LAUKINIUOSE VAKARUOSE KAIP GYVENIME, KAIP

TAS JAUSMAS, KAD KAŽKAS DIDELIO ČIA NUTIKO IR GALBŪT NUTIKS VĖL

Daužėsi ji dar kelyje čionai, tose alinančiose Tabernaso – vienintelės Europos dykumos – dulkėse, kurios tampa dar labiau neįmanomos vasarą, kai dėl karščio sunku net kvėpuoti. Čia, tarp šių kalnų, uolų ir pilkšvai gelsvų slėnių, vidutiniškai lyja triskart per metus. O vos už pusvalandžio kelio, toje pačioje Almerijos provincijoje Ispanijos pietryčiuose – gaivios palmės, jūros mėlis ir vis brangstantys kurortai.

Čia, šioje europinėje dykvietėje, prieš gerą pusšimtį metų vyko svarbus pasaulio kino istorijos etapas ir buvo nu lmuotas turbūt pats geriausias visų laikų vesternas. Šiandien keleto kilometrų atstumu vienas nuo kito tebėra įsikūrę trys lankytini objektai, tiksliau, trys vieno lankytino objekto atmainos: buvusios vesternų lmavimo aikštelės. Jose vėją laukuose gaudo originaliõs XIX a. Šiaurės Amerikos Vakarų gyvenviečių architektūros fasadai – būtinai bankas, kalėjimas, viešbutis / viešnamis, dar – bažnyčia, arklidės, kalvio ir kitų darbo žmonių dirbtuvės, be kurių neišsiversi.

„Oasys Mini Hollywood“ yra pati didžiausia iš trijų Tabernaso dykumos lmavimo aikštelių ir pati komerciškiausia. Dar blogiau – jos savininkai sumanė narvuose apgyvendinti būrį laukinių būtybių, tarsi zoologijos sodas turėtų ką bendro su vesterno kino žanru. „Western Leone“ yra mažiausia iš trijų ir labiausiai apleista. Praėjusį pavasarį visus jos 8,5 ha buvo galima įsigyti už 2,8 mln. eurų, bet iki galo neaišku, ar kas tai padarė. O ko tikėtis iš trečiosios?

Dulkėtu vieškeliu privažiavusi prie „Fort Bravo – Texas Hollywood“ kontrolės posto, išlipu iš automobilio ir prieinu prie langelio plačiai atverti piniginės – suaugusiajam bilietas atsieina 20 eurų. „Paskubėkite prisiparkuoti, šou prasidės jau netrukus!“ – geraširdiškai pataria kasininkas. „Gal mes ne šou žiūrėti, o banko plėšti atvažiavome“, – mirkteliu jam. „Ech, žinai, mes prie to pripratę. Čia mus apiplėšinėja kasdien“, – neva gailiai atsidūsta jis. Akivaizdu, kad tą vidurdienio spektaklį, kuriame trys banditai apiplėšia banką, bent po kartą jau esame matę abu. Pakikename iš savo šmaikštumo. Tik vėliau man dingtelės, kad jo pasakyme turbūt glūdi ir gili politinė mintis.

Filmavimo aikštele „Fort Bravo“ tapo 1966 m., lankytinu objektu – maždaug penkiolika metų vėliau, kai už 6 tūkst. dolerių aplūžusiais netikrais namais apstatytą dykynę nusipirko kaskadininkas Rafas Molina: „Kad turėčiau darbo, jei čia vėl bus lmuojamas koks lmas.“ Darbo jis tuomet neturėjo ir buvo beveik paskelbęs bankrotą, kol sugalvojo iš turistų imti po 25 pesetas (10 centų) už pasivaikščiojimą po apgriuvusią Laukinių Amerikos Vakarų miestelio imitaciją. Dar po keleto metų pradėjo rengti kaubojų, šerifų ir banditų istorijų vaidinimus, kuriuose scena tampa smėlynė priešais liūdnai pagarsėjusį saliūną ir pats saliūnas. Tie šou yra daugiau linksmi ir pašaipūs nei rimti, tačiau vaidinami su nuoširdumu ir paprastumu, kurio čia, Andalūzijoje – Europos pietuose, ačiū Dievui, netrūksta. Štai aukso prisiplėšę broliai užeina į saliūną išgerti. „Du tekilos!“ – paliepia padavėjai. „Kuris sumokėsite?“ – atėjūnais nepasitiki ji. Vienas jų prieina prie pirmoje eilėje sėdinčio žiūrovo: „Kaip vadiniesi?“ „Andresas“, – nedrąsiai atsako vidutinio amžiaus turistas. „Šiandien tekilą visiems stato Andresas!“ –išsišiepęs sušunka „banditas“, o mes, publika, krizename. Vargšas Andresas vaidinimo metu tame pačiame kontekste dar bus minimas dažnai, o publika kaskart krizens vis garsiau.

Po spektaklio užkalbinu aktorius: koks jausmas dirbti teatre, imituojančiame kiną? „Oi, mums tikrai nenuobodu! Kiekviena diena čia vis kitokia“, –atsako toji padavėja. „Šerifas“ pasakoja, kad jam labai patinka dirbti su žirgais – šie, žinoma, spektakliuose vaidina save, – be to, „Fort Bravo“ ne- retai vyksta vaizdo klipų, reklamų, kartais ir kino lmavimų, kuriuose šie aktoriai taip pat dalyvauja. Be forto ir Laukinių Vakarų miestelio, čia dar yra meksikietiškas kaimas ir prerijų indėnų palapinių tipi gyvenvietė, o ištaigingesnėje viloje apsigyveno visa juodos ir baltos spalvų kačių giminė, tingiai iš tolo stebinti netoliese besiparkuojančius turistus. Matyt, neišvengiamai į savo atliekamus vaidmenis žmogus ilgainiui įsigyveni: kai vienas lankytojas paprašo jį su šeima nufotografuoti ir aš įsijautusi jo telefono ekrane lygiuoju vaizdą, staiga pajuntu man į žandą įremtą pistoletą. Jaučiu jo šaltą vamzdį ant savo veido, girdžiu: „Atiduok telefoną!“, paskui – aktoriaus „bandito“ juoką, atsiprašymą ir beveik šmaikštų savo atsaką. Prisipažinsiu: nė kiek neišsigandau. Juk kino aikštelėje negali iš tikrųjų nutikti nieko blogo, nes viskas – tik vaidinimas. Argi ne taip?

Tačiau vėliau, beklaidžiojant po tą gyvenvietę, kurioje niekas niekada negyveno, ir žvelgiant į ją supantį didingą kraštovaizdį, apima jausmas, kad iš tikrųjų gali nutikti bet kas. Kaip kine, taip ir gyvenime.

SMURTO PERSMELKTA ILGA, Į SAPNĄ PANAŠI MEDITACIJA

Tabernaso dykynėse iš viso lmuota daugiau kaip 300 lmų, tarp jų – „Konanas Barbaras“ (Conan the Barbarian), „Indiana Džounsas“ (Indiana Jones), „Lorensas iš Arabijos“ (Lawrence of Arabia), kai kurie serialo „Sostų karai“ (Game of Thrones) epizodai. Už jos unikalumą 2020 m. Europos kino akademija Andalūzijos dykumai suteikė Europos kino kultūros lobio titulą. Tačiau bene svarbiausias jos nuopelnas kinui – tai, kad prieš pusę amžiaus čia gimė žanras spaghetti western – spagečių vesternas. Taip neelegantiškai jis pavadintas dėl to, kad jį kūrė italai, o žymiausias iš jų buvo vardu Sergio Leone.

Italijos režisieriaus S. Leone’ės kino ekrane sukurti Laukiniai Vakarai – tai sausros persismelkę kalnagūbriai ir tarp

Good, the Bad and the Ugly, 1966 m.). Geriausiu pasaulyje kada nors sukurtu vesternu dažnai vadinama juosta, kaip išduoda jos pavadinimas, pasakoja apie tris personažus: paslaptingą, tylą labiau nei žodžius mėgstantį atėjūną (Gerą), šaltakraujį premijų už nušautus blogiukus medžiotoją (Blogą) ir apsukrų, visada optimistiškai nusiteikusį banditėlį (Bjaurų). Visi trys jie tarpusavyje lenktyniauja ieškodami paslėpto aukso, o aplinkui vyksta JAV pilietinis karas. Žiūrint lmą tampa akivaizdu, kad nė vienas iš pagrindinių veikėjų nėra nei žymiai geresnis, nei blogesnis už kitus: šaudo ir sukčiauja visi trys.

Tačiau smagiausia tai, kad geriausią visų laikų vesterną apie Šiaurės Ameriką sukūrė italai Ispanijoje. Nuorodų į italų nuopelnus šiam žanrui pasirodo ir kitur – pvz., vienoje italų režisieriaus Gabriele’ės Salvatoreso kelio lmo „Marakešo ekspresas“ (orig. Marrakech Express, 1989 m.) scenoje keturi į bėdą papuolusio draugo gelbėti į Maroką automobiliu keliaujantys herojai paklysta ir atsiduria Tabernaso dykumoje, kur juos, kaip italus, prie lmo „Geras, blogas ir bjaurus“ plakato fotografuoja iš kažin kur atklydęs gerbėjas.