TIE PATYS KLAUSIMAI ATLIKĖJUI JOSEPH JUNE

9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė? Emocijos ir jausmai. Tai visa lemianti žmogaus savybė, kompasas, kuris veda per gyvenimą. Aišku, kartais jų reikia su saiku.

10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje? Bendravimo psichologijos. Žmogus, mokantis tik biologijos faktus ar matematikos formules, gali jaustis taip, lyg žinotų viską. Tačiau mokyklą pabaigęs pradeda mokytis iš naujo. Kaip išklausyti kitą? Kaip padėti kitam klausyti tavęs? Kaip kitas jaučiasi?

11. Kiekvieną mielą dieną tau būtina... Išgerti bent kelis puodelius kavos. Kava man patinka visokia, išskyrus tiesiog užpiltą vandeniu: nemėgstu, kai ir truputį kavą geri, ir truputį valgai.

Vakare galima gerti kavą be kofeino. Pastaruoju metu būna taip, kad išgeriu kavos ir einu miegoti.

18. Jei turėtum visą mėnesį klausytis vienos ir tos pačios dainos, tai būtų... Vaido Baumilos „Kunigunda“. Manau, išprotėčiau kitą dieną, bet turbūt iš pradžių būtų linksma.

19. Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti... Lazanija. Negaliu pasakyti priežasties, bet lazanija yra kažkas tokio...

20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų. Telefonas. Be telefono jaučiuosi nuogas ir neįgalus. Negerai turbūt, kad taip yra, bet jis man daug padeda.

1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi?

Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

Labas! Dažniausiai į tokį klausimą atsakau: gerai, nors kartais būna visaip… Turbūt sėkmės jausmas ne visada priklauso nuo pačios sėkmės. Atrodo, viskas einasi pagal planą, aplinkoje –mylimi žmonės, ir kartu atrodo, kad esu įstrigęs. Būna, kad niekas nesiseka, bet, lengvai numojęs ranka, einu toliau ir jaučiuosi gerai, jaučiu, kad lydi sėkmė. Kartais tas jausmas priklauso ir nuo dienos laiko. Manau, visiems yra svarbi sėkmė: visi daug tikimės iš savęs ir aplinkos.

2. Kas (tau) yra laimė?

Man laimė turbūt yra jausmas, kuris nepriklauso nuo emocijų. Kartais būnu liūdnas ar piktas, bet vis tiek žinau, kad esu laimingas. Neatsimenu momento, kada nebuvau laimingas. Esu gyvas, sveikas – to pakanka.

3. Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelis ar labai labai mažas?

Jeigu reaguosiu šį klausimą paprastai ir pragmatiškai, tai didelis nenorėčiau būti, nes tada būtų sunku rasti tinkančius drabužius ar lengvai įeiti pro duris. Jeigu kalbame apie galią ir pasiekimus, rinkčiausi vidurį. Kadangi vidurio pasirinkti negalima, manau, kad būčiau labai mažas. Nebūtų streso.

4. Su kuo svajotum papietauti?

Su savo amžinatilsį seneliu. Jis buvo melomanas, mums pietaujant aš jam duočiau paklausyti visų savo dainų, kalbėtume apie muziką, džiazo standartus...

5. Didžiausias melas pasaulyje, kuris – ačiū Dievui –egzistuoja?

Kalėdų Senelio egzistavimas. Norėčiau vėl tikėti Kalėdų Seneliu: kiek vaikystėje laimės man jis suteikdavo! Turbūt kaip ir kiekvienam vaikui.

6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

Grįžčiau į 12 klasės laikus ir nuraminčiau save, kad neprivalau tapti odontologu ar kokiu žinomu mokslininku, kad būčiau vertas meilės ir mylėčiau kitus.

7. Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...

Tortų, nuo kurių gali lieknėti. Tokiu atveju kiekvieną dieną suvalgyčiau po tortą. Ot būtų gyvenimas...

8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

Tobulėjimui. Nesvarbu, ar tai būtų knygos, ar geras kompiuteris, kuriuo naudodamasis kažką kurtum, ar kelionės, praturtinančios pasaulėžiūrą. Taip nesigaili išleidęs ir kartu augi, eini žingsneliais į priekį.

12. Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, lmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu? Manau, kad visi mes esame kūrybingi, tik kuriame nebūtinai meno srityje. Ne visi jaučia džiaugsmą piešdami, bet galbūt jie kūrybiškai sprendžia buities situacijas. „Kūryba ne man“, –sako tie, kurie vieną kartą pabando ir meta. Meta, nes tai neteikia džiaugsmo.

13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

Neskubėti ilsintis. Daug ką galima daryti lėtai ir taip pailsėti. Greitai gaminti maistą yra stresas, bet kai paskiri tam visą dieną, – malonumas. Norint pailsėti reikia sumažinti tempą.

14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

Pridėčiau mygtuką, kurį paspaudus dingsta koks nors zinis skausmas ir galvoje pradeda skambėti Chopino muzika.

15. Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra... Danielis Craigas. Fainas jis man.

16. Patarimas sau kūrybinio kelio, karjeros pradžioje.

Tu niekam nerūpi. Susitaikęs su tuo, turėsi daugiau laisvės ir ramybės.

17. Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?

21. Kas tau sunkiausia? Laikytis nuolatinės sporto rutinos. Būna, įsivažiuoju, paskui kelias dienas pailsiu ir grįžti jau būna nebeįmanoma.

22. Gražiausias žodis yra... Nepriekaištingai.

23. Kokiam realiam žmogui ar personažui trūksta paminklo ir kur? Šrekui. Nesveikai geras lmukas. Mačiau jį 100 kartų, nes istorija, humoras labai rezonuoja su manimi.

24. Jei galėtum, kokio lmo ar serialo pabaigą pakeistum? Pakeisčiau visų lmų, kurių pabaiga bloga, į geras.

25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...

Mano namai. Ten jaučiuosi geriausiai, saugiausiai ir visaip kaip -iausiai

26. Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas? Darbui, nes kartais norisi ištempti dieną, kad pabaigčiau visus darbus.

27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...

„Liuks TV“ skelbimus, kuriuose žmonės ieško pažinčių: „Viras iesko moters draugystej. 20-60 metu.“

28. Klaida, kurią mielai pakartotum. Žaisti kompiuterinius žaidimus iki ryto ir susigadinti ateinančios dienos planus. Aišku, būtina, kad žaidimai būtų labai geri, įtraukiantys.

Siren Tyla

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Nors prieš keletą metų kilęs, per pasaulį nuvilnijęs ir Lietuvoje ataidėjęs #metoo judėjimas sukrėtė (nepakankamai) ir šiek tiek pakeitė mūsų visuomenę, tačiau atvirai kalbėti vis dar stigmatizuojančiomis seksualinio priekabiavimo, prievartavimo ir smurto temomis sunku net ir mene. Vienas iš retų bandymų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Jaunųjų kūrėjų programai režisierės Lauros Kutkaitės sukurtas spektaklis „Sirenų tyla“. Tai pusiau dokumentinis spektaklis, nagrinėjantis galios (dis)proporcijas, požiūrį į smurtą ir priekabiavimą mūsų teatre, jo bendruomenėje.

Tema vis dar be galo aktuali, o jaunosios režisierės ir jos suburtos gausios kūrybinės komandos pasiryžimas kelti šias problemas nacionalinėje scenoje – vienareikšmiškai sveikintinas. Tačiau apmaudu, kad, pasiryžus imtis šios problematikos, pritrūko drąsos ją nagrinėti tiesiai, atvirai ir empatiškai. Realios teatre ir kine kuriančių moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą ir smurtą, istorijos čia pridengiamos teatrališkumu, choreogra ja ir humoru, o bet kokios išvados apie bendruomenę ar visuomenę, kuri tai leidžia, pasiklysta stereotipuose, iš kurių net ir imantis lyčių vaidmenis perkainojančios temos nepavyksta išsivaduoti.

Atsispyrus nuo legendinės Homero „Odisėjos“, spektaklio pasakojimas pradedamas nuo įsivaizduojamo ant uolos įsikūrusio Sirenų salos teatro, todėl jame veikiančios, skirtingoms kartoms

Recenzavo Goda Dapšytė

GYVENIMAS – TAI SAPNAS

Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt

Gyvenimas – tai sapnas. Tikiu, kad ne vieną šiuolaikinio pasaulio gyventoją aplankantis jausmas. Kai realybė pranoksta ne tik fantastinių lmų pranašystes, bet ir baisiausius mūsų košmarus, galima (o kartais net ir norisi) suabejoti: gal tai sapnas? Tad gal ir nenuostabu, kad aktorius ir režisierius Gediminas Rimeika nusprendė atsigręžti į žymiausio brandžiojo baroko ispanų dramaturgo Pedro Calderóno de la Barcos kūrinį „Gyvenimas – tai sapnas“. Juo labiau kad jame pasakojama apie Lenkijos princą Sigizmundą, kuriam lemta tapti tironu.

Nors šiandienė geopolitinė situacija lyg ir siūlytų ne vieną šio barokinio teksto šiuolaikinimo, aktualizavimo kryptį, tačiau G. Rimeika Vilniaus miesto teatrui „Meno ir mokslo laboratorija“ sukurtame spektaklyje labiau atsigręžia į teatro nei į politinę istoriją. Scenoje nesunku atpažin- ti mūsų režisūros klasikų įtaką ir praėjusio amžiaus teatrališkumo tradicijas. atstovaujančios aktorės Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė ir Gerda Čiuraitė misti kuojamos, atitolinamos nuo realių moterų kostiumais, grimu ir šukuosenomis (scenografė ir kostiumų dailininkė Paulina Turauskaitė). Taip sukuriamas ne tik kultūrinis ir istorinis kontekstai, bet ir saugus atstumas nuo realybės tiek veikiančioms scenoje, tiek sėdintiems žiūrovų salėje.

Perregima Oleksii Makukhino scenogra ja kuria stiklo kalno metaforą ir dusinančio vakuumo įspūdį, be to, leidžia greitas ir elegantiškas veiksmo vietos transformacijas. Kaip ir prieš dvejus metus sukurtame G. Rimeikos spektaklyje „Brilijant advenčers“ (scenografas Vladas Suncovas), „Gyvenimas – tai sapnas“ scenoje atspindimos savos ir priešiškos erdvės prieštaros. Pasaulis skyla į vidinę laisvę įkalintajam sosto paveldėtojui Sigizmundui suteikiantį kalnų kalėjimą ir valdžios (troškimo) gniaužtuose įkalinančius rūmus, kur veikia itin puošnūs ponai ir ponios, atklydę iš tolimo, teatrališko laiko (kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė).

Spektaklis savo ornamentiškumu lieka ištikimas puošniajai baroko dvasiai, besikartojantis sceninio lengvumo įspūdis, regis, pamažu tampa skiriamuoju G. Rimeikos režisūrinių interpretacijų bruožu. Tačiau dramaturgija, kurią interpretuoti renkasi jaunasis kūrėjas, paprastai yra gilesnės, dažnai nemalonios ar nepatogios problematikos, kuri kol kas lieka neatrakinta, o komplikuotų personažų drama kol kas žymima labiau punktyrais. Tad Lauryno Jurgelio scenoje aistringai įkūnijamo Sigizmundo drama, vos spėjusi sužibėti atradimais, pranyksta ją gaubiančiuose teatrališkuose sapnuose.

Rekomenduojama besiilgintiems neįpareigojančio teatrališkumo. Nerekomenduojama pernelyg gerai atsimenantiems Gintaro Varno spektaklį.

Spektaklyje pateikiamos istorijos apie moterų (ir ne tik) žeminimą teatro ir akademinėje aplinkoje nemalonios, žiaurios ir, svarbiausia, tikros. Tačiau dauguma jų gali šokiruoti tik tuos, kurie praleido lietuviškąją #metoo bangą, mat iš esmės atkartoja viešumoje jau pasirodžiusius pasakojimus, neanalizuoja padarinių, netiria aplinkybių, leidžiančių smurtui reikštis profesinėje aplinkoje, nekvestionuoja visuomenės vaidmens, neskatina prisiimti atsakomybės tų, kurie leido tam vykti greta. Čia konstatuojami faktai ir pašiepiami smurtautojai, taip jiems nežymiai kerštaujant, reprezentuojama ir „o prie manęs tai nelindo“ moterų grupė, spektaklyje įkūnijama Jūratės Vilūnaitės balso iš salės.

Norėtųsi tikėti, kad „Sirenų tyla“ netaps tylos garantu, paukščiuku, žyminčiu, kad šita tema mes pakalbėjome ir galime ramiai gyventi toliau, o veikiau taps akstinu tęsti temą, nes čia pradėta pasakoti, bet taip iki galo ir nepasakyta tiek daug.

Rekomenduojama praleidusiems lietuviškąją #metoo bangą. Nerekomenduojama žinantiems ir suprantantiems #metoo svarbą.

Rašė Gintarė Žaltauskaitė

Justas Tertelis daugeliui teatro mėgėjų tikrai pažįstamas iš jo kūrybinių teatrinių projektų. Aktorius, dramaturgas ir režisierius daugiausia kuria teatre „Atviras ratas“, Keistuolių teatre, bendradarbiauja su kitais teatrais. Už savo teatrinę kūrybą įvertintas ne vienu apdovanojimu, naujausias jų – praėjusiais metais jo režisuoto spektaklio „Muzika 2“ aukščiausias įvertinimas Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje. Šis kūrėjas pernai taip pat režisavo kauniečiams ir miesto svečiams puikiai atpažįstamą, įsimintiną „Fluxus“ festivalį, kuris tapo vienu iš programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ svarbiausių renginių. Daugiausia kūrybinės energijos kūrėjas atiduoda teatro projektams, tačiau dalį jos skiria ir kitoms sritims. Viena iš jų – muzika.