Rekomenduoja menotyrininkas Tomas Ivanauskas

„ROKO RIFAI: MUZIKA SOVIETMEČIU 1960–1990“

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus g. 41).

Paroda veiks iki 2023 08 01.

Muzika – tarsi oras, tarsi deguonis, kuriuo mes visi kvėpuojame. Muzika nepaiso jokių sienų, suvaržymų, cenzūrų. Kaip sako išmintingi žmonės, muzika atneša dangų į žemę. Muzika sukelia revoliucijas, nuverčia režimus. Būtent muzikos labiausiai bijo diktatūros, nes jos kontroliuoti neįmanoma. Augę sovietmečiu (man teko tik dvylika metų šio „gėrio“) žino, kokiais būdais sklido muzika, jos įrašai ir kokią įtaką jie darė. Tai buvo taip trokštamos laisvės gurkšniai. Kai kurie tais gurkšniais paspringdavo, nes ne viskas prasprūsdavo pro sovietinės cenzūros ltrus, tačiau muzika teikė vilties, o viltis yra paskutinis dalykas, ką žmoguje gali nužudyti.

Praeitais metais buvo minima Romo Kalantos susideginimo 50 metų sukaktis. Tikriausiai nedaugelis žino, kad R. Kalanta grojo gitara, gana gerai, kiek tai buvo įmanoma tuo metu, buvo susipažinęs su vakarietiška muzika. Nenuostabu, kad po jo susideginimo režimas smarkiai sugriežtino jaunimo kontrolę ir pirmiausia uždraudė kai kurias populiarias muzikos grupes.

Apie tai ir dar daugiau yra ši puiki paroda. Turtinga savo turiniu, informatyvi ir interaktyvi. Gal tik gaila, kad KGB archyvo dokumentai neišversti į lietuvių kalbą, nes šių laikų jaunimas neskaito rusiškai, o būtent jiems ir būtų labai naudinga sužinoti, kokiomis sąlygomis gyveno jų tėvai. Beje, prieš einant į parodą, labai rekomenduoju paklausyti Domanto Razausko radijo laidą „Pakartot“, kurioje – pokalbis su vienu šios parodos kuratorių Povilu Girdeniu.

ŽILVINAS KEMPINAS „PORTRETAI-FOSILIJOS 2023“

MO (Pylimo g. 17).

Paroda veiks iki 2023 08 06.

Pirmuosius portretus-fosilijas Žilvinas Kempinas sukūrė dar 1996 m. Projektas tęsiamas po 27 metų. Skaičius 27 yra magiškas kultūros pasaulyje. Jonas Mekas į Lietuvą iš Niujorko grįžo po 27 metų. Visi tikriausiai žinote garsųjį „27-erių klubą“, kuris sujungė 27-erių metų Anapilin išėjusius menininkus: Brianą Jonesą, Jimą Morrisoną, Jimį Hendrixą, Kurtą Cobainą, Janis Joplin, Jeaną Michelį Basquiat’ą ir kt. Kažkas yra bendro tarp mirusių menininkų ir Ž. Kempino portretų. Ir tie, ir tie yra virtę fosilijomis, palikę savo atspaudus laiko geologiniuose sluoksniuose. Mūsų veidas – įdomus dalykas. Mes niekada jo nematome tokio, koks jis iš tiesų yra. Gal tik fotogra ja sugeba jį už ksuoti, tačiau dažnai negalime į save nuotraukose žiūrėti, nes nepatinkame patys sau. Žmonės nuo seniausių laikų norėjo įamžinti savo veidą – senovės graikų ir romėnų žymių žmonių pomirtinės kaukės, Agamemnono, Tutanchamono atvaizdai. Daugelis dailininkų tapydavo portretus ir autoportretus, kad įamžintų save ir kitus, kad už ksuotų akimirką, įrašytų save į laiko portretų galeriją. Nenuostabu, kad ir mes daromės asmenukes.

Ž. Kempino įamžinti portretai parodoje atgyja, jų negyvos akys stebi ir stebi mus. Keistas jausmas – žmonės dar gyvi, tačiau, atrodo, tarsi žiūrėtų į mus iš kažkur anapus. Paroda papildyta vaizdo įrašais, parodančiais įkaukinimo procesą, todėl linkiu visiems malonaus ir turiningo laiko.

LINAS JUSIONIS. „HORIZONTO KILPA“

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39). Paroda veiks iki 2023 04 14.

Linas Jusionis, kaip visada, ištikimas savo minimalistinei estetikai. Jo darbai švarūs, abstraktūs, meditatyvūs, į juos tiesiog gera žiūrėti. Bežiūrint galima kai ką ir daugiau įžvelgti – švelniai, raminamai krintančią šviesą, o kai kur ir tamsą, bet ne baugią, o paslaptingą. Geras menas tuo ir geras, kad kiekvienas jame įžiūrės save, tai, kas jį jaudina ar jam aktualu. L. Jusionio paveiksluose vieni matys teniso aikštelę ar vonios plyteles, o kiti – tiesiog geometrines gūras, sulaužytą horizonto liniją. Pavadinimas „Horizonto kilpa“ suponuoja ir loso nę, metazinę erdvę. Tai, kas yra už mūsų zinės regos ribų ir patiriama tik jausmine rega. Ateikite ir patirkite.

DRAUGYSTĖ: JONO MEKO IR ANTANO NAUJOKAIČIO LAIŠKAI

Knygos sudarytojas Ramūnas Čičelis. Dominicus Lituanus, 2022

Praėjusiais metais minėtas Jono Meko gimimo 100-metis gerokai sujudino šio kūrėjo palikimo tyrėjus. Iš, atrodo, begalinio J. Meko archyvo buvo iškapstoma iki tol nepublikuotos medžiagos –poezijos, prozos, lmų scenarijų, fotogra jų, garso ir vaizdo dokumentų. Iš šios medžiagos buvo leidžiamos naujos knygos, lmai, rengiamos parodos, net statomi teatro spektakliai. Tikriausiai vieną didžiausių ir svarbiausių J. Meko archyvo dalių sudaro laiškai. Būtent laiškai geriausiai atskleidžia jo charakterį, požiūrį į įvairias temas, žmones, įvykius, asmenines detales, ne visada malonias. Kaip rašo pats J. Mekas, „Laiškai kartais verčia žmogų raudonuoti“...

Viena tokių knygų, išleistų praėjusių metų pabaigoje, yra „Draugystė: Jono Meko ir Antano Naujokaičio laiškai“. Ją sudarė literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras Ramūnas Čičelis, jau anksčiau tyrinėjęs J. Meko kūrybą ir 2020 m. parašęs knygą „Jono Meko „Aukso vidurys“: kūrybos lotopinė žiūra“.

Algimantas Antanas Naujokaitis (1932–2004) – įvairių lietuviškų laikraščių žurnalistas, redaktorius. Jo iniciatyva buvo išleistos J. Meko knygos „Laiškai iš niekur“ („Baltos lankos“, 1997), „Semeniškių idilės. Reminiscensijos“ (Baltos lankos, 1997), „Trys draugai. Jurgis Mačiūnas, Yoko Ono, John Lennon“ (Baltos lankos, 1998), „Dienų raštai“ (Baltos lankos, 1998).

J. Mekas ir A. Naujokaitis bendravo dešimt metų, nuo 1994 m. iki netikėtos A. Nau- jokaičio mirties 2004 m. gegužę. Būtent šis dešimtmetis ir atsispindi jų korespondencijoje. Laiškai puikiai ir kartais labai jautriai atskleidžia jų bičiulystę. Drįsiu pareikšti, kad pavadinimas „Bičiulystė“, dvelkiantis šiluma ir medumi, būtų tikęs labiau nei „Draugystė“. „Aš atiduodu viską į tavo geras rankas ir gerą galvą...“ – rašo Antanui Jonas. Beje, nors visi aplinkiniai Naujokaitį vadino pirmuoju vardu –Algimantas, J. Mekas jį vadino tik Antanu arba šv. Antanu. „Antanai, blogi reikalai su šitom korektūrom. Jie nori pakeist mano rašymo ritmą, pauzes. Jie nori mane suvadovėlinti. Bet tas jiems pavyks tik po mano mirties... O dabar, Antanai, aš viską uždedu ant tavo pečių...“ Laiškuose netrūksta ir nuoširdaus mekiško pyktelėjimo, atmiešto humoru: „Tarp kita ko: mano kaimas, kuriame užaugau ir apie kurį parašiau „Semeniškių idiles“, vadinasi SEMENIŠKIAI, ne Semeniškės. Ta klaida tau kainuos mažiausiai du butelius.“

Gaila, kad knygos sudarytojas nepažvelgė į platesnį šiuos susirašinėjimus gaubiantį kontekstą. Buvo galima pakalbinti aktyvius šių įvykių dalyvius –A. Naujokaičio sūnų Dalių Naujokaitį, žmoną Staselę Naujokaitienę, „Baltų lankų“ steigėją Saulių Žuką, kurių prisiminimai ir komentarai būtų prasmingai papildę laiškus ir užpildę kai kurias pilkas ertmes, kurių susirašinėjime netrūksta. Tačiau rekomenduoju šią knygą perskaityti ne tik epistoliarinio žanro mėgėjams, ne tik J. Meko kūrybos ir palikimo tyrėjams, bet ir visiems, besidomintiems to (ir šio) meto Lietuvos kultūra.

Rimvydas Stankevičius „ĮSITVĖRIMAI“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023

Rašyti apie poeziją – tai tarsi archeologui iš vienos šukės atkurti visą epochą ar astronomui iš žvaigždžių dulkių sudėlioti mūsų visatą. Rašyti apie poeziją – tai įsiskverbti į poeto sielą, ją sudaužyti į milijonus šukių, šukes paversti dulkėmis ir vėl sutverti iš naujo – tarsi vėjo išpustytą mandalą. Įsitverti ir iš naujo sutverti... neįmanoma.

„Įsitvėrimai“ – naujoji poeto Rimvydo Stankevičiaus knyga. R. Stankevičius už ankstesnius poezijos rinkinius apdovanotas tikriausiai visomis įmanomomis premijomis, o pernai ir pačia svarbiausia – Nacionaline kultūros ir meno premija už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje. Naujausias rinkinys „Įsitvėrimai“ ne veltui taip pavadintas. Eilėraščių eilutės įsitveria ir nepaleidžia. Įsisiurbia, įsigeria į sielą, į odą, į miegą, į dabartį...

Viskas prasideda budimo palatoje, kur tiriamas Dievo buvimas tarp mūsų, sąmonės paribiai, užtemimai, išsėtinės naktys, gynybinės linijos, kur naktis ir nebūtis beveik sutampa, kur gyvenimas tęsiasi, nors nežinia tik link čia ar nuo čia, kur negali atsinešti nuosavo kūno, kur viskas tobula: daiktai – be vardų, žemė – be pėdsakų, tvarsčiai – be kraujo dėmių, kur visas gyvenimas –lyg pro traukinio langą, kur nėra laiko nei skausmui, nei mirčiai, kur visos pasakos pasibaigia gerai, kur kyla mėnulis, kur tobula ir todėl neužrašoma po-

„MŪSŲ IRENA.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023

Jurgos Tumasonytės novelių romanas „Naujagimiai“ –tai jau penktoji rašytojos knyga. Autorė, drįsčiau teigti, labai kryptingai ėjo šio painaus žanro link. Pirmoji jos knyga buvo trumpos istorijos, antroji –užrašyti nutikimai, trečioji –novelės, ketvirtoji – romanas ir štai penktoji – novelių romanas. Įdomu, kokia bus šeštoji? Nežinau, kaip rašytojai rašyti, bet man, kaip skaitytojui, skaityti šį novelių romaną buvo tikrai gana nepaprasta. Pirmiausia jį skaičiau kaip noveles, tačiau vienu prisėdimu perskaityti keletą novelių nelabai mėgstu, nes skirtingos istorijos, veikėjai ir visa kita susimaišo į vieną gniutulą ir tiesiog pradingsta. Kai supratau, kad „Naujagimius“ reikia skaityti kaip romaną, jau buvau primiršęs, kas įvyko knygos pradžioje, koks buvo to ar kito veikėjo vardas, iš kur tas vaikas ir pan., todėl teko knygą perversti iš naujo. Knygoje aprašomi įvairūs eksperimentai tarsi perauga į autorės eksperimentus su skaitytoju. Jaučiausi tarsi dėliodamas dėlionę ar spręsdamas kriminalinį uždavinį, kuriam suprasti reikia nusibraižyti sche- mą su įvykiais, vietovėmis, vardais ir kitomis svarbiomis detalėmis. Kur dar įterpiamos mistinės istorijos, sapnai, pomirtinis pasaulis.

Rašytoja labai profesionaliai žaidžia su skaitytojo vaizduote ir fantazija. Jaučiausi, kad ji, tarsi Vergilijus, vestų mane per įvairius amžius, pasaulius, epochas, materijas, erdves; vienas – pažįstamas, kitas – nujaučiamas, trečias – nesuvokiamas, ketvirtas – į kurias niekada nenorėtum patekti ar net jas susapnuoti. Vienoje novelėje vaizduojamas pomirtinis pasaulis labai panašus į ezija, kur ilgesys, kosminis šaltis ir šviečiantys šviesmečiai, kur tikrovė – tik tu.

Dante’ės Alighieri „Pragarą“, tačiau jį suvokti buvo žymiai paprasčiau, nes nuodėmės, už kurias pasmerktieji kentė kančias, buvo gerai pažįstamos ir ne kartą mūsų istorijos uraganuose patirtos ir išgyventos.

Už kai kurias vis dar neatsiprašyta. „Čia visi nori ko nors atsiprašyti, tik atleisti nėra kam“, – sako viena pasmerktųjų.

„Naujagimiai“ – puiki, sodri, vaizduotę provokuojanti knyga, kuri, beje, lengvai galėtų tapti ir lmu.

Šviesos kaimynystėje kur dursi pirštu –ten skauda, kad ir kur statysi koją – ten muzika... ten niekas daugiau į mane neateis, ten tamsa – visada arčiau, ten laužo šviesų pagražinti plaikstos žmonių siluetai, ten mama dar labai jauna, ten žodžių knibždėlynai, vaikystės stebuklai, gyvenimo muzika, Žaneta, ten dabartis, tikrieji namai, krūmas – paukštis, nejauki bažnyčia, vidinėse kišenėse pamirštos dangaus riekės, vidinės tuštumos, vidiniai priekaištai, vidinis kraujavimas, nualpęs Mocartas, atsakymai ir praregėjimai, skaistykloje sustingusi siela, viršvalandžiai ir nuotraukos negatyvas.

Tikrovė yra restauruotas paveikslas, išėjimas, kurio nebuvo, pūgos, pūgos, pūgos, šiurpas ir lietus, pavargusios kojos ir neritmiški žingsniai, berniukas, vienišas žiburys, reklaminis stendas, šiurkšti žolė, tūkstančiai vienatvių, gatve vėjo gainiojamas maišelis, vienintelis tikras Tu, rūkas, nelankomas kapas, ta pati melodija, laiko skiemuo, kelio ženklai, paukštis, krintantis nuo debesies ir šonu pasuktas raktas.

Rinkinio eilėraščiai poetui yra iki kraujo asmeniški, kaip kažkas rašė – biograniai. Įsitverti dantimis, nagais savęs ir tverti, tverti, tverti... Rašyti apie poeziją neįmanoma, tačiau įdomu.

ATSIMINIMAI APIE IRENĄ VEISAITĘ“

Sudarytoja Reda Pabarčienė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023.

Irena Veisaitė – literatūrologė, germanistė, teatrologė, pedagogė, Atviros Lietuvos fondo steigėja ir ilgametė valdybos pirmininkė –šį pasaulį paliko 2020 m. gruodžio 11 d., būdama 92 metų. Jai skirtoje knygoje atsiminimais apie ją dalijasi 90 jos bičiulių. Pritrūko dviejų iki simboliško skaičiaus ir būtų buvę po vieną liudijimą kiekvieniems nugyventiems metams. O nugyventa, išgyventa, pergyventa, užgyventa buvo daug! Jei norite patirti visas I. Veisaitės gyvenimo istorijas, kurios kartais skamba kaip nerealistiškas kino scenarijus, rekomenduoju perskaityti jos ir kultūros istoriko Aurimo Švedo pokalbių knygą „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.

Būtent apie Irenos skaidrumą knygoje „Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“ ir kalba visi pašnekovai. Apie jos sielos skaidrumą, išmintį, toleranciją, meilę, atleidimą, dosnumą, ištvermę, pagarbą, atjautą, tikėjimą ir pasitikėjimą. Knyga ne tik apie I. Veisaitę, bet ir apie ją prisimenančius. Kiekvienas pašnekovas pasirenka savo pasakojimo būdą. Vieni atviriau dalijasi prisiminimais, kiti – tik Irenos laiškais, tačiau visuose justi netekties skausmas.

Pasakojimuose atsiskleidžia to meto svarbiausi kultūriniai įvykiai, literatūros, teatro, muzikos pasaulių aktualijos, asmenybės. Skaitytojui praveriamos ne tik I. Veisaitės buto, kuriame vykdavo intelektualios diskusijos, įvairių kultūros reiškinių aptarimai ar tiesiog draugiški pasisėdėjimai, bet ir jos širdies, dvasios durys. „Daugeliui atsiminimai gimė kaip atsisveikinimas su Irena, pagarbos ir dėkingumo pareiškimas jai ir savo pasirinkimų įprasminimas per santykį su ja ir drauge praleistą laiką“, – rašo knygos sudarytoja. Šiek tiek keista, kad nėra Vytauto Landsbergio, kuris ne kartą yra minimas knygoje ir su kuriuo Irena palaikė gražius santykius, prisiminimų. Trūksta ir jos dviejų mėgstamų režisierių – Gintaro Varno ir Oskaro Koršunovo liudijimų. Tačiau, kaip sako knygos sudarytoja, tikėtina, kad atsiminimai ir toliau bus renkami ir galbūt publikuojami naujuose knygos leidimuose.

Man asmeniškai neteko pažinti I. Veisaitės, nors ne kartą teko ją kviesti į O. Koršunovo teatro spektaklius ar skaityti jos spektaklių recenzijas. Todėl ši ir anksčiau minėta A. Švedo knygos yra vienintelis būdas pažinti ją. Taip pat ir per muziką. Garsiausio Estijos kompozitoriaus, artimo I. Veisaitės bičiulio Arvo Pärto vienas žymiausių kūrinių „Für Alina“ yra skirtas Irenai, nors ir pavadintas Irenos dukros Alinos vardu. Todėl labai rekomenduoju, skaitant šiuos pasakojimus, juos įsigarsinti ir šiuo jautriu kūriniu. Nekantriai laukiu ir režisierės Giedrės Žickytės naujojo dokumentinio lmo „Irena“.

Migluma Nebula

Migla Records

Būti jaunu kūrėju smagu: visas pasaulis atrodo didelis ir platus, o jame viskas – atvira ir įmanoma. Vis dėlto šis atvirumas ir įmanomumas, didumas ir platumas kartais gniaužia kvapą, nes svaiginančią laisvę dar reikia ir suvaldyti. Miglės Palkevičiūtės projektas „Migluma“ susiduria su tokiomis bėdomis: EP „Nebula“ pulsuoja gyvybingumu ir kūrybišku polėkiu, tačiau tam tikros kontrolės jam pritrūksta. Nuo pat pirmos akimirkos jau gali girdėti, kad kūrėja – maksimalistė. Dėdama įvairiausias temas į vos šešis kūrinius, ji bando aprėpti tokius plotus, kuriuos retam muzikantui pavyksta apdainuoti keliuose albumuose. Panašiai nutinka ir su muzikinėmis įtakomis: art pop elektroniniai garsai, liaudies muzika ir net Laurie Anderson motyvas – viskas šiame albume maišosi į vieną pirmapradę sriubą, kurioje pradžia virsta pabaiga ir t. t., ir pan. Tokio energingo kūrybiškumo klausyti įdomu, žavi ir Miglumos ambicingumas, noras traukti visus savo ginklus, tačiau galbūt keli paprastumo lašai nebūtų sutrukdę. Smūgis smūgiu, tačiau atsirinkti, kas yra svarbiausia, o kas turi likti nuošalyje, irgi svarbu. „Nebula“ yra tikrai dėmesio vertas darbas, šis debiutas – tarsi besiritanti energijos ir drąsos liepsna, ir net jeigu jam tikslumo kartais pritrūksta, vis tiek įdomu. Reikia suprasti, kad kūrėja bandė sudėti visą save ir tai kartais gali apsvaiginti tiek ją, tiek ir klausytoją. Ateityje labiausiai norėtųsi, kad į kūrybą būtų pažvelgta šiek tiek paprasčiau, šiek tiek konvencionaliau ir šiek tiek paklūsta žanro taisyklėms. Net keista, bet mini albume pritrūksta earwormo, kad išsyk atpažintum, jog čia Migluma. Iš kitos pusės, jei Migluma yra gaivalas, i buy it.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Pakartot“, „Soundcloud“)