UŽKOPTI Į VIENĄ KALNĄ AR Į AŠTUONIS?

DU SUSIPYNÆ LIKIMAI

Ši istorija apie du draugus prasideda nuo jų vaikystės mažyčiame, beveik išnykusiame Italijos kaimelyje. Vienas jų – miesto vaikas Pietras, kurį čia atitempė tėvai. Kitas – Brunas, vienintelis panašaus amžiaus vietinis. Tarp jų užgimsta draugystė, pažymėta žaidimais ir svajonėmis.

Likimas susiklosto taip, kad Pietras lieka miesto, o Brunas – kalnų žmogus. Su visais tokius pasirinkimus lydinčiais pranašumais ir sunkumais. Pirmasis paskęsta beprasmiuose vakarojimuose su žmonėmis, kurie jam iš tiesų nerūpi. Antrasis – toks tolimas miestui, kad primena Robinzoną Kruzą.

Vaikystės vasaras leidę kartu, užaugę Pietras ir Brunas vėl bando vienas kitą suprasti: pasidalyti prisiminimais dienų, kurios anuomet atrodė neypatingos, nors vis dėlto formavo tolesnius abiejų gyvenimus. Pabandyti vėl susikurti ryšį, nors dabar, atrodo, nebeturi nieko bendro.

ŽMOGUS, BANDANTIS SUVOKTI SAVO PASLAPTÁ

To paties pavadinimo Paulo Cognetti romaną adaptavęs režisierių Felixo van Groeningeno ir Charlotte’ės Vandermeersch duetas teigia, kad „Aštuonis kalnus“ statė taip, tarsi tai būtų meilės – bet ne romantiškos, o draugiškos – istorija: „Stengėmės sukurti epinį lmą per mažas detales. Odę stiprybei ir trapumui, kurį viduje nešasi kiekvienas gyvas padaras, žmogus, gyvūnas, augalas ir net kalnas. Norėjome sukurti lmą be cinizmo.“

Būtent šis siekis lme išties ryškus. Tai pasakojimas be grūmojimo pirštu. Nors siužetas vyksta laikais, kurie jau negrįžtamai prabėgo, laikais, kai lipant į kalną reikėdavo rankose neštis detalų žemėlapį, o susisiekti su žmogumi kitoje valstybėje galėdavai tik užsukęs į interneto kavinę, „Aštuoni kalnai“ nebando įrodyti, kad anie laikai buvo geresni ar tauresni už šiuos. Filmo kūrėjams neįdomu lyginti skirtingus periodus.

Filmo centre – amžina žmogaus paslaptis. Ir Pietras, ir Brunas dažnai nesugeba paaiškinti savo elgesio ir pasirinkimų. Nors stengiasi, žodžių nepakanka. Jų ryšys mezgasi visai kitu lygmeniu nei bendravimas žodžiais. Kažkas reikšmingo visuomet lieka visai šalia kalbos, bet į ją neįsispraudžia.

Taip nutinka ne todėl, kad jie vienas nuo kito slėptųsi. Veikėjai ir patys sau yra šiokia tokia paslaptis. Koks žmogus, pridėjęs ranką prie širdies, išties geba atsakyti, kodėl jis nori dalykų, kurių nori, ar kodėl jaučia tai, ką jaučia? Ko gero, dažniau priežastis savo elgesiui sugalvojame vėliau, nei įvyksta pats veiksmas.

Paradoksą puikiai ksuoja pagrindiniai aktoriai – bene didžiausios savo kartos Italijos kino žvaigždės Luca Marinelli ir Alessandro Borghi, abu gebantys net tylėdami ekrane perteikti įspūdingą emocijų diapazoną. Šalia – kaip žmogaus vidus neįveikiami kalnų peizažai, tik dar aiškiau pabrėžiantys, kad pasaulis žodžiais neišsemiamas.

KAM LIPTI Á KALNUS?

Kalnų peizažas šiam paradoksui – itin palankus. XX a. į klausimą, kodėl jis lipa į Everestą, alpinistas George’as Mallory atsakė žodžiais „Nes jis yra“ (angl. Because it‘s there). Taip pat jaučiasi ir šio lmo veikėjai, ypač Brunas. Kodėl mylime kalnus? Nes tai kalnai.

Kaip sako patys režisieriai: „Kodėl kas nors turėtų lipti iki kalno viršūnės? Tam nėra jokios logiškos priežasties ir vis dėlto mes lipame. Vien tam, kad vėliau nuliptume. Ir darome tai apžavėti.“

Meno istorija perpildyta kūrinių, bandančių gėrėtis būties paslaptimis, bet sukeliančių tik nuobodulį. „Aštuonių kalnų“ išskirtinumas – temą papildantys peizažai ir aiškus idėjinis veikėjų kon iktas, suteikiantis įvykiams papildomos svarbos. Akivaizdu, kad lmas įtraukė ir praėjusių metų Kanų kino festivalio žiuri, kuri skyrė dramai savo prizą.

Siekti Vis Vir Ni Ar Pasitenkinti Viena

Priešpriešą sukuria būtent antraštėje minimas klausimas, kas geriau: užkopti į aštuonis kalnus ar į vieną? Bruno ir Pietro atsakymai skirtingi. Vienas jų liks ten, kur gimė, net jei dėl to jį paliks visi aplinkiniai. Čia jo vieta. Kartais jo užsispyrimas atrodo genamas baimės nepritapti moderniame pasaulyje, tačiau jei Brunas ant kalno jaučia pilnatvę, kas galėtų įrodyti, kad mieste gyvenimas išties būtų geresnis?

Pietras keliaus ir kolekcionuos patirtis. Jo šaknys – kartu su juo. Kitame žemyne jis gali jaustis geriau nei namuose. Šia prasme jis modernus žmogus – aštuonių kalnų keliautojas. Jo horizontas – nepalyginti platesnis už Bruno. Tačiau, kol Bruno siela rami, Pietrą gena būtinybė save kaip nors įprasminti.

Filmas, nors ir visiškai kitokiu tonu, pataiko į didžiąją pastarųjų keleto metų kino temą (ryškią tokiuose lmuose kaip „Blogiausias žmogus pasaulyje“ ar „Viskas iškart ir visur“) –būtinybę beribiame pasaulyje save apsibrėžti. Nuspręsti, kad štai – aš. Ribotas, ydingas, bet tvirtas. Kalnų neprivalo būti aštuoni ar vienas. Tačiau jei lipsi į visas viršūnes, greičiausiai nepasieksi nė vienos.