MĖNESIO ALBUMAI

Dadcap Tvanas

Self-released

Ilgokai negirdėta roko grupė pagaliau davė savo darbo vaisių, ir nors tvanu jį vadinti galbūt būtų pernelyg stipru, šis EP įrodo, kad laukti vertėjo. „Dadcap“ rokas tikrai nerevoliucinis ar pernelyg inovatyvus – jis kaip tik bando papirkti paprastumu, elementarumu, taip sakant, mėgindamas sukelti audrą mums jau pažįstamoje stiklinėje. Tą pat akimirką mini albumas suteikia taip reikalingos pavasarinės gaivos po visų smegenis apsunkinusių ir iš proto vedusių žiemos mėnesių, nes kartais tau reikia tik gitarų. Nieko daugiau, nieko galvą sukančio ar žarnas plėšančio, o tik paprastų rifų. „White Lung“, „Desperate Jounalist“ ar net klasikinius „Breeders“ primenantis skambesys, popatributų neatsisakantis pankavimas ir šėliojimas nesudaužant galvos į asfaltą – šie elementai yra „Tvano“ pagrindas, kurį į priekį veda ryškus moteriškas vokalas. Gitaros muša bangomis, svoris yra jaučiamas, tačiau maloniausia, kad grupė vis tiek nepraranda savo lengvumo, nepereina į isterišką dirbtinumą ar nereikalingą plėšymąsi, todėl, pavyzdžiui, staiga ramiai nuskambantis kūrinys „#9“ nevirsta kokiu nors svetimkūniu. Aišku, sprendimas nekaitalioti kalbų gal būtų prasmingesnis, bet čia –EP, vizitinė kortelė, pristatyti grupės įvairiapusiškumą. Vis dėlto, kokia ateitis laukia tėčio kepurėtųjų, kol kas sunku pasakyti, nesinorėtų, kad jie pranyktų kitų gitarinių grupių tvane (no pun intended), todėl labiau savitą ir akcentuotą skambesį teks surasti. Talento grupei užtenka, bet kartais velnias slepiasi detalėse, o tų detalių kartais šiame EP pritrūksta. Vis dėlto tikiu, kad praplėsti horizontą ir rasti savo cinkelį šiai grupei bus lengvas darbas. To nuoširdžiausiai linkiu.

(„Spotify“, „Deezer“, „YouTube“, „Soundcloud“)

V Li Namai Alkai

Nordvis

SANTAKA NO RIVERS HERE

Byrd Out

Išeiti iš komforto zonos. Man atrodo, būtent to norėjo Marijus Aleksa ir Manfredas Bajelis, susiburdami į duetą „Santaka“. Juk pirmasis – vienas svarbiausių Lietuvos būgniorų, o antrasis – vienas svarbiausių elektronščikų, tai kodėl gi savęs neperkrovus, netransformavus ar šiaip nepaeksperimentavus? Pavyko įdomiai, ypač dėl to, kad jei nežinotum, kokie vardai slypi po „Santakos“ pavadinimu, niekada nepagalvotum, kad čia yra jie. „No Rivers Here“ yra ramybė, tėkmė ir muzikinis ow kartu, kurių nedrumsčia nei griausmingi kompiuteriniai, nei gyvi dūžiai, lyg muzikantai būtų nusprendę –„OK, mes atiduodam savo esminius toolsus, nes be jų žaidimas bus daug įdomesnis“. Trijų ilgų kūrinių rinkinys, kuris iš esmės susiklauso kaip šiek tiek savo srovę vis pakoreguojanti upė, neapsiriboja kokiu nors konkrečiu žanru. Grubiai tariant, jei Marijaus džiazą ir Manfredo šokių muziką sudėtume į viena ir išimtume, kaip minėjau, beatus, galbūt tai skambėtų kažkaip taip. Akivaizdu, kad tai aukšto lygio eksperimentas, bandantis kūrėjų ribas (ne klausytojų, nes klausytis malonu), tačiau, ar jis ilgam, vieni dievai težino. Iš kitos pusės, jei tai ir bus tik sykis, nes, kaip žinoma, į tą pačią upę du kartus neįbrisi, šie aukšto lygio muzikiniai pabraidžiojimai gali suteikti pakankamai jaudulio. Juk kartais didesniam pulsui nereikia taškymo ir taškymosi. Todėl, jeigu norite kažko neįprasto, čiurlenančio tarp IDM, ambiento ir lengvo avangardo, „No Rivers Here“ gali būti jūsų pasirinkimas. P. S. Tik dabar supratau, kad visi mano su vandenimis susiję reference’ai yra skirti albumui, kuris griežtai sako, kad čia upių nerasta.

(„Bandcamp“, „Spotify“)

Klausant ketvirtojo projekto „Vėlių namai“ albumo į galvą vis šauna tokios banalybės, kaip ritualas, sakralumas, mistika ir visi kiti stereotipai, kurie asocijuojasi su neofolklorinės muzikos žanru. Gerai tai ar blogai, bet vis dėlto juose yra daug tiesos, nes Juliaus Mitės ir komandos darbas persunktas atpažįstamais motyvais, jei ne ausimi, tai pajautimais, įkvėpimais ir atokvėpiais.

„Alkai“ nėra darbas klausytis šiaip įsimetus bet kurį gabalą, tiesiog. Tai albumas, kuris turi į tave nusėsti nuo pradžios iki pabaigos, lyg, kaip ir minėjau, tai būtų ritualas iš gausybės dalių, savotiškos pagoniškos Mišios, kurias intensyvina ritmas (nepritarčiau technoparalelėms, bet tebūnie), bet kurios vis tiek eina tamsiojo folkloro keliu. Įdomu ir tai, kad albumo vientisumas nulemia, jog jame nėra hitų, nėra tokio gabalo, kuris išsyk identi kuotų „Vėlių namus“, tačiau tai ne dėl kokios nors nesėkmės. Bent man tai skamba lyg valingas sprendimas kurti patirtį, o ne tiesiog paklausymą, skleisti žinią, o ne tiesiog šlagerį, ir galiausiai gerbti save, turint idėją, kuria dalytis nereikalingas koks nors pigus triukas. „Alkai“ nėra paprastas albumas, jam reikia kelių kartų, gal net ir ypatingos nuotaikos, nes jo netgi tiesiog tamsiu nepavadinsi, tačiau būtent šie įspūdžiai įtraukia ir neleidžia darbo pamiršti. Todėl nevienareikšmiškai skambantis grupės pavadinimas „Vėlių namai“ yra neįtikimai tiksliai parinktas: be išankstinių nuostatų, be su eravimo, tačiau su paslaptimi, kurioje ir šviesa, ir tiesa perkerta viena kitą.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, )

GARBANOTAS KŪNAS DANGAUS

Self-released

Gali mėgti „Garbanotą“, gali nemėgti, bet paneigti, kad grupė yra viena Lietuvos alternatyviosios scenos agmanių, negali. Jau pats nebežinau, kiek metų jie renka ir renka savo auditoriją, kuri jiems ištikimesnė nei Arūnas Valinskas savajai Ingai. Iš kitos pusės, kaip grupė, dainuojanti apie įvairiausio pobūdžio tekėjimus, „Garbanotas“ šįkart nuskamba kaip reikiant konservatyviai. „Kūnas Dangaus“ yra viskas, ko jūs, kaip gerbėjas, galite tikėtis. Ir tikriausiai laukiate. Svajingos, neskubios melodijos, aidais apipuoštas vokalas ir toji taip pažįstama „Garbanoto“ nuotaika, kuri kompaniją valdė net ne nuo tada, kai jie buvo „Garbanotas Bosistas“, o tiesiog „Bosistas“ (taip nebuvo, bet, atsiprašau, nesusilaikiau). Naujasis darbas yra visi šie koziriai vienoje kaladėje, tačiau jei jums grupės kortos nėra favoritės, tuomet šis LP iš esmės nepakeis jūsų nuomonės. Eidami patikimu keliu vaikinai nepasiūlo ko nors naujo, todėl sunku net pasakyti, kuo šis albumas skiriasi nuo ankstesnės grupės kūrybos. Tai tąsa to, ką bandas darė anksčiau, ir, mano manymu, jis naujų horizontų neatveria. Vis dėlto skambesys skambesiu, o laimingi gerbėjai neklysta, todėl, jei norite tęsinio, jūsų svajonės pildosi. Kalbant apie tekstus – kabinėtis norėjosi. Ne, tikrai nėra kažko, kas išmuštų iš vėžių, tačiau galbūt net to norėtųsi, nes kartais atrodė, kad bandas nuėjo lengviausiu keliu. Pasakysiu tiesiai – retas albumas turi tiek daug įvairiausių tekėjimų (upės, ašarų ir t. t.) ar nuorodų į veido dalis. Vis kyla klausimas, kodėl. Juk apie tiek daug dalykų galima dainuoti, kurti tekstus ir pan., tačiau šis trafaretas, atrodo, tiesiog priaugo prie grupės savasties. Iš kitos pusės, supranti, kad „Garbanoto“ muzika yra daugiau apie atmosferą, bendrą pojūtį, ir detalės šiuo atveju ne tiek jau svarbios. Todėl, jeigu jūs esate šios psichodelinės grupės gerbėjas, norėsite šio „Kūno Dangaus“, o jei ne, galbūt šį vakarą reikėtų paieškoti kito kūno. Nuskambėjo makabriškai...

(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)