KITOKIE, STILINGI IR ŠIEK TIEK IŠPROTĖJĘ – „KINO PAVASARIO“ FILMAI JŪSŲ VIDINIAM HIPSTERIUI

Tradicinės komedijos nebejuokina, o eiliniai trileriai nebestebina? Jokių problemų – „Kino pavasaryje“ (kovo 16–26 d.) apstu netikėtų pasirinkimų. Filmų, kurie iškrinta iš konteksto ir atkreipia į save dėmesį. Su rūkymu kovojantys superherojai, antgamtinės varlės ir japoniškas minimalizmas – atėję į šio sąrašo lmus sulauksite ne visai to, ko tikėjotės. Būtent todėl juos pažiūrėti verta.

„SENT OMERAS“

(rež. Alice Diop)

Savo pirmuoju vaidybiniu lmu garsi dokumentikos režisierė lmą pasirenka kurti apie teismo salę ir dvi moteris. Pirmoji – teisiamoji už savo vaiko nužudymą. Antroji – apie bylą rašyti atvykusi rašytoja. Jau proceso pradžioje teisiamoji nustebina susirinkusius paskelbdama, kad dėl nusikaltimo kalta ne ji, o burtai.

„RAMONA“

(rež. Andrea Bagney)

Apie Romos kino festivalio geriausio scenarijaus laureatą galima sakyti – tokio kino žiūrovai pasiilgo. Veiksmas, lyg senosiose Woody Alleno komedijose, čia toks gyvas ir šviežias, kad norisi įžengti tiesiai į ekraną. Tai tarsi fantazijų pasaulis, kuriame 90 proc. aplinkos yra identiška mūsiškei, tik visi veikėjai be galo charizmatiški ir šmaikštūs. Ramiai vaikštinėdama po Madridą Ramona sutinka Bruną, kuris iškart patraukia jos dėmesį. Tarp jų užgimusi kibirkštėlė atrodo kaip tobulų santykių pradžia (pamirštant, kad Ramona jau turi vaikiną). Tačiau kitą dieną mergina tą patį Bruną sutinka jau visai kitokiomis, nelabai patogiomis aplinkybėmis. Dar kartą širdis įtraukia ten, iš kur išsikapanoti ne taip jau paprasta.

„AKLAS GLUOSNIS, MIEGANTI MOTERIS“

(rež. Pierre Földes)

Pasirinkimas Haruki Murakami gerbėjams. Rašytojo trumpų novelių ekranizacija priima festivalio kinui gan retą sprendimą – pasakoti piešiniais. Animacija šiam rašytojui, pasirodo, puikiai tinka. Juk H. Murakami istorijose tikrovė nuolat susipina su sapnais, gyvūnai (dažniausiai – katės) įgauna antgamtinių galių, o realizmas padailinamas ekspresionizmo atspalviais.

Keliais sakiniais papasakoti, apie ką yra „Aklas gluosnis, mieganti moteris“, – kebli užduotis. Ar aiškiau taptų sužinojus, kad vienas veikėjų susidraugauja su kalbančia žmogaus dydžio varle ir kartu bando išgelbėti Tokiją?

Ateikite į „Aklą gluosnį, miegančią moterį“ ne todėl, kad jau matėte kažką panašaus, ateikite, nes dar nieko panašaus nesate matę.

A. Diop pradeda pasakojimą kaip tiesmuką teisinę dramą. Prieš teisėjus atsistoję veikėjai turi išsakyti savo tiesas, o mes, žiūrovai, susidaryti nuomonę. Tik vėliau, pasitelkdama vizualias paraleles ir montažą, režisierė atskleidžia, kokius gilius akmenis išjudino šis, atrodo, kvailas klausimas: ar už mūsų veiksmus gali būti atsakinga juodoji magija?

„MEILE MANO“ (rež. Kôji Fukada)

Tyliame Japonijos mieste gyvena jauna mama Taeko, jos guvus sūnus ir naujas sutuoktinis. Šeima susikūrė savitą idilę, kurią nutraukia nelaimingas atsitikimas. Tragedijos sukrėsti veikėjai turi iš naujo sau atsakyti, kaip gyventi toliau. Taeko gyvenime vėl pasirodo jos buvęs vyras, dabar jau benamis, bandantis iš naujo stotis ant kojų. Prie dabartinio jos sutuoktinio šmėžuoja kadaise dėl Taeko palikta mergina.

Nors pavadinimas „Meile mano“ leidžia suprasti, kokiai emocijai nupasakoti skirta drama, tai tikrai nėra meilės istorija klasikine prasme. Meilė čia suvokiama labai plačiai. Romantinė, motiniška, platoniška, nuoširdi ir savanaudiška meilės susipina į grakščią, nors ne visuomet emociškai paprastą mozaiką.

„RŪKYMAS SUKELIA KOSULĮ“

(rež. Quentinas Dupieux)

Europos kine šiuo metu nėra kito tokio autoriaus kaip Q. Dupieux. Nebūtina jo mėgti, bet bent kartą pamatyti vieną iš prancūzo fantastinių komedijų derėtų vien todėl, kad nėra jų su kuo palyginti.

„Rūkymas sukelia kosulį“ parodijuoja superherojų žanrą, kurio lmų pastaraisiais metais perpildyti kino teatrų ekranai. Blogio imperatorius paskelbia apie planą sunaikinti Žemę. Jam gali pasipriešinti tik elitinis superherojų būrys „Tabako pajėgos“. Tačiau herojai turi savų problemų – jie sėdi retrite, kur eina komandinės dvasios reabilitacijos kursą. Rekomenduojame tiems, kuriems patiko „Toro“, „Zomša“ ar „Guma“, ir tiems, kurie nori nustebti, – ei, va čia kažkas tikrai kuria kiną kitaip.

„DISKO BERNIUKAS“

(rež. Giacomo Abbruzzese)

Imdamasis kaip niekad aktualių temų – smurto, imperializmo, migracijos – ką tik pasaulinės premjeros Berlyno kino festivalyje sulaukęs lmas žingsnius dėlioja netikėtai. Tai, kas galėtų virsti pamoka socialinėmis temomis, debiutuojančio režisieriaus G. Abbruzzese rankose tampa atmosferiška, vizualiai tiršta kelione per erdvę ir laiką. Tikrai patiks tiems, kurie mėgaujasi Gasparo Noé ar Nicolo Windingo Refno lmais.

Kamera stebi dviejų, atrodo, nesusijusių vyrų kelius. Pirmasis, Aliaksejus, po alinančios kelionės per Baltarusiją ir Lenkiją prisijungia prie Prancūzijos svetimšalių legiono. Džomas, esantis visai kitame žemyne, siekia apsaugoti gimtąjį kaimą Nigerio upės deltoje nuo atvykstančių Prancūzijos naftininkų. Ant smurto ribos balansuojantis „Disko berniukas“ anksčiau ar vėliau turi pratrūkti. Organizatorių inf.

Visus šiuos lmus galėsite pamatyti „Kino pavasaryje“ kovo 16–26 d.