EKRANUS

jie buvo sukurti, – tęsia G. Arlickaitė. – Turiu galvoje tris A. Puipos lmus, rodytus festivalyje. Priminėme laiką ir kontekstą, kai jie buvo sukurti. Norėjome pagerbti išėjusius savuosius – rodyti trys trumpametražiai Vytauto Damaševičiaus lmai, taip pat „Strazdas – žalias paukštis“ (1990), skirtas kompozitoriui Broniui Kutavičiui, rašiusiam daug muzikos lietuvių lmams, atminti. Šia programa norėjome parodyti, kad mūsų kino istorija yra gyva, joje daug gražių, prisiminti ir analizuoti šiandien vertų dalykų.“

DOMISI DAUGIAU

„Matome, kad kino festivaliai įtraukia daug klasikos, atsiranda vis daugiau kitų iniciatyvų, rodančių anksčiau sukurtus lmus, kino teatrai regionuose nori rodyti daugiau klasikos, – teigia „Skalvijos“ kino centro direktorė V. Levickaitė. –Negaliu tiksliai atsakyti, kodėl, bet logiškas atsakymas tikriausiai būtų, kad atsiranda didesnis poreikis. Turbūt jaučiama, kad žiūrovai nori tokių lmų. Kitas labai geras įrodymas –„Kinas po žvaigždėmis“. Šių metų programoje buvo vien tik klasikiniai lmai ir, manau, tai buvo labai sėkmingas ėjimas. Kiek žinau, beveik visi bilietai buvo išpirkti. Vadinasi, žiūrovams įdomu. Tada, kai yra poreikis, ir bandoma jį atliepti. Ar yra ir kokia nors kultūrinė priežastis – nežinau. Ar tai rodo, kad žmonės nori būti labiau išsilavinę kino srityje, patobulinti savo kultūrines kompetencijas?“ liau realizavo idėją, kurią turėjo jau seniai, – tai retrospektyva, skirta daugiau nei vienam žmogui, nes, pasak pašnekovės, personalijų, kurios nusipelno retrospektyvaus žvilgsnio, dar yra labai daug. „Norėjome, kad šiais metais retrospektyvinė programa būtų iš dviejų dalių: pirmoji, skirta teatro santykiams „Kinas ir jo antrininkas“, ir antroji „Iš arčiau“, kurioje būtų ne viena personalija – kūrėjai, kuriems praeitais metais būtų sukakę 90 metų. Joje išsirikiavo vienu metu kūrę garsūs režisieriai, kurie ne tiek panašūs, kiek labai skirtingi, – galėjome stebėti, kokie skirtingi jų režisūriniai potėpiai, kokia skirtinga stilistika, koks originalumas visų kartu ir kiekvieno atskirai. Ši programa tam tikra prasme yra paliudijimas, kad kinas iš niekur neatsiranda, kad jis turi labai gražią savo tėkmę ir toje tėkmėje gali rasti iškilusių uolų. Tai lmai, kurie nepasensta net ir praėjus 50–60 metų. Dabar pristatydama naujausius europiečių lmus, apdovanotus, pagarbintus ir visokius kitokius, dažnai galvoju, ar po 50 metų apie juos kalbėsime taip pat, kaip dabar kalbame apie François Truffaut, M. Formaną, D. Makavejevą ar Peterį Brooką“, – mintimis dalijosi „Scanoramos“ direktorė.

„Be šios retrospektyvos, dar apžvelgėme savo, lietuvių, kino istoriją. Atrinkome tuos lmus, kurie, mano nuomone, nesulaukė deramo dėmesio nei iš žiūrovų, nei iš kritikų, tada, kai

Kino teatrų „Pasaka“ direktorė Andrė Balžekienė teigia, kad pastarieji keleri metai buvo nelengvi ir daug ką keičiantys: pandemija, karas Ukrainoje. Būtent šiame turbulencijų kontekste kino teatrui norėjosi sugrąžinti žiūrovams kino žiūrėjimo didžiuliame ekrane malonumą, aistrą lmams ir kino magijai: „Tai padaryti galėjo tik patys geriausi. Taip programoje „Kinas po žvaigždėmis“ atsirado dešimt laiko patikrintų lmų, dėl kurių daugelis apskritai pamėgo kiną.“

„Nors apibendrintų duomenų neturime, o klasika visada buvo aktuali ir rodoma, dabar galime pastebėti kiek intensyvesnį nei įprastai klasikinių arba jais pretenduojančių tapti lmų sugrįžimą į kino teatrų repertuarus“, – kalba A. Balžekienė.

Ji įžvelgia kelias galimas priežastis: „Po karantino vis dar ne iki galo sugrįžęs naujų lmų srautas ir žiūrovų elgsenos pokyčiai. Mažesni lmai, nepriklausomas kinas sunkiau pritraukia žiūrovų į kino teatrus, todėl natūralu, kad programų sudarytojai ieško įvairių alternatyvų. Viena jų – kino klasika. Ji restauruojama, pritaikoma naujoms raiškos galimybėms, įdiegtoms kino teatruose, iš naujo parodoma nemažai kino meistrų lmų. Beje, ši tendencija pastebima ne tik Lietuvoje.“

„Skalvijos“ direktorė V. Levickaitė mano, kad seni lmai – ne tik paveldas, kurį pasidedi archyve ir laikai. Žmonės nori pažinti šiuos lmus ir jais mėgautis. „Klasikinę literatūrą skaitome, nes tai yra laiko patikrinti, vertingi, iš kartos į kartą perduodami kūriniai. Taip ir su lmais“, – pastebi ji.

SENŲJŲ FILMŲ REIKŠMĖ

„Pamatyk kine“ iniciatorė L. Sakalauskaitė, be anksčiau minėtų iniciatyvų, prisimena, kad per pastaruosius dvejus metus į kino repertuarus buvo grįžę tokie lmai kaip „Amelija iš Monmartro“ (2001), „Romeo ir Džuljeta“ (1996), „Įsikūnijimas“ (2009) ar „Titanikas“ (1997). „Tikrai geri lmai ir klasika – niekada nesensta.

Jei lmas iš tiesų geras, jis veikia, nepaisant to, kada buvo sukurtas, o platesnės kūrybos aplinkybės tik praplečia akiratį ir žinias. Tada pradedi atpažinti, koks režisierius, ką pasiskolinęs iš senesnių lmų, kokie lmai yra perkuriami n kartų pagal tą pačią formulę ir t. t.“, – mano pašnekovė.

„Kai kuriose šalyse visiškai įprasta repertuare rasti senų lmų, tai labai priklauso nuo kino kultūros toje šalyje. Pastaraisiais metais teko girdėti, kad Q. Tarantino atidarė kino teatrą, kuriame rodo išskirtinai senus B kategorijos lmus ir salės būna pilnos, – pasakoja L. Sakalauskaitė. – Kino lmai pirmiausia buvo ir yra kuriami kino ekranui, jame jie geriausiai atsiskleidžia ir joks namų kinas neatstos patirties žiūrėti gerą, įdomų lmą kartu su gausia auditorija.“

Kauno kino centro „Romuva“ atstovė J. Vyšniauskaitė pastebi, kad klasikos seansų netrūksta ir užsienyje – Europoje yra ir speci škai seniems lmams rodyti skirtų kino teatrų.

Pasak V. Levickaitės, kalbant apie arthauso kino teatrus, kuo didesnis kino teatras, tuo didesnis prestižas yra rodyti klasikinį kiną: „Taip pat priklauso, kiek klasika yra populiari toje šalyje. Šalyse, kurios yra didesnės ir turi gilias kino tradicijas, pavyzdžiui, Prancūzija, Lenkija, klasikinio kino poreikis yra dar didesnis.“

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyksta jau septyneri metai, nuo 2016 m. „Jis atsirado iš noro ir atsidavimo rodyti, supažindinti ir keisti kino žiūrovų supratimą apie šiek tiek užmirštą kino istorijos etapą, – pasakoja festivalio sumanytojas ir vienas iš organizatorių Aleksas Gilaitis. – Kadangi 2016 m. pats jau buvau baigęs kino paveldosaugos studijas, tad turėjau pakankamai žinių apie kitose šalyse vykstančius archyvinius kino festivalius ir galėjau pamatyti tiek Lietuvos kino rodymo lauko, tiek žiūrovų supratimo apie kino istoriją spragą. Juo labiau kad pats iš prigimties tikrai nesu organizatorius, pasisekė, kad draugas ir kolega Dmitrijus Gluščevskis tuo metu jau dirbo „Scanoramoje“, turėjo pakankamai jėgų ir ūpo palaikyti ir padėti sukurti „Pirmosios bangos“ pamatus. Trumpai tariant, manau, buvo tinkamas laikas, vieta ir tinkami žmonės, kuriems atrodė būtina paprastuoju – rodymo kino teatre – būdu kalbėti apie primirštą kino istorijos etapą.“

MAŽESNI FILMAI, NEPRIKLAUSOMAS KINAS SUNKIAU PRITRAUKIA ŽIŪROVŲ Į KINO TEATRUS, TODĖL NATŪRALU, KAD PROGRAMŲ SUDARYTOJAI IEŠKO ĮVAIRIŲ ALTERNATYVŲ.

A. Gilaitis mano, kad svarbu rodyti visokį kiną, tiek ankstyvą, tiek vakar sukurtą, tiek Holivudo produkciją, tiek Sovietų Sąjungoje kurtus propagandinius lmus. „Laikausi nuomonės, kad lmai nesensta, ir kiekvieno žiūrovo patirtis su konkrečiais lmais yra unikali ir savitai svarbi. Viena iš „Pirmosios bangos“ misijų yra priartinti pirmųjų dešimtmečių kiną prie Lietuvos žiūrovo, pratinti žiūrovo akį prie šiek tiek kitokių kino kalbos formų ir suteikti galimybę festivalio lmus pamatyti originaliomis, autentiškomis kino teatro sąlygomis, kokioms tie lmai ir buvo sukurti“, – pasakoja pašnekovas.

BESIKEIÈIANTI KINO INDUSTRIJA

Dar viena priežastis, kodėl senų lmų daugėja kino teatrų repertuaruose, – jų teisės tampa vis prieinamesnės. „Kino teatrų virtuvėje yra problema, kad dažnai norėtume parodyti vieną ar kitą lmą, bet nebūtinai susirasi teisių turėtoją.

Tai po truputį keičiasi, nors ir ne tokiais tempais, kaip mes norėtume, – sako V. Levickaitė. – Yra agentų, kurie specializuojasi klasikinio kino teisių administravimo srityje. Tada labai aišku, į ką kreiptis, ir tai sutaupo laiko resursų. Tai gali tapti ilgalaikiu bendradarbiavimu – kai agentas žino, kad kino teatras yra nuolatinis klientas, dažnai rodo kino klasiką, tuomet jis gali pasiūlyti geresnę kainą.“

Tačiau, pasak G. Arlickaitės, kino festivaliams klasikiniai lmai dabar ne visada yra taip lengvai prieinami, o kartais net dar sunkiau: „Darosi vis sunkiau ir sunkiau surengti retrospektyvų, nes teisės yra vienoje šalyje, kopija –kitoje, viskas gana brangu. Yra restauruotų ir nerestauruotų lmų. Surengti retrospektyvą kaip buvo sunku, sudėtinga ir brangu, taip ir liko.“

Anot A. Gilaičio, nors per pastaruosius metus Lietuvoje tikrai šiek tiek padaugėjo galimybių pamatyti klasikinių kino kūrinių skaitmeniniu kino formatu, tačiau galimybės rodyti archyvines kino juostas ir palaikyti aukštus technologinius standartus yra gan skurdžios.

„Ten, kur kino pasiūla visada buvo itin įvairi ir dažnai atstovaujanti visiems kino istorijos laikmečiams, jokio susidomėjimo nuosmukio ir nebuvo. Kaip pavyzdžius galiu paminėti tiek Paryžiuje ir Londone nuo pat šeštojo dešimtmečio itin aktyviai gyvavusius kino klubus ir sinematekų sales, tiek Italijoje aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais susikūrusius, dabar laikomus seniausiais ir svarbiausiais archyvinius kino festivalius. Galima sakyti, kad minėtose vietose tais laikais galimybės parodyti tam tikrų lmų buvo panašios kaip ir šiandien, bet būtent mūsų kraštuose buvo labai ribotos galimybės – pirmiausia dėl politinių, o vėliau ir dėl technologinių priežasčių. Dėl to tas kino įvairumas ir galimybė pamatyti klasikinių kūrinių kino ekrane pas mus atsirado palyginti neseniai ir gan pavėluotai“, – pastebi A. Gilaitis.

SENIEJI FILMAI VIRTUALIOJOJE ERDVĖJE

Paklausta, kodėl „Skalvijos“ kino centrui buvo svarbu rodyti senus lmus virtualiojoje platformoje (šiuo metu kino centras virtualiosios salės jau nebeturi – aut. past.), V. Levickaitė atsako: „Tai susiję su mūsų misija – mes sergame už legalų kino prieinamumą. Kuo daugiau galimybių žmonėms legaliai pasižiūrėti klasikinį kiną, kuo pasiūla įvairesnė, tuo kino kultūra Lietuvoje bus stipresnė. Internetas ir VOD platformos yra vienas iš tokių lmų sklaidos būdų.

Panašiai mano kino teatrų „Pasaka“ ir „ŽMONĖS Cinema“ direktorė: „Kino klasiką žiūrovai pamatyti gali ir mūsų namų kino platformoje internete. Džiugu suteikti galimybę kino klasiką pamatyti legaliai, netampant piratais.“

„Žmonės ir virtualiojoje erdvėje žiūri klasikinius lmus. Nauji lmai nelyderiauja ir nekonkuruoja su senais. Virtualiosiose salėse jie sulaukia tiek pat dėmesio kaip ir kino teatrų repertuaruose“, – priduria V. Levickaitė.

SKIRTINGOS RODYMO PATIRTYS

ŽIŪROVAMS PRITRAUKTI Pasak „Pasakos“ direktorės, šiais laikais kultūrinių veiklų pasirinkimas labai platus. Kaip teigia A. Balžekienė, žiūrovai vertina išskirtines, netipiškas patirtis: „Įvairūs pristatymai, diskusijos, gyva muzika, išskirtinė erdvė pritraukia didesnę auditoriją.“

„Papildomos vertės reikia, manau, daugeliu atveju. Net ir populiarios klasikos atveju. Ji padeda pritraukti žmonių, – pritaria V. Levickaitė. – Man atrodo, kad, pavyzdžiui, „Skrydžio virš gegutės lizdo“ parodymas Valdovų rūmų kieme daugumai žmonių yra patrauklesnis nei seansas „Skalvijos“ kino centre. Be abejo, daliai žiūrovų svarbu lmas, nebūtina papildoma vertė. Po kovido įsigalėjo tendencija, vadinama eventizacija: kino teatrai turi dėti daugiau pastangų ir galvoti apie daugiau papildomų verčių, kurios motyvuotų auditoriją ateiti į kino teatrų sales. Tai galioja absoliučiai visiems seansams, ne tik klasikos.“

„Romuvos“ programų koordinatorė nemano, kad šiems seansams tai yra absoliučiai privaloma, bet, jos nuomone, jeigu pavyksta kokybiškai pritaikyti papildomą renginio programą, kuri atlieptų rodomą lmą, – prasminga ir įdomu. „Ko gero, originaliausias pastarųjų metų sprendimas buvo mūsų bendradarbiavimas su klubu „Lizdas“. Pavyko suorganizuoti nebylios siaubo klasikos „Nosferatu“ (1922) seansą su gyvai kuriamu elektroninės muzikos takeliu. Renginyje buvo įdomu stebėti, kaip šimtmetį perkopusi juosta dera su šiuolaikine muzika“, – sako J. Vyšniauskaitė.

„Manau, visais atvejais svarbiausia yra suteikti galimybę lmui perteikti norimą emociją / žinutę ir papasakoti savo istoriją. Ir tai pasiekti gali prireikti labai skirtingų būdų, – mano „Pirmosios bangos“ idėjos autorius. – Esame rodę lmų, kurie patys už save kalba ir patys prisitraukia savo žiūrovą, bet rodėme lmų, kuriuos būtina rodyti iš autentiškos unikalios 35mm juostos arba kurių tiesiog neįmanoma parodyti be unikalios muzikos. Nebylaus kino muzikos parinkimas yra itin svarbi ir atsakinga seansų organizavimo dalis, kadangi nebylūs lmai yra be galo priklausomi nuo muzi- kantų pasiruošimo, stilistikos, gebėjimo neužgožti ir padėti lmui perteikti emocijas ir dramaturgiją. Apie skirtingas nebylaus kino akompanavimo tradicijas galima būtų parašyti atskirą straipsnį, bet, mano manymu, ieškodamas ir atrinkdamas lmus, kartu ieškai ir garsų, muzikantų ar bent jau garsinio įsivaizdavimo, kokie instrumentai ar konkretūs muzikantai labiau tinka vieniems ar kitiems lmams. Negana to, reikia pripažinti, kad visos programos sudarymas ir muzikantų parinkimas yra itin subjektyvus ir asmeniniam skoniui pavaldus procesas. Todėl skonio ir supratimo vystymas ar bent jau formos palaikymas šiuo klausimu yra viena iš pagrindinių kino programos sudarytojo užduočių.“

„Nebylieji lmai nusipelno didelio dėmesio ir būti parodyti taip, kaip buvo rodomi būtent tada, kai juos lydėjo muzika“, – teigia „Scanoramos“ vadovė G. Arlickaitė. Praeitų metų spalio pabaigoje, prieš „Scanoramą“, festivalis kartu su Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru pakvietė į išskirtinį renginį

Šv. Kotrynos bažnyčioje – danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo kino šedevrą „Žanos d‘Ark aistra“ (1928) su specialiai jam sukurta kompozitoriaus

B. Kutavičiaus (1932–2022) muzika. „Šis projektas gimė 2009 m., kai Vilnius buvo kultūros sostinė. Tada ta proga mums norėjosi sujungti europietiškąją senąją kino kultūrą su labai modernia šiuolaikine lietuvių muzikos kultūra. Taip atsirado idėja, kad

B. Kutavičius sukurtų originalų didžiulės apimties muzikinį kūrinį orkestrui. Projektas pavyko ir buvo labai palankiai priimtas, todėl dabar, prieš pat jubiliejinę „Scanoramą“, kai jau atsisveikinome su B. Kutavičiumi, norėjosi atiduoti pagarbos duoklę šiam labai kukliam, bet didžiam lietuvių kompozitoriui ir jo muzikai. Man dabartinė orkestro traktuotė buvo labai artima – ji tokia harmoninga, tokia aiški, tokia preciziška, tokia kutavičiška“, – ypatingu ankstyvojo lmo seansu džiaugiasi G. Arlickaitė.

Jos nuomone, šiuolaikiniai kino teatrai nėra labai gerai pritaikyti orkestro skambesiui, todėl tokiems renginiams dažnai ieškoma netradicinių erdvių. Todėl, pasak „Scanoramos“ direktorės, Šv. Kristoforo orkestras grojo savo tradicinėje vietoje – Šv. Kotrynos bažnyčioje.

„Kad nebylieji lmai yra tokia neišsemiama versmė, rodo mūsų kitas projektas –ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Kiek daug buvo atrasta tada, kai kinas nesinaudojo tokiomis technologijomis, kaip dabar, kai jame nebuvo garso, kai jame taip rezervuotai egzistavo spalvos. Kiek daug jis turėjo, kiek daug jis buvo atradęs“, – su meile kinui pasakoja G. Arlickaitė.

Tekstas ir nuotraukos Giedrės Steikūnaitės Pasigirdus pirmiesiems šūviams, nevalingas instinktyvus krūptelėjimas per visus nuvilnija tarsi banga futbolo stadione. Šiandien čia mūsų susirinkę kelios dešimtys, o uždaroje patalpoje – šiame tamsiai dažytomis lentomis iškaltame Laukinių Vakarų saliūne – šūviai skamba garsiau, nei galėtum iš anksto įtarti: juk kulkos netikros, pistoletai – kad ir iš metalo, bet vis tiek žaisliniai, šaudo ne tikri banditai, o jais persirengę aktoriai, ir apskritai – dabar čia vyksta šou, vaidinimas, spektaklis. Pykšt pokšt, visi paplosime, sušuksime „Bravo!“, o tuomet išsiskirstysime, ir baigta.Netikra. Suvaidinta. Iliuzija.Tai kodėl taip daužosi širdis, lyg numanydama kažką ypatingo?