MUZIKA, KURI GIMĖ TEATRE

J. Tertelis teigia, kad apie teatro ir muzikos ryšį galima kalbėti labai ilgai, šios sritys esą gali būti labai arti ir kartu labai toli viena nuo kitos. „Teatras formavo mane kaip žmogų ir kūrėją, tai stipri mano kūrybos braižo dalis. Natūralu, kad mano dainose ir muzikoje tai atsispindi“, – pasakoja menininkas. Jo dainose galima išgirsti plačią žanrų ir temų įvairovę, neretai jose atsiranda dialogų, įvairių personažų, galima išgirsti atskirų pasakojimų ar istorijų, viena daina netgi specialiai skirta kino aktoriaus profesijai. Dainose į šiandieną žvelgiama kiek (savi)ironišku, aštresniu, nei įprasta, žvilgsniu.

„Visi, kurie mėgsta teatrą ir istorijas, mano koncerte turėtų pasijusti lyg namie, nes tai savotiškas apsilankymas teatro užkulisiuose ar aktoriaus grimo kambaryje. Ten, kur nuolatos sukasi istorijos, skamba tekstai, grojama instrumentais, o į viską žiūrima žaidybiniu ir kūrybiniu žvilgsniu. Tai teatrinės, sceninės, užkulisinės, viešos ir asmeninės dainos“, – šypsosi dainų autorius J. Tertelis.

Jis atvirauja, kad nors nuo paauglystės groja keliais instrumentais, tačiau niekada savęs nelaikė profesionaliu muzikantu. „Į muziką ir dainas dažniau žiūrėdavau kaip į galimybę melodija, akordais ir tekstu papasakoti dar vieną istoriją, kažką pradžiuginti ar suintriguoti“, – sako jis ir priduria, kad nors ir dalyvavo ne viename koncerte, grojo festivaliuose ir teatrų renginiuose, tačiau ilgą laiką savo dainas laikė stalčiuose. Pandemijos metu, užsidarius teatrams, Justas šį laiką išnaudojo kūrybiškai –nusprendė užsidaryti studijoje ir kartu su kompozitoriu- mi Ignu Juzoku pagaliau įrašyti savo dainas. Taip atsirado pirmasis J. Tertelio autorinių dainų albumas „PraBudiMan“. Šio albumo dainas jau galima išgirsti internete, muzikos klausymosi platformose, tačiau vertinantiems gyvą garsą ir susitikimus yra puiki galimybė paklausyti jų akustiniuose koncertuose kovą ir balandį Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Telšiuose, Vilniuje ir Varėnoje.

„Muzika man – pabėgimas nuo šurmuliuojančio, rūpesčiais, reikalais ir įvairiomis situacijomis apraizgyto pasaulio. Tai lyg pakilimas virš intensyvios dienos debesų, atsiduriant ten, kur visuomet šviečia saulė, kur niekas niekur neskuba, kur viskas tampa paprasta, aišku ir šviesu“, – šypsosi aktorius, režisierius ir muzikantas.

Štai toks neįprastas klausimas nuskamba epinėje dramoje „Aštuoni kalnai“, kurią pristato „Kino pavasaris“ (kovo 16–26 d.). Pasakojimas vyksta XX a. pabaigoje, dar prieš interneto revoliuciją, tačiau jis skirtas šiandienos žmogui. Ar geriau blaškytis per pasaulį, per idėjas, per talentus bandant būti viskuo? Ar rasti tvirtus, bet vienus namus, dėl kurių galime tapti riboti ir atšiaurūs?