visuomet pasakoma, ką daryti. Jeigu ir neišeina užduoties atlikti pačiam, tai kas nors ateina ir už jį viską išsprendžia.

Natūralu, kad iš pradžių vaikas gali neprisiminti visko, kas jam sakoma. Mokslo metų pradžioje, ypač pirmoje klasėje, vaikas patiria stresą, įtampą, vyksta socializacija ir adaptacija. Todėl ir mokytojas iš pradžių neturėtų užduoti daug namų darbų.

O pati pagrindinė tėvų užduotis– pasiklausti, kaip vaikui sekėsi, ką tądien išmoko, pabandyti kartu prisiminti, kokie namų darbai užduoti. Labai svarbu ir pasiteirauti: kaip tau sekėsi susipažinti su draugais? Kas įdomesnio įvyko mokykloje? Juk vaikas mokykloje mokosi ne tiktai disciplininių dalykų, bet ir bendrauti. Bendravimas turi nenutrūkti ir grįžus į namų aplinką, kuri vaikui iki šiol buvo saugiausia.

Kaip tėvams išlaviruoti tarp nuolatinės kontrolės ir pasitikėjimo vaiku? Ar kontrolė nereiškia, jog iš vaiko perimi atsakomybę ir tampi atsakingas už jo mokymosi rezultatus?

Paklausti, kaip sekasi, reikia visada. Tik klausimas „kaip sekasi“ dažniausiai turi atsakymą „normaliai“. Taigi geriau klausti „Ką naujo šiandien sužinojai?“, „Kokių klausimų tau šiandien kilo?“, „Kokio dalyko nesupratai iš karto?“, „Ką sužinojai seno?“ ir t. t. Svarbu, kad klausimai būtų atviri.

Bendravimas turi būti natūralus šeimos procesas. Bet turime atskirti atsakomybes ir parodyti, kad namų darbai– vaiko užduotis, o ne tėvų. Ir jei vaikas jų nepadarys, tai patirs pirmąjį nusivylimą, kaltės, nepatogumo prieš mokytoją ir klasės draugus jausmą. Ypač pradinėse klasėse vaikas tą kaltės ir atsakomybės jausmą išgyvena labai stipriai.

O jei vaikas jo nepatirs, jis ir neišmoks atsakyti už savo darbus, veiksmus. Nuo pat pradžių turime pasakyti: „Galiu būti šalia, bet namų darbus turi atlikti tu. Jei ko nors nesuprasi, galime kartu pasižiūrėti, užsirašyti klausimus, kuriuos galėsi užduoti mokytojai.“ Turime skatinti vaiką ieškoti atsakymo, būti šalia ir palaikyti, tačiau sprendimus jam teks rasti pačiam.

Kaip padėti vaikui, kai nesiseka mokykloje?

Kartais tėvai labai išsigąsta blogo pažymio. Geriau tą blogą įvertinimą gauti pradinėse klasėse, kad tai būtų pamoka. Turime nebijoti leisti vaikui nusivilti ir klysti.

Bet kaip būna iš tiesų? Labai dažnai reikalaujame, kad vaikai būtų tobuli, kad gerai mokytųsi, gautų labai gerus akademinius įvertinimus, nematydami vaikų emocinės būklės. Jei klausinėjame, kokius pažymius gavo draugai, patys skatiname konkurenciją, kurią vaikai ir taip natūraliai junta.

Vaikas jaučiasi gerai, kai žino, kad tėvai visuomet šalia, išgirsta, kad nieko tokio, jei suklydai,– tau pavyks, jei pabandysi iš naujo. Reikia aiškinti, kad įvertinimas nėra pastatymas į eilę, tai parodymas, kad ko nors nemoki, kad toje srityje reikia daugiau padirbėti, galbūt namuose. Jei nesiseka matematika, galbūt namuose galima paspręsti daugiau užduotėlių, pasimokyti rašyti. Galbūt kasdieniuose dalykuose pritaikyti tai, ko vaikui reikia išmokti. Galbūt jam taip bus ir paprasčiau, ir suprantamiau, kai žinias pasikartos saugioje namų aplinkoje.

Svarbiausia– palaikymas, kad esu su tavim, ir gebėjimas išmokyti vaiką, kad mokslai– tavo atsakomybė. Jei vaikas nuo mažų dienų viską atlieka savarankiškai, tačiau matome, kad rezultatai prastėja, o ne gerėja, reiškia, kažkur yra spragų. Turime tuo susirūpinti ir atsisėdę kartu aiškintis, kokia yra situacija, gal net kartu su mokytoja padiskutuoti, kur glūdi problema. Ką papildomai pasimokyti, kad žiniomis pasivytų klasės draugus.

Kartais nežinome, kad vaikas turi disleksiją, disgrafiją, o gal kartais nemato lentos ar gerai negirdi. Vaikas dažnai pats nesupranta, kad taip yra. O tuomet atsiranda ir netinkamų elgesio apraiškų, prastėja rezultatai. Laiku tai pastebėjus ir kartu su mokytoja aptarus problemas, galima viską išspręsti.

O jei vaikui sekasi puikiai? Koks tada turėtų būti tėvų vaidmuo?

Lygiai toks pats. Kalbamės, klausiame, kaip sekasi, kas nutiko įdomaus, su kuo šiandien draugavai, su kokiomis problemomis susiduria tavo draugai. Jei vaikui bus sudėtinga pasakoti, kokių problemų patiria jis pats, jam bus lengviau kalbėti apie draugus, kurie, tikėtina, susiduria su panašiomis bėdomis. Tik nereikia reaguoti kritiškai: „Kaip taip galima? Čia nesąmonė! Tu taip niekada nesielk.“ Kartais mokėkime pasiklausyti ir leiskime vaikams kalbėt.

Tiesa, kai vaikas labai gerai mokosi, reikia atkreipti dėmesį, ar tai nėra baimė ir noras įtikti tėvams. Jei vaikas įsitikinęs, kad yra mylimas tik tada, kai gerai mokosi, jis tampa perfekcionistas, neišmoksta ilsėtis. Reikia stebėti, kad neįvyktų perdegimas. Tačiau gabių vaikų lavinimui taip pat reikia skirti dėmesio. Jei jis mokydamasis su klase nuobodžiauja ir jam viskas yra per lengva, reiktų skirti papildomų, sudėtingesnių užduotėlių. Nes mokydamasis žemesniu lygiu nei gali vaikas pradės tinginiauti, ir tolimesni mokslai nukentės.

Kaip organizuoti vaiko dienotvarkę, kad joje būtų ir prasmingos, individualios veiklos, ir smagaus laiko leidimo kartu?

Labai praverčia tvarkaraščio sudarymas. Vaikai, kurie turi dienotvarkę, žino, kas po ko eina, kada grįžti namo, kada pavalgyti, kada ruošti namų darbus, geriau suvokia, kiek liko laiko ir kokia yra jo atsakomybė. Tačiau ne mes, tėvai, surašome vaikui dienotvarkę, bet pats vaikas ją sudaro.

Pirmokui sudarant dienotvarkę skirsime daugiau dėmesio ir krūvis jam neturėtų būti didelis. Vėliau, kai vaikas pats moka rašyti, padėsime jam susidėlioti planus, pasižiūrėsime, ar ne per daug vaikas prisiplanavo. Bet niekada nesakykime, kad prirašė nesąmonių. Leiskime jam išbandyti tą tvarkaraštį, pažiūrėti, kaip jausis, kad vaikas žinotų, kaip savo laiką skirstyti ir ką koreguoti.

Į tvarkaraštį įtraukime ir šeimos laiką. Labai svarbu, kad vaikas

justų tėvų palaikymą kartu atliekant paprastus dalykus, tiesiog leidžiant laiką kartu. Nes mokomės ne tik iš knygų, bet ir iš šalia esančių pavyzdžių. Geri santykiai šeimoje persikelia ir į mokyklos erdvę. Tuomet vaikas turi mažiau problemų mokydamasis, bendraudamas su mokytoja ir kurdamas naujas draugystes su klasės vaikais.

Ar tokios veiklos kaip mokymasis žaisti šachmatais ar užsienio kalbų stiprina tarpusavio santykius?

Bendri žaidimai ar pomėgiai suartina ir sukuria saugią aplinką vaikui. Kartu įvairios papildomos veiklos lavina. Šachmatai lavina strateginį mąstymą, kalbos– lingvistinius įgūdžius. Galima to mokytis šeimoje, įtraukiant visus šeimos narius, galima lankyti būrelius. Labai svarbu stebėti, kaip vaikas jaučiasi. Yra vaikų, kurie įveiks visą krūvį ir dar norės. Stebėkime, kad nebūtų lankomi vien protinės veiklos reikalaujantys ar vien sporto būreliai. Reikia rasti pusiausvyrą– ugdyti ir meninius, ir sportinius gebėjimus.

Dažnai tėveliai turi labai didelių lūkesčių dėl būrelių: jei jau leidžiu į anglų kalbos būrelį, tai vaikas iškart ims gerai kalbėti. Jei eina į krepšinį– bus profesionalus krepšininkas. Kartais iškeliame per didelius reikalavimus. Būrelis nėra skirtas tik vienam įgūdžiui lavinti. Būrelis– tai sugebėjimas laikytis disciplinos, taisyklių, išmokti, tobulėti, palaikyti kitą, dirbti komandoje, jis moko ištvermės. Vaikas būreliuose mokosi labai daug dalykų, kurie praverčia tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Vaikas užmezga ir puoselėja tarpusavio santykius, mokydamasis bendrauti ir bendradarbiauti.

Leidykla „Šviesa“ kiekvienais metais tėvams ir vaikams pasiūlo naujų priemonių, kurios mokymosi procesą daro įdomesnį ir patrauklesnį. Pristatome smagias naujienas.

SKAITYMO IR RAŠYMO KNYGA 5 metų vaikams

Loreta Barzdonytė-Morkevičienė

Žaidimu pagrįstos mokymosi strategijos vaikui padės lengviau išmokti skaityti ir pasirengti rašyti. Karpydami, kopijuodami, piešdami ir tyrinėdami mažieji susipažins su raidėmis, skiemenimis ir palengva išmoks skaityti.

SKAITYMO IR RAŠYMO KNYGA 6 metų vaikams

Loreta Barzdonytė-Morkevičienė

Atlikdamas žaismingas užduotis, vaikas tyrinės, lygins žodžius ir kurs naujus, pradės rašyti raides pagal rodykles, kopijuos žodžius, įpras įsivertinti ugdymosi pasiekimus.

ŠERLOKAS BONAS. Daugybos lentelės detektyvas

Johnny Marx

Daugybos lentelė taps daug patrauklesnė, jei leisitės į neįtikėtinus Šerloko Bono ir daktarės Katson nuotykius. Spręsdami galvosūkius seksite šėtoniškais profesoriaus Moriarčio pėdsakais ir smagiai įtvirtinsite daugybos lentelės žinias.

ŠERLOKAS BONAS. Sudėties ir atimties detektyvas

Johnny Marx, Kirstin Swanson

Pasinaudodami savo gebėjimu SUDĖTI ir ATIMTI skaičius, imkite ir sužlugdykite šėtoniško profesoriaus Moriarčio planus. Tikrink atsakymus Šerloko Paslapčių Akimi ir raškyk tavo lygį įrodančius matematinius medalius.

ŠACHMATAI. Mokomoji knyga. 2 mokymosi metai

Eglė Čebatorienė, Daiva Paneckienė, Renata Trumpokais

Šachmatai puikiausiai ugdo loginį, strateginį ir kūrybinį mąstymą, tad jei jūsų vaikas bent kiek domisi šachmatais, ieškokite šios knygos, kartu su vaiku įgykite naujų žinių ir susipažinkite su pagrindinėmis šachmatų žaidimo pradžios, vidurio ir pabaigos strategijomis. Tuo pačiu pavadinimu rasite ir pratybų sąsiuvinį.