Durys 2020 05

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2020 GEGUŽĖ / Nr. 5(77)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2020 gegužė / Nr. 5(77) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2020 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

TEATRAS Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Klaipėdos teatras „po karūnos ženklu“

MUZIKA Rūta VILDŽIŪNIENĖ. Kelionė laiku gaudžiant varpams

Danutė PETRAUSKAITĖ. Knyga apie operos primadoną

24

DAILĖ Birutė SKAISGIRIENĖ. Jaunosios grafikės kūrinių ciklą inspiravo Danės upė

FOTOGRAFIJA Irma STASIULIENĖ. Nelauki sapno. Apie menininkės I.Mockutės-Pocienės drąsą būti savimi

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2020 m.“ SRTRF skyrė 38 tūkst. eurų finansinę paramą

11

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

ŽURNALĄ REMIA

7

Žaneta SKERSYTĖ. Gyvenimas pagal dirigentą V.Konstantinovą

ISSN 2351-5848

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2020 2 psl. – Klaudijaus Pūdymo skulptūra iš diptiko „Mūzos“ (1990) Klaipėdos dramos teatre. Gretos Rudytės nuotr.

4 psl. – Živilės Dementavičiūtės nuotr.

4

30

36

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Kunigas per atsitiktinumą

48

GINTARO LAŠAI Gitana GUGEVIČIŪTĖ. D.Sobeckis: svarbu ne religija, o tikėjimas. Tik ėjimas gali kažkur nuvesti

51

Alma RIEBŽDAITĖ. Jaučio galva

55

Robertas ŠLIOŽEVIČIUS. Laiku neišgirstas

58

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Smiltynės įdomybės ir malonumai (1)

60 3

TEATRAS

Klaipėdos teatr a „po karūnos že n Pasaulis susiaurėjo, bet prasiplėtė. Gyvenimas ėmė labai sparčiai cirkuliuoti „vidiniuose organuose“ – namuose. Į namus – svarbiausia, turinčius internetą – susikraustė darbas, konferencijos, mokslai, teatrai, koncertai...

Klaipėdos dramos teatro salė kol kas tuščia, bet teatro gyvenimas verda internete.

4

Algirdo Kubaičio nuotr.

TEATRAS

r as e nklu“

Pauzė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro partitūroje virto naujomis galimybėmis. KVMT archyvo nuotr.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Sistemos perinstaliavimas Tai, kuo anksčiau daugelis neužsiimdavo internete, nes galėjo tai padaryti gyvai, tapo svarbia dienos dalimi namuose – spektaklio ar koncerto įrašas, kino filmas, virtualūs muziejų gidai. Staiga paaiškėjo, kad daugybė žmonių nežino, kuo užsiimti, ką ir kur žiūrėti, ką skaityti ir ko klausytis – nes, pasirodo, tuščia be tikros kultūros, nes tik ji ir skiria žmogų nuo gyvuliuko. Yra tokių, kurie tiesiog susitvarkė namus...

Teatras, persikėlęs į namus, kai kada galbūt neprilygsta gyvenimo vaidinimams, bet tikro teatro niekada nesupainiosi su kinu – tebūnie jis nufilmuotas, tebūnie kelerių metų senumo. Jis alsuoja dvasia, susikuriančia scenos dėžutėje, net jeigu tai ir gatvė.

Gatvės atkarpą galima „uždaryti į scenos dėžutę“ ir sustabdyti teatriniam išgyvenimui (tai ne kartą patvirtino ir Benas Šarka, ir Šeiko šokio teatras, ir Klaipėdos muzikinis teatras, ir...). Nenuvertinu internetinių žiūrovų – jie lygiai tokie pat įvairūs, kaip ir einantieji į sales.

Prasidėjus pandemijai pasaulio muziejai, teatrai pakvietė į virtualius pasimatymus. Ir, gerai pagalvojus, virtualus pasimatymas – be gėlių puokštės ar apsikabinimo – gali būti visai tikras ir nuoširdus. Esame girdėję apie tvirtas santuokas, susiformavusias po tokių pasimatymų. Gali būti, kad ir teatrai, noriai atvėrę savo fondus, atras tokių internetinių „meilių“, kurios po karantino pirmą

kartą eis į tikrą teatrą pasižiūrėti, kaipgi jis iš tikrųjų veikia, kuo kvepia. Aprėpti didžiulę įvairovę veiksmo, staiga paplūdusią į tave, sudėtinga. Turėjai jau prieš tai nuolat gyventi kultūroje kaip poreikyje. Neimituojant domėjimosi.

Dabar pilasi daug tekstų, reflektuojančių esamąjį laiką ir teatro vietą jame. Kritinių ir eseistinių, susitelkiančių ties konkrečiu probleminiu aspektu ar kadais neaprašyta premjera (vienas iš karantino „privalumų“ – galimybė pamatyti kitų miestų teatrų spektaklius, kurių dėl įvairių priežasčių nepavyksta pamatyti). Šis tekstas, čiuopdamas Klaipėdos teatro pulsą, konstatuoja: teatras gyvas ir net labai gyvas. Gal kai kurie pavadinimai trumpam nešmėžuoja virtualioje erdvėje, bet juk darbai vyksta. Pavadinkime, atsinaujinimo darbai, sistemos perinstaliavimas.

Pradėjo dovanoti Dauguma Klaipėdos teatrų – turint omenyje, kad susitikimai su žiūrovais yra jų būdas užsidirbti – persiorientavo, kaip būti naujomis „rinkos sąlygomis“. Ir visų pirma pradėjo dovanoti: akcijas (Klaipėdos jaunimo teatro ir Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka vykdo bendradarbiavimo akciją – karantino laikotarpiu rizikos grupėje atsidūrusius gyventojus aprūpinti knygomis, pristatant jas į namus), spektaklių įrašus (Klaipėdos dramos teatras dovanojo ne vieną puikų spektaklį, įskaitant ir festivalinius su „TheATRIUM“ ženklu; Šeiko šokio teatras neslėpė ir naujausiųjų

spektaklių įrašų), pokalbių serijas su scenos menininkais (Šeiko šokio teatro interviu ciklas „Šokio mėnuo“; Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Jono Baranausko kuriamas „Teatro bendruomenės dienoraštis“).

Tik vėliau teatrai kreipėsi į visuomenę, prašydami skirti dalį pajamų mokesčio kūrybinei veiklai plėtoti (bet tai kasmetis ritualas), vėliau kelių Lietuvos teatrų žmonės nusilenkė žiūrovams avansu – pasiūlė įvairių verčių dovanų kuponus, kuriuos vėliau bus galima iškeisti į bilietus į bet kurį teatro spektaklį ar pasirodymą.

Vis dėlto dėl pandemijos Klaipėdos dramos teatrui teko atšaukti gegužę ir birželį turėjusį vykti, dar planuotą rugpjūtį ir rugsėjo pradžioje šiemetį tarptautinį festivalį „TheATRIUM“. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras balandį numatytą Jacqueso Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjerą turėjo nukelti į rudenį, bet miesto gimtadieniui jis irgi ruošia dovaną – Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjerą, tikėdamasis ją publikai gyvai įteikti piliavietėje rugpjūčio 1-ąją.

Kantrūs, orūs, kuriantys Ir nors kalbėti apie pinigus ir menus vis dar atrodo nepatogu (tarp pačių menininkų yra tokių „garsiakalbių“, kad kiekvienas turi išsilaikyti pats ir jokių ten paramų), apie tai reikia kalbėti. Apie tai menininkai Vilniuje priminė savo akcija „Tyli daina prie Katedros“, Klaipėdoje – uostamiesčio Atgimimo aikštėje vykusios akcijos „Tyli daina“ flashmobu. ► 5

TEATRAS

Tai permanentinė akcija, į kurią jungiasi vis daugiau žmonių. „Mums svarbus valdžios požiūris į kultūrą. Šis sudėtingas laikotarpis menininkams tapo tikru iššūkiu. Mes vis dar negavome jokios paramos“, – mintimis dalijosi akcijos dalyvė, Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Marija Žemaitytė (cituoju lrt.lt publikuotą tekstą „Flashmobu primename kultūros svarbą ir medituojame“). Šiandien teatro žmonės tikrai gyvena labai sunkiai, bet juos galima vadinti laimėtojais. Jie išlieka kantrūs ir orūs, tikintys savo darbu ir kuriantys. Kūrybingi. Laike „po karūnos ženklu“ jie be fanfarų, šmaikščiai išsidalijo „Padėkos kaukės“ apdovanojimus, be pompastikos šventė ir Kultūros dieną.

◄

Teatras gyvas ir net labai gyvas. Gal kai kurie pavadinimai trumpam nešmėžuoja virtualioje erdvėje, bet juk darbai vyksta. Pavadinkime, atsinaujinimo darbai, sistemos perinstaliavimas.

Teatro mūzos be publikos nuobodžiauja.

6

Jie išlieka socialiai aktyvūs ir atsakingi, apmąstantys visuomenės ateities pokyčius jau dabar, čia pat, karantino metu, laikantis visų karantino reikalavimų ir dėvint apsaugines priemones. Čia kalbu apie Šeiko šokio teatro pristatytą videofilmą „Šokis į ateitį“ (idėja „Dancer“).

Šokis į ateitį Tai tikrai informatyvus, (visuo)meniškas filmas, kuriame sociologai, ekologai, ekonomistai, filosofai, menininkai futuristai ir šokėjai tyrinėja Klaipėdos ir pasaulio ateities vizijas. Filmo kūrėjai formuluoja tokius kino juostoje nagrinėjamus klausimus: „Kokį miestą norėsime kurti į jį sugrįžę? Ar būsime sąmoningesni, bendruomeniškesni, gyvensime tvariau? Šiandien, visai žmonijai išgyvenant kolektyvinę patirtį – globalinę pandemiją, vis labiau jaučiama senosios pasaulio tvarkos pabaiga ir girdimi įvairūs ateities svarstymai.“ Nuoširdžiai rekomenduoju šį filmą jo dar nemačiusiems žmonėms – akyse tebestovi šokėjų improvizacijos pajūryje ir ant grindinio, patrauklios užsklandos, atmosferinė

Kristijono Lučinsko ir Žilvino Bačkaus muzika. Vertingas darbas jau aktyviai rašomai „karantino istorijai“. Sulaukus atitinkamų laikų, bus įdomu pasižiūrėti tą „laiko kapsulę“ vėlei.

Vis linksniuoju Šeiko šokio teatrą, bet kitaip nepavyksta – jis yra aktyvus, jis yra esamajame laike, jis reprezentuoja miestą. Tai patvirtina ir gauti apdovanojimai už 2019 metus: miesto „Padėkos kauke“ jis įvertintas kaip Klaipėdos metų teatro reiškinys, dar du apdovanojimai teko šio teatro vadovei Agnijai Šeiko – Vitos Mozūraitės premija už šiuolaikinio šokio bendruomenės palaikymą Klaipėdoje, tęstinius tarpdisciplininius projektus ir dėmesį socialinės atskirties grupėms, taip pat Šiuolaikinio šokio asociacijos įsimintiniausio choreografo apdovanojimas už pripildymą šiuolaikiniu šokiu visas uostamiesčio erdves. Panašu, kad Agnijai pavyko realizuoti tikslą – paversti Klaipėdą šiuolaikinio šokio centru.

Koronos tornadas, žinoma, privertė perorganizuoti ir šio teatro veiklas, bet vargu ar nors vienas mano nepaminėtas teatras išties yra pasiėmęs kūrybines atostogas. Dar nutylėjau apie Apeirono teatro kuriamas „Šiurpes karantine“. Bet pašiurpinsiu kitąkart.

Gretos Rudytės nuotr.

MUZIKA

Kelionė laiku gaudžiant varpams Klaipėdos pianistas, karilionininkas, Pasaulinės kariliono federacijos narys, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorius Stanislovas Žilevičius gegužę sulaukė solidaus jubiliejaus – jam sukako 70 metų. Gimęs Telšiuose, studijavęs Vilniuje ir darbą pasirinkęs Klaipėdoje, S.Žilevičius aktyviai dalyvauja miesto kultūriniame gyvenime.

Nuo 1987 m. karilionas jam tapo svarbiausia koncertinės veiklos forma. Šio instrumento atlikėjai dažniausiai „nematomi“, užsidarę centrinio pašto bokšte, tačiau jų skambinami, prakalbinami varpai miestiečius džiugina kiekvieną šeštadienio ir sekmadienio vidurdienį bei per didžiąsias šventes. ► 7

MUZIKA

Rūta VILDŽIŪNIENĖ

Likimo tvarkytojos ◄ – Kas paskatino rinktis muziko kelią?

– Kaip ir daugumos bernų, pirmoji mano auklėtoja buvo mama. Matyt, labai norėjo, kad sūnelis taptų kunigėliu, tai jau pradžios mokykloje įtaisė klapčiuku Telšių katedroje, kad patarnaučiau per mišias. Keletą kartų teko patarnauti net vyskupui Petrui Maželiui. Tačiau sūneliui geriau tiko gatvės sportas ir jis pradėjo vis rečiau tarnauti bažnyčiai, todėl buvo „atleistas“ iš tarnystės.

Kad mažiau sportuočiau gatvėje, mama sumąstė daryti iš manęs muzikantą ir turėjau mokytis muzikos mokykloje groti akordeonu. Net itališką akordeoną nupirko!

– O kaip padykusį berniuką pavyko pasodinti prie pianino? Kokie pedagogai nukreipė į profesionalo kelią?

– Gal vienerius metus pasimokęs groti akordeonu pareiškiau, kad man labai sunku jį tampyti ir daugiau muzikos mokytis nebenoriu. Tada mama man nežinomu būdu suveikė, kad mokyčiausi groti pianinu. Mano planas atsikratyti muzikos neišdegė. Ir toliau teko derinti gatvės sportą su muzika. Šiaip taip ištraukiau iki penktos klasės, kasmet keičiantis jaunoms muzikos mokytojoms.

Tada mama, matyt, sudarė sandorį su geriau-

Kai sėdi po milžinišku 48 varpų instrumentu, kuris su visomis konstrukcijomis sveria maždaug 10 tonų, tai jo garso galia ne tik užburia, bet ir fiziologiškai veikia. sia Telšių fortepijono mokytoja Irena Dylevičiene, kad ji dar pabandytų iš manęs ką nors nulipdyti. Pas šią ypatingą, „su charakteriu“ mokytoją teko mokytis trejus metus. Nežinau nė pats, kaip ji mane sugebėjo prikalbinti tęsti mokslus ir paruošė stojamiesiems į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Tad 1965 m. išvykau tremčiai į 8

sostinę. Matyt, paruošė gerai (per egzaminą atlikau J.S.Bacho Preliudą ir fugą c-moll iš GTK, L.van Beethoveno „9 variacijas“ ir M.K.Čiurlionio Preliudą h-moll), nes mane į savo klasę pasiėmė pati Fortepijono skyriaus vedėja Janina Kovčūgo. Pirmame kurse viskas sekėsi puikiai. Net laimėjau Fortepijono skyriaus organizuotą M.K.Čiurlionio konkursą. Tačiau antrame kurse vėl pasireiškė Telšių gatvės sporto sindromas. Todėl buvau paliktas pakartoti kursą dar metus. Pasitobulinau ir ketverių metų kursą sėkmingai baigiau po penkerių metų. 1970-aisiais įstojau į LTSR valstybinę konservatoriją ir patekau į, mano manymu, geriausios fortepijono pedagogės Olgos Šteinberg klasę. Konservatorijoje dar teko studijuoti pas prof. Eugenijų Ignatonį (pedagoginę praktiką), Virginiją Dabkutę (koncertmeisterio specialybę), Jurgį Fledžinską, Audronę Vainiūnaitę (kamerinio ansamblio specialybę). 1975 m. sėkmingai baigiau konservatoriją, bet nesėkmingai gavau paskyrimą ir buvau ištremtas profesiniam darbui į Šiaulių muzikos technikumą.

O norėjau į Klaipėdą.

8-ojo dešimtmečio vėjai – Kokie vėjai atpūtė į uostamiestį?

– Nuvykęs į Šiaulius padirbėjau porą mėnesių ir, negavęs šaukimo (buvo atidėtas) į sovietinę armiją, pats nuėjau į karinį komisariatą ir pasiprašiau šaukimo savo noru. Taip atsidūriau Rygos štabo kariniame orkestre, tapau jo muzikantu. Papoilsiavęs metus armijoje, atsiradau norėtoje Klaipėdoje pas žmoną Eleną, su kuria prieš tarnybą sukūrėme šeimą, ji dirbo dėstytoja LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.

Taigi nuo 1976 m. ir aš tapau klaipėdiečiu.

– Koks tas pedagogo darbas ir atlikėjiškas pianisto gyvenimas šiame krašte?

– Atvykęs į Klaipėdą pradėjau dirbti pedagoginį darbą, kurio labai nemėgau. Fortepijono katedroje teko labai didelis krūvis. Tuo laiku neseniai įkurti Klaipėdos fakultetai kasmet priimdavo daug studentų. Pedagogų labai trūko. Jų gretas kiekvienais metais papildydavo jaunieji muzikos specialistai. Šie muzikai Klaipėdoje ir šiame krašte mokyklose, įmonėse, klubuose, kultūros namuose ir kitur kūrė įvairius ansamblius, chorus, orkestrus, kapelas. Kultūrinis, meninis

gyvenimas virte virė. Šiems kolektyvams, taip pat visoms mokykloms, taip pat ir muzikos mokykloms labai reikėjo pianistų koncertmeisterių, akompanuotojų. Todėl su daugeliu iš jų man teko dalyvauti įvairiuose koncertuose, konkursuose, apžiūrose, festivaliuose, šventėse. Taip pat daug metų su kolegomis vokalo pedagogais bei įvairiais instrumentalistais buvome subūrę senovinės muzikos ansamblį, kuriame aš grojau klavesinu. Su ansambliu daug koncertuodavome ne tik Klaipėdos krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Turėjome labai gražią tradiciją – kiekvienais metais gruodžio 31-ąją rengti senųjų metų palydėjimo koncertus Klaipėdos fakultetų Koncertų salėje.

– 1992–2002 m. buvote Fortepijono katedros vedėju. Ar keitėsi ir kaip keitėsi studentai, jų požiūris į pasirinktą specialybę?

– Teko pabūti ir Fortepijono katedros vedėju.

Ne visai savo noru, o gana didelės katedros (maždaug 30 etatinių darbuotojų) didžiosios dalies pageidavimu. Nepamenu, kiek buvo studentų, bet jų buvo tikrai labai daug. Vien į muzikos mokytojo specialybės pirmą kursą buvo priimama pusšimtis studentų. Tai rodo, kad jie buvo reikalingi, didžioji dauguma ir dabar tebedirba pagal įgytas profesines kvalifikacijas Lietuvoje ir už jos ribų.

Kariliono garso galia – Nuo 1987 m. esate Klaipėdos karilionininkas. Kokie keliai atvedė prie kariliono instrumento?

– Prof. Vytautas Jakelaitis su tuomečiu Vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu 1985-aisiais nutarė atsigabenti ir įkeldinti Klaipėdoje karilioną. Būti atlikėjais pasiūlė man ir dirigentui Kęstučiui Kačinskui. Neatsisakiau, todėl išvykau stažuotis į Vokietiją – ruoštis skambinti šiuo instrumentu.

Ten Magdeburgo G.Ph.Telemanno muzikos mokykloje įgijau karilionininko profesiją.

Egzaminus laikiau grodamas koncertus.

Tačiau Klaipėdoje pradėjau skambinti tik nuo 1987-ųjų, kai Klaipėdos centrinio pašto bokšte buvo įrengtas (pavėluotai dėl gamintojų kaltės) karilionas. Ir štai iš viso jau 35 metus groju šiuo unikaliu instrumentu.

– Surengėte daug koncertų, gastroliavote įvairiose šalyse. Kokia šio instrumento

MUZIKA

Klaipėdos kariliono varpais S.Žilevičius groja jau daugiau nei tris dešimtmečius.

Vytauto Petriko / Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

paveikumo galia? Ar egzistuoja kokia nors varpų muzikos magija?

– Kai sėdi po milžinišku 48 varpų instrumentu, kuris su visomis konstrukcijomis sveria maždaug 10 tonų, tai jo garso galia ne tik užburia, bet ir fiziologiškai veikia.

Beje, grodami su pirmuoju nelabai vykusiai pagamintu karilionu, su kolega tiesiogine tų žodžių prasme atmušdavome rankas iki kraujo. Teko naudoti įvairias „apsaugas“.

Grojimas karilionu nėra lengvas.

Senovėje varpų garsai miestiečiams pranešdavo svarbias naujienas: ar gaisras kilo, ar kas mirė, ar priešas puola... O pagal gyvavusias legendas varpų galingas gausmas galįs apsaugoti net nuo maro ar kitokių ligų...

kultetas) studentams į studijų programą įtraukė galimybę laisvai pasirinkti kariliono dalyką.

Buvau prikalbinęs tris studentes, kurios bandė groti, ir sekėsi visai neblogai. Tik blogai, kad viena pagrojo dvejus metus, kita – vienerius, trečia – pusę metų, ir visos „baigė“, t. y. metė kariliono studijas... Pagailo rankyčių.

Esu išleidęs skambinimo karilionu metodikos darbų. Šių metų kariliono festivaliui Klaipėdos koncertų salės vadovybė suorganizavo edukacinį projektą ir paprašė manęs sugundyti pagroti karilionu tris jaunus žmones (iš S.Šimkaus konservatorijos, E.Balsio menų gimnazijos ir LMTA). Šiuo karantino metu vyksta nuotolinės studijos, tačiau kol kas be kariliono...

Pamaina neateina

Įspūdingiausi koncertai

– Ar Klaipėda ruošia jaunimą karilionininko profesijai? Ar ateina pamaina?

– Prieš kelerius metus Klaipėdos universiteto Menų fakultetas (dabar LMTA Klaipėdos fa-

– 1987-aisiais sumontuotą nelabai vykusį pirmąjį Klaipėdos karilioną 2006-aisiais pakeitė naujas, patogesnis. Smagu prisiminti Klaipėdoje per

Jonines vykstančius kasmečius kariliono muzikos festivalius. Naujasis karilionas atvėrė kelią kviestis užsienio atlikėjus.

Jums tenka dalyvauti ir užsienyje vykstančiuose varpų muzikos festivaliuose.

Kaip vyksta atlikėjų bendradarbiavimas tarptautiniu mastu? Kokia šio instrumento perspektyva?

– Kasmet karilionu surengiu maždaug 60 koncertų. Nuolat dalyvauju kariliono muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Teko koncertuoti ne tik Europoje, bet ir JAV. 2001-aisiais Hamburge (Vokietija) tapau tarptautinio karilionininkų konkurso laureatu. Įsimintiniausi koncertai įvyko 2007-aisiais Amerikoje. Čikagos „Botanic Garden“ karilionas yra sodo saloje (aplinkui – vanduo), o visos konstrukcijos pagamintos iš metalo. Parepetavęs, pasiėmęs ant pulto rastą voką su honoraru už koncertą, nuvykau į sodo kavinę pietauti. Papietavęs apžiūrėjau sodą. Bevaikštant pradėjo kilti vėjas, prapliupo lietus su griaustiniu ir žaibais. Slėpėsi visi kas kur galėjo. Laukti koncerto mane įtaisė sodo svečių namelyje. ► 9

MUZIKA

◄ Likus gal pusvalandžiui iki pradžios, iš priešgaisrinės inspekcijos atėjo žinia, kad koncertas negalimas, Dievulis neleidžia. Na, o aš, nors ir negrojęs koncerto, bet pasiėmęs honorarą, rastą per repeticiją ant kariliono pulto, galiu būti laisvas.

Kitas įsimintinas koncertas vyko su Napervilio „Millennium“ karilionu, kuris yra šešių oktavų (72 varpai), o bokštas aukštesnis už Laisvės statulą. Karilionas pastatytas minint trečiojo tūkstantmečio pradžią. Lipdamas repetuoti, bandžiau skaičiuoti laiptelius, bet, sukilus spaudimui, skaičių pamečiau. Repetuojant telefonu paskambino bokšto prižiūrėtojas ir pakvietė po repeticijos nusileisti žemyn, išgerti kavos prieš koncertą. Aš tik padėkojau ir pasakiau, kad viršuje atsigersiu vandens. Kiek žinau, dabar jau yra įrengtas liftas, keliantis nuo kavos iki klaviatūros.

Dar teko koncertuoti su Čikagos universiteto Rockfellerio karilionu, o Dalase skambinti dviejų bažnyčių karilionais. Įsimintinas festivalis įvyko Rusijoje 2019 m.

Kai gavau pasiūlymą dalyvauti Belgorodo II tarptautiniame kariliono festivalyje, pagalvo-

jau – ko ten važiuoti, juk prieš kelerius metus jau dalyvavau Sankt Peterburgo festivalyje.

Tačiau, kai sužinojau, kad tai elektroninis, mobilus karilionas su „Petit & Fritsen“ pagamintu 51 varpu ir kad dar galėsiu uždarymo koncerte su Belgorodo filharmonijos simfoniniu orkestru atlikti savo aranžuotą M.K.Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ fragmentą, nutariau būtinai dalyvauti.

Klaipėdiečių atpažįstamas – Aktualus repertuaro klausimas. Kaip jį pasirenkate, kuriate?

– Kariliono repertuaras nėra gausus, jo trūksta. Todėl savo programose dažnai groju įvairių autorių kūrinių aranžuotes arba savo paties originalius kūrinius. Festivaliuose dažnai karilionas jungiamas su kitais instrumentais, orkestru, chorais, elektronika ir pan. Klaipėdoje per Jonines vykstantis kasmetis keturių koncertų festivalis yra toks renginys, kuris suteikia progą publikai pa-

matyti ir išgirsti netikėtų sudėčių atlikėjus, jų savitų meninių idėjų įgyvendinimą.

– Ar neatsibodo rutina savaitgaliais lipti į bokštą ir muzikiniais garsais gyvinti miesto veidą? Kiek ten tų laiptelių?.. Kaip derinate grafiką? Ar šeima prisitaikė prie tokio gyvenimo būdo, kai savaitgaliai ir didžiosios šventės yra užimti? Juk visi koncertai vyksta gyvai?

– Yra, atrodo, toks pasakymas – „ir šuo kariamas pripranta“...

– Esate atlikėjas „be scenos“, jau tiek metų koncertuojantis, bet „nematomas“. Ar esate atpažįstamas klaipėdiečių? Tiesa, pastarųjų festivalių metu techninės galimybės leidžia videoprojekcijose atlikėjus pamatyti iš arčiau. Vis dėlto...

– Kadangi karilionininkas esu jau 35 metai, šio instrumento gerbėjai mane atpažįsta.

Kartais paprašo autografo, yra vaistinė, kur mane aptarnauja be eilės...

– Ar patenkintas nueitu gyvenimo keliu?

– Manau, kad taip.

S.Žilevičius – retos profesijos atstovas. Jis yra vienas iš dviejų Klaipėdos miesto karilionininkų. Vytauto Petriko / Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

10

MUZIKA

Gyvenimas pagal dirigentą V.Konstantinovą Vladimiras Konstantinovas – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas. Tarp jo kūrinių – vokalinės-instrumentinės kompozicijos solistams, chorams, orkestrams, opera vaikams, bažnytinės giesmės, muzika spektakliams ir kinui...

Žaneta SKERSYTĖ

Magijos dozė – Iš kur esate kilęs? Kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika? Vadinti tai darbu ar pomėgiu?

– Darbas tik tada prasmingas, kai jį mėgsti.

O muzika – ji tiesiog yra, ir tikriausiai nebūna taip, kad eina, eina sau gyvenimas be jokios muzikos ir staiga – šast! – ji ateina.

Prisimenu, kad vaikystėje nuolat grodavau plokšteles, o ir be plokštelių nesustodamos galvoje sukdavosi tai viena, tai kita melodija. Tokia buvo natūrali būsena, kad tai būsimos manijos simptomai – nė neįtariau.

Ir dar prisimenu iš mokyklos laikų, kad kai per pertrauką koridoriuje paleido „Bitlus“, laksčiau puldinėdamas ir purtydamas bendraklasius bei bendraklases. Kol viena iš jų, atsigavusi nuo lengvo šoko, pasakė: „Matai, kaip jį muzika veikia!“ Visa tai vyko Šiauliuose. Ten gimiau ir gyvenau iki studijų.

Kai buvau jau 13-os metų, sykį pats vienas nuėjau į ansamblio „Madrigal“ koncertą. Buvo toks senosios (labai senosios, „ikibachinės“) muzikos ansamblis. Stebėjausi, kaip tyliai jie groja savo išilginėmis fleitomis, mažyčiais tamburinais ir kitais „barškaliukais“. Kokius sąskambius išgauna vokalinė grupė. Tyliai, tarsi akustinė gitara pati viena grotų (iš tikrųjų ten buvo liutnia).

Aišku, tuo metu dar nebuvau apsisprendęs, kad muzika ateityje taps mano kasdieniu darbu, bet likimą kreipiančios magijos dozę tikrai gavau. Beje, pats ką tik supratau, kad „Madrigalas“ ir „The Beatles“ jau tada buvo užmaišę tam tikrą „košę“.

– Po kokio įvykio supratote, kad muzika bus jūsų profesija?

– Jų buvo keli. Gal tik apie vieną papasakosiu. Baigęs mokyklą planavau stoti į Rygos universiteto Ekonomikos fakultetą, net į paruošiamuosius kursus ten važinėjau.

Viskas dėl aukštojo mokslo buvo tarytum nuspręsta. Perversmui sąmonėje pasitarnavo art roko grupės „Emerson, Lake & Palmer“ plokštelė. Išgirdau ten tiek rafinuotos, ištobulintos muzikos, tokį įmantrų

stilių susipynimą, be roko elementų – tokį gilų įsiskverbimą į džiazą ir akademinę muziką!.. Galima sakyti, įdomybių visata atsivėrė. Jos potraukiui atsispirti buvo jau neįmanoma. Ekonomikos mokslai „pasislinko“, skubiai grįžau prie gamų grojimo ir spėjau įšokti į vos neišvažiavusį muzikos mokslų „vagoną“.

Nuoširdi visuma – Dirigavimas ar vis dėlto kitos muzikos sritys buvo jūsų svajonė?

– Vaikystėje mokiausi groti fortepijonu. O tas instrumentas (žinoma, jeigu gerai suderintas) dėl tam tikrų ypatybių žadina platesnį susidomėjimą muzika. Būsimam smuikininkui ar obojininkui (atsiprašau kolegų orkestrantų) nubrėžiamas tiesus, „linijinis“ kelias, ką ir kaip reikia daryti. Na, taip tada galvojau. O rojalis (išvertus iš prancūzų kalbos – karališkasis) išskleidžia visą harmonijų, melodijų ir ritmų paletę, čia tikrai ne iš karto suprasi, kuriuo keliu šitame viską apimančiame ir todėl miglotame muzikos pasaulyje reikia eiti. Tada ieškai, blaškaisi.

Dirigavimas, kaip vėliau supratau, labiau nei kita muzikinė veikla leidžia (o gal verčia?) žinias, pojūčius, intuiciją, pedagoginę nuovoką, žmogiškąją sugestiją sudėlioti į aiškią, nuoširdžią visumą. Nuoširdumą čia įpinu todėl, kad tenka dirbti su žmonių sambūriais. Būsi neaiškus, nenuoširdus – kolektyvas tavęs nesupras, bendro darbo rezultatas bus apverktinas. ► 11

MUZIKA

Olesios Kasabovos nuotr.

12

MUZIKA

◄ Muzikos pasaulyje žmonės dar skirstomi į atlikėjus, kompozitorius, na, ir muzikologus. Pastarieji (kompozitoriai ir muzikologai) dažnai įsivaizduoja, kad muziką išmano geriausiai. Todėl tam, kad geriau muzikoje orientuočiausi, nusprendžiau bandyti kurti. Na, ir prasidėjo...

– 1982-aisiais baigėte Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultetus.

Tobulinotės pas prof. Joną Aleksą dirigavimo meistriškumo klasėje. Mokėtės J.S.Bacho vasaros akademijoje Štutgarte...

Ką davė studijos?

– Profesinį išsilavinimą, meistrystės siekimo būdus, muzikanto misijos supratimą.

Džiaugiuosi, kad mano pedagogu buvo prof. Kazys Kšanas. Jis tuo metu vadovavo Liaudies operos teatrui ir įtraukė mane dar aštuoniolikmetį į jo veiklą. Prof. J.Aleksos meistriškumo klasė katalizavo stiprų profesinių žinių ir įgūdžių proveržį. Tai buvo aktyvūs praktiniai užsiėmimai, diriguojant Kauno valstybiniam chorui bei Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro (dabar – LNOBT) orkestrui. Štutgarte vyko intensyvūs kursai su prof.

Helmuthu Rillingu. Kiekvieną rytą analizuodavome J.S.Bacho kantatas, iki pietų vyko repeticijos grupėse, po pietų – bendra repeticija, o vakare – koncertinis kantatos atlikimas. Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kiek paveikus profesinei disciplinai yra toks glaudus sąlytis su Bacho muzika.

Choro kolektyvą teko komplektuoti ir įkūrus teatrą. Pradėjome darbą su dviem dešimtimis dainininkų. Reikėjo laiko, kad surinktume ne tik tam tikrą dainininkų skaičių, bet ir susidainavimui, garso kokybės atsiradimui. Teatro veiklai „įsivažiavus“, taip pat dirbau ir kaip dirigentas.

Mano kaip dirigento darbo pradžioje vienas iš pirmųjų ką tik įkurto Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro suplanuotų pastatymų buvo Gaetano Donizetti vienaveiksmės operos „Rita“ ir „Varpelis“. Premjerinius spektaklius dirigavo estas Ennas Kiviloo. Jis teatre dirbo trumpai. Išvažiavęs į turistinę kelionę JAV, iš ten nesugrįžo.

Orkestro žmonės tuomet prisiminė mane, nes su naujai besiformuojančiu kolektyvu jau buvau spėjęs parengti ir padiriguoti Giedriaus Kuprevičiaus vienaveiksmę operą „Ten, viduje“. Teatro vadovo sprendimu tapau G.Donizetti operų dirigentu. Beje, „Ritoje“ pagrindinę partiją atliko tuometė mūsų teatro solistė Asta Krikščiūnaitė.

Po 1992 m. surengtų gastrolių Vilniuje G.Donizetti operų spektaklis susilaukė labai palankaus muzikologo Edmundo Gedgaudo įvertinimo žurnale „Kultūros barai“.

Nuo tada, galima sakyti, kiekvieną sezoną dirbau ne tik kaip chormeisteris, bet ir kaip dirigentas. Diriguodavau repertuaro spektaklius, atlikdavau dirigento statytojo – muzikos vadovo darbą, ruošdavau oratorinio žanro kūrinius ir koncertines programas.

Choro vadovas

Dirbo kaip dirigentas – Diriguoti – tai vadovauti žmonių kolektyvui. Tai sudėtinga? Kokia buvo darbo pradžia?

– Dirigavimas nėra priemonė rodyti savo valdžią, viršenybę. Jis tiesiog suteikia įrankius, leidžiančius padėti atlikėjams pasiekti visų geidžiamo rezultato. Jei tai supranti ir elgsena pagal tą supratimą tampa įgūdžiu, profesijos sudėtingumas nebaugins, darbas virs maloniu užsiėmimu. Beje, pasaulio muzikos istorijoje daug dirigentų diktatorių. Kartais ypač nuožmių. Bet laikai keičiasi. Ir gerai, kad keičiasi. Žmonijos istorijoje kažkada smurtas, jėgos demonstravimas irgi buvo visuotinė norma. Dabar taip nėra.

– Kokių savybių reikia choro vadovui?

– Tų pačių, kaip ir bet kuriam kolektyvo vadovui. Kompetencijos. Gebėjimo komunikuoti. Gebėjimo lyderiauti. Beje, prof. J.Aleksa nuolat pabrėždavo, kad nėra principinio skirtumo tarp vadovavimo chorui ir orkestrui. Ir ten, ir ten gerai darbinei atmosferai reikalinga aiški, motyvuojanti komunikacija. Ir ten, ir ten galioja muzikos logika, taisyklės. Ir ten, ir ten, „norint dainuoti (ar groti), reikia žinoti kada“!

– 1976-aisiais pradėjote dirbti Klaipėdos liaudies operos teatro koncertmeisteriu, vėliau – chormeisteriu. Nuo 1987 m. buvote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteriu ir dirigentu, nuo 1992 m. esate vyr. chormeisteris ir dirigentas. Tad

savo veiklą čia pradėjote dar prieš oficialiai įkuriant teatrą.

– Į klausimą, kodėl nekeičiu darbo vietos, turiu aiškų atsakymą – ji pati keičiasi ir mane keičia. Taip, dar studentas pradėjau akompanuoti Klaipėdos liaudies operos teatro šokėjų repeticijoms, po to – ruošti chorą spektakliams. G.Verdi opera „Traviata“ buvo pirmasis mano kaip chormeisterio darbas liaudies operos teatre. Tada dar neįsivaizdavau, kad po kelerių metų, jau profesionaliame muzikiniame teatre „Traviatą“ teks diriguoti pačiam, pakeitus negalėjusį į spektaklį atvykti nuostabų dirigentą Dantę Anzolinį.

Vyriausiojo chormeisterio darbas – užtikrinti kokybišką choro paruošimą teatro renginiams. Tarsi tuo viskas ir pasakyta, tačiau darbas yra kompleksiškas. Šiuolaikine biurokratine kalba mūsų skyrius vadinasi „choro tarnyba“. O tarnyba turi būti visais atžvilgiais funkcionali. Ne vien natomis ir scena mūsų žmonės gyvi. Greta visada būna darbo santykių reguliavimo ir kitokių organizacinių reikalų. Daug reikšmės skirčiau psichologiniam klimatui kolektyve.

Palaikyti, tiksliau – kurti sveiką atmosferą yra labai svarbi choro vadovo veiklos dalis.

Be sveikos atmosferos meninės kokybės nesukursi. Štai ratas ir užsidaro.

Teatro ženklas – Ar tiesa, kad mūsų teatras turi ypatingą aurą ir visada viliojo pačias meniškiausias sielas?

– Muzikinio teatro pradžia buvo pažymėta būtent teatro ženklu. Tada operos teatrai vis dar buvo panašesni į kostiumuotų koncertų „gamyklas“. Operos scenai tikras, prigimtinis teatro vyksmas buvo tarytum svetimas. Esame juk girdėję – operos žanrui apskritai buvo pranašauta mirtis. Reikėjo ieškoti naujų gyvavimo būdų. Todėl nuo pat pradžių laikėmės organiško dainuojančių, vaidinančių, šokančių artistų ansamblio filosofijos. To meto kritika (tada dar tokia egzistavo) kaip tik ir pabrėždavo šitą mūsų teatro savybę.

Aura? Na, taip, kūrybinių asmenybių visuma sudaro tam tikrą unikalią atmosferą. „Meniškiausių sielų“, manau, esama visuose teatruose. Teatro veido savitumas, ypatingi skiriamieji bruožai – visa tai gimdė ► 13

MUZIKA

Dirigentas nuo mažens.

Palanga. Toje pačioje vietoje 1965 ir 2019 m.

Džiazas ir rokas

◄ tam tikrą teatrų įvairovę, skirtingų teatrinių krypčių spektrą. Dabar krypstama į tų skirtybių niveliavimą, į tam tikrą standartizaciją. Matyt, pasaulio operos teatrai bus išpuoselėti iki neregėto tobulumo, tačiau neišvengs ir standartizavimo nulemtų trūkumų. Mūsų teatras, tikiuosi, išsaugos geriausias repertuarinio teatro tradicijas ir tai netrukdys jo siekiui būti geriausių muzikinių teatrų draugijoje. Tai tuos siekius užtikrins.

– Jūs ir orkestro dirigentas. Kuo skiriasi darbo specifika, kai vadovaujate tik chorui ir kai stovite prieš didesnį būrį žmonių?

– Dirigavimo technika chorui ir orkestrui idealiu atveju neturėtų kuo nors skirtis.

O didesnė muzikuojančių žmonių grupė inspiruoja didesnį sinergizmą – energijos sąveikų efektą, tad kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, didesnei grupei diriguoti dažnu atveju yra lengviau nei kameriniam ansambliui.

Kartais darbą su choru, ypač kai ruošiamas kamerinis a cappella kūrinys, vadina „rankų darbu“. Dalį tiesos čia įžvelgčiau, nes dainininkai vietoje muzikos instrumento naudoja nuosavą balsą, o tai (vėlgi paradoksas) kelia problemų, kurios neiškyla dirbant su instrumentalistais. Vienaip ar kitaip, visais atvejais reikalingas smulkus detalizavimas, niuansuotė, dinaminis 14

Asmeninio albumo nuotr.

Dirigento darbo pradžioje.

balansas, svarbiausia – muzikos logikos, dramaturgijos, formos pojūtis ir supratimas. Dar pasakyčiau, kad dirigento darbas suteikia choro vadovui gilesnį choro funkcijos spektaklio visumoje supratimą.

Toks chormeisteris-dirigentas taip pat gali ištransliuoti chorui tam tikras technines „gudrybes“, kuriomis naudojasi dirigentai ir apie kurias „grynieji“ chormeisteriai gali ir nežinoti.

– Esate dirbęs LMTA Klaipėdos fakulteto Džiazo muzikos katedros dėstytoju. Papasakokite apie savo aistrą džiazui.

– Džiazo, kaip ir gero roko, trauką jaučiu seniai. „Ir vis dėlto muzikoje svarbiausia – ritmas!“ Tai pasakė ne džiazmenas ar rokeris, tai – garsaus klasiko, melodisto ir orkestro koloristo N.Rimskio-Korsakovo žodžiai.

Džiazo muzikos katedroje vadovavau būsimųjų džiazo muzikantų chorui.

Tuometis katedros vedėjas Pranas Narušis įžvelgė tokio kurso reikalingumą ir naudą studentams. Labai maloniai prisimenu tą laiką. Chore dainavo dabar jau garsiomis personomis tapę atlikėjai – tiek vokalistai, tiek instrumentininkai. Medžiagą programai – džiazo standartų, bitlų muzikos ir net senojo rokenrolo pagrindu – aranžavau pats. Taip, pas mus skambėjo ir rokenrolo chorinės aranžuotės!

Jono Jurkūno džiazo oratorija „Pamario giesmės“ – tai palyginti nesena patirtis (2017 m.). Čia būta neapsakomai įdomaus bendradarbiavimo – su jaunu talentingu autoriumi bei fantastiško lygio džiazo muzikantais – broliais Bazarais, Kęstučiu Vaiginiu, Mindaugu Vadokliu, su solistais vokalistais ir choru „Brevis“, su vaikų choru

MUZIKA

ir Kauno miesto simfoniniu orkestru. Kūrinio estetika nevienareikšmė, vieniems gal net nepriimtina, kitiems (ir man) kelianti absoliutų susižavėjimą.

Beje, radikaliai skirtingų nuomonių to paties kūrinio (ar kūrybos krypties) atžvilgiu muzikos istorijoje būta visais laikais.

Postmodernistiniame pasaulyje kūrybos diversifikacijai nebėra ribų. Dėl estetikos skirtybių jau nebelaužomos ietys, kaip tai būdavo XIX a. Pažangesni kritikai supranta, kad yra daugybė muzikos kelių, išsišakojimų, ir neįmanoma (net nebūtina) išmanyti juos visus. Bet kategoriškai atmesdamas vieną ar kitą naujesnį reiškinį, gali tiesiog apsijuokti.

ir vokalinės partijos, pritaikymas dainininkams su fortepijono akompanimentu.

Jis reikalingas dainininkų individualiam darbui ir darbui su koncertmeisteriu (pianistu), taip pat sceninėms repeticijoms, kuriose nedalyvauja orkestras. Paprastai operos ir kiti kūriniai solistams, chorui ir orkestrui publikuojami klavyro pavidalu (partitūros – specifinis, dažnai vienetinis daiktas). Bet, pavyzdžiui, Viačeslavo Ganelino miuziklas „Velnio nuotaka“ turėjo tik partitūrą. Teatrui nusprendus šį kūrinį įtraukti į repertuarą, klavyrą teko parašyti. Be to, „Velnio nuotakos“ originale, tai yra muzikoje garsiajai kino

versijai, stigo finalo, kuris yra mūsų spektaklyje. Tad ir jį reikėjo parašyti, kaip sakoma, „iš oro“.

Sumažinti atskirtį – Dirbdamas Muzikiniame teatre, susiduriate su įvairių žanrų kūriniais. Kurie jums artimiausi, o kurie sudėtingiausi?

– Žanrų įvairovė – išskirtinis Muzikinio teatro repertuaro bruožas. Baroko operos – yra. Klasicizmo periodas – turime. ►

Sunku ir lengva – Džiazą groti, improvizuoti yra lengviau ar sunkiau, nei tai daryti iš natų?

– Kas geba groti džiazą, gali groti ir klasiką (akademinę muziką). O atvirkščiai – tikrai ne visada. Chickas Corea – puikiausia to iliustracija. Ir tikrai ne vienintelė. Be plataus išsilavinimo, džiazo muzikantui reikalinga įgimta ypatybė – stiliaus, pavyzdžiui, svingo (specifinė ritmika) pojūtis. Dažnam akademiniam muzikantui tai svetima. Plius – taip, džiazo muzikantas geba improvizuoti, kas vėlgi nedažnai būdinga „klasikantams“. Manau, neverta lyginti improvizacijos ir grojimo iš natų. Tai vienodai sunku arba lengva, priklausomai nuo talento diapazono.

– Taip pat esate muzikos vadovas, aranžuočių ir klavyrų autorius. Gal galite pristatyti šias magiškai skambančias savo veiklas?

– Muzikos vadovo funkciją tapatinčiau su pagrindinio dirigento funkcija. Tai reiškia, kad esi kūrinio interpretacijos – visų atlikimo detalių ir bendros koncepcijos – autorius.

Aranžuotė – tai kūrinio pritaikymas kitokiai nei originalo sudėčiai. Ne paraidinis perrašymas (tai būtų transkripcija), bet perdirbtas kūrinys, pridedant savo kūrybinės traktuotės detales. Originalus kūrinys lieka atpažįstamas, tačiau suskamba kitaip – keičiasi spalvos, galbūt tempai ir ritmai, kartais – dermė, tonacija, nuotaika. Žodžiu, tai įdomus kūrybinis darbas.

Klavyras – orkestrinės partitūros, kurioje surašyta visa muzikinė medžiaga

J.Jurkūno džiazo oratorija „Pamario giesmės“ – tai palyginti nesena patirtis (2017 m.).

Vytauto Petriko nuotr.

15

MUZIKA

dideles pajėgas jame „modeliavau“ – iki 150 atlikėjų. Solistai dainininkai (akademinis sopranas ir roko tenoras), didelis choras, simfoninis orkestras plius roko instrumentininkai – tokia buvo atlikėjų sudėtis.

Bet kūrinys buvo gyvai atliktas 2006 m. festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu. Šiuo faktu ligi šiol negaliu atsistebėti.

Partitūroje sudėjau iš pažiūros antagonistinių žanrų lydinio idėją, o vienas svarbiausių sumanymo variklių buvo sakralinės kultūros iškilimas totalitarinės sistemos žlugimo fone. Žodžiu, toks optimistinis Requiem su atgimimo dominante.

Dėl žanrų įvairovės – taip, ji man įdomi.

Nemažai kūrinių esu orkestravęs, galbūt „subręsiu“ ir autorinei instrumentinei partitūrai. Pavadinti ją simfonija, nežinau, ar išdrįsiu, bet laikas parodys.

Su „Šounuolyno“ kūrybine grupe. ◄ Romantizmo epocha su veristiniais,

impresionistiniais atsišakojimais – taip.

Modernioji akademinė muzika – atliekame. Miuziklai, su poprock muzikos krypčių stilistika – statome. Esame universalūs, o „artimumas“ ateina sulig reikalingumu įgyvendinti konkrečią užduotį. Kūrinį reikia pamilti, kitaip naujas darbas visada bus „sudėtingas“.

– Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?

– Mėgstu šiuolaikinės muzikos naujienas.

Tarp jų yra labai įdomių kūrinių. Verta įsijungti, pavyzdžiui, internetinį „New Sounds“ radiją. O ir „Facebook“ yra keletas grupių, skirtų būtent moderniosios muzikos kūrėjams ir gerbėjams. Beje, niekada nesupratau inkščiančių, kad „Facebook“ yra beprasmės informacijos skleidėjas ir apskritai – blogis. Blogis tada, kai nemoki informacijos atsirinkti.

– 2000-aisiais kūrėte orkestruotes Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro projektui „Roko klasikos metamorfozės“, su šiuo kolektyvu bendradarbiaujate iki šiol įvairiuose projektuose. Ar „Roko klasikos metamorfozėmis“ pamaloninta jūsų siela ir įrodyta meilė rokui?

– Taip. Be „Metamorfozių“, yra ir „Roko baladės“, „Bohemiečių“ projektai, kino muzikos „hitų“ programos... Roką mėgau nuo vaikystės ir tebemėgstu. Be to, įžvelgiu simfoninės ir roko muzikos lydinyje galimybę sumažinti atskirtį tarp „akademinės“ 16

KVMT archyvo nuotr.

ir „demokratinės“ kultūrų. Manau, tos kultūros gali ir turi sąveikauti. Ir toje sąveikoje slypi nemaži kultūrinės bendruomenės augimo šansai. LVSO kasmetės programos tai tik patvirtina.

Opus magnum – Be to, kas jau minėta, esate Klaipėdos choro „Aukuras“ įkūrėjas.

– Taip, vienas iš jų. Drauge su Alfonsu Vildžiūnu. Iš pradžių repetavome Muzikiniame teatre ir absoliučią daugumą choro sudarė Muzikinio teatro dainininkai. Vėliau teatro vadovybė nebebuvo tokia palanki „Aukuro“ veiklai. Tiesą sakant, suderinti vis intensyviau veikiančio Muzikinio teatro ir aktyviai gastroliuojančio jo choro planus tapo sudėtinga, tad mūsų su A.Vildžiūnu keliai išsiskyrė.

– Tarp jūsų kūrinių – vokalinės-instrumentinės kompozicijos solistams, chorams, orkestrams, opera vaikams, bažnytinės giesmės (iš kurių dvi atspausdintos „Liturginiame giesmyne“), muzika spektakliams... Viską norėjosi išbandyti?

– „Requiem Reborn“ vis dar tebelaikau savo opus magnum. Skirtingai nuo kitų kūrinių, kuriuos rašydavau pagal užsakymus, šį rašiau „į stalčių“, net neįsivaizduodamas, kad jis kada nors bus atliekamas ar juo labiau įrašytas į kompaktinę plokštelę. Pernelyg

Visomis talento spalvomis – Papasakokite apie darbą miuzikluose: esate miuziklų „Šounuolynas“, „Boni ir Klaidas“ muzikos vadovas bei dirigentas, miuziklo „Čikaga“ dirigentas. Kaip sekėsi miuziklus publikai pristatyti? Repeticijos turėjo būti linksmos?

– Miuziklo žanras šiuo metu ypač populiarus ir paklausus turbūt visame pasaulyje.

Nevengė šio žanro ir mūsų teatras, publikos jis buvo ir tebėra labai mėgstamas. „Šounuolynas“, pavyzdžiui, jau suvaidintas daugiau nei 40 kartų, ir nepanašu, kad jis greitai nueis nuo scenos.

Statant „Šounuolyną“ buvo labai malonu bendradarbiauti su patyrusiu miuziklo specialistu – režisieriumi, choreografu ir vokalistu Johnu Staniunu (pavardė lietuviškos kilmės, tačiau Johnas – tikras amerikietis, o Jungtinėse Valstijose, kaip žinoma, miuziklo istorija ir dabartis yra ypač turtingos). Mūsų solistėms, vaidinančioms kartais šokiruojančiai gyvybingas vienuoles, neabejoju, „Šounuolyno“ pastatymas irgi buvo patirtis, kurios neįmanoma pervertinti. Intriguojanti istorija, pasakojama per skirtingiausių charakterių personažus, per dainavimą – solinį ir ansamblinį, per šokį (teko net stepą išmokti!). Žodžiu, artistėms teko pakilti į tam tikrą sceninio virtuoziškumo lygį.

Turėčiau tarti pagiriamąjį žodį taip pat ir miuziklo libreto vertėjui Vytautui Virganavičiui (jaunesniajam). Vien pavadinimą

MUZIKA

(„Nunsense“) išversti – tikrų tikriausias iššūkis. Nun – angliškai vienuolė. Nunsense – žodžių žaismas, skambantis kaip nonsense (liet. niekai, nesąmonė). Lenkijos teatruose, kiek žinau, tas miuziklas vadinamas „Siostrzyczki“ (viso labo „Seselės“). O mūsų pavadinimo vertimas talpina net ne dvi, o tris prasmes – šou, vienuolyną ir šaunuoliškumą. O ir pats žodis „Šounuolynas“ artimas nesąmonei. Žodžiu, šaunuolis Vytautas! „Boni ir Klaidas“, mano supratimu, dar „neišrodytas“ miuziklas tiek Klaipėdoje, tiek kitur Lietuvoje. Kompozitoriaus, miuziklų ir popmuzikos hitų kūrėjo F.Wildhorno braiže, jo sąlytyje su teatrinės dramaturgijos supratimu įžvelgiu aukščiausio lygio meistrystę. Režisierė Rūta Bunikytė puikiai jaučia miuziklo specifiką apskritai ir spektaklio formą, geba perprasti muzikos niuansus, emocijų kontrastus, randa gerą kontaktą su atlikėjais. O šie atsiskleidė visomis talento spalvomis. Mane taip pat labai džiugino orkestro instrumentininkai. Jų grojimui nieko netrūko – nei technikos, nei subtiliausių spalvų, nei „draivo“ – ypatingos energetikos, būdingos geram rokui, gospelui ar baladės žanro dainai. „Boni ir Klaido“ pastatymas, mano supratimu, buvo tikrai sėkmingas. Kaip, beje, ir „Čikagos“. „Čikagoje“ dirbome kartu su taip pat fantastišku muzikantu, nepralenkiamu miuziklo vokalistų mokytoju Dereku Barnesu.

Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos dainininkai per Dereko užsiėmimus iki šiol gauna neįkainojamas miuziklinio dainavimo specifikos, principų, o per tai – ir gilesnio aktorinio mąstymo pamokas. Spektaklis, beje, pirmą kartą buvo pritaikytas didelei erdvei – rodytas visose Lietuvos didmiesčių arenose, kai kur ne po vieną ir ne po du kartus. Spėju, kad jį taip pat būtų galima rodyti ir toliau, publikos greičiausiai netrūktų.

Nuo epizodų – prie operos – 2010-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre buvo pastatyta jūsų opera vaikams pagal Sigito Gedos pjesę, Hanso Christiano Anderseno pasakos motyvais „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“. Spauda rašė, kad šią svajonę puoselėjote 27 metus. Kodėl taip užtruko?

– 27 metus puoselėjama svajonė – tik romantiškas (jeigu ne patetiškas) žodžių

V.Konstantinovo diriguojamas koncertas „Atsarginio kelio muzika“ pernai įsiliejo į festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.

Olesios Kasabovos nuotr.

junginys. Vengiu tokių pasakymų. Taip, šiai S.Gedos pjesei vienos bendramokslės prašymu dar ankstyvoje jaunystėje buvau sukūręs dainuojamuosius epizodus jos vadovaujamam dramos būreliui. Vėliau, jau Muzikinio teatro studijoje ta pjesė su ta muzika buvo naudojama choro sceninės praktikos užsiėmimams. Dar vėliau, padrąsintas kolegų, rečitatyvų forma parašiau muziką ir proziniams tekstams. Į repertuarą opera buvo įtraukta teatro vadovo Stasio Domarko iniciatyva. Tada visą kūrinį orkestravau. Beje, rodžiau jį dabar šviesaus atminimo poetui S.Gedai. Jis „palaimino“

mano traktuotę, leido padaryti nežymių pakeitimų tekste.

Daugiau kūrinių vaikams – trys muzikiniai vaidinimai – yra Muzikinio teatro ankstesniame repertuare. Miuziklas „Coliukė“ pastatytas Klaipėdos dramos teatre. Pastarasis – įdomi, intriguojanti ir maloniai įsimintina patirtis, dirbant su dramos aktoriais.

– Įrašėte autorinių kūrinių Lietuvos radijuje.

– Atkūrus nepriklausomybę, muzika taip pat ėmė laisvėti nuo buvusio režimo „priežiūros“ ir rekomendacijų. ► 17

MUZIKA

Multimedijos projektą „CzechoBalt“ inspiravo internetinis kontaktas. ◄ Atvykau į Lietuvos radiją ir televiziją su nauja programa, kurioje buvo tam metui neįprastų kūrinių, ypač chorui. Įrašėme afroamerikiečių giesmių kantatą „Gospel Travelin“, garsųjį G.Gerschwino hitą „I Got Rhythm“, taip pat mano aranžuotą „The Beatles Cocktail“ – tokį kelių Johno Lennono ir Paulo McCartney’o dainų popuri chorui a cappella. Įrašėme ir kitų kūrinių su orkestru, solistais ir choru, tarp jų buvo ir mano autorinių dainų. Viena iš jų – „Tau tėvynės dangus“ – atliekama iki šiol įvairiomis versijomis ir progomis. Prieš porą metų vyko projektas, jungiantis Baltijos šalių ir pasaulio lietuvių muzikines pajėgas Amerikoje, Australijoje ir Lietuvoje. Solistė Nida Grigalavičiūtė dainavo Čikagoje, choras iš Los Andželo miesto pritarė, jungtinis lietuvių ir estų orkestras akompanavo Vilniuje.

Grandys sąveikavo online režimu.

Galimybė dalytis – Dirbate su kompiuterinėmis notacijos ir garso redagavimo programomis. Šiuolaikinės galimybės padeda kurti?

– Padeda. Notacijoje kompiuteris man – „greitieji“ pieštukas, trintukas ir natų po18

Asmeninio albumo nuotr.

pierius. Spėjau „paragauti“ ir „analoginių“ šių priemonių versijų, pirmąsias partitūras rašiau ranka. Su „kompu“ greičiau, patogiau ir gražiau, nežlugdo kompleksai dėl „kreivo“ rašto. Be to, atsirado galimybė internetu kūriniais dalytis su kolegomis visame plačiame pasaulyje. Jų atsiliepimai motyvuoja, suteikia drąsos.

kūrybos pavyzdžiai. Žodžiu, Music Without Borders. Beje, viename programos epizode į vokalo partiją (dainavo Vojta Nydlas, klarnetų kvarteto dalyvis) buvo net įpintos specialiai klaipėdiečio Lino Poškos sukurtos eilės žemaičių tarme, ieškant (ir randant!) fonetinių sąšaukų su čekų kalba.

– Savo kūrybą pristatote specialioje svetainėje. Norisi dalytis, sulaukti grįžtamojo ryšio iš gerbėjų?

– Šiuo metu dalijimasis kūryba yra įprasta praktika. Atsirado begalė tam skirtų platformų, įskaitant ir „Facebook“ specializuotas grupes. Internetinis kontaktas inspiravo, pavyzdžiui, multimedijos projektą „CzechoBalt“. Tai prieš dešimtmetį vykęs nepaprastai įdomus bendradarbiavimas su čekų muzikantais – nuostabiuoju kvartetu „Clarinet Factory“, su elektroninės muzikos kūrėju – mano sūnumi Eugenijumi (DJ Genys) ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro stygininkais. Vėliau programa net du kartus buvo atlikta Čekijoje, su Brno filharmonijos orkestru. Dviejų valandų trukmės programa buvo ruošiama trijuose skirtinguose geografiniuose taškuose, kaip dabar sakoma – nuotoliniu būdu. Joje susijungė visų grandžių autorinė kūryba, improvizacijos, bendros „fiksuotos“

Du požymiai – O jūsų darbastalyje galima rasti kūrinių, kurie dar laukia savo atlikimo dienos?

Ir kaip jie gimsta – ištobulinami iki galo vienu įkvėpimu ar paliekami nebaigti, gali būti koreguojami bėgant laikui?

– Galima rasti. Laukia jie ten ko nors ar nelaukia, ne taip ir svarbu. Sulauks atlikimo – gerai, nesulauks – reiškia, neskirta. Jų tikrai nedaug (kaip jau sakiau, rašau dažniausiai pagal užsakymus).

Dėl rašymo metodų – visaip pasitaiko.

Galiu kasdien grįžti prie partitūros ir nuolat kažką joje keisti, o būdavo ir taip, kad vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo parašydavau. Pavyzdžiui, „Offertorium“ dalį iš „Requiem Reborn“. Ir, beje, dažniausiai iš karto rašau orkestrinę partitūrą, be pradinės (klavyrinės) versijos.

MUZIKA

B.Britteno „Karo Requiem“ 2018 m., minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį, buvo atliktas Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje (Klaipėdoje).

Klaipėdos muzikinio teatro choras Berlyne (Vokietija).

– Kiek jums svarbūs klausytojai? Koks jausmas nusilenkti po kūrinio atlikimo?

Kaip „tvarkytis“ su didžiule atsakomybe: dirigentas ar chormeisteris atsakingas ir atlikėjams, ir klausytojams?

– Klausytojai yra svarbūs. Tai galutinis adresatas. Visi atlikėjai kartu su dirigentu – tarpininkai. Nusilenkti malonu tuo atveju, jei atlikimas gerai pasiseka, jeigu jauti nuoširdžiai šiltą (ne „protokolinę“) auditorijos reakciją.

Ir taip, atsakomybės našta yra viena didžiausių. „Tvarkymosi“ su ja kelias yra vienintelis – kruopštus darbas.

– Būtų įdomu išgirsti jūsų kaip profesionalo nuomonę, kaip gimsta kūriniai, kurie lieka neįvertinti klausytojų, – tai kūrėjų ar klausytojų problema? Ar pristatant naują kūrinį kamuoja abejonės?

– Yra du genialaus neįvertinto kūrinio požymiai: pirmas – jis genialus, antras – jo niekas nevertina. Juokauju. Viena vertus, sukurta begalė talentingų kūrinių, bet dėl tam tikrų priežasčių jie klausytojų nepasiekia.

Apie priežastis galima tik spėlioti. Gal čia veikia ne visai tobuli kultūrinės visuomenės komunikacijos algoritmai, o gal kažkokios mistinės aplinkybės. Sakoma, kad be talento, kūrėją dar turi lydėti sėkmė. Kas tai yra, kodėl ne visus jį lydi? Norėtųsi tikėti, kad viskas

V.Konstantinovas (centre) už muziką M.Lane’o trumpo metražo filmui „Hands“ („Rankos“) 2018 m. festivalyje Los Andžele pelnė apdovanojimą už geriausią muziką.

Asmeninio albumo nuotr.

nuo kūrinio kokybės priklauso, bet juk čia preziumuojame, kad kūrinys tikrai talentingas. Buvo tokia kompozitorė Galina Ustvolskaja, D.Šostakovičiaus mokinė. Kartais jos kūryba vertinama aukščiau nei jos mokytojo.

Bet ar daug žmonių apie ją girdėjo?

Kūrinio pristatymas – kita „daina“.

Abejonių, manau, greičiau gali kilti kūrinį rašant. Ar teisingai temą pasirinkai, ar tikrai turi ką įdomaus pasakyti. Apsisprendus abejonės nebeturėtų kamuoti. Nesi tikras – „neprasidėk“. ► 19

MUZIKA

1997 m. vyko ypatingos dirigento V.Konstantinovo gastrolės Italijoje su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, rinktiniu vyrų choru ir tarptautine solistų komanda.

Asmeninio albumo nuotr.

Nuotykiai Italijoje ◄ – Lietuvos kultūros ministerija jus įvertino S.Šimkaus premija už Lietuvos chorinės muzikos puoselėjimą. 1999 m. buvote apdovanotas geriausio dirigento prizu tarptautiniame C.A.Seghizzi konkurse Goricijoje Italijoje.

– Įdomi aplinkybė: tuo metu choras „Aukuras“ jau buvo suskilęs, dalis dainininkų sudarė Klaipėdos vokalinį ansamblį, o mes konkursui paruošėme atskirą programą, dalyvavome kamerinių profesinių ansamblių kategorijoje. Pasibaigus konkursui, vietoj laimėtojų paskelbimo ir apdovanojimo ceremonijos, kurios nesureikšminome, nuėjome į vietos trattoria ir ten linksmai šventėme pabaigtuves. Po to žmonės iš kitos „Aukuro“ pusės, kuri irgi dalyvavo konkurse ir buvo ceremonijoje, perdavė man geriausio dirigento prizą.

Dar suspėjome atsiimti ir ansambliui skirtą piniginę premiją.

Italija nuo 1992 m. man buvo tapusi itin dažnai lankoma šalimi. Juokinga, bet Latvijoje lankiausi septyniskart rečiau. 1997 m. buvau ypatingose gastrolėse Italijoje su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, rinkti20

niu vyrų choru (pagrindą sudarė Muzikinio teatro vyrai) ir tarptautine solistų komanda.

Programoje – P.Čaikovskio „Itališkasis capriccio“, Siuita iš D.Šostakovičiaus muzikos kino filmui „Gylys“, F.Chopino Koncertas fortepijonui Nr. 2, R.Wagnerio ciklas „Fünf Gedichte für eine Frauenstimme“, G.Rossini „Messa di Ravenna“, I.Stravinskio operaoratorija „Oedipus Rex“.

Atsakomybės našta yra viena didžiausių. „Tvarkymosi“ su ja kelias yra vienintelis – kruopštus darbas.

Diriguoti ruošėsi S.Domarkas. Tačiau, likus vos porai dienų iki išvykos, jį ištiko infarktas, tiesiog repeticijos metu. Laimė, maestro pasveiko, bet, žinoma, ne iš karto. Reikėjo žaibiškai apsispręsti dėl išvykos. Buvo nutarta, kad gastrolinį turą teks diriguoti man. Klaipėdoje spėjau parepetuoti I.Stravinskio ir G.Rossini kūrinius. Kitų repeticijos laukė jau Italijoje, juos mokytis reikėjo kelionės metu.

Lėktuvams, savaime suprantama, pinigų

nebuvo, tad nuo Klaipėdos iki Vitorijos pietų Sicilijoje (ir atgal) važiavome autobusu. Nesunku įsivaizduoti choro vyrų „susikaupimą“ keliaujant tuos 3 000 km.

Na, taip, kas gi gali labiau palengvinti ir įprasminti tokią ilgą kelionę, jei ne rimtis ir pamaldus susikaupimas (juokiasi). Žodžiu, kūrinius reikėjo studijuoti tikrai „specifinėje“ aplinkoje. Viena vertus, laukiau, kada gi bus galima ramiai susidėlioti visas muzikos formas, struktūras ir akcentus, kita vertus, laiko laukimui nebuvo, mokytis reikėjo čia ir dabar.

Pastebėsiu, kad tuo metu nei interneto, nei „YouTube“ dar neturėjome, tad galimybių nusiklausyti ar nusižiūrėti net vaizduotė nepiešė.

Pagaliau vėlyvą vakarą, po pustrečios paros kelionės pasiekėme pirmojo koncerto vietą – Barletos miestą. Štai jos, galvojau, išsvajotos sąlygos! Tačiau miesto viešbutyje jos, sąlygos, sužibėjo dar ryškesnėmis spalvomis... Pagal planą rytą orkestras turėjo pirmą kartą atsiversti F.Chopino Koncerto natas, o dar italų pianistas Francesco Monopoli turėjo atvykti groti solo partiją... Taigi, Chopinas ir ramybė, ramybė ir Chopinas... Tik staiga viešbutyje dingo šviesa. Mūsų varguoliai keliautojai negalėjo tada leisti sau išlai-

MUZIKA

dauti net arbatai kavinėse – jie atsivežė elektrines spirales vandeniui stiklinėse kaitinti. Visi vienu metu jas įjungė, ir nuo elektros tinklo perkrovos dingo elektra. Šviesos nebuvo iki pat ryto. O rytą dar ir vanduo buvo užsuktas. Atėjęs santechnikas bandė „pirštais“ paaiškinti, kaip naudotis tualetu bei dušu be vandens... Šias, švelniai tariant, nepatogumus keliančias aplinkybes reikėjo kaip nors sau pateisinti, kitaip nesibaigianti destrukcija grasino palaužti paskutinius valios likučius. Paradoksalu, bet padėjo staiga prisimintas faktas, kurį nugirdau kelionės metu: Barletos miestą jau ilgai valdė komunistai. Šis faktas situaciją nušvietė tam tikra logika, viskas susidėliojo darnioje priežasčių ir pasekmių rikiuotėje ir F.Chopino partitūra tapo žymiai aiškesnė (juokiasi). Svarbiausia – visa tai nesutrukdė sėkmingam pasirodymui Barletos senojo teatro salėje. Su neapsakomu džiaugsmu pianistas daugybę kartų bėgo lankstytis prieš entuziastingą publiką. Neįmanoma pamiršti, kokia laime ir dėkingumu švytėjo jo veidas po koncerto! Žinoma, ši sėkmė vargu ar būtų įmanoma be orkestro muzikantų didžiulio palaikymo.

Yra ir kitų įsimintinų šio turo įvykių, tarp kurių – G.Rossini „Messa di Ravenna“ pirmas atlikimas Calabria regione, „Karaliaus Edipo“ atlikimas Bari mieste (tikėtina, taip pat pirmas), P.Čaikovskio, D.Šostakovičiaus ir R.Wagnerio kūrinių atlikimas centrinėje Italijoje, pietuose (Lamezia Terme, Regia Calabria) ir Sicilijoje (Vittoria, Ragusa, Messina). Nepaprastai įdomi buvo pažintis su solistais – jau minėtu pianistu F.Monopoli, vokalistais – bosu iš Estijos Mati Palmu, Ukrainos mecosopranu M.Poliščiuk, ir, žinoma, mūsiškiu tenoru Algirdu Janutu. Šis turas vyko jau pamažu grimztant į praeitį galimybėms lengvai užsidirbti Vakaruose, kai mūsų artistai pasitenkindavo tokiais mažais atlyginimais, kad prodiuseriams pavykdavo net iš simfoninių koncertų gauti piniginės naudos. Dar kelerius metus anksčiau Dante Anzolini turėjo panašią mūsų teatro gastrolių viziją, tik tada toks planas būtų žymiai finansiškai palankesnis atlikėjams, nes „mūsų“ ir „jų“ pajamų dydžio skirtumas buvo tiesiog astronominis. Metams bėgant situacija rinkoje keitėsi, galiausiai toks užsieninių turų organizavimo „koziris“ išnyko visai.

Neįkainojama patirtis – Kokius žymiausius dirigentus teko sutikti? Į ką lygiuojatės?

– Į Sankt Peterburgo konservatorijos profesorių Avenirą Michailovą: jis dar mano studijų laikais lankėsi mūsų choro klasėje, stulbino visus savo meninės skvarbos gilumu. Turėjau su juo individualių užsiėmimų, labai drąsinančių ir

motyvuojančių. Jau minėjau apie didžiulį žinių ir įgūdžių užtaisą, gautą iš prof.

J.Aleksos. Neįkainojama patirtis su prof.

H.Rillingu. Gyvai klausiausi Kurto Masuro, Simono Rattle’o, Genadijaus Roždestvenskio, Jurijaus Temirkanovo, Fabio Luisi, Marco Albrechto diriguojamų koncertų ir operos spektaklių. Dėkingas likimui, kad teko bendradarbiauti su D.Anzolini. Taip pat su didžiausia padėka prisimenu savo fortepijono dėstytoją Michailą Fronckevičių. ►

Su žmona Karina Novikova.

Asmeninio albumo nuotr.

Kelte į Smiltynę.

Asmeninio albumo nuotr.

21

MUZIKA

◄ O kiek dabar visko galima ar „YouTube,

ar „Operavision“, ar „Mezzo“ kanalu pamatyti! Įdomu, ar visas tas lobynas taip ir liks visiems prieinamas, be apribojimų?

– Ar galite pakovoti už savo teises, jei to prireikia? Išsakyti galbūt kažkam nepatinkančią nuomonę?

– Tekdavo pakovoti ir „dėl teisybės“, ir „prieš valdžią“... O kam neteko?

– Kokį chorinį kūrinį jums dar norisi „pačiupinėti“?

– Be to, ką jau esame atlikę, – I.Stravinskio „Psalmių simfoniją“, J.S.Bacho Mišias H-moll, „Pasiją pagal Joną“, L.Janačeko „Glagolitines mišias“, gal kada nors ir K.Pendereckio „Pasiją pagal Luką“, šiuolaikinių lengvesnio žanro kūrinių...

– Kiek kalbų mokate?

– Nedaug. Lietuvių, rusų, kalbu, rašau ir skaitau angliškai (bet ką šiais laikais tuo gali nustebinti?). Kitos kalbos – apgraibomis, pradmenų lygiu. Na, ukrainietiškai suprantu skaitydamas, dar lenkiškai.

Pamažu mokausi vokiečių kalbos, galiu fonetiškai perskaityti prancūzišką tekstą (to netrukus prireiks darbe), bet tai nėra kalbų valdymas.

Su sūnumi Eugenijumi.

Susitikimai Anglijoje – Kūrėte muziką Michaelo Lane’o trumpo metražo filmui „Rankos“?

– Šiame filme „veikia“ skirtingų rasių atstovų rankos. Galima tai pavadinti rankų šokiu arba rankų baletu... Filmo režisierius M.Lane’as – mano bičiulis iš Lesterio miesto Anglijoje. Miestas, beje, pasižymi daugybės skirtingų tautų, rasių ir kultūrų taikiu, harmoningu sambūviu. Filmas kaip tik apie tai.

Buvau gavęs sumontuotą vaizdo medžiagą, kuriai reikėjo parašyti muziką. Toks truputį „atvirkštinis“ variantas, kai ne pagal muziką šokama, bet „šokis“ išprovokuoja muziką.

Filmas apvažiavo daugybę festivalių, viename iš jų – Los Angeles Film Feedback Festival – 2018 m. gegužę gavo geriausios muzikos apdovanojimą.

– Papasakokite apie projektą „Karo Requiem“. Ar tai – gyvenimo svajonės išsipildymas?

22

Su anūke Ūla.

– Šiam monumentaliam B.Britteno kūriniui nemažai laiko skyriau dar studijų metais.

Jo premjera suskambėjo naujoje Koventrio miesto katedroje, pastatytoje šalia karo metu subombarduotos senosios, gotikinės, griuvėsių. Tada tai buvo nepasiekiamai toli, už geležinės uždangos. Svajonė tą vietą aplankyti net nesibeldė į sąmonę. Apie dalyvavimą šio kūrinio įgyvendinimo procese gal ir buvo galima pasvajoti, tačiau kaip

turi susiklostyti aplinkybės, kad tai įvyktų – sąmonė taip pat nieko nekuždėjo. Kūrinys daugiasluoksnis, reikalauja didžiulių atlikėjų pajėgų – didelio simfoninio orkestro, didelio mišraus choro, kamerinio orkestro, vaikų choro, solistų, vargonų. Muzika labai komplikuota, tačiau ir nepaprastai paveiki, sukrečianti.

Tiek Koventrio miestą Anglijoje aplankyti, tiek „Karo Requiem“ projekte dalyvauti vis

MUZIKA

Su anūku Antony.

dėlto pavyko. 2018 m., minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį, šis kūrinys buvo atliktas Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje (Klaipėdoje). Lietuvai atstovavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras. Apie seną svajonę paruošti šį kūrinį dar 2014 m. buvau užsiminęs Pomeranijos teatro vadovui Dirkui Löschneriui per susitikimą po vienos iš mūsų teatro premjerų. Džiugu, kad jis atkreipė dėmesį į gerą mūsų choro profesinį parengimą. Ir po ketverių metų gavome kvietimą dalyvauti projekte. Paprasta, tiesa?

Žengia muzikos keliais – Gal sukauptą muzikinę patirtį perima jūsų vaikai?

– Mano vaikai taip pat žengia muzikos keliais. Sūnus Eugenijus gyvena Berlyne ir dirba garso redagavimo programinės įrangos kompanijoje „Bitwig“. Taip pat jis, kaip minėjau, yra didžėjus – DJ Genys.

Su dukromis Marija ir Julija.

Vyresnioji duktė Julija baigė džiazo vokalo studijas, dirba muzikos mokykloje, ruošia koncertines programas. Jauniausioji Marija baigė populiariosios muzikos (gitaros ir vokalo) studijas Anglijoje, Kembridže. Sieja savo gyvenimą su progresyviuoju roku. Šiuo metu tai jau vos ne elitinis, roko smagurių žanras.

Asmeninio albumo nuotr.

turi labai gerą ritmo ir „kvadrato“ pojūtį, taip pat aštrią muzikinę klausą.

– Jūsų trys atžalos gyvenimą susiejo su muzika. Gal buvote griežtas tėvas, verčiantis muzikuoti?

– Muziką visi trys pasirinko, taip pat kaip ir aš, ne iš karto. Mokytis vaikystėje didelio potraukio neturėjo, tik kiek subrendę patys taip nusprendė.

– Jūsų veiklos tiek daug, kad keliems žmonėms užtektų. Ar randate laiko bent miegui?

– O, kad dar mokėčiau racionaliai laiką planuoti, kiek daug įdomaus būtų galima papildomai nuveikti! Vienas įdomesnių laisvo laiko leidimo būdų pastaruoju metu – dalyvavimas Beno Šarkos „vaidenimuose“. Štai kur spontaniškos energijos liejimui, laisvai improvizacijai, nežabotų emocijų gelmei ir subtiliausių atmosferų kūrimui atvira plačiausia erdvė! Paradoksas: „vaidenimaisi“ vyksta rūsyje.

– Ką dainuojate su anūkais? Juk turint tokį garsų ir muzikalų senelį galima tikėtis ypatingų lopšinių ir dainelių.

– Anūkai, kaip ir vaikai, – labai muzikalūs. Devynerių Ūla gaudo klavišų toną dar nespėjus klavišo paspausti. Gali greitai atkartoti vingiuočiausią melodiją. Šešerių berlynietis Antony jau linksmai repuoja,

– Nesigailite nieko ir nieko savo gyvenime nekeistumėte, jei būtų tokia galimybė? Kas jums yra gyvenimo prasmė?

– Nekeisčiau nieko. Gyvenimo prasmė – toks patetiškas dviejų žodžių junginys: antrojo esmė slypi pirmajame (juokiasi).

Gyvenimo kredo: jei žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus.

23

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Knyga apie ope r Klaipėdos universiteto leidykla kovą išleido muzikologės Daivos Kšanienės knygą „Lyg nužengusi nuo Rubliovo freskos“. Operos solistė Ona Glinskaitė“. Prasidėjęs karantinas sutrukdė šį leidinį viešai pristatyti muzikinei visuomenei ir jis dar nespėjo plačiau pasklisti, tačiau netenka abejoti, kad netrukus skaitytojai atkreips į jį deramą dėmesį. Juk knygos herojės gyvenimas – dalis Lietuvos, kartu ir Klaipėdos kultūros istorijos, kurią verta žinoti ir branginti.

Naujausia muzikologės prof. D.Kšanienės monografija – apie operos solistę, vokalo pedagogę O.Glinskaitę, sovietmečiu sukūrusią daug pagrindinių vaidmenų Sankt Peterburgo Marijos teatre, sugrįžusią į gimtąją Lietuvą ir apsigyvenusią Klaipėdoje.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Kad neliktų užmarštyje Su dainininke ir pedagoge O.Glinskaite Klaipėdoje teko susidurti daugeliui solistų, choristų, muzikos mokytojų, Klaipėdos universiteto, taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų bei pedagogų.

Vieni apie ją beveik nieko nežinojo ir iki 24

šiol mažai ką žino, kiti buvo viena ausimi girdėję apie jos šlovingą praeitį garsiojoje Sankt Peterburgo Marijos teatro scenoje, bet nieko tikra negalėjo pasakyti. Geriausiai su jos teatrine veikla buvo susipažinusios artimiausios draugės – Liuda Kuraitienė, Janina Neniškytė ir Daiva Kšanienė, kurias sieja bendra profesija ir bajoriška kilmė.

Retkarčiais susirinkdavusios prie puodelio kavos, jos aptardavo muzikinio gyvenimo aktualijas, išsikalbėdavo ir apie prabėgusius metus. Kuklioji O.Glinskaitė taip pat pasidalydavo įdomesniais fragmentais iš savo spalvingos praeities, nors nemėgo nei girtis,

nei kuo nors iš kitų išsiskirti. Draugės jos klausydavosi su susidomėjimu ir negalėjo patikėti, kad jų kolegė dainavo su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Tuomet L.Kuraitienei ir kilo mintis – būtinai reikia įamžinti šios dainininkės gyvenimą. Sumanymui pritarė ir J.Neniškytė. Abiejų akys nukrypo į D.Kšanienę – Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoją, daugybės straipsnių ir šešių knygų autorę, aktyvią Klaipėdos visuomeninio gyvenimo dalyvę.

Tačiau muzikologė šią idėją sutiko labai atsargiai. Ji puikiai suprato – norint parašyti knygą, reikia turėti pakankamą kiekį medžiagos – spektaklių anotacijų, recenzijų, afišų, nuotraukų, darbinės veiklos dokumentų, amžininkų atsiminimų. Juk vien pokalbių su dainininke ar jos atsiminimų neužteks. Todėl ilgą laiką šis sumanymas pleveno ore, net atrodė, kad nėra jokių galimybių jį realizuoti.

Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad tos minties visiškai atsisakyti nėra lengva. Ji nuolat kirbėjo, žadindama smalsumą, norą kuo daugiau sužinoti apie Sankt Peterburgo konservatoriją ir Marijos teatrą, artimiau susipažinti su dainininkės kilme, šeima, scenine karjera. D.Kšanienė ėmė kalbinti asmenis, su kuriais O.Glinskaitė buvo susidūrusi studijuodama vokalą, ruošdama operinius vaidmenis, dirbdama pedagoginį darbą. Jų sąrašas itin ilgas – pradedant muzikologu Jonu Bruveriu, dirigentais Juozu ir Stasiu Domarkais, Algiu Jonu Lukoševičiumi, mieste prie Nevos režisūrą studijavusiu Eligijumi Domarku, Sankt Peterburgo I pedagoginės mokyklos dėstytoja Tatjana Grišanova, Marijos teatro solistais Liudmila Filatova, Vladimiru Kravcovu, darbuotoja

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

e ros primadoną

Afiša 1964 m. koncerto, kuriame dalyvavo Sankt Peterburgo konservatorijos studentė O.Glinskaitė.

O.Glinskaitė Margaritos vaidmenyje Ch.Gounod operoje „Faustas“.

O.Glinskaitė Paminos vaidmenyje W.A.Mozarto operoje „Užburtoji fleita“.

Olga Ovečkina ir baigiant kompozitoriumi Vytautu Laurušu bei artima O.Glinskaitės studijų drauge Rita Hiksaite-Šniukiene.

Naudingomis gairėmis tapo pačios solistės parašyti atsiminimai. Deja, juose trūko datų, pavardžių, iš autobiografijos buvo dingę svarbūs gyvenimo epizodai. Ir D.Kšanienė pasiryžo pati ieškoti trūkstamos medžiagos. 2018 m. ji nuvyko į Sankt Peterburgą, kad susipažintų su šio miesto istorija ir pavaikščiotų O.Glinskaitės išmintais takais. Jai pasisekė išanalizuoti Marijos teatro Meno tarybos posėdžių protokolus, direktorių įsakymus, darbo sutarčių dokumentus, repertuarą ir parsivežti į Klaipėdą daug vertingos dokumentikos. Intensyvus darbas rašant knygą truko dvejus metus.

kai iš totorių genčių kilusi giminė pasklido po Rusiją, Ukrainą, Lenkiją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Pirmasis iš Glinskių Lietuvos istoriniuose šaltiniuose yra minimas Borisas Ivanovičius – kunigaikščio Švitrigailos bendražygis, vėliau ir jo vaikaičiai – Ivanas, Mykolas, Vasilijus, pastarojo dukra Elena. Šios giminės istoriją D.Kšanienė ir apžvelgia pirmajame knygos skyriuje, išryškindama neeilinę Renesanso epochos asmenybę – kunigaikštį Mykolą Glinskį – karvedį, valstybės veikėją, dvaro maršalką, gavusį išsilavinimą Italijoje ir kalbėjusį pagrindinėmis Europos kalbomis. Jo tragedija buvo blaškymasis tarp Lietuvos ir Rusijos, katalikybės ir stačiatikybės, siekis įgyti kuo daugiau valdžios ir turtų, kuris nutrūko Maskvos kalėjime. Jo dukterėčiai, iš LDK kilusiai Elenai, pavyko kuriam laikui įsitvirtinti aukščiausiuose Maskvos valdžios sluoksniuose, tačiau ir ši gyvenimą baigė ne savo mirtimi. Knygos autorė taip pat aptaria Elenos sūnaus Ivano Rūsčiojo charakterio

formavimąsi, intrigomis pagrįstą Rusijos kunigaikščių bendravimą su Glinskių giminės palikuoniais.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ši knygos dalis mažai ką turi bendra su dainininke O.Glinskaite – juk viskas buvo taip seniai, dar viduramžiais. Bet netrukus, skaitant kitus skyrius, tenka įsitikinti glaudžiais praeities ir dabarties saitais. Solistės šeimoje atmintis apie Glinskių giminę buvo perduodama iš kartos į kartą. O su ja – ir pagrindiniai šios dinastijos bruožai: užsispyrimas, kovingumas, užsibrėžto tikslo siekimas, aristokratiška laikysena. Solistė prisimena pasakojimus apie savo proprosenelius, atmintis „užkabina“ ir prosenelį Aloyzą, senelį Placidą bei močiutę Teklę, nekalbant jau apie tėvą Juozą ir motiną Oną Ratautaitę-Glinskienę. Muzikologė rašo: „Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais (1990), legitimavus bajorus, O.Glinskaitei, turinčiai visus kilmę įrodančius dokumentus, identifikuoti savo aristokratišką kilmę buvo nesudėtinga.“ ►

Iš kunigaikščių dinastijos O.Glinskaitės genealoginio medžio šaknys siekia labai senus laikus – net XIII–XIV a.,

25

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

O.Glinskaitė Tatjanos vaidmenyje P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. ◄ Žvelgiant į šiame leidinyje išspausdintus kunigaikščių Glinskių portretus, nejučiomis kyla mintis ieškoti ir išorinių bruožų, kuriuos galėjo paveldėti dainininkė. O jų yra akivaizdžių. Bet apie tai gali spręsti patys skaitytojai.

Nuo Siesikų iki Peterburgo O.Glinskaitė gimė 1939 m. gegužės 13 d.

Toliūnų kaime Ukmergės apskrityje, mokėsi Siesikų vidurinėje mokykloje, kur stebino visus savo gražiu balsu. Paraginta artimųjų, 1956 m. įstojo į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos (dabar konservatorija) Vokalo skyrių. Po ketverių metų sėkmingai jį baigė ir atrado savyje ryžto stoti į garsiąją Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) konservatoriją.

Aprašydama šiuos solistės gyvenimo tarpsnius, D.Kšanienė didžiulį dėmesį skiria aplinkai, O.Glinskaitės pedagogams ir draugams, paskatinusiems ją drąsiai siekti užsibrėžto tikslo. Vienas pirmųjų, atkreipęs dėmesį į jos išskirtinius muzi26

O.Glinskaitė Jaroslavnos vaidmenyje A.Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“.

kinius gabumus, buvo Siesikų mokyklos mokytojas, kelerius metus ėjęs direktoriaus pareigas Algis Šmitas. Jis subūrė chorą, vadovavo vokaliniam ansambliui, pats gerai grojo akordeonu ir organizuodavo jaunimo vakarėlius. Jo dėka O.Glinskaitė tapo mokyklos pažiba. Didelę įtaką pasirenkant studijas jai turėjo Siesikų gyventojų Tarnauskų šeimos moralinė parama, artimųjų pastangos. Jiems padedant jaunajai dainininkei pavyko sužinoti stojamųjų egzaminų į J.Gruodžio muzikos mokyklą datą ir laiku nuvykti į Kauną.

Knygos autorė vaizdžiai aprašė stojamuosius egzaminus, kai mergaitė iš kaimo, net nepažindama natų, nustebino komisiją ir iš kelių dešimčių kandidatų pateko į laimingųjų ketvertuką.

Dar knygos pradžioje D.Kšanienė atkreipia skaitytojų dėmesį į talentingus dainininkus, kuriuos yra išugdžiusi Lietuva, – išvardija tuos, kurie tapo šalies pasididžiavimu, ir tuos, kurie, artėjant Raudonajai armijai, buvo priversti pasitraukti į Vakarus, tarsi parodydama, koks galėjo atrodyti Kaunas bei Valstybės opera, jei ne karas. (Tik reikėtų patikslinti, kad

A.Borodino operos „Kunigaikštis Igoris“ spektaklio, rodyto Nicoje 1971 m., afiša.

tokie iškilūs lietuvių solistai kaip Algirdas Brazis, Ona Katkauskaitė (Ana Kaskas) ir Arnoldas Voketaitis niekada iš Lietuvos neemigravo, nes buvo gimę JAV ir ten gyveno). Akivaizdu, norint geriau suprasti sovietinio Kauno gyvenimą, muzikologei teko ne kartą kamantinėti uždaro būdo

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

O.Glinskaitę, siekiant kuo detaliau atskleisti jos laikmečio atmosferą. Remdamasi solistės žodžiais, D.Kšanienė akcentavo tuos pedagogus, kurie labiausiai prisidėjo prie balso ir asmenybės ugdymo, – Aliną Andriuškevičienę, Eleną Martinonienę, Eugeniją Bimbaitę-Ragulskienę, Eleną Okulič-Kazarinienę, koncertmeisterę Sarą Langevičienę. Ji taip pat išvardijo pirmuosius spektaklius, kuriuos dar būdama moksleivė O.Glinskaitė išvydo Kauno muzikinio teatro scenoje ir patyrė tikrą palaimą bei atgaivą. Kelias į šį teatrą „tapo jos svarbiausiu ir nuolatiniu maršrutu“.

Vis dėlto O.Glinskaitės studijos Kaune nebuvo lengvos. Varginant materialiniams nepritekliams, ji negalėjo nuomotis atskiro kambario ar buto, todėl pradžioje teko gyventi pas tetą susispaudus, o vėliau glaustis specialybės dėstytojos A.Andriuškevičienės pastogėje. Deja, čia laukė Pelenės dalia.

Už suteiktą prieglobstį O.Glinskaitei teko atlikti pačius juodžiausius namų ruošos darbus. Ilgai ji taip gyventi nepajėgė, tad vėl apsistojo pas tetą ir sėkmingai baigė mokyklą.

Jos tolesnius mokslus Sankt Peterburgo konservatorijoje lėmė keli atsitiktinumai – peterburgiečių iš N.Rimskio-Korsakovo muzikos mokyklos apsilankymas Kaune ir atsakomasis „gruodžiukų“ vizitas Sankt Peterburge. Į kauniečių delegacijos sudėtį buvo įtraukta ir O.Glinskaitė, kuriai pavyko išvysti du spektaklius Marijos teatre. Vėliau ji prisiminimuose rašė: „Išgirdau ir pamačiau, kas tai yra tikras teatras, tikra publika, tikras pasisekimas. Bet tuomet nė į galvą neatėjo, o ir negalėjo ateiti mintis, kad aš pati kada nors dainuosiu Marijos teatro scenoje.“ Į Kauną ji grįžo vedama drąsios minties – reikia bandyti patekti į ypatinga aura apgaubtą šio miesto konservatoriją – seniausią tokio pobūdžio mokymo įstaigą Rusijoje, dar 1862 m. įkurtą Antono Rubinšteino – pianisto, dirigento ir kompozitoriaus.

Kelias į meno olimpą Prieš pradėdama pasakoti apie O.Glinskaitės studijas Sankt Peterburge, savo knygoje D.Kšanienė supažindina skaitytojus su šio miesto istorija, lietuvių kultūrine veikla jame, su turtinga N.Rimskio-Korsakovo konservatorijos

praeitimi ir dainavimo tradicijomis, išvardija šioje mokslo įstaigoje besimokiusius lietuvių studentus. O jų yra tikrai nemažai. Šį sąrašą būtų dar galima papildyti kompozitoriumi Juozu Žilevičiumi, pianistais Marija Alšlebėnaite ir Kazimieru Dvarionu, dainininke bei aktore Julija Dvarionaite, patikslinti Dauguvietytės vardą, nes ji buvo ne Kotryna, bet Lidija, ir baigė konservatoriją 1920 m., o operos solistė Vladislava Grigaitienė gavo konservatorijos baigimo pažymėjimą ne 1918, bet 1919 m. (daugelyje enciklopedijų yra įsivėlusi ši klaidelė). Bet tai tik smulkmenos, neturinčios tiesioginio ryšio su knygos herojės gyvenimu.

Jei ne ši muzikologė ir jos knyga, šlovės spindulių nutvieksta solistės praeitis būtų pamažu nugrimzdusi į nebūtį.

Apžvelgdama pirmuosius O.Glinskaitės mokymosi metus, D.Kšanienė pagrįstai įvertina jos vokalo dėstytojos Natalijos Bolotinos, tapusios jaunajai dainininkei tarsi mama, nuopelnus. Muzikologė rašo: „Su Ona pedagogė dirbo savaip, pirmenybę teikdama ne tam, kad studentė greitai sužibėtų scenoje ir užsitikrintų ankstyvą sceninę sėkmę, o lėtam, nenutrūkstamam dar nesutvirtėjusio balso lavinimo, ištvermės ugdymo procesui. (...) Užteko vos poros intensyvaus darbo savaičių ir Ona nuostabiai uždainavo.“ Knygos autorė nuosekliai aptaria pedagoginio proceso eigą, O.Glinskaitės koncertinį repertuarą, su kuriuo ji pasirodydavo svarbiausiuose konservatorijos renginiuose, atskleidžia nepavydėtiną dainininkės dalią dalyvaujant sąjunginiame Michailo Glinkos vokalistų konkurse Maskvoje, kai dėl pedagogų tarpusavio nesutarimų jai teko stipriai nukentėti.

Skaitant knygą, į akis krenta intensyvus Sankt Peterburgo konservatorijos muzikinis gyvenimas – nuolat vykdavę akademiniai ir vieši koncertai, Operosstudijos rengiami spektakliai, kuriuose kartu su studentais dalyvaudavo ir profesionalūs atlikėjai, buvo bendradarbiaujama su iš užsienio atvykusiomis operos trupėmis. O.Glinskaitei, rengiant solines

partijas, teko muzikuoti su žymiais Rusijos atlikėjais – pianistu Pavelu Serebriakovu, dainininkais Vladimiru Atlantovu, Igoriu Novološnikovu, Nikolajumi Kalošinu ir kitais. Į D.Kšanienės akiratį pateko ir lietuvių studentės bendrakursiai, draugai, tarp kurių buvo tokios įžymybės kaip Jelena Obrazcova, Irina Bogačiova, Jevgenijus Nesterenka. Su jais O.Glinskaitė palaikė nuoširdžius profesinius ryšius, jau nekalbant apie savo tautiečius – Ritą Hiksaitę, J. ir S. Domarkus. 1964 m. Lietuvos filharmonija, ieškodama orkestrui dirigento, pakvietė bebaigiantį studijas J.Domarką atvykti į Vilnių ir surengti koncertą, o šis savo ruožtu pasiūlė jame dalyvauti ir O.Glinskaitei. Koncerto klausęsis kultūros ministras Juozas Banaitis, tarpukario metais studijavęs chorvedybą ir grojimą violončele Kauno konservatorijoje, liko sužavėtas ir jaunuoju dirigentu, ir soliste, kuriai prašė perduoti šiuos žodžius: „Čia – antroji V.Grigaitienė.“ Tai buvo tarsi užuomina, kad būsimai absolventei tik panorėjus atsivers Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro durys.

Bet tuomet O.Glinskaitė apie tai dar negalvojo. Pirmiausia jai reikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, be to, nesinorėjo staigiai atsisveikinti su senąja Rusijos sostine. Kaip rašo D.Kšanienė, vėl įsikišo pats likimas, atvedęs solistę į meno olimpo viršūnę.

Marijos teatro scenoje Svajoti patekti į Marijos teatrą (tuomet Leningrado S.Kirovo valstybinis akademinis operos ir baleto teatras) išdrįsdavo nedaugelis. Juk jis buvo lyginamas su Maskvos Didžiuoju, Milano La Scala, Londono Covent Garden Opera ir Bairote R.Wagnerio įkurtu teatru. Į Sankt Peterburgo sceną patekdavo tik patys ryškiausi atlikėjai, sąjunginių ir tarptautinių konkursų laureatai. Marijos teatre teko dainuoti vos keliems lietuviams. Ir D.Kšanienė skaitytojams pateikia jų biografijas – pirmiausia supažindina su mažai Lietuvoje girdėta soliste Evelina Sirvydaite-Sonchi, dainavusia jame 1890–1896 m., primena Kipro Petrausko, savo balsu žavėjusio peterburgiečius 1911–1920 m., šlovę ir Valentino Adamkevičiaus toje pat scenoje ► 27

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

O.Glinskaitė kone du dešimtmečius buvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros vedėja. ◄ praleistą intensyvų artisto karjeros laikotarpį – 1950–1954 m. O.Glinskaitė juos visus pralenkė – ji kaip operos primadona olimpo viršūnėje išsilaikė net 16 metų ir sukūrė kelias dešimtis vaidmenų. Jų apibūdinimui D.Kšanienė savo knygoje skiria daugiausiai vietos, remdamasi Sankt Peterburgo ir užsienio recenzentų atsiliepimais.

O.Glinskaitė savo veiklą Marijos teatre pradėjo kaip lyrinis, o pabaigė kaip dramatinis sopranas. Atitinkamai išsirikiavo ir jos vaidmenys, pradedant Žyne G.Verdi operoje „Aida“. Vėliau buvo Tania E.Napravniko „Dubrovskyje“, Poloviečių mergaitė – A.Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“, grafienė Čeprano – G.Verdi „Rigolete“, Pamina – W.A.Mozarto „Užburtojoje fleitoje“, Margarita – Ch.Gounod „Fauste“, Mikaela – G.Bizet „Karmen“, Elza – R.Wagnerio „Lohengrine“, Amelija – G.Verdi „Kaukių baliuje“, Leonora – „Trubadūre“ ir Elisabeta „Don Karle“, Marija – P. Čaikovskio „Mazepoje“ ir kt. Knygos autorė ypač išskiria du šios solistės sukurtus personažus O.Čaikovskio operose – Tatjaną „Eugenijuje Onegine“ ir Lizą „Pikų 28

damoje,“ kuriuos ji atliko daugybę kartų.

Muzikologė rašo: „Klausytojams ir muzikinei kritikai ypač imponavo pagarbus solistės požiūris į „Eugenijaus Onegino“ partitūroje užfiksuotus niuansus, tikslus visų kompozitoriaus nurodymų laikymasis. (...) Visuomenę taip žavėjo O.Glinskaitės sukurtas paveikslas, kad SSRS paštas išleido atviruką su solistės nuotrauka Tatjanos vaidmenyje, tas atvirukas didžiuliu – net 10 tūkst. tiražu – pasklido visoje šalyje.“ D.Kšanienė akcentuoja ir didžiules dainininkės pastangas, įdėtas atliekant itin dramatišką Lizos vaidmenį. Solistė, prieš eidama į sceną, gerai įsigilino į savo herojės charakterį, taip pat operos libretą, parašytą remiantis A.Puškino apysaka.

Vaikščiodama senosiomis Sankt Peterburgo gatvėmis, ji ieškojo lošimo namų, kuriuose Germanas surado mirtį, ir tiltelio, nutiesto per Žiemos kanalą, nuo kurio Liza puolė į tekančius vandenis. „O.Glinskaitė sukūrė ypač ryškų, vientisą Lizos paveikslą, subtiliai ir muzikaliai perteikdama herojės atvirumą, dvasios kilnumą, nuoširdumą, meilę bei didžiulę valią. Demonstruodama neeilinę vokalo kokybę ir vaidybą, ji gebėjo įsilieti į bendrą operos darną, atrasti glaudų santykį su scenos partneriais.“ Marijos teatro publika yra itin reikli, kartais ir negailestinga. Melomanai, mintinai žinodami muzikines partijas, eina į spektaklius norėdami palyginti pagrindinių vaidmenų atlikėjus, juos pagirti ar supeikti, pasigėrėti pastatymu ar juo nusivilti. Ypač nelengva buvo O.Glinskaitei, kaip kitatautei, įtikti žiūrovams, įkūnijant scenoje rusiško charakterio moteris – Eleną J.Šaporino „Dekabristuose“ ir Jaroslavną A.Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“. Bet ji, įsigilinusi į vaizduojamojo personažo epochą, mokėdama tinkamai nešioti teatrinį kostiumą, muzikaliai tiksliai atlikdama vokalines partijas, pakerėdavo žiūrovus. Matyt, dainininkei padėjo ir kunigaikščių Glinskių genai.

Apie tai liudija po spektaklių ją pasiekę laiškeliai, pagiriamieji režisierių ir orkestro dirigentų – V.Kalentjevo, G.E.Dalgato, R.Tichomirovo, J.Sokovnino – žodžiai.

Šlovės spinduliuose D.Kšanienės minčių dėstymo eiga nėra nuobodi. Premjerų ir įsimintinų spektaklių apibūdinimą ji paįvairino

O.Glinskaitės gastrolių bei koncertinių kelionių aprašymais. O jų būta tikrai daug. Apsilankymai sąjunginėse respublikose – Armėnijoje, Baltarusijoje, Kirgizijoje, Latvijoje – kaitaliojosi su renginiais, vykusiais užsienyje – Anglijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje... O Rusiją teko išraižyti skersai ir išilgai. Ne kartą koncertuota ir Lietuvoje. Klausytojai dėkingumą solistei išreikšdavo ovacijomis, šūksniais, gėlėmis, prašydavo autografo, o žurnalistai spausdino jos nuotraukas kultūrinio gyvenimo apžvalgose. Beje, 1968 m. vokiečiai, leisdami žymiausių TSRS atlikėjų albumą, šalia M.Pliseckajos, G.Višnevskajos bei kitų įžymybių išspausdino ir O.Glinskaitės fotografiją.

Knygoje atkuriamos ne tik sceninio triumfo akimirkas, bet ir nelengva atlikėjų dalia kelionėse už geležinės uždangos, kai bendradarbiai sekdavo vienas kitą, o paskui rašydavo ataskaitas KGB. Muzikologė praveria langelį ir į asmeninio O.Glinskaitės gyvenimo erdvę, pabrėžia jos tvirtą pasiryžimą likti lietuve, nors būta siūlymų jai tapti Ana Glinskaja.

Nepaisant lietuviškos pavardės ir kuklumo, dainininkė sugebėjo patekti į aukščiausiai kotiruojamų atlikėjų trupę, susitikti su įdomiais žmonėmis, pasaulinio lygio žvaigždėmis. Tarp jų buvo ir Metropoliteno operos solistas Jerome’as Hinesas, „Fauste“ atlikęs Mefistofelio partiją ir po spektaklio ant programėlės užrašęs širdingus žodžius Margaritos vaidmens atlikėjai. Dainininkei taip pat pasitaikė reta proga su kolegomis apsilankyti prabangiame kruiziniame laive „America – Norge Line“, dalyvauti peterburgiečiams skirtame pobūvyje ir net iš kapitono, jos talento gerbėjo, gauti dovanų amerikietišką „Aidos“ plokštelių rinkinį. Iš įvairių susitikimų jai ypač įstrigo 1966 m. įvykusi pažintis su Maria Callas, apsilankiusia Marijos teatre.

Primadoną lydėjo aukšti pareigūnai ir teatro vadovai. Į jos garbei surengtą iškilmingą priėmimą restorane pateko vos vienas kitas atlikėjas, bet laimė nusišypsojo ir lietuvaitei, kuri iki šiol prisimena kiekvieną įžymiosios viešnios žodį.

D.Kšanienė paliečia ir paskutiniuosius O.Glinskaitės kūrybinės veiklos metus Marijos teatre. Jie buvo itin skaudūs, nes,

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

pasikeitus teatro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, pradėjo keistis ir trupės sudėtis. Solistė suprato – šios scenos uždanga jai nusileido visam laikui. Tačiau noras dainuoti neišblėso. Tad beliko atsisveikinti su Sankt Peterburgu, kuriame prabėgo daugiau nei 20 pačių gražiausių bei kūrybingiausių metų, ir pradėti naują gyvenimo etapą.

Grįžus į tėvynę O.Glinskaitė ne kartą buvo kviečiama įsikurti Lietuvoje, jos karjeros pradžioje Kultūros ministerija net vedė derybas su Marijos teatru, tikėdamasi priversti talentingą dainininkę grįžti į tėvynę.

Tačiau, kai pati solistė nutarė tai padaryti, situacija jau buvo pasikeitusi – Lietuvos operos ir baleto teatrui, vadovaujamam Virgilijaus Noreikos, tuomet sopranų nestigo. Tai sužinojusi dainininkė sunkiai galėjo tuo patikėti, bet ilgai sielotis nebuvo kada – reikėjo ieškoti išeities. Ir ji buvo rasta, kai pagalbos ranką ištiesė seni bičiuliai, pasiūlę jai atvykti į Klaipėdą.

Ji pasinaudojo šiuo kvietimu ir 1983 m. tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų (vėliau Klaipėdos universiteto, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas) pedagoge. Buvo nelengva po Sankt Peter-

burgo ir jame kunkuliuojančio muzikinio gyvenimo priprasti prie niūraus, kaip tada atrodė, Lietuvos uostamiesčio. Tačiau keitėsi laikai, valdžios, kito ir O.Glinskaitės požiūris į naują aplinką bei darbą.

1991 m. ji ėmė vadovauti ką tik susikūrusiai Dainavimo katedrai ir šias pareigas kaip docentė, o vėliau ir kaip profesorė ėjo iki 2010 m.

Daugiausia laiko ir energijos ji skyrė savo studentams – juos mokė nesiblaškyti ir besąlygiškai pasiaukoti savo profesijai.

Neužmiršo ji ir scenos – rengė rečitalius, dainavo kartu su savo studentais ir kolegomis, kaip vokalo pedagogė ne vienerius metus darbavosi su „Aušrinės“ choristėmis. Didžiausią džiaugsmą jai teikė sėkmingi studentų pasirodymai.

Todėl neatsitiktinai D.Kšanienė pakalbino du iš jų – tarptautinių konkursų laureatą Igorį Bakaną ir Klaipėdos muzikinio teatro solistę Aureliją Dovydaitienę, kurie pasidalijo su ja, o ši – ir su skaitytojais savo įžvalgomis.

Knygą autorė baigia tarsi apmąstymu, o kartu ir apgailestavimu, kad mes visi, skubėdami gyventi, retai kada stabtelime prie žmonių, kurie nešvyti iš TV ekranų ir patys nesireklamuoja, bet yra nusipelnę didžiausios pagarbos, kaip jos herojė, savo talentu, darbštumu, ilgamečiu kūrybiniu darbu palikusi ryškų pėdsaką muzikinės kultūros baruose. Ši knyga yra tarsi bandymas

O.Glinskaitė dainavimo pamokoje su studentu Mindaugu Putna.

Asmeninio archyvo nuotr.

ištaisyti minėtą klaidą ir O.Glinskaitės vardą įrašyti į lietuvių vokalinio meno istoriją.

Post scriptum D.Kšanienės atliktas darbas pasižymi kruopštumu, minties nuoseklumu, kalbos sklandumu, mokslinių metodų taikymu, todėl neabejotinai yra vertingas tiek biografinio žanro, tiek nepažinto muzikinės kultūros etapo atvėrimo požiūriu. Jei ne ši muzikologė ir jos knyga, šlovės spindulių nutvieksta solistės praeitis būtų pamažu nugrimzdusi į nebūtį.

Klaipėdos universiteto leidykla taip pat įnešė savo indėlį, redaguodama, maketuodama ir meniškai apipavidalindama knygą. Šiek tiek apmaudu, kad jos viršelis nėra praktiškas (ant jo pasilieka net švariausių pirštų atspaudai) ir kad leidinys pasirodė tik 100 egzempliorių tiražu. Jų vos pakaks autorei ir buvusiems O.Glinskaitės studentams, artimiesiems, leidybą rėmusiai bendrovei „Baltnautic Shipping“ bei finansinę pagalbą suteikusiems asmenims – Irenai ir Valdui Račilams, Ritai ir Domui Šniukams. Ar jų užteks kultūros bei mokslo įstaigoms, bibliotekoms, galų gale didiesiems knygynams? Ar dalis egzempliorių neužsigulės Klaipėdos universiteto knygynėlyje?

Koncerto, įvykusio O.Glinskaitės jubiliejinio gimtadienio proga, afiša.

29

DAILĖ

Jaunosios grafikės kūrinių ciklą inspiravo Danės upė Gavusi Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno kūrėjo stipendiją, menininkė Ugnė Nagrockaitė šiemet sukūrė paveikslų ciklą „Upės akimis“, kurį balandžio pradžioje planavo pristatyti Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje. Tačiau, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, dėl koronaviruso paskelbus karantiną, parodą teko perkelti į virtualią erdvę, kur ją galima pamatyti ir dabar.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Svarbi gyvenimo dalis Jūra klaipėdiečiams yra įprasta kasdieniško gyvenimo dalis. Vasarą mėgaujamės saulėtais paplūdimiais, pavasarį ir rudenį – smagiais pasivaikščiojimais, žiemą – audromis ir štormais. Tačiau, kad ir kokia miela ji būtų, kažin, ar įmanoma jūrą prisijaukinti: vieną dieną ji romi ir draugiška, kitą – atšiauri ir labai pavojinga. Visais laikais glaudesnis, ramesnis ir draugiškesnis žmonių santykis buvo su upe. Istoriškai dauguma miestų glausdavosi ne prie jūrų, o prie upių.

Danės upė žymi Klaipėdos miesto pradžią: 1252 m. jos žiotyse buvo pastatyta pilis ir ėmė kurtis miestas. Prie Danės formavosi miesto branduolys. Prie upės apsigyveno žmonės, kūrėsi laivų statyklos, čia imta statyti prekybinius laivus ir prekių sandėlius.

XVIII a. pradžioje kasmet į Danės uostą įplaukdavo kelios dešimtys burlaivių. Danė buvo neatsiejama miesto istorinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis, susitikimų, pramogų ir trumpų kelionių vieta. Klestėjo upinis turizmas, panorėjęs galėjai nuo miesto centro nuplaukti į Tauralaukį ir pasivaikščioti karalienės Luizės takais.

30

Šiandienos situacija kitokia: uostas iš upės pasitraukė, laivais Danėje džiaugiamės tik per laivų paradus, upinio turizmo atgaivinimo planai iki šiol dulka valdininkų stalčiuose, o vienintelis krantinėje išlikęs burinis laivas – tik miesto simboliu tapusi barkentina „Meridianas“.

Tiesa, vyresni klaipėdiečiai dar pamena tarp dviejų tiltų stovėjusį gelžbetoninį monstrą – restoraną „Regata“, nuskendusį po vienos rudens audros 1992 m. Tai tiek ir teliko iš Danės uosto. Bet yra ir gerų pokyčių.

Džiugina, kad niekur nepasislinko miesto branduolys – upė išliko miestą vienijančiu, jį reprezentuojančiu simboliu. Išgražėjusios Danės krantinės, išpuoštos knechtais ir vardiniais suoleliais, dabar yra mėgstama klaipėdiečių pasivaikščiojimų vietą, o senoji perkėla, esanti toje vietoje, kur upė įteka į Kuršių marias, svarbi norintiems iš Klaipėdos patekti į Smiltynę, aplankyti Neringą ar Lietuvos jūrų muziejų. Į Danės krantinę persikėlė ryškiausi miesto renginiai: kasmetės Jūros ir folkloro šventės, gatvės teatro, džiazo, o dabar jau ir šviesų festivaliai. Upė tebėra labai svarbi ir miesto, ir kiekvieno klaipėdiečio gyvenimo dalis.

Būtent žmogaus santykį su upe savo kūrybiniame projekte „Upės akimis“ vizualizuoja grafikė U.Nagrockaitė. Jos darbų ciklą „Upės akimis“ dabar galima pamatyti bibli-

otekos tinklalapyje https://www.biblioteka. lt/lt/galerija. Ta proga – pokalbis su autore.

Duoklė gimtajam kraštui – Klaipėdiečiams ir miesto svečiams gėrėtis jūra yra tarsi privaloma: retas išsiruošia į pajūrį be fotoaparato, rimti kūrėjai čia visada atranda siužetų tapybai, motyvų muzikos kūriniams, idėjų poezijai ir prozai. Jūsų kūrybinio ciklo ašis – upė. Kodėl?

– Danės upė – miesto centre esantis vandens organizmas, ji turi savo gyvenimo ciklą ir yra sugėrusi Klaipėdos miesto rutiną.

Vasarą upėje treniruojasi irkluotojai, žmonės plaukioja vandens dviračiais, zuja maži laiveliai, kas vakarą tuo pačiu laiku pakeliamas tiltas, vakarais upėje atsispindi Biržos tilto šviesos. Puikiai žinome, kurioje Danės vietoje mirksta gluosnio šakos ar kada Danės vandenis sudrebina Jūros šventės koncertų garsai. Vietiniai mato upę patvinusią, šiaušiamą lietaus, pasidengusią ledu ar aplipusią žvejais. Socialinis kontaktas su upe labai artimas ir man labai įdomus, tad norėjosi jį išanalizuoti ir įamžinti savo kūryboje. Šį projektą įsivaizdavau kaip savotišką duoklę gimtajam kraštui, kurio buvau taip pasiilgusi po studijų užsienyje. ►

DAILÄ–

31

DAILĖ

U.Nagrockaitė. Juoda skrybėlė. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 93 X 75 cm.

Upės gyventojai. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 59 X 84 cm.

32

Keliaujant upe. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 56 X 76 cm.

Rakteliai nuo meilės spynų. 2020. Dro

020. Drobė, aliejus, šilkografija, 55 X 50 cm.

DAILĖ

Buvusio mylimojo pėdsakai. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 93 X 70 cm.

Eilės ir ženklai Danei. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 72 X 85 cm.

33

DAILĖ

Čia gretinamas laikinumas ir amžinybė, tėkmė ir statika, balansuojama tarp lyriškumo, romantiškumo ir diskusijų dėl taršos bei saugumo. Pasirinktos technikos – aliejinė tapyba ir šilkografija – man padėjo atskleisti projekto idėją bei tematinę gelmę. Šios atlikimo technikos yra labai skirtingos – aliejaus ir vandens nesumaišysi, taigi tai jau savaime sukuria įtampą, loginę ir technologinę trintį.

Traukia paslaptimi

U.Nagrockaitė. Meridianas. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 56 X 76 cm.

Dangus. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 60 X 86 cm.

Pasirinko dvi technikas ◄ – Kūrybiniame cikle „Upės akimis” nesigilinate į miesto ir upės istoriją, tiesiogiai neanalizuojate upės ekologinių problemų, tačiau, nekeldama konkrečių tikslų, per žmonių prisiminimus ir su Danės upe susijusius atsitikimus, atskleidžiate upės socialinę ir kultūrinę reikšmę kiekvieno mūsų gyvenime. Kaip subrendo šio ciklo idėja ir kaip jums sekėsi ją kūrybiškai realizuoti?

34

– Upė turi didžiulį istorinį krūvį, ir iš povandeninės perspektyvos „upės akimis“ stebimas šiuolaikinis žmogus bei jo aplinka įgauna kitokių formų. Į vandenį patekus „svetimkūniui“, žmogui priklausančiam daiktui, matyti tiesioginis dviejų skirtingų pasaulių sąlytis. Kad pavaizduočiau šias dvi sferas, pasitelkiau skirtingas kūrybos technikas – aliejinę tapybą ir šilkografiją.

Paveiksluose tapybinėmis priemonėmis sukurta upės sfera – abstrakti, o šilkografijos technika vaizduojami žmonių istorijose minimi į upę įkritę daiktai – figūratyvūs.

– Koks jūsų pačios santykis su upe? Ar tarp žmonių papasakotų istorijų yra ir jūsų istorija? Gal koks nors asmeninis nuotykis inspiravo visą kūrybinį ciklą?

– Danė man labai artima, būdama miesto centre, neišvengiamai su ja susiduriu.

Tekantis vanduo kaskart užburia, nuramina.

Upė traukia ir savo estetika, ir savo paslaptimi, permainingu charakteriu: tai blizga kaip krištolas, tai juoduoja kaip derva, o kartais puošiasi žaliomis girliandomis.

Kol dar mokiausi dailės mokykloje, vieno vasaros plenero mieste metu reikėjo piešti pasirinktą Danės krantinės vaizdelį. Piešiau Žvejo paminklą ir dabartinį merijos pastatą.

Vos baigiau piešinį ir nuėmiau jį nuo segtuvo, vėjas pačiupo jį ir nupūtė į vandenį.

Mano akyse popierius mirko, vis tamsėjo ir sunkėjo, kol galiausiai nugrimzdo į gelmes. Šis atsiminimas ir įkvėpė pirmąjį paveikslą kūrinių cikle „Upės akimis“.

Prisimenu ir dar vieną vaikystės nuotykį: nutrūktgalviškai leidomės dviračiais nuo Jono kalnelio. Vienas mano draugas nesuvaldė dviračio, paleido vairą iš rankų ir dviratis, suraitęs ore žavingą salto, pūkštelėjo į upę. Įdomiausia, kad tas berniukas užaugęs tapo profesionaliu dviratininku.

Atskleisti bendrystę – Kaip rinkote medžiagą savo projektui: darėte apklausą, kalbinote draugus ir pažįstamus, revizavote savo prisiminimus?

– Apklausiau beveik šimtą Klaipėdos gyventojų. Bendravau tiesiogiai, rengiau virtualias apklausas. Buvau maloniai nustebinta, kiek daug išgyvenimų ir prisiminimų susiję su

DAILĖ

Dane ir kaip atvirai, nuoširdžiai žmonės tais prisiminimais dalijosi. Ypač jei diskutuodavome grupėje. Prisiminimus lydėdavo juokas ir klegesys, o kartais netikėtai įsivyraudavo rimtis. Taigi patirtų išgyvenimų ir jausmų spektras – labai platus. Tokie pokalbiai mane artino prie kūrybinio tikslo – atskleisti žmogaus ir upės bendrystę.

– Kiekvienas nuveiktas darbas yra pamoka sau. Ką naujo atradote kurdama šį ciklą, ką sužinojote?

– Kiekvieną kūrybos etapą lydėdavo atradimai. Labiausiai galynėjausi su šilkografijos spaudos technika. Jos išmokau profesionaliose dirbtuvėse Škotijos Roberto Gordono universitete, ten ir susižavėjau šilkografijos procesu, eksperimentiniu jo pobūdžiu.

Klaipėdoje menininkams prieinamų šilkografijos dirbtuvių nėra, supaprastintą jų versiją įsikūriau namuose. Kol prisijaukinau visą įrangą, teko ir vieną kitą ašarą nubraukti. Šilkografija – kruopštus ir kaprizingas procesas, jai reikalingi šviesai

jautrūs emulsija dengti ekranai, kurie vėliau apšvitinami ultravioletine lempa. Taip išgaunamas piešinys tolesniam spausdinimui naudojant dažus.

Užaugino studijos – Menus studijavote užsienyje. Kodėl rinkotės studijas ne Lietuvoje?

– Norėjau pasinaudoti galimybe mokytis specialybės, kurios tuo metu Lietuvoje nebuvo mokoma. Universitetas Škotijoje buvo išskirtinis savo dirbtuvėmis, kurių įrangai skiriamos didelės investicijos.

– Ką jums davė studijos Roberto Gordono universitete?

– Meno rinka Didžiojoje Britanijoje kitokia nei Lietuvoje. Galbūt tam įtakos turi ir tai, kad, didžiųjų aukcionų (Christies, Sotheby’s) pateiktais duomenimis, Jungtinė

Įkritusio piešinio istorija. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 85 X 72 cm.

Karalystė – antroji pasaulyje pagal parduodamų meno kūrinių vertę ir kiekį. Bet kuriuo atveju muziejai su puikiomis paveikslų kolekcijomis džiugindavo širdį. Studijų kokybė buvo puiki, dėstytojai patyrę.

Išmokau daugelio grafikos technikų, žinias apie jas gilinau ir „Erasmus“ programos metu Prahos menų akademijoje. Manau, kad gavau tikrai daug ir studijos mane užaugino kaip kūrėją. Kartu net neabejoju, kad meno studijos Lietuvoje lygiai taip pat užaugina nuostabių menininkų, esu sužavėta jų gausos ir įkvėpta meno kūrinių kokybės gimtojoje šalyje.

U.Nagrockaitė (gim. 1993 m.) studijavo Škotijos Roberto Gordono universitete, Gray’s School of Art, kur įgijo šiuolaikinio meno praktikos bakalauro laipsnį. 2015 m. pusmetį praleido nacionalinėje Prahos menų akademijoje Čekijoje, kur specializavosi grafikos ir piešimo srityje. Nuo 2016 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje, moko vaikus tapybos Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje.

Upės paslaptys. 2020. Drobė, aliejus, šilkografija, 55 X 38 cm.

35

FOTOGRAFIJA

Nelauki sapno. Apie m I.Mockutės-Pocienė s

Fotomenininkė I.Mockutė-Pocienė tikisi, kad netrukus parodos vėl galės veikti be jokių apribojimų ir į vernisažus plūs jų išsiilgę meno gerbėjai.

36

FOTOGRAFIJA

e menininkės ė s drąsą būti savimi neslepia – jos gyvenime labai daug reiškia Koronaviruso pandemijai ir atsitiktinumai, kuriuos ji skaito sustabdžius gyvenimo tėkmę, sapnai kaip likimo ženklus, padedančius susivokti, griuvo daugelio menininkų ar teisinga linkme juda jos gyvenimas ir kūryba. O jos paroda tapo ženklu susitikti planai pristatyti savo kūryvirtualaus pokalbio ne tik apie šį ciklą, bet ir bą žiūrovams, jau atidarytos apie visą menininkės kūrybinį kelią. parodos buvo įkalintos už galerijų sienų. Tačiau neilgam, Kova dėl ateities dienai ar dviem, – tiek užteko susivokti ir pakeisti savo kūrybos pristatymo formatą. – Jūsų kelias fotografijos link buvo vingiuotas – ją tarsi atsinešėte iš savo vaikystės, Menai ėmė keltis į virtualią mama mėgo fotografuoti. Tačiau studierdvę, į specialiai tam sukur- nes joms pasirinkote metalo dizaino specialytas socialinių tinklų paskyras bę. Kodėl ne iškart fotografiją?

– Iš tiesų mano kelias į menus buvo labai ar interneto tinklalapius, labai vingiuotas. Nei šeimoje, nei giminėje gerokai praplėtusius žiūrėtojų nebuvo nė vieno menininko. Mokykloje labai gerai mokiausi, daug skaitydavau, ir vertintojų lauką.

Irma STASIULIENĖ

Virgilijaus Jankausko nuotr.

Fotomenininkei Ingridai Mockutei-Pocienei karūnuotasis taip pat sujaukė planus dar anksti pavasarį Klaipėdoje pristatyti savo naujausius darbus – fotokoliažų ciklą „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Dalis būsimos parodos, perkelta į virtualybę, dar kartą patvirtino seniai žinomą tiesą apie menininkų sugebėjimą numatyti ateitį. Nors sukurti prieš metus ar dvejus, I.Mockutės-Pocienės fotokoliažai šaukte šaukia apie apokalipsę, priversdami dar aštriau pajusti šiuo metu žemę užklupusią negandą. Menininkė

tačiau nebuvo su kuo komunikuoti – kalbėtis, diskutuoti. Norėjosi kažko daugiau, nei galėjo suteikti aplinka. Tai ir inspiravo norą studijuoti meną. O dar ir tai, kad man sekėsi dailė, daug metų lankiau keramikos užsiėmimus Tauragėje. Tačiau įgyvendinti šį mano pasirinkimą nebuvo lengva. Kai aštuntoje klasėje pareiškiau, kad vietoj teisininko, mediko ar kitos tuo metu prestižinės specialybės rinksiuosi menus, sulaukiau labai didelio tėvų ir mokytojų pasipriešinimo. Turėjau smarkiai pakovoti už save, net iki drastiškų ultimatumų. Man buvo labai svarbu išsikovoti tą kelią. Ir net nesvarbu, kokią dailės specialybę rinktis...

– Bet jums vis dėlto pavyko?

– Ne iš karto. Iš pradžių stojau į Kauno Stepo Žuko technikumą. Bet, kadangi neturėjau jokio specialaus pasiruošimo, o konkursai ten buvo dideli, prastai išlaikiau dailės egzaminą ir neįstojau. ► 37

FOTOGRAFIJA

Todėl devintoje klasėje savarankiškai pradėjau piešti, neštis gipso į namus, vakarais, naktimis rozetes tapyti. Vienas pažįstamas dailininkas mane konsultuodavo. Bet į Kauną važiuoti stoti jau nedrįsau.

Tuo metu Lietuvoje buvo dvi stiprios aukštesniosios meno mokyklos – Kauno ir Telšių technikumai. Todėl stojau į telšiškį.

Metalo dizainą pasirinkau irgi dėl to paties – žinojau, kad ši specialybė ten buvo labai stipri. Jaučiausi jai pasiruošusi, ir įstojau. Juvelyrika kurį laiką man patiko, baigusi studijas trejus metus dirbau Šiauliuose pagal specialybę. Bet paskui man ji pasidarė per siaura. Juvelyrikos specifika – dirbdamas mažai komunikuoji su žmonėmis. O aš norėjau daugiau komunikacijos.

Dėl to atsirado fotografija.

◄

– Fotografijos bandymų tikriausiai būta ir anksčiau, pavyzdžiui, studijų metais?

– Studijuojant mums fotografijos nedėstė. Bet nuolat fotografuodavau studijų,

VIZITINĖ KORTELĖ Ingrida Mockutė-Pocienė gimė 1974 m.

Tauragėje.

1990–1995 m. Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje studijavo meninį metalo apdirbimą.

1998–2002 m. – metalo meno ir juvelyrikos bakalauro studijos Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete.

2009–2014 m. – Tauragės fotografų klubo „Fotojūra“ narė.

Nuo 2009 m. dalyvauja parodose.

2009–2014 m. dalyvavo Tauragės fotografų klubo „Fotojūra“ narių jungtinėse parodose Vokietijoje, Tauragėje, Plungėje, Pagėgiuose, Raseiniuose.

Personalinės parodos: 2009 m. – „Apie moterį“ Tauragėje, Palangoje, Telšiuose.

2010–2011 m. – „Gyvenimas – žaidimas“ (bendraautorė – Neringa Poškutė) Pagėgiuose, Tauragėje, Birštone, Akmenėje.

2012 m. – „Tas saldus žodis – teatras“ (bendraautoris – Tadas Zakarauskas) Tauragėje, Telšiuose, Pagėgiuose.

2015–2016 m. – „Susiliejimai“ Šiauliuose, Palangoje, Tauragėje, Telšiuose, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

2017–2018 m. – „Mutabor“ Vilniuje, Tauragėje, Klaipėdoje, Sovetske, Kaliningrade (Rusija) ir kitur.

Nuo 2014 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje.

38

plenerų metu, arba, sakykime, savo darbus. Fotografuodavome analoginėmis kameromis, nes kitokių ir nebuvo. Ir šiaip mėgdavau fotografuoti – visą laiką būdavo šalia įvairūs eksperimentai... Turiu daugybę nuotraukų. Net esu sulaukusi pasiūlymų padaryti senųjų, popierinių nuotraukų parodą. Gal ir būtų galima, tai viena iš idėjų, kuri bręsta ir kada nors tai atsitiks.

Taip ir atsiradome festivalyje, nors filmas ne visai atitiko jo kriterijų. Tik gaila, kad to filmo jau nebeturiu – kažkur pradingo besikraustant iš vienos vietos į kitą. O pamatyti tą darbą naujomis akimis net ir istoriškai būtų įdomu, nes tokių šiukšlyno gyventojų karta jau išnykusi – dabar sąvartynai jau užtverti.

Žaidimai, virtę paroda

Patekti į Ameriką – Turėjote ir daugiau įdomių idėjų, kurios „atsitiko“. Pavyzdžiui, 2003 metais kartu su Dariumi Ukrinu sukūrėte filmą „Begėdi mielas“. Jis net buvo rodytas įvairiuose kino festivaliuose. Apie ką buvo tas filmas?

– Kinematografija yra mano aistra! Turiu slaptą svajonę kada nors studijuoti ar daugiau dirbti šioje srityje. Filmas „Begėdi mielas“ buvo apie benamių gyvenimą sąvartyne. Jis pusiau dokumentinis, pusiau eksperimentinis. Mes ėjome pas šiukšlyno žmones, lankėmės jų palapinėse, kalbinome, sekėme su kamera. O sumanymas kurti šį filmą – tai atskira istorija. Su draugu turėjome idėją fixe išvažiuoti į Ameriką. Kadangi į Ameriką išvažiuoti mums, tuomet dar labai jauniems žmonėms, buvo gana sunku, sugalvojome, kad reikia sukurti filmą, nusiųsti jį į kokį nors Amerikos kino festivalį, mus pakvies, tada jau gausime vizas ir išvažiuosime (juokiasi).

– Ar planas pavyko?

– Ne, niekur to filmo neišsiuntėme, bet pats kūrimo procesas buvo labai įdomus. Nors tuo laiku jau buvo atsiradusios skaitmeninės kameros, mes tokios neturėjome ir dirbome didžiule juostine kamera, į kurią įdedama kasetė. Paskui montavome su dviem vadinamaisiais „vidiakais“. Tai buvo labai malonus užsiėmimas. Tuomet man netrūko drąsos.

Vilniuje, „Skalvijoje“, buvo pradėti rengti „Dogmos“ filmų festivaliai. Einu aš gatve, žiūriu – „Skalvijos“ kino teatras.

Galvoju: reikia pasiūlyti filmą. Užėjau, pakalbėjau su tuomete direktore, ji sako: „Kaip gerai! Mes ieškome naujų veidų, naujų kūrėjų „Dogmos“ kino festivaliui ir jūsų filmą įtrauksime į programą.“

– Jūsų pirmoji personalinė paroda „Apie moterį“ buvo fotografijos ir juvelyrikos jungtis. Juvelyriką kūrėte specialiai parodai ar tai buvo studijų metų darbai?

– Kūriau specialiai parodai. Norėjau pabandyti tuo metu dar naują techniką – spaudą ant organinio stiklo, o fotografijas dėjau į juvelyrinius papuošalus. Pavyzdžiui, dideli permatomi skaidraus stiklo auskarai su vaikų nuotraukomis. Tokie buvo mano eksperimentai.

– Paroda vadinosi „Apie moterį“. Kas paskatino rinktis moters temą?

– Kalbant apie pirmąjį ciklą, moters tema į kūrybą atėjo spontaniškai. Mano gera bičiulė turėjo laisvo laiko ir pasidavė pasiūlytiems eksperimentams. Kai tuos darbus fotografavome, dar negalvojome, kad jie bus parodoje – tiesiog tai buvo pažaidimai. Kai turėdavome laisvo laiko, važiuodavome į gamtą prisirinkusios įvairių atributų. Mano draugė – labai kūrybiška asmenybė ir lengvai įsijausdavo į įvairius vaidmenis.

– O kokiomis aplinkybėmis šie žaidimai virto paroda?

– Rudenį ruošiausi savo pirmajai parodai Tauragėje. Ten veikė stiprus fotoklubas, ir galerijos vadovas fotografas Romualdas Vaitkus pasiūlė surengti parodą. Turėjau idėją eksponuoti nuotraukas iš šeimos archyvo, nes jame buvo labai gerų vaikų nuotraukų. Bet nutiko taip, kad tos nuotraukos netyčia iš kompiuterio buvo ištrintos. Iki parodos buvo likę tik pora mėnesių, ir nebežinojau, ką daryti... Viena draugė, pamačiusi ciklo „Apie moterį“ nuotraukas, sako: „Tau nieko daugiau ir nereikia daryti – viską jau turi.“

FOTOGRAFIJA

I.Mockutės-Pocienės performansas „Mutabor“ Plaškių bažnyčioje. 2017 m.

– Kokia buvo šio ciklo idėja?

– Jį sudarė 20 fotografijų, kelios iš jų – atviresnės. Tame cikle aš kalbu apie tai, kad kiekvienas iš mūsų turi begalę pasirinkimų. Sakykime, aš vienu metu pasirinkau būti menininke. Po to atėjo momentas, kai pasirinkau būti juvelyre. Po kiek laiko supratau, kad šis pasirinkimas man nepatinka, ir rinkausi kitą kelią. Ir iš tiesų visi tie keliai, mūsų pasirinkimai, galbūt egzistuoja mūsų paralelinėse erdvėse. Ir kas būtų, jeigu mes rinktumėmės kitą kelią... Serijoje nuotraukų yra viena ir ta pati moteris, tačiau jos kuriami personažai tokie skirtingi, kad po parodos manęs net klausė: „Ar tikrai čia visur viena ir ta pati mergina pozavo?“ Kartais manome, kad likimą nulemia atsitiktinumai, kartais jį patys sąmoningai pasirenkame, bet galėtume būti daug kuo. Būtent apie tai yra šis ciklas, – kad mumyse slypi begalė galimybių.

Aktas – vis dar tabu – Vėlesnio jūsų fotografijų ciklo „Susiliejimai“ kūrybiniu impulsu tapo nuogas kūnas, per aktą siekėte atskleisti žmogaus tapatybę. Kas paskatino imtis šios temos?

– Kūno temos užuomazgų ir atvirų fotografijų jau buvo ir pirmojoje mano parodoje „Apie moterį“. Vieną pirmųjų ciklo „Susiliejimai“ nuotraukų, vėliau tapusią parodos ašimi, buvau įkėlusi į specializuotus fotografijos puslapius internete. Ir būtent ši nuotrauka sulaukė labai daug komentarų.

Nuomonės buvo labai prieštaringos: vieni rašė, kad tai pornografija, kiti – kad ji labai gera. Ir man ta nuomonių įvairovė buvo tarsi paskatinimas: štai, pasirodo, mano nuotraukos įdomios ar kelia klausimų ne tik man, bet ir dar kažkam. Todėl kūno tema ir tapo mano pasirinkimu.

Egidijaus Baranausko ir Rasitos Liulienės nuotr.

– O ar pasiruošusi mūsų visuomenė tokiems atviriems, nors ir labai poetiškiems, nuogo kūno vaizdams?

Pajutau, kad štai – ateina ta energija ir reikia ją išnaudoti, nes paskui tiesiog tau bus nebeduota.

– Ne, akto fotografijoms mūsų visuomenė dar nepasiruošusi. Pati susidūriau su problema, kad daug kur bibliotekose, kultūros namuose nesutiko eksponuoti šios parodos būtent dėl žanro. Nebuvo klausimų, ar tai meniška, ar nemeniška, bet sulaukdavau atsakymų, kad į tas įstaigas ateina vaikų, todėl nuogo kūno rodyti negalima. Nors mano pozicija yra priešinga: menas galėtų tapti ► 39

FOTOGRAFIJA

◄ puikia edukacijos priemone ir padėtų šviesti visuomenę. Aš pati, augindama savo vaikus, susiduriu su faktu, kad moksleiviai palikti patys susirasti

atsakymus į jiems kylančius klausimus.

Esu domėjusis ir skaičiau, kad užsienyje kai kuriose šalyse yra lytinio švietimo pamokos, o Lietuvoje nieko panašaus

I.Mockutė-Pocienė. Iš ciklo „Apie moterį“. 2009. Fotografija.

40

nėra. Daugelis tėvų, užaugę stagnacinėje visuomenėje, dar nepasiruošę kalbėtis su vaikais apie žmogaus kūną.

Manau, kad reikėtų padėti vaikams su-

FOTOGRAFIJA

prasti, kad akto menas nėra pornografija. Žinoma, ta riba gali būti labai trapi, bet geriau jau parodyti vaikams nuogus kūnus žinant, ką mes rodome, negu

palikti juos vienus interneto auklėjimui ar tarpusavio pokalbiams. Nes neaišku, ką jie ten ras.

Nepasiduoti sielvartui – Kūno temą tęsėte ir dar viename savo cikle – „Mutabor“. Tik šįkart jis – po uždangomis. Kai kas šias jūsų fotografijas lygina su tapyba. Man jos atrodo labai kinematografiškos – visos tos klostės kuria tarkovskišką atmosferą. Kokią paslaptį slepia tos marškos?

– Tas ciklas gimė man pačiai labai sudėtingu laikotarpiu. Per dvejus metus aš atsisveikinau su savo mama ir tėčiu. Tuo pačiu metu, jau sergant mamai, gimė mano jaunėlis sūnus. Buvo labai sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. „Mutabor“ man susijęs su mirties ir gimimo, egzistencijos temomis, atsisveikinimu su tėvais. Pamenu, kad buvau jau įpusėjusi darbus, kai viena draugė parašė žinutę: „Tavo mama apsilankė mano sapnuose, ir ji labai didžiuojasi tuo, ką tu darai.“ Iš tiesų sapnai man yra labai stiprus gyvenimo papildinys. Aš pati labai daug sapnuoju, ir paskutinis mano darbų ciklas susijęs su sapnais. Draugės sapnas man buvo inspiracija ir patvirtinimas, kad einu teisinga linkme. Mes dažnai susiduriame su tuo, kad šeimoje kažkam mirus, į jo vietą ateina nauja gyvybė. Niekas mirtimi nesibaigia... Mes turime jį savo širdyje, savo artimuosiuose, savo vaikuose – tąsa egzistuoja. Tai susiję ir su tikėjimu anapusybe. Man ji egzistuoja, man ji yra tikra.

Apie tai ir kalbu „Mutabor“: nepasiduokime sielvartui. Palaidojus savo artimuosius, būna juodas periodas, kai tampa sunku gyventi. Bet supranti, kad gyvenimas yra šalia, tu turi brangių žmonių, kuriems esi labai reikalingas. Ir tai yra dėl to paties tikslo, dėl ko gyveno ir tavo tėvai. O ta širma fotografijose – tarsi simbolis, kad mes lyg ir bandome suprasti tą anapusybę, bet nė vienas nežinome, kas ten yra. Paroda labai daug keliavo, ji susilaukė ir ašarų, ir apsikabinimų, ir atgarsių kituose, ir susijaudinimo: kaip gerai, kad tu apie tai kalbi.

– „Mutabor“ buvo eksponuota daug kur, net Kėdainių krematoriume... Ko gero, ten ši paroda turėjo didžiausią ryšį su žiūrovais mirties akivaizdoje?

– Jie turi labai gražią erdvę – šiurkštaus pilko betono parodų salę, ir, kadangi žmonės ten turi daug laiko, kol sulaukia artimųjų, tuo metu laukiamojoje salėje vyksta parodos. O ši tematika, manau, ten puikiai tiko. Prieš tai paroda buvo eksponuota ir Bernardinų bažnyčioje, dar prieš tai buvo vienos dienos ekspozicija Plaškių bažnyčioje, tuomet aš atlikau performansą. Jis buvo nufilmuotas ir sukurtas filmas, kurį vėliau rodžiau kartu su paroda. Tokios sakralios vietos, susijusios su mirtimi, su gimimu, su tikėjimu, atliepia ir užaštrina kūrinių idėją.

Apokaliptiniai sapnai – Sakėte, kad jūsų gyvenime labai daug reiškia sapnai. Jie ir inspiravo naująjį fotokoliažų ciklą „Ne pirmą naktį nelauki sapno“, kuris turėjo būti pristatytas šį pavasarį parodoje?

– Taip, paroda turėjo vykti Klaipėdos kultūros fabrike, bet dėl karantino teko ją nukelti. Tikėjausi, kad paroda vis dėlto įvyks, ir įvyks gyvai, ne tik virtualiai. Nes darbai buvo paruošti, tereikėjo tik atspausdinti ir pakabinti. Juos turėjo papildyti keli videofilmai ir poezija. Mano lūkesčiai pildosi – dalį ciklo žmonės jau gali pamatyti Kultūros fabrike.

– Vis dėlto dar anksčiau pamačius tai, kas buvo paviešinta „Facebook“ grupės „Neatšaukti atidarymai“ paskyroje, buvo sunku patikėti, kad tie darbai sukurti ne šiomis dienomis, kai žemę užklupo koronaviruso pandemija... Kada juos pradėjote kurti?

– Šį ciklą kuriu porą metų. Pirmieji koliažai atsirado 2018-aisiais. Kai pradedu naują ciklą, iš pradžių skiriu daug laiko pasiruošimui. Pirmieji darbai – tai gana ilgi ir sunkūs ieškojimai, praeina daug laiko, kol kažką padarau. O paskui pagrindinis ciklo kūrinys „atsitinka“ labai greitai. Taip buvo ir kuriant šį ciklą. Pirmieji darbai gimė prieš dvejus metus, o pernai pavasarį beveik visus kitus sukūriau gal per porą savaičių. Ateina kaip pliūpsnis, pagauni tą bangą, ir jeigu spėji su ja... Aš tada irgi pajutau, kad štai – ateina ta energija ir reikia ją išnaudoti, nes paskui tiesiog tau bus nebeduota. Tiesa, turėjau dvejonių, ar tikrai gerai, ar teisingai darau, ar darbai nėra per žiaurūs...► 41

FOTOGRAFIJA

◄ Bet atėjo suvokimas, kad negalima bėgti nuo to, ką savyje talpini, neigimas niekam nepadeda. Jis nepadeda išsivalyti.

Išsivalymas ir yra pripažinimas to, ką mes turime, – ir gero, ir blogo, ir kažkokių negerų nuojautų.

– Šio jūsų ciklo kūriniai išties apokaliptiniai... Sapnuojate pranašiškus sapnus?

– Tie darbai nėra tiesioginė mano sapnų transliacija, tam tikri fragmentai atitinka, bet nesiekiu visiško režisūrinio tikslumo.

Taip, paskutiniu metu, ypač prieš šitą nelaimę, turėjau daug vidinių perspėjimų, kad artėja kažkas labai labai negero... Manau, kad mes visi turime tą šeštąjį pojūtį, tik kiti gal nelabai kreipia dėmesio, nemoka ar nenori atpažinti. O dėl parodos – na, sapnai kartais ir pildosi.

– Būsimos parodos anotacijoje rašėte, kad projektas byloja ne tik apie jūsų asmenines, bet ir visos mūsų tautos kolektyvines patirtis, akcentavote industrijos ir gamtos priešpriešą. Ar nemanote, kad dabartiniame pandemijos kontekste šio ciklo suvokimo ribos gerokai prasiplėtė?

– Taip, visiškai sutinku. Dabar ta paroda nuskamba kitu garsu, atsiskleidžia kitu kampu. Tos mano nuojautos, pasąmonės pliūpsniai rodo tik tai, kad mes visi, visa žmonija nuėjome per toli, kenkdami sau, naikindami gamtą. Manau, kad žmonija dabar patirs daug sukrėtimų, bus ir politinių perversmų, gal ne Lietuvoje, bet jų bus.

Apskritai tokios nelaimės parodo, kas yra kas, mus visus tarsi apnuogina. Vieni daro gerus darbus, siuva kaukes, savanoriauja, aukoja medikams ir panašiai. Šalia to tarpsta nusikalstamumas, noras pasipelnyti, politiniai žaidimai. Bet turiu vidinio tikėjimo, optimizmo, kad mes pasimokysime.

Tarsi padiktuoti – Minėjote, kad ciklą „Ne pirmą naktį nelauki sapno“ papildys poezija. Kas tai?

– Tai vienas kertinis ankstyvosios mano kūrybos eilėraštis „Balsas žemyn“, kurį aš paėmiau kaip fabulą visai parodai. Jis taip pat apokaliptinis, sukurtas labai seniai, kai man buvo gal 16, gal 20 metų. Gerai prisimenu tą jausmą, kai pabudau vidury nakties ir jį man tarsi kažkas padiktavo – tiesiog 42

FOTOGRAFIJA

užrašiau. Nebuvo atsisėdus kurtas, konstruotas. Jį man padiktavo ir nė vieno žodžio neišbraukiau.

I.Mockutė-Pocienė. Iš ciklo „Susiliejimai“. 2015. Fotografija.

– Ar teberašote eilėraščius?

– Dabar esu labai susižavėjusi haiku, tai trumpos momento, nuojautų, emocijos išraiškos.

Bet ta mano poezija nebėra tokia, kokia buvo anksčiau. Tuomet labiau gilinausi į literatūrą, kai pasirinkau tapti menininke, net kilo klausimas, gal stoti ją studijuoti. Tuomet daugiau rašiau ir to momento rašymas man dabar atrodo stipresnis. Nes kiekvienoje profesijoje reikia daug dirbti. Kas dar man patinka tuose senuosiuose mano eilėraščiuose, – juose daug archajiškumo, gyvybės, nenuglaistytos tiesos, juose, tarsi sapnuose, labai daug kas atėję iš pasąmonės. Man būdavo momentų, lyg kažkas vestų ranką. Turiu tų eilėraščių gerą pluoštą, ir jie tokie šiurpinantys. Labai ilgai šią patirtį nešiojausi, svarsčiau – kiek galima rodyti, kiek negalima. O dabar atėjo metas, kad aš išdrįsau. Išdrįsau ir su savo fotografijomis, koliažais, ir su eilėraščiais. ► 43

FOTOGRAFIJA

I.Mockutė-Pocienė. Iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. 2019. Fotokoliažas.

44

FOTOGRAFIJA

45

FOTOGRAFIJA

I.Mockutė-Pocienė. Iš ciklo „Mutabor“. 2017. Fotografija.

◄ – Gal tai galima pavadinti menininko branda? Nes menas ir neturi būti nei gražus, nei patogus, tik prireikia laiko tai įsisąmoninti. Tik kita bėda, kad toks menas – ne komercinis. O juk menininkas ne tik kūryba sotus – jam ir duonos reikia...

– Na, dėl duonos dažnam menininkui yra sunku – tokia realybė... Savo fotografijų beveik neparduodu – esu pardavusi tik vieną darbą. Galiu ištraukti iš archyvo ir eksponuoti net ir pirmąją savo parodą. Kad užsidirbčiau duonai, užsiimu komercine fotografija. Tačiau nesu viena pati, namuose – trys vaikai, mums visiems išgyventi padeda mano vyras. Kai tuokėmės, jis pasakė: „Mano svajonė buvo turėti žmoną menininkę.“ Labai pasisekė, kad mano antroji pusė ne tik skatina kurti, jis, nors nėra menininkas, – pirmas mano kritikas, jeigu jam patinka, vadinasi, gerai (juokiasi).

– Kalbant apie jūsų komercines arba nuotraukas iš renginių, pastebėjau, kad žmonių portretai jose – labai šilti, sugebate 46

atskleisti gerąsias, gražiąsias žmogaus puses. Iš kur tas sugebėjimas pamatyti jį tokį gražų?

– Manau, kad kiekvienas žmogus yra labai gražus. Mes visi turime vidinio grožio...

Mano mama buvo charizmatiška asmenybė, labai mylėjo žmones, matyt, iš jos tai paveldėjau. Nors dažnai ir nukenčiu dėl savo patiklumo, nes esu linkusi pasitikėti žmonėmis. Tačiau esu sutikusi daug daugiau gerų ir gražių žmonių, ir manau, kad pasaulis yra gražus ir žmonės yra labai gražūs. Ko gero, mes piešiame tą paveikslą, kurį turime savo viduje. Ir tas kuriamo žmogaus portretas kartu yra autoriaus autoportretas. Jeigu mano viduje yra tikėjimas žmogumi, gal tai ir atsiskleidžia nuotraukose? Kita vertus, jei kam nors nepatinka kokia nors nuotrauka ir man parašo žinutę su prašymu ją ištrinti, aš taip ir padarau. Nes kiekvienas žmogus skirtingai reflektuoja save, o aš nenoriu savo darbais kitiems sukelti neigiamų emocijų.

Galbūt man tas portretas atrodo labai įdomus, bet jei žmogui nemalonu į jį žiūrėti,

gerbsiu jo nuomonę ir niekada to portreto viešai nerodysiu. Manau, kad svarbiausia yra nenusižengti pačiam sau, savo požiūriui.

Ingrida MOCKUTĖ–POCIENĖ

Balsas žemyn Ne pirmą kartą pilnaties naktį Nelauki sapno Nes ten bijai sutikti savo priešą Dvasios priešą Gilioj tamsos erdvėj skleidžiasi Laukimo kvapas Laukti ryto – tik tiek Jo sulaukus tu trokšti vėl Nakties skambėjimo Tikrasis gyvenimas yra naktis Ji kalba Tūkstančių praregėjimų balsu Nes tu lieki vienas

FOTOGRAFIJA

Ir nuogas Juk tada gali sugerti ir priimti Jeigu nori Amžinybės vandenis Mirties upė – išmintis Ir gerai yra rytas Pamatyti vėl pasaulį savo vietoj Niekas tavęs nepagrobė Kita erdvė liko anapus miego vartų Ateik silpnybės akimirką Prie garuojančio sapnų akivaro Ir tu nebeteksi atminties Pojūčiai bus aiškūs kaip katės Ar karvės Nes mintis mirs Tu neišdrįsi – žinau Tu bijai Savo pavidalų ir šešėlių Geriau yra būti realiam Liesti daiktus Šildytis rankas Juk ilgai kovojai čia Nejaugi eisi kovoti dar ten Juo labiau kad poilsio nebus 47

KINAS

Kunigas per atsitiktinumą Lenkų režisieriaus Jano Komasos juosta „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“ / „Corpus Christi“, 2019) – vienas labiausiai aptariamų šių metų „Kino pavasario“ filmų. Jį vis dar galima pamatyti lietuviškose interneto kino platformose. Nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas, jis gavo bene 50 įvairių apdovanojimų kino festivaliuose. Kai kuriems kinomanams J.Komasos vardas gali būti žinomas iš įsimintino jo debiutinio filmo „Savižudžių kambarys“ (2011) apie jaunimo patyčias ir izoliaciją virtualioje realybėje. Šis filmas taip pat susilaukė dėmesio tarptautinėje arenoje, o savo šalyje jo kūrėjas buvo tituluotas geriausiu debiutuojančiu režisieriumi.

„Kristaus kūnas“ – ketvirtasis 38 metų lenkų režisieriaus J.Komasos filmas.

48

Andrius RAMANAUSKAS

Kur kas daugiau Filmo „Kristaus kūnas“ pagrindinis veikėjas 20-metis Danielis jaunimo pataisos namuose kalėjimo dvasininkui padeda vesti religines apeigas. Baigęs atlikti bausmę, jis pats svajoja tapti kunigu, tačiau kriminalinė praeitis trukdo svajonei išsipildyti. Keliaudamas į Lenkijos provinciją dirbti lentpjūvėje, Danielis užsuka į vietinę bažnyčią ir dėl komiško atsitiktinumo bei jo paties vaidybos palaikomas kunigu. Maža to, tikrajam vietos kunigui sunegalavus, jis paprašomas perimti prižiūrėti visą nuošalaus miestelio parapiją.

Neįprasta jauno, charizmatiško apsimetėlio praktika įneša šviežių emocijų į bendruomenės gyvenimą, tačiau taip pat atveria gilias vietinių gyventojų žaizdas. Netrukus ir paties Danielio praeitis ima jį persekioti.

Iš trumpo siužeto aprašymo ir kai kurių žiūrovų atsiliepimų tikėjausi elementaraus „žuvies, išmestos į krantą“, scenarijaus tipo filmo. Taip scenaristų žargonu vadinama istorija, kurioje nematoma jėga, likimo pirštas ar tiesiog atsitiktinumas pagrindinį herojų paima iš įprastos aplinkos ir pastato į visiškai jam priešingą. Nepaisydamas, kad yra ne savo rogėse, personažas įveikia visus iššūkius ir palenkia aplinkinius į savo pusę.

Galiausiai filmo pabaigoje tiesa arba gėris laimi. Šis istorijos pasakojimo principas populiarus tiek Holivude, tiek tarp nepriklausomo kino statusą turinčių režisierių.

Tačiau po peržiūros būtų sunku „Kristaus kūną“ dėti į šią filmų lentyną. Jis iš dalies patvirtino išankstinį nusistatymą, bet iki galo tuo keliu nenuėjo. Pagrindinis personažas, jo veiksmai ir motyvai čia turi

KINAS

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Kristaus kūnas“ („Bože Ciało“ / „Corpus Christi“). Žanras: drama.

Sukurta: 2019 m., Lenkija, Prancūzija.

Režisierius: Janas Komasa.

Scenarijaus autorius: Mateuszas Pacewiczius.

Operatorius: Piotras Sobocinskis Jr. Kompozitoriai: Evgueni Galperine, Sacha Galperine.

Vaidina: Bartoszas Bielenia, Aleksandra Konieczna, Eliza Rycembel, Tomaszas Zietekas, Barbara Kurzaj, Leszekas Lichota, Lukaszas Simlatas.

Trukmė: 1 val. 55 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

Kadrai iš filmo „Kristaus kūnas“ (rež. J.Komasa, 2019).

kur kas daugiau atspalvių, o filmo pabaiga teigiamo ir raminančio jausmo trokštantiems žiūrovams nesuteikia, kaip anksčiau minėtuose panašaus pobūdžio kūriniuose.

Keistas fenomenas Įdomi ir paties filmo atsiradimo istorija.

Režisierius J.Komasa, reklamuodamas filmą kino festivaliuose, įvairiuose interviu visada

pamini keistą jo šalies fenomeną: kiekvienais metais Lenkijoje išaiškinami keli atvejai, kai žmonės apsimeta kunigais, dvasininkais ar Bažnyčios pareigūnais. „Akivaizdu, kad pati Bažnyčia to neviešina. Jai tai problema, kuri parodo, kad iki tam tikro lygio bet kas gali būti kunigu. Šios istorijos sušluojamos po kilimėliu. Tačiau kiekvienais metais mes sužinome apie kelis tokius atvejus. Tuos apsimetėlius traukia į bažnyčią. Jie jaučia tam tikrą susižavėjimą dvasininko rūbais, balta apykakle bei įgyjama pagarba būnant

kunigu ar dvasiniu lyderiu mažose Lenkijos bendruomenėse“, – pasakojo kino juostos „Kristaus kūnas“ kūrėjas J.Komasa.

Filmo scenaristas Mateuszas Pacewiczius buvo apsėstas šių istorijų ir parašė ne vieną straipsnį, net išleido knygą. Tai patraukė režisieriaus J.Komasos dėmesį, ir vyrai nusprendė kurti filmą. „Kristaus kūno“ pamatu tapo tikras atvejis apie konkretų vaikiną vardu Patrikas. Jis apsimetinėjo kunigu mažoje Lenkijos bendruomenėje maždaug penkis mėnesius. ► 49

KINAS

◄ Organizuodavo religinius renginius ir buvo mėgstamas vietinių gyventojų.

Patriko kaip netikro kunigo apgavystė buvo atskleista. Kaimo žmonės jautėsi ne tik apgauti, bet ir labai sumišę, nes buvo labai religingi. Jie nežinojo, ar jų vaikai iš tikrųjų buvo pakrikštyti, ir kaip yra su sakramentais, kuriuos jis jiems davė, ar santuokos įžadai buvo tikri, ar ne.

Gyventojai pradėjo rašyti laiškus Vatikanui. Vatikanas atliko tyrimą ir, visų nuostabai, galiausiai nusprendė, kad viskas teisėta. Net jei jis ir netikras kunigas, pareigos ir apeigos buvo atliktos pagal taisykles. Patrikas buvo ištremtas iš bažnyčios. Jis negalėjo dalyvauti jokiame

Tai dvilypis filmas. Viena vertus, jis tyrinėja kaltės, atleidimo temas. Kita vertus, tai solidi vieno personažo psichologinė studija.

50

sakramente. Anot Bažnyčios, apsimesti dvasininku – didžiausia kanoninė nuodėmė, kokią tik galima padaryti.

Apie tiesą sakantį melagį Tačiau „Kristaus kūnas“ nėra tikros Patriko istorijos ekranizacija. Tas nutikimas tapo stuburu, siekiant papasakoti žymiai tamsesnę istoriją apie jauno žmogaus identiteto paieškas. Filme yra daug neišsakytų dalykų. Nieko nežinoma apie pagrindinio personažo praeitį, apie jo šeimą. Vienintelis dalykas, kuris galbūt yra tikras, kad būdamas šešiolikos jis nesąmoningai nužudė žmogų. Išėjęs iš kalėjimo Danielis yra niekas ir nori tapti kažkuo svarbesniu. Jis suranda žmones, kuriems po miestelyje įvykusios tragedijos reikia pokyčių. Suveikia palūžusios bendruomenės ir savęs ieškančio individo magnetizmas.

Nežinodamas, kaip turi elgtis tikras kunigas, ir vadovaudamasis netradiciniais metodais, Danielis tarsi detektyvas pradeda

aiškintis miestelyje įvykusios nelaimės aplinkybes, apie kurias tik puse lūpų šnabždasi gyventojai. Tačiau ar vietinių žmonių atsivėrusias sielos žaizdas gali susiūti apsimetėlis pašalietis?

Istorijai progresuojant paaiškėja, kad visi personažai, įskaitant ir patį Danielį, yra didesni ar mažesni hipokritai. Niekas čia nėra šventasis. Danieliui, kaip labiausiai prasikaltusiam prieš Dievą, yra lengviausia atleisti ir nesmerkti aplinkinių.

Tačiau ir jis, galiausiai priremtas realybės, supranta, kad nėra kunigas, bet nėra ir nusikaltėlis. O koks yra tarpinis variantas, pasitelkus vaizduotę, paliekama nuspręsti žiūrovams. „Kristaus kūnas“ nesmerkia nė vieno veikėjo ir nemoralizuoja. Tai dvilypis filmas. Viena vertus, jis tyrinėja kaltės, atleidimo temas. Kita vertus, tai solidi vieno personažo psichologinė studija. Apie savęs paieškas mažame miestelyje, kur visi vieni kitus stebi ir yra aiški hierarchija. Anot paties režisieriaus, „tai filmas apie melagį, kuris sako tiesą apie bendruomenę, ir tai istorija apie pacientą, kuris pats gydo žmones“.

D.Sobeckis:

GINTARO LAŠAI

svarbu ne religija, o tikėjimas. Tik ėjimas gali kažkur nuvesti Poetas, eseistas, humanitarinių mokslų daktaras, mokytojas – taip trumpai galima pristatyti klaipėdietį rašytoją Dainių Sobeckį, trijų poezijos rinkinių („Be vietovardžių“, 2001; „Žvejo sūnaus“, 2006; „Homo religiosus“, 2011) autorių. D.Sobeckio eilės apibūdinamos kaip „savotiška, tik jam pačiam būdinga malda“, jo poezijos lyrinis subjektas dažnai pristatomas kaip egzistencinių tiesų, katalikybės idėjos „revizorius“. Šiemet D.Sobeckis pristato dvi naujas knygas – pirmąjį romaną „Lozoriaus evangelija“ ir eilių rinkinį „Kryžiaus užraktu“. Polemika su Dievu tęsiama ir naujausiose knygose. Kokia ji? Naujos dominantės kūryboje. Kokios?

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Per karantiną – dvi knygos – Karantino laikotarpiu pasirodė net dvi tavo knygos – pirmasis romanas „Lozoriaus evangelija“ ir jau ketvirtoji poezijos knyga „Kryžiaus užraktu“. Šias knygas nuo eilėraščių rinkinio „Homo religiosus“ skiria devyneri metai. Akivaizdu, kad jas išnešioti ir paleisti į pasaulį užtruko. Kaip nutiko, kad abi pasirodė drauge? Pagrečiui ir buvo kuriamos? Kaip viena kitą veikė, koregavo, augino?

– Eilėraščių knygą „Kryžiaus užraktu“ planavau išleisti nuo 2016-ųjų, siūliau įvairioms leidykloms, kurios teikdavo paraiškas

Lietuvos kultūros tarybai, tačiau iš to išėjo tik šnipštas. Kultūros taryba turbūt ir buvo sukurta, kad dar labiau atitolintų periferiją nuo centro. Stebint Kultūros tarybos lėšų srautus, matyti, kad jie tikslingai nusėda Vilniuje, kitiems Lietuvos regionams palikdami tik centus. Tad nieko nuostabaus, kad ir eilių knyga „Kryžiaus užraktu“ gavo laukti geresnių laikų.

Belaukiant tų laikų, užgimė romanas „Lozoriaus evangelija“, kurio idėją jau buvau pradėjęs gvildenti paskutiniaisiais doktorantūros studijų metais Vytauto Didžiojo universitete. Tuomet vykdavau į atsiskaitymus Kaune, bet vietoje to, kad ruoščiausi gynimui, rašydavau ir generuodavau romano idėjas, kurios ir pavirto į pasaulį išvydusią „Lozoriaus evangeliją“. Pastarosios Kultūros taryba taip pat neparėmė. O gal čia galima kalbėti ir apie leidyklų vadybininkų nesugebėjimą paruošti paraiškas. Taigi susidėjo du dalykai – Kultūros tarybos ten-

dencingas paraiškų vertinimas ir atsainus leidyklų darbas teikiant paraiškas.

Praėjusiais metais nustebau, kai gavau Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją, kad užbaigčiau eilių knygą „Kryžiaus užraktu“ ir romaną „Lozoriaus evangelija“ ir parengčiau juos spaudai. Tada viskas ir įgavo pagreitį. Ėmiau abi knygas paraleliai tvarkyti, dėlioti, trumpinti, papildyti.

Paprašiau, kad mano knygoms viršelius sukurtų dailininkas ir dizaineris Edmundas Ragožius, kuris mielai sutiko tai padaryti.

Tada nusprendžiau, kad eilėraščių knygai „Kryžiaus užraktu“ reikėtų bent trijų iliustracijų, nes ji padalyta į tris skyrius – „Per“, „Prieš“, „Po“. Taigi paprašiau savo sūnaus Jorio, kuris jas ir sukūrė. Abiejų knygų redaktoriumi sutiko tapti poetas ir filologas Danielius Milašauskas. Taip surinkau visą savo komandą – viršelių dailininką, iliustracijų dailininką ir redaktorių. Knygas sumaketavau pats. ► 51

GINTARO LAŠAI

Klaipėdietis rašytojas D.Sobeckis karantino laikotarpiu išleido net dvi knygas – pirmąjį romaną „Lozoriaus evangelija“ ir jau ketvirtąją poezijos knygą „Kryžiaus užraktu“.

Asmeninio archyvo nuotr.

52

GINTARO LAŠAI

◄ Tada sutariau su leidykla-spaustuve „ScandBook“, kuri ir apsiėmė jas išleisti.

Neplanavau, kad abi bus išleistos per karantiną. Norėjau iš karto joms pasirodžius kibti į jų pristatymą bibliotekose, mokyklose, muziejuose ir kitur, bet šis laikmetis viską pakoregavo kiek kitaip. Vis dėlto tikiuosi, kad knygos dar šiemet pasieks skaitytojus.

Kurdamas „Lozoriaus evangelijos“ tekstą, parašydavau ir vieną kitą eilėraštį, kurie atsidūrė rinkinyje „Kryžiaus užraktu“. Tačiau eilių rinkinys neturėjo įtakos romanui, nes prozos tekstu norėjau pasakyti visai ką kita nei eilėraščiais. Ir apskritai turbūt atėjo laikas, kai atsiranda tokių idėjų, kurių jau nebepavyksta įvilkti tik į eilėraščių rūbą, reikia kitokių literatūrinių žanrų.

Lyrinio subjekto vaidmenys – Knygų „Lozoriaus evangelija“ ir „Kryžiaus užraktu“ pavadinimai nurodo autoriaus (t. y. tavo) pastangą pasaulį apmąstyti krikščioniškosios kultūros kontekste. Panašu, kad tiek poezijos rinkinyje, tiek romane tas krikščioniškasis pasaulis netvarus, nestabilus, netvirtas. Jame daug mechanikos, inercijos, o giluminio santykio su Dievu – na, galbūt tik man taip pasirodė, – nėra. Lyrinis subjektas žaidžia savotiškus „vaidmeninius žaidimus“, dėliodamas savo CV iš abstrakčių laiko segmentų, eidamas slėpynių su Mokytoju, tapatindamasis su „avinėliu ėdžiose“ etc. Neapleidžia jausmas, kad tas lyrinis subjektas lygiai taip pat neegzistuoja, kaip ir neginčytinai yra; jis tarsi žino, ko nori, bet vis dėlto neranda atramų realiame pasaulyje. Kokį pats regi savo eilėraščių lyrinį subjektą?

– Labai taikliai pastebėta, kad mano eilėraščių „lyrinis subjektas lygiai taip pat neegzistuoja, kaip ir neginčytinai yra“. Čia turbūt pati trumpiausia ir įžvalgiausia mano knygos ir apskritai mano poetinės kūrybos recenzija.

Romane iš tiesų krikščioniškas pasaulis yra netvarus, netvirtas, nestabilus, toks pat kaip ir šis mūsų realus krikščioniškas pasaulis. Tad nieko keisto, nes tai realaus pasaulio atspindys prozoje. Romane norėjau atitolti nuo krikščioniško pasaulio, užimti stebėtojo vietą ir poziciją, kaip koks religijotyrininkas, stebintis ir analizuojantis religijas, bet nesiangažuojantis su jomis. Giluminio santykio

su Dievu prozoje nėra, nes ten herojai, kaip mes įpratę vadinti, yra tradiciniai – krikštynų, vestuvių, laidotuvių, Kalėdų ir Velykų – tikintieji. Tai žmonės, kurie gimė, turi kažką nuveikti, o kad tai nuveiktų, gyvena, tobulėja, kažką atranda, įgyja ar praranda. Tačiau tas pasaulis galbūt bus stabilesnis po romano pabaigos. Kas jį perskaitys iki pabaigos, supras, koks pasaulis gali būti paprastas, be technologijų, išradimų, kartu ir tobulas.

Poezijoje mano lyrinis subjektas išgyvena būtąjį kartinį ir dažninį, esamąjį ir būsimąjį laikus. Jis žino, kas dabar vyksta, nujaučia, kas gali būti, ir tikisi, kad vis dėlto esama ano, netvariojo pomirtinio gyvenimo, kurį pasieks atėjus tam tikram laikui. Juk visi iškeliausime amžinosios medžioklės plotuosna kojomis į priekį, bet yra tik viena galimybė iš milijonų, kad mūsų gyvenimas pasibaigs puvėsiais žemėje. Net fizika ir jos energijos tvermės dėsnis įrodo, kad yra pomirtinis gyvenimas – juk energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, ji tik pereina iš vieno būvio į kitą, iš fizinio apvalkalo – į dvasinį, tad lyrinis subjektas tikisi gyventi amžinai, tačiau jau kitame būvyje.

Jam (lyriniam subjektui – G.G.) tikras yra šis materialus, fizinis, jutiminis gyvenimas, tačiau tiek pat jam realus ir kitas būvis, kuris dar nepatirtas, bet tikrai ateis.

Kaip chroniška liga – Ką užrakini „Kryžiaus užraktu“ ir kas gali atrakinti „Kryžiaus užraktu“ užrakintas duris? Vaikas? Žmogiškasis tyrumas, naivumas, nuoširdumas (remiuosi eilėraščiu „Užraktas“, kurį tu dedikuoji dukrai Ūlai)?

– Jau išleidęs trečiąją eilėraščių knygą „Homo religiosus“, pradėjau galvoti, kaip reikėtų atitolti nuo savo profesinės ligos – religijos. Čia specialiai nerašau, kad atitolčiau nuo tikėjimo. Tikėjimas nėra liga.

Liga yra religija. Bažnyčia nekuria tikėjimo, ji kuria tik religinę sistemą, kuri žmonijos neišgelbės, kaip jos neišgelbės nei ekonomika, nei politika. Tad nusprendžiau, kad galbūt ketvirtoje knygoje galėtų būti mažiau religinių įvaizdžių, simbolių, o gal iš viso galėtų jų nebūti. Bet kaip galima pagyti nuo chroniškos ligos, kuri suformuota gyvenimo ir studijų? Galima tik bandyti nuo jos tolti, atitolti, bet ji vis tiek primins apie save

atėjus tam tikram metui. Taigi man visiškai atitolti nuo religijos kūryboje galbūt ir neįmanoma, tačiau siekti to niekas neuždraus.

Ir, kaip parodė eilių rinkinys „Kryžiaus užraktu“, chroniška liga neišvengiama, bet galbūt ateityje pavyks sumažinti jos simptomų. Taip pat knygoje galima rasti vieną eilėraštį, inspiruotą ne krikščioniškosios religijos, kas man anksčiau buvo nebūdinga.

Todėl galima sakyti, kad mano chroniška liga ne tik nemažėja, o dar labiau plečiasi mano gyslose, tačiau apimdama vis didesnį religinį kosmopolitizmą.

Eilių knygą „Kryžiaus užraktu“ palieku atrakinti skaitytojams. Tai užduotis jiems. Galbūt ji sunkiai įgyvendinama, tačiau kiekvienas skaitytojas per savo gyvenimą yra atvėręs ne vienas literatūrines duris ir šiuo atveju galės pabandyti pritaikyti raktą, kuris trakštelėtų užrakte ir atrakintų popierines, medines, metalines, kaip eilėraštyje dukrai Ūlai, ar dar kokias nors chroniškas duris. Taigi mano eilėraščių knygos „Kryžiaus užraktu“ atrakinimui prireiks tikėjimo, kuris yra labai retas ir tik individualus reiškinys mūsų visuomenėje.

Religinių žinių tam nepakaks, jomis žmonija jau yra persisotinusi, nors ją religiniai lyderiai maitino nuo neatmenamų laikų, tebemaitina ir maitins iki pasaulio pabaigos.

Šeima – atrama – Grįžtant prie atramų, pamatų, ant kurių galėtų / turėtų būti statomas žmogaus gyvenimas, man regisi, kad tokia „institucija“ šiapusybėje yra šeima. Kokia vieta jai tenka pasaulio sąrangoje, struktūroje apskritai? Kokią tu ją matai dabar, mūsų dienomis?

– Šeima yra mūsų visuomenės ir egzistencijos pagrindas. Visais laikais buvo bandymų griauti šeimos instituciją, prisiminkime Sodomos ir Gomoros atvejį, ir taip keliaujame iki šių dienų. Gink Dieve, aš nekvestionuoju kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo jo orientacijos ir orientavimosi aplinkoje galimybių, gyvybinių poreikių ir teisės gyventi. Visi esame žmonės, sociumo dalis. Turime kažkaip gyventi ir sugyventi, bet pagalvokime, jeigu pavyktų išnaikinti šeimą kaip pasaulio sąrangos pagrindą, tuomet žmonijai iš tiesų ateitų pasaulio pabaiga, nebent palikuonys visi iki vieno būtų auginami mėgintuvėliuose ir jau taptų visiškai nepriklausomi nuo Dievo. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ Juk Dievas sukūrė žmogų ir įkvėpė jam kūrybinę kibirkštį, kurią jis toliau naudoja ir kuria. Bet dabar žmogus nori atsiskirti nuo savo Kūrėjo ir pats tapti visiškai autonominiu – kūrėjas nori būti Kūrėju, bet mes iš religijų istorijos žinome, kuo tai baigiasi. Taigi šeima yra būtina žmonijos egzistencijai. Uždrauskime visame pasaulyje susilaukti vaikų ir taip nutiesime kelią žmonijos pabaigai, kuri vienokiu ar kitokiu būdu ateis. O gal ir neateis...

Man šeima yra mano atrama, draugiškumas, bendravimas, meilė, pyktis, atleidimas, atjauta. Ypač karantininiu laikotarpiu mūsų tarpusavio supratimas tik padidėjo, šeimos ryšiai sutvirtėjo. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šeimos. Kam tuomet reikėtų perduoti gyvenimišką patirtį ir išmintį, jei ne savo vaikams. Suprantama, tai galima perduoti ir mokiniams, bet su šeimos nariais yra visiškai kitoks – kokybinis – santykis.

Takeliu – į kelią – Tavo eilėraščių minties raiška, įvaizdžių sistema, leksika – labiau klasikinė, archajiška nei moderni. Kas tave maitina kaip poetą? Kaip jautiesi, matuodamasis prozininko drabužį? Su kokiais iššūkiais susidūrei rašydamas savo pirmąjį romaną?

Kiek tau padeda ir kiek trukdo baigtos ir tebesitęsiančios religijos studijos?

– Mano poetinę sielą anksčiau maitino Alfonsas Nyka-Niliūnas, Gintaras Grajauskas, Donaldas Kajokas, Wisława Szymborska.

Pastaruoju metu autoritetų nebėra ir jie nebereikalingi. Jie būtini, kai pradedi savo poetinį kelią, bet bėgant laikui turi nuo jų įtakos išsivaduoti ir eiti autentišku takeliu, kuris galbūt nuves į kelią. Mėgstu skaityti poeziją, bet tam yra mažai laiko, daug mažiau nei prozai. Poezijos skaitau mažai, labai atsirenku. Ne taip, kaip jaunystėje, kai skaitydavau tai, kas papuola po ranka.

Labai keista buvo pradėti prozininko kelią, nors ir jį pradėjau ne nuo romano. Buvo ir ankstesnių bandymų, kai per „Prozos rudens“ skaitymus pristatydavau savo sukurtus prozos opusus. Paskiau gimė tokia idėja, kurios nebuvo įmanoma aprėpti apsakymu, eilėraščiu, novele ar esė, tad ir ėmiausi romano žanro. Romanas – toks tekstas, kurio neparašysi per kelias minutes kaip eilėraščio, jei jau trenkė mūza į galvą.

54

Nepatikėsite, kad rašydamas romaną pritrūkau popieriaus ar rašiklių. Tikrai ne, bet ne visą tekstą parašiau ranka. Galbūt didesnę romano dalį rašiau ranka, tačiau paskui jau pildžiau ir taisiau, o geriausia tai daryti buvo kompiuterio ekrane. Iš tikrųjų prieš pradedant rašyti reikėjo susidėlioti siužetines linijas, kurias vėliau dar papildžiau, kol pagaliau pasiekiau finišo tiesę, tik nežinau, kelintą vietą užėmiau šiame maratone.

Religines studijas jau baigiau prieš gerą dešimtmetį, tačiau jų „uodega“ vis persekioja mane ir turbūt dar persekios iki grabo lentos. Nuo to niekur nepabėgsiu, nes vis dėlto esu homo religiosus. Kaip ir savo ankstesnėje knygoje. Bet bandau tai užrakinti, nors kartais susiduriu su neįveikiamais užraktais, kaip eilėraštyje dukrai. Tačiau svarbu ne religija, o tikėjimas. Tik ėjimas gali kažkur nuvesti. Jeigu stovi vietoje, niekur nenueisi, o jei jau žengei žingsnį, galbūt pasieksi kažkokį tikslą, nesvarbu kad ir kaip toli jis būtų. Juk svarbu tikslo siekis, o ne pats tikslas, nes dažniausiai jo nepasiekiame.

Pasaulio griūtis – Kodėl Lozorius? Kodėl pasaulio perkeitimo procesui pasirinkai jo figūrą?

– Yra daug nekanoninių evangelijų, tokių kaip Tomo evangelija, Marijos evangelija, Jėzaus vaikystės evangelija, Judo evangelija, Barnabo evangelija ir kitos. Kodėl negalėtų būti dar neatrastų evangelijų, o tarp jų – ir Lozoriaus evangelijos? Juk Lozorius yra išskirtinė asmenybė Naujojo Testamento kontekste. Jis buvo Jėzaus draugas. Jėzus dažnai užeidavo į svečius pas Lozorių, jo seseris Mortą ir Mariją. Išgerdavo vyno.

Pabendraudavo. O paskui Lozorius mirė, nes sirgo nepagydoma liga. Jėzus tik ketvirtą dieną po Lozoriaus mirties atėjo prie jo kapo ir prišaukė jį iš mirties. Taigi Lozorius jau turėjo būti gerokai apipuvęs, mėsa atsilupusi nuo kaulų, kitaip sakant, jis jau buvo zombis ir iš kapo turėjo pasirodyti holivudinio zombio pavidalu. Bet Jėzus nebūtų Jėzus, jei stebuklo nedarytų tobulai.

Tad Lozorius iš kapo išėjo visiškai restauruotas, kaip tabula rasa. Tuomet pagalvojau, ką gi Lozorius per tas keturias dienas matė pomirtiniame pasaulyje. Apie tai nieko neužrašė nė vienas kanoninis evangelistas. Tik paminėjo, kad Lozorių po prikėlimo norėjo

nužudyti aukštieji kunigai. Todėl manau, kad Lozorius tikrai turėjo parašyti kokį nors tekstą apie anapusinius potyrius, ir man pavyko šį tekstą „atrasti“ ir „išversti“ iš graikų kalbos. Taigi imkite Lozoriaus evangeliją ir skaitykite, ją skaitydami permanykite.

– Akivaizdu, kad tau rūpi amžinosios temos: laikas, Dievas, kūrimas / kūryba...

Tavo romane pradeda dingti kultūriniai artefaktai ir taip prasideda esamo pasaulio griūtis. Labai savotiškai dėliojamas tavo romano siužetas karantininiame pasaulyje, kuriame tarsi nebeliko saugumo, o ir kultūra – tokia, kokia ji mums buvo pažįstama – nebeegzistuoja. Ar kurdamas savo distopiją diferencijuoji kultūrą ir meninę kūrybą?

– Skaitytojai gali mane apkaltinti melu, kad knygą rašiau jau nuo praėjusio dešimtmečio vidurio. Jie sakys, kad romaną parašiau tik šiais metais, prasidėjus karantinui, pandemijai apėmus pasaulį ir Lietuvą, kadangi tekste yra tokių vietų, kurios atspindi nūdienos realijas, bet visai nesusijusios su viruso plitimu. Galbūt kas nors apšauks pranašu. Taip, aš esu pranašas. Apie tai jau parašiau prieš gerą penkmetį, bet niekas nepatikėjo. O ir dabar nepatikės, kad rašiau seniau nei šių metų pavasarį. Tegu ir netiki. Tikėjimas ar netikėjimas yra asmeninis asmens reikalas ir niekas negali jo priversti tikėti ar netikėti.

Tokios kultūros, kokia ji buvo prieš karantiną, gal ir nebebus, bet mes jau būsime įpratę gyventi kitokiomis sąlygomis ir kitas karantinas jau nebus toks baisus ir bauginantis kaip šis. Galbūt kai kurie kito karantino jau lauks kaip išganymo, kaip kokios Apvaizdos, nes juk tai – tinginių rojus. Daugeliui niekur nereikia eiti, pakanka sėdėti namie ir dirbti ar mokytis nuotoliniu būdu. Kiek degalų automobiliams sutaupoma ir kiek daug elektros sunaudojama. Ak, kaip pasisekė elektros tinklams... ir menininkams, kurie per šį karantino laikotarpį tikrai daug sukurs. Ir galbūt ši kūryba niekur nedings, kaip mano romane, kur pagrindiniai herojai susiję su menine kūryba – klasikine muzika, daile, literatūra ir jos raiškos formomis. Iš tiesų kaip būtų baisu, jei meninė kūryba išnyktų iš mūsų pasaulio. Jei jos neliktų, gal liktų bent kultūra, kuri dar palaikytų žmonijos dvasinius poreikius. Bet jei ir jos neliktų, tai vargas mums, nes mes nebeatitoltume nuo žagrės, kuri leistų tenkinti mūsų pamatinius poreikius išgyventi... kol vėl kada nors atsirastų masinės kultūros ir pagaliau meninės kūrybos poreikis.

GINTARO LAŠAI

Jaučio galva Alma RIEBŽDAITĖ

Ant mano krūtinės išaugo spyglys.

Buvau rožė su milžiniško dydžio spygliu.

Turėjau vieną labai didelį ir aštrų spyglį.

Vieną vienintelį spyglį.

Iš sapno pažadino pertusino kvapas. Supratau, kad tai – prisiminimas iš vaikystės.

Kambaryje, kuriame gyvena vaiduokliai, sklandė stiprus pertusino kvapas.

Sąmonė nutolo į garsus už lango ir dėmesys prisitvirtino prie kažkokio bruzdesio ir mašinos garsų gatvėje.

Skausmas aprimo, o visą dieną jaučiamas fizinis smegenų spaudimas atlėgo.

Kiek turėjau konsultacijų, atrodo, kol kas tris, visose juokiausi.

Nepavyksta kalbėtis nesijuokiant.

Tai pernelyg beprotiška.

Savo juoku plazdu lyg būčiau drugelis, svilinamas karštos ugnies.

Kas manęs laukia toliau?

Pertusinas. Jis atklydo iš vaikystės.

Pertusinas buvo pirmoji dalelė, vaikystės prisiminimų atplaiša, kosminiu vakuumu atskridusi į dabartį.

Tai buvo pirmoji nuskendusių atlantidų atplaiša. ►

Alma Riebždaitė. Išsigandęs. Piešinys.

55

GINTARO LAŠAI

◄ Supratau, kad manęs niekas nebesaugo nuo prisiminimų, kad į mane gali pradėti plūsti praeities salos, žemynai, dalys, akmenys. Nebėra saugančios sienos, ji griuvo. Viskas. Deginančių asteroidų kruša.

Prisiminiau vieną „flashback’ą“, iš kurio turėjau kuo skubiau pasitraukti, nes atrodė, kad, jei dar truputį pabūsiu, tuoj mirsiu.

Pajutusi baimę rankomis įsikibau į lovos atlošą. Suleidau nagus. Gali būti, kad reikės atlaikyti tai. Daugybę baisių prisiminimų, kurie pradės į mane plūsti, o aš teturėjau tik vieną milžiniško dydžio spyglį, išaugusį ant krūtinės.

Reikia pabandyti tai nupiešti. „Ar jūs žinote, kas yra „flashback’as“? – klausiu moterų.

Niekas nežino.

Bandau paaiškinti. „Na, štai, yra karys, ir jis dabar eina pievele, ir jis išgirsta lėktuvo ūžesį. Jis į tai reaguoja kaip į karo tikrovę, jis gali pradėti lįsti po mašina, šaukti, parkristi ir panašiai.“ Viena iš moterų prisiminė dėdę, grįžusį iš Afganistano.

Jie žiūrėjo filmą apie karą. Kambaryje stovėjo stambus aukštas vyras. Ir staiga jis parkrito ant kelių, susirietė į kamuoliuką, galvą užsidengęs ranka pradėjo verkti.

Verkti visu garsu, pasikūkčiodamas. Verkė didelis stambus vyras virš keturiasdešimties, vyras pačiame jėgų žydėjime. „Jums visa tai yra filmas, pramoga, o man realybė. Man reikėjo šaudyti į žmones...“ „Mes sužinojome jo istoriją ir daugiau jo neklausinėjome. Rankos jis neteko paskutinę dieną, juos turėjo paleisti, ir jie važiavo mašina... Sprogo mina. Važinėjo po visokias Amerikas, reabilitacijas, mes nesmerkėme jo, jis nusigėrė...“ „O mano senelis, – pradėjo kita, – buvo lageryje. Jis niekada nieko nepasakojo.

Tai nepapasakojama, sakydavo jis. Senelis nusigėrė. Mes jo nesmerkėme.“ „Aš irgi taip jaučiuosi, – sakau. – Bandau kažkam kažką papasakoti, bet niekas manęs nesupranta.“ Klausydamasi šitų istorijų, pajuntu neviltį, nes yra žaizdų, kurios niekada negali užsitraukti.

Galbūt niekada nepasveiksiu, neatsistatysiu po to, ką patyriau, kaip metai po metų buvo trypiama mano žmogiškoji 56

esmė, o kiekviena nauja diena buvo dar vienas manęs kaip žmogaus nurašymo aktas.

Tarp manęs, tėvo ir mamos yra atsivėrusi didžiulė vienatvės erdvė. Niekaip jos nebedangstau. Mažoji mano sesutė yra išskridusi į Islandiją. Jos nėra. Jei ji būtų, viską uždengtų.

Mama dirba kaip arklys. Išklojusi laminatą, kieme per karščius ji išskobė visas žoles tarp akmenų. Galvoju, kokia jėga ją šitaip varo dirbti kaip pasiutusį arklį.

Aš galiu tik gulėti, jei tik randu laisvą minutę, guliu, klausausi muzikos ir nepadedu mamai.

Mamos balsas vis dažniau sutemsta.

Jame jaučiu tamsią, gilią, nepamatuojamą kančią, tame balse lyg juodą jūros gelmę jaučiu verksmingumo atspalvį.

Aš nebebėgu, tėtis kažkaip irgi sėdi vienišas savo kambaryje, susitaikęs, važiuoja į laukus, kažką dirba.

Kartais rytą jos balse jaučiu juodą pyktį, girdžiu, kaip ji puola tėtį.

Puola ir puola. „Taigi aš netyčia, nenorėjau“, – girdžiu sakantį tėvą.

Kartais ji yra geros nuotaikos, bet vis rečiau.

Tėčio svajos „turėti mamą“ išsipildys, nes prieš mamą besiverianti gili būties bedugnė skamba vis gūdžiau ir gūdžiau, juodas būties rūkas, kupinas šnabždesių, kyla į viršų ir ruošiasi ją pasiglemžti. Jai taip baisu, ir ji vaikščios su tėčiu, susikibusi už rankučių. Bus labai gera pabaiga.

Jūs pamatysite. Iš tiesų bus labai gera pabaiga. Aš dar nežinau, kokia. Bet kad gera, galiu užtikrinti.

O aš prie upės su šuniuku per dulksną su Mariah Carey „Without You“ ir kitais nerimtais dalykėliais judu. „Jūs išardysite psichopatų schemas“, – noriu juokaudama pasakyti psichoterapeutui, bet greičiausiai nepasakysiu, užmiršiu, nupulsiu į žmogiškumo esmės paneigimą ir norėsis tylėti, tik tylėti vieną valandą šitoje Žemėje ir nieko daugiau.

Matau, kaip į mane atskrenda milžiniško dydžio atplaiša. Aš palinkstu ir užsidengiu galvą kryžmai rankomis. „Nemuškite manęs, tik nemuškite“, – sakau verkdama, bet mane muša.

Neseniai mamą mintyse pavadinau „smurto dozatore“.

Ji iš tiesų turėjo galią dozuoti smurtą, jį paskirstyti.

Rašau ir man pasidaro labai liūdna, spaudžia galvą. Turiu kuo skubiau atsijungti.

Tokia yra ši tikrovė.

Būkite geri, eikite pasilinksminti kur nors kitur.

Kritinis protas! Subinėj. Buvau tokia gera ir naivi, kad psichopatai paskyrė man patį, patį paskutinį... šiukšlės vaidmenį.

Gali būti, kad jausmai jiems yra pats nevertingiausias dalykas, o nuoširdumas – absoliuti gryniausia kvailio savybė.

Buvau tokia naivi, nuoširdi, gera, kvaila, patogi, skubanti kitam pasikloti po jo būtimi. Įdomu, kaip vadinasi mano liga?

Mano ex tikėjosi, kad manimi užsidengs ir naudosis manimi iki gyvenimo pabaigos.

Na, gerai, tu laikai kokį nors žmogų šiukšle. Sąmoningai ar pasąmoningai.

Ir tas žmogus išeina, palieka tave.

Kaip turi jaustis, kai net šiukšlė nuo tavęs išeina? Štai kur šių žmonių tragizmas.

Nuo jų pasitraukia šiukšlės, kurvos, visi judantys gyvi padarai ir net kai kurie negyvosios gamtos objektai. Nepaisant beribės jų galios. Geriau miršta. „Kam reikalinga galia?“ – klausia ir klausia manęs psichoterapeutas. – Ką jie jaučia kankindami, valdydami kitą?“ Nežinau. Nežinau ir nežinau. Jaučiuosi kaip debilė, visiška realybės ir jausmų analfabetė, aš net nežinau, ką jaučia psichopatai, nors su jais pragyvenau beveik pusę amžiaus. Pusę amžiaus!

Iš pradžių trumpai atsitiko Milanas, o po to ilgai – Malta.

Keliaudama iš vieno taško į kitą, turėjau laiko apmąstyti galios klausimą.

Galvojau ir galvojau.

Na, į rankas tų, kurie turi galią, suteka visoks gėris, nauda.

Teisingai, bet kažkaip ne taip.

Aišku, tu, skaitytojau, įtariu, žinai atsakymą.

Galvoju toliau.

Jie tikriausiai neturi savo gyvenimo ir dėl to jie gyvena valdydami kitus, juos kontroliuodami.

Irgi teisingai, bet kažkaip ne taip.

Pavargstu ir daugiau nesugalvoju nieko, tik pajuntu, kaip lėktuvas atsiplėšia nuo žemės ir aš lengvai imu sklęsti danguje su ant krūtinės išaugusiu vienatiniu savo spygliu.

GINTARO LAŠAI

„Kada atvažiuos tavo vaikai?“ – klausia mama manęs, sugrįžusios iš Maltos. „Jie neatvažiuos.“ „O tu kažkokia pikta.“ Ir aš nebeiškenčiu. „Ar įmanoma būti laimingam, gyvenant tarp psichopatų?“ – sakau jai, nieko nedetalizuodama.

Tiesą „reikia mokėti susitaikyti“ ji ištaria iškilmingu ir pranašišku balsu.

Ji nežino, kad aš ją matysiu išeinančią pro laukujes duris. Aš prisiglaudžiu prie sienos ir stebiu ją, išeinančią pro laukujes duris.

Mano mama juokiasi. Ji tiesiog miršta iš juoko.

Ji sugrįžta ir pakartoja: „Reikia mokėti susitaikyti, vaikeli.“ Aš kažką veikiu prie kriauklės. „Susitaikyti, kai tave traiško, pervažiuoja?“ – klausiu. „Taip“, – sako ji tvirtu balsu. „Sveikinu, kad tau taip gerai išeina. Man nesiseka.“ Mano motina pasveikinta nutyla. „Žinai, – pratęsia pokalbį mama, – penktadienį su vaikais sugrįžta tavo sesė iš Anglijos. Aš ir galvoju, kiek galiu bijoti to tėvo. Nešiks, turės priimti ir viskas.

Nusibodo man gyventi bijant. Pasakiau jam griežtai, daviau velnių, pagrasinau tarnybomis.“ „Kurva tu kurva, – galvoju, – mano vaikų dešimt dienų negalėjai pažiūrėti.“ Ir aš skaitau straipsnį rusų kalba apie psichopatiją. Labai gerą straipsnį. Vienas žymus mokslininkas, psichoterapeutas atsitiktinai aptiko, kad jis yra psichopatas. Straipsnis vadinosi, atrodo, taip: „Psichopatija mūsų viduje“. O man pastaruoju laiku skamba „Prisijaukinti psichopatiją“.

Taip pat tame straipsnyje jis kelia klausimus apie emocinę ir kognityvinę empatiją.

Pavyzdžiui, Motina Teresė. Gali būti, kad jautė ji ne kažin ką. Noras visiems padėti, spręsti socialines problemas gali būti tik kognityvinės empatijos apraiška. Tai lyg ir bėgimas nuo asmeninių jausmų, nuo gyvybės, nuo virpėjimo, nuo asmeninio trapumo ir pažeidžiamumo.

Ten labai įdomūs klausimai keliami.

Labai ilgas straipsnis buvo. Ir aš skaitau jį, skaitau, jau pripratusi prie Maltos: udovolstvije.

Sugrįžtu ir pradedu skaityti sakinį nuo pradžios.

Mnogije iz nij, konečno, nikovo neubivajūt, no oni manipulirujūt liudmi, potomū čto polučajūt ot ėtovo udovolstvije.

Malonumas! Štai ką jie jaučia, kai gali valdyti kitus, jiems kenkti, kontroliuoti, priverčia paklusti, kad kitas darytų taip, kaip nori jie ir t. t.

Pastraipa baigiasi sakiniu: Kak pravilo, im svojstvenen i vysoki urovenj agresiji, no ona často projavliajetsa imenno v vide manipuliacii.

Malonumą štai, ką jie jaučia.

Visiems žmonėms yra būdinga siekti malonumo. Mes siekiame malonumų pačiais įvairiausiais būdais. Aš taip pat siekiu malonumų: valgydama, užsiimdama seksu, piešdama, rašydama, būdama gamtoje, keliaudama, patirdama naujų įspūdžių, sužinodama ir išmokdama naujų dalykų (pavyzdžiui, apie psichopatiją), svajodama, klausydamasi muzikos, patirdama sėkmę, darydama gera žmonėms ir mylėdama save aš patiriu malonumą. Pavyzdžiui, dar galiu patirti malonumą maudydamasi vandenyje savitu būdu: galiu plūduriuoti ant vandens nejudėdama – ne tik Viduržemio jūros vandenyje, kuris yra labai sūrus ir kelia kūną į viršų, bet ir lietuviškame prūde, pilname varlių, siurbėlių ir meldų.

Dažnai sugalvoju keistų būdų, kaip siekti malonumo.

Ir yra žmonių, kurie jaučia malonumą, kai kitas kenčia.

Tokie žmonės vadinami sadistais arba psichopatais.

Aš užaugau psichopatų šeimoje ir nutekėjau ten pat, į psichopatų šeimą. Vienas pagrindinių geriausiai išlavintų mano sugebėjimų yra gebėjimas neparodyti savo jausmų. Labiausiai man sekasi nuslėpti meilę ir pasišlykštėjimą, jei, aišku, turinys vienokia ar kitokia to žodžio prasme nepradeda eiti per viršų, o tada jau slėpk neslėpęs veido išraiškos.

Aišku, visada gali pasakyti, kad blogai virškinu.

Man atrodo, kad tas psichoterapeutas nieko su manimi nebedaro. Jis tik kaip užsuktas kartoja: „Tu patyrei tiek daug smurto.“ Aš ir pati žinau, kad patyriau daug smurto, bet jis kartoja ir kartoja kaip užsuktas: „Bet tu patyrei tiek daug smurto.“ Nu, tai ok, patyriau, patyriau neįsivaizduojamai daug protu nesuvokiamo smurto, nepaprastai daug smurto, bet tai ką man dabar daryti?

Aišku, geriausia būtų apsiverkti. Štai stoviu prieš jus ir esu žmogus. Žmogus, kuris patyrė daug smurto, matė kitus, kurie patyrė daug smurto. Prieš akis man vis stovi maži ožiukai, jiems vos gimusiems tvarte užpakalines kojas nugraužė kiaulės. Jie gyvybingi, jų akytės žvitrios ir jų galvos kyščioja iš dėžės, į kurią jie yra sudėti. Jų mažos gležnos kojytės aprištos skudurais. Suvokiau tik ožiukų tikrovę, mano širdis iš vidaus plūdo krauju, kurio niekas nematė taip, kaip niekas nematė ožiukų. Mažų ožiukų, kuriems tik gimus piktos kiaulės nugraužė užpakalines kojas. „Tai kaip dabar gyvensi, sugrįžusi iš Maltos?“ – klausia psichoterapeutas.

Ir aš pradedu jam pasakoti. „Tu nori pasakyti, kad buvai laiminga, taip?“ „Taip.“ Dabar jau galėsiu imtis saldžiosios dalies apie nuostabiąją nepakartojamą Maltą, mokymus apie emocinį intelektą, kuriuose man teko laimė dalyvauti, bet atsitiko, kas būtų geriausia.

O vieną kartą su broliu mums davė į žemę užkasti nupjautą jaučio galvą. Galva buvo sunki, mes su broliu ją vos panešėme, tai protarpiais tempdavome, vienas pasiėmęs už vieno rago, o kitas – už kito.

Ir dabar atrodo, kad jaučio galva buvo tokia didelė, tiesiog milžiniško dydžio, beveik kaip mūsų Visata. Ir, suprantate, galva buvo ne dvimatė, ir net ne žodis „galva“.

O žemė tokia kieta. Ir regėjosi, kad iškasti tokio dydžio duobę Žemėje yra neįmanoma, bet mes, du maži vaikai, ją kasėme ir kasėme.

Sutemo, o mes vis kasėme ir kasėme.

Jautis, laukdamas jį pasitinkančių žemės tamsiųjų įsčių, žvelgė į beribį žvaigždėtą dangų.

Užsklanda nusileidžia, skambant Sophie Zelmani dainai „Stay with my heart“.

Pagrindinė herojė, Misisipė, apsikabinusi jaučio galvą, užmiega scenos viduryje po žvaigždėtu aukštu nakties dangumi.

Nuo šiol jaučio galva bus geriausias Misisipės draugas. Ji visur nešiosis jaučio galvą. Kai toliau skaitysite istoriją apie Misisipę ir jos nuotykius, visada prisiminkite: ji nešiojasi jaučio galvą, net jei apie tai nėra parašyta. Ir kai mylėsite, jūs turėsite mylėti ne tik Misisipę, bet ir jos jaučio galvą.

57

GINTARO LAŠAI

Laiku neišgirstas Eugenijus Renė. Poezija. Žemaičių vaizdeliai. Iš lenkų kalbos išvertė Regina Koženiauskienė.

Druka, Klaipėda, 2019, 255 p.

Robertas ŠLIOŽEVIČIUS

Tarsi dūmas, kuris išnyksta ir nebeatsiranda – Maironio žodžiais tariant. Bet čia priešingai – pasklido vėlei. Taip tiktų detalizuoti ir barono Eugenijaus Renės (Eugeniusz Karol Antoni Teofil Rönne) romantinės lyrikos sugrįžimą iš amžių tėkmės. Poezija, atlaikiusi laiko brydę, vėjo išblaškymą, istorijos sunkumus, pagaliau pasklido plačiajai visuomenei.

Tai poezija, kuri apima XIX a. antrosios pusės tuo metu itin ryškų kontūrą turėjusią Gargždų dvaro istoriją, jo aplinką – augančią tautinę tapatybę, puoselėjamą literatūrinę ir kultūrinę dvasią. Pasienyje tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos gyvenęs tikriausiai mažai plačiu mastu šiandien žinomas romantinių idėjų puoselėtojas dvarininkas E.Renė (1830–1895) rašė lenkiškai. Pernai Klaipėdoje lietuviškai išleistas jo kūrybos rinkinys „Poezija. Žemaičių vaizdeliai“. Į atmintį įsirėžė retorikos prof. Reginos Koženiauskienės knygos pristatymo metu išsakyta mintis, kad nuoširdžiai tikimasi, jog E.Renės poezija bus įtraukta į romantizmo epochos literatūrines chrestomatijas.

Vis dėlto tai vienintelis vokiečių kilmės barono kūrybinis palikimas, besibaigiant penktajam autoriaus gyvenimo dešimtmečiui išleistas lenkiškai (1878).

Kuo šiandien aktuali Gargždų dvaro valdytojo kūryba? Gal vertėtų pirmiausia paklausti, ar svarbi? Viena aišku – taip.

Atvertę knygą perskaitome svarbius įvadinius tekstus. Istorikės Janinos Valančiūtės straipsnyje „Baronai Renės – Gargždų dvaro savininkai“ aprašoma ir detalizuojama Gargždų dvaro raida nuo XVI a. iki sunykimo – praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio. Straipsnis aktualus norint suprasti poeto gyvenamąją aplinką, apylinkes, kuriomis būta. Be įžvalgių idėjų, skaitytojams derėtų suklusti ties esminiais aspektais. Kitas, labiau paliečiantis barono 58

poeziją, yra literatūrologės Brigitos Speičytės straipsnis „Dvarininko romantiko kūryba“. Jame nuosekliai plėtojama dvarininko poezijos analizė.

Knyga parašyta romantiniu stiliumi. Prasišviečia tautinės tapatybės reikšmė. Tarkime, eilėraštyje vietoj vokiško vietovardžio Memel vartojamas lietuviškas – Klaipėda. Lyrinis subjektas – tikintis poezijos galia, iškeliantis ją į aukščiausią dvasinį lygmenį. Skaitydami išlikusią lyriką kartu keliaujame ir tuo laiku, kai poeto gyventa. Atgyja Gargždų miesto objektai, pasienio gyvenimo vietos.

Norėtųsi išsamiau aptarti, pasigilinti į, subjektyvia nuomone, didesnio dėmesio vertus eilėraščius. Pradėkime nuo „Abejonė ir tikėjimas“, esančiame viename iš pirmųjų knygos puslapių. Du antonimai išreiškia eilėraščio esmę. Vienas kitam priešingi, tačiau svarbūs – vienas kitą pagrindžiantys daiktavardžiai, vienas be kito neatsirandantys. Tikėjimas visada lydimas didesnių ar mažesnių abejonių, įvairiausių ieškojimų, tiesos paieškų. Tačiau, kaip ir lyrinis subjektas, taip ir žmogus, stengdamasis vyti į šalį baimę,

abejonę, į sielos gilumą įsileidžia tikėjimo šviesą: „Lyg skėriai tos piktos mintys / Temdo spindesį saulelės / Nuo pagundų velnio gintis / Pasipiktinę tą kartą / Šnabžda: „Nori tų kančių jau galo? / Vyriškai kirsk!.. Imki kardą!“ Baimė – piktojo ginklas, kuris užvaldo žmogų, naikina viltį, kartu ir tikėjimą. Po tos pirmosios strofos sušukimo „O! Būty karčioj juodojoj / Būna lyg naktis minučių, / Kai dora suabejojęs, / Netiki žmogus jau nieko!“ atrodo, kad tikėjimą ir viltį skirs bedugnė, kuri skyrė turtuolį ir Lozorių Evangelijoje.

Ne. Mintį vainikuoja visa apimanti išvada: „Kam tikėjimo pritrūksta – / Tam tada kančia be galo!..“ Kaip būdinga romantinei sielai, eilėraščio žmogus supranta, kad dvasinė sumaištis – neviltis, nepasitikėjimas praeina.

Drąsina, kad žmogus be tikėjimo nepajėgia pakelti gyvenimo išbandymų. Aktualus, o gal kitiems atrodytų priešingai, visiškai nereikšmingas eilėraštis. Žmogaus dvasią ši abejonė dėl ateities ir tikėjimo kamuoja ir šiandien.

Klausimas amžinas tiek, kiek egzistuoja kartų. Po kančios bus šviesesnė saulė? Kančios nasrai platūs, o viltis dažnai šviečia silpnai.

Spręskime individualiai. Skaitydami barono E.Renė eilėraštį „Abejonė ir tikėjimas“, juntame lyrinio subjekto tikėjimą Apvaizda, gilų krikščioniškosios doktrinos suvokimą: „Jei lengva, tai kur malonė? / Šventvagystė?!.

Gal apgaulė? / Atpildas? Anam pasauly!..“ Juntama lyrinio subjekto opozicija gėrio ir blogio kovai šiame pasaulyje, atpildo tikimasi anapusiniame. Gyvendami „greitame pasaulyje“ ir būdami jo dalimi, dažnai norime greito rezultato, viltis dažnai nustumiama į paribius, esą tai jau atgyventa ir nešiuolaikiška mąstysena. Viltis visada yra. Ji atrandama.

Verta paminėti, kas nepastebėta anksčiau, kad E.Renė daugiausia rašė trečiąjį savo gyvenimo dešimtmetį. Jaunatviškas idealizmas „Kada giedoti?“ skatina siekti ne to, kas žemiška, o to, kas dangiška. Pasitelkdamas liutnios (vienas seniausių styginių muzikos instrumentų) simbolį, eilėraščio žmogus nesuvokia poezijos be įkvėpimo, išaukština

GINTARO LAŠAI

Drezdene darytoje fotografijoje įamžinti baronas Antanas Renė, Renavo dvaro savininkas, jo brolis Feliksas Filipas Renė, Gargždų dvaro savininkas (sėdi) ir jo sūnus, Gargždų dvaro paveldėtojas Eugenijus Renė (stovi). Drezdenas. Žemaičių muziejaus „Alka“ archyvo nuotr.

kūrybą, kartu jai suteikdamas nepaprastą, antgamtinę galią: „Tada jau tavo balsas, gavęs burtą šitą, / Nutildys pačias jūras, perkūnus sutramdys, / Net kartųjį pelyną rožėmis pražydins, / Aptemusios nušvis ir tavo brolių akys.“ Kūryba be meilės ir įkvėpimo praranda savo tikrąją prasmę, paskirtį: „Tiesa – tai dvasia Dievo, juk žmogus – tik molis / Giesmė, jei šliaužioja ji prie auksinių kojų, / Nustoja galios žemei būt šviesa skaisčiąja.“ Dažnas, paklaustas apie poezijos skaitymą, kategoriškai atsako – neskaitau. Išgirstama įvairių atsakymų, dažniausi du – neįdomu ir nesuprantama. „Kada giedoti“ išreiškia poezijos kaip šviesos reikalingumą žemei, jos gyventojams – žmonėms, kūrybos gimimą iš transcendencijos, nematerialų būvį.

Kalbėta apie tikėjimą jau pradžioje, verta pažvelgti iš kitos pusės. „Akimirksnio mintis“ – vienas iš trumpųjų E.Renės kūrinių, trumpas kaip mintis, įprasminantis barono kaip žmogaus ir poeto tikėjimą ne vien negandų baigtimi, bet ir Apvaizdos ranka, kuriančiąja galia pasaulyje, skatinantis ir

Iš pietryčių pusės matyti Gargždų dvaro rūmai nudegusiu stogu. Maždaug 1915 m.

J.Valančiūtės archyvo nuotr.

sielą kelti į nematerialaus būvio lygmenį: „Jei kūnas, kur siela miega, / Stiklinėm akim tik žvelgia / Į tuos gamtos grožio burtus, / Net Meistro meistrų sukurtus!.. / Įrodymus Visagalio / Kas moko lenktis ir kelia?..“ Sunku ir nemadinga šiandien ieškoti aukštesnės jėgos įsikišimo kasdieniuose įvykiuose, juolab gamtoje, jos tvarkoje. Gal šie poeto žodžiai paskatins į gamtą žiūrėti ne tik kaip į poilsiui skirtą, žaliavai naudingą vietą. Ekologinė krizė – žodžių junginys, kuris dažnai linksniuojamas, pirmiausia prasideda ne gamtoje,

ekologija prasideda ten, kur žmogaus gelmė – siela, kur suvokiama, kas yra nežemiška, kai pakylame į metafizinį lygmenį. Čia apžvelgta tik dalis eilėraščių. Norėta į atgimusią lyriką pažvelgti iš dabarties perspektyvos, pasvarstyti, ar romantinė poezija yra aktuali šiandien, paskatinti atsiversti veikiausiai daugeliui mažai dar žinomo poeto knygą. E.Renės eilėraščiuose esama laiko tėkmėje nepakitusių dvasios problemų, kitaip tariant – sub sole nihil novi – po saule nieko nauja.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Smiltynės įdomybė s

Senasis pašto kelias.

Viena seniausių Kuršių nerijos gyvenviečių Smiltynė yra įsikūrusi šiaurinėje jos dalyje. 1429 m. istoriniuose šaltiniuose ji vadinama Sandberg (Smėlio kalnas). XVI a. pervadinta į Sandkrug (Smėlio karčiama). 1862 m. (kituose šaltiniuose nurodoma 1867 m.) Smiltynę įsigijo miestas, ir tada prasidėjo naujas jos gyvavimo puslapis. Iki tol čia klostėsi visai kita istorija. Iš senųjų Smiltynės laikų mus pasiekia buvusių istorinių ir kultūrinių ženklų atgarsiai, likę žymių asmenybių pėdsakai.

Tik spėk dairytis ir klausytis. Tad pirmiausia ir atsigręžkime į senąją Smiltynę ir pasižiūrėkime, kokios čia paslaptys atsivers.

Susitelksime į būtus ar pramanytus dalykus.

Jovita SAULĖNIENĖ

Senasis pašto kelias Per Smiltynę ėjo senasis pašto kelias, kuriuo raiti Kryžiuočių ordino pasiuntiniai palaikydavo ryšį su Livonijos ar kalavijuočių ordinų broliais. Kas beatseks, kokias žinias baltais apsiaustais su ant jų prisiūtais juodais kryžiais tie žygeiviai nešė. Vėliau per čia jau kitokius 60

keliautojus vedė Karaliaučiaus–Mėmelio– Kuršo pašto kelias iki pat Sankt Peterburgo.

Pasak žurnalisto Otto Glagau (1834–1892), „labai dažnai tuo monotonišku ir varginančiu keliu yra tekę važiuoti didelei ir didžiausiai ponybei“. O.Glagau, pats 1867 m. keliavęs per Rytprūsius, savo knygoje „Lietuva ir lietuviai“, išleistoje 1869 m. Tilžėje, pasakojo apie tos kelionės sunkumus. Pasak jo, „nors arkliai būdavo geri ir tanku pašto stočių, bet per smėlį važiuodavo vos žingsnis po žingsnio ir dar, kad arkliams lengviau būtų, pusiau paplūdimiu, bangų skalaujamu, tad sūrus

vanduo vis tėkšdavo į vežimą. Ilgas kelio atkarpas tekdavo paėjėti pėsčiomis ir kartais net pralenkti pašto vežimą“. Vežimo ratai klimpo.

Būdavo, kad su visu arkliu vežimas įklimpdavo smėlyje. O ir karietos nebuvo patogios. Ką besakyti apie varganas stotis smuklėse.

Tuos vargus kelyje patirti teko garsiajam prancūzų švietėjui Deniui Diderot, Rusijos carams ir carienėms. Itin dažnai juo vykdavo caro Nikolajaus sutuoktinė, Prūsijos žemės dukra Aleksandra Fiodorovna (karalienės Luizės dukra – J.S.), lankydama aukštuosius savo giminaičius Berlyne. Tas pats O.Glagau nerijoje dar užtiko „pora nusenusių pašto vežėjų, su malonumu prisimenančių tą kilmingąją damą ir kadaise gautus iš jos nemažus arbatpinigius“.

O Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III, karalienei Luizei napoleonmečiu šis kelias tapo išsigelbėjimu.

Kiek žmonių juo keliavo, nesuskaičiuosime, kas vyko, visų neišvardysime, kokie nuotykiai nutiko, neapsakysime. Tai buvo itin svarbus europinis kelias, kurio tam tikroje atkarpoje viena iš žinomesnių stočių buvo Smiltynė. Dėl blogo oro keltininkas negalėdavo keliauninkų perkelti per marias, todėl jie Smiltynėje turėdavo ilgiau ar trumpiau pasilikti. Ir čia tarsi sustojusiame laike atgydavo įvairiausios istorijos...

Pašto kelio seniai nebėra. Dar XIX a. viduryje „apie buvusį pašto vieškelį beliudijo aptriušę, iškrypę pakelės stulpai ir išilgai pajūrį išlikę, kopose pusiau smėlio užnešti pavieniai gluosniai, dažnai per keletą mylių – vieninteliai žmogaus rankų pėdsakai“.

Užtat išlikusi žodinė kūryba – tarsi paminklas senajam pašto keliui.

Jūreivio pasakojimas Vieną tokį pasakojimą apie kelią pajūriu paliko mums žurnalistas O.Glagau: „Vienas senas karšinčius jūreivis, su kuriuo įsileidau į kalbas, pasirodė esąs gyva sudužusių ir išmestų į krantą laivų kronika. Be kitų, jis papasakojo du kraupiai šiurpulingus

KULTŪROS ISTORIJA

ė s ir malonumai (1) Karalienės Luizės karieta.

Karalienės Luizės kelionė per Kuršių neriją į Klaipėdą. 1807 m. Istorinis Johanno Heydecko piešinys.

atsitikimus iš paskutiniųjų metų. Viena anglų škuna užplaukė ant nerijos, įstrigo seklumoje ir lūžo per vidurį. Viena laivo pusė tuojau nuskendo, o visa įgula pasiliko antrojoje ir laikėsi tol, kol į pagalbą atplaukė locmano kateris. Ant kito sudužusio laivo nuolaužų, kai galiausiai priplaukta prie jo po 48 valandas siautusio uragano, rado tris žmones. Vieną pririštą prie stiebo, jau lavoną, apgraužtą kitų savo bendrų. Antras gulėjo paslikas be sąmonės ir pasveiko tik po ilgos ir sunkios ligos. O trečias, gelbėjęs savo gyvybę lavono mėsa, buvo ir pasiliko sveikas kaip ridikas.

Kai pavasario ir rudens ekvinokcijų metu siaučia didelės audros, pražūtingas nerijos pajūris būna sėte nusėtas laivų nuolaužų ir krovinių, neretai į krantą išmetami žmonių ir gyvulių lavonai. Kol suskumba atvykti valdžios atstovai, nerijos gyventojai doroja aukso derlių. Kaip ir kitur, seniau šiame pajūryje galiojo pasityčiojanti iš bet kokio žmoniškumo kranto teisė, paliekanti sudužusio laivo jūreiviams tik gyvybę ir leidžianti atimti iš jų visą turtą, net išvilkti iš drabužių. Dar šiandien pasakojama apie vieną Rasytės pajūrio prievaizdą, kuris tamsiomis audringomis naktimis iškabindavo žibintą, viliodamas laivus buriuoti į krantą, o paskui be pasigailėjimo galabydavo ir apiplėšdavo įgulas. Tie baisūs laikai praėjo,

tačiau dar šiandien nerijos gyventojai verčiasi vagystėmis pakrantėje, jei pasitaiko patogi proga.“

Vienos dainos istorija Nuo kryžiuočių laikų Smiltynėje stovėjusių užeigos namų biografija irgi turtinga.

1616 m. suteikta privilegija laikyti alaus smuklę. Smuklės nuomotojui priklausė ir

perkėlos į miestą privilegija. 1629 m. Smiltynės užeigos namai švedų buvo sudeginti, 1746 m. užimti rusų, ne kartą suniokoti gaisrų ir daugybę kartų atstatyti... 1837 m. jie perstatyti kopos viršūnėje. Šis vaizdas užfiksuotas ir senosios Smiltynės akviruke. Įdomi čia sukurto Augusto von Kotzebue’s (1761–1819) eilėraščio, virtusio daina, ir jo autoriaus gyvenimo istorija.

A.von Kotzebue – vokiečių rašytojas, istorikas, buvęs Karališkosios mokslų akademijos Berlyne narys. Gimė 1761 m. Veimare.

Buvo įgijęs teisininko išsilavinimą. Įsikišus J.W.Goethe’i, negavo siekiamo sekretoriaus posto ir, apkaltinus jį nesantaikos kurstymu, buvo išvarytas iš šalies. Nuo tada jo gyvenimas susijęs su Rusijos valstybine tarnyba. ►

Smiltynės smuklėje buvo stabtelėjusi Prūsijos karališkoji pora.

61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Sankt Peterburge ir Estijoje A.Kotzebue užėmė aukštus administracinius postus.

Kurį laiką vadovavo vokiečių teatrams Sankt Peterburge ir Taline. A.von Kotzebue 1813 m. buvo Rusijos generalinis konsulas Karaliaučiuje, 1816 m. tapo valstybės patarėju Karaliaučiuje, o nuo 1817 m. – caro asmeniniu korespondentu Karaliaučiuje.

Darbo reikalais jam teko dažnai važiuoti senuoju pašto keliu ir neaplenkti Klaipėdos, kurioje pirmą kartą pabuvojo 1781 m. Kartą tokios kelionės metu, išvykus iš Klaipėdos, Palangoje buvo sulaikytas, apkaltinus jį išdavyste, ir ištremtas į Sibirą. Už sukurtą dramą „Senasis asmeninis Petro III vežėjas“ caras suteikė jam amnestiją ir po keturių mėnesių tremties A.von Kotzebue grįžo iš Sibiro.

Iš Smiltynės į miestą atsiveriantis vaizdas menininkams tapo įkvėpimo šaltiniu.

A.von Kotzebue garsėjo kaip vienas produktyviausių rašytojų. Rašė romanus, apysakas, paskelbė 200 pjesių. Ne vienas dramos kūrinys buvo pastatytas ir Klaipėdos teatre. A.von Kotzebue rašė ir istorinius veikalus. Vieną jų „Senoji Prūsijos istorija“ dedikavo Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III. 1844 m. išspausdintas pirmasis A.von Kotzebue’s raštų rinkinys apėmė 40 tomų.

Radikalai vokiečių studentai A.von Kotzebue vertino kaip „pavojingą agentą ir

Augustas von KOTZEBUE

Nėra nieko amžino Nieko nėra amžino Po besikeičiančiu mėnuliu, Pražysta laikai ir nuvysta, Kaip visa, kas žemėje gyva.

Kokia daugybė linksmų žmonių Gyveno ir juokės, kai mūsų nebuvo.

Todėl besiilsintiems po velėna Taurę neškim laimingi būdami.

A.von Kotzebue. 1800 m.

valstybių perėjūną“, ir kaip menamas „tėvynės išdavikas“ 1819 m. jis buvo nužudytas Manheime.

1802 m. aukštai kalvos viršūnėje įsikūrusioje senosios Smiltynės smuklėje ledonešio metu, tris dienas laukdamas kelto į Klaipėdą, A.von Kotzebue sukūrė žinomos ir mieste buvusios populiarios dainos „Nėra nieko amžino“ žodžius (muzika – Friedricho Heinricho Himmelio). Tą dainą mokėjo tiek maži, tiek dideli, tiek jauni, tiek ir vyresni.

Niekas negali likti kaip buvę „po besikeičiančiu mėnuliu“... Iš Smiltynės į miestą atsiveriantis vaizdas menininkams tapo įkvėpimo šaltiniu. Tą žvilgsnį naktį į Klaipėdą iš Smiltynės labai meniškai nusakė rašytojas Rudolfas Naujokas: „Lipame į keltą, matome besiartinantį miestą, kurio kontūrai besileidžiančiose sutemose paslaptingai liejasi ir pavieniui kyla iš vandens. Miestas tampa šešėliu, vaizduotės kuriama sala.“

Smiltynės smuklė.

Asmeninio archyvo ir Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

62

Kokia daugybė linksmų žmonių Gyvenimu džiaugsis, kai mūsų neliks, Ir besiilsintiems po velėna Taurę linksmybių pakels.

Džiugiai nusiteikę sėdim kartu, Ir mėgaujamės mūsų draugija, Ir prašom gyvenimo, ir vienas kito Ak, kad taip būtų visados!

Bet nieko juk amžino nėr, Taigi sulaikykit džiaugsmo akimirką!

Kas žino, kaip greit išblaškys mus Likimas į Vakarus ir į Rytus.

Net jei vienas nuo kito esam toli, Širdys juk lieka drauge, Ir visi, visi kaip vienas pasidžiaugs, Jei laimė mirktels kuriam nors.

Ir kai vėl sueisim kartu, Ant vingraus gyvenimo kelio, Sujungsim laimingą pabaigą Su ne mažiau laiminga pradžia.

1802 m.

Kaip rašė R.Naujokas, „lipame į keltą, matome besiartinantį miestą, kurio kontūrai besileidžiančiose sutemose paslaptingai liejasi ir pavieniui kyla iš vandens. Miestas tampa šešėliu, vaizduotės kuriama sala“...

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8