SA.lt (Statyba ir architektūra) | 2023 kovas

EKOLOGIŠKI,

EKONOMIŠKI IR IŠSKIRTINIAI NAMAI!

„House Modul“ – tai daugiau nei 11 metų patirties skydinių bei modulinių namų statyboje. Nepriklausomai nuo metų laiko, visą produkciją gaminame uždarose patalpose, naudojame aukščiausios kokybės medžiagas ir taip užtikriname namo patvarumą bei ilgaamžiškumą.

SA.lt – statybos ir architektūros sektoriaus naujienos kasdien

Leidėjas VšĮ „SA.lt projektai“

Verslo centras „Kamanė“, Vilnius LT-12142

Tel. +370 610 39 642, el. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redaktorė Julija Novikova

Tekstų autoriai: Aušra Nyman, Rolandas

Kažimėkas, Lina Svaldenienė, Julija Novikova, Magdalena Beliavska, Linas Tamulionis, Evaldas Ramanauskas

Portalo SA.lt redaktorius Rolandas Kažimėkas

Kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė

Dizainas Edita Namajūnienė

Reklamos skyrius: Liuda Michalkevičienė

Tel. +370 610 39 642

Šiuo ženklu žymimas užsakomasis turinys.

© Statyba ir architektūra

ISSN 2538-8797

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „Standart Impressa“

Leidinio ištakos – 1922 m., dabartiniu pavadinimu leidžiamas nuo 1957 m.

Mūsų viršelyje – Valstybinės miškų urėdijos būstinės vizual. „After Party“, „Išora x Lozuraitytė“

@StatybairArchitektura

@statybairarchitektura

Statyba ir architektūra

objektas

4 Ilgai laukta olimpinė plaukikų meka Vilniuje

renovacija

16 Naujasis Europos Bauhauzas – tvarumas, įtraukumas ir estetika

objektas

24 „Gallery 4A“: kai prabanga ir kokybė gimsta iš konteksto

contech

38 Kaip technologijos keičia civilinę inžineriją ir kuo skaitmeninei transformacijai svarbus žmogus

tvarieji pastatai

42 Šviežio oro gūsis: išmanusis natūralus vėdinimas taupo energiją ir užtikrina oro kokybę pastate

objektas

48 Atgyjanti Perkūnkiemio funkcinė įvairovė: verslo namai „Meraki“

off-grid

58 Plūduriuojantys namai – vieniems problemų sprendimas, kitiems nepigi pramoga

66 Namai ant vandens. Dėmesio verti projektai

asmenybė

70 Jap onija ir Lietuva: dvi menininkės, radusios bendrą kalbą per architektūrą

76 Architektūra iš vizualiosios virsta į jutiminę: meninė paroda „Invisible and similar“

me dinė statyba

84 Tarp medžių išaugę miškų urėdijos pastatai

SĄMATOS

NORMATYVAI KAINYNAI PROGRAMOS

UAB SISTELA

Žalgirio g. 88, 09303 Vilnius

tel. +370 5 27 526 45 info@sistela.lt, www.sistela.lt

vie šosios erdvės

94 Miesto planavimas: kaip patobulinti artimą aplinką, kad žmogus noriai leistų joje laiką?

urbanistika

104 Teritorijų planavimas: besaikė urbanistinė plėtra ir jos įgyvendinimo painiava

ILGAI LAUKTA OLIMPINĖ PLAUKIKŲ MEKA VILNIUJE

Pavadinimas: Daugiafunkcis Lazdynų

sveikatingumo centras

Vieta: Erfurto g. 13, Vilnius

Architektai: „Cloud architektai“

(Jovilė Porvaneckaitė-Dagelienė, Antanas Dagelis, Andrius Vilčinskas), „Slangen&Koenis“ (Erik Slangen, Sjef Vosters, Jakko Koenis, Sander Laheij)

Inžinieriai: „Sweco Lietuva“

Statytojas: Vilniaus miesto savivaldybė

Vystytojas: UAB Vilniaus vystymo kompanija

Gen. rangovas: AB „Panevėžio statybos trestas“

Plotas: 10,994 m2

Metai: 2023

Nuotr. Evaldo Lasio

Baseino statybos yra gana išskirtinė užduotis, kuri reikalauja didelės komandos pastangų – architektų, inžinierių, rangovų įdirbio – ir kurios metu reikia apgalvoti įvairiausias detales, nuo pamatų iki pastato specifikai būtinų atsparių vidaus ir išorės medžiagų. Generalinis rangovas „Panevėžio statybos trestas“ (PST) ieškojo efektyviausių būdų suvaldyti visas kompleksines Lazdynų baseino projekto įgyvendinimo užduotis ir tą sėkmingai realizavo.

netipinius

Kompleksiškas pasiruošimas

Vieni pagrindinių įmonės tikslų šiame objekte buvo nustatyti darbo prioritetus tarp visų subrangovų, suvaldyti darbo procesus įvairiuose jo etapuose, numatyti rizikas ir jų šalinimo sprendinius. Ypač greitai reikėjo per trumpą terminą paruošti darbo projektus ir suderinti su užsakovu pagrindinę inžinerinę įrangą. Tokiam dideliam objektui įgyvendinti reikia nemenko pasiruošimo, tad PST šiuo etapu atidžiai analizavo užsakovo reikalavimus, rinko projektuotojus, subrangovus. Taip pat svarbu numatyti tikslų terminą, racionalų biudžeto paskirstymą ir įvertinti galimas rizikas, susijusias su projekto įgyvendinimu. Vėliau vyksta pats procesas, atidi projekto eigos stebėsena, užtikrinant užsakovo lūkesčius.

Sudėtingas projektas – dideli iššūkiai

Lazdynų baseino projekte ir darbų procese netrūko inovatyvių sprendimų.

„Reikėjo kruopščiai apgalvoti ir parinkti netipinius sprendimus organizuojant darbus, pavyzdžiui, važinėjanti platforma virš olimpinio baseino, kurios ilgis buvo net 27 m, – sako PST projektų vadovas Igoris Svetenko. – Taip pat reikėjo atsižvelgti į įvairius gaminių, medžiagų ir konstrukcijų reikalavimus dėl chloro agresyvumo, garso absorbcijos ir mikroklimato užtikrinimo.“

Iššūkių objekte pasitaikė būtent dėl dalies unikalių sprendinių, kuriuos lėmė ypatinga pastato paskirtis, darbams atlikti ir kokybei užtikrinti prireikė nemažai laiko. Negana to, PST perėmė buvusių rangovų darbą, o tai sukėlė papildomų trukdžių ir pareikalavo daugiau laiko juos sutvarkyti.

„Kadangi pastatas nebuvo apsaugotas nuo neigiamo aplinkos poveikio, svarbia užduotimi tapo perdažyti viso pastato metalines

konstrukcijas priešgaisriniais dažais. Taip pat teko pakeisti metalo konstrukcijų tvirtinimo varžtus, pašalinti kitus paslėptus defektus“, – pažymi I. Svetenko.

Projekte išpildyti visi aukščiausi energiniai pastato reikalavimai. Be to, buvo atsižvelgta ir į kitus šiuolaikiškus bei energiją tausojančius sprendimus: pastate įrengtas automatizuotas šildymas ir vėdinimas bei naujausios vandens paruošimo technologijos. Baseino unikalūs bruožai – technologiniai sprendiniai vandenyje: įrengti du pakeliamieji dugnai ir važinėjanti baseino pertvara, atsirado automatinė skęstantį objektą fiksuojanti sistema ir daug kitų, iki šiol kituose Lietuvos baseinuose nesutinkamų, inovatyvių funkcionalumų.

Ilgai brandintas etapas

Lazdynų baseinas – unikalus projektas, išsiskiriantis aukštais kokybės reikalavimais, architektūra ir specifika. „Lazdynų baseino daugiafunkcį kompleksą būtų galima priskirti prie mažiau standartinių ir technologiškai sudėtingų projektų – tokių mūsų bendrovė per ilgus darbo metus yra sėkmingai įvykdžiusi ne vieną. Tai mūsų įsipareigojimo siekti meistriškumo ir pažangos liudijimas, o jis nebūtų įmanomas be PST komandos profesionalumo ir atsidavimo. Esame dėkingi už suteiktą galimybę prisidėti prie tokio reikšmingo objekto įgyvendinimo,“ – teigia PST generalinis direktorius Egidijus Urbonas ir pabrėžia: „Lazdynų baseino atsiradimas ypatingas tiek Vilniaus miesto, tiek visos šalies plaukimo bendruomenei ir plaukimo entuziastams. Visi galime didžiuotis, kad bent artimiausioje perspektyvoje tai yra moderniausia plaukimo erdvė regione, kurią turime ir galime naudotis.“

Reikėjo kruopščiai apgalvoti ir parinkti

sprendimus organizuojant darbus, pavyzdžiui, važinėjanti platforma virš olimpinio baseino, kurios ilgis buvo net 27 m.

/ PST projektų vadovas Igoris SVETENKO /

Didžiulio ne tik sportininkų, bet ir visos šalies gyventojų dėmesio sulaukęs Lazdynų baseinas pagaliau atvėrė duris lankytojams. Tai įspūdingas sporto kompleksas, kurio Vilniaus miestas laukė jau kurį laiką, o išvykę plaukikai gali sugrįžti treniruotis olimpiniame sostinės baseine. Nors daugelis didžiųjų pasaulio miestų turi bent keletą tokio dydžio baseinų, galime pasigirti itin inovatyviu ir šiuolaikišku pastatu, kuris kausto tiek plaukikų, tiek kitokių sporto šakų atstovų bei kasdienių lankytojų dėmesį.

Julija NOVIKOVA

Atgaiva Lietuvos vandens sporto atstovams

Naujasis Tarptautinės vandens sporto federacijos (FINA) standartus atitinkantis sostinės baseinas jau spėjo tapti sportininkų ir kitų lankytojų pamėgta vieta, kurios galimybės ir platus veiklos pasirinkimas atitinka įvairiausius poreikius. Šiuo metu apsilankę Lazdynų baseine galite išbandyti net 10 olimpinio standarto takelių 50 m plaukimo baseine ir 8 takelius 25 m ilgio nardymo baseine. Ten taip pat išvysite vienintelį Lietuvoje aukščiausią 10 m bokštelį šuoliams į vandenį bei papildomus 7 tramplinus.

Plaukikai gali nustoti bastytis po Lietuvą ir kitus Europos kraštus ieškodami tinkamos treniruočių vietos. Lazdynų baseine suteikiamos galimybės treniruotis įvairių sporto šakų meistrams, įskaitant šiuolaikinės penkiakovės atstovus, triatletus, akvatlono ir vandensvydžio sportininkus, sinchronistes, šuolininkus į vandenį bei kitokio vandens sporto mėgėjus ir profesionalus. Tai galimybė ne tik augti, bet ir stebėti: daugiafunkciame komplekse įrengtos 1000 vietų tribūnos prie ilgojo baseino ir dar 200 vietų prie trumpojo. Nors to neužtenka, kad būtų galima rengti aukščiausio tarptautinio lygio (išskyrus jaunimo) varžybas, tačiau tai žingsnis profesionalaus sporto link.

Lazdynų baseino projekte UAB „Šviesos technologijos“ rūpinosi kokybišku apšvietimu ir įgyvendino FINA reikalavimus, užtikrinančius komfortišką, neakinantį ir ilgaamžį apšvietimą. Objekte naudoti tokių puikiai žinomų gamintojų kaip „Zumtobel“, „Thorn“, „Delta Light“, „Siteco“, „Wibre“ ir „Ligman“ produktai. Glaudus darbas su architektais, rangovu ir užsakovu leido preciziškai įgyvendinti unikalaus projekto užsibrėžtus tikslus.

Nuotr. Sauliaus Žiūros

Kur kas daugiau nei 50 metrų

Bendradarbiavimas su užsienio kolegomis iš Olandijos tapo įdomia ir vaisinga patirtimi. Proceso metu abi komandos nagrinėjo įvairiausias tūrines išraiškas, kol gimė idėja viduje sujungti du baseinus naudojant begalybės (angl. „infinity“) formos funkcinių ryšių schemą. „Tuo metu supratome, kad tai tikrai puikus sprendimas, leisiantis sujungti 50 m ir šuolių baseino zonas vizualiai jų neatskiriant. Todėl vaikščiodami baseino viduje, lankytojai, profesionalai ir jų žiūrovai jaučiasi įvykių sūkuryje, abiejų baseinų erdvės jungiasi kampu tik per stiklinę vitriną, vienu metu galima apžvelgti abiejų zonų veiksmo lauką“, – pasakoja studijos „Cloud architektai“ architektė Jovilė Porvaneckaitė-Dagelienė.

Olimpinio dydžio baseino ypatybė – pakeliamasis dugnas, inovatyvi naujiena tokiame statinyje, kuri leidžia atskirti baseiną į tris funkcines zonas: 50 m plaukimui skirtus takus, 25 m plaukimui skirtus takus bei sekliąją zoną, kuri leidžia išnaudoti baseiną vaikų mokymui plaukti, vandens aerobikai, kitoms pramogoms. Baseino gylis – 3 m, todėl tinka tiek vandensvydžio sportui, tiek sinchroniniam plaukimui, o nardymo baseinas – 5 m gylio, jame įrengta speciali vandens paminkštinimo įranga ir pakeliamasis dugnas, kuris, jei nėra poreikio atlikti šuolius, leidžia 25 m plaukimo baseiną naudoti įprastai. Dar viena išmanioji komplekso technologija – skendimo prevencija, veikianti dirbtinio intelekto principu, kurios detektoriai aptinka 10 sekundžių ant dugno nejudantį objektą ir apie jį nedelsdami praneša gelbėtojams.

Daugiafunkciame komplekse yra ne tik plaukimo baseinai, bet ir 5 m skersmens sūkurinė vonia, treniruoklių zona, sporto klubas, kavinė, persirengimo ir administracijos zonos bei sausoji šuolių treniruočių – batutų zona, o pirčių komplekso įrengimą teko kuriam laikui atidėti, todėl jo atidarymo bus galima sulaukti metų pabaigoje.

Vienas iš pagrindinių holo akcentų –besisukantys centriniai laiptai.

Daugiafunkciame komplekse yra ne tik plaukimo baseinai, bet ir 5 m skersmens sūkurinė vonia, treniruoklių zona, sporto klubas, kavinė, persirengimo ir administracijos zonos bei sausoji šuolių treniruočių – batutų zona.

Dinamiškas tūris, kilęs iš gamtos

Pastato koncepcija – gamtos kontekstas ir noras didžiuliam statiniui suteikti lengvumo pojūtį. „Lapas, sklendžiantis virš kalvos“ – taip architektai įvardija savo pagrindinę vizijos idėją, kurią pradėjo vystyti dar 2014 m. pabaigoje. Projektui parinkta vieta pasižymi turtinga žalumos gausa, o sklypas turi labai išreikštą reljefą: viename lygyje yra gatvė su prieigomis, reljefas kyla link miškelio, kurio šlaitais Lazdynų bendruomenė naudojasi rekreacijai – pasivaikščiojimams gamtoje. „Savo architektūra siekėme kuo labiau įsilieti į esamą kontekstą – taip gimė tūrio ant žaliosios kalvos idėja. Plastišką tūrį pabandėme „pakabinti“ ant langų žiedo, kuris sukuria kalno takų vizualinę jungtį tiek su baseino vidumi, tiek su Erfurto gatve. Baseino tūris vizualiai įleidžiamas į žaliąją kalvą. Amorfiškas jo tūris virš jos sklendžia lyg vėjo nuo žemės pakeltas lapas, lengvai besileidžiantis žemyn ir priglundantis prie reljefo“, – sako J. Porvaneckaitė-Dagelienė.

Nuotr. Sauliaus Žiūros

Eksterjero kūrybinė išraiška slypi ne tik pačiame tūryje, bet ir fasadų sprendiniuose, kur buvo terasuojamos fibrocemento plokštės, paryškinant pastato formą ir jos sukimąsi. Anot architektų, eksterjerą norėjosi sukurti dinamišką, fasadų kampuose, baseino tūriui keičiant formą, tarpai tarp fibrocemento plokščių išretėja sukurdami tarsi prasislinkusių plokščių vaizdą. Pastato tūris sąmoningai kurtas derinant stačius, tūrio kilimą pabrėžiančius kampus kartu su apvaliais. Vaikštant aplink baseino tūrį ant žaliosios kalvos, akys lydi išraiškingą, tačiau kartu ir švelniai lenktą tūrio kraštinę. Pro šios  žaliosios kalvos lygio stiklines vitrinas visu perimetru atsiveria vaizdas į baseiną, o žaliosios kalvos viduje per stiklą akiai atsiveria šviesūs ir modernūs olimpinio baseino takeliai.

„Aplink vaikščiojome ir mes, buvo smagu po tiek metų išvysti realizaciją ir labiausiai iš profesionalų sportininkų išgirsti, jog tai yra aukšto lygio baseinas. Džiaugiamės galėję šiuo baseinu prisidėti gerinant šių profesionalų pasirengimo sąlygas. Neapsakomas džiaugsmas

buvo matyti ir mažuosius lankytojus – tokie baseinai yra jų ateities standartas, tai turėtų tapti įprasta kasdieninės infrastruktūros dalimi“, – pasakoja J. Porvaneckaitė-Dagelienė.

Įspūdingas objektas – įvairiapusiškos patirties rezultatas

Architektai dalijasi proceso patirtimi, kurią išskiria į tris epizodus: du sėkmingus ir vieną – ne. Visada maloni pradžia – laimėtas konkursas, projekto parengimas, o tada įvyko visiems žinomas projekto sustabdymas dėl baseiną stačiusio bankrutavusio rangovo. Tuo metu vieta buvo laikinai apleista, iškeltose konstrukcijose apsigyveno varnos, lizdus suko nemaža dalis vietinio miškelio faunos. Tačiau „Cloud architektai“ džiaugiasi, kad, naujam rangovui perėmus darbus, projektavimas taip pat prasitęsė ir pavyko sklandžiai užbaigti Lazdynų baseiną, kurio projektavimo procese

Nuotr. Evaldo Lasio

dalyvavo kelios skirtingų sričių komandos, dirbusios kartu kaip orkestras.

„Lazdynų baseinas nebuvo pirmasis tokios tipologijos projektas mūsų studijai, 2018 m. atidarytas mūsų komandos projektuotas baseinas Klaipėdoje. Todėl negalime sakyti, kad kažką išmokome, ko nebuvome darę, šie baseinai yra itin skirtingi savo techniniais ir funkciniais parametrais, tačiau Lazdynai – arčiau širdies. Puiku, kad komandos nariai – Antanas Dagelis ir Andrius Vilčinskas, savo vaikystę ir jaunystę praleidę būtent šiame mikrorajone, galėjo sukurti ir įgyvendinti gražų statinį, kurti ir gražinti erdvę, su kuria juos sieja daug prisiminimų“, – sako „Cloud architektai“.

Bendrame kontekste Lazdynų baseinas iškėlė itin aukštą projektavimo kartelę Lietuvai. Tai energiškai efektyvus A klasės pastatas, kuriame įrengtos inovatyvios ir modernios technologijos perkelia lankytojų ir sportininkų patirtį į naują lygį.

Nuotr. Evaldo Lasio

Nuotr. Sauliaus Žiūros

Nauja fasado koncepcija

Fasadų konstrukcijoje naudotos daugiasluoksnės „Karrier KL QuadCore®“ plokštės turi itin geras šilumos izoliacijos savybes, kurios padeda sumažinti pastato šilumos nuostolius. Tai itin svarbu tokiose objektuose kaip baseinai, kur būtina palaikyti pastovią vidaus patalpų temperatūrą. Todėl Lazdynų baseino fasadų apdailai parinktos sertifikuotos

„Karrier KL QuadCore®“ daugiasluoksnės

„RAL 9005“ plieno spalvos plokštės, ant kurių vėliau buvo montuojama fasadų apdaila. Jos sukurtos specifiškai tam, kad galėtų perimti eksterjero apdailos svorį, kartu pakeičiant tradicinę fasadų konstrukciją.

Greitis ir įrengimo sąlygos – žingsnis tvarių statybų link

„Karrier KL QuadCore®“ sistema yra nesudėtingai montuojama, įrengti galima praktiškai bet kokiomis oro sąlygomis, o tai leidžia pagreitinti statybų procesą. Kita, ne mažiau svarbi produkto ypatybė – puikūs šilumos izoliacijos parametrai ir galimybė rinktis įvairiausią rinkoje prieinamą fasadų apdailą.

„Karrier KL“ plokščių puikių šiluminių ir priešgaisrinių savybių paslaptis slypi „Qua dCore®“ šerdyje. „QuadCore“ technologija sukurta atsižvelgiant į poreikį prisidėti prie tvaresnės aplinkos kūrimo. Naujos kartos izoliacinė plokštė užtikrina itin aukštą kokybę bei ilgaamžiškumą ir suteikia:žemiausią rinkoje šilumos laidumą;

• tvarią statybų alternatyvą;

• aukščiausią apsaugą nuo gaisro;

• ilgiausią veikimo garantiją.

„Karrier KL QuadCore®“ plokštės yra padengtos geriausia klasėje „Spectrum“ 50-ties mikronų danga, kuri suteikia gaminiui pranašumą lyginant su kitomis rinkoje esančiomis

Lazdynų baseinas – didžiausia vandens sporto bazė visuomenei ir sportininkams

Vilniuje, kurios fasadiniams sprendiniams buvo parinktos „Kingspan“ įmonės siūlomos efektyvios ir tvarumu pasižyminčios daugiasluoksmės plokštės.

„Didžiuojamės, kad projektuodami objekto fasadą architektai pasirinko mūsų

„Karrier KL QuadCore®“ plokštes. Objekto architektūra yra šiuolaikiška ir išskirtinė, todėl džiaugiamės prisidėję prie jo įgyvendinimo“, – sako Justas Grigelionis, „Kingspan“ atstovas Lietuvoje.

dangomis. „Spectrum“ padengtos plokštės dėl padengime naudojamų naujoviškų metalo lydinių pagrindų įgyja geriausią atsparumo korozijai klasę. Taip pat jos pasižymi atsparumu UV spinduliams, dėl ko geriau išlaiko spalvą. Pati danga sukurta pagal „Kingspan“ tvaraus vystymo politiką: joje nėra ftalatų, sunkiųjų metalų ir ją galima visiškai perdirbti. Ši danga nereikalauja priežiūros, kas sutaupo laiko ir išlaida, o baseino statybai ypač svarbus šio gaminio atsparumas korozijai.

Tvarus sprendinys

Be to, kad „Karrier KL QuadCore®“ pagerina energinį efektyvumą, šios plokštės taip pat prisideda ir prie mažesnio poveikio aplinkai. Jose nėra naudojamos jokios kenksmingos medžiagos, chlorofluorinti angliavandeniliai, hibridinis koaksialinis pluoštas ir kt. Kokybiškų ir aplinkai draugiškų medžiagų kombinacija, sistemos privalumai prisideda prie galimybės būti įvertintiems skirtingais tvarumo standartų sertifikatais, tokiais kaip „BREEAM“.

„Mūsų technologinis skyrius – aukštos kvalifikacijos ekspertų komanda, kuri

konsultuoja projektuotojus, specialistus ir rangovus įvairiose srityse: projektuojant pastatus, pritaikant ir integruojant gaminius, prižiūrint statybų reikalavimus ir darbus. Todėl šio pastato fasado projektavimas mums buvo puiki papildoma patirtis“, – pažymi J. Grigelionis.

Fasadai kūrybinei išraiškai

Tinkamas fasado parinkimas daro įtaką taip pat ir pastato meninei koncepcijai. Architektai rinkosi fibrocemento plokštes, kurios padėjo išpildyti meninę projekto idėją. „Parinktos plokštės yra terasuojamos, taip paryškinant pastato formą ir jos sukimąsi. Fasadų kampuose, baseino tūriui keičiant formą, tarpai tarp fibrocemento plokščių išretėja sukurdami tarsi prasislinkusių plokščių vaizdą. Taip fasadas įgauna dinamiškumo, pabrėžiamos jo formos sukimasis“, – teigia studijos „Cloud architektai“ direktorius Antanas

Dagelis. Tad objekte fasado sprendinys tapo vienu iš svarbių momentų, o pačios plokštės suteikė lankstumo renkantis eksterjero išraišką.

Nuotr. Evaldo Lasio

Universalus ir kokybiškas pasirinkimas

Lazdynų baseinas – nemenka užduotis kiekvienam projektuotojui ir tiekėjui. Prisidėję prie tokio stambaus objekto, „Schomburg“ gaminių atstovai nenorėjo apsunkinti rangovo su daugybe skirtingų produktų kiekvienai patalpai, todėl buvo naudojamos medžiagos, tinkamos visoms šlapioms zonoms, pirtims, baseinui, sūkurinėms vonioms ir kt. Parinkę geriausius gaminius, kurie būtų tinkami skirtingoms patalpoms, įmonė užtikrino, kad neįvyks žmogiškoji klaida dirbant sumaišius tą pačią paskirtį turinčius produktus.

„Dirbdami siekėme nenukrypti nuo projektinių reikalavimų, o parinkdami konkrečius produktus stengėmės galvoti apie jų efektyvumą, kurių išeigos yra daug mažesnės negu daugelio konkurentų siūlomų produktų, ir laiko taupymą – rišimosi

Vienas esminių sėkmingo baseino veikimo elementų – kokybiška hidroizoliacija, užtikrinanti ilgametį naudojimą be jokių iššūkių. Naujajame sostinės olimpiniame baseine buvo pasiūlyti profesionalų hidroizoliacijos sprendiniai: šiuolaikinė architektūra ir išmanieji pastatai nebeįsivaizduojami be naujausių technologijų ir tvarių sprendimų, galinčių užtikrinti pastato kokybę daugeliui metų. Įrengiant Lazdynų baseiną ir jo prieigą, dušų kambarius ir balkonus, hidroizoliacinių sistemų medžiagas patikimai parinko ir tiekė UAB „SCHOMBURG Baltic“. Įmonė per savo veiklos metus yra tiekusi medžiagas ir prižiūrėjusi darbų eigą daugelyje Lietuvos, Latvijos ir Estijos baseinų.

greitį. Sistema susideda iš grunto „ASO- UNIGRUND-K-BLAU“, kuris tiekiamas koncentruotas, remontinių mišinių sistemos „ASODUR BIS“, kurią galima lyginti įvairiais storiais, elastingos dviejų komponentų hidroizoliacijos „AQU AFIN 2K/M- Plius“, sandarinimo juostos, plytelių klijų „MONOFLEX“ ir epoksidinio glaisto“, – apie hidroizoliacijos sistemą pasakoja UAB „SCHOMBURG Baltic“ vadovas Gytis Jonas Vitkus.

Tvarūs sprendimai ir iššūkiai

Didžiausias iššūkis tiek projektuotojams, tiek rangovui ir tiekėjams tapo Lazdynų baseino „perstatymas“. Dėl sustabdytų statybų ir pasikeitusių rangovų teko susidurti su kai kuriomis nenumatytomis problemomis. Betonavimas atliktas, bet stogas buvo visiškai neįrengtas, o tai

lėmė, kad UAB „SCHOMBURG Baltic“ siūloma hidroizoliacija turėjo uždaryti drėgmę ne tik po plytele iš viršaus, bet ir leisti iki galo išdžiūti statybinėms konstrukcijoms. Bendrovės pasiūlyta „AQUAFIN 2K/M- Plius“ cementinė hidroizoliacija praleidžia garus, neuždaro džiūvimo proceso.

„Tvarumas ir ekologijos klausimas šiandienėje statyboje ypač svarbūs, dėl to, norėdami sumažinti poveikį aplinkai, rinkdami plytelių klijus, dėmesį skyrėme jų išeigai. Vietoj įprastų 4 kg/ m²

„SCHOM BURG GmbH & Co KG“ gaminamų „MONOFLEX“ elastingų plytelių klijų išeiga – tik 2,8 kg/m², dirbant su 10 mm šukomis, todėl cemento sąnaudos reikšmingai mažėja. Džiaugiamės pasiektais rezultatais. Įgyvendintas baseino projektas, naudojant kokybiškus produktus, miestiečiams ir jų svečiams tarnaus ilgus metus“, – užtikrina G. J. Vitkus.

Nuotr. Evaldo Lasio

Gaisro signalizacijos ir viešųjų pranešimų sistemos priklauso gyvybės apsaugos (angl. „life safety“) sistemų grupei. Vien iš pavadinimo aišku, kokią svarbią reikšmę abi sistemos turi pastate esančių žmonių saugumui ir gyvybei. Renkantis gaisro signalizacijos sistemą svarbu atsižvelgti į:

• patikimumą ir greitį;

• klaidingus pavojaus signalus;

• lankstumą ir naujausias technologijas.

Kokios sistemos parinktos baseino saugumui?

Lazdynų baseine įrengtoje „Bosch Avenar“ sistemoje naudojamos sudėtingos ir novatoriškos technologijos. Visa sistema yra technologiškai visiškai suderinama su komponentais, kurie atsiras ateityje, todėl naudotojas galės plėsti ir papildyti ją be ypatingų rūpesčių.

Viešųjų pranešimų ir balso evakuacijos (VPBE) sistemos yra būtinos sprendžiant saugumo ir saugos iššūkius. Pagrindinė įrengtos sistemos „Praesensa“ užduotis –informuoti žmones apie pastate kilusį pavojų, o pranešimas turi pasižymėti toliau išvardytomis savybėmis:

• turi būti tinkamo akustinio stiprumo – skambėti taip, kad jį išgirstų visi pastate esantys žmonės;

• kalba turi būti suprantama – tokios kokybės, kad lankytojas labai aiškiai suprastų pranešimo tekstą.

Projektuojant VPBE sistemą naudoti kompiuterinio modeliavimo algoritmai, leidžiantys parinkti tokius garsiakalbius ir jų montavimo vietas, kad būtų užtikrinami abu reikalavimai. „Bosch“ sistema „Pra esensa“ ir aukštos kokybės garsiakalbiai leido naudoti sistemą ir pagal antrinę paskirtį: transliuoti per ją įprastinius balso pranešimus, reklaminę informaciją ir foninę muziką.

Itin svarbus detalumas

Kiekviena Lazdynų baseino projekto dalis kruopščiai tikrinta siekiant, kad būsimosios sistemos atitiktų joms keliamus reikalavimus, o vėliau, žvelgiant techniniu aspektu, veiktų nepriekaištingai. Kadangi projekto įgyvendinimas užtruko, teko spręsti nemažai iššūkių ir glaudžiai bendradarbiaujant su projektuotojais pavyko paruošti priešgaisrinės ir įsibrovimo signalizacijos, vaizdo stebėjimo ir VPBE sistemų projektus. Kiekvienai sistemai buvo keliami didesni technologiniai ir kokybiniai reikalavimai, kad Lazdynų baseinas atitiktų aukštus kokybės standartus ir net po daugelio eksploatacijos metų išliktų modernus ir technologiškai pažangus.

Patirtis ir inovatyvumas

„Bosch Security“ turi ilgalaikę patirtį kuriant inovatyvias technologijas, kurios privalo atitikti tokioms sistemoms keliamus reikalavimus. „Bosch“ klientai, diegdami jų produkciją, žino, kad gauna našiausius ir tvarius sprendimus. Bendradarbiaudama su savo klientais ir tiekėjais, įmonė tausoja vertingus išteklius, didina ilgalaikį energijos vartojimo efektyvumą, skatina žmonių gerovę ir išpildo lūkesčius.

Platus „Bosch“ produktų pasirinkimas suteikia įmonei išskirtinę galimybę pasiūlyti savo technologijas daugelyje sričių: nuo buitinių vartotojų iki karinių objektų ir kritinės infrastruktūros projektų. Viešasis sektorius – ne išimtis, o sėkmingai įgyvendintas Lazdynų baseino projektas – tik dar vienas to įrodymas. Įmonė džiaugiasi prie jo prisidėjusi ir kad tai dar vienas iš daugelio projektų, kuriame darnus ir sklandus sistemų darbas leidžia svečiams jaustis saugiai, o aptarnaujančiam personalui teikti aukštos kokybės paslaugas.

NAUJASIS EUROPOS BAUHAUZAS  –

TVARUMAS, ĮTRAUKUMAS IR ESTETIKA

„Jei Europos žaliasis kursas turi sielą, tai yra Naujasis Europos Bauhauzas, pradėjęs kūrybiškumo bangą visoje sąjungoje“ – Europos komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

Bauhauzo judėjimas, prasidėjęs 1919 metais Vokietijoje, stengėsi sujungti meniškumo individualizmą su masine produkcija ir funkcionalumu. Deja, pats judėjimas, nors ir paliko ryškų pėdsaką ir persikėlęs per Atlantą įsiliejo į kitas meno sritis, Vokietijoje negyvavo taip ilgai – dėl Nacių režimo spaudimo, Bauhauzo vokiškoji mokykla buvo uždaryta pačių steigėjų. Tačiau judėjimo idėjos nemirė – 2020 Europai išgyvenant COVID-19 sukeltą krizę, kovojant su klimato kaita, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, patiriant ir Rusijos pradėto karo Ukrainoje pasekmes, Naujasis Europos

Bauhauzas yra kibirkštis, galinti pagaliau paskatinti mūsų gyvenamosios aplinkos konversiją.

Lukas TAMULYNAS

Savo esme ši iniciatyva skatina apjungti visų amžių, tautybių, išsilavinimo ir socialinės padėties žmones, suteikiant jiems galimybę gyventi tvaresnėje, įtraukesnėje ir estetiškai patrauklesnėje aplinkoje. Nepamirštamas ir pirminėse Bauhauzo idėjose aktualus masiškumo efektas – sprendimai, nors nauji ir dažnai unikalūs, minimalių korekcijų pagalba turėtų būti pritaikomi visoje Europoje ir net už jos ribų, įgalinant bendruomenes kurti tvaresnį gyvenimą. Šis projektas yra itin plataus spektro ir siekia įgyvendinti pokyčius visoje mūsų gyvenamojoje erdvėje, keičiant bendrąją aplinką, pastatus ir mūsų naudojimosi jais įpročius. Tačiau neįmanoma įsivaizduoti tokio tektoninio pokyčio neliečiant jau esamų pastatų ir nediskutuojant apie jų renovaciją. Būtent todėl Europos Komisija Bauhauzo iniciatyvą paskelbė

kartu su renovacijos banga, matydama šių dviejų iniciatyvų sąryšį ir efektyvesnio veikimo galimybes. Pirmieji Bauhauzo finansavimo ištekliai jau yra nukreipti į realius projektus, kurie galėtų suderinti visus aukščiau išvardintus principus ir prisidėti prie pokyčių, kurių taip laukia visa Europa.

Tvarumas ir individualumas

Abi iniciatyvos sutelkė milžiniškus finansus, tačiau ir užduotis ne iš lengvųjų; renovacijos bangos uždavinys –35 milijonai renovuotų pastatų iki 2030 metų, Bauhauzo –visiškai pakeistas mūsų pastatų funkcionavimo ir jų integracijos į mūsų socialinį audinį suvokimas. Tai labai svarbu ir Lietuvos kontekste. Būdami posovietine

valstybe, kurioje dauguma miegamųjų rajonų, ypač didžiuosiuose miestuose, buvo projektuoti ir statyti sovietmečiu, turime pastatus, dažnu atveju neatitinkančius nei vienos iš Bauhauzo idėjų. Daugiabučių rajonai nėra įtraukūs gyventojams, jų energetinė klasė dažnai yra arti nerenovuotinos (tarp žmonių, dirbančių su renovacija, yra gajus posakis, jog kiekvienas daugiabutis yra kreivas savaip), todėl apie jokį tvarumą negalima šnekėti, kol jų pilka masė tinka filmuoti serialą „Černobylis“, tačiau neskatina kūrybiškumo. Tiesa, dalis mažesnių savivaldybių šias problemas sprendžia renovuodamos savo turimus daugiabučius, taip sumažindamos energetinius kaštus bei tvarkydamos vizualinę pastatų estetiką. Tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvoje turima renovacijos programa vangiai skatina individualumą ir įdomius architektūrinius sprendimus. Kūrybiškumas yra svarbus Bauhauzo principas, tad tai tik viena iš priežasčių, atskleidžiančių šio projekto aktualumą diskutuojant apie vykdomas renovacijas, ypatingai didžiuosiuose miestuose, dažniausiai atsiliekančiuose nuo bendrų renovacijos mastų.

Modulinė renovacija

2020 metais Europos Sąjungos „Horizon“ programos finansuotas „Hearth“ tyrimas atskleidė, jog „modulinė renovacija gali pasiūlyti gerokai greitesnius, pigesnius ir tvaresnius sprendimus, lyginant su tradiciniais renovacijos būdais“. Nors modulinė renovacija ilgą laiką buvo ne tik brangesnė, tačiau ir tinkamai nereglamentuota, todėl sunkiai įgyvendinama Lietuvoje, 2022 metais buvo sutvarkytos reglamentavimo problemos ir jau šiais metais APVA ruošiasi pradėti pilotinius projektus tiek viešiesiems, tiek privatiems pastatams (daugiabučiams) renovuoti būtent šiuo būdu. Tokia renovacija užtikrintų Bauhauzui taip reikalingus žiedinės ekonomikos principus. Tačiau kas yra modulinė renovacija?

Tai yra iš anksto paruoštų ir gamykloje pagamintų organinės kilmės skydų naudojimas pilnai renovuojant pastatą. Tokiems skydams naudojamas medis, o vidinis užpildas gali būti iš kanapių pluošto ar kitų organinių medžiagų. Šie skydai konkrečiam pastatui pilnai paruošiami gamykloje, joje sudedami langai, vedinimo sistemos, o atvežus prie renovuojamo pastato jis tiesiog apvelkamas naujais „drabužiais“. Didėjant tokių projektų masiškumui, jų gamyba taptų labiau industrine, o tai lemtų ir kaštų bei kainų kritimą. Tokie projektai turi ir daugiau privalumų – palyginus su įprastine renovacija, jų trukmė yra gerokai trumpesnė, projektas gali būti įgyvendintas per maždaug 51 dieną, kuomet dabartinė renovacija gali trukti

dvejus ar net daugiau metų. Įprastinės renovacijos atveju, dėl ilgalaikiškumo kylant statybinių medžiagų ir darbo kaštams, toks procesas įmonėms gali tapti nerentabilus. Tuo pačiu tai tampa ilgalaike našta gyventojams. Dar viena modulinės renovacijos projektų nauda yra gerokai mažėjantis reikalingų statybos darbuotojų kiekis.

Tačiau ir šis renovacijos būdas nėra visiškai neproblematiškas. Nors jis gali greitai ir pakankamai tvariai įgyvendinti du iš trijų Bauhauso tikslų (tvarumas ir prieinamumas) tačiau problemų kelia autentiškumo bei meniškumo aspektas. Tam, kad moduliniai projektai būtų prieinamos kainos, jie turi būti tipiniai ir pakankamai vienodi, tad lieka mažai galimybių individualumui. Jau minėtas „Hearth“ tyrimas atskleidė, jog būtent galimybė „prispausdinti“ vienodų dėžučių yra atstumiantis veiksnys svarstant modulinę renovaciją vakarų Europoje. Antroji problematikos dalis yra senų pastatų būklė. Tam, kad gamykloje surinkti moduliai būtų tinkami pastato „apvilkimui“, kiekvienam iš jų reikia kruopščių skaičiavimų, nes dažniausiai jų fasadai nebūna tipiniai, turi nuokrypių, o tai didina renovacijos kainą bei apsunkina tipinių projektų industrializaciją.

/

Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen /

Organinių medžiagų naudojimas ir svarba

„Statybų sektorius gali transformuotis iš anglies dvideginio skleidėjo į jo gaudyklę, jei pereisime prie organinių statybinių medžiagų, tokių kaip medis ir naujausių technologijų, tokių kaip dirbtinis intelektas, naudojimo“ – Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

Nepaisant to, kad modulinė renovacija turi savo iššūkių, Europos Komisija mato joje didžiulį potencialą, todėl nemaža dalis Bauhauzo finansinių kvietimų yra susiję būtent su medžio panaudojimu statybose bei renovacijoje. 2023 ir 2024 metais 106 milijonų eurų bus skirta katalizuoti pokyčius per „Horizon“ programą. Dalis šių pinigų bus nukreipta į projektus, susijusius su medžio ir kitų organinių medžiagų panaudojimu renovacijoje. Tai turėtų ženkliai atpiginti pačios renovacijos kainą, tačiau tai tikrai nėra vienintelė teikiama nauda. Kalbant apie organinių medžiagų naudojimo renovacijoje svarbą, galima išskirti šias sritis:

Sveikata: organinės medžiagos paprastai yra netoksiškos ir neturi kenksmingų chemikalų, todėl jos yra saugesnės žmonėms ir aplinkai. Jos nesukelia kenksmingų lakiųjų organinių junginių (VOC), kurie gali neigiamai paveikti vidaus oro kokybę ir sukelti sveikatos problemas.

Tvarumas: organinės medžiagos dažnai gaminamos naudojant tvarius metodus ir yra biologiškai skaidrios arba perdirbtinos, mažinant renovacijos poveikį aplinkai. Jos taip pat gali būti pagamintos iš atsinaujinančių išteklių, tokių kaip bambukas ar kanapės.

Energetinis efektyvumas: organinės medžiagos gali teigiamai paveikti pastato energinį efektyvumą.

Pavyzdžiui, iš natūralių medžiagų, tokių kaip vilna ar celiuliozė, pagamintas izoliatorius gali suteikti gerą termoizoliaciją ir sumažinti šildymo ir vėsinimo išlaidas.

Estetika: organinės medžiagos gali suteikti unikalų ir natūralų estetinį vaizdą renovacijos projektui. Medžiagos, tokios kaip mediena, akmuo ir molis, gali sukurti šiltą ir jaukią atmosferą, tuo pat metu suteikiant erdvei tekstūrų ir gylio pojūtį.

Ilgalaikiškumas: organinės medžiagos dažnai turi ilgesnį gyvenimo ciklą nei sintetinės medžiagos, tad mažėja poreikis dažniems pakeitimams, ir, atitinkamai, atliekų kiekis. Pavyzdžiui, tvirtos medinės grindys su tinkama priežiūra gali tarnauti dešimtmečius ar net šimtmečius, tuo tarpu sintetinės kilmės paviršius gali reikalauti atnaujinimo kas kelis metus.

Naujasis Europos Bauhauzas nėra tik prototipų kūrimas. Tai dabarties projektai, kuriuos iš pavienių norima paversti tvariais ir ilgalaikiais sprendimais visai Europai. Kartu tai yra galimybė šalims kaip Lietuva surasti sprendimus, užtikrinančius tvarų pastatų atnaujinimą, o renovacijas vykdyti pasitelkiant organines medžiagas ir naujausias technologijas. Todėl proaktyvus veikimas ir įsitraukimas šioje srityje būtinas iš visų – valstybės, verslo ir gyventojų.

Statybų sektorius gali transformuotis iš anglies dvideginio skleidėjo į jo gaudyklę, jei pereisime prie organinių statybinių medžiagų, tokių kaip medis ir naujausių technologijų, tokių kaip dirbtinis intelektas, naudojimo.

Europos

Nuotr. © Canva

„EJOT® Ejotherm S1“ –

Vokietijos įmonė EJOT, pernai atšventusi 100-ąsias įkūrimo metines, yra puikiai pažįstama tiems profesionalams, kurie darbuojasi tinkuojamųjų fasadų šiltinimo sistemų srityje. Lietuvos rinką pasiekę EJOT produktai svariai prisidėjo formuojant kokybės kryptis šiame svarbiame, energiją pastatuose taupančiame statybų sektoriuje. Pastaruoju metu EJOT vėl reikšmingai kilstelėjo kokybės kartelę, pristatydama rinkai naują produktą, skirtą termoizoliacinėms plokštėms tvirtinti –„Ejotherm S1“ – šilumą ir darbo sąnaudas taupančią tvirtinimo smeigę.

Maža detalė – dideli pokyčiai

Pagrindinės savybės:

• neturi taškinių šilumos nuostolių, nes gaminama be metalo, su plastikine įsukamąja vinimi;

• tinkama visiems pagrindams – A, B, C, D, E bei visoms termoizoliacinėms plokštėms;

• pasižymi didelėmis ištraukimo iš pagrindo jėgomis, tinka ir klinkerio apdailos sistemoms;

• taupo įrengimo darbo sąnaudas.

Ši smeigė teikia akivaizdžią naudą nekilnojamojo turto vystytojams, rangovams ir užsakovams. Ją naudojant galima padidinti naudingąjį pastato plotą, sumažinti termoizoliacinio sluoksnio storį, išvengti nepageidaujamų estetinių problemų ant fasado ir reikšmingai sumažinti darbo sąnaudas.

Energinis naudingumas

Smeigių taškinių šilumos nuostolių įtaka bendram sienų šilumos taupymui didėja kylant pastatų energinių klasių reikalavimams. Renovacijoje, taikant B energinę klasę, dažnai naudojamos smeigės, kurių χ ꓿ 0,004 W/K, taškiniai šilumos nuostoliai gali sudaryti apie 15 proc. visos sienos šiluminės varžos. Esant aukštesnei, A++ pastato energinei klasei, šie nuostoliai bus dar įspūdingesni. Naudojant tokias smeiges tektų perskaičiuoti ir žymiai padidinti termoizoliacinių plokščių sluoksnio storį. Reikėtų paminėti, kad smeiges dengiančios tabletės šių šilumos nuostolių nepanaikina, todėl, net jas ir panaudojus, ant fasado vis vien matosi jų tvirtinimo vietų taškai. Duomenis apie smeigių savybes lengvai ir patikimai galima gauti iš jų techninių dokumentų arba iš tiekėjo deklaracijų. Patikrinti konkrečius taškinius šilumos nuostolius, perskaičiuoti

termoizoliacinės medžiagos sluoksnio storį galima atliekant nesudėtingus skaičiavimus. Lyginant „Ejotherm S1“ tvirtinimo smeigių panaudojimą – šiltinant fasadą jos nepablogina jo termoizoliacinių savybių ir jokio papildomo perskaičiavimo neprireiks.

„Ejotherm S1“ montuojama specialiu įrankiu – „S1 PRO Tool“. Smeigė atjungiama nuo suktuko, vos tik įrankio ribotuvo diskas paliečia termoizoliacinės plokštės paviršių. Tokiu būdu smeigė ant plokščių paviršiaus sumontuojama greitai ir tiksliai. Tai leidžia sutaupyti iki 40 proc. darbo sąnaudų. Be to, joms nereikalingos papildomos tabletės, kurios dengia smeigės lėkštelę. Per kelerius metus, kol yra rinkoje, šią smeigę savo projektuose jau renkasi daugelis rangovų. Nauda ypač ženkli ten, kur tenka sumontuoti ne vieną dešimtį tūkstančių smeigių. Suprasti šios smeigės ir naujojo įrankio naudą bei priprasti tai naudoti itin paprasta – tereikia vieną kartą pabandyti.

šilumą ir darbo sąnaudas taupanti tvirtinimo smeigė

PENOSIL Elastic Gunfoam 198, PENOSIL Installation Gunfoam 65 156 ir PENOSIL Installation

Gunfoam 65 Winter 191 sandarinimo putos:

• Užtikrina sandarumą.

• Gerai sukimba su dauguma statybinių medžiagų.

• Geros šilumos ir garso izoliacinės savybės.

• Didelė išeiga.

PENOSIL Window Tape Full Glue Internal 400, PENOSIL

Wind Proof Full Glue Tape

Internal 410, PENOSIL Window

Tape Internal 420 langų juostos ir PENOSIL Air&Vapour

Membrane 660 mastika:

• Neleidžia vandens garams prasiskverbti į statybines putas ir sienų konstrukcijas bei užtikrina hermetiškumą.

• Elastinga, atspari sienos konstrukcijos judėjimui.

• Užtikrina sandarumą.

• Vidinė langų sandarinimo juosta arba mastika, skirta langų ir durų jungtims uždengti iš vidaus.

PENOSIL Langų ir durų kategorijoje rasite kruopščiai atrinktus produktus, tinkančius langams ir durims sandarinti, norint sutaupyti energiją. Kiekvienas šios kategorijos produktas atlieka tam tikrą funkciją.

Jei produktai naudojami kartu tinkama seka, jie padeda pasiekti A++ energinio naudingumo klasės reikalavimus.

Montuojant langus ir duris, svarbu naudoti produktus, pasižyminčius puikiomis šilumos ir garso izoliacinėmis savybėmis. PENOSIL langų ir durų kategorijos gaminiai garantuoja sandarias jungtis ir ilgalaikius rezultatus.

PENOSIL Glazing Silicone 330, PENOSIL Greenhouse Silicone 393 ir PENOSIL Aquarium Silicone 310 silikonai:

• Silikonai skirti langų, stiklinių konstrukcijų, šiltnamių, akvariumų sandarinimui.

• Nesukelia metalų korozijos.

• Didelis paslankumas jungtyje.

PENOSIL Window Tape Full Glue External 404, PENOSIL Wind Proof Full Glue Tape

External 414, PENOSIL Window Tape External 424 langų juostos ir PENOSIL Airtight

Membrane 704 mastika:

• Apsaugo jungtį ir pastato konstrukciją nuo vėjo ir drėgmės.

• Leidžia vandens garų difuziją iš vidaus į išorę.

• Elastinga, atspari sienos konstrukcijos judėjimui.

• Išorinė langų sandarinimo juosta arba mastika, skirta langų ir durų jungtims uždengti iš išorės.

Racionalus šildymo sistemos modernizavimas –tik įvertinus visą situaciją

2022-aisiais šoką sukėlusios energijos išteklių kainos, sumažėjęs jų prieinamumas paspartino perėjimą prie alternatyvių energijos šaltinių. Lietuvos valstybė šį procesą skatina kompensacijomis, skirtomis keičiantiems senus šildymo katilus moderniais šilumos siurbliais. Modernizuojant šildymo sistemą dažniausiai pasirenkami šilumos siurbliai oras–vanduo – tiek dėl efektyvumo, tiek dėl modernizavimo paprastumo. Į ką labai svarbu atkreipti dėmesį modernizuojant individualių ir daugiabučių namų šildymo sistemą? Apie tai pasakoja bendrovės „Viessmann“ atstovas prekybai Marijus Digrys.

Būtinas

„Keičiant šildymo sistemą, reikia plataus požiūrio, didesnio dėmesio kokybei, efektyvumui. Verta pasimokyti iš Vakarų Europos šalių, kurios šį procesą pradėjo anksčiau, todėl turi daugiau patirties. Pavyzdžiui, Lietuvoje priimta kompensavimo tvarka skatina pereiti prie šilumos siurblių, tačiau neskatina rinktis geresnio ir efektyvesnio siurblio, nes kompensacijos dydis priklauso nuo siurblio galios, o ne efektyvumo koeficiento. O juk kalbant apie taupesnį energijos vartojimą, siurblio efektyvumas yra labai svarbus kriterijus. Vokietijoje kitaip: kuo efektyvesnį šilumos siurblį įsirengia vartotojas, tuo didesnė skiriama parama. Be to, Vokietijos gyventojas, pasirinkęs siurblį su aplinkai visiškai nekenksmingu naujos kartos šaltnešiu, gauna 5 proc. didesnę kompensaciją“, –atskleidžia M. Digrys.

„Viessmann“ ekspertas akcentuoja ir profesionalių konsultacijų trūkumą: žmogui dažnai neaišku, pagal kokius kriterijus parenkama šilumos siurblio galia, – nors siurblio galią galima apskaičiuoti, tačiau dažnai pasikliaujama subjektyvia montuotojo nuomone.

„Modernizuojant šildymo sistemą, svarbu kruopščiai padaryti namų darbus, kad

pasirinkimas būtų racionalus. Specialistai turėtų įvertinti vartotojo šildymo sistemą, namo energinį naudingumą, paaiškinti, kas jo laukia, kai esamą katilą pakeis šilumos siurbliu, kad vartotojas vėliau neliktų nusivylęs. Galbūt jam reikėtų pasirūpinti geresne namo šilumine izoliacija, tradicinius radiatorius keisti žemos temperatūros šildymo sistema? Tik turėdamas visą informaciją, vartotojas gali nuspręsti, kiek investuoti, ką modernizuoti. Tai liečia tiek individualius, tiek daugiabučius namus, tiek gamybines ar prekybines patalpas. Geriausia kreiptis į bendrovę, kuri atliktų pastato ir jo šildymo sistemos energetinį auditą, visapusiškai įvertintų situaciją“, –sako M. Digrys, pridurdamas, kad negalima stumti kažkokio vieno sprendimo ar technologijos be analizės. Šildymo sistemos modernizacija gyventojams turi duoti maksimalią naudą, tad reikia įvertinti ir karšto vandens ruošimą, siurblių įrengimo vietą bei jų keliamą triukšmą.

Be to, svarbu rinktis ne tik gerus prekių ženklus, bet ir pasidomėti, kaip gamintojas yra atstovaujamas Lietuvoje, kaip užtikrinamas techninis palaikymas, servisas – sklandus sistemos darbas užtikrinamas tik tada, kai įsigyta įranga prižiūrima kompetentingai.

Nors šilumos siurbliai dirba efektyviausiai, kai į šildymo sistemą tiekiama žema temperatūra (kuo ji žemesnė, tuo siurblio darbas efektyvesnis), tačiau „Viessmann“ sukūrė specialiai renovacijai skirtus naujus šilumos siurblius, efektyviai dirbančius į šildymo sistemą tiekiant aukštos temperatūros (apie 70 °C) vandenį.

Pernai pasirodžiusi „Viessmann“ siurblių serija Vitocal 150, 151 A, 250 ir 251 A su natūraliu šaltnešiu ir aukšta tiekiamo vandens temperatūra idealiai tinka renovacijai.

Tie, kurie nenori atsisakyti esamo katilo ir linkę jį pasilikti kaip tam tikrą alternatyvą, leidžiančią būti labiau nepriklausomiems, gali rinktis hibridines versijas – šilumos siurblius Vitocal 250 AH arba 250 SH. Šiuo atveju esamas katilas prijungiamas prie šilumos siurblio ir jau šilumos siurblys reguliuoja, kada jį įjungti ir išjungti. Tai aktualu modernizuojant didesnio ploto individualius namus, kur standartinių šilumos siurblių galingumo nepakanka, o didelės galios sistema – pernelyg brangi. Pasirinkus hibridinį variantą, šilumos siurblys namo šildymo poreikius patenkins didesnę laiko dalį, o ekstremaliai šaltomis dienoms jam šildyti padės dujinis ar kietojo kuro katilas.

Sukurti specialiai renovacijai

platus požiūris

Planuojame statybas: kad fasadas nesuskilinėtų

Nukritęs tinkas, spalvinės dėmės, pūslės –fasado pažeidimai, kurių galima nesunkiai išvengti, laikantis statybų technologijos.

UAB „DAW Lietuva“ techninis vadovas

Edvardas Labakojis išskiria keletą pagrindinių klaidų, kurių reikėtų vengti.

Statybų planavimas

+5 °C – tokia temperatūra yra minimali ribinė statybos darbams. Ji galioja ne tik darbo, bet ir džiūvimo laikotarpiui, tad jeigu naktimis temperatūra nukrenta iki nulio ir žemiau, nėra tinkamas metas statyti. „Statybose dažnai procesai užsivėlina, darbus pabaigti norisi, todėl statybininkai, o dažnai ir pastato savininkai, ryžtasi pabaigti fasado darbus orams jau gerokai atšalus. Mano rekomendacija būtų, jei namas jau pradėtas šiltinti, uždėti armavimo sluoksnį ir nugruntuoti prieš žiemą, o dekoratyvinį tinką dengti jau kitais metais“, –pataria įmonės „DAW Lietuva“ techninis vadovas

E. Labakojis. Pavasarį, namui pradžiūvus, visas išorines sienas reikia dar kartą nugruntuoti ir tuomet dengti dekoratyvinį tinką.

Dar viena labai dažna situacija – žiemą name atliekami vidaus tinkavimo darbai, kurių

metu, jei namas nešildomas, susikaupia daug drėgmės. „Viduje paprastai temperatūra yra aukštesnė nei išorėje, drėgmė kaupiasi pastato sienose ir išeidama gali pažeisti fasadą. Todėl atliekant vidaus tinkavimo darbus būtina šildyti patalpas ir papildomai pastatyti drėgmės rinkiklius arba įrengti priverstinę ventiliaciją“, –sakė E. Labakojis.

Fasado apdailos medžiagos: kam reikalinga sistema

Dekoratyvinis tinkas yra tai, ką mes matome, namo vizitinė kortelė. Paprastai šiai galutinei dangai nėra taupoma. Lietuvoje išpopuliarėjo brangus NQG technologija pagrįstas „Caparol ThermoSan“ tinkas, kuris nežaliuoja, neblunka ir ilgai išlaiko fasadą švarų. „Tačiau dekoratyvinis tinkas tėra tik viena fasado šiltinimo sistemos sudėtinė dalis. Fasado atsparumas smūgiams, patvarumas priklauso nuo po dekoratyviniu tinku esančio armavimo sluoksnio. Jeigu dėl lėšų stygiaus man tektų rinktis, investuočiau į aukščiausios kokybės armavimo mišinį, kokybiškus profilius, o tik tada į dekorą“, –pabrėžė techninis vadovas.

Be to, labai svarbu, kad fasadui įrengti naudojami produktai derėtų vienas su kitu. Tam yra kuriamos, testuojamos ir sertifikuojamos fasadų sistemos, kurios turi aiškiai apibrėžtas, išmatuotas savybes. Tuo atveju, jei produktai yra miksuojami – termoizoliacinė medžiaga klijuojama vienos rūšies klijais, armavimui pasirenkamas kito prekės ženklo produktas, gruntas dar kito ir ant viršaus uždedamas brangus tinkas – rezultatas gali nuvilti: ant fasado gali atsirasti dėmių, imti byrėti tinkas. Taip atsitinka dėl to, kad produktai nedera tarpusavyje, sluoksniai nepakankamai išdžiūvę, neužtikrinama pakankama sukibtis. Tuomet niekas neprisiims atsakomybės, fasadą tiesiog reikės perdaryti. „Rekomenduoju rinktis tik sisteminį sprendimą, būtinai sertifikuotą fasadų šiltinimo sistemą, kad būtų aišku, kokių savybių galima tikėtis ir reikalauti iš gamintojo“, – sakė E. Labakojis.

„Caparol“ turi sertifikavę ne vieną fasadų šiltinimo sistemą, su dideliu dekoratyvinės dangos pasirinkimu – nuo įprasto ar mozaikinio tinko iki mūro vaizdą sukuriančių „Original Meldorfer“ apdailos plytelių.

Fasado šiltinimo sistema: izoliacinė plokštė – MW (mineralinė vata), galutinė danga – „Original Meldorfer“ plytelės.

Fasado šiltinimo sistema: izoliacinė plokštė – EPS, galutinė danga – dekoratyvinis tinkas.

„GALLERY 4A“: KAI PRABANGA IR KOKYBĖ GIMSTA IŠ KONTEKSTO

J. Basanavičiaus, Pylimo ir Vingrių gatvėmis apribotoje teritorijoje jau kelerius metus iš eilės nenutrūkstamai vyksta architektūrinės permainos. Į nedidelį plotą sutilpo įvairių laikotarpių ir paskirčių statiniai, keitėsi viešosios erdvės išraiška ir kvartalinė struktūra, tačiau vieta išlaikė kosmopolitinį charakterį. XX amžiaus pabaigoje, iki šiol tuščiame sklype, vieno žymiausių lietuvių kolekcininkų Edmundo Armoškos iniciatyva, iškilo nauja architekto Artūro Blotnio suprojektuota postmodernistinė galerija, užpildydama spragą J. Basanavičiaus gatvės išklotinėje. Postmodernistinis tūris išgyveno pilną rekonstrukciją – įmonės „Releven“ užsakymu jis virto prabangių aptarnaujamų apartamentų (angl. Serviced appartments) kompleksu. Originalią pastato paskirtį pagerbia ne tik skambus pavadinimas – „Gallery 4A“, bet ir keli netipiniai architektūriniai ir erdviniai sprendimai. Apie šviežiai įgyvendintus pokyčius, ypatingą kontekstą ir naują prabangios gyvenimo kokybės suvokimą pasakoja projektą parengusios studijos „Aketuri architektai“ vadovas Lukas Rekevičius ir nekilnojamojo turto vystytojo „Releven“ atstovas Viktoras Zubrecovas.

Pavadinimas: „Gallery 4A“

Vieta: Vilnius, J. Basanavičiaus g. 4A

Vystytojas: UAB „Releven“

Architektai: „Aketuri architektai“ – Lukas Rekevičius, Milda Rekevičienė, Kazimieras Kasteckas, Valdonė Mitkevičiūtė, Samuel Jefte Mora Morales, Kristina Šimkūnaitė

Konstruktoriai: K. Veteris, J. Anačenko

Gen. rangovas: UAB „Conres“

Objekto plotas: 2 929,00 m2

Metai: 2022

Fotografai: Darius Gumbrevičius, Aleksandras Kunickas, Benas Šileika

Magdalena BELIAVSKA

Išraiškingos geometrijos kiemo fasadas.

J. Basanavičiaus g. išklotinės spragą užpildęs fasadas. Naktinis paststo apšvietimas.

Eksterjero estetiką padiktavo paskirtis

Pažintį su „Gallery 4A“ pradedame lauke. Dinamiškas „Maldžio“ galerijos tūris savo išraiškinga geometrija kontrastavo su aplinkiniu užstatymu: muziejumi, planetariumu, gretimais istoriniais pastatais. Nors užstatymo kontūrai, pastato dydis ir proporcijos išliko beveik tokie patys, nauja paskirtis padiktavo esminius estetinius ir funkcinius pokyčius. Iki šiol galerijos erdvėse likusiose erdvėse viešpatavo menas – tiesa, čia buvo apsigyvenęs ir pats kolekcininkas, įrengęs tam paskutinį aukštą. Pagrindinė kūrybinės komandos užduotis – paliekant pirmą aukštą komercijai, pritaikyti pastatą ilgalaikiam apgyvendinimui. „Artūro Blotnio projektuotas pastatas,

buvo kažkiek kritikuojamas dėl savo postmodernistinės išraiškos. Jis turėjo drąsos. Mes rekonstruodami nuėjome kiek kitu keliu. Dabar, tikiuosi, jis tapo mandagesnis ir labiau įsilieja į aplinką, tačiau vis dar išlaiko drąsią ankstesnio sprendimo kartelę“, – pokyčius apibūdina architektas. Pirmiausia į akis krenta fasadų metamorfozė: iki rekonstrukcijos jie buvo beveik visiškai aklini. Dabar galiniame fasade įrengti vitrininiai langai, išduodantys galerinę pastato praeitį nurodančias ypač aukštas vidines erdves. Virš karnizo esantis tūris suskaidytas, skiriasi medžiagiškumas: ant apatinės, baltai tinkuotos dalies užkelti skardos ir stiklo tūriai.

Ryškiausi pokyčiai matomi iš J. Basanavičiaus gatvės perspektyvos. Monumentalią, akliną, „banguojančią“ plokštumą keičia dvigubas fasadas. Falšfasado įrengimą padiktavo noras atkartoti kaimyninių pastatų užstatymo liniją ir prisitaikyti prie senamiesčio užstatymui būdingos angų ritmikos – išorinis, šviesia keramine apdaila padengtas sluoksnis stengiasi išlaikyti gretimų pastatų langų proporcijas ir karnizų aukštį. Tikrajame fasade įrengti dideli vitrininiai langai, siekiantys užtikrinti pakankamą dienos šviesos kiekį į šiaurę orientuotuose butuose. Tarp dviejų plokštumų – gan erdvūs, tačiau vizualiai neakivaizdūs balkonai.

Pasak L. Rekevičiaus, eksterjero apdailos pasirinkimą padiktavo tvarus ilgaamžiškumo siekis: „Norima, kad mūsų miestų architektūra kokybe prilygtų Kopenhagos pastatams, tačiau taupymo sumetimais neretai pasirenkamos pigesnės apdailos ar statybinės medžiagos, prastesni analogai – vietoj tikros apdailinės plytos neretai panaudojama tik pjauta plytelė ar apskritai bituminė plytos imitacija. Džiugu, kad šitame pastate

naudojamos ilgaamžės, labai kokybiškos, natūralios medžiagos: tikra keramika, tikra skarda. Stebėdami aplinkinių pastatų kontekstą matome, kad seni plytiniai daugiabučiai, nors ir statyti prieš šimtą metų, gražiai paseno. Norėjome, kad ir šis pastatas sentų gražiai, –bus įdomu pamatyti, kaip jis atrodys po keliasdešimties metų.“

Kultūriškai turtinga terpė

Vienas didžiausių šio pastato privalumų – kultūriškai įkrautas aplinkos kontekstas. Naujamiesčio ir senamiesčio sandūra yra patraukli teritorine prasme, tačiau „Gallery 4A“ supa daug ypatingų objektų ir dar daugiau... skulptūrų. Sklypas ribojasi su MO muziejaus skulptūrų sodu, prie pat yra naujai įrengtas Vingrių skveras, tapęs ekspozicine erdve po atviru dangumi, įspūdingas ir kažkiek skulptūriškas pirmojo Vilniaus planetariumo kupolas, buvę Tiškevičių rūmai su ikoniškais, balkoną laikančiais Atlantais.

Architektas prisimena, kad buvęs galerijos savininkas E. Armoška, parduodamas pastatą, iškėlė vieną

sąlygą: prie įėjimo esanti Audriaus

Liaudansko skulptūra „Verbų angelai“

turi likti savo vietoje. Ji, pasak

kolekcininko, yra integrali ne tik tūrio, bet ir gatvės dalis. Nors fasadas

pasikeitė neatpažįstamai, išlikusi

skulptūra nurodo į ikirekonstrukcinę pastato praeitį.

Nedidelis vidinis kiemas užmezga vizualinį dialogą su keliais kultūriniais ir architektūriniais Vilniaus sluoksniais, o su tvora atskirtu muziejiniu skulptūrų sodu kalbasi tiesiogiai – jį apžvelgia tarp netipinių lauko baldų „patupdyta“ Mykolo Saukos skulptūra „Valentina“. Privataus ir viešo santykis čia netiesioginis: būsimi gyventojai įgis ir naują miestietiško gyvenimo patirtį.

Architektas prisimena, kad buvęs galerijos savininkas E. Armoška, parduodamas pastatą, iškėlė vieną sąlygą: prie įėjimo esanti Audriaus Liaudansko skulptūra „Verbų angelai“ turi likti savo vietoje. Ji, pasak kolekcininko, yra integrali ne tik tūrio, bet ir gatvės dalis. Nors fasadas pasikeitė neatpažįstamai, išlikusi skulptūra nurodo į ikirekonstrukcinę pastato praeitį.

Šiuolaikinis prabangos standartas: erdvė, detalė, kokybė

Unikalioje Vilniaus vietoje atsinaujinusiame pastate vos 15 turtinių vienetų. Vis didėjant mažesnio metražo patalpų pasiūlai, didesni apartamentai yra siejami su tam tikra prabanga. Didžiausio apartamento plotas net 252 kv. m, mažiausio – 61,30 kv. m. „Gallery 4A“ gali pasiūlyti erdvę ne tik kvadratiniais metrais, bet ir tūrio prasme: visų apartamentų aukštis viršija 4 m, vitrininiai langai tarsi trina vidaus ir lauko ribas.

Aukštos kokybės taip pat siekta išbaigiant bendrąsias erdves. Interjere atsikartoja kai kurie eksterjero motyvai: hole pratęsiama išorėje naudojamos skardos apdaila, suderinta spalvinė gama. Visų bendrų erdvių grindims naudojama prabangi balta mozaikinių plytelių danga – tai šimtametė, gerą vardą užsitarnavusi medžiaga, pasak architekto, aptinkama ir tarptautinio pripažinimo sulaukusiuose Kauno modernizmo perluose. Šiuolaikiniai mozaikinių plytelių gaminiai pasižymi kur kas didesne raštų ir spalvinės gamos įvairove, leidžia iš naujo įvertinti šios medžiagos grožį.

Holas – tarsi įžanga į namų patirtį. Nedidelėje erdvėje įrengta laukimo zona su minkštaisiais baldais, svečių tualetas; interjeras saikingas, bet ne šaltas. Laiptinėje palikta originalios būklės neapdoroto betono lifto šachta: nuspręsta jos nedailinti, verčiau leisti kontrastuoti su kitų medžiagų faktūromis. Koridorių erdvė kamerinė, šiltame apšvietime išryškėja sienų tekstūra, fragmentiškai naudojama juodos faneruotės apdaila, atsikartojanti butų duryse. Pagrindinis akcentas ir tiesioginė užuomina į oficialų projekto pavadinimą –Vilniaus galerijose rengtų parodų plakatų ekspozicija. Plakatų kompoziciją kuravo patys architektai, atrinkdami įdomius, tarpusavy derančius dizainus. Šitaip pastatas dar kartą sugrįžta į Vilniaus kultūrinį gyvenimą, tačiau keisdamas vaidmenį: ne kaip jo dalyvis, o kaip

Vidaus ir išorės riba - minimali, intejere pratęsiama fasadų skardos apdaila, dideli virtininiai langai suteikia nemažai natūralaus apšvietimo, o pagrindiniu akcentu tapo Vilniaus galerijose rengtų parodų plakatų ekspozicija.

aktyvus stebėtojas, pagerbdamas kitose miesto galerijose vykstantį kultūrinį veiksmą.

Paskutinio aukšto koridoriuje žvilgsnis nuo sienų krypsta į viršų: čia įrengti stoglangiai. „Tai irgi yra savotiška prabanga. Stoglangiai koridoriuje visai nebuvo būtini, tačiau dėl natūralaus apšvietimo iš viršaus ši bendra erdvė įgauna visai kitokią kokybę“, – komentuoja architektas.

Dizaino ir pastato aptarnavimo sprendimai kuria neeilinę gyvenimo čia patirtį. Taigi koks yra būsimo gyventojo archetipas? „Jau kurį laiką dirbome su užsienio klientais. Siūlėme įvairius ilgalaikės nuomos variantus, pavyzdžiui, ambasadų darbuotojams, kurie atvyksta į Lietuvą su šeimomis. Pastebėjome, kad Vilniuje labai trūksta – galbūt netgi nėra – jų standartus atitinkančių apartamentų“, – sako V. Zubrecovas. Pasak pašnekovo, būsimiems gyventojams norima siūlyti ne tik komfortišką ir ypač erdvų būstą, bet ir papildomą paslaugą –todėl užeinant į pastatą hole mus pasitinka konsjeržas.

Tai vis dar netipinė paslauga Lietuvos nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau užtikrinanti gyventojams papildomą saugumą. Konsjeržas gali koordinuoti užeinančiųjų ir išeinančiųjų srautą, priimti siuntas, atlikti kitas smulkias užduotis.

Rūsyje įrengta nedidelė automobilių saugykla, perdaryta iš anksčiau čia buvusių dirbtuvių. Vystytojo sumanymu, reaguojant į po liūčių kylantį vandens lygį, čia įrengtos ir specialios vandens surinkimo talpykos.

„Į šį sprendimą įdėjome daug pastangų. Dėl požeminių talpyklų perteklinis lietaus vanduo neužlies rūsio ir nepateks į gatves, problemą išsprendėmė tvariai“, – teigia

V. Zubrecovas ir kaip kitą tvarų sprendimą pamini saulės šviesos valdymą išorinėmis žaliuzėmis. Tokiu būdu į pietus orientuotos patalpos neįkais, minimalizuojamas poreikis jas vėsinti. „Mano suvokimu, tvarumo sąvoka yra apie ilgaamžiškumą: kiek ilgai pastatas gali išbūti toks, koks yra sugalvotas. Dėjome pastangų, kad būtų naudojamos kuo tvaresnės ir ilgiausią įmanomą

Apskritai negriauti, nestatyti naujo, pritaikyti esamą yra tvari taktika, – priduria architektas. – Tą tvarumą reikėtų skaičiuoti penkiasdešimties metų cikle. Galbūt paprastam pastatui per tą laikotarpį prireiks penkių remontų, šiam – tik dviejų.

galiojimo laiką turinčios medžiagos – nuo apdailos iki konstruktyvo. Su laiku, aišku, pastatas keisis ir turės kitą grožį. Deja, rekonstruojant pastatą, tam tikrų žaliosios bangos sprendimų pritaikyti neįmanoma, tačiau išlyginome balansą kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, sėkmingai išsaugojome brandžius prie pat statybų aikštelės augančius medžius“, – sako pašnekovas.

„Apskritai negriauti, nestatyti naujo, pritaikyti esamą yra tvari taktika, – priduria architektas. – Tą tvarumą reikėtų skaičiuoti penkiasdešimties metų cikle. Galbūt paprastam pastatui per tą laikotarpį prireiks penkių remontų, šiam – tik dviejų.“

Panašu, „Gallery 4A“ savo vietą užims ilgam, su laiku prisipildydamas miestietiškų istorijų, buities akimirkų ir kultūrinių patirčių.

Studijos „Aketuri architektai“ komanda – Lukas Rekevičius, Milda Rekevičienė, Kazimieras Kasteckas, Valdonė Mitkevičiūtė, Samuel Jefte Mora Morales, Kristina Šimkūnaitė.

Kokia turėtų būti moderni dušo sistema?

Kasdien naudojamas namų elementas, kuris pasižymi ne tik funkcionalumu, bet ir estetine kokybe – vonios kambario dušo sistema. Dažnai ji yra gerai matoma visame vonios kambaryje, todėl tampa vienu pagrindinių vonios kambario elementų. Svarbi ne tik funkcija – dušo sistema gali suformuoti viso vonios kambario estetiką.

Architektas Aidas Barzda (studija „YCL“) tvirtina, kad jo pasirinkimą šalia estetinių dušo sistemos savybių labiausiai lemia funkcionalumas. „Tai kaip durų rankena. Jeigu ji bus nepatogi ir neergonomiška, kasdieniniame gyvenime galiausiai pavargsi nuo estetikos, nes norėsi funkcijos. Manau, funkcija šiuo atveju yra daug svarbiau. Visa kita yra mažos detalės, kurias ne visada pastebi, o naudoji – pagal funkciją, – sako architektas. – Mums

patinka, kai kokybiškas gaminys turi bent kelis spalvinius sprendimus. Nes projektai yra skirtingi. Vieno koncepcija reikalauja tamsesnio atspalvio, kitam reikia įprasto higieniško chromo. Technologijos svarbu tik tiek, kiek jos palengvina kasdieninį naudojimą. Nes visgi tai, kad pasukus svirtelę bėga vanduo, jau yra gera technologija, ir tai yra tai, ko tikisi žmogus.“Interjero dizainerė, architektė Indrė Dorofėjūtė įsitikinusi, kad svarbios yra visos detalės: „Juk iš detalių ir susideda bendras patalpos vaizdas.“

Abu specialistai pirmenybę linkę teikti patikimiems, aukštesnės klasės gamintojams, nes tikėtina, kad spalvinis metalinės įrangos padengimas ilgainiui išlaikys savo išvaizdą ir lengvai nenusitrins. I. Dorofėjūtė pažymi, kad pastaruoju metu madinga matinė juoda spalva reikalauja daugiau priežiūros: „Juodi maišytuvai – gražu, tačiau svarbu žinoti, jog labiau matysis kalkės, kaip ir ant kitų juodų paviršių.“ Jos teigimu, užsakovai daugiau dėmesio kreipia į švarų

Patogi kaip durų rankena

Estetiška ir funkcionali

vandenį, bėgantį iš dušo galvutės ar čiaupo, ir renkasi filtrus, nors pastebima ir taupymo tendencija.

„Susidūrėme su klientais, kurie klausė, ar įmanoma taupyti naudojant tam tikrus įrenginius. Pasirodo taip, yra modelių, kurie dozuoja vandens srovę, išpilamo vandens kiekį ir pan. Ir ilgainiui tai padeda sutaupyti. Todėl manau, kad inovatyvūs ir taupūs sprendimai yra svarbūs, aišku, neaukojant funkcionalumo“, – sako A. Barzda.

Taupanti vandenį ir kitus gamtinius išteklius

Tai, kad tvarumas yra vienas pagrindinių akcentų šios dienos pramonėje, įsitikinęs ir vonios įrangos gamintojo „Ideal standard“ atstovas Baltijos šalims Ignas Jankauskas. Anot specialisto, ne išimtis ir vonios kambario įranga. Atsakingi gamintojai kaip „Ideal Standard“ stengiasi naudoti kuo mažiau išteklių. Pavyzdžiui, elektra gamybos procesuose gaunama iš saulės elektrinių ant pastatų stogo ir šalia maišytuvų gamyklos.

Vandens taupymas ir efektyvumas yra pagrindinės dušo sistemų plėtros sritys. Šiuolaikinė „Ideal Standard“ dušo sistema su didele lietaus galva naudoja tik 12 l/min vandens ir sukuria malonią, bet tvirtą srovę. Tokios srovės stiprumo pakanka išplauti šampūno putoms iš plaukų. Dar prieš 5 metus tokio pat dydžio lietaus dušo galva naudodavo apie 20 l/min vandens, o plovimo efektyvumas būdavo toks pat ar prastesnis nei dabartinių vandenį taupančių sprendimų.

Šiuo metu dėmesys sutelkiamas į perdirbti tinkamas žaliavas, o aliuminis yra vienas tų metalų, kurį lengva perdirbti nustojus naudoti produktą. „Ideal Standard“ šių metų pavasarį pristato naują maišytuvų ir dušo sistemų kolekciją, pagamintą iš aliuminio. Kuriant naujus produktus dėmesys skiriamas šios dienos aktualijoms: dabartiniam klientui svarbu, kad dušo sistema butų funkcionali ir patogi naudoti mažoje erdvėje. Šiuolaikiškame interjere yra pasitelkiamos spalvos emocijai pasiekti, tad ir naujos dušo sistemos bus gaminamos skirtingų spalvų. Elegantiška ir išskirtinė matinė juoda spalva yra naujosios kolekcijos akcentas. Ši spalva puikiai dera su šiuolaikiniu, kokybišku interjero dizainu. O moderniems ir naujų emocijų ieškantiems žmonėms yra sukurtos natūralaus šlifuoto aliuminio ir rožinio aliuminio spalvos dušo sistemos.

Kurianti emocijas ir kartu praktiška

Estetikos supratimas keičiasi kartu su vyraujančiomis madomis. Šiuo metu yra madingos minimalistinio dizaino, matinės juodos spalvos dušo sistemos. „Ideal Standard“, kaip vienas lyderiaujančių gamintojų, prisideda prie ateities mados kūrimo. Naujoji dušo sistemų kolekcija „Alu+“ sukurta žinomo italų dizainerio Roberto Palombos. Joje bus pratęstos šiuolaikinės tendencijos ir paliečiama praktiškumo tema. Kiekviename duše yra šampūno ar kitų buteliukų, kurie dažnai neturi savo vietos, todėl R. Palomba kurdamas dušo sistemas „Alu+“ sprendžia daiktų duše laikymo problemą ir skoningai integruoja lentynėles į dušo sistemą.

Inovatyvi

Dar šių metų rudenį „Ideal Standard“ pristatys modernias dušo sistemas su integruotu elektroniniu srovės perjungimu. Įsivaizduokite, kad lengvu mygtuko spustelėjimu lietaus dušo galva pavirs stipria masažuojančia vandens srove ar atpalaiduojančia dulksna. Ateityje dar daugiau dėmesio sulauks spalvos ir jų deriniai, galbūt net ir pats dušas galės keisti spalvas paliečiant mygtuką... Tokių naujienų galime sulaukti dar šiais metais.

Interjero vientisumą

užtikrina „Dekton“ ir „Silestone“ plokštės

Kalbėdami apie interjerą, jo kūrėjai dažnai pabrėžia vientisumą kaip pagrindinę stilistinę savybę. Vis dažniau vonios kambarių grindims ir sienoms naudojama ta pati danga, o virtuvės stalviršiai, spintelės ir net plautuvės gaminamos iš tos pačios medžiagos. Taip siekiama optiškai padidinti erdvę, išvengiant vizualinio triukšmo, kai erdvė perkraunama detalėmis arba dominuoja funkciniai jos elementai, o ne išskirtiniai akcentai.

Universaliems sprendimams

Ispanų gamintojo „Cosentino“ kokybiškų dirbtinio akmens „Dekton“ ir „Silestone“ plačios plokščių panaudojimo galimybės atitinka drąsių architektų bei reiklių klientų užmojus. Jos skirtos tiek grindų, tiek sienų dangoms bei baldų apdailai. „Dekton“ plokštės naudojamos ir eksterjerui, todėl, renkantis fasadams „Dekton“ plokštes, jas galima pritaikyti ne tik namų išorėje (fasadams, terasos grindims, lauko baldams), bet ir vidaus apdailai. Norint išlaikyti vientisumą, svarbu žinoti, kokie techniniai sprendimai padeda diskretiškai sujungti paviršius siekiant išlaikyti

norimą – ritmingai pasikartojančią ar tolygią paviršiaus tekstūrą, o gal net įspūdingą raštą.

Montavimo ypatybės

Plokščių montavimo būdai interjere nesudėtingi – prie paviršių jos tvirtinamos klijais. Tačiau kiekvieno montavimo atveju reikėtų atsižvelgti į plokščių storį ir dydį bei atitinkamai paruošti sienas, grindis baldus jų tvirtinimui. Paviršiams su minimalia apkrova, pavyzdžiui, fasadams, baldų apdailai (bet ne stalviršiams) puikiai tiks ir pačios ploniausios plokštės, pavyzdžiui, 0,4 cm storio. Virtuvės stalviršiams, saloms įprastai

rekomenduojamos storesnės 1,2–3 cm storio plokštės. Grindims ir sienoms – 0,4–0,8 cm. Jungtims tarp plokščių naudojamos įprastos siūlės, panašiai kaip klijuojant akmens masės plyteles. Renkantis plačiaformates plokštes, siūlių prireikia mažiau, nes pačios plokštės užima didesnį plotą. Taip pat su „Dekton“ plokštėmis galima išgauti kampines jungtis tiesiais arba nuožulniais kraštais, užtikrinant vientisą tiek interjero, tiek eksterjero vaizdą. Siūlės plytelių jungtims rekomenduojamos visada: viduje – bent 2 mm, eksterjerui – 3 mm, paaukštintoms grindims – 4 mm, montavimui ant smėlio – 5 mm. Priklausomai nuo plokščių storio, dydžio ir

Aplankykite mus socialiniuose tinkluose: www.cosentino.com

INFOBOX: Montuojant „Cosentino“ plokštės patariama nenaudoti L formos detalių. Todėl, norint spręsti jungtis su kitais elementais, kurie „nutraukia“ vientisumą dangoje, geriau ją padalyti į tiek dalių, kliek reikia, kad būtų galima išvengti L formos kirpimo.

Montuojant „Cosentino“ plokštes, patariama nenaudoti L formos detalių. Todėl, norint spręsti jungtis su kitais elementais, kurie „nutraukia“ vientisumą dangoje, geriau ją padalyti į tiek dalių, kiek reikia, kad būtų galima išvengti L formos kirpimo.

pagrindo, ant kurio bus klijuojamos, interjere siūlomos nuo 2 iki 5 mm siūlės, eksterjerui –4 mm.

Skirtingos tekstūros skirtingoms užduotims

„Dekton“ plokštės skirstomos į 3 tipų paviršius: „Infinite Pattern“, „Singular Pattern“ ir „Smoothe Patern“, todėl kuriant interjerą būtina atsižvelgti ir į tai, kokia pasirinkta paviršiaus medžiaga.

„Infinite Pattern“ plokštės yra vienspalvės, tolygaus piešinio. Naudojant šio tipo paviršius apdailai, pavyzdžiui, grindims ar sienoms, net ir atsitiktinai išdėliojus plokštes, galima išlaikyti vientisą vaizdą.

„Singular Pattern“  – stipresnių spalvų gamos ir ryškių raštų dizaino plokštės, dėl kurių mažesnėse arba ištisinėse atkarpose susidaro raštai. Plokščių vaizdas gali atrodyti skirtingai naudojant ant mažo ir didelio

„Dekton“ plokštes skirstomos į 3 paviršių tipus: „Infinite Pattern“, „Singular Pattern“ ir „Smoothe Patern“, todėl kuriant interjerą būtina atsižvelgti ir į tai, kokia pasirinkta paviršiaus medžiaga „Infinite Pattern“ plokštės yra vienspalvės, tolygaus piešinio. Naudojant šio tipo paviršius apdailai, pvz. grindims ar sienoms, net ir atsitiktinai išdėliojus plokštes, galima išlaikyti vientisą vaizdą.

„Infinite Pattern“ tipo plokštės

„Smoothe Patern“ – paviršiai su labai universalaus rašto tipais. Visada reikia atsižvelgti į orientaciją montuojant. Rekomenduojamas dideliems plotams padengti

„Singular Pattern“ tipo plokštės

„Smoothe Patern“ tipo plokštės

Sujungimams tarp plokščių naudojamos įprastos siūlės, panašiai, kaip klijuojant akmens masės plyteles. Renkantis plačiaformates plokštes siūlių prireikia mažiau, nes pačios plokštės užima didesnį plotą. Taip pat su „Dekton“ plokštėmis galima išgauti kampines jungtis su tiesiais arba nuožulniais kraštais, užtikrinant vientisą tiek interjero, tiek eksterjero vaizdą Siūlės plytelių jungtims rekomenduojamos visada: vidujebent 2 mm, eksterjerui - 3 mm, paaukštintoms grindims – 4 mm, montavimui ant smėlio – 5 mm.

paviršiaus, todėl visada rekomenduojame susisiekti su mūsų komanda ir pasikonsultuoti siekiant išgauti tobulą vaizdą.

„Smoothe Patern“ – paviršiai su labai universalaus rašto tipais. Visada reikia atsižvelgti į orientaciją montuojant. Rekomenduojamas dideliems plotams dengti.

Priklausomai nuo plokščių storio, dydžio ir pagrindo ant kurio bus klijuojamos, interjere siūlomos nuo 2 iki 5 mm siūlės, eksterjerui – 4 mm

Skirtingos tekstūros skirtingoms užduotims

Išskirtiniams vonios kambariams ir virtuvėms

Higienai skirtos patalpos įprastai nebūna tokio dydžio kaip kambariai, tačiau ir jose norime jaustis patogiai bei laisvai. Kalbant apie vientisumą, kuris sukuria didesnės erdvės vaizdą, iš tų pačių plokščių yra gaminami ir dušo padėklai bei praustuvai.

„Cosentino“ siūlo dviejų tipų praustuvus: pjaustomus iš „Dekton“ ir „Silestone“ plokščių, taip pat naudojamų ir sienų, grindų ar baldų apdailai. Tai leidžia pasirinktoje erdvėje sukurti vientisumo įvaizdį ir išvengti

matomų jungčių. Arba galima rinktis iš „Silestone“ akmens išlietus praustuvus „Evita“ ir „Marie“ su funkciniais kampais – šio dizaino modeliai suteiks vonios kambariui ypatingo išskirtinumo. Praustuvus galima rinktis iš plačios kolekcijos, kurioje jų yra skirtingų dydžių, formų ir spalvų.

Nepavaldžios laikui

Dirbtinio akmens plokštės nėra pigesnės už natūralų akmenį, tačiau reikėtų įvertinti jų kokybę. Ilgaamžiškumas yra viena patrauklesnių dirbtinio akmens savybių. Net po 15 metų tinkamai prižiūrima plokštė nekeičia savo išvaizdos. Plokščių paviršius yra neporėtas, todėl priežiūra daug paprastesnė palyginti su natūraliu akmeniu – nešvarumai lengvai pašalinami suvilgius kempinėlę vandeniu su paprastu muilu.

Dėl išsamesnės informacijos ir patarimų kreipkitės į gamintojų atstovus Lietuvoje.

↓ Skaitykite

KEIČIA CIVILINĘ INŽINERIJĄ

IR KUO SKAITMENINEI

TRANSFORMACIJAI

SVARBUS ŽMOGUS

Lina SVALDENIENĖ

Inžinierius Aistis Stasys Tamošiūnas 2022-uosius baigė su smokingu ir blizgančiais profesiniais apdovanojimais rankose: įvertintos jo asmeninės ir visos bendrovės „Atkins“ pastangos padėti klientams dirbti Jungtinės Karalystės keliuose sklandžiau, greičiau, kokybiškiau. Rinktis inžinieriaus profesiją kažkada lemtingu momentu jį pastūmėjo tėtis: argumentas tapti profesionalu, kuriančiu, tobulinančiu ir saugančiu aplinką, kurioje visi gyvename, ir šiandien nepalaužiamas.

Technologijos pastarąjį dešimtmetį smarkiai keičia civilinę inžineriją: greitkelių, tiltų ir kitų infrastruktūros statinių projektavimą, statybą ir priežiūrą. Sektoriaus skaitmenizacija pakreipė ir A. S. Tamošiūno karjerą: pradėjęs dirbti kaip kelių inžinierius, šiandien jis vadovauja tarptautinės kompanijos technologijų skyriui.

SKAITMENINIMAS

yra informacijos konvertavimo į skaitmeninį formatą procesas. Suskaitmeninta informacija įgalina skaitmeninę transformaciją.

SKAITMENINIAI

duomenys gali būti saugomi debesyje, todėl juos lengvai pasiekia statybos inžinieriai ir dirbtinio intelekto arba mašininio mokymosi programos.

TOKIE DUOMENYS

gali suteikti įžvalgų, palengvinti bendravimą ir padėti priimti geresnius sprendimus projektuojant, tiesiant, eksploatuojant ir prižiūrint greitkelius.

VEIKSMINGAI VALDANT duomenis, skaitmeninimas gali duoti daug naudos: gerėja projekto vykdymo sauga, efektyvumas ir kokybė, labiau patenkinti klientai.

Karjera atvedė A. S. Tamošiūną į technologijų bendrovę „Atkins“ Jungtinėje Karalystėje 2015-aisiais. Vilniaus Gedimino technikos universiteto absolventas jau buvo padirbėjęs gimtojoje šalyje – pirmoji statybos inžinieriaus patirtis įgyta dirbant su projektais Lietuvoje ir Estijoje „Panevėžio keliuose“. Čia inžinierius susipažino su automatizuotomis mašininio valdymo sistemomis statybose, projektavimo programomis, geodezijos technologijomis.

„Įgyvendinau daugybę įdomių projektų ir palikau dalelę savęs gimtojoje šalyje. Vienas jų, džiuginantis mane apsilankius Vilniuje, yra Aukštaičių ir Paupio gatvės. Buvau atsakingas už gatvių ir Paupio viešųjų erdvių projektavimą. Dirbdamas prie šio projekto supratau – kuo daugiau suinteresuotųjų šalių, tuo svarbiau sistemingai valdyti informaciją, duomenis ir BIM“, – pasakojo A. S. Tamošiūnas.

Laiku ir neviršijant biudžeto

Jungtinėje Karalystėje lietuvis dirbo su įvairiomis komandomis, įgyvendindamas aukšto lygio projektus nuo koncepcijos iki detalaus projektavimo ir priežiūros. Pirmaisiais metais svečioje šalyje A. S. Tamošiūnas pažindinosi su Jungtinės Karalystės greitkelių projektavimo praktika ir mokė kolegas efektyviau naudoti „Autodesk“ projektavimo programinę įrangą. Projektai imti

įgyvendinti labiau atsižvelgiant į BIM ir standartizuojant projektavimo procesus.

Tarp A. Tamošiūno klientų:

• „National Highways“

• „Transport For London“

• Kembridžo grafystės taryba ir kt. Dvejus metus A. S. Tamošiūnas dirbo Kembridžšyro grafystės tarybos greitkelių techninio įgyvendinimo skyriuje su kelio A14 Kembridžas–Huntingtonas tobulinimo schema. A14 yra vietinės, regioninės, nacionalinės ir tarptautinės reikšmės kelių transporto koridorius tarp Šiaurės, Midlendo ir Rytų Anglijos. 1,5 mlrd. svarų sterlingų vertės kelio tobulinimo schemoje dėmesys skirtas sklandžiam vietinio kelio perėjimui į nacionalinį greitkelį, taip pat spręsta spūsčių Kembridže problema bei siekta pagerinti saugumą keliuose.

„Turėjau užtikrinti, kad greitkelis būtų projektuojamas ir statomas remiantis galiojančiais standartais ir užsakovo reikalavimais. Šis projektas patikrino mano inžinerinius gebėjimus ir problemų sprendimo įgūdžius. Supratau, kad civilinėje inžinerijoje galime būti daug efektyvesni“, –didelį projektą prisimena A. S. Tamošiūnas.

Prieš pradedant statybas, naudojant skaitmeninius dvynius, buvo sumodeliuoti ir išbandyti skirtingi scenarijai. Projektas buvo sėkmingas, užbaigtas laiku ir neviršijant biudžeto.

Pokytis, kurį atneša skaitmeninė transformacija

Nenuostabu, kad vis labiau skaitmenizuotame pasaulyje transformacijos vyksta ir civilinėje inžinerijoje. Skaitmena padeda tobuliau projektuoti, statyti ir prižiūrėti kelių infrastruktūrą. Šiuo metu „Atkins“ skaitmeninių technologijų vadovu dirbantis A. S. Tamošiūnas įmonėje įgyvendina skaitmeninę transformaciją ir taip prideda vertės vykdomiems projektams. Iškilusias problemas jis sprendžia tiek kūrybiškai, tiek naudodamas struktūruotus būdus bei inžinerines žinias.

„Pagrindinės technologijos man yra dirbtinis intelektas (AI) ir mašininis mokymasis (ML), realaus laiko analizė, daiktų internetas (IoT), robotinis procesų automatizavimas (RPA), skaitmeniniai dvyniai ir vietinės debesies programos, – vardija A. S. Tamošiūnas. – Tačiau, mano nuomone, šios technologijos negali užtikrinti skaitmeninės transformacijos be tinkamos kultūros. Žmonės privalo būti guvūs, nes technologijos atneša pokyčių ir trikdo. Jie turi būti pasirengę nuolat mokytis.“

Sprendžia globalias problemas

Pasak „Atkins“ technologijų vadovo, dabar labiau nei bet kada turime diegti naujoves, kurios spręstų

vietinius ir pasaulinius iššūkius, tokius kaip klimato kaita. Pavyzdžiui, „Atkins“ keičia projektavimo praktikas, sutelkdama dėmesį į žmones, technologijas, duomenis ir procesus. Inovacijų komandos dirba prie mokslinių tyrimų ir plėtros, o jų išvadomis dalijamasi visoje įmonėje. Taip kasdienis A. S. Tamošiūno darbas prideda vertės kolegų ir užsakovų projektams, o plačiąja prasme prisideda prie visuomenės gerovės.

„Skaitmenizuodami galime sukurti išmanesnius miestus arba pakeisti senus miestus į ekologiškus išmaniuosius, kurie padėtų mums įveikti globalius iššūkius, – aiškina inžinierius. – Pavyzdžiui, galime patobulinti miestų transporto sistemas, įgalindami išmanųjį eismo valdymą. Tokios sistemos gali sumažinti spūstis ir pagerinti eismo srautą. Arba galime padėti senesniems miestams išnaudoti erdvę ir turimus išteklius: juos galima analizuoti ir suteikti informacijos projektuotojams, kad šie pateiktų geresnių pasiūlymų.“

Veiksmingas duomenų valdymas įgalina skaitmeninę transformaciją, o duomenų analizė svarbi teikiant įžvalgas. Pasitelkdami dirbtinį intelektą, mašinį mokymą ir daiktų internetą, taip pat puoselėdami tinkamą kultūrą ir mąstymą, statybos inžinieriai gali priimti geresnius, pagrįstesnius sprendimus, optimizuoti statybos procesus ir padidinti efektyvumą.

Nuotr. © Stella Pictures Limited

Technologijų vadovas A. S. Tamošiūnas su Matthew Callcutu, inžinieriaus padėjėju bendrovėje „Atkins“, kuris apdovanojimų vakarą taip pat džiaugėsi prizu „Metų socialiai vertingiausias projektas“.

ŠVIEŽIO ORO GŪSIS:

IŠMANUSIS NATŪRALUS VĖDINIMAS TAUPO

ENERGIJĄ IR UŽTIKRINA

ORO KOKYBĘ PASTATE

Lina SVALDENIENĖ

Natūralus vėdinimas yra išmanus sprendimas, ne tik gerinantis patalpų oro kokybę, bet ir mažinantis energijos sąnaudas pastatuose. Nuo kada atidaryti langus tapo išmaniuoju vėdinimu, paklausite? Nuo tada, kai grynas oras patenka į pastatą automatizuojant langus ir reguliuojant jų atsidarymo kampus. Kiek plačiai atidaryti langus, sistema sprendžia atsižvelgdama į meteorologines sąlygas ir patalpų oro kokybę. Ši technologija pranašesnė

už mechanines vėdinimo sistemas, nes vartoja mažiau energijos ir gali būti pritaikoma senesniems pastatams.

Vienas pagrindinių natūralaus vėdinimo privalumų yra mažos energijos sąnaudos. Skirtingai nuo mechaninių vėdinimo sistemų, kuriose orui varinėti naudojami ventiliatoriai ir kita įranga, patalpos vėdinasi natūraliai dėl slėgio skirtumų, kuriuos sukuria vėjas ir temperatūra. Tai reiškia, kad natūralus vėdinimas gali būti ekonomiškas pasirinkimas pastatams, kurių valdytojai nori pagerinti patalpų oro kokybę nepatirdami didelių išlaidų už energiją.

Birkerød gimnazija.

Išmanusis vėdinimas: jokių rankenų, tik varikliukai

Išmaniosiose natūralaus vėdinimo sistemose sumontuoti jutikliai, kurie tikrina vėjo greitį, kritulius ir temperatūrą lauke, taip pat CO2 lygį, temperatūrą ir natūralų apšvietimą patalpose. Remdamasi šiomis reikšmėmis sistema automatiškai reguliuoja langų atidarymą: į patalpas patenka optimalus kiekis šviežio oro, bet netraukia skersvėjai ir neprarandama pernelyg daug šilumos.

Danijoje įsikūrusi įmonė „WindowMaster“ gamina ir tiekia automatizuotus vėdinimo sprendimus savo klientams Vokietijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijoje, JAV. Tokios sistemos geriausiai tinka vidutinio klimato šalims, kur nėra ypač karšta ar šalta. „Sudėtinga, jei vasaros tokios kaip Italijos pietuose.

Vien atvėrus langus pastatą atvėsinti sunku, nes lauke per karšta. Tačiau šaltesnėse klimato juostose neturime problemų, sistema veikia ir Norvegijoje bei Švedijoje“, – sako Matthiasas Hechtas, „WindowMaster“ pardavimų vadovas.

Įmonė gamina variklius ir valdymo sistemas, automatizuojančias langus ir fasadus. Sistema dažniausiai naudojama viešuosiuose pastatuose, pavyzdžiui, mokyklose, biuruose, sporto salėse, bet gali būti pritaikyta ir gyvenamiesiems namams su dideliais žiemos sodais ir panašiai. Visgi dėl galimų saugumo problemų paliekant atvirus langus gyvenamosiose patalpose kompanija orientuojasi į viešuosius, o ne privačius klientus.

Vaikų darželis Lukenvalde, Vokietijoje.

Lanksti alternatyva mechaniniam patalpų vėdinimui

Tyrimai, lyginantys energijos suvartojimą natūraliai vėdinamuose pastatuose su pastatais, kuriuose įrengtos mechaninės sistemos, parodė, kad nors natūraliam vėdinimui reikia daugiau šildymo energijos, susumavus visų sezonų rezultatus, jis sunaudoja daug mažiau elektros energijos. Geriausi rezultatai pasiekiami naudojant hibridinį vėdinimo metodą, kuris jungia tiek natūralias, tiek mechanines sistemas: mechaninis vėdinimas labiau apsimoka žiemą, o pavasarį, vasarą ir rudenį ekonomiškiau vėdinti atidarant langus.

Natūralus vėdinimas gali būti aktualus sprendimas Lietuvoje, ypač renovuojamose mokyklose, kur sunku įrengti mechanines vėdinimo sistemas. Langų

ŠVIESOS JUTIKLIS

Automatizuotose natūralaus vėdinimo sistemose naudojamas apšvietimo jutiklis. Jis matuoja natūralios šviesos kiekį patalpoje ir pagal iš anksto nustatytas reikšmes gali paskatinti vėdinimo sistemą atidaryti arba uždaryti langus. Pavyzdžiui, jei saulė šviečia tiesiai į langą, patalpoje gali pasidaryti per šilta. Jutiklis, aptikęs smarkų apšvietimą, duoda signalą atidaryti langą, ima cirkuliuoti grynas oras, patalpa atvėsta. Jei kambaryje tampa per tamsu, tai rodo, kad jame nėra žmonių, – jutiklis gali uždaryti langus, kad būtų taupoma energija ir palaikoma komfortiška temperatūra.

Britų Kolumbijos universiteto menų fakultetas.

automatizavimo sistema lengvai pritaikoma senesniems pastatams, kuriuose nėra inžinerinių tinklų mechaninėms vėdinimo sistemoms palaikyti. „Dažniausiai automatizuojami mediniai ir aliuminio langai, bet sistemą galima pritaikyti ir plastikiniams langams“, – aiškina M. Hechtas. Be to, natūralaus vėdinimo sistema pritaikoma konkrečiam pastatui, atsižvelgiant į jo užimtumą, vėdinimo greitį ir patalpų oro kokybę.

Vėdinant natūraliai kuriama patogesnė ir sveikesnė patalpų aplinka: grynas oras iš lauko mažina teršalų koncentraciją patalpose, o tai prisideda prie pastato gyventojų sveikatos bei geros savijautos. Automatizuojant langus ir valdant jų atidarymo kampus pagal meteorologines ir patalpų oro kokybės sąlygas, natūralus vėdinimas gali būti ekonomiška ir lanksti alternatyva tradicinėms mechaninio vėdinimo sistemoms.

Statybos fizikos instituto tyrimas

Fraunhoferio statybos fizikos institutas Štutgarte atliko detalų tyrimą, kuris palygina energijos suvartojimą, CO2 emisijas ir viso gyvavimo ciklo išlaidas beveik 3000 m2 biurų pastate su natūralia, mechanine ar hibridine ventiliacija.

Pastato našumas nagrinėtas skirtingose Europos vietose – Kopenhagoje, Londone ir Miunchene. Energijos suvartojimą mokslininkai lygino išlaikydami tą patį vidaus mikroklimatą visoms trims vėdinimo koncepcijoms. Rezultatai parodė, kad natūrali ventiliacija sunaudoja 9–11 kWh/m2 per metus, o mechaninis vėdinimas

20–25 kWh/m2 per metus, kai hibridinis vėdinimas tik 7ľ8,5 kWh/m2 per metus. Hibridinė ventiliacija leidžia sutaupyti 20–25 proc. energijos, palyginti su natūralia ventiliacija, ir 60–70 proc. energijos, palyginti su mechanine ventiliacija.

Remiantis Fraunhoferio instituto skaičiavimais, per 20 metų laikotarpį CO2 emisijos iš elektros energijos ir šildymo buvo žymiai mažesnės pastate su natūralia ir hibridine ventiliacija, palyginti su mechanine vėdinimo sistema. Natūralaus vėdinimo gyvavimo ciklo kaina, įtraukianti kapitalo sąnaudas, sistemų priežiūrą ir eksploatacijos išlaidas, yra 5 kartus mažesnė nei mechaninės sistemos. Palyginus gyvavimo ciklo sąnaudas su mechanine sistema, hibridinė ventiliacija pasirodė esanti pigesnė 2,5 karto.

Veksfordo apygardos tarybos rūmai.

Automatizuojant langus ir valdant jų atidarymo kampus pagal meteorologines ir patalpų oro kokybės sąlygas, natūralus vėdinimas gali būti ekonomiška ir lanksti alternatyva tradicinėms mechaninio vėdinimo sistemoms.

Nuotr. „WindowMaster“

ATGYJANTI PERKŪNKIEMIO FUNKCINĖ ĮVAIROVĖ:

Pavadinimas: Verslo namai „Meraki”, A korpusas

Vieta: Vilnius, Eitminų g. 3

Vystytojas: UAB „BH Meraki“

Architektai: „Architektūros kūrybinė grupė“

Techninis prižiūrėtojas: UAB „Kiwa Inspecta“

Genrangovas: UAB „Conres LT“

Objekto plotas: 17 516,00 m2

Metai: 2022 m.

Fotografai: Tõnu Tunnel, UAB „BH Meraki“ užsakymu

Miesto vartais vadinamame, bet prieštaringai vertinamame Perkūnkiemio rajone nekilnojamojo turto investicinio fondo „Baltic Horizon Fund“ iniciatyva iškilo dar vienas verslo centras, kurio projektą įgyvendino statybų bendrovė „Conres“. Intensyviai gyvenamosios paskirties pastatais aprūpintame mikrorajone vis dar trūksta paslaugų sektoriaus, potencialias darbo vietas siūlančių įstaigų, žaliųjų ir viešųjų erdvių. Verslo namai „Meraki“, be biuro patalpų, siūlo ir rajono gyventojams laisvai prieinamą bei patrauklią lauko erdvę su treniruokliais, vaikų žaidimų aikštele, krepšinio aikšte, žaliosiomis erdvėmis ir poilsio zona. Tikimasi, jog šis Ukmergės gatvės išklotinės papildymas sukurs pridėtinę vertę ne tik verslo sektoriui, bet ir Perkūnkiemyje įsikūrusiems vilniečiams.

Magdalena BELIAVSKA

Šiaurinės Vilniaus dalies metamorfozės vizija

Naujųjų verslo namų reikšmė šioje miesto dalyje kur kas svarbesnė, nei atrodo: pastato architekto Remigijaus Bimbos teigimu, Ukmergės gatvėje, nuo Šeškinės iki pat galo, trūksta visuomeninių erdvių. Jas siūlo naujieji verslo namai, kartu užpildęs spragą tarp jau esančių prekybos parko ir administracinės paskirties pastatų. Nenorėdami atkreipti ilgojo fasado į Ukmergės gatvę, tarsi vizualiai nuo jos „atribodami“ likusią sklypo dalį, architektai pastatą į ją atsuko trumpąja kraštine. Taip sukurta erdvė tarp naujo ir esamo užstatymo, atveriant vizualinį kanalą tarp gatvės ir gilumoje esančių gyvenamųjų namų.

Ukmergės gatvėje, kaip vienoje judriausių Vilniaus arterijų, ir toliau planuojamas administracinės paskirties objektų, tarp jų ir verslo centrų, atsiradimas. Ši praktika galėtų reikšmingai pagerinti gyvenimo aplinkiniuose miegamuosiuose rajonuose kokybę: radus reikiamas paslaugas ar įsidarbinus netoli namų, nebeliktų poreikio kas dieną per piką keliauti į kitą miesto pusę ir gaišti laiko spūstyse. Susirūpinusiems dėl spūsčių nereikėtų nerimauti – greitu metu eismas pasiskirstys ir į jungiamąsias gatves, tiesiamas rytų-vakarų kryptimi (Mykolo Lietuvio, Pavilnionių, greitai atsirasti turinčią Šiaurinę). Perkūnkiemis vis dar pildosi naujos statybos ekonominės klasės daugiabučiais, kurių gyventojams trūksta tiek kokybiškų žaliųjų erdvių, tiek paslaugas teikiančių įstaigų. Buvo priimtas sprendimas nepaversti „Meraki“ sklypo eiline parkingo dykviete – dauguma automobiliams stovėti skirtų vietų įrengta požeminėje aikštelėje, lauko erdvę tarp verslo namų ir „Domus Pro“ komplekso paliekant bendram, viešam naudojimui. Nors šaltuoju sezonu sportas, žaidimai ar pasisėdėjimas gryname ore ne itin vilioja, architektai pastebėjo, kad įrengta aikšte jau naudojasi ir gretimo pastato darbuotojai, išnešdami į ją maitinimo įstaigų staliukus ir skėčius. „Niekas netikėjo, kad ši vieta gali taip pagyvėti“, – sako architektas.

Nors šaltuoju sezonu sportas, žaidimai ar pasisėdėjimas gryname ore ne itin vilioja, architektai pastebėjo, kad įrengta aikšte jau naudojasi ir gretimo pastato darbuotojai, išnešdami į ją maitinimo įstaigų staliukus ir skėčius. „Niekas netikėjo, kad ši vieta gali taip pagyvėti“. / Architektas R. Bimba /

Pasipriešinimas Ukmergės gatvės kakofonijai

8 aukštų pastato tūris paprastas ir elegantiškas: jį projektavusios įmonės „Architektūros kūrybinė grupė“ direktorius R. Bimba pažymi, kad estetinius sprendimus nulėmė aplinkinis užstatymas. Verslo namai reaguoja į gretimą „Domus Pro“ kompleksą, anksčiau priklausiųsį tiems patiems savininkams. „Ukmergės gatvė pilna skirtingų pastatų, formų, spalvų, reklamų – tiesiog rėkia. Norėjosi prisiglausti prie esamų pastatų, sukurti visuomeninę erdvę: tame rajone nėra nei vienos aikštės, skvero. Architektūrinė išraiška santūri ir minimali, nes nenorėjome papildyti tos Ukmergės gatvės kakofonijos“, – sakė R. Bimba.

Šiandien yra įgyvendintas vienas verslo namų korpusas. Projektas numato du simetriškus „bokštus“, tarp kurių yra įrengta cokolio stogo terasa – į ją veda akcentiniai laiptai, atliekantys ir stogelio virš įėjimo į pastatą funkciją. „Pirminis sumanymas – užbaigti šioje teritorijoje esančių biuro pastatų perimetrą, markacinę liniją, tačiau antro korpuso statybos dabar yra sustabdytos.“

Fasadai – stikliniai, vertikalus aliuminio profilių dalinimas vizualiai suteikia tūriui aukščio. Pastate įsikūrusių įmonių logotipai subtilūs, vienspalviai, nedarkantys bendros estetikos. Interjere išlaikytas minimalistinis braižas, į patalpas patenka daug natūralios šviesos.

Pasak architekto, stengtasi naudoti labai šviesias spalvas, ignoruojant tai, kad šiais laikais labai mandingos tamsios biurų erdvės.

Darbuotojų patogumui daug dėmesio skirta didelėms ir mažoms poilsio erdvėms, įrengtos virtuvės, posėdžių kambariai. Akustinį komfortą užtikrina akustinės lubos, garsą sugeriančios medžiagos (pavyzdžiui, akustinės plokštės, minkštieji baldai, kiliminės dangos). Biurai užima visus pastato aukštus, išskyrus cokolį –jame įsikūrė klinika ir kavinė.

BREEAM standartu įvertintų pastatų gretų papildymas

Architektūros ir statybų sektoriuje tvarumo siekis tapęs būtinybe – klimato kaitos padariniai jau pastebimi plika akimi, o pastatai yra priskiriami prie vienų didžiausių aplinkos teršėjų. Siekiant kurti aplinkai draugiškus statinius, sukurtos kelios tvarumo vertinimo ir sertifikavimo sistemos. BREEAM – tai Didžiojoje Britanijoje sudarytas pastatų ekologiškumo ir tvarumo įvertinimo metodas, o sertifikatai skiriami statiniams, kurių neigiamas poveikis aplinkai yra sumažinamas ne tik eksploatavimo metu, bet ir vykstant statyboms. Naujasis verslo namų „Meraki“ korpusas už tvarius projektinius sprendimus buvo įvertintas „BREEAM Very

good“ sertifikatu. Šiuo metu vyksta postatybinės dalies vertinimas. Pastatas turi A+ energinio naudingumo klasę, ant stogo įrengtos saulės elektrinės, įdiegtos inovatyvios šildymo, oro drėkinimo ir vėdinimo sistemos, numatytos vietos dviračiams bei dušinės darbuotojams, elektromobilių krovimo stotelės. Atvira poilsio zona, kurios plotas siekia 2000 kv. m., šiuo metu yra viena didžiausių tokio tipo vietinei bendruomenei prieinamų lauko erdvių.

Vertinimų bendrovės „SEES Group“ vadovas Kęstutis Kvietkauskas pabrėžia, kad BREEAM standartas apima geriausias praktikas rinkoje, turinčias įtakos

pastato tvarumui, energiniam naudingumui ir žmogaus komfortui. Vadovavimasis tuo standartu užtikrina, kad bus įdiegti projektiniai sprendimai, darantys statinį draugišką aplinkai ir jo naudotojams. Konkretus vertinimas nurodo, kokią dalį kriterijų buvo nuspręsta įdiegti, –„Meraki“ atveju „Very good“ rezultatui pasiekti buvo įgyvendinta nuo 55 iki 70 proc. standarto reikalavimų. Šio sertifikato reikšmė tarptautinė – užsienio investuotojai nėra linkę gilintis į vietinius techninius reikalavimus, tuo metu BREEAM atitinka pasaulines įvairių rinkų normas. Įprastai procesas prasideda nuo vertinimo kreditų pasiekimo strategijos sudarymo ir projektinės užduoties,

Ne centrinėje miesto dalyje pastatus statantys užsakovai dažniausiai siekia žemesnio BREEAM vertinimo, tad „Meraki“, kurio statytojai nuo pat pradžių užsibrėžė tikslą gauti gana aukšą įvertinimą, išsiskiria iš konteksto. / K. Kvietkauskas /

kuri bus pateikta visai projektavimo komandai, suformulavimo. Konsultavimo metu stengiamasi atsižvelgti į architektūrinę viziją ir ieškoti alternatyvių būdų norimam rezultatui pasiekti nekeičiant pastato išraiškos.

Naujiems statiniams suteiktas įvertinimas neturi galiojimo laiko, tačiau BREEAM sertifikato siekti gali ir jau eksploatuojami pastatai – jį reikia atsinaujinti kas trejus metus, tačiau tai kelia pastato vertę tarptautiniame kontekste. „New construction“ sertifikatas reiškia, kad tvarumo buvo siekiama nuo pat pradžių, tiek projektavimo, tiek statybos procesuose. Jau eksploatuojamiems objektams suteikiamo „In-Use“ sertifikato techninis vadovas yra nuolat pildomas pagal kintančią rinkos situaciją, jo atnaujinimas parodo, kad pastatas atitinka šiuolaikines tvarumo normas, atsižvelgia į aktualiausius reikalavimus ir prie jų prisitaiko.

„Ne centrinėje miesto dalyje pastatus statantys užsakovai dažniausiai siekia žemesnio BREEAM vertinimo, tad „Meraki“, kurio statytojai nuo pat pradžių užsibrėžė tikslą gauti ganą aukšą įvertinimą, išsiskiria iš konteksto“, – pažymi K. Kvietkauskas.

Turint omenyje, kad artimiausiu metu statybų tempas šiaurinėje sostinės dalyje nelėtės, lieka tikėtis, jog naujieji objektai sugebės išlaikyti aukštą urbanistinę ir architektūrinę kokybę, o siūlomos funkcijos ir paslaugos atitiks realius artimiausių rajonų gyventojų poreikius. Į projektą įtraukę miestietišką lauko zoną „Meraki“ autoriai sugebėjo įrodyti, kad įmanoma sukurti gyvybingą ir bendruomenes traukiančią viešąją erdvę ir nepaversti pastatui priklausančio sklypo tranzitine aikštele. Gal, šiai iniciatyvai sulaukus populiarumo, Perkūnkemio laukia renesansas?

off-grid

Kai kuriose šalyse sparčiai auga susidomėjimas namais ant vandens. Pažvelkime į kai kuriuos plūduriuojančių namų projektus iš arčiau.

Ką apie gyvenimą ant vandens mano plūduriuojančių namų bendruomenės?

Nyderlandų valdžia atnaujina teritorijų planavimo, statybos įstatymus ir kitus teisės aktus, kad namų ant vandens statyba būtų paprastesnė ir spartesnė. O kokia situacija Lietuvoje?

Kaip konstruojamas plūduriuojančių namų pamatas, kas suteikia stabilumo, išlaiko vienoje vietoje?

Šiuo metu intensyviai ieškoma tiek naujų medžiagų, tiek kitų sprendimų, kad pamato gamybos ir eksploatacijos poveikis aplinkai būtų kuo mažiau kenksmingas.

Dubajuje vystomas projektas „Jūros arkliukas“ tai ne tik šiuolaikinės architektūros plūduriuojantis namas, bet jame slypi ir povandeninis aukštas. Vizual. „Kleindienst Group“

PLŪDURIUOJANTYS NAMAI – VIENIEMS PROBLEMŲ SPRENDIMAS, KITIEMS NEPIGI PRAMOGA

Namai ant vandens – Europoje gana populiarus sprendimas. Lietuvoje – vis dar naujovė, kaimyninėse šalyse (Lenkijoje ar Latvijoje) – taip pat. Tiesa, lenkai džiaugiasi, kad tokių namų vis dažniau atsiranda jų šalies uostuose, stovinčio vandens telkiniuose, kad tarp šių namų projektų nemažai lenkiškų. Namas ant vandens gana patraukli alternatyva klasikiniam būstui jau vien dėl to, kad nereikia pirkti žemės sklypo, be to, tai galimybė prisijungti prie tam tikros išskirtinės bendruomenės, gyventi visiškai kitokioje aplinkoje.

Ar atsiras namų ant vandens Lietuvoje? Pažvelkime, kas ir kodėl daroma pasaulyje ir kokia situacija mūsų šalyje.

Rolandas KAŽIMĖKAS

Namai ant vandens – olandiškas būsto trūkumo sprendimas

Kylant vandenyno lygiui, augant būsto trūkumo problemai, didėja susidomėjimas plūduriuojančiais namais. Tai būdinga toms šalims, kurios turi daug vandens ir mažai sausumos, kur kylantis vandenyno lygis greitu laiku gali užtvindyti nemažus sausumos plotus. Geriausias pavyzdys – Nyderlandai, kurių plotas trečdaliu mažesnis nei Lietuvos, o gyventojų skaičius 6,5 kartų

didesnis. Nyderlandai išvagoti kanalų, turi daug įlankų, įspūdinga Valo upės delta, o nemaža sausumos dalis yra žemiau jūros lygio. Šiuo metu Amsterdamo kanaluose yra beveik 3000 oficialiai įregistruotų tradicinių gyvenamųjų laivų ir ši sena olandų tradicija bei naujai atsiradusios plūduriuojančių namų bendruomenės įkvepia Nyderlandų architektus įgyvendinti platesnio užmojo projektus tokiose šalyse kaip Prancūzijos Polinezija, Maldyvai, kur kylantis vanduo gali užlieti nemažai teritorijų.

Amsterdamo plūduriuojančių namų bendruomenės „Schoonschips“ gyventojai sako, kad įsikurti ant vandens netgi saugiau nei šalia jo. Žmonių teigimu, potvynis prie vertikalių polių pritvirtintus jų būstus tik kilnoja aukštyn žemyn, o sausumoje esančius namus užlieja. Pasak jų, plūduriuojantys kvartalai yra vaizdingas apsisaugojimo nuo potvynių eksperimentas, leidžiantis pakrančių bendruomenėms suprasti, kaip geriau atlaikyti klimato kaitos sukeltus kataklizmus.

Mažai žemės turinčiuose, bet tankiai apgyvendintuose Nyderlanduose plūduriuojančių namų paklausa auga. Kadangi vis daugiau žmonių nori statyti namus ant vandens, šalies valdžia stengiasi atnaujinti teritorijų planavimo, statybos įstatymus ir kitus teisės aktus, kad tokių būstų statyba būtų paprastesnė ir spartesnė. Amsterdamo savivaldybė suinteresuota plėsti plūduriuojančių namų bendruomenes, nes tai daugiafunkcis erdvės išnaudojimas ir tvarus kelias į priekį.

Amsterdamo plūduriuojantys namai „Schoonschips“.

Nuotr. Isabel Nabuurs

Per pastarąjį dešimtmetį Nyderlanduose atsiradę plūduriuojantys namai tapo gerais tokio būsto koncepcijos pavyzdžiais, įkvėpusiais didesnio masto projektus. Nenuostabu, kad daugeliui jų vadovauja Nyderlandų inžinieriai, o patys projektai vystomi ne tik Europos šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje), bet ir tokiose tolimose vietose kaip Prancūzijos Polinezija, Maldyvai. Nyderlandų inžinieriai plūduriuojančias salas – gyvenvietes siūlo įrengti ir Baltijos jūroje. Pasak jų, užuot laikius vandenį tik priešu, į jį reikia žiūrėti kaip į galimybę.

Plūduriuojantys kvartalai, biurai, pramogų erdvės

Nyderlandų bendrovės „Space&Matter“ suprojektuotą „Schoonschip“ gyvenvietę sudaro 30 namų, plūduriuojančių buvusios industrinės teritorijos kanale. Kvartalas yra netoli Amsterdamo centro, kurį „Schoonschip“ gyventojai pasiekia keltu. Šios bendruomenės nariai dalijasi beveik viskuo: dviračiais, automobiliais ir net iš vietos ūkininkų perkamu maistu. Kiekvienas namas turi savo šilumos siurblį, o maždaug trečdalį namo stogo dengia saulės kolektoriai. Energijos perteklių gyventojai parduoda vieni kitiems arba elektros tinklams.

Didžiausiame Europos uoste Roterdame, kur didesnė sausumos dalis yra žemiau jūros lygio, galima pamatyti didžiausią pasaulyje plaukiojantį biurų pastatą, taip pat plaukiojančią fermą, kurioje karves melžia robotai, o fermos pieno produktai pristatomi į vietos parduotuves. Nuo 2010 m., kai Roterdamo uoste buvo atidaryta plūduriuojanti susitikimų ir renginių erdvė, miestas sparčiai vysto panašius projektus, o miesto vadovai plūduriuojančius pastatus vadina puikia prisitaikymo prie klimato kaitos galimybe.

Nyderlandų technologijų bendrovė „Blue21“, daugiausia dėmesio skirianti plūduriuojantiems pastatams, šiuo metu rengia plūduriuojančių salų Baltijos jūros Suomijos įlankoje projektą, kuriame numatoma apgyvendinti 50 000 žmonių ir kuris būtų sujungtas su dar vienu ambicingu projektu – povandeniniu geležinkelio tuneliu Helsinkis–Talinas.

Nyderlandų architektų studija „Waterstudio“ vysto plūduriuojančios gyvenvietės projektą Maldyvuose, kur 80 proc. šalies teritorijos yra žemiau jūros lygio. Gyvenvietėje galės įsikurti 20 000 žmonių, o jos oro vėsinimo sistema naudos šaltą jūros gelmių vandenį.

Pamatas – balastas ir lengvas viršus

Nyderlandų projektuotojų teigimu, plūduriuojantį namą galima pastatyti bet kurioje pakrantėje, o būdamas vandens paviršiuje jis susidoroja su kylančiu vandens lygiu, lietaus sukeltais potvyniais, bangavimu. Skirtingai nei gyvenamieji laivai, kuriais galima perplaukti (arba kurie gali būti nutempti) iš vienos vietos į kitą, plūduriuojantys namai yra susieti su konkrečia vieta (dažnai panaudojant vertikalius stulpus – kreipiančiąsias).

Savo konstrukcija jie panašūs į krante statomus namus, tačiau apatinėje pamato dalyje jie turi betoninį balastą, užtikrinantį plūduriuojančiam namui didesnį stabilumą. Viršutinė dalis įprastai yra surenkama iš gamyklose pagamintų lengvų, dažniausiai medienos, plieno ir stiklo konstrukcijų.

Studijos „Waterstudio“ įkūrėjas Koenas Olthuisas teigia, kad plūduriuojantys namai nėra technologiškai sudėtingos konstrukcijos. Jo projektuojamus namus stabilizuoja maždaug į 65 m gylį žemėje įkasti vertikalūs poliai – kreipiančiosios ir juose sumontuotos amortizuojančios sistemos, mažinančios bangų poveikį. Kai

Nyderlandų architektų studijos „Waterstudio“ vystomas plūduriuojančios gyvenvietės projektas Maldyvuose.

Vizual. „Waterstudio“

Plūduriuojančio namo pamatas –ant vandens pastatą laikančioji dalis, todėl jis turi būti pakankamai lengvas.

vanduo pakyla, pakyla ir namai, kai nuslūgsta, nusileidžia ir šie. 300 plūduriuojančių namų, biurų, mokyklų ir sveikatos priežiūros centrų suprojektavęs K. Olthuisas pažymi, kad tokie namai gali iš esmės pakeisti pajūrio miestus.

Skirtingai nei įprasti, ant kieto pagrindo statomi namai, namas ant vandens turi paklusti Archimedo dėsniui, kaip ir viskas, kas plūduriuoja. Tačiau tokie namai kelia nemažai iššūkių. Stiprūs vėjai, bangos ir net praplaukiantys dideli laivai gali išjudinti pastatus. Nemažai „Schoonschips“ bendruomenės gyventojų sako, kad iš pradžių tai glumina, kai kuriuos net pykina, bet vėliau prie to priprantama. Plūduriuojantiems namams taip pat reikia papildomos infrastruktūros ir darbų, kad būtų galima prisijungti prie elektros (nepaisant to, kad jie aprūpinti saulės ar vėjo elektrinėmis) ir nuotekų tinklų, o tam reikia specialių sūriam vandeniui atsparių vamzdžių, siurblių ir kitos įrangos.

Nyderlandų inžinieriai plūduriuojančias salas – gyvenvietes siūlo įrengti ir Baltijos jūroje. Pasak jų, užuot laikius vandenį tik priešu, į jį reikia žiūrėti kaip į galimybę.

Vizual. „Waterstudio“

Plūduriuojančio namo pamatas – ant vandens pastatą laikančioji dalis, todėl jis turi būti gana lengvas, kad užtikrintų reikiamą plūdrumą, bet kartu tvirtas ir standus, be to, ilgaamžis, atsparus oro ir vandens poveikiui. Nors konstruojant pamatą siekiama didesnio plūdrumo, jo apačioje įrengiamas sunkinantis balastas, užtikrinantis didesnį stabilumą banguojant.Dažnai plūduriuojantiems namams parenkama betoninių pontonų konstrukcija – saugi, stabili ir atspari bet kokioms klimato sąlygoms, gerai atlaikanti ledo spaudimą, atspari ugniai ir nereikalaujanti priežiūros.

Kad plūduriuojantis namas netaptų laivu ir jo nereikėtų prie krantinės švartuoti lynais ar naudoti inkarų, pamato vietą fiksuoja poliai. Pamatas gali judėti polių atžvilgiu, bet tik vertikalia kryptimi. Paprastai pamatas yra modulinė sistema, kurią sudaro keli kubo ar stačiakampio gretasienio formos moduliai (pavyzdžiui, 2,5 x 8 m dydžio), juos sujungiant galima gauti reikiamą pamato formą ir plotą.

Pamato konstrukcija nesudėtinga, tačiau šiuo metu intensyviai ieškoma tiek naujų medžiagų, tiek konstruktyvo sprendimų, kad plūduriuojančio pamato gamybos ir eksploatacijos poveikis aplinkai būtų kuo mažiau kenksmingas.

Danai siūlo tvarią modulinę sistemą

Danų architektų studija MAST („Maritime Architecture Studio“) sukūrė prie įvairių sąlygų prisitaikančią plūduriuojančią sistemą „Land on Water“, ant kurios būtų montuojami gyvenamieji namai, įkuriamos

MAST

Danų architektų studija

(„Maritime Architecture Studio“) sukūrė prie įvairių sąlygų prisitaikančią plūduriuojančią sistemą „Land on Water“, ant kurios būtų montuojami gyvenamieji namai, įkuriamos viešosios erdvės, auginami daržai.

MAST numatė daug įvairių modulių kombinacijų – individualiems namams, prieplaukoms, viešosioms erdvėms. Visi jie gali būti sujungti į gyvenvietę ir suformuoti didelę plūduriuojančią salą.

viešosios erdvės, auginami daržai. Kartu su „Rhomberg Group“ ir „Fragile“ inžinieriais MAST specialistai pasiūlė vandens užstatymo koncepciją, o pagrindinis tikslas –sukurti tvarią, aplinkai draugišką sistemą.

Plūduriuojanti sistema būtų modulinė, galėtų įgauti įvairių formų, tačiau jos karkasas būtų gaminamas ne iš betono ar plieno, o iš sustiprinto perdirbto, plūdraus plastiko. Planuojamos konstrukcinės medžiagos yra gana stiprios, kad išlaikytų namo konstrukcijas ir visą infrastruktūrą. Pasak MAST architektų, dabartiniai rinkoje esantys sprendiniai, įskaitant polistirenu užpildytus betoninius plūduriuojančių namų pamatus ar plastikinius pontonus, nėra tvarūs ir lankstūs, o štai „Land on Water“ projektas – tvarus, lankstus, universalus, siūlantis daugiau galimybių. Bet kuris MAST modulis gali būti konstruojamas pagal poreikius, be to, architektai siūlo tokią sistemą, kuri pati prisitaikytų prie kintančio modulį slegiančio svorio. MAST numatė daug įvairių modulių kombinacijų – individualiems namams, prieplaukoms, viešosioms erdvėms. Visi jie gali būti sujungti į gyvenvietę ir suformuoti didelę plūduriuojančią salą. Ši kūrybiška vizija leidžia vystyti originalius ir patrauklius projektus, o patys struktūriniai moduliai yra itin lengvai konstruojami ir transportuojami. Be to, projekto autorių teigimu, labai svarbu, kaip tokie statiniai veikia aplinką, ekosistemas. Pasak jų, dabartiniuose sprendimuose naudojamos plieninės ar betoninės plūduriuojančių namų pamato konstrukcijos dažniausiai yra apdorojamos toksiškomis apsauginėmis dangomis, o MAST siūlymas ne tik leistų išvengti toksiškų medžiagų, bet ir sukurtų palankią aplinką įvairiems vėžiagyviams, žuvims, moliuskams ir jūrų dumbliams.

Vizual. „Maritime Architecture Studio“

Plūduriuojantys namai Lietuvoje. Situacijos apžvalga

Nors Lietuvoje plėtojamas projektas „Svencelės salos“ vadinamas miestu ant vandens, realiai jis yra dirbtinėse salose įkurta gyvenvietė. Jos namus supa unikali kanalų sistema, tačiau tai nėra plūduriuojančių namų bendruomenė. Šio projekto išskirtinumas – naujai išplėtota kanalų sistema, bet ne plūdrumas, tad jo lyginimas su Nyderlandų plūduriuojančių namų projektais yra klaidinantis.

Kalbant apie galimybę Lietuvoje statyti namus ant vandens, reikėtų žinoti, kad turime Lietuvos Respublikos vandens įstatymą, kuriame aiškiai pasakyta, jog vandens telkiniuose gali būti statinių, skirtų telkinio vandens stebėsenai, apsaugai, inžinerinės infrastruktūros plėtrai, hidroenergetikai, laivybai. Taigi apie gyvenamųjų namų statybą nekalbama.

Yra teisės aktas, reglamentuojantis laikinų, nesudėtingų statinių statybą ant vandens, tačiau jame kalbama apie lieptų, jachtų ir valčių elingų, laikinų sporto paskirties objektų, skirtų vandens sportui ir pramogoms organizuoti, įrengimą.

Lietuvoje įstatymų bazė plūduriuojančių namų statybai nepalanki. O kaimyninėje Lenkijoje, kur tokių namų daugėja, kaip ir bendrovių, siūlančių jų įsigyti, situacija panaši – įstatymai plūduriuojančius namus prilygina laivams, o tai jau visiškai kitas statusas. Tad jei Lietuvoje norėsite pastatyti plūduriuojantį namą, teks statyti laivą, kuris bus įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre ir kurio projektavimo bei statybos reikalavimus nustato įgaliotosios laivų klasifikavimo bendrovės.

Lietuvoje įstatymų bazė plūduriuojančių namų statybai nepalanki. O kaimyninėje Lenkijoje, kur tokių namų daugėja, kaip ir bendrovių, siūlančių jų įsigyti, situacija panaši – įstatymai plūduriuojančius namus prilygina laivams, o tai jau visiškai kitas statusas.

Svencelės salos" vadinamas miestu ant vandens, realiai jis yra dirbtinėse salose įkurta įvenvietė. Projekto išskirtinumas – naujai išplėtota kanalų sistema, bet ne pastatų plūdrumas.

Antra kliūtis – mūsų vandenų siūlomos galimybės. Nemunas ir Neris, vertinant Europos upių kontekste, yra seklios vidutinio dydžio upės. Jose nėra didelių uostų, tad sunku įsivaizduoti, kur Vilniuje galėtų būti namų ant vandens. Kauno situacija geresnė – dvi upės, Kauno marios, yra uostų, bet realių galimybių (bent jau tokių, kurios būtų vertinamos kaip racionalios) – irgi nematyti. Ne geriau ir Klaipėdoje: nors mūsų uostamiestį supa daug vandens, bet realiai Klaipėdos uostas iš miesto atėmęs visą Kuršių marių pakrantę, miestiečiams palikęs tik siaurą prieigą. Uostas nori plėstis, tad vargu ar jo teritorijoje atsiras laisvų nereikalingų zonų, kur galėtų būti pastatyti plūduriuojantys namai. Namų statyba Baltijos jūroje? Įvertinus rudenines audras, seklią Baltijos pakrantę, suprantama, kad tam reikia labai brangios infrastruktūros – bangolaužių, juosiančių plaukiojančių namų teritoriją, saugančių ją nuo bangų. Lyg ir patraukli

būtų Nidos ar Juodkrantės Kuršių marių pakrantė, tačiau ar norėtumėte du mėnesius vasarą gyventi apsupti žydinčio vandens smarvės? Be to, namai ant vandens tokioje vietoje ne visada kels teigiamų emocijų šių kurortų gyventojams ir poilsiautojams. Galima pasvarstyti ir apie kitą Kuršių marių pusę, pavyzdžiui, šalia Svencelės esančią Dreverną, bet tai tik teoriniai pamąstymai. Jei įstatymai leistų, gyvenamųjų plūduriuojančių namų greičiausiai galėtų atsirasti ežeruose. Bet tai būtų labiau rekreacinio, pramoginio pobūdžio statiniai.

Trečia priežastis, kodėl tokių namų idėjų įgyvendinimas Lietuvoje vertinamas skeptiškai, yra demografinė situacija. Žemės turime daug, žmonių mažai, tad gyvename plačiai, tų problemų, su kuriomis susiduria olandai, – nepažįstame. Sėkmingai statome namus ant žemės, nes lietuviams labiau patinka ji nei vanduo, be to, tai racionaliau ir saugiau.

NAMAI ANT VANDENS. DĖMESIO VERTI PROJEKTAI

Namų ant vandens koncepcija pasaulyje žinoma jau seniai, skiriasi tik jų statybos technologijos. Pietryčių Azijoje ir Lotynų Amerikoje tokie namai statomi ant polių – tai būdinga toms vietovėms, kurias dažnai užlieja potvyniai, tad vienu metu namas gali būti sausumoje, kitu – virš vandens. Statybos ant polių technika buvo vystoma ir Europoje, pats geriausias pavyzdys – Venecija.

Laivai ir baržos, paversti gyvenamosiomis patalpomis, taip pat dažnas namo ant vandens variantas. Daug tokių namų galima rasti Nyderlanduose, Vokietijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje. Pastaruoju metu populiarėja specialios plaukiojančios platformos, ant kurių statomi namai. Čia dominuoja Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalių, Dubajaus projektai.

PLAUKIOJANTIS NAMAS HURONO EŽERE ONTARIJUJE

Garsios Niujorke įsikūrusios studijos „MOS Architects“ architektai šį 186 kv. m ploto namą norėjo pastatyti saloje, tačiau sąlygos statybai nebuvo palankios. Todėl buvo nuspręsta salą pakeisti... plienine platforma. Plūduriuojantis namas turėjo būti panašus į kitus prie ežero pastatytus pastatus, todėl jo fasadas gana kuklus, stogas šlaitinis. Fasadas pagamintas iš neapdorotos kedro medienos, vandens lygyje įrengta terasa ir valčių namelis. Pirmą aukštą galima pasiekti platforma iš sausumos, antro aukšto išėjimas veda į priešingą pusę. Pro didelius namo langus atsiveria vaizdas į ežerą, jo salas. Pastatas įtvirtintas ežero dugne, tačiau neturi stabilizuojančių polių, todėl banguojant svyruoja.

DUBAJAUS „JŪRŲ ARKLIUKAS“

Jei galima statyti dirbtines palmių ar žemynų formos salas, kas draudžia šalia jų įkurdinti plaukiojančius namus? Dubajaus „Jūrų arkliukas“ („Floating Seahorse“) – šiuo metu vienas įdomiausių projektų. Jo vystytojas ir idėjos autorius – didžiausia Jungtiniuose Arabų Emyratuose veikianti Europos nekilnojamojo turto plėtotoja „Kleindienst Group“.

„Jūrų arkliukas“ – šiuolaikinė plūduriuojančio namo ir jachtos koncepcija. Dalis šio trijų aukštų namo bus po vandeniu, tad jo gyventojai galės gėrėtis povandeniniais vaizdais. Daug stiklo, modernizmo įkvėpta architektūra, lengvos ir suapvalintos formos, prabangi bizantiško stiliaus apdaila. Viskas bus įrengta pagal kliento reikalavimus, tad kaina, prasidedanti nuo 3 mln. JAV dolerių už namą, neturėtų stebinti. „Kleindienst Group“ suplanavo tik 42 tokius namus. Pasak bendrovės atstovų, tai naujas prabangaus gyvenimo būdo standartas. Šie plūduriuojantys namai prišvartuoti Dubajaus pašonėje esančiame archipelage „Pasaulis“.

Vizual. „Kleindienst Group“

„SEA-SUITE“ HONKONGE

Šį plūduriuojantį pastatą suprojektavo architektai Richardas Colwillas ir Henry Wardas.

Unikalios ir įdomios milžiniško kiaušinio formos namas pastatytas iš lengvų kompozicinių medžiagų. Pastato forma leido sukurti įvairiausių koncepcijų: gyvenamojo namo, baseino, nedidelės koncertų salės, kavinės. Sukurti trys variantai: plaukiantis, plūduriuojantis (pritvirtintas prie dugno), statomas pakrantėje.„Kiaušinio formos lankstumas atveria begalę galimybių, leidžia šią konstrukciją naudoti įvairiems tikslams“, – pažymi R. Colwillas. H. Wardas priduria: „Ši forma maksimaliai padidina vidaus tūrį ir plotą, sukuria daugybę patrauklių erdvių.“

Nyderlandai pirmauja pagal ant vandens pastatytų namų skaičių, ir tai nenuostabu, atsižvelgiant į vietovės reljefo sąlygas. Vienas įdomesnių šios šalies projektų – moduliniai gyvenamieji namai, pastatyti per Amsterdamą tekančioje upėje. Dalis šio kvartalo namų yra plūduriuojantys, dalis pastatyta ant polių.Architektės Marlies Rohmer biuro suprojektuotą kompleksą sudaro 75 pastatai, išdėstyti ne tik vandenyje, bet ir ant kranto pylimų. Lengvo metalo ir stiklo konstrukcijų trijų aukštų namai – kubistinio dizaino. Vienas tokių namų aukštų – po vandeniu. Namus jungia betoniniai tilteliai, šalia įrengtos laivų prieplaukos.

IJBURG RAJONO PLŪDURIUOJANČIŲ NAMŲ KVARTALAS AMSTERDAME

Nuotr. Marcel Vander Burg

Vizual. © BMT Asia Pacific and Henry Ward Design

Panamos kompanijos „Ocean Builders“ suprojektuotas kiaušinio formos namas pristatomas kaip idealus statinys, kurį galima įkurdinti tiek sausumoje, tiek atviroje jūroje. Sukurti trys namų variantai: sausumai skirtas „GreenPod“, jūroms – „SeaPod“, o trečiame, „EcoPod“, daugiausia dėmesio skiriama ekologijai.

Kiekvieno namo bendras panoraminių langų plotas – 50 m2, name įrengta terasa, į vandenyje pastatytus namus pirkinius pristatys dronai, retais atvejais, kai į namą reikės nugabenti ką nors didesnio, krovinį atplukdys laivai. Ar toks namas netaps kalėjimu, iš kurio sunku ištrūkti, reklaminiame buklete, žinoma, nerašoma.

Bendrovė žada, kad pirmieji 100 tokių namų bus pastatyti iki 2023 m. pabaigos, o 2024- ai siais jų dar iškils 1000. Statybos kaina, priklausomai nuo vidaus įrengimo, svyruos nuo 300 tūkst. iki 1,5 mln. JAV dolerių.

„OCEAN BUILDERS“ NAMAS ANT VIŠTOS KOJOS

JAPONIJA IR LIETUVA: DVI MENININKĖS, RADUSIOS BENDRĄ KALBĄ PER ARCHITEKTŪRĄ

architektė ir menininkė iš Onomičio miesto Hirošimos apskrityje. Savo veiklos praktikoje ji atranda darną tarp atminties fenomeno ir konceptualaus viešosios erdvės dizaino. Svarbus motyvas Tomomi projektuose yra tradicinės japoniškos kultūros elementai, kuriuos ji integruoja taikydama savo kūrybinę viziją, įtraukiančią vietos gyventojus ir atskleidžiančią bendruomenių svarbą kuriamoje aplinkoje. Tokius erdvinius-antropologinius ryšius tarp (architektūrinės) aplinkos ir bendruomenės menininkė įvardija keturių dimensijų erdve.

Julija NOVIKOVA

Bendrumą atrandame per netikėčiausius gyvenimo įvykius, ar tai būtų tam tikra veikla, ar tradicijos, ar kitokios patirtys. Kartais iš pirmo žvilgsnio nepastebimos smulkmenos vėliau išauga į ryšį tarp žmonių, kultūrų, meno ir bendruomenių. Per tokias patirtis ir pažintis žmogus mokosi ir tobulėja, užmezga ilgalaikes draugystes ir įgauna naujo įkvėpimo. Visgi mūsų tikslas – mokytis iš skirtumų ir vertinti bei džiaugtis panašumais. Apie tai ir kalba mūsų menininkės architektės, atradusios akimis nematomą architektūros estetiką, kuri suartino tiek jas, tiek Japonijos ir Lietuvos tradicijas bei kultūrą.

RASA CHMIELIAUSKAITĖ –

architektė ir menininkė iš Kauno, pastaruoju metu užsiimanti nevizualiosios

architektūros pažinimo tyrimais, į kuriuos įtraukia Lietuvos

aklųjų ir silpnaregių sąjungos bendruomenę, ieškodama naujų dialogo su mus supančia aplinka formų, diktuojančių mums naujas erdvės organizavimo galimybes ir gilesnį architektūros perpratimą.

Papasakokite apie save, kas Jums patinka ir kuo užsiimate?

Tomomi: Man labai patinka keliauti, ne tik gimtojoje Japonijoje, bet ir svetur, kur be galo mėgstu stebėti įvairias kultūras. Keliaudama ir žvalgausi po įdomius objektus, vertinu architektūrą, taip pat tyrinėju užsienio tradicijas, domiuosi jų virtuve ir bendrauju su žmonėmis, norėdama susipažinti su tos vietos bendruomene. Europoje esu lankiusis ne sykį, tačiau didmiesčiai, tokie kaip Paryžius, man nepatiko, miesto šurmulys ir sparta šiek tiek baugino. Šiemet taip pat viešėjau Kipre su dar vieno projekto iniciatyva – kūrėme viešosios erdvės koncepciją panaudodami meno objektus ir norėdami atskleisti bendruomenės reikšmę toje aplinkoje.

Vaikystėje domėjausi įvairiais skelbimais apie parduodamus būstus, mėgau įsivaizduoti, kad nusiperku kokį nors iš reklamuojamų namų, kaip ten jausčiausi, kaip organizuočiau erdvę, o galbūt kitoje vietoje tai atrodytų kitaip. Tuo metu, kai augau, moterims apskritai buvo sudėtingiau prasiskinti profesinį kelią visuomenėje. Norėjau būti socialiai aktyvi, turėti savo amatą, o mane visada domino menas, tad architektūros sritis pasirodė natūrali ir vėliau įstojau į „Nihon“ universitetą. Kas Jus atvedė į meną ir architektūrą?

Rasa: Mokykloje labai domino ir gerai sekėsi tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai, tad pasirinkti profesiją buvo sunku, nes atrodė, kad teks rinktis tik vieną iš krypčių. Tačiau architektūra buvo puiki galimybė nesusiaurinti interesų – matyti ir suvokti pasaulį labai plačiai. Nusprendusi studijuoti architektūrą, baigiau bakalauro studijas Lietuvoje, o vėliau jaučiausi kiek pasimetusi, nenorėdama iš karto pulti prie tolesnių studijų toje pačioje mokslo įstaigoje, toje pat aplinkoje.

Pirmiausia norėjau įgyti daugiau profesinės patirties, mokytis per praktiką. Olandija ir ypač Roterdamas atrodė puiki kryptis, nes ten buvo tarsi architektų Meka. Ten su trimis studijų draugais ir išvykome atlikti praktikos – dirbti architektūros biuruose. Per tą laiką radau mane dominančias studijas Belgijoje, kur vėliau ir iškeliavau, o po metų nusprendžiau persikelti studijuoti į Japoniją, kur apsigyniau magistrą. Ten pat atlikau trumpą praktiką Kengo Kuma biure.

Pabaigus studijas ir vėl kilo klausimas, o ką daryti toliau, nes ta veikla, pasirinktas profesinis kelias turi būti ne tik pragyvenimui. Turi būti įdomu ir kūrybiška, ir tai man pasirodė itin svarbu, ypač palyginus galbūt įprastą architektūros biuro gyvenimą. Vis dėlto nusprendžiau sugrįžti į Lietuvą, pastebėjusi, kad turime begalę įvairių veiklos nišų, kurios dar nėra išpildytos, o jose gausu galimybių save kūrybiškai įprasminti ir prisidėti prie aplinkos formavimo.

Iš pradžių į architektūrą žvelgiau iš praktinės pusės, teko dirbti keliose studijose, bet su laiku vis kildavo egzistencinių klausimų, o dėl ko tai darau. Pasinėriau į kultūrinę ir meninę praktiką, iš pradžių dar derindama darbą biure, vėliau atsirado daugiau kūrybinės ir meninės veiklos, darbo su bendruomenėmis, projektai su Lietuvos kultūros taryba, „Kaunas 2022“. Įvairiuose projektuose bendradarbiaujame su menotyrininku dr. Justinu Kalinausku, kuris papildo metodologinėmis, kūrybos teorijos, meno istorijos žiniomis, tad kartu bandome narstyti architektūrą iš pamatų, praplėsti jos ribas ir dabar daugiausia užsiimu architektūra kaip kūrybine ir menine praktika.

Tomomi: Padirbusi architektūros biure, o vėliau ir statybų įmonėje, supratau, kad šiuolaikinei architektūrai trūksta filosofijos ir gilesnės prasmės. Labai domėjausi kultūra ir menu, erdvės reikšme žmogui ir architektūros tradicijoms. Norėjosi savo veiklą labiau įprasminti, tyrinėti architektūros poveikį žmogui ir viską pristatyti iš meninės pusės. Įvykus dideliam žemės drebėjimui Fukušimoje, pamačius jo padarinius, susimasčiau, o ką aš darau kaip architektė, kokia mano paskirtis ir kuo aš galiu prisidėti ne tik atstatymo prasme, bet ir įdėmiau pažvelgus į viską per kultūrinę,

Rasa ir Tomomi, kartu su komanda, lankėsi įvairiose Lietuvos vietuose. Jų kelionės tęsėsi nuo didžiųjų Lietuvos miestų iki mažiausių etnografinių kaimelių Dzūkijos regione, Rumšiškių, Merkinės ir net Baltarusijos pasienio kaimų.

Iš pradžių į architektūrą žvelgiau iš praktinės pusės, teko dirbti keliose studijose, bet su laiku vis kildavo egzistencinių klausimų, o dėl ko tai darau. / Rasa Chmieliauskaitė /

architektūros paveldo prizmę. Mintys nuolat sukasi aplink bendruomenes, kaip tirdama socialines problemas galiu pagerinti mus supančią aplinką. Tai tapo ypač aktualu po šios gamtos nelaimės. Taip atradau savo kelią meninėje architektūros praktikoje ir tuo užsiimu jau apie 25 metus.

Esu menininkų „Artist Collective OBI“ bendruomenės narė, su ja organizuojame įvairius projektus. Savo darbais kuriu trimačius vadinamuosius pasakojimus paveikslais, vietoj drobės naudodama pastatų ir miestų erdves. Galutinis rezultatas pavyksta tik tada, kai šiose instaliacijose yra integruojamos žmonių veiklos ir kasdieniai ritualai. Tokia meninė interpretacija buvo kuriama nuo senų laikų, pavyzdžiui „Sakmė apie princą Gendžį“ (angl. „The Tale of Genji“) [tarsi paveikslas išskleidžiama knyga-istorija, parašyta XI a. autorės Murasaki Shikibu – aut. pastaba]. Mano tyrimai remiasi senovinių meno technikų ir filosofijų atradimais, kuriuos galima pritaikyti urbanistinėse erdvėse, stengiuosi perskaityti istorinį kontekstą ir kultūrą. Tokius pasakojimus paveikslais interpretuoju į šiuolaikinę viziją, atskleidžiu keturių dimensijų pasaulį, kuriame pagrindinis veikėjas – vietos gyventojas – vysto savo ateities bendruomenę. Šiuo metu esu įsitraukusi į kelis vietinius projektus, kartu užsiimu jaunųjų menininkų edukacija mokyklose ir prisijungiau prie iniciatyvios, susijusios su tvaria energija.

Tomomi, papasakokite plačiau apie savo darbus.

Tomomi: Šiuo metu mano pagrindinis fokusas –apleistos architektūros atgaivinimas per meninę ir istorinę prizmę, tam, kad galėtume prikelti istorinę erdvę antram gyvenimui ir paskatinti vietos gyventojus bei lankytojus susimąstyti apie jos svarbą. Instaliacijose naudojame meno objektus, istorines liekanas, kuriais perpasakojame tos vietos istoriją, o stebėtojas,

susidomėjęs menu, pradeda kalbėti ne tik apie tai, bet ir apie pačią architektūrą. Žmonės dažnai nustemba pamatę instaliaciją ir bendrą įvaizdį, kadangi jau buvo pamiršę tos vietos reikšmę. Mūsų komanda ne tik tiesiog kuria ryšį tarp tam tikrų objektų ir vietos, bet ir kartu suartina bendruomenę, o tokie projektai skatina susimąstyti apie kultūros reikšmę ir jos išsaugojimą.

Tomomi, papasakokite šiek tiek apie savo šalį ir pasidalinkite įspūdžiais apie mūsų kraštą.

Tomomi: Iki pažinties su Rasa jau žinojau apie kultūrinį ir istorinį Baltijos šalių kontekstą, tik niekada nemaniau ten nuvyksianti. Rasa ir Justinas papasakojo man šiek tiek daugiau, pristatė ir Lietuvos architektūrą, ir tradicijas. Man patiko svečiuotis čia, žmonės pasirodė labai geranoriški. Pastebėjau, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, matosi skirtumas tarp miesto įvaizdžio ir miestelių, kaimų vaizdo, o vietiniai puoselėja ir saugo savo kultūrinį paveldą. Japonija yra labai organizuota šalis, ten nepamatysi tokio atsipūtimo ir laisvės kasdienybėje. Kalbant apie architektūrą, miestovaizdis Japonijoje itin įvairus, dalis pastatų labai šiuolaikiški, kai kurie turi vakarietiškos architektūros stiliaus bruožų, o kiti tradicinio japoniško, tad čia vyrauja urbanistinė įvairovė. Tuo tarpu keliaujant Lietuvoje gamtinėse vietovėse, kaimo turizmo sodybose buvau nustebinta, akimirką pagalvojau, ar tikrai esu Lietuvoje, o ne namuose? Atrodė, tarsi trūktų tik kalnų vaizdo. Vis dėlto, patyrinėjusi vietinę tradicinę architektūrą, iškart pastebėjau ir daugiau skirtumų, pagrindinis – dėmesys paskirčiai: Lietuvos architektūra skirta žiemai, vidury namo atsiranda didžiuliai židiniai, kurie šildo visas patalpas, o Japonijos dėmesys skirtas vasarai, pastatuose daug didelių langų ir durų, jaučiamas didesnis ryšys su gamtine aplinka.

Tomomi 2013 m. architektūros projektas, kuriame atsispindėjo tradicinės Japonijos meistrų technikos kruopštumas

Tomomi meninė kultūrinio paveldo vizija

Dešimtmečius apleistas pastatas Nagasakyje.

Šiuo metu mano pagrindinis fokusas –apleistos architektūros atgaivinimas per meninę ir istorinę prizmę, tam, kad galėtume prikelti istorinę erdvę antram gyvenimui ir paskatinti vietos gyventojus bei lankytojus susimąstyti apie jos svarbą.

/ Tomomi Homma /

Nuotr. Masako Naito

Daugiau Tomomi darbų galite pamatyti  @artunit_obi

Nuotr. Masako Naito

ARCHITEKTŪRA IŠ VIZUALIOS

VIRSTA

Į JUTIMINĘ: MENINĖ PARODA „INVISIBLE AND SIMILAR“

Rudenį Jūs kartu organizavote įdomų architektūrinį meno projektą, kokia jo mintis?

Rasa: Architektūra tiek lankytojų ir stebėtojų, tiek pačių kūrėjų dažnai suprantama kaip vizuali, dekoratyvi meno išraiška. Kalbant ne tik apie architektūrą, bet ir apie pačią estetiką, smulkmenomis, tokiomis kaip spalvos, grindų raštas, ritmas, galima grožėtis, tačiau lieka nepastebėti visi kiti nevizualūs estetikos aspektai, pavyzdžiui, akustinis erdvės fonas, taktiliniai paviršiai – kaip žmonėms giliau suprasti kuriamą erdvę ir architektūrą.

Tomomi: Estetinė dalis, sukurta architekto, yra skirta žmonėms, kurie gali ją pamatyti, ir mes norėjome pradėti apie tai kalbėtis, pakeisti nusistovėjusį požiūrį. Turėjome temą – tradicinė architektūra, kurią tyrinėjome Lietuvoje ir kartu ieškojome panašumų bei skirtumų su japoniškomis tradicijomis. O pati paroda vyko Kauno centriniame

pašte, todėl dar turime ir persipynimą su modernistine architektūra. Pagrindinis dėmesys – suprasti, kokius jausmus ta architektūra kelia žmogui. Kadangi neregiui visi raštai ir vizualus grožis yra neprieinami, norėjome sukurti patirtį per garsą, prisilietimą, kvapą – kitus pojūčius, kurie architektūroje nėra nagrinėjami.

Rasa: 2018 metais pirmą kartą bendradarbiavome su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomene, tuo metu turėjau begalę klausimų, kaip jie supranta ir patiria architektūrą, kokį ryšį su ja kuria. Aišku, daugelis kalbėjo apie praktinį požiūrį į tai, kiek ji yra patogi naudotis ir saugi. Tačiau architektūra nėra tik pastogė, architektūra –meno ir kultūros naratyvo dalis, formuojanti miestus, kultūrinę vietos istoriją, ir šiuo metu mes tik girdime viešas diskusijas apie tai, kaip šiuolaikinė architektūra atrodo, ar (ne)gražūs tie nauji pastatai. Tai įsivaizduokime, kad aklas žmogus nesupranta, apie ką net eina kalba, ir

Kadangi neregiui visi raštai ir vizualus grožis yra neprieinami, norėjome sukurti patirtį per garsą, prisilietimą, kvapą –kitus pojūčius, kurie architektūroje nėra nagrinėjami.

/ Tomomi Homma /

nors mokyklose neregiai mokosi iš tų pačių knygų su paveikslėliais, jie sužino tik formalius architektūros aspektus, autorius, metus, stilių pavadinimus ar tam tikrą terminologiją, tačiau tai visiškai nepraturtina suvokimo apie jų aplinką.

Taigi su neregių bendruomene pradėjome vystyti tokį pokalbį, tačiau, prieš kalbantis apie šiuolaikinę architektūrą ir viešąją erdvę, būtina suvokti jos raidą, ištakas ir kaip architektūros estetika yra veikiama kitų faktorių. Į tradicinę architektūrą atsigręžėme ieškodami stipresnio tiesioginio ryšio tarp kultūros ir jos santykio su aplinka. Tradicinėje statyboje architektūrinė logika atsiremia į prieinamas medžiagas (medį, molį, akmenį), klimato sąlygas, gyvenimo ritmą, tradicijas, socialines normas, bendruomenei prieinamą meistrystę. Tuo tarpu dabar mums prieinamos beribės technologinės galimybės, kurios panaikina nemažai apribojimų kuriant architektūros objektus tiek Kaune, tiek Onomičyje, tiek bet kur kitur. Tačiau tradicinė architektūra tuo ir įdomi, kad ji unikali, racionali ir atspindi žmogų, kuris statė sau. Atsiranda praktinė priežastis kiekvienam sprendimui, todėl estetika eina po funkcijos ir architektūra gali būti lengviau skaitoma.

Šiame projekte Japonija taip pat atsidūrė ne atsitiktinai. Studijuojant ten man teko prisistatyti prieš studentus ir dėstytojus. Nusprendžiau parodyti vaizdus su tradicine lietuvių architektūra, namelius šiaudiniais stogais, ir nustebau sulaukusi tiek daug džiaugsmo ir susižavėjimo. Pasirodo, jiems tai buvo labai panašu į Japonijos tradicinę architektūrą. O tam tikruose regionuose, nepaisant kalnų, siluetas atrodo tarsi lietuviškas. Pastebėjau daug vizualių panašumų ir susimąsčiau, o gal yra ir daugiau jų už vizualinio suvokimo ribų.

Tačiau tradicinė architektūra tuo ir įdomi, kad ji unikali, racionali ir atspindi žmogų, kuris statė sau. Atsiranda praktinė priežastis

kiekvienam sprendimui, todėl estetika eina po funkcijos ir architektūra gali būti lengviau skaitoma. / Rasa Chmieliauskaitė /

Papasakokite plačiau, kas vyko dirbtuvėse ir pačioje parodoje?

Rasa: Dirbtuvės vyko tris savaites, prieš tai ilgai ruošėmės bendraudami, dalijomės idėjomis ir pavyzdžiais. Pirmoji savaitė buvo skirta tyrimams ir ekspedicijoms, kurių metu susipažinome su Lietuvos architektūros kontekstu, vaikščiojome po Kauno ir Vilniaus senamiesčius, tyrinėjome istorinį kontekstą, kalbėjome apie Europos įtaką Lietuvos architektūrai. Vėliau lankėmės Kernavėje, Rumšiškėse ir keliavome po Dzūkijos etnografinius kaimus, pro Merkinę iki kaimelių prie pat Baltarusijos pasienio, kur susipažinome su itin maloniais vietos gyventojais.

Antroji dalis buvo dirbtuvių savaitė. Paprašėme Tomomi atvežti japoniškoje architektūroje naudojamų tradicinių medžiagų pavyzdžių ir ji atkeliavo su didžiuliu lagaminu, prikrautu įvairių medžiagų, tekstūrų ir kvapų. Tada pakvietėme neregių sąjungos narius į uždaras dirbtuves ir kartu čiupinėjome, uostėme, kalbėjome apie lietuvišką ir japonišką tradicinę architektūrą.

Dirbdami su neregių bendruomene atradome, kad garsas yra prieinamesnė ir universalesnė priemonė jutiminiame architektūros patyrime nei lytėjimas, kurį dažnai varžo įvairios socialinės stigmos: „eksponatų neliesti“, baimė išterlioti baltas sienas, nenoras atrodyti keistai liečiant sienas ir kitus objektus erdvėje. Dirbdami prie projekto „ECHOtektūra“, kur siekėme perteikti architektūros kūrinius per garsą, su kompozitoriumi, muzikantu ir garso menininku Arnu Mikalkėnu

Garsas yra prieinamesnė ir universalesnė priemonė jutiminiame architektūros patyrime nei lytėjimas.

Iš Japonijos Tomomi atsivežė įvairių vietinėje architekūtoje naudojamų tradicinių medžiagų, tekstūrų ir kvapų, kurie buvo tyrinėjami dirbtuvių metu.

sukūrėme metodą, kaip pasitelkiant echolokaciją perteikti erdvines, estetines architektūros patirtis per binauralinius garso kūrinius, kurie nėra muzikiniai. Žinoma, tai sudėtinga užduotis, o gebėjimas patirti šias garsines aplinkas atpažįstant tikras architektūrines erdves dažnai atsiremia į klausytojo asmeninę garsinę biblioteką.

Tomomi: Organizavome ir kelias atviras dirbtuves, vienose mėginome padaryti tradicinio rašto „plyteles“ iš japoniško popieriaus, kurį sujungėme su Dzūkijoje rastais gamtiniais artefaktais, kerpėmis, žolelėmis, smėliu. Šį kūrinį vėliau panaudojome parodoje. Tai įdomus procesas – kombinuoti įvairius pojūčius, ne tik prisilietimą, bet ir kvapą, garsą. Dirbtuvėse pasakojau apie tradicinės japoniškos architektūros ypatumus, bendraudami lyginome ir bandėme atrasti ryšius, jutiminę logiką tarp mūsų kultūrų.

Rasa: Paskutinė savaitė buvo skirta parodos pasiruošimui ir organizavimui. Instaliacijas sukūrėme dekonstruodami tradicines aplinkas: pristatydami erdvinius sprendimus iš vienos kultūros, naudojome medžiagą iš kitos – įvyko kultūrų skirtumų ir panašumų suartėjimas. Viena instaliacijų, kurioje tai pasimato, yra kamino erdvė. Tai evoliucijos momentas, kai atvira ugnis pastato viduje persikelia į didžiulį kaminą-patalpą, kuri vėliau sumažėjo iki jau mums pažįstamos krosnies ar židinio. Čia panaudojome japonišką ryžių popierių, kuriuo apklijavome medinį rėmą ir, pakabinę šią konstrukciją virš trijų sėdimų vietų su ausinėmis, kuriose buvo girdima Arno sukurta garsinė erdvės patirtis, sukūrėme buvimo kamine jausmą.

Taip pat turėjome paviljoną, kuriame panaudojome Japonijoje labai paplitusį „trapios pertvaros“ elementą. Tai medžio ir metalo rėmo pertvaros, aptemptos popieriumi. Jos praleidžia šviesą, šešėlius, bet ne vaizdą. Tačiau vietoj popieriaus čia panaudojome lietuvišką liną, kuris pasižymėjo panašiu raštu kaip pašto pastate

esančios plytelės – tradicinis dekoro elementas mūsų audiniuose ir tarpukario architektūroje. Tomomi nustebo atradusi panašumą, kad tradicinėje lietuviškoje architektūroje galima aptikti tiek daug raštų, išraižytų puošybos elementų virš langų ir durų kaip ir Japonijoje (skiriasi tik raštų motyvai). Tai atsirado dar vienas susilietimo momentas. Ten taip pat integravome japonišką tatamį – minkštą grindų dangą, turinčią stiprų specifinį kvapą, ir tai užduoda tam tikrą erdvės toną.

Minėjote, kad pasigendate aktyvesnio architektų įsitraukimo. Kokią žinią norėtumėte jiems perduoti?

Rasa: Tikrai norėtume sulaukti daugiau kolegų ir vystyti platesnes diskusijas, tačiau juos itin sunku prisikviesti dėl didelio užimtumo, o tokie meniniai projektai nesuteikia kursų valandų. Visgi, mūsų nuomone, tai yra svarbūs, architektūrą formuojantys veiksniai, norėtume paskatinti susimąstyti ne tik apie gražias vizualizacijas, bet ir apie tradicijų, patyrimo įtaką.

Kalbant apie tradicijas ir paveldą: paveldo suvokimas Vakarų šalyse ir Rytų kultūroje labai skirtingas. Mes vertiname autentiškumą ir originalą, nesvarbu, ar pastatas tampa apleistas ir visiškai nenaudojamas, o jo architektūra per amžius pasikeičia neatpažįstamai. O štai Rytuose vertinamas amatas ir tradicija, pavyzdžiui, kai kurios Japonijos šventyklos perstatomos kas kelis dešimtmečius ir originali medžiaga beveik neišlieka, tačiau autentiškumas lieka statybos tradicijoje, kuri perduodama iš kartos į kartą bei pirminėje pastato vizijoje, aišku, su galimybe nuskaityti, kur yra sena, o kur nauja.

Be galo svarbu suvokti, kaip anksčiau buvo patiriama architektūra, kad gebėtume vystyti aiškią ateities viziją, kuriant ne tik estetišką vizualinę patirtį, bet ir kreipiant dėmesį į akustiką, erdvę, taktilinę patirtį. Norėtume, kad architektai pradėtų drąsiau apie tai diskutuoti, o kurdami apgalvotų ne tik gražias vizualizacijos, bet ir architektūrinę patirtį.

Norėtume paskatinti susimąstyti ne tik apie gražias vizualizacijas, bet ir apie tradicijų, patyrimo įtaką. / Rasa Chmieliauskaitė /

TARP MEDŽIŲ IŠAUGĘ MIŠKŲ URĖDIJOS PASTATAI

Po naujosios Valstybinės miškų urėdijos būstinės viešojo konkurso rezultatų paskelbimo paaiškėjo, kurio projekto vizija labiausiai atitiko lūkesčius. Pirmąją vietą kartu užėmė architektūros studijos „After Party“ ir „Išora x Lozuraitytė“, kurių bendrame darbe atsispindėjo urėdijos veiklos principai ir ateities vizija. Taip pat projektas atliepia šių dienų statybų aktualijas: tvarios plėtros, Europos žaliojo kurso ir Naujojo Bauhauzo kontekste kūrėjai pristatė visiškai medinį pastatų kompleksą.

Objektas: Valstybinės miškų urėdijos būstinė

Vieta: Vievio seniūnija

Architektai: „After Party“ (Gabrielė Ubarevičiūtė, Giedrius Mamavičius) ir „Išora x Lozuraitytė“ (Ona Lozuraitytė, Petras Išora, Gabrielė Černiavskaja)

Užsakovas: VĮ Valstybinė miškų urėdija

Metai: 2022 m. projektiniai pasiūlymai

Julija NOVIKOVA

statyboje Lietuvoje. / Aplinkos ministras

Simonas GENTVILAS /

Naujas etapas

Iki tol kelios dešimtys buvusių urėdijų susijungė į vieną – įstaiga tapo vieninga, tačiau vis dar išbarstyta po skirtingus Lietuvos miestus, todėl urėdijos prioritetu tapo sujungti įmonės biurus ir centralizuoti jų veiklą. Nauja būstinė turėtų atitikti aukštus užmojus tiek funkcionalumo ir estetikos, tiek konceptualiu lygmeniu – atspindėti urėdijos darbo vertybes. Kompleksas turėtų išpildyti ne tik modernaus biuro koncepciją, bet ir tapti Lietuvos miškų ekosistemų bei atsinaujinančių išteklių valdymo centru, miškininkystės raidos ir ekspozicijų vieta, vieša, lankytojams prieinamesne erdve. Architektūriniai sprendiniai privalo kartu veikti su parku ir palaikyti darnų ryšį su aplinkiniu gamtos kontekstu.

Tokie projektai dar gana reti Lietuvoje, todėl architektai akcentuoja jo svarbą kaip pavyzdį kuriant visuomenines įstaigas ateityje. Nors kalbos apie medinę statybą vis dažnėja, mums dar trūksta tam tikrų technologijų, o galbūt finansavimo ir pačios temos populiarumo. Visgi turėtume nepamiršti ir šalies įsipareigojimų pagal ES planą neutralizuoti anglies dioksido poveikį iki 2050 m. bei Vyriausybės siūlymo nuo 2024-ųjų visus visuomeninės paskirties pastatus statyti iš medienos ir kitų organinių medžiagų, kurios sudarytų daugiau nei 50 proc. statinio. „Šis projektas žymės proveržį diegiant medines technologijas komercinių pastatų statyboje Lietuvoje“, – konkursą komentavo aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Šis projektas žymės proveržį diegiant medines technologijas komercinių pastatų

Aplinka diktuoja įkvėpimo kryptį

Aplinkos kontekstas tampa vienu svarbiausių įrankių sąmoningai ir tvariai architektūrai kurti. Naujojo komplekso vieta – tradicinio lietuviško kaimo atspindys, kuriame tankus miškas – pats svarbiausias. Projektavimui skirta teritorija pasižymi trimis išreikštais charakteriais: pušų mišku, reguliaraus plano sodu, įrėmintu medžių alėjomis, ir tarp jų įsiterpusia atvira pamiškės pieva. Tačiau visos dalys kartu kuria vientisą pasakojimą apie natūralią bei žmogaus kultūrinamą ir kultivuojamą aplinką.

Kitas ne mažiau svarbus sąmoningos architektūros kūrybos aspektas – maksimaliai atitikti jos naudotojo poreikius. Pastatų paskirtis ir jos naudotojų poreikiai bei vertybės gali smarkiai paveikti galutinį rezultatą. Šiuo atveju urėdijos veikla tiesiogiai susijusi su sąmoningu ryšiu su gamta, įvairiais miškotvarkos projektais, todėl ir

naujai kuriama jų būstinė turi atitikti tvarios plėtros viziją. Dėl šių tikslų projekto programa skelta į dvi dalis: administracinį pastatą, esantį trijų sklypo dalių sankirtoje, ir viešą, lankytojams skirtą paviljoną, įkomponuotą pažintinio miško parko centre.

Koncepcijos širdimi tapo gamtinio konteksto ir pastatų, kaip naujai išaugusių medžių, sintezė, kurioje svarbus tiek medžiagiškumas ir konstrukcijos, tiek žaismingas pastatų įsiliejimas į aplinką. „Mūsų komandos pasiūlytas projektas siekia sukurti įvairialypę, glaudžiai su gamta susiliejančią, sveiką, socialinius ryšius skatinančią darbo aplinką ir kartu atskleisti medžio, kaip atsinaujinančios ir žmogui artimos medžiagos, grožį bei privalumus, kurie skatintų tokias konstrukcijas architektūroje naudoti plačiau“, – sako „After Party“ studijos įkūrėjai.

Pagrindinio komplekso pastato ir paviljono schemose matomas: aplinkos ir vidaus ryšys, erdvių kompozicija, tūrius apjungianti stogo struktūra.

Mūsų komandos pasiūlytas projektas siekia sukurti įvairialypę, glaudžiai su gamta susiliejančią, sveiką, socialinius ryšius skatinančią darbo aplinką ir kartu atskleisti medžio, kaip atsinaujinančios ir žmogui artimos medžiagos, grožį bei privalumus, kurie skatintų tokias konstrukcijas architektūroje naudoti plačiau.

/ „After Party“ studijos įkūrėjai /

„Aplink mišką ir miškas aplink“ Pagrindinis administracinis pastatas

Pagrindinis administracinis pastatas projektuojamas ne miško parko teritorijoje, tačiau kaip apglėbiantis brandžių medžių alėjos fragmentą. Pagrindinis tūris suskaidytas į mažesnio mastelio tarpusavyje susikertančius tūrius, formuojamus po vienu stogu, tarsi urėdijos miestelis, kur susijungia vidaus ir lauko erdvės. Šią mintį sustiprina paties pastato skaidrumas: jame numatyti dideli langų plotai, įleidžiantys daug natūralaus apšvietimo tiek išoriniuose fasaduose, tiek vidiniame kieme. Šiuose kiemuose-atrijuose žaliuoja brandūs medžiai, o bendrą skirtingų tūrių kompoziciją dengia

stačiakampio formos stogas su jame medžių viršūnių tarsi pramuštomis skylėmis.

Akcentuojama ir socialinė, įvairialypė darbo aplinka bei pastato funkcionalumas. „Uždari, susikaupimo reikalaujantys biurų blokai persipina su neformaliomis darbo, poilsio ir bendravimo zonomis“, –sako projekto autoriai. Čia numatyti žali kiemeliai, dengtos terasos, persipinančios su darbo erdvėmis. Šio pastato konceptuali mintis – aplink mišką, kur projektuojami išbarstyti tūriai apjuosia medžių alėjos fragmentą.

Pastate akcentuojama ne tik medienos apdaila bei konstrukcijos, bet ir kompozicijos skaidrumas –lauko ir išorės ryšys.

Paviljonas

Kitas komplekso tūris – viešas lankytojų paviljonas, iš kurio 360° atsiveria miško-parko vaizdai. Nedideli taisyklingi tūriai, sujungti organiškos formos, samanomis dengto stogo, yra apsupti gamtos – tai miškas aplink. Mediniai tūriai skirti uždaroms, aptarnavimo patalpoms, o tarp jų, kartu su vidiniu kiemu, formuojamos šviesios lankytojų erdvės. Pastatą juosianti, pratęstu stogu uždengta

perimetrinė terasa skirta parodoms, edukacijai ir rekreacijai. „Masyvios sijos, laikančios stogą ir formuojančios nedidelio pastato erdves, leidžia atskleisti natūralų medienos tektonikos grožį“, – pažymi architektai. Pastatas tiek iš išorinių fasadų pusės, tiek iš vidaus yra pratęsiamas į lauką, paviljono architektūra jautriai įsilieja į mišką ir leidžia lankytojui patirti architektūros ir gamtos sintezės būvį.

Pabrėžiant progresyvios institucijos požiūrį į miško svarbą šiandien, pastatų architektūra projektuojama glaudžiame gamtiniame dialoge su esamu mišku ir esamais medžiais – siekiant lauko ir vidaus nuolatinio ryšio. Čia miško pažinimas persipynęs su medinės architektūros pažintimi. / Studijos „Išora x Lozuraitytė“ įkūrėjai /

Architektūros ir aplinkos konteksto darna

Būsimas urėdijos kompleksas suteikia galimybių pergalvoti savo dabartines darbo erdves, jų tapatumą bei patirti sąmoningos architektūros kūrybos rezultatą, kuriame žmogus kviečiamas atsiverti, o architektūra skatinama keistis ir tobulėti. „Urėdijos pastatų ir teritorijos ansamblis sukurtas siekiant sinergijos tarp viešų ir privačių erdvių bei išryškinti šios teritorijos gamtines vertybes. Pabrėžiant progresyvios institucijos požiūrį į miško svarbą šiandien, pastatų architektūra projektuojama glaudžiame gamtiniame dialoge su esamu mišku ir esamais medžiais – siekiant lauko ir vidaus nuolatinio ryšio. Čia miško pažinimas persipynęs su medinės architektūros pažintimi“, – sako studijos „Išora x Lozuraitytė“ įkūrėjai.

MIESTO PLANAVIMAS: KAIP PATOBULINTI ARTIMĄ APLINKĄ, KAD ŽMOGUS NORIAI LEISTŲ JOJE LAIKĄ?

Artimiausia aplinka – miestas, kuriame gyvename, rajonas, į kurį grįžtame po darbų, ir kvartalas, kuriame stovi namas. Tai turėtų būti vieta, kurioje norėtume leisti laisvalaikį, atsipalaiduoti, gautume visas norimas paslaugas ir reikiamą infrastruktūrą. Tačiau dažnas mūsų ilsėtis važiuoja už miesto, o paslaugas pasiekia tik automobiliu. „Kvartalo ar kaimynystės vystymą, funkcijas, išvaizdą turi įkvėpti ten gyvenantys žmonės ir tos vietos istoriniai sluoksniai“, – sako architektė, architektūros ir urbanistikos studijos „Bluma“ partnerė, KTU docentė Gintarė Kapočiūtė. Kartu su architektūros ir urbanistikos specialistais aptariame dažnas planavimo klaidas, ko reikia, kad leistume laisvalaikį artimoje aplinkoje ir kas yra geras miestas.

PARTNERIAI:

Redakcijos turinys

Iki šiol sėkmingiausias

Vilniuje vystytas urbanistinisarchitektūrinis projektas –naujasis Paupio rajonas, pasižymintis kokybiškomis viešosiomis erdvėmis.

Monofunkcio planavimo klaidos

Urbanistas Martynas Marozas teigia, kad šiandienių planavimo problemų ištakos – XX a. viduryje įsigalėjusiame monofunkciame miesto zonavime, kai žmonių darbo vietos buvo griežtai atskiriamos nuo gyvenamųjų. Tuo metu, kai

Vakarų Europoje buvo kalbama apie tokio planavimo trūkumus, Lietuvoje vis dar gaji tokio monofunkcio zonavimo tradicija. „Gyvybingam miestui reikia trijų komponentų: kokybiškos gyvenamosios aplinkos, būstų įvairovės; gerai

apmokamos ir įkvepiančios darbo aplinkos; kokybiško laisvalaikio“, – sako urbanistas. Didžioji dalis sostinės miesto rajonų bei kvartalų ir toliau vadovaujasi sovietmečiu įtvirtintais principais. Mieste dominuoja monofunkciai laisvo planavimo kvartalai, tik vietoj žaliųjų erdvių – automobiliai, vis dar nėra pastatų ryšio su gatve, prastai išspręstas viešųjų ir privačių erdvių santykis, trūksta socialinės infrastruktūros, trūksta vietos smulkiajai prekybai ir paslaugoms.

Studijos „Bluma“ partneris Ignas Kazlauskas pažymi, kad monofunkcis miestų planavimas lemia neefektyvų išteklių naudojimą, socialinę izoliaciją ir įvairovės trūkumą mūsų aplinkoje. „Dėl netolygaus vystymosi, miestų rajonuose ir jų kvartaluose dažnai trūksta įvairių reikalingų paslaugų ir infrastruktūros, kuri padėtų pagerinti gyvenimo kokybę ir padarytų šiuos rajonus patrauklesnius gyventi. Norėdami išspręsti šiuos iššūkius, miestų planuotojai turėtų laikytis holistiškesnio ir labiau integruoto požiūrio į miestų planavimą, kuriame būtų atsižvelgiama į socioekonominius ir aplinkosaugos duomenis, paslaugų prieinamumą, suinteresuotųjų šalių poreikius ir skatinti į gyventojus orientuotą plėtrą“, – teigia pašnekovas.

padarytų šiuos rajonus patrauklesnius gyventi. / Studijos

„Bluma“ partneris Ignas Kazlauskas /

Kur klystame?

Kalbėdamas apie Vilnių, M. Marozas sakė, kad jį trikdo miesto drieka (suburbanizacija), – nors Vilnius auga, vystymo potencialas yra santykinai nedidelis. Per metus pastatoma vidutiniškai apie 5–9 tūkst. būstų daugiabučiuose ir iki 2 tūkst. vienbučių ir dvibučių namų – tai maždaug vienas kvartalas 10-čiai tūkst. gyventojų per metus. Tačiau, jo nuomone, problema ta, kad užuot gerai suplanavę ir kokybiškai įrengę vieną kvartalą su visa socialine infrastruktūra, visą plėtros potencialą išmėtome po visą miestą ir vietoj kokybiškai įrengtų penkių gatvių reikia įrengti kokius penkis šimtus – naivu tikėtis, kad miestas kada nors galės sau leisti įrengti tiek infrastruktūros.

„Pusė mūsų miesto yra ištaškyta mažais gabaliukais, kiekvienas statosi savo svajonių vilą vidury laukų, o tai reiškia, kad mažiausiai 50 metų šie naujakuriai gyvens be jokios infrastruktūros ir molynais vežios savo vaikus į darželius ir būrelius“, – sako jis ir pabrėžia, kad pagrindinė problema – padrika urbanistinė plėtra.

Holistinis miesto ar jo dalių planavimas – raktas į kokybišką erdvių vystymą, tačiau vis dar susiduriame su pagrindinėmis problemomis:

• monofunkcis miesto zonavimas;

• neefektyvus išteklių naudojimas;

• padrika urbanistinė plėtra ir urbanistinė drieka;

• nenuoseklus bendruomenės įtraukimas, jos poreikių ignoravimas.

Socialinis tvarumas ir dėmesys bendruomenėms

Kokybiškam erdvių vystymui svarbus ir ekosisteminis požiūris, tvarus vandens valdymas, taip pat būtina nepamiršti socialinio tvarumo. „Apie kokią socialinę atsakomybę galime kalbėti, jei įsikrausčius 10 tūkst. žmonių, iš kurių dažniausiai apie 17 proc. yra vaikai iki 5 metų, nepastatome nei vieno darželio. Po penkių metų pastačius darželį, tiems vaikams jau reikia pradinių mokyklų, o pastačius pradines, jiems jau reikia vidurinių. Didžiosios dalies naujos statybos rajonų demografinė piramidė yra itin siauru liemeniu, labai trūksta 18–25 metų jaunimo, taip pat vyresnio amžiaus žmonių, kurie būtų savo ekonominio aktyvumo aukščiausiame taške, protingai

Dėl netolygaus vystymosi, miestų rajonuose ir jų kvartaluose dažnai trūksta įvairių reikalingų paslaugų ir infrastruktūros, kuri padėtų pagerinti gyvenimo kokybę ir

Švedijoje inicijuotas buvusios pramonės teritorijos konversija „BO01“ laikoma vienu sėkmingiausių tokio tipo projektu.

planuodami būstų tipologijas, galime išvengti tokių netolygumų. Turėdami tokią nuolat pasikartojančią ir visiškai nuspėjamą problemą, ją pradedame spręsti tik tada, kai būna per vėlu“, – teigia M. Marozas.

Planuojant miestus trūksta įvairiapusiškos ir duomenimis grįstos poreikio analizės. Numatant tam tikros teritorijos funkciją neatsižvelgiama, kur labiausiai trūksta socialinės infrastruktūros ar žaliųjų erdvių. „Tai sukuria pretekstą monofunkcių, nepatogių ir netvarių gyvenamųjų bei komercinės paskirties kvartalų atsiradimui. GIS duomenų panaudojimas yra svarbus miestų planavimo procesams, nes padeda priimti sprendimus, pagrįstus aiškia informacija ir duomenimis, kurie padeda planuoti tvarią ir efektyvią miesto infrastruktūrą“, – pabrėžia I. Kazlauskas. Dar viena vystymo Lietuvoje problema – nenuoseklus bendruomenės įtraukimas, jos poreikių ignoravimas.

Architektė G. Kapočiūtė įsitikinusi – kad kaimynystės būtų patrauklios gyventojams, jos turi turėti erdves ar urbanistinius elementus, kurie suteiktų žmonėms tapatybę, įvaizdį, charakterį. Viešosios erdvės turi būti prieinamos visiems kaimynystės gyventojams ir pritaikytos žmonėms su negalia ar tėvams su vaikų vežimėliais, būtų kuriamos bendruomenės susibūrimo vietos, skatinančios gyventojų bendravimą ir socialinę įvairovę.

Patraukli kaimynystė yra daugiafunkcė – čia suteikiama

galimybė užsiimti įvairia veikla: ilsėtis, dirbti, mokytis, apsipirkti, leisti laiką gamtoje.

Kas yra geras miestas?

M. Marozo nuomone, geras miestas ir kvartalas tas, kuriame yra tiek paslaugų, laisvalaikio, kultūros ir komercinių įstaigų, kad galėtum iš jo niekada neišvažiuoti.

„Toks miestas pasižymi tuo, kad viešosiose erdvėse telpa visi, ne tik automobiliai, yra vietos pėstiesiems, verslui ir gamtai. Esu už tai, kad viešoji erdvė gatvėse būtų saugesnė, žalesnė ir patogesnė pėstiesiems. Nereikėtų bijoti pastarojo meto Vilniaus gatvių pokyčių, nes taip didinamas pėsčiųjų saugumas, o perteklinei automobilių infrastruktūrai suteikiama naujų funkcijų ir urbanistinės vertės“, – teigia pašnekovas. Kitas gero miesto bruožas – aiški riba tarp viešosios ir privačios erdvės. „Projektuojant reikia kurti kuo įmanoma daugiau aiškumo, nes visos tarpinės erdvės dažnai neturi aiškaus šeimininko, todėl jomis niekas ir nesirūpina. Be to, svarbu gatves projektuoti ne kaip tranzitinius koridorius, o kaip viešąsias erdves, joms reikia skirti tiek pat dėmesio ir meilės kaip aikštei, skverui ar parkui. Gražios, žalios ir patogios gatvės gali iš esmės pakeisti judėjimą mieste. Nauja sistema turi siūlyti įvairiausius kelionių būdus ir taip suvilioti tingų vairuotoją

Aktyviai integruotos gatvės, labiau pritaikomos pėstiesiems nei automobiliams.

Gatvių pritaikymas dviratininkams –svarbi užduotis visuose kokybiškai vystomuose miestuose.

/ Urbanistas Martynas Marozas /

retkarčiais persėsti ant dviračio ar paspirtuko, kitą kartą į darbą nuvykti visuomeniniu transportu ar rinktis bet kokią kitą tvarią alternatyvą“, – teigia M. Marozas.

G. Kapočiūtė tvirtina, kad geras miestas galėtų būti apibūdinamas kaip toks, kuris atliepia gyventojų poreikius, yra saugus ir patogus, suteikiantis komfortą ir apsaugą nuo klimato kaitos veiksnių, skatinantis bendravimą ir bendradarbiavimą, įkvepiantis miesto gyventojus ir svečius, turintis savo charakterį. „Drąsi vietinės valdžios politinė lyderystė yra reikšminga, norint paskatinti didelius pokyčius ir inovatyvius sprendimus Lietuvos miestuose, todėl, norint, kad mūsų miestai vystytųsi tvariai, svarbu, kad, savivaldybėms kuriant naujus ar atnaujinant senus miesto rajonus, šios vertybės būtų aiškiai apibrėžtos kaip tikslai teritorijų planavimo dokumentuose“, – aiškina pašnekovė.

Sėkmingi pavyzdžiai

Kaip gero kvartalo pavyzdį urbanistas M. Marozas įvardija dažnai linksniuojamą Paupį. Jame yra ir gamtos, darbui skirtų erdvių, taip pat ir gyvenamųjų pastatų, pramogų, gerai išvystyta socialinė infrastruktūra. „Vienas aspektas – forma, dirbo talentingi architektai, kurie suprojektavo puikius pastatus, tačiau kitas svarbus niuansas yra šio kvartalo funkcinė sandara ir jos išpildymas. Kokybiška sinergija užtikrina bendrą kvartalo gyvybingumą“, – įsitikinęs specialistas.

G. Kapočiūtė atkreipia dėmesį į vieną gerųjų užsienio pavyzdžių, kur savivaldybė parodė lyderystę ir didelį įsitraukimą. Tai daugeliui gerai žinomas Malmės savivaldybės (Švedija) inicijuotas „Bo01“ tankus mišrios paskirties projektas buvusioje pramonės teritorijoje. Kūrybinio

Problema ta, kad užuot gerai suplanavę ir kokybiškai įrengę vieną kvartalą su visa socialine infrastruktūra, visą plėtros potencialą išmėtome po visą miestą.

„BO01“ kvartalas Malmės savivaldybėje (Švedija).

Priemonės, kurios galėtų padėti kurti kokybiškas miestų dalis:

• įvairiapusiškumas ir funkcionalumas – vieta, kurioje yra pakankamai paslaugų, laisvalaikio, kultūros ir komercinių įstaigų;

• atskirta vieša ir privati erdvė;

• gatvių projektavimas tolygus kitokių viešųjų erdvių (pavyzdžiui, aikščių) planavimui;

• socialinis įsitraukimas, bendravimą ir bendradarbiavimą skatinančių erdvių planavimas;

• dėmesys žaliosioms erdvėms, laidžių dangų, žaliųjų ryšių numatymas;

• patogi prieiga pažeidžiamoms socialinėms grupėms, neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms bei tėvams su vaikų vežimėliais.

/ Architektė, architektūros ir urbanistikos studijos „Bluma“ partnerė, KTU docentė Gintarė Kapočiūtė /

dialogo proceso metu tarp savivaldybės, vystytojų, architektų ir bendruomenės buvo išsikelti ilgalaikiai tikslai: „Vienas tikslų – sukurti sistemą, kuri leistų gyventojams visą sunaudojamą energiją pasigaminti vietoje, derinant mažą energijos suvartojimą su aukšta gyvenimo kokybe.

„Bo01“ gatvėse nėra automobilių (vienam būstui galima turėti 0,7 požeminės aikštelės), o po rajono gatveles galima važinėtis dviračiais ar paspirtukais ribotu greičiu, pirmenybę teikiant pėstiesiems. Rajono gatvės, takai, aikštės ir kitos atviros erdvės, žemi ir vidutinio aukščio pastatai yra suplanuoti taip, kad šios teritorijos planas primintų mažo ir jaukaus, viduramžių laikų miesto aplinką ir sukurtų natūralią erdvių hierarchiją. Malmės savivaldybė šiame projekte pirmą kartą pasinaudojo žalumo indeksu ir žaliųjų taškų sistema (angl. Green Space Factor and Green Points System), kurios užtikrina, kad kiekviename teritorijos sklype bent minimaliai būtų kokybiškos žaliosios erdvės ir augmenijos.“

Tiesa, Paupio kvartalui G. Kapočiūtė turi pastabų, nors teritorija yra gyvybinga, kurianti vietos charakterį ir suprojektuota panašiu principu kaip ir „Bo01“ – bendradarbiaujant miesto savivaldybei, vystytojui ir skirtingiems architektams, projektuojantiems rajono sklypus. Rajone jaučiamas kokybiškų želdinių ir jų jungčių, didelių medžių, laidžių dangų ir žaliosios infrastruktūros trūkumas. „Čia taip pat neišnaudotos, kad ir nesudėtingų, bet inovatyvių sprendimų galimybės, pavyzdžiui, lietaus vandens panaudojimas želdynams laistyti ar tualetų bakeliams papildyti. O galvojant apie pažeidžiamiausias miesto grupes – žmonėms su negalia arba tėvams su vaikų vėžimėliais nėra suplanuotas patogus atvykimas į rajono centrinę dalį viešuoju transportu, sunkus susisiekimas su švietimo, sveikatos įstaigomis. Šių elementų

Vienas tikslų – sukurti sistemą, kuri leistų gyventojams visą sunaudojamą energiją pasigaminti vietoje, derinant mažą energijos suvartojimą su aukšta gyvenimo kokybe.

strategiškas integravimas ankstyvoje projekto stadijoje būtų galėjęs dar labiau sustiprinti Paupio, kaip gerojo miesto planavimo pavyzdžio, poziciją Europos masteliu“, – teigia specialistė.

Tuo metu kiti sostinės miegamieji rajonai, Lazdynai, Karoliniškės, užburia savo gamta, didelėmis žaliomis erdvėmis tarp daugiabučių, senais augančiais medžiais ar netoliese esančiais miškais. Tačiau šiuo metu daugiabučiai monofunkciai, jų pirmuose aukštuose nėra pakankamai vietos smulkiajam verslui, socialinėms veikloms ar kitoms funkcijoms, kurios egzistuoja miesto centre ir galėtų padėti kurti daugiau darbo vietų miegamuosiuose rajonuose, kviestų gyventojus savo laisvalaikį praleisti artimoje aplinkoje. „Renovuojant senus daugiabučius kreipiamas dėmesys tik į pastatų atnaujinimą, jų energinio naudingumo gerinimą, o

daugiabučių viešosios erdvės į renovacijos planus kol kas nėra įtrauktos, nepakankamai sprendžiamos stovėjimo aikštelių plėtros problemos“, – sako architektė G. Kapočiūtė.

Konsultuojantis ir tariantis su vietos bendruomenėmis, svarbu išlaisvinti miestus nuo automobilių ir sukurti žmonėms patrauklesnį darnaus judėjimo tinklą, kuris užtikrintų lengvą prieigą prie kokybiškų ekologiškai efektyvių žaliųjų erdvių, teikiančių gyventojams ekosistemines paslaugas, taip gerinant rajono mikroklimatą, suteikiant jam daugiau vizualinio identiteto ir estetinės kokybės. Vadovaujantis šiais principais ir Lietuvoje galėtume džiaugtis puikiais miestais ir kaimynystėmis.

Natūralus akmuo viešosiose erdvėse –toliaregiškas ir patvarus pasirinkimas

Daugiau nei 60 metų dolomito ir granito skaldos gamybą ir prekybą vykdanti įmonių grupė „Milsa“, valdanti prekės ženklą „Ponas Akmuo“, jau nuo 2019 metų spėjo įsilieti į statybų rinką, siūlydama natūralaus akmens gaminius. „Ponas Akmuo“ yra dalyvavęs daugelyje viešųjų erdvių, kuriose numatyta naudoti natūralias dangas, konkursų, įvairiuose infrastruktūros projektuose. Plokštės, trinkelės, bortai, laiptai, fontanai, suolai (įmonės naujiena) ir kiti gaminiai iš natūralaus akmens puošia didžiųjų miestų ir regionų aikštes, parkus. Tai susibūrimo vietos, kuriose, joms atsinaujinus, natūraliai suaktyvėja socialinis gyvenimas. Atnaujintos viešosios erdvės pritaikomos visoms socialinėms grupėms, kad atitiktų universalųjį standartą. Tai nebe tik parkas ar skveras, pro kurį praeinama, tai gyvos viešosios erdvės, kuriose vyksta renginiai, susitikimai, koncertai, visavertės šiuolaikinio gyventojo socializavimosi, laisvalaikio leidimo vietos.

Didmiesčiai pagaliau panašėja į Vakarų Europos centrines gatves

„Ponas Akmuo“ savo projektais stipriai prisideda prie viešųjų erdvių keitimosi. „Pagaliau Lietuvos didmiesčių ir miestelių viešosios erdvės panašėja į Vakarų Europos centrines gatves“, – sako UAB „Milsa“ vykdantysis direktorius Mindaugas Verbickas. Keičiantis požiūriui siekiama kokybės, ilgaamžiškumo, universalumo, o tai suteikia gaminiai iš natūraliai susidariusių uolienų. „Betoninės dangos Lietuvos miestuose buvo paklotos prieš 15–20 metų, o dabar, kai šalis ekonomiškai sustiprėjo, esame įgalūs pereiti prie kokybinio lygio. Tą nusižiūrėjome iš Vakarų Europos miestų, kur istoriškai susiklostė, kad naudotas natūralus akmuo. To regiono senamiesčiuose natūralus akmuo nėra mada, o visiškai įprastas standartas. Pokytis mūsų šalyje reiškia strategišką, toliaregišką viešųjų erdvių projektavimą“, – svarsto specialistas.

„Ponas Akmuo“ prisidėjo prie dešimčių viešųjų erdvių atnaujinimo, tarp įmonės projektų – Kauno Vilniaus gatvės šaligatviai ir laiptai, Santakos parko granito dangos, Ąžuolyno parko vaikščiojimo ir poilsio zonos, „Žalgirio“ arenos baseino prieigos, Nemuno salos tilto granito plokščių dangos. Dominuoja dėmesys centrinėms vietoms, kuriose veiksmas itin aktyvus: „Ponas Akmuo“ tiekė dangas Žvejų gatvėje Klaipėdoje, Kauno senamiestyje esančios Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos prieigoms. Be to, įmonė prisidėjo ir prie kardinalių pokyčių Vilniaus Šnipiškių rajone, kur tiekė bortelius, kurie buvo parinkti

būtent dėl jų ilgaamžiškumo ir patvarumo. O, pasak M. Verbicko, vienas ambicingiausių ir didžiausių savo komandos viešųjų erdvių projektų – Vilniaus gatvės Kauno miesto širdyje rekonstrukcija.

Universalusis dizainas – nepriklausomai nuo miesto dydžio

Savivaldybės itin aktyviai kalba apie universaliojo dizaino įgyvendinimą, kad erdvės būtų patogios visiems. „Kai kalbame apie judėjimui, vaikščiojimui skirtus akmens gaminius, apdirbimas turi lemiamą įtaką įvairių socialinių grupių atstovų tiek saugumui, tiek patogumui. Jei erdvei keliamas universaliojo standarto reikalavimas, rekomenduojame pjauto akmens gaminius. Tokių gaminių paviršius turi būti specialiai apdirbtas, kad būtų išvengta slydimo ir griuvimo rizikos. Siūlome degintą, bučarduotą arba šratuotą (didelis skaičius šratų specializuotoje mašinoje atsitrenkia į akmenį, kad išgautų įdubas, dėl kurių paviršius tampa nelygus, mažiau slidus) paviršių. Nors skelti gaminiai atrodo natūraliau, bet nelygumai trukdo sklandžiai judėti, tad renkantis skeltą gaminį reikia įvertinti, koks judėjimas planuojamas projektuojamose zonose“, – aiškina prekinio ženklo „Ponas Akmuo“ vadovas.

Mažieji miestai siekia pasivyti

M. Verbickas pastebi, kad mažesni miestai ilgiau svarsto, kokias medžiagas rinktis viešosiose erdvėse. Ieškodami ekonominių sprendimų, renkasi betoną, visgi gerokai labiau atsiperka brangesnis natūralus akmuo dėl savo ilgaamžiškumo ir patvarumo. Tačiau ir mažieji miestai, vydamiesi didmiesčius, taip pat renkasi investuoti į natūralaus akmens gaminius centrinėse viešosiose erdvėse. „Ponas Akmuo“ tiekė akmens dangos gaminius Raudonės pilies, Zapyškio bažnyčios prieigoms, pasirūpino medžiagomis senojoje turgaus aikštėje Šilutėje.

Natūralių uolienų gaminius po ilgo eksploatavimo laikotarpio galima atnaujinti ir panaudoti antrą ar trečią kartą, tik vargu ar to prireikia, nes akmens gaminiai tarnauja ir pusšimtį, ir šimtą ar daugiau metų. Tai natūralaus akmens gaminių unikalumas –jų panaudojimas ilguoju laikotarpiu neturi ribų. Įmonė prie ilgaamžių viešųjų erdvių įgyvendinimo prisideda siūlydama platų kokybiškų, įvairių spalvų natūralaus akmens gaminių asortimentą. Gaminiai išsiskiria savo kokybe, nes keliami aukšti reikalavimai tiek apdirbant, tiek transportuojant ir perduodant montuoti. Pasirinkęs natūralų akmenį miestas praturtina save.

Natūralaus akmens gaminių unikalumas – jų panaudojimas ilguoju laikotarpiu neturi ribų.

TERITORIJŲ PLANAVIMAS: BESAIKĖ URBANISTINĖ PLĖTRA IR JOS ĮGYVENDINIMO PAINIAVA

Tekstą pateikė: KTU Architektūros ir statybos institutas dr. archit. Evaldas RAMANAUSKAS

Tekstą parengė: Julija NOVIKOVA

Bendrasis planas – svarbus teisinis pagrindas, kuriant kokybišką gyvenamąją aplinką. Tam nustatyti teritorijų planavimo tikslai ir uždaviniai, siekiantys racionalaus teritorijų naudojimo ir darnaus vystymo. Tačiau galima teigti, kad gyvenamosios vietovės, nepaisant deklaruojamų tikslų, dažnai vystomos padrikai, dispersiškai, nenumatant reikalingų viešųjų erdvių, reikiamo susisiekimo tinklo, želdynų, neišsaugant vertingos gamtinės aplinkos ir kt. Atsižvelgdami į tai, siekiame iškelti bendrųjų planų įgyvendinimo, detalizavimo ir kitus klausimus.

Viskas prasideda nuo sistemos

Savivaldybių (tarp jų – rajonų ir miestų) bendrieji planai yra savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentai, kurie rengiami remiantis valstybės lygmens –šalies bendrojo plano sprendiniais. Savivaldybių bendrieji. Remiantis pastaraisiais, įgyvendinami vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentais – miestų, miestelių ir kaimų bendrieji, detalieji planai, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo ar statybos projektai, kurie rengiami įvairiai – tiek savivaldybės, tiek privačių vystytojų iniciatyva.

Bendrųjų planų rengimo patirtis

Siekiant nustatyti šalies teritorijų planavimo būklę, yra atliktas savivaldybių bendrųjų planų įvertinimas, kurio metu išanalizuoti 2005–2020 m. parengti planai.

Atsižvelgiant į įstatymų pasikeitimą 2014 m., yra atskirai vertinti iki tų metų ir vėliau parengti bendrieji planai. Iki 2014 m. parengtuose planuose buvo numatytos įvairios naujos urbanistinės plėtros vystymo galimybės.

Šalies teritorijų naudojimas

Teritorijų urbanizavimas ir užstatymas, gamtinių rekreacinių objektų, socialinės ir inžinerinės infrastruktūros formavimas ir kitas naudojimas yra sprendžiamas rengiant ir įgyvendinant miestų ir rajonų savivaldybių bendruosius planus. Šiuose planuose nustatomi pagrindiniai teritorijų naudojimo reikalavimai, reglamentai, privalomi visiems teritorijos planuotojams ir naudotojams.

Dalyje numatytos konkrečios urbanizavimui skirtos teritorijos, kitur – universalios galimybės keisti žemės paskirtį į kitos paskirties žemę ir pan. Tačiau dažniausiai šiuose planuose numatyta urbanistinė plėtra buvo reikšmingai didesnė už esamas užstatytas teritorijas, skaičiai siekė nuo 2 net iki 9 kartų.

Atsižvelgiant į tokias neigiamas tendencijas, 2014 m. parengtos teritorijų planavimo normos, pagal kurias nauja plėtra neturėtų viršyti daugiau 20 proc. nuo esamo urbanizuoto ploto. Tačiau po šių įstatymų papildymų bendrųjų planų rengimo situacija iš esmės nepasikeitė.

1 pav. Esamų užstatytų ir suplanuotų urbanizuoti teritorijų 2005–2020 m. grafinis atvaizdavimas

Esama užstatyta žemė, 2005 m. Bendras užstatytas ir numatytas urbanizuoti plotas pagal BP, 2005–2020 m.

1 lentelė. 2005–2020 m. savivaldybių bendruosiuose planuose (BP) numatyta urbanistinė plėtra

Dalis savivaldybių, nors ir keitė ar koregavo savo bendruosius planus, jų urbanistinė plėtra ir toliau sudarė kelis, o kai kur ir keliolika kartų didesnį plotą, nei rekomenduojama. Bendrai parengtuose savivaldybių planuose esamų ir numatytų urbanizuoti teritorijų plotas iš viso sudarė apie 700 tūkst. ha, kai 2005 m. esamų užstatytų teritorijų buvo tik 180,6 tūkst. ha, o 2020-aisiais – jau 239,4 tūkst. ha.

Tokie sprendiniai parodo, kad urbanistinė plėtra užima apie 2–3 kartus daugiau teritorijų, nors realaus poreikio tam nebuvo, nes šiuo laikotarpiu gyventojų skaičius sumažėjo per pusę milijono.

Išvados – trūksta objektyvumo

Urbanistinės plėtros mastas daugumoje atvejų nepagrįstas ir nesuderintas su tausojančio vystymosi tikslais. O nustatyti reglamentai dėl miestų plėtros ribojimo neveikia, kadangi savivaldybės turi savo „tvarką“, pagal kurią naujos plėtros sprendiniais dažniausiai norima tik užimti kuo

daugiau teritorijų paskirties keitimui – žemės prekybos verslui ir didesnėms statybų vietos pasirinkimo galimybėms. Esant tokiai situacijai, bendrųjų planų rengėjai dažnai verčiami tenkinti siaurų interesų grupių ar savivaldybės norus, kurie dažnai būna nepagrįsti, neatitinkantys darnios plėtros principų. Išsiskyrus užsakovo ir plano rengėjų nuomonėms, iškilę ginčai nėra sprendžiami, nes nėra kompetentingos ir atsakingos institucijos, kuri galėtų analizuoti ir objektyviai vertinti teritorijų planavimo sprendinius. Iš esamų institucijų tą galėtų atlikti regioninės architektų tarybos, bet šių tarybų nariai dažnai susiję su vietos vystytojais, kurių interesai daugiausia ir paliečiami, todėl objektyvių išvadų pateikti negali.

Dėl to atsiranda nekokybiškų gyvenamųjų vietovių planavimo projektų ir nepriimtinų gyvenamosios aplinkos sąlygų. Tas ypač išryškėja įgyvendinant bendrųjų planų sprendinius, kai plėtros teritorijose vystomos padrikos, neorganizuotos urbanistinės struktūros be reikiamos susisiekimo, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros.

Nuotr. Kauno miesto savivaldybės

Bendrųjų planų realizavimas

Rengiant vietovės lygmens bendruosius ir detaliuosius planus, turi būti racionaliai papildomas gatvių tinklas, detalizuojami želdynai, užstatomos teritorijos ir kt. Tačiau, remiantis dabartiniais teisės aktais, toks sprendinių detalizavimas ne visada įgyvendinamas. Tą rodo naujai vystomos gyvenamosios teritorijos, kurios paliekamos be želdynų, reikiamų inžinerinės infrastruktūros koridorių ar kitų viešųjų erdvių.

Viena esminių priežasčių – teisinės bazės trūkumas: nėra tinkamai reglamentuota teritorijų planavimo dokumentų rengimo tvarka, nėra konkrečiai nustatytas teritorijos suplanavimo detalumas savivaldybės lygmeniu, neaiškus detalizavimo lygis ir vietovės planuose, nėra nustatyta, kaip vieno mastelio sprendiniai turi būti perkeliami į kitą mastelį ir pan. Pavyzdžiui, rengiant vietovės lygmens planus, nėra aišku, kokia apimtimi gali būti tikslinami ir keičiami savivaldybių bendrųjų planų sprendiniai – urbanizuojamos teritorijos, funkcinių zonų ribos, užstatymo rodikliai ir kt. Taip pat nėra aišku, kaip traktuoti bendruosiuose planuose funkcinėms zonoms nustatytus užstatymo tankio, intensyvumo rodiklius teritorijų naudojimo tipams, atskiriems kvartalams bei konkretiems žemės sklypams. Vyksta nereglamentuotas teritorijų planavimo procesas ir skirtingas įvairių teisinių nuostatų interpretavimas, o tai sudaro prielaidas rengti nekokybiškus teritorijų planavimo dokumentus, o kartu ir neplaningai vystyti teritorijas.

Žemėtvarkinis sklypų formavimas – kliūtis darniai urbanistinei plėtrai

Didelę įtaką šiam procesui turi plėtros teritorijose esanti agrarinė žemės sklypų struktūra. Tokiose vietose vykdomas žemės sklypų dalinimas, paskirčių keitimas, tačiau nėra atliekamas esminis jų struktūros pertvarkymas, dėl ko prarandamos galimybės racionaliam urbanistiniam vystymuisi.

Netinkamos žemės sklypų struktūros susidarymo procesą ypač paskatino liberalizuotas sklypų skirstymas be detaliųjų planų, t. y. nesuplanavus teritorijų. Tai ypač suaktyvėja pradedant keisti ar koreguoti bendruosius planus, kai sklypų savininkai skuba įteisinti kuo didesnį sklypų skaičių vystomuose plotuose, siekdami išvengti galimų viešųjų erdvių rezervavimo ar kitų sprendinių. Dėl to planuotojai dažnai turi atsisakyti racionalių urbanistinių sprendinių, želdynų, susisiekimo ryšių, kitų viešųjų erdvių planavimo ir yra priversti taikytis prie nekokybiško žemėtvarkinio planavimo.

Siekiant urbanistinės kokybės, tiek perimama agrarinė, tiek dalinai išvystyta žemės sklypų struktūra turėtų būti iš esmės perplanuojama. Tačiau tokiam urbanistinių sprendinių įgyvendinimui būtinas žemės sklypų

Savivaldybių teritorijų bendruosiuose planuose pagrindinės teritorinio vystymo kryptys, funkcinis zonavimas ir kiti sprendiniai nustatomi tam tikru masteliu:

• rajonų savivaldybėms dažniausiai taikomas mastelis

1:50 000, miestams – 1:10 000;

• vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji ir detalieji planai, kurių mastelis 1:10 000 – 1:500.

pertvarkymas atlikus jų konsolidavimą, kuris šiuo metu nėra reglamentuotas, ir įgyvendinti to bendra tvarka beveik nėra jokių galimybių.

Teisinis pagrindas siekiant darnios plėtros

Dabartinė teritorijų planavimo būklė parodo nemažai teisinių trūkumų, dėl kurių kenčia planavimo kokybė ir racionalus teritorijų naudojimas. Pirma, nėra aiškios teritorijų planavimo politikos, sistemos, daugiau siekiama ne darnaus teritorijų vystymo, o kuo platesnių galimybių sudarymo sklypų prekybos verslui ir teritorijų užstatymui. Antra, nėra tinkamai paruošta teritorijų planavimo teisinė metodinė bazė, ką parodo iš esmės nekontroliuojamai, be profesinio vertinimo rengiami savivaldybių bendrieji planai. Trečia, nėra užtikrintas kokybiškų urbanistinių sprendinių įgyvendinimas, ką parodo chaotiškas žemės sklypų skirstymas, be bendro sklypų sujungimo. Esama paini teritorijų planavimo situacija gali lemti tik neigiamas ilgalaikes pasekmes. Todėl teritorijų planavimo problemų sprendimui būtinas ryžtingas centrinės valdžios ir savivaldybių požiūrio į urbanistinį valdymą pasikeitimas.

Siekiant spręsti susidariusią teritorijų planavimo situaciją, siūloma:

• parengti teisines priemones dėl savivaldybių teritorijų urbanistinės driekos mažinimo ir stabdymo;

• parengti savivaldybių bendrųjų planų ir vietovės lygmens bendrųjų bei detaliųjų planų rengimo metodiką;

• nustatyti teisinius reikalavimus žemės sklypų konsolidavimui ir pertvarkymui, viešo naudojimo teritorijų išskyrimui;

• vykdyti bendrųjų planų kokybinę kontrolę pagal bendrą šalies urbanistinio vystymosi politiką, įsteigiant vyriausybei pavaldų teritorijų planavimo ir urbanistikos mokslo centrą.