SENI FILMAI SUGRĮŽTA

Vis dažniau kine siūloma pažiūrėti senų, klasikinių arba ne tokių ir senų, tačiau anksčiau sukurtų lmų. Nusprendėme pasidomėti, kokios senųjų lmų sugrįžimo į repertuarus priežastys.

Šių metų kovą 60-metį švenčiančio kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė sako, kad šis kino teatras jau seniai rodo klasikinius lmus, nes tai jų misijos dalis: „Mūsų repertuaro formavimo principas yra įvairovė – ir kino kultūra, ir kuo platesnė įvairaus kino aprėptis. Pavyzdžiui, ne tik naujas, bet ir senas, ne tik europietiškas, bet ir kitų šalių, kiek prieinamas, kinas. Toliau – stiliaus, žanrų įvairovė, įvairios kino formos – trumpametražis, ilgametražis, lietuviškas kinas ir t. t.“

Pasak „Skalvijos“ programų vadovės Eglės Maceinaitės, vienas svarbiausių kino centro projektų – kino klasikos vakarai. „Kiekvieno mėnesio sekmadieniais kino teatre pristatome klasikinius lmus. Šis projektas vyksta nuo 2014 m. Kasmetę retrospektyvą taip pat skiriame kino autoriui, kurio lmai priskiriami klasikai, – tai Piere Paolo Pasolini, Michelangelo Antonioni, Wong Kar-wai, Elia Suleiman. Kelerius metus „Skalvijoje“ vyksta studentams skirtas ciklas „Kinas po paskaitų“, kurio tikslas yra pasiekti kinu dar tik pradedančius domėtis žmones, kurie dažniausiai pradeda nuo labai žinomų lmų ir autorių – skatiname juos tai daryti legaliai, kino salėje. Mums atrodo, kad kai kuriuos svarbius lmus reikia rodyti nuolatos, tad pastaraisiais metais parodėme Bélos Tarro „Šėtono tango“ (1994), Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“ (1989). Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai Ukrainoje, pradėjome rengti ukrainietiškam kinui skirtą programą, į ją irgi įtraukėme ryškiausius autorius – Kirą Muratovą, Sergejų Paradžanovą, Dzigą Vertovą. Vasaromis „Skalvija“ pristato klasikinius lmus projekte „Gilios upės tyliai plaukia“ – vienas populiariausių seansų buvo Davido Lyncho „Laukinė širdis“ (1990). Anksčiau sukurti lmai buvo rodomi ir „Skalvijos“ 60-mečio proga pristatomoje šventinėje programoje“, – pasakoja E. Maceinaitė.

Kauno kino centras „Romuva“ taip pat nuolatos organizuoja klasikinių lmų peržiūras. Justė Vyšniauskaitė, centro kino programų vadovė, pastebi, kad ši iniciatyva ypač atsigavo šių metų pavasarį, nes iki tol kino teatro pastatas buvo uždarytas rekonstruoti, tad vykdavo tik pavie- niai seansai ir vasaros sezono lauko kinas. „Tačiau jau nuo 2021 m. kartu su „Skalvijos“ kino centru organizuojame kino klasikos seansus. Šios iniciatyvos kontekste pavyko parodyti tokius lmus kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982), „El Topo“ (1970), „Teorema“ (1968), modernią klasiką „Meilės laukimas“ (2000) ir „Malholando kelias“ (2001). Šiais metais organizavome projektą „Kinas, kuriam nereikia žodžių“, kurio metu rodėme nebylią kino klasiką „Aukso karštligė“ (1925), „Metropolis“ (1927), „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920) ir kitas svarbiausias ankstyvojo kino juostas. Šiurpnakčio proga pavyko parodyti laiką pralenkusį Ridley Scotto siaubo lmą „Svetimas“ (1979). Neseniai prasidėjo ir kitas mūsų organizuojamas projektas „Kylantis kinas: nauja Europos kino ambasadorių karta“, kuriuo siekiame žiūrovus, ypač jaunimą, supažindinti su europietišku klasikiniu ir šiuolaikiniu kinu. Projekto seansų ciklą atidarė itališkas, romantikos ir nostalgijos pripildytas „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988).

KLASIKINĘ LITERATŪRĄ SKAITOME, NES TAI YRA LAIKO PATIKRINTI, VERTINGI, IŠ KARTOS Į KARTĄ PERDUODAMI KŪRINIAI. TAIP IR SU FILMAIS.

Lina Sakalauskaitė, projekto „Pamatyk kine“ iniciatorė, pasakoja, kad prieš penkerius metus KINFO.LT pradėtas seansų ciklas, buvo sustabdytas dvejiems metams dėl kovido, o vėliau, bandant jį atgaivinti, prasidėjo karas, tad teko vėl sustoti. „Ir tik dabar pagaliau pasiryžome sugrįžti į kino sales. Grįžome su Stanley Kubricko siaubo kino klasika „Švytėjimas“ (1980). Jis buvo mūsų rekordininkas, prieš penkerius metus sutraukęs daugiausia žiūrovų, bet dabar šį titulą perėmė animė „Spirited Away“ (2001). Filmus rodome tą patį vakarą „Forum Cinemas“ Vilniuje ir Kaune, –pasakoja L. Sakalauskaitė. – Pradėjome rodyti lmus, nes, visų pirma, labai mėgstame įvairų kiną, t. y. seną, naują, kultinį, klasikinį ir iš įvairių šalių, vertiname kino žiūrėjimo patirtį kino salėje. Norėjosi tuo pasidalyti su kitais, tad taip ir atsirado mūsų seansai. Esame parodę tokius lmus kaip: „Traukinių žymėjimas“ (1996), „Nuostabus gyvenimas“ (1946), „Geras, blogas ir bjaurus“ (1966), „Arabijos Lorensas“ (1962), „Nužudyti Bilą“ (2003), „Kovos klubas“ (1999), „Bus kraujo“ (2007), „Jausmų galia“ (2004) ir daugybę kitų, iš viso daugiau nei 30 lmų. Visi mūsų seansai vyksta vieną vakarą, lmus pakartojame nebent po penkerių metų pertraukos.“

VERTA PRISIMINTI IR ANALIZUOTI

Senuosius lmus rodo ir kino festivaliai. Įspūdingą programą praėjusiais metais pasiūlė jubiliejinis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Pasak festivalio įkūrėjos ir meno vadovės Gražinos Arlickaitės, „Scanorama“ seniai rengia temines lmų ar kūrėjų retrospektyvas. Festivaliui tai svarbu, nes būtina tiesti tiltą tarp buvusio ir dabartinio kino: „Kad labai aiškiai pajustume, kaip jis keičiasi, kas ateina, kas išeina, kaip dabar atrodo lmai, sukurti prieš 50 metų. Kaip dabar kuria jauni režisieriai ir kaip tai darė tokie gigantai kaip Milošas Formanas, Dušanas Makavejevas, Raineris Werneris Fassbinderis, Ingmaras Bergmanas ir kiti.“

Vis dėlto G. Arlickaitė nepasakytų, kad praeitų metų festivalyje rodė daugiau klasikos nei įprastai. Pasak jos, taip galėjo pasirodyti, kadangi praeitais metais festivalis paga-