VAKARUOSE –KINE žanro

jų tyliai alsuojantys slėniai, gerai įdegę ir kiek murzini vaikai, savaitę ar daugiau nesiskutę piktadariai ir vieniši šūviai kažkur dykynėje, tada daug mirtinų šūvių ir daug tokios mirties nusipelniusių, kurie greitai dingsta ir iš ekrano, ir iš žiūrovų dėmesio lauko. Ir žvilgsniai – geriečių, blogiečių ir sutrikusių –tarp kurių šokinėja kamera ir kurie žiūrovams kelia žymiai daugiau įtampos nei tie šūviai. Italų vesternai ypač įsimintini ir dėl savo muzikos (beje, vesternai dar anksčiau buvo vadinami operomis su žirgais). Muziką garsiausiems S. Leone’ės kūriniams, kaip ir dar maždaug 30-iai kitų lmų, parašė italas kompozitorius Ennio Morricone. Kažkas jo kūrybą yra pavadinęs „barškuole gyvate perkusijoje“. Tos itin įtaigios melodijos ypač tinka kaip garso takelis kelyje –pabandykite.

„Matai, drauge, šiam pasauly yra dviejų tipų žmonės: tie, kurių rankose užtaisyti ginklai, ir tie, kurie kasa. Tu – kasi.“ /// „Geras, blogas ir bjaurus“, 1966 m.

S. Leone nustatė stiliaus ir tono standartus spagečių vesterno žanrui, ekrane įkurdino tylaus, paslaptingo nepažįstamojo personažą ir padarė Clintą Eastwoodą žvaigžde, tačiau pats buvo beveik nežinomas, kol kino teatruose pasirodė jo lmas „Už saują dolerių“ (it. Per un pugno di dollari, angl. A Fistful of Dollars, 1964 m.), pirmasis vadinamojoje „Dolerio trilogijoje“. Jame mūsų tylusis herojus atsiduria nustekentame Meksikos kaime, kur jau ilgą laiką pešasi dvi šeimos: viena jų užsiima alkoholiu, kita – ginklais. Atvykėlis sumaniai manipuliuoja abiejų šeimų silpnybėmis ir, joms kibus viena kitai į gerklę iki paskutinio kraujo lašo, pats iškeliauja nansiškai praturtėjęs. Praturtėjo ir lmą sukūrusi Italijos studija, nes jis tapo vienu daugiausia uždirbusių lmų šalies kino istorijoje.

Juostą pradėjus rodyti JAV, ėmė kapsėti ne tik liros, bet ir doleriai, tačiau JAV kritikai lmą pliekė už tai, kad jame per daug smurto. O, ironija: palyginti su dabartine Holivudo produkcija, smurtas anuomečiuose euro- piniuose vesternuose šiandien atrodo tarsi nekaltas pokštas vaikų darželyje. Tačiau tada jo buvo „per daug“, todėl kai kurie vesternai būdavo cenzūruojami – apkarpomi ar net uždraudžiami. S. Leone kūrė herojus, neretai tik truputį geresnius nei lmo blogiečiai. „Jam buvo pabodusios ilgos kalbos JAV vesternuose, jis norėjo veiksmo, –spagečių vesternams skirtame tinklalapyje rašo Korano. – Todėl jo veikėjai sako mažiau, bet pasako daugiau. Vietoj žodžių jie kalba žvilgsniu. O tada – šauna.“

Po didžiulės lmo „Už saują dolerių“ sėkmės S. Leone sukūrė jo tęsinį, pavadintą „Keliais doleriais daugiau“ (it. Per qualche dollaro in più, angl. For a Few Dollars More, 1965 m.). Tiesa, tai ne visai tęsinys, nes visose trilogijos dalyse tie patys aktoriai vaidina skirtingus personažus (tik C. Eastwoodo įamžintas Žmogus Be Vardo visuose trijuose lmuose dėvi tą patį žalią pončą). Kita vertus, ką gali žinoti – juk visi tie nuotykiai galėjo nutikti ir vieno žmogaus gyvenime, kam čia reikia trijų. Šiame lme režisieriaus pristatyta naujovė yra antrasis gerietis (aktorius Lee Van Cleefas), susidedantis su pirmuoju (C. Eastwoodas), kad išžudytų blogiečių gaują ir pasiimtų už jų galvas paskirtus dolerius – iš viso 27 tūkst. Tačiau net ir geriečiai vienas kitu iki galo nepasitiki. Godumas, kvailumas, išdavystė – žmonės Laukiniuose Vakaruose nedaug kuo skiriasi nuo kitų. Na, ir kodėl turėtų.

Filmas žiūrovams labai patiko, tad kino studijos užsakė dar vieną. Štai tada S. Leone sukūrė savo šedevrą – juostą „Geras, blogas ir bjaurus“ (it. Il buono, il brutto, il cattivo, angl. The

Ir nors po šio lmo S. Leone buvo pavargęs nuo vesternų, kino studijos norėjo dar. Jos pasiūlė režisieriui aktorių Henry Fondą, su kuriuo dirbti jis norėjęs jau seniai. Taip gimė lmas „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (it. C’era una volta il West, angl. Once Upon a Time in the West, 1968 m.) – pats didingiausias S. Leone’ės darbas. Kaip rašo Korano, „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ yra geriausias įmanomas S. Leone’ės Vakarų pavyzdys. O jo Vakarai iš tikrųjų yra smurto persmelkta, ilga, į sapną panaši meditacija apie senųjų Amerikos Vakarų mitologiją“. Saulei pamažu ritantis žemyn, beklaidžiojant po dykumos uolas „Fort Bravo“ apylinkėse, man pagaliau dingteli, kad ta Laukinių Vakarų mitologija išties ir yra pagrindinis veiksnys, dėl kurio Tabernaso dykumoje taip daužosi širdis, tarsi numanydama kažką ypatingo. Net nereikia būti vesternų mėgėju, užtenka ilgesingai pažvelgti nuo saulės primerktomis akimis į atsiveriančius tolius žinant, kad kine – kaip ir gyvenime: nutikti gali bet kas.

VISI ČIA KAŽKUO APSIMETA

Tabernaso dykumos lmavimo aikštelėse apima labai keistas jausmas – tarsi dalyvautum iliuzijoje. Regis, visi čia kažkuo apsimeta ir niekas iš tiesų nėra tas, kas sakosi esąs.

Aktoriai apsimeta banditais arba šerifais.

Ispanai apsimeta meksikiečiais.

Pietūs apsimeta Vakarais.

Dykuma apsimeta prerijomis.

Europa apsimeta Amerika.

Civilizacija apsimeta laukinė.

Laukinė gamta apsimeta civilizacija.

Laikas apsimeta kitu laiku.

Teatras apsimeta kinu.

Kinas apsimeta kitu kinu.

Tas kitas kinas apsimeta gyvenimu.

O kuo apsimeta gyvenimas?

Gyvenimas neapsimeta niekuo, arba tiesiog pats savimi.

Klausinėjo Giedrė Ivanova

Nuotrauka Gerdos Remeikytės

Kad ir kokie įdomūs ar nuobodūs būtų klausimai, visuomet didesnis dėmesys tenka atsakymams. Atsakydamas (ir klausdamas, žinoma, bet šįkart ne apie tai) žmogus tarytum išsiduoda – jis beveik visuomet įsileidžia į savo vidų, pasako daug daugiau, negu tik atsako į tai, ko buvo paklaustas. Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantįjį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys ir tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šįkart kviečiu skaityti atlikėjo Joseph June atsakymus.