Aušros alėja, Nr. 8

2020 PAVASARIS

I8

NUMERYJE SVEČIAS

Homo sapiens – skaitantis žmogus, rašantis žmogus

Žurnalistę, rašytoją Vitaliją Morkūnienę kalbina Tomas Pauliuščenka

2

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO

Žydų kultūros pėdsakai senųjų spaudinių fonde

Nijolia Kasparavičienė

9

GEROJI PATIRTIS

Forumas „Misija (ne)įmanoma: atvira, empatiška ir prieinama biblioteka“

Robertas Gedrimas, Tomas Pauliuščenka

13

Skaitmeninimas – XXI amžiaus iššūkis Lietuvos atminties institucijoms Audronė Baškienė

16

Savanorystės bibliotekoje patirtis Robertas Gedrimas, Tomas Pauliuščenka

19

ŽINOVAS REKOMENDUOJA

Biblioteka vaikų literatūroje – ypatinga vieta

Prof. Džiuljeta Maskuliūnienė

23

KNYGOS ŽENKLAI

Petro Repšio ekslibrisų katalogo leidyba ir sklaida

Asta Kaktytė

31

MENO KŪRINIAI BIBLIOTEKOSE

Freskoje biblioteka saugo kultūrą, stebi pasaulį

Dailininkę Justiną Agotą Špakauskaitę-Dobkevičienę kalbina Asta Kaktytė

35

TARP TAUTŲ

Autizmui draugiškos bibliotekos Didžiojoje Britanijoje

Urtė Vaserienė, Gintautas Jazdauskas

41

44

Komunikacija – žmones ir idėjas jungianti galia Gintautas Jazdauskas

REGIONO NAUJIENOS

Ką kalba vietovardžiai: projekto „Šiaulių rajono nykstančių ir išnykusių kaimų

istorijos“ pamokos

Rita Nesavaitė, Almantas Šlivinskas

© AUŠROS ALĖJA Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos žurnalas 2020 PAVASARIS / 8 ISSN 2424-6182

Redaktorius prof. Bronius Maskuliūnas Redakcija www.savb.lt; bibl@savb.lt www.facebook.com/SAVB.info Tel. (8 41) 523747 Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai

Koordinatorius Tomas Pauliuščenka Maketuotoja ir dizainerė Vaiva Kovieraitė-Trumpė Nuotraukos Ievos Slonksnytės ir kt.

Kalbos redaktorius Robertas Gedrimas

46

Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“ Vasario 16-osios g. 52 LT-76291 Šiauliai Tiražas 300 egz.

Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Viršelyje – freska „Metraštininkas“ (1980–1981) Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Didžiojoje skaitykloje (aut. Justina Agota Špakauskaitė-Dobkevičienė).

Į biblioteką kasmet susirenka šiauliečiai, užsiregistravę dalyvauti Lietuvos nacionalinio diktanto konkurse.

Sveiki, Jūsų rankose 8-asis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos žurnalo „Aušros alėja“ numeris. 2020-ieji mums – neeiliniai metai. Šiemet sukanka 70 metų, kai įkurta mūsų Biblioteka. 70 metų, kai esame kartu, esame su Jumis ir dėl Jūsų. Apie Jums skirtą mūsų veiklą, renginius, edukacijas, projektus pasakoja ir „Aušros alėja“.

Su numerio viešnia – žinoma žurnaliste, rašytoja, Antano Macijausko, Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų laureate Vitalija Morkūniene – kalbamės apie atsidavimą rašymui, įkvėpimą, nuoširdžią meilę knygoms.

Naujoje žurnalo rubrikoje „Meno kūriniai bibliotekose“ stengsimės supažindinti skaitytoją su Šiaurės Lietuvos bibliotekų erdves turtinančiomis kultūros ir meno vertybėmis.

Pirmoji pažintis – su ŠAVB Didžiąją skaityklą puošiančia įspūdinga freska „Metraštininkas“.

Jos autorę Justiną Agotą ŠpakauskaitęDobkevičienę kalbina Asta Kaktytė.

Kiekviename „Aušros alėjos“ numeryje norime su skaitytoju pavartyti bent vieną kitą Bibliotekos saugyklų podėliuose saugomą vertingą dokumentą. Tuo tikslu Nijolia

Kasparavičienė šįkart seka žydų kultūros pėdsakais senuosiuose spaudiniuose. Rubrikoje „Žinovas rekomenduoja“ prof. Džiuljeta Maskuliūnienė nagrinėja Lietuvoje iki šiol mažai tyrinėtą bibliotekos temą vaikų literatūroje.

Skaitytojams pasakojame apie bibliotekos specialistų gerosios patirties mainus ir kvalifikacijos tobulinimą Didžiosios Britanijos viešosiose bibliotekose ir Prancūzijoje, pristatome naujausią ŠAVB leidinį „Petras Repšys. Ekslibrisai ir kas jie mums“. Aptariame 2019 m. lapkritį bibliotekoje vykusio gerosios patirties sklaidos forumo „Misija (ne)įmanoma: atvira, empatiška ir prieinama biblioteka“ rezultatus, džiaugiamės ŠAVB dideliu indėliu Nacionalinės bibliotekos kultūros paveldo skaitmeninimo projekte bei kalbiname ŠAVB bibliotekininko darbą išbandžiusius savanorius.

Turime naujienų ir iš regiono bibliotekų – Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka pasakoja apie 2019 m. vykdytą Vietovardžių metams skirtą projektą „Šiaulių rajono nykstančių ir išnykusių kaimų istorijos“.

Malonaus skaitymo ir iki susitikimo rudeniniame, 70-mečiui skirtame numeryje!

1

SVEČIAS

Šiaulių knygų mugėje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. 2016 m. Birutės Musneckienės nuotr.

Homo sapiens – skaitantis žmogus, rašantis žmogus Šio numerio viešnia – žurnalistė, rašytoja, eseistė, Antano Macijausko, Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų laureatė Vitalija Morkūnienė. Jau pirmąja savo knyga „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ (2006) V. Morkūnienė pelnė skaitytojų pripažinimą ir ypač didelį populiarumą – išleista net keletas šios knygos tiražų. Paskutinis jų – 2018 metais. Ne mažesnio atgarsio susilaukė ir kitos keturios rašytojos knygos – esė ir fotografijų rinkinys „Su savimi ir tavimi“ (2010), apybraižų knyga „Dangaus eiliniai vieversiai“ (2013), esė ir miniatiūrų rinkinys „Obuolėtas. Įsižiūrėjimai iš arti“ (2015) ir „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ (2018).

V. Morkūnienė garsėja ne tik kaip puikių atsiliepimų sulaukianti rašytoja, bet ir kaip žmogus, nuoširdžiai atsidavęs knygoms ir vertinantis tikrąjį skaitymo malonumą, kurį atrasti skatina kiekviena biblioteka. Natūralu, kad negalėjome praleisti progos pakalbinti rašytoją ir artimiau susipažinti su jos rašymo „virtuve“ bei išgirsti nuomonę apie rašytojo profesiją, knygas, jų skaitymą ir ateities vizijas.

2

2009 m. pelnėte Antano Macijausko premiją už lietuvių kalbos ir kultūros, humanistinių vertybių puoselėjimą ir sklaidą, o 2019 m. buvote įvertinta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija už nenuilstančias dvasingumo paieškas kasdienybėje ir krikščioniškų vertybių puoselėjimą. Ką Jums reiškia šie įvertinimai?

Meluočiau sakydama, kad jie man nesvarbūs ir nieko nereiškia. Būčiau neteisi ir sakydama, kad visą laiką stengiausi dirbti tik dėl vardo, premijų ar kitokio viešo pripažinimo.

Premijų už žurnalistinę kūrybą esu gavusi ir anksčiau, tačiau nė viena jų nenukrito iš dangaus ar kieno nors malonės. Jos atėjo per laiką ir per darbą. Tai įvertinimas už darbą, kurį daug metų stengiausi padaryti taip gerai, kaip mokėjau. Jeigu taip pat mano ir kiti žmonės – kolegos, skaitytojai, miesto bendruomenė – žinoma, tai smagu. Pačios savaime premijos nėra vertingos. Nors... Šiaulių miesto skiriama premija yra gana solidi ir leidžia pradėti galvoti apie naują knygą.

Naujausios knygos „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ (2018) viršelis.

į kurią sugulė žurnalistinio darbo kelyje sutiktų žmonių gyvenimai ir portretai, realūs gyvenimo įvykiai ir vietos. Tie susitikimai, pažintys yra brangiausia dovana, kurią gavau per beveik keturiasdešimt žurnalistinio darbo metų. „Vieversiai“ yra tarsi tiltas tarp dokumentikos, žurnalistikos ir grožinės literatūros. Pavadinčiau šią jungtį menine publicistika, kuri kadaise Lietuvoje buvo gana populiari, išpuoselėta ir paveiki, ir kurios šiandien beveik nebelikę.

Na, o pirmoji knyga „Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje“ turi savo istoriją. Su šviesaus atminimo kunigu, kapucinų vienuoliu tėvu Stanislovu likimas lėmė bendrauti keliolika paskutinių jo gyvenimo metų. Dienraščiui „Šiaulių kraštas“, kuriame tuo metu dirbau, parengiau ne vieną pokalbį-interviu su tėvu Stanislovu, kurie susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Bendravau su juo ne vien profesiniais sumetimais, bet ir norėdama geriau jį pažinti, išsiaiškinti daugelį sau rūpimų dalykų, pagaliau – dėl paties bendravimo

Pirmoji Jūsų knyga „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Kas paskatino pradėti rašyti, pasirinkti būtent tokį žanrą ir susidomėjimo objektą?

Keblu atsakyti. Nėra taip, kad nerašiau nerašiau, o vieną dieną prisėdau ir pradėjau rašyti. Mano knygos yra mano žurnalistinio darbo tąsa. Kai kurios iš jų gimė žurnalistikos lauke. Pirmiausia kalbu apie esė, poetinių ir filosofinių miniatiūrų bei fotografijų knygą „Su savimi ir tavimi“. Taip pat ir apie apybraižų knygą „Dangaus eiliniai vieversiai“, 3

SVEČIAS malonumo ir gerumo būti šalia. Tada tik numaniau, o vėliau supratau, kad tokių progų per visą gyvenimą būna labai nedaug.

Tėvui Stanislovui iškeliavus į amžinybę, supratau, kad to, ką iš jo gavau, negaliu pasilikti vien sau – turiu pasidalyti su kitais žmonėmis.

Taip radosi knyga. Knygos žanras abejonių nekėlė: pokalbiai – daugeliui žmonių priimtina, gal net priimtiniausia bendravimo forma.

Tuo labiau kad bendravimas, kalbėjimasis su žmonėmis buvo pagrindinė tėvo Stanislovo misija ir įtakos, poveikio būdas. Išklausyti, suprasti, atsakyti, padėti kitam susivokti pasaulyje ir savyje.

Prie šios iškilios asmenybės dar kartą grįžau esė ir fotografijų knygoje „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“, kurią 2018 m. išleido „Baltų lankų“ leidykla. Tais pačiais metais toje pačioje leidykloje išėjo ir trečioji „Pokalbių“ laida.

Patyriau, kad dažniausiai kuo žmogus iškilesnis, tuo jo kalba yra aiškesnė, suprantamesnė, nepaliekanti pašnekovo pokalbio užribyje.

Juk kalbame, rašome, kuriame ne tam, kad atsiskirtume nuo kitų, pademonstruotume savo erudiciją, išsimokslinimą, turtingą tarptautinių žodžių žodyną, puikų mokslinės, filosofinės, literatūrologinės ar kokios kitos srities terminijos išmanymą. Dažniausiai kalbėdami ar rašydami norime ką nors įdomaus ar reikšmingo išsiaiškinti patys ar pasakyti kitiems žmonėms, norime būti suprasti.

Jūsų knygų apžvalgose dažnai minima, kad turite neeilinį talentą net ir pačias painiausias mintis aiškiai ir suprantamai perteikti žodžiais. Kaip manote, iš kur šis talentas? Gal turite ypatingą receptą, kuris padeda rašyti tokius išraiškingus, bet kartu ir „švarius“, neapsunkintus žodžių pertekliumi tekstus?

Ypatingų rašymo receptų neturiu – juos taupau virtuvei. Kalbėti apie „neeilinį talentą“ vienaskaitos pirmuoju asmeniu nesu pratusi, mažų mažiausia – tai būtų nekuklu. Galiu kalbėti tik apie norą, pastangas ir galbūt sugebėjimą rašyti aiškiai, glaustai, bet nebanaliai ir nepaviršutiniškai. Tai nėra lengva, bet, jeigu pasiseka, tai teikia pasitenkinimą ne tik rašančiajam, bet ir skaitančiajam. Esu sutikusi daug ir įvairių žmonių, ryškių, iškilių asmenybių.

Naujausios knygos pristatymas Šiaulių „Laiptų galerijoje“. 2019 m. sausis. Giedriaus Baranausko nuotr.

Rašyti, kaip jūs sakote, „švariai“, nėra lengva. Ne visuomet taip rašiau – rašydavau plačiai, daug. Pamenu, mano mokykliniai rašiniai neretai vos ne vos sutilpdavo į sąsiuvinį. Galbūt rašymo stilių pakoregavo ir žurnalistika. Nedaug rastum redaktorių, kurie apsidžiaugtų gavę keliolikos puslapių rašinį.

Pastabų, kad „laikraštis ne guminis“, negalėjai praleisti negirdomis, tad teko mokytis, kad viską, ką nori pasakyti, pasakytum su kuo mažiau žodžių.

Vis dėlto džiaugiuosi, kad kai kuriems leidiniams, pirmiausia – „Šiaulių kraštui“‚ kuriame dirbau daug metų, reikėdavo ir kitokių, nestandartinių rašinių. Jie turėjo savo vietą „Atolankose“, „Gyvenimo spalvose“, 4

„Kryžkelėse“, kai kuriuose kituose laikraščio prieduose bei skyreliuose. Tai padėjo gludinti stilių, išmėginti įvairius žanrus, ieškoti įvairių raiškos būdų. Taip atradau sau artimą ir priimtiną esė, taip atsirado intriga rašyti itin trumpus, koncentruotus tekstus, kurių žanro net negalėčiau tiksliai įvardyti.

būtų lyg ir bendraautoriai. Vengiu viską išdėstyti iki paskutinio žodelio, menkiausio minties krustelėjimo. Tikiu, kad tai padarys skaitytojai. Būtent dėl to mano knygose yra daug erdvės, daug baltos vietos – tam, kas ne iki galo pasakyta – nutylėjimams, užuominoms, stabtelėjimams.

Kokios reakcijos tikitės iš savo knygų skaitytojų? Ar rašydama knygą turite išankstinį tikslą, mėginate „užprogramuoti“ norimą skaitytojo reakciją?

Kūryboje, kaip ir gyvenime, stengiuosi vengti išankstinių nuostatų. Nekalbu apie vertybes, principus, idealus – banginius, laikančius žmogaus gyvenimą ir darančius jį prasmingą.

Nėra ir taip, kad pasakau sau: „Dabar rašysiu knygą“. Taip susiklosto, kad kažkuriuo laiku galvoje ima spiestis, suktis vienokios ar kitokios mintys. Su jomis gyveni, pamažu jos nugula užrašų knygelėse, popieriaus skiautėse, atmintyje. Glūdi ten tyliai, be jokių pretenzijų ir ambicijų, o paskui ima krebždėti, kuždėtis, šlietis viena prie kitos, viena kitą pildyti, viena kitai pritarti arba prieštarauti.

Ima klostytis bendresnis vaizdas, paveikslas.

Vieną dieną paklausi savęs: „Gal tai knyga?“ Klausi to dar ne vieną kartą. Įsiklausai, ką kalba, ką jaučia kiti žmonės. Svarstai, kad ir jiems gal būtų įdomios tavo mintys, gal vertėtų apie tai su jais pasikalbėti. O knyga yra gera vieta bendrauti – sąžiningai, atvirai, nuoširdžiai.

Būtent to tikiuosi ir iš skaitytojo. Knyga tampa tarsi pasimatymų, slaptų pokalbių vieta.

Noriu, kad žmonės ne tik skaitytų mano tekstus, bet ir mąstytų, jaustų kartu su manimi,

Be knygų rašymo, turite ir kitą pomėgį – fotografiją, savo knygas iliustruojate pačios darytomis nuotraukomis. Kas Jums yra fotografija ir ką ji duoda Jūsų tekstams?

Išgirdusi save pavadinant rašytoja ar taip kreipiantis, vis dar apsidairau: ar tai apie mane? Vis dėlto knygų rašymo pomėgiu nepavadinčiau – man tai kur kas daugiau.

Fotografija – galbūt.

Kai knygai „Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje“ leidykla pasirinko pluoštą mano fotografijų, man tai prilygo stebuklui. Tuomet dar tikrai tikėjau, kad „tik šventieji puodus lipdo“. Tikėjau, kad tik šventieji rašo knygas, kuria paveikslus, skiepija obelis ir daro kitus stebuklus. Ir dabar kartais taip pat pagalvoju, tačiau neištveriu nepamėginusi rašyti, fotografuoti, lipdyti, maišyti spalvas ir tepti jas ant drobės. Galbūt dėl to, kad supratau, jog tai vis naujas būdas, nauja galimybė pažinti pasaulį, patirti jo gražumą ir įvairovę. Supratau ir kitką, kad svarbiausia turėti ką pasakyti apie pasaulį, gyvenimą, žmones, o tada jau ne tiek svarbu, kokiomis priemonėmis tai išreikši – žodžiu, linija, medžiaga ar spalva.

Fotografija viliojo ir traukė nuo seno. Ne be reikalo. Fotografijoje labai svarbu mintis ir šviesa, akimirkos gyvybė ir tikrumas. Tie patys dalykai, kurie svarbūs ir rašant.

5

SVEČIAS žurnalistika ir prasideda literatūra. Kuri kuriai padeda ir kuri kuriai trukdo. Gal ir sąmoningai stengiausi, kad tų ribų nebūtų arba jos nebūtų labai ryškios. Neretai teigiama, kad žurnalistika varžo, gadina rašančiojo stilių, skurdina kalbą, riboja vaizduotę. Galbūt šiuose svarstymuose yra tiesos. Tačiau kartais matai, kad literatūrai trūksta gyvenimo kasdienybės, sodrių spalvų, ryškių, tikroviškų personažų. Žurnalistikoje to apstu – semk glėbiais, neišsemsi.

Knygos ir fotografijų parodos pristatymas Seime 2018 m. rugsėjis. Asmeninio archyvo nuotr.

Mano knygose fotografijos ne tik ir ne tiek iliustruoja tekstus, kiek juos papildo, sukelia asociacijas – manau, kad tai yra gana savarankiškas knygų klodas...

Kas Jums yra knyga? Ne kaip rašytojai, ne kaip žurnalistei, bet kaip paprastai skaitytojai?

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima skaitymas ir knygos? Kokios naudos visa tai Jums duoda?

Esu iš tų, kurie įsitikinę, kad knyga yra didžiausias, reikšmingiausias žmonijos išradimas per visą istoriją.

Knyga man yra vertybė ir malonumas.

Skaitau daug, jeigu galėčiau, skaityčiau dar daugiau. Skaitydama užsimirštu, įsigyvenu – nusikeliu į tolimas šalis, gyvenu kitų žmonių gyvenimus. Skaitydama „sapnuoju atviromis akimis“ – neatsimenu, kas taip gražiai ir taikliai apibūdino skaitymą.

Skaitau greitai, nors žinau, kad tai nėra labai gerai. Skaitau ne vien tik pačias geriausias knygas, nors ir reikėtų tą daryti. Vengiu pradėti skaityti naują knygą vakare, nes dažniausiai pritrūksta valios padėti ją į šalį, ir naktis būna bemiegė.

Be skaitymo gyvenimas taptų blankesnis, apsilptų visi pojūčiai – regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo. Atšiptų mąstymas ir jausmai – laimės, baimės, meilės, užuojautos kitam, bendrumo su kitais žmonėmis – juk knygose visa tai gyva ir tikra.

Knygos nepaliaujamai peni ir kalbos jausmą.

Ne vienas iš mano mokytojų teigė: skaityk, mąstyk, rašyk. Nebuvo sunku jais patikėti.

Esate ragavusi žurnalistės korespondentės duonos. Ar šios profesijos įpročiai ir braižas netrukdo rašant grožinius tekstus? O galbūt ši patirtis padeda? Žurnalistės duonos esu ne tik ragavusi – ji maitino mane visą gyvenimą. Ne visuomet ji buvo labai skalsi, bet niekuomet – sprangi.

Niekada nė akimirką nepasigailėjau pasirinkusi šį kelią. Būdama labai jauna, įsivaizdavau ir tikėjausi, kad žurnalistika suteiks man mažiausiai dvi laimes – pamatyti pasaulio ir sutikti, pažinti daug ir įvairių žmonių. Šiandien galiu tik nusistebėti jaunystės įžvalgumu. Į žurnalistiką visuomet, jau nuo studijų metų, žvelgiau ne tik kaip į galimybę ir pareigą informuoti žmones apie faktus, įvykius ir procesus, atsakyti į žurnalistui privalomus klausimus: „Kas? Kur? Kada?“ Man visuomet buvo svarbiau ir įdomiau: „Kodėl ir kaip?“ Į šiuos klausimus stengiausi atsakyti dirbdama redakcijose, vėliau – būdama nepriklausoma žurnaliste. Rašydama knygas – taip pat.

Man būtų sunku apibrėžti, kur baigiasi 6

Knygas dažniau perkate ar skolinatės bibliotekoje? Galbūt turite sukaupusi namų biblioteką? Jei taip, kokių knygų joje daugiausia? Ar turite mėgstamą knygą ar knygas, kurias neabejodama galėtumėte parekomenduoti perskaityti visiems?

Noriu, kad viskas, kas man brangu ir artima, būtų arti manęs: šeima, artimieji, bičiuliai.

Knygos – taip pat. Todėl knygas dažniau perku, negu parsinešu iš bibliotekos. Natūralu, kad namuose jų daugėja, o erdvės joms laikyti mažėja. Kadangi abu su vyru esame knygos žmonės, namų biblioteka yra ne tik gana gausi, bet ir įvairi: nuo filosofijos, politologijos veikalų iki literatūros mokslo, meno leidinių, albumų.

Enciklopedijos, žinynai, knygos apie pasauliui ir Lietuvai nusipelniusius žmones, kūrėjus, jų biografijos, gyvenimų studijos. Žinoma, grožinė literatūra: pasaulio klasikai ir šiuolaikiniai lietuvių ir užsienio autoriai, proza ir poezija.

Daug kas sako, kad namų bibliotekos yra tikras galvos skausmas ir ryžtingai jų atsisako, atsikovodami namų erdvės ir atsikratydami knygų kaupiamų dulkių. Nežinau, ar išdrįsiu kada nors taip padaryti. Nes knygos kaupia ne tik dulkes, bet ir pasaulio grožį, išmintį.

Man jauku, ramu ir saugu gyventi tarp savų knygų. Sunkiai atsisveikinu su bet kuria iš jų.

Pastaruoju metu stengiuosi atsargiai pirkti naujas grožinės literatūros knygas. Kai jų pasigendu, prisimenu kelią į biblioteką.

Visuomet prisibijau klausimų apie mėgstamiausią knygą. Kaip ir apie labiausiai patinkantį paveikslą, muzikos kūrinį, spalvą ar gėlę. Paminėdama vieną kurį, lyg nuskriausčiau, išduočiau kitus. Be to, manau, kad visus savo mėgstamuosius ir mylimuosius turime atrasti patys.

Ne taip seniai panašiuose pokalbiuose buvo populiaru klausti, kurią vienintelę knygą žmogus pasiimtų, skrisdamas į kosmosą ar išvykdamas į kelionę aplink pasaulį. Tai būtų galvosūkis, galiausiai nepasiimčiau nė vienos. Skrisdama arba keliaudama, mintimis sugrįžčiau į jau skaitytas knygas, pas mylimiausius herojus. O gal tiesiog dairyčiausi stebėdama prieš akis besikeičiančius vaizdus, svajočiau, galbūt pati ką nors parašyčiau. Šiais metais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka švenčia 70 metų jubiliejų. Gal prisimenate pirmąjį kartą, kai apsilankėte mūsų bibliotekoje ir kokios knygos tada ieškojote? Kaip įvertintumėt bibliotekos pokyčius nuo tos dienos?

Gaila, bet neprisimenu, kada ir ko pirmą kartą užsukau į mūsų miesto biblioteką.

Greičiausiai tai buvo 1979-aisiais, kai baigusi žurnalistiką Vilniaus universitete, pagal paskyrimą atvažiavau dirbti į Šiaulius. Tada nenumaniau, kad tas „paskyrimas“ nusidrieks per dešimtmečius ir galios iki šios dienos.

Knyga jau tuomet buvo neatskiriamas gyvenimo atributas, tad kelionė į biblioteką nebuvo išskirtinis įvykis. Po Vilniaus universiteto, Martyno Mažvydo, Adomo Mickevičiaus, Mokslų Akademijos bibliotekų Šiaulių biblioteka pribloškiamo įspūdžio nepadarė – man atrodė, kad biblioteka ir negali būti menka, nušiurusi, apleista.

Neatsimenu knygos, kurią pirmąją parsinešiau į namus, labiau atsimenu kai kuriuos bibliotekos darbuotojus, kurių mieli veidai metams bėgant keitėsi kartu su manimi, kai kuriuos bibliotekoje vykusius renginius.

7

SVEČIAS Džiaugsmo teikia pastaraisiais metais bibliotekoje įvykę ir tebevykstantys pokyčiai – atnaujintos, išgražėjusios patalpos, šiuolaikinių technologijų pritaikymas, įvairiapusiška veikla: edukacinės programos, diskusijos, susitikimai su kūrėjais, dailės parodos. Biblioteka yra miestiečių susibūrimo, lavinimosi ir poilsio vieta, kurioje diegiamas, auginamas ir puoselėjamas bendruomeniškumo jausmas.

Man tai atrodo labai svarbu.

skaitytojai. Lentynos buvo nuklotos raštais – marksizmo, leninizmo, komunizmo – apie klasių kovą, ideologinį švietimą ir auklėjimą, naujo tarybinio žmogaus sąmonės formavimą. Taigi bibliotekos buvo greičiau ne knygų namai, bet mažesnės, didesnės arba labai didelės „pirkios skaityklos“ – su labai konkrečia misija ir uždaviniais. Apie bibliotekininkų kūrybiškumą, laisvę veikti kažin ar galėtume kalbėti.

Bibliotekininkas buvo greičiau ideologinio fronto darbuotojas, o ne kultūrininkas, švietėjas. Šiandien vaizdas kitoks, ir bibliotekų vaidmuo išlieka svarbus. Iš knygų namų ar saugyklų jos tampa, daugeliu atvejų jau ir tapo žmonių namais. Tiksliau, skaitančių žmonių namais.

Skaitantis žmogus – gaji, nemari žmonių padermė. Skaitydamas žmogus mąsto, jaučia, vertina, ugdosi – tampa labiau žmogumi. Man skaitantis žmogus yra protingo žmogaus – Homo sapiens – sinonimas. Neįsivaizduoju, kad Homo sapiens neskaitytų.

Kokia ateitis laukia knygų? Nenorėčiau piešti ateities niūriomis spalvomis, bet manau, kad popierinių knygų ateityje mažės, mažės ir tokias knygas skaitančių žmonių. Daug knygų persikels į elektroninę erdvę. Neprieštarauju ir neprotestuoju – tokia laiko valia. Norėčiau tikėti ir tikėtis, kad jos bus skaitomos, ir tai jau būtų gerai. Bet man visada reikės popierinių.

Dar viena prognozė, kad tikros – popierinės, šlamančios ir kvepiančios knygos bus dar brangesnės, negu šiandien.

Ir dar viena viltis, kad jos bus ne tik brangesnės, bet ir labiau branginamos.

Ar taip bus?

Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų teikimo šventėje su vyru Donatu Morkūnu. 2019 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Koks, Jūsų manymu, knygų skaitymo, bibliotekų vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje ir kokia ateitis laukia tikrų, popieriniais puslapiais šlamančių ir spaustuvės dažais kvepiančių knygų?

Iš atminties nedyla kadaise dažnai kartojamas trafaretas, esą biblioteka yra „knygų namai“. Regis, gražiai pasakyta, bet...

Pripažinkim, kad „anais laikais“, kuriuos dar labai gerai prisimename, biblioteka būdavo ne knygų namai, o saugykla. Vieta, kurioje išduodamos ir į kurią sugrąžinamos knygos.

Kiek ir kokių knygų jose privalomai būdavo daugiausia, pasakyti galėtų ne tik vyresnieji bibliotekininkai, bet ir smalsesni, akylesni

Tomas Pauliuščenka 8

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO

ŠAVB senųjų leidinių fondas.

Žydų kultūros pėdsakai senųjų spaudinių fonde 2020-uosius LR Seimas paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Istoriniai šaltiniai liudija, kad žydų Lietuvoje būta dar iki XIV amžiaus. Žydų gyvenimas Lietuvoje yra neatskiriama mūsų istorijos, kultūros, ekonomikos dalis. Atsižvelgiant į tai, nutarta žydų kultūros pėdsakų paieškoti bibliotekos senųjų spaudinių fonde. Žurnalo skaitytojams pristatome bibliotekoje saugomus iki 1940 metų išleistus žydų autorių kūrinius ir leidinius apie žydų kūrybą, istoriją, kultūrą. Įdomios informacijos suteikia ir knygose esantys knygų nuosavybės ženklai.

Leidyba Šiauliuose pirmąją spaustuvę 1857 m. įsteigė Faivušas Leivandas. Ilgesnį ar trumpesnį laiką iki 1940 m. mieste veikė apie

20 spaustuvių, kurių leidybinė produkcija buvo gana įvairi. Bibliotekos fonduose saugoma žydų spaustuvininkų Isako Fridmano (Lietuvos miestai: didesnių Lietuvos miestų – Vilniaus, 9

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio – bendri istorijos bruožai, 1929), Isako Brevdos (Jasiukaitis K. Ant bulvaro; Pamoka; Dvarininkas Tauginas; Tėvas; Šaudyklė; Kunigėlis, 1914; Jovaras. Jausmų kibirkštėlės, 1908; Naruševičius J. Prižadėkime negerti alkoolio, 1915) leistų knygų.

medį nuperka ir jame iškala paslaptingą įrašą, kurio niekas nesugeba išaiškinti. Prasideda žudiko paieškos...

Grožinė literatūra Bibliotekos senųjų spaudinių fonde saugomas 1938 metų žydų visuomeninės minties iliustruoto savaitraščio „Apžvalga“ leidinys – „Žydų rašytojų apysakos“. Knygoje pateikiami Genriko Zimano į lietuvių kalbą versti penkių autorių – Izaoko Leibušo Pereco, Avromo Reizeno, Zalmano Šneuro, Šolem Aleichemo, E. Šteinbargo – kūriniai.

Annettės von Droste-Hülshoff knygos „Žydų medis: kalnuotosios Vestfalijos buities paveikslas“ (1939) viršelis.

Įvairus žydo paveikslas piešiamas lietuvių autorių kūriniuose. Šmaikštus Faibčikas Antano Vilkutaičio komedijoje „Amerika pirtyje“ (1895), apsukrūs žydai Motiejaus Valančiaus „Paaugusių žmonių knygelėje“ (1902), vargšas ir skriaudžiamas žydelis Kušlius Vinco Krėvės apysakoje „Silkės“ (Šiaudinėj pastogėj, 1940).

1938 metų žydų visuomeninės minties iliustruoto savaitraščio „Apžvalga“ leidinys „Žydų rašytojų apysakos“.

Literatūros mokslas Išsamias žydų literatūros apžvalgas pateikia Nachmanas Šapira (1894–1943).

N. Šapira buvo tarpukario Kauno vyriausiojo rabino sūnus. Vienos universitete studijavo semitologiją. Vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto Semitologijos katedrai. Žymus žydų literatūros istorikas, hebrajų kalbos ir literatūros hebrajų kalba tyrinėtojas. Domėjosi

Įdomi ir kitų tautų literatūra, kurioje rašoma apie žydus. Vokiečių kilmės rašytojos Annettės von Droste-Hülshoff (1797–1848) novelėje „Žydų medis: kalnuotosios Vestfalijos buities paveikslas“ (1939) pasakojama, kaip po vienu skroblu nužudomas žydas. Jo tautiečiai tą 10

žydų ir lietuvių literatūros ryšiais. Su šeima nužudytas Kauno IX forte.

Fonde saugomos trys N. Šapiros knygos ir du straipsniai, skelbti leidinyje „Darbai ir dienos“. Vilniui vaduoti sąjunga, leisdama N. Šapiros knygą „Vilnius naujojoj žydų poezijoj“ (1935), kėlė keletą tikslų. Norėta atkreipti skaitančios visuomenės dėmesį į mažai žinomą žydų poeziją ir joje apdainuojamą Vilnių, įsitikinti, kad Lietuva brangi ne tik lietuviams, bet ir čia gyvenantiems žydams.

Siekta stiprinti lietuvių ir žydų santykius, įtraukti juos į Vilniui vaduoti sąjungos veiklą, o pačius žydus skatinti skaityti lietuviškai tai, ką rašo jų kraštiečiai.

Humanitarinių mokslų fakulteto leidinyje „Naujosios žydų literatūros metmenys“ (1938) apžvelgiama žydų literatūra nuo XVIII a.

II pusės. Pateikta įvairių srovių, stilių, žanrų kelių dešimčių autorių kūrybos apžvalga.

Trumpai supažindinama ir su žydų literatūra Lietuvoje.

Knygoje „Kaunietis A. Mapu: jo gyvenimas ir kūryba“ (1928) N. Šapira pateikia žydų rašytojo, moderniojo hebrajų romano pradininko Abraomo Mapu (1808–1867) biografiją ir aptaria jo kūrybą. A. Mapu gimė Kaune neturtingo religijos mokytojo Kušelio Mapu šeimoje. Nuo trylikos metų savarankiškai studijavo Talmudą, mokėsi lotynų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbų. Anksti buvo priverstas rūpintis šeimos išlaikymu. A. Mapu vaikus namuose mokė įvairiose Lietuvos vietose.

1848–1867 metais dirbo Kauno berniukų gimnazijoje.

Skyriuje „Lietuvos atgarsiai Mapu kūryboje“ N. Šapira įžvelgia didelę gamtos įtaką rašytojo kūrybai: „nenuostabu, kad visi

jo gamtos reginiai lietuviškais bruožais piešti.

Mapu, vaizduodamasis kitus kraštus, mato ten Lietuvos gamtą“ (p. 73). Žymiai daugiau Lietuvos gamtos vaizdų yra Leibos Neiduso kūryboje. Leidinyje „Darbai ir dienos“ (1931, nr. 2, p. 1–101) publikuotas N. Šapiros straipsnis „Lietuva L. Neiduso kūryboje“. L. Neidusas (1890–1918) gimė Gardine. Mokėsi Gardine, Baltstogėje, Vilniuje.

Anksti pradėjo rašyti. Daug skaitė, labiausiai domėjosi įvairių tautų poezija. Rašė hebrajų, rusų kalbomis, vertė iš prancūzų kalbos.

Kūrybą spausdino įvairiuose periodiniuose leidiniuose. 1915 m. išleido savo poezijos rinkinį „Lirik“ („Lyrika“). Straipsnyje apie L. Neiduso kūrybą išskirtos tokios temos: Tėvynė ir dainius, Lietuvos gamta, Nemunas ir Nėris, Lietuvos kaimas, miestas ir miestelis, Lietuvos žmonės.

1928–1937 m. Kaune veikė M. Biržiškos įkurta Lietuvių ir žydų kultūrinio bendravimo draugija. Draugija siekė glaudesnio Lietuvos žydų ir lietuvių kultūrinio bendradarbiavimo, rengė viešas nemokamas paskaitas, įvairius susitikimus. Viena iš draugijoje skaitytų N. Šapiros paskaitų „Lietuvos reikšmė naujajai žydų literatūrai“ spausdinama leidinyje „Darbai ir dienos“ (1934, nr. 3, p. 97–129). Straipsnyje apžvelgiamas naujasis žydų kultūrinis sąjūdis, jo reikšmė literatūrai. Išskirta kelios dešimtys žydų rašytojų, vienaip ar kitaip apdainuojančių Lietuvą, labai trumpai apibūdinti jų kūrybos ypatumai.

Istorija 1923 m. Kaune išleista knyga „Žydai Lietuvoje: bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV–XIX amž.“ Knygos autorius ir 11

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO leidėjas Augustinas Janulaitis prakalboje rašo, kad „Lietuvos žydų istorija – visai naujas mūsų raštijoj dalykas. Apie žydus daugiau buvo rašyta rusų ir lenkų kalbomis, bet ir tenai nėra visos jų istorijos, o yra gana daug monografijų įvairioms gadynėms ar dalykams iš žydų gyvenimo nušviesti.“ Knygą sudaro 21 skyrius. Pradedama žydų apsigyvenimu Lietuvoje XIV amžiuje ir baigiama 1863–1864 metų sukilimu.

žydų mokyklas byloja bibliotekos knygose esantys antspaudai. Knygos antspaudas – vienas iš knygos nuosavybės ženklų – suteikia tam tikros informacijos: nurodo buvusį knygos savininką ar savininkus, byloja apie veikusias bibliotekas. Fonde saugomos penkios knygos su skirtingais žydų mokyklų antspaudais.

Neįrėmintas dviejų eilučių antspaudas Šiaulių Žydų Privatinė / GIMNAZIJA, ovalus įrėmintas ir stačiakampis neįrėmintas 5 eilučių antspaudai hebrajų kalba (Hamsun K. Ties karalijos anga, 1922; Orlovskis S. Vaikams apsakytas Dikenso gyvenimas, 1924). Apvalus antspaudas Salantų Žydų Pradžios Mokykla su Vyčiu viduryje (Giedrius A. Šlubys, 1934), apvalus Panevėžio Žydų Gimnazijos Mokinių Biblioteka su tekstu hebrajų kalba viduryje ir stačiakampis įrėmintas 4 eilučių hebrajų kalba antspaudas (Čižovas E. Nuo skalos iki elektros, 1921). Ovalus dantytas Žydų Gimnazijos Biblioteka Tauragėje ir hebrajų kalba antspaudas (Lietuvos keliavimo sąjungos jaunimo kelionių globos komitetų ir keliautojų bičiulių sąrašas 1939 m., [1939]). Čia trumpai apžvelgtas viename bibliotekos fondų saugomas žydų kultūrinis palikimas. Žydų kultūros pėdsakai giliai įsirėžę senuosiuose leidiniuose: grožinėje ir mokslinėje literatūroje, istorijos veikaluose.

Daug to meto leidyklų buvo įsteigta būtent žydų spaustuvininkų ir žydų indėlis į Lietuvos kultūrą, istoriją, švietimą yra nenuginčijamas ir svarus. O didėjant atstumui tarp praeities ir dabarties, bibliotekoje saugomi leidiniai tampa mūsų kultūros paveldo dalimi, popieriuje išsaugota atmintimi, kurios nevalia pamiršti.

1923 m. Kaune išleistos knygos „Žydai Lietuvoje: bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV–XIX amž.“ viršelis. Autorius ir leidėjas – Augustinas Janulaitis.

Švietimas Tautinių mažumų švietimo raidoje žydų mokykloms tenka išskirtinė vieta. Žydai turėjo daugiau mokyklų, nei latviai, lenkai, baltarusiai kartu paėmus. Žydų mokyklos buvo kelių pakraipų. Tai lėmė kalbų ir religingumo skirtumai.

Apie įvairiose Lietuvos vietose veikusias

Nijolia Kasparavičienė 12

GEROJI PATIRTIS

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė skaito pranešimą „Bibliotekų prieinamumas žmonėms su judėjimo negalia“.

Forumas „Misija (ne)įmanoma: atvira, empatiška ir prieinama biblioteka“ 2019 m. lapkričio 5 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) buvo surengtas gerosios patirties sklaidos forumas „Misija (ne)įmanoma: atvira, empatiška ir prieinama biblioteka“, skirtas viešųjų bibliotekų ir kitų organizacijų specialistams, teikiantiems paslaugas negalią turintiems ar įvairią socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms.

Forume pranešimus skaitė šalies viešųjų bibliotekų specialistai, Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos universitetų tyrėjai, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos, VšĮ „Socialiniai meno projektai“ ir kt. įstaigų atstovai. Gerosios įstaigų patirtys bei viešųjų bibliotekų siekis ir galimybės tapti atvira, empatiška ir visiems prieinama viešąja įstaiga buvo aptartos ne tik teoriniu aspektu pranešimuose ir diskusijose, bet forumo dalyviams ir praktiškai buvo pristatytos jau teikiamos viešųjų bibliotekų paslaugos, skirtos įvairią negalią turintiems lankytojams ar pritaikytos socialinę atskirtį dėl įvairių priežasčių patiriančioms visuomenės grupėms.

13

GEROJI PATIRTIS Dėmesys neįgaliam žmogui Biblioteka ne vienus metus savo veiklas orientuoja į pažeidžiamiausias, didžiausią socialinę atskirtį ir įvairią negalią turinčių asmenų grupes. 2018 m. birželį ŠAVB tapo autizmui draugiška biblioteka, įrengta speciali erdvė, kur vyksta didelio populiarumo sulaukę sensoriniai skaitymai. Vis dėlto patenkinti neįgalių asmenų lūkesčius yra didžiulius iššūkis. Šiems iššūkiams įveikti ir buvo skirtas ŠAVB surengtas gerosios patirties sklaidos forumas.

Pradėdamas forumą ŠAVB direktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas pabrėžė šio renginio tikslą:

veikiančio Pasaulinio smegenų sveikatos instituto mokslinė bendradarbė Ieva Petkutė savo pranešimu atkreipė dėmesį į meno prieinamumo svarbą Alzheimerio liga sergantiems asmenims ir jų globėjams, kalbėjo apie meno patyrimą praplečiančius sprendimus. Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė aptarė bibliotekų prieinamumą žmonėms, turintiems judėjimo negalią.

Pranešėja pateikė konkrečių pavyzdžių, kuriuose atsispindėjo viešųjų bibliotekų pasirengimas priimti ir aptarnauti žmones, turinčius įvairią negalią, nušvietė pagrindinius trūkumus ir galimus sprendimo būdus.

Antrojoje forumo sesijoje pranešėjai pristatė jau sukurtas ir sėkmingai taikomas programas, projektus, skirtus socialinę atskirtį patiriančioms visuomenės grupėms, lankytojams, turintiems įvairią negalią. ŠU Sveikatinimo hipoterapijos ir sporto centro vyresnioji specialistė Inga ŠimkutėKaralevičienė pasidalijo gerąja patirtimi apie neįgaliųjų socialinę integraciją, atskirties visuomenėje mažinimą bei socialinį negalios fenomeno suvokimą ikimokykliniame ir ankstyvajame mokykliniame amžiuje vykdant socialinę akciją-renginį „Aš neabejingas, o tu?“ Geštalto psichoterapeutė Daiva Žukauskienė pristatė specialią programą, skatinančią tėvų motyvacijos ugdymą ir socialinių gebėjimų, tėvų ir vaikų santykių stiprinimą.

„Tai yra noras kalbėti apie įvairią atskirtį, kitaip įgalių asmenų socializaciją. Tai puiki proga išgirsti vieniems kitus, pasidalyti turimu įdirbiu, kompetencijomis, gerąja patirtimi, apsvarstyti dar glaudesnį bendradarbiavimą.“ Komentuodamas forumo pavadinimą direktorius pabrėžė, kad „skliausteliai pavadinime yra sąlygiški ir misija išties yra įmanoma“. Forumą pradėjusi Vilniaus universiteto doktorantė Justina GarbauskaitėJakimovska savo pranešime kėlė klausimus apie ugdymo bibliotekoje unikalumo paieškas ir esminių ugdymo principų egzistavimą ir taikymą, apie tai, kuo skiriasi smagi veikla ir veikla, kuri ugdo; ir kas užtikrina ugdymo kokybę ten, kur ne tik nėra bendrųjų kokybės kriterijų, bet ir niekas iš išorės neprižiūri, ar edukacinės veiklos iš tiesų edukuoja.

Apie „Alfa“ kartos vaikus ir būdus juos suprasti ir įtraukti į edukacinį procesą kalbėjo Klaipėdos licėjaus mokytoja Aurelija Macijauskienė, o VšĮ „Socialiniai meno projektai“ Trinity koledžeDubline (Airijoje)

Bibliotekų gerosios patirtys Forume savo patirtimi, gauta organizuojant įvairias veiklas neįgaliesiems, vykdant populiarius projektus, dalijosi Klaipėdos, Panevėžio, Kauno ir Šiaulių viešųjų bibliotekų specialistai.

14

Pranešime „Biblioteka bendruomenei: veiklos, skirtos neįgaliesiems“ pristatytos Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos sėkmingai vykdomos veiklos, pritaikytos žmonėms, turintiems negalią, tokios kaip skaitmeninio raštingumo mokymai bei meninės-kūrybinės veiklos. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos specialistės papasakojo apie bibliotekoje vykdytus gestų kalbos kursus bibliotekininkams bei literatūrinio-edukacinio stalo žaidimo „Knygosūkis“ pritaikymą regos negalią turintiems asmenims.

Greta Kėvalaitienė iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos dalijosi gerąja patirtimi, gauta vykdant nemažo populiarumo sulaukusį projektą „Aukštaitijos ETNO kilimas“, ir pristatė naują projektą „Stalo žaidimas „Kelionė į devintą stotį“.

Regina Vertelienė ir Rita Božienė, atstovavusios Šiaulių miesto savivaldybės viešajai bibliotekai, pasidalijo šeimų, auginančių gebėjimų sunkumų turinčius asmenis, aptarnavimo patirtimi, papasakojo, kaip bibliotekininkai padeda neprigirdintiems lankytojams naudotis skaitmeninėmis technologijomis.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos atstovė Julija Genienė pristatė veiklas, kurios skirtos asmenims, turintiems negalią: edukacines, kūrybines dirbtuves, muzikos ir dailės terapiją, kaniterapiją, paslaugą „Ateinanti biblioteka“, projektą „Pasakos gestų kalba“, programą „Emocijų atpažinimo ir raiškos terapija“. Tarptautinio „Erasmus+“ programos projekto „Penki pojūčiai – penki keliai pažinti“

Bibliotekų specialistai nepraleido progos apžiūrėti ŠAVB „Sensorinių skaitymų“ erdvę.

sėkme ir patirtais įspūdžiais dalijosi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos specialistė Sigita Vaitkaitytė.

Po perskaitytų pranešimų forumo dalyvių laukė bibliotekų parengti edukaciniai užsiėmimai ir veiklų pristatymai. Čia bibliotekininkai turėjo galimybę išbandyti viską praktiškai, pasisemti idėjų, kurias galbūt galės pritaikyti ateityje.

Per dieną aptarti klausimai atskleidė, kad neįgaliųjų ir kitų socialiai jautrių visuomenės grupių socializacijos tema viešosiose bibliotekose kasmet darosi vis aktualesnė.

Viešosios bibliotekos, kaip bendruomenių centrai, nuolat siekia pritraukti visas socialines grupes, jų neišskiriant, suteikiant lygias galimybes. Šios tikslingos veiklos rezultatai jau matomi, sulaukia teigiamų atsiliepimų.

O aptartasis forumas, kaip ir kiti panašaus pobūdžio renginiai – konferencijos, seminarai, mokymai – padeda bibliotekoms tobulėti, pasimokyti vienoms iš kitų, pasidalyti gerąja patirtimi. Pabrėžtina čia ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarba. Tokių renginių ateityje, be abejo, bus organizuojama ir daugiau.

Robertas Gedrimas, Tomas Pauliuščenka Ieva Slonksnytė 15

GEROJI PATIRTIS

Kultūros paveldo skaitmeninimo procesas ŠAVB.

Skaitmeninimas – XXI amžiaus iššūkis Lietuvos atminties institucijoms Skaitmeninimo atsiradimas yra glaudžiai susijęs su visuomenėje vykstančiais procesais, kai vis daugiau gyvenimo sferų palaipsniui persikelia į elektroninę erdvę. Nacionalinį kultūros paveldą skaitmenina, kaupia ir saugo įvairios Lietuvos atminties institucijos (muziejai, archyvai, bibliotekos ir kt.). Siekiant kuo plačiau atverti šį kultūros paveldą Lietuvos ir pasaulio vartotojams, 2005 m. pradėtas Virtualios elektroninio paveldo informacinės sistemos (VEPIS) kūrimas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įgyvendinto projekto metu sukūrė integralią informacinę sistemą, grindžiamą bendru požiūriu į kultūros paveldo objektus, buvo sudarytas duomenų bankas ir bendras kultūros paveldo portalas www.epaveldas.lt. Šios sistemos plėtros darbai buvo vykdomi toliau, 2010–2012 metais partnerio teisėmis projekte dalyvavo ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka.

Jo metu buvo suskaitmenintos mūsų bibliotekos tarpukario laikotarpio knygos, rankraščiai bei periodinė spauda.

16

LNB skaitmeninimo projekto partnerė Intensyviai vystomi skaitmeninimo projektai ir Lietuvos valstybės politika kultūros paveldo klausimais įkvėpė Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką inicijuoti trečiąjį Virtualios elektroninio paveldo informacinės sistemos modernizavimo projektą. Jo tikslas – informacinių technologijų priemonėmis centralizuotai kaupti, tvarkyti ir viešinti Lietuvos atminties institucijų suskaitmenintus kultūros paveldo objektus bei jų metaduomenis ir suteikti prieigą prie kitų Lietuvos atminties institucijų informacinėse sistemose kaupiamų skaitmeninių kultūros paveldo objektų, taip pat teikti elektronines paslaugas. Todėl 2018 m. birželio mėnesį Nacionalinėje bibliotekoje pradėtas vykdyti projektas „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės plėtra“, kurio tikslas – vartų į skaitmeninį kultūros paveldą plėtra. Projektas kartu su partneriais – 24 atminties, kultūros ir švietimo įstaigomis – bus vykdomas iki 2021 m. birželio 30 d. Tarp minėtų partnerių yra ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka.

rezultatais – per 2019 metus suskaitmeninome ir svetainėje www.epaveldas.lt paskelbėme 1 506 kultūros paveldo objektus, kurie savo turiniu, meniniu, istoriniu bei estetiniu požiūriu labai įvairūs. Didžiąją suskaitmenintų objektų dalį sudaro vaizdiniai dvimačiai objektai – fotografijos, negatyvai, ekslibrisai, grafika.

Tai Šiaulių rajono kraštotyrininko, fotografo Algimanto Puodžiūno negatyvai, kuriuose įamžinti ne tik kultūriniai, bet ir politiniai 1973– 1992 metų rajono įvykiai. Žymaus Lietuvos fotomenininko šiauliečio Ričardo Dailidės fotografijų ciklas „Užgavėnės Kurtuvėnuose 1972–1999 m.“ Suskaitmeninti ilgamečio šiauliečio, buvusio Šiaulių „Vairo“ dviračių gamyklos kultūros klubo vedėjo Sauliaus Bronislovo Tarabildos negatyvai. Juose – gamyklos darbuotojų saviveikla 1980–1988 metais. Portale epaveldas.lt galima rasti Šiaulių precizinių staklių gamyklos turizmo sekcijos turistų žygius po Lietuvą 1963–1964 metais. Taip pat galima rasti Lietuvos kino operatoriaus ir režisieriaus, ilgamečio Šiaulių televizorių gamyklos kino mėgėjų studijos vadovo Laimučio Gudinavičiaus nuotraukų kolekciją „Šiaulių televizorių gamykla 1972– 1990 m.“ Šiaulių dramos teatro aktorius ir fotografas Juozas Bindokas skaitmeninti atrinko fotografijas apie 1988 m. vykusį dramaturgijos festivalį „Atgaiva“ ir negatyvus, kuriuose užfiksuoti Atgimimo laikotarpio (1989–1991 m.) miesto įvykiai. Galima aptikti ir plungiškio gydytojo, fotografo Stasio Adomavičiaus nuotraukų kolekciją „Sąjūdis Plungėje 1988–1989 m.“ Virtualioje erdvėje galima pamatyti šiauliečio grafiko, profesoriaus Vaidoto Janulio

Dalyvaudami projekte pradėjome abipusiai naudingą bendradarbiavimą su kultūros įstaigomis – Šiaulių „Aušros“ muziejumi ir Valstybiniu Šiaulių dramos teatru. Skaitmeninome Kurtuvėnų dvarininkų Nagurskių dokumentų archyvą ir kitus Žemaitijos dvarų rankraščius. Šiaulių dramos teatras skaitmeninti atrinko turtingą teatro archyvą nuo 1931 metų.

Gausūs pirmieji projekto rezultatai Galime pasigirti pirmaisiais darbo 17

GEROJI PATIRTIS grafikos darbų rinkinį „Dvinsko tvirtovės dienoraštis“.

Didžiąją 2019 metais paskelbtų kultūros paveldo objektų dalį sudaro ekslibrisai – Vytauto Osvaldo Virkau, Alfonso Čepausko, Antano Kmieliausko, Petro Repšio ir Gerardo Bagdonavičiaus.

2020 metais toliau bus turtinamas skaitmeninis lobynas ir tęsiami projekto darbai.

Didžiausias dėmesys bus skiriamas regiono bibliotekose saugomam kultūros paveldui.

Numatoma skaitmeninti Akmenės, Kelmės, Joniškio, Mažeikių, Plungės, Radviliškio, Telšių, Šiaulių miesto ir rajono bibliotekų kraštotyros darbus apie išnykusius ir nykstančius kaimus, garsius kraštiečius, tremtinių atsiminimus, pokario laikus, sakralinį istorinį palikimą, sovietmečio periodinę spaudą, fotografijas.

Šiaulių krašto žmonėms), „Krivūlę“ ir „Savaitės krivūlę“ (LPS Šiaulių tarybos leidiniai). Šiauliai nuo seno garsėja kaip pramonės miestas, todėl suskaitmeninome didžiųjų įmonių spaudą – Dviračių ir variklių gamyklos laikraštį „Vairas“ (1975–1989 m.) bei Televizorių gamyklos „Žydrąjį ekraną“ (1970–1989 m.).

Miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ (nuo 1988 liepos 27 d. – „Šiaulių naujienos“) 1944–1988 m. skaitmeninės kopijos yra paskelbtos www.epaveldas.lt, o 1989–1994 m. „Šiaulių naujienas“ galite skaityti bibliotekos svetainėje. Pradėtas skaitmeninti Šiaulių universiteto (iki 1997 m. – Šiaulių pedagoginio instituto) savaitraštis „Pedagogas“. Yra galimybė vartyti 1977–1990 m. skaitmeninius laikraščio numerius.

Darbas tęsiamas ir toliau – šiais metais numatome, kad skaitmeninių išteklių kolekcijoje atsiras Šiaulių apskrities laikraščio „Šiaulių kraštas“ 1990–1993 metų numeriai, toliau bus skaitmeninami „Šiaulių naujienų“ ir „Pedagogo“ laikraščiai.

Skaitmeninimas užtikrina informacijos išsaugojimą ir didesnį prieinamumą, didina kultūros paveldo objektų aktualumą ir matomumą. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka vykdo ir regioninio skaitmeninimo centro paslaugas – teikia metodinę ir praktinę pagalbą kultūros paveldo atrankos klausimais, konsultuota autorių ir gretutinių teisių klausimais, vykdo skenavimo mokymus, skenuoja didesnius nei A4 formato objektus bei negatyvus.

Įgyvendinus projektą „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės plėtra“ portalas epaveldas.lt turėtų tapti pagrindiniais Lietuvos kultūros paveldo elektroniniais vartais.

Projekto rezultatai skelbiami ir bibliotekos svetainėje Kraštotyros, senųjų spaudinių ir skaitmeninimo skyrius skaitmeninius dokumentus skelbia ne tik virtualioje elektroninio paveldo informacinėje sistemoje, bet ir bibliotekos svetainėje (skyriuje „Krašto vertybės“ > Skaitmeniniai ištekliai > Skaitmeninta Šiaulių miesto spauda). Čia galima rasti suskaitmenintą Atgimimo laikotarpio (1988–1996 m.) spaudą – „Atgaivą“ (lietuvių dramaturgijos festivalio biuletenis), „Aušros alėją“ (Lietuvos sąjūdžio laikraštis

Audronė Baškienė Ieva Slonksnytė 18

Savanorė Giedrė Čarienė, 2017 m. savanoriavusi ŠAVB Meno ir muzikos skyriuje.

Savanorystės bibliotekoje patirtis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (toliau ŠAVB) visada buvo atvira visiems, norintiems artimiau susipažinti su bibliotekos specialistų darbu ir ypatinga bibliotekos atmosfera. Todėl kasmet netrūksta jaunų žmonių, kurie noriai renkasi savanoriauti arba atlikti praktiką bibliotekoje. ŠAVB taip pat aktyviai dalyvauja savanorystės projektuose, skatina panašias iniciatyvas. Nuo 2015 m. dauguma savanorių bibliotekoje dirbo pagal Jaunimo garantijų iniciatyvos projektą „Atrask save“, taip pat pagal individualias savanoriškos veiklos atlikimo ir profesinių gebėjimų atkūrimo sutartis. Praktiką bibliotekoje noriai renkasi Šiaulių valstybinės kolegijos studentai, o didžiausiuose ŠAVB renginiuose, tokiuose kaip Šiaulių knygų mugė, Ilgiausio sugedusio telefono rekordo siekimas (2018 m.) ir kt., noriai bibliotekos personalui talkina kelios dešimtys savanorių iš Šiaulių miesto gimnazijų ir progimnazijų.

2017–2018 metai bibliotekoje buvo aktyviausi – šiuo laikotarpiu čia savanoriavo arba praktiką atliko daugiau nei 200 jaunuolių, o 2019 m. biblioteka turėjo ir tarptautinės savanorystės patirties. ŠAVB bendradarbiavo su Europos solidarumo korpuso projektą „Savanorystė Lietuvos bibliotekose“ įgyvendinančia organizacija – jaunimo savanoriškos veiklos centru „Deineta“. Pagal šį projektą 9 mėnesių trukmės savanorystę ŠAVB išbandė 19-metis Emilis Bočkovas, savanoriauti atvykęs iš Totorijos Respublikos, Rusijos Federacijos.

19

GEROJI PATIRTIS Pakalbinome keletą ilgą laiką ŠAVB savanoriavusių jaunuolių: Giedrę Čarienę, Vaidotą Brasą, Gytį Petkevičių, Mindaugą Laurinaitį ir Emilį Bočkovą. Paprašėme jų pasidalyti savanoriavimo įspūdžiais.

Vaidotas: Savanoriauti į biblioteką atėjau savo noru, ne pagal savanorystės programą ar projektą. Savanorystė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje buvo viena iš dar neįgyvendintų svajonių, tad turėdamas laisvo laiko nusprendžiau tai išbandyti ir priimti naują iššūkį. Beje, mano baigiamojo darbo tema buvo apie kultūros paveldą, o ŠAVB užsiima kultūros paveldo objektų skaitmeninimu.

Neįsivaizdavau, kaip vyksta šis procesas, tad esu labai dėkingas bibliotekos darbuotojams, supažindinusiems ir išmokiusiems tai daryti.

Gytis: Iš pradžių bibliotekoje savanoriauti man pasiūlė viena mokytoja ir sakė, kad ten nebus sunku dirbti. Prisijungiau prie savanorystės programos jauniems žmonėms „Jaunimo savanoriška tarnyba“ ir tik atėjęs į ŠAVB apsisprendžiau, kad būtent čia atliksiu savanorystę. Su kolektyvu susidraugavau gana greitai (vis gerų žodelių apie mane pasakydavo savanorystės vadovei). Darbuotojos tikrai buvo kompetentingos ir visada padėdavo, kai reikėdavo pagalbos. Po poros savaičių jos mane pamokė, kaip reikia dirbti su skaitytojais, ir, manau, būtent tai padėjo man drąsiau bendrauti su žmonėmis. Daugelis kitų įstaigų greičiausiai nebūtų man to suteikusios.

Kodėl nusprendėte savanoriauti bibliotekoje?

Mindaugas: Studijų pradžioje iš trijų pasirenkamųjų dalykų buvo galimybė rinktis bibliotekininkystę, bet tada buvau vienintelis savo kurse, norėjęs rinktis šią discipliną. Tai pamatė viena mano grupės draugė, kurios mama Valerija Žilinienė tuo laiku dirbo bibliotekoje. Kadangi dar buvau ir literatas, jos kvietimu atsidūriau bibliotekoje, padėdavau literatūriniuose vakaruose, renginiuose. O pažintis su dabartine bibliotekos renginių organizatore Roberta paskatino savanorystės imtis plačiau, ne tik dalyvauti renginiuose, bet ir padėti juos organizuoti. Pagal sutartį ŠAVB savanoriauju daugiau nei pusę metų, o de facto su pertraukomis jau bus apie dešimt metų.

Giedrė: Baigusi informacijos valdymo studijas Šiaulių valstybinėje kolegijoje, tą pačią vasarą gavau pasiūlymą savanoriauti bibliotekoje, ŠAVB Meno ir muzikos skyriuje.

Kadangi baigiau su bibliotekininkyste glaudžiai susijusias studijas, savanoriavimo metu supratau, kad norėčiau likti čia dirbti.

Apsispręsti padėjo ir tai, kad studijuodama beveik visas praktikas atlikau taip pat čia, palaipsniui susipažinau su biblioteka.

Savanoriaudama išmokau dirbti su skaitytojų aptarnavimo sistema, iš pradžių buvo kiek nedrąsu aptarnauti lankytojus, bet laikui bėgant pripratau ir iki šiol dirbu Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje.

Ar turėjote kokią nors išankstinę nuomonę apie biblioteką ir darbą joje? Ar ši nuomonė pasikeitė?

Mindaugas: Išankstinė nuomonė galbūt buvo stereotipinė, kad bibliotekininkai dirba su knygomis, tačiau neturėjau supratimo, koks tai darbas. Ir iki galo neįvertinau, kad tai labiau matematinis, sisteminis darbas nei humanitarinis. Nuo mažumės buvau apsuptas knygų, buvau linkęs į literatūrą, humanitarinius 20

mokslus, todėl norėjosi dirbti su knygomis, tekstais. Savanoriaudamas supratau, kad biblioteka yra gerokai daugiau nei vien knygos.

Bibliotekos misija keičiasi, ypač pastaraisiais metais, ji tampa švietėjišku centru plačiąja prasme. Povilo Višinskio biblioteka atsinaujina, jaunimas pasiūlo idėjų, renginiai priartina žmones prie kitokio kultūros suvokimo, ragina pažvelgti į viską kitaip. Džiugu matyti tai vykstant.

Emilis: Išankstinės nuomonės neturėjau. Iš tikro gana gerai žinojau, ko tikėtis, nes didelę savo vaikystės dalį praleidau mažo miestelio bibliotekoje Rusijoje, aktyviai skaičiau ir domėjausi bibliotekų veikla. Šiek tiek gyvenau Sankt Peterburge, kur lankiausi tokiose pačiose šiuolaikiškose bibliotekose kaip ŠAVB. Tačiau buvau maloniai nustebintas ŠAVB bibliotekos kūrybinių erdvių, ypač robotikos ir virtualios realybės laboratorijos.

Gytis: Dar prieš pradėdamas savanorystę, maniau, kad man paskirta veikla bus susijusi tik su knygomis (jų dėliojimu, rūšiavimu ir t. t.), bet, pasirodo, klydau. Teko dalyvauti įvairiuose ŠAVB renginiuose ir projektuose („Kiemų“ pasikalbėjimuose su Indre Stonkuviene, kūrybinių industrijų akademijoje jaunimui „Idėjų greitintuvas“, festivalyje „Nepatogus kinas“ ir kt.), kurie buvo smagūs ir verti praleisto laiko. Mano nuomone, nemaža dalis jaunimo mano, kad bibliotekos darbuotojos yra nuobodžios (ir aš turėjau tokių minčių), bet pasirodė, kad tai tik stereotipai, nes ir jos moka smagiai leisti laiką.

Giedrė: Dar studijuodama į biblioteką dažniausiai ateidavau tik studijoms reikalingų knygų arba apsilankydavau kokiame nors

renginyje. Tikrai neįtariau, kad bibliotekoje vyksta tiek įvairių renginių, paskaitų, užsiėmimų! Ir, aišku, tada nė nenumaniau, kad vėliau čia dirbsiu ir pati organizuosiu panašias edukacijas, užsiėmimus. Drąsiai galiu teigti, kad nuomonė apie biblioteką įsidarbinus pasikeitė – tai tikrai nėra vieta, kur tik išduodamos ir grąžinamos knygos.

Vaidotas: Įsivaizdavau, kad bibliotekoje dirba tik vyresnio amžiaus žmonės, kad čia tik išduodamos knygos. Bet pradėjęs savanoriauti pamačiau, kad čia nemažai jaunų darbuotojų, vyksta įvairių renginių. Taigi išankstinė nuomonė nepasitvirtino.

Savanoris iš Totorijos Emilis Bočkovas aktyviai įsitraukė į ŠAVB edukacinių veiklų organizavimą.

Kokią naudą Jums suteikė ši savanorystė, kas labiausiai įsiminė?

Emilis: Savanoriavimas man daug davė. Čia susiradau draugų, daug sužinojau apie Europos bibliotekas, išmokau, kaip dirbti su robotais, VR akiniais, padėjau ŠAVB Knygos grafikos centre, tad dabar šiek tiek išmanau apie ekslibrisus. Taip pat mokiausi fotografijos. Ši ir kitos panašios sritys mane labai domina. Turėjau galimybę papasakoti Šiaulių moksleiviams apie savo gimtąjį kraštą, pristatyti savanorystės 21

GEROJI PATIRTIS galimybes, užsienio kalbų mokėjimo svarbą, paskatinti kitus jaunuolius nebijoti svajoti ir bandyti įgyvendinti savo svajones.

Gytis: Patirtį pritaikau kasdieniniame gyvenime. Kaip minėjau, nebuvo sunku atlikti šią savanorystę, bet nemanykite, kad nuobodžiavau. Vienas iš įsimintiniausių epizodų buvo, kai priėjusi viena skaitytoja paklausė: „Ar ką nors baigei, kad čia dirbi?“ Laikas tikrai nebuvo išvaistytas, jį praleidau naudingai. Tikiuosi, kad ir aš buvau naudingas bibliotekos darbuotojoms, o joms neprailgo tie šeši mėnesiai su manimi.

Vaidotas: Labai patiko knygrišykla ir jos charizmatiška ir visada geranoriška darbuotoja.

Pasirodo, nėra taip lengva atnaujinti, restauruoti knygą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Labai rekomenduočiau apsilankyti Meno ir muzikos skaitykloje visiems, kas dar čia nėra buvę, ir bent trumpam pamiršti savo problemas bei stačia galva pasinerti į užburiantį muzikos pasaulį. Negaliu nepaminėti ir skaitmeninio raštingumo kursų Šiaulių miesto gyventojams – kiekvieną savaitę nauji iššūkiai ir galimybės, nauji mokiniai. Tai būtų galima palyginti su mano hobiu – knygų skaitymu. Kaip kiekvienos knygos turinys skirtingas, taip ir kiekvienas žmogus kaip asmenybė spalvingas ir vis kitoks. Dabar dirbu Šiaulių „Aušros“ muziejuje bibliotekininku ir manau, kad savanorystės ŠAVB patirtis man padėjo pradėjus čia dirbti.

Giedrė: Savanoriavimo bibliotekoje patirtis labai pravertė vėliau čia dirbant. Žinios, kurias įgijau savanoriaudama, yra naudingos kasdieniniame darbe. Taip pat savanoriška veikla paskatino labiau pasitikėti savimi ir įrodė, kad viskas įmanoma, tik reikia labai norėti ir to siekti.

Mindaugas: Savanorystė davė daug naudos. Iki tol buvau užsidaręs, bijojau žmonių.

Savanoriaujant tekdavo ne kartą perlipti save, išbandyti dalykus, kurių gyvenime galbūt nebūčiau daręs. Galbūt net padėjo suvaldyti, susisteminti išsiblaškiusį protą. Jau studijų laikais teko susidurti su masinių renginių organizavimu, bet bibliotekoje ši patirtis buvo visai kitokio lygio. „Kiemai“, Šiaulių knygų mugė buvo visiškai nauja patirtis visomis prasmėmis. Pirmą kartą teko moderuoti renginius, bendrauti su autoriais, prisiimti tam tikrą atsakomybę. Po šių patirčių galiu drąsiai sakyti, kad tapau geresniu žmogumi nei buvau iki tol. Atradau save iš naujo. Tai labai padėjo tiek darbe, tiek gyvenime.

Savanorystė bibliotekoje – graži tradicija, plėtojama ne vienus metus. ŠAVB tikslingai skatina savanorišką veiklą ir taip didina savo žinomumą, gerina savo kaip miesto bendruomenių traukos centro įvaizdį, bendradarbiauja su švietimo įstaigomis ir suteikia jauniems žmonėms galimybę pažinti bibliotekos „virtuvę“ iš vidaus, tokia praktika paneigdama ne vieną stereotipą ar jaunuolių išankstinę nuomonę apie darbą bibliotekoje, bibliotekos personalą. Be to, ŠAVB šitaip gauna puikią progą įvertinti savanorius ir praktikantus kaip potencialius būsimus darbuotojus – džiugu, kad ŠAVB praktikantai ar savanoriai vėliau noriai grįžta atgal į ŠAVB arba kurią kitą biblioteką ir pasirenka bibliotekininko profesiją.

Robertas Gedrimas, Tomas Pauliuščenka Bibliotekos archyvo nuotr.

22

ŽINOVAS REKOMENDUOJA

Iliustracija iš Williamo Joyce’o kūrinio „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“ (2014).

Biblioteka vaikų literatūroje – ypatinga vieta Pasaulio vaikų literatūroje yra daug knygų, kuriose rašoma apie knygų skaitymą, vaizduojamas vaikas skaitytojas, pati biblioteka ir bibliotekininkas. Internete mirga tokių leidinių knygų viršelių, sudaromi šios tematikos knygų sąrašai, komplektai. Pasinaudojant mados terminais, galima pasakyti, kad yra sukurta visa linija bibliotekos temos knygų, ypač daug tokių paveikslėlių knygų išleidžiama mažiesiems, jomis prekiaujama internete. Tai yra gerai – literatūriniai bibliotekos aprašymai vaiką neįkyriai vilioja į knygų pasaulį, tiesia kelius į biblioteką, kur ji bebūtų – didmiestyje ar mažame kaimelyje, Šveicarijoje ar Lietuvoje. Tad kokias vaikų knygas apie biblioteką gali skaityti mūsų vaikai lietuviškai?

23

ŽINOVAS REKOMENDUOJA Išsyk pasakytina, kad pas mus jų – ir verstinių, ir originalių lietuviškų – tikrai galėtų būti daugiau. Ypač trūksta šios tematikos lietuvių autorių knygų. Vienos knygos mažiesiems skaitytojams yra labiau nuotykinio, žaidybinio, kitos – labiau didaktinio pobūdžio, bet dažniausiai derinami abu pradai. Dažni jų personažai – įvairūs žvėreliai, gyvulėliai.

Pagrindinis žanras – literatūrinė pasaka. Šiose knygose svarbus dailininko indėlis, todėl visada būtina atkreipti dėmesį į jo darbą.

„labiausiai myli juodus katinus“. Herberto paieškas lydi smagios komiškos situacijos.

Galiausiai katinėlis su mielomis raganaitėmis ir jų mokytoja susitinka toje pačioje bibliotekoje.

Pasirodo, čia veikia raganų mokykla, į kurią pakviečiamas ir jis. Būtent bibliotekoje katinas Herbertas sutinka draugų, galės čia mokytis ir nuo šiol jis nebebus vienišas. Įdomaus siužeto yra Becky Bloom ir Pascalio Bieto pasaka „Išsilavinęs vilkas“ (2004). Tai tikrai pavykęs kūrinys, čia randame pamokančią vilko istoriją. Vilkas šiame kūrinyje pavaizduotas kaip besikeičiantis personažas. O tuos gerus pokyčius nulemia išsilavinę draugai, knyga, biblioteka. Knygoje pasakojama, kaip išbadėjęs vilkas pamato gyvulių ūkį ir smunka į jį pro tvorą, riaumodamas ir ketindamas taikius gyvulėlius suėsti (įspūdį didina ir labai iškalbinga iliustracija). Gyvulių ūkis nepaprastas – visi jo gyventojai yra išsilavinę, kultūringi. Karvė, paršiukas, antis skaito knygas ir taip maloniai leidžia laiką.

Nekultūringą vilką paršiukas mandagiai išprašo lauk: „gal malonėtum būti didelis ir pavojingas kitur? Mes užsiėmę – skaitome. Čia išsilavinusių gyvulių ūkis“. Taip vilkas išsiruošia į mokyklą mokytis, vėliau tobulinasi viešojoje bibliotekoje ir įgunda gerai skaityti.

Galiausiai vilkas netgi užsuka į knygyną, kad įsigytų „naują puikią apsakymų knygą“. Galų gale vilkas priimamas į išsilavinusių gyvulių ūkį ir draugams išraiškingai skaito knygeles apie Raudonkepuraitę, piratus ir kitas. „Jis – tikras meistras“, – skaitovą pagiria paršiukas. Šiame kūrinyje, kaip ir aptartame, knyga, biblioteka vaizduojamos kaip suteikiančios išsilavinimą, padedančios surasti gerų, kultūringų draugų.

Iliustracija iš Emily Horn ir Paweło Pawlako pasakos „Atsiprašau... Ar jūs ragana?“ (2004).

Populiari yra Emily Horn ir Paweło Pawlako knyga „Atsiprašau... Ar jūs ragana?“* (2004).

Tai linksma pasaka apie juodą katinėlį Herbertą.

Kadangi jis yra vienišas, dažnai keliauja į viešąją biblioteką skaityti knygų. Sykį „Raganų enciklopedijoje“ katinėlis aptinka išsamų raganų aprašymą. Jis nedelsdamas leidžiasi jų ieškoti, nes juk enciklopedijoje pasakyta, kad raganos * Už kelių aptariamos tematikos knygų nuorodas dėkoju bibliotekininkėms Aldonai Šiaulienei ir Urtei Vaserienei.

24

patiekalų“... Knyga sužavi meniškais piešiniais, taikliai pagautais personažų portretais, spalvų koloritu, vaizdo ir teksto derme. Ypač graži ir netikėtas prasmes kurianti iliustracija, kurioje pavaizduota ant žemės rutulio sėdinti lapė ir drauge su vištomis skaitanti knygas – ja sakoma, kad knygos suartina net priešus, kad į viską galima pažvelgti ir iš kitos pusės.

Knygelė pasakos forma, su vaiko psichologijos išmanymu (juk štai lapė visai kaip ir maži vaikai nemoka ištarti sudėtingo tarptautinio žodžio ir taria „piplioteka“) pačius mažuosius skaitytojus supažindina su „ypatinga vieta“ – biblioteka, knygų svarba. Nenuostabu, kad knygelę puošia ženklas „Bestseleris. Išleista 18 šalių“.

Dar viena knyga apie biblioteką, skirta mažiesiems, yra anglų kūrėjų Alison Donald ir Alexo Willmore’o „Lokys bibliotekininkas“ (2017). Tai pirmoji rašytojos ir dailininko knyga, iškart sulaukusi dėmesio ir užsienyje.

Lokys iššoka iš bibliotekos knygelės – taip knygos veikėjas tampa ir šios smagios istorijos personažu. Lokys iš knygos laikinai pakeičia tikrąją bibliotekininkę Matildą, vėluojančią į bibliotekoje vaikams jos rengiamą skaitymo valandėlę. Nors knygoje ir sakoma, kad bibliotekoje reikia laikytis tvarkos ir tylos, vaikai čia smagiai leidžia laiką. Bėgiodami „tarp knygų lentynų, sekdami letenų atspaudais per visatą į vandenyną vinguriuojančiais takeliais“ vaikai ir aptinka naują bibliotekininką – lokį. Kad būtų įtaigiau, iliustracijose lokys vaizduojamas su prie kailiuko prisegta kortele „Bibliotekininkas“. Vertėja pritaiko tekstą Lietuvos skaitytojui – vartojami įprasti lietuviški vardai (Viltė, Domas ir kt.). Dar viena

Iliustracija iš Becky Bloom ir Pascalio Bieto pasakos „Išsilavinęs vilkas“ (2004).

Patiems mažiausiesiems skirta ir šveicarų autorių Lorenzo Pauli ir Kathrinos Schärer paveikslėlių knyga „Piplioteka??? Lapė bibliotekoje“ (2019). Gaudydama pelę į biblioteką įsmunka lapė. Tai jai nauja patirtis – lapė nėra tokioje įstaigoje buvusi, kur „kvepia tik popieriumi... ir žmonėmis“. Pelė, bibliotekos senbuvė, paaiškina lapei, kas yra biblioteka – tai „vieta su daug knygų, jas galima pasiskolinti.

O knygų reikia, kad ką nors patirtum. Kad šio to išmoktum. Ir kad kiltų kitokių minčių“. Lapė susidomi skaitymu, sužino, kad nemokantys skaityti irgi turi išeitį – gali pasiskolinti kompaktinę plokštelę su įgarsintu tekstu.

Knyga nestokoja netikėtų siužeto vingių – antai sutariama, kad lapę skaityti mokys višta, o už tai lapė iškas tunelį iš vištų tvarto, kad šios galėtų pabėgti nuo ūkininko, kuris jau dairosi bibliotekoje knygos „100 vištienos 25

ŽINOVAS REKOMENDUOJA įdomi šios pasakos savybė – suskiemenuotas tekstas. Autorių sumanyta, kad taip ši knyga geriau pasitarnaus vaikams, besimokantiems skaityti.

triušių saloje“. Mamai, pavyzdžiui, siūloma perskaityti „Moliūgų nublokšti“, o tėčiui – „Trise valtimi. Neskaitant triušio“ ir kitas. Tai akivaizdžios ir smagios aliuzijos į klasikinę vaikų ir suaugusiųjų lektūrą. Apsiskaitęs žmogus nusišypsos, prisimindamas tikruosius A. Lindgren ir kitų autorių knygų pavadinimus, o vaikams galima pasiūlyti tikslius knygų pavadinimus susižinoti ir ilgainiui tuos kūrinius perskaityti. Verta pagirti kūrybišką knygos vertimą (vertėja Ieva Petruškaitė).

Knygutė kelia skaitymo, knygos autoritetą ir vaiką meno kalba kviečia ateiti į biblioteką.

Knygą užbaigia jauki iliustracija, vaizduojanti triušį Ralfį vaikų bibliotekoje. Apskritai, aptariamose knygose dažnai vaizduojama biblioteka, jos interjeras (kartais ir pats pastatas), kur pagrindinė dominantė yra, žinoma, pilnos knygų lentynos.

Iliustracija iš Emily MacKenzie paveikslėlių knygos „Ieškomas knygų vagis – triušis Ralfis“ (2016).

Škotijoje gyvenančios rašytojos Emily MacKenzie paveikslėlių knyga „Ieškomas knygų vagis – triušis Ralfis“ (2016) pasakoja apie triušį Ralfį, kuris skaityti knygas mėgsta labiau nei graužti morkas. Jis taip jas mėgsta, kad net ryžtasi vogti. Iš asmeninės berniuko Artūro knygų bibliotekos Ralfis pavagia labiausiai Artūro branginamą knygą „Didžioji monstrų enciklopedija“. E. MacKenzie knyga yra atvirai didaktinė – aiškiai pamokoma, kad vogti knygų negalima, geriau jas skolintis iš bibliotekos. Tačiau didaktiškumas pridengiamas žaismingomis iliustracijomis, dinamišku siužetu, detektyvo elementais.

Ypač patrauklus šioje knygelėje yra žaidimas knygų pavadinimais, kuris sudomins ir vaikus, ir jų tėvus. Triušiukas „sudarė visų knygų, kurias nori perskaityti sąrašą (ir suskirstė jas pagal temas). Jis netgi sudarė sąrašą knygų, kurias turėtų perskaityti jo šeima ir draugai“. Šiame sąraše yra „Alisa kiaulpienių šalyje“, „Aplink morkų lauką per 80 dienų“, „Pepė Ilgaausė“, „Broliai kiškiaširdžiai“, „Mes

Apie netikėtą keliaujančią biblioteką kūrinių yra parašiusi JAV gyvenanti Marija Brown. Vieną iš jos apsakymų „Belaukiant asiliukų su knygomis“ į lietuvių kalbą yra išvertusi Jūratė Žukauskienė, 2014 m. jis buvo paskelbtas Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros leidinyje „Skaitymo malonumai“. Amerikietę rašytoją įkvėpė netikėta bibliotekinio darbo forma.

Ji vaizduoja kaimelį aukštai kalnuose, kur nėra bibliotekos įprasta prasme, bet ten vaikus lanko keliaujanti biblioteka – knygas užneša asiliukai. Mergaitę Aną, kuri trokšta skaityti, tokia keliaujanti biblioteka ir gelbsti: „Ir štai vieną rytą Aną pažadina kanopų kaukšėjimas: klip klap, klip klap! Ir garsus žvengimas: iii-aa, iii-aa! Pažvelgusi nuo kalvos žemyn, Ana pamato vyrą, kylantį į kalną jos 26

namų link. Rankose jis laiko užrašą: Biblioburro.

Greta žmogaus kinkuoja du asiliukai. Ką jie ten neša? Knygos! Jie neša knygas!“ Vėliau mergaitė susapnuoja, kad skraido ant drugelio po pasaulį ir barsto savo parašytas istorijas.

Ne veltui sakoma, kad tas, kas neskaito, tas ir nerašo.

vėl kartojasi... Dar viena mintis, užkoduota šiame kūrinyje, – kiekvienas žmogus rašo savo gyvenimo knygą, kuri lieka po jo mirties, tokią knygą palieka ir Morisas Lesmuras. Mergaitė, ją suradusi, ima skaityti. Rėminė kompozicija vykusiai įprasmina pasikartojamumą – metų laikų, kartų, žmonių likimų...

Tačiau apie biblioteką, skaitymą yra ir filosofiškesnio, sudėtingesnio turinio knygų, kur svarbi potekstė, kurios turi ką pasakyti ir suaugusiesiems. Tai vadinamosios sudvejinto adresato knygos.

Morisas Lesmuras yra sudėtingas personažas – ir rašytojas, ir skaitytojas, ir bibliotekininkas, ir jaunuolis, ir senas žmogus. O visas šias metamorfozes nulemia netikėtai kilusi audra, per ją Morisas susitinka su skraidančia knygų mergina, vėliau – su pramogine knyga apie Kliunkį Pliumpį. Ši linksma knygutė nuveda Morisą į keistąjį knygų rūmą, visam gyvenimui užbūrusį jaunuolį.

Morisas Lesmuras visą likusį gyvenimą rūpinasi knygomis – jas restauruoja, sutvirtina, dalijasi su kitais (svarbiausia bibliotekos funkcija).

Visų pirma minėtina amerikiečių rašytojo, dailininko ir režisieriaus Williamo Joyce’o knyga „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“ (2014). Knygą iliustravo teksto autorius ir Joe Bluhmas, į lietuvių kalbą vertė Viltaras Alksnėnas. Tai istorija apie žmogų, kurio gyvenime ypatingą vietą užima žodžiai, istorijos, knygos. Ir nors žodis biblioteka čia nevartojamas, o knygų namai vadinami „labai keistu pastatu, kuriame <...> kiūtojo daugybė knygų“, bibliotekos vaizdinys akivaizdus (įspūdingas pastatas vaizduojamas ir piešiniuose).

Autoriai čia papasakoja vieno žmogaus gyvenimo istoriją. Morisas Lesmuras knygas skaito nuo pat jaunumės iki senatvės, knygos – tai jo gyvenimas ir likimas. Iš pradžių regime jaunuolį, išvydusį skraidančią merginą su knygų eskadrile, o knygos pabaigoje išvystame Morisą Lesmurą jau pasenusį ir išskrendantį su knygomis: „Išsinešu jus visas štai čia, – pasakė pridėdamas ranką prie širdies“. Morisas Lesmuras išskrenda, o į jo vietą bibliotekon įžengia maža mergaitė, kuri, kaip ir kažkada Morisas, irgi ima skaityti knygas. Istorija ir

Minėtina tai, kad pagal šią knygą yra sukurtas animacinis filmas (angl. The Fantastic Flying Books of Mr. Morris Lessmore), 2012 metais pelnęs „Oskarą“. Filmas yra be žodžių, taigi puikiai tinkamas lietuvių mažamečiam (ir ne tik) žiūrovui. Kūrinys metaforiškas, vaikas (ir suaugėlis) pasiims iš teksto ir filmo tai, ką įstengs, kam bus pasiruošęs.

Turtingos semantikos yra ir norvegų rašytojo Klauso Hagerupo ir dailininkės Lisos Aisato knyga „Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas“ (2018). Devynmetė Ana bijo pasenti, todėl jaudinasi dėl savo dešimtojo gimtadienio.

Ją guodžia tik skaitomos knygos. Mergaitė draugauja su bibliotekininke ponia Munsen.

Ji ir papasakoja mergaitei, kad knygos, kurių niekas neskaito, yra naikinamos. O juk „jeigu knygos, kurių niekas neskaito, sunaikinamos, 27

ŽINOVAS REKOMENDUOJA jose aprašyti žmonės taip pat žūsta“ (p. 10).

Tikri knygų vertintojai supranta, kad knygas naikinti blogai, tad ir ponia Munsen, ir kitas bibliotekininkas, saugykloje dirbantis senasis Miltonas Bergas, gelbsti šias žūčiai pasmerktas knygas.

yra ne tik bibliotekininkas, jis yra ir rašytojas – „Užburto miško“, kurią perskaityti iki galo trokšta visas miestelis, autorius. Taikliai pažymi tinklaraštininkė Ieva: „Ana leidžiasi į paieškas, kol randa visus atsakymus. Ir galiausiai supranta, kad ateitis tuo ir graži, kad yra neapibrėžta, atvira ir mums gyvenant gali nutikti bet kas“. Be to, ji sako, kad ši knyga „parašyta apie mus – žmones, kurie draugaudavo su mokyklos bibliotekininke ir skaitomų knygų skaičių ribodavo pagal tai, kiek panešdavo“. Šiame kontekste būtina paminėti seniai klasika tapusią Roaldo Dahlo apysaką „Matilda“ (2000).

Iliustracija iš Klauso Hagerupo ir dailininkės Lisos Aisato kūrinio „Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas“ (2018).

Ana irgi nusprendžia gelbėti knygas – skaitydama kitų neskaitomas knygas mergaitė pratęsia jų gyvenimą. Bet negali jų skaityti nesustodama, juk reikia laiko suprasti tai, kas perskaityta. Po keturių savaičių Ana „buvo įsigijusi 364 naujus draugus ir 18 nedraugų“. „Mano galvoje nebetelpa daugiau žmonių, mąstė. Per greitai susipažinau su pernelyg daug žmonių“. Mergaitė patiria, kad skaitymas nėra lengva veikla, skaityti reikia lėtai, įsigilinant, tarsi susipažįstant su naujais žmonėmis. Dar viena svarbi šios istorijos linija – knygos „Užburtas miškas“ istorija. Paskutinis jos puslapis, deja, išplėštas, ir visi miestelyje, Ana irgi, bando rasti knygą su tuo paskutiniu lapu... Pagaliau išaiškėja, kad Miltonas Bergas

Quentino Blake’o iliustracija Roaldo Dahlo apysakai „Matilda“ (2000).

Knyga pradedama įspūdingu skyriumi „Knygų rijikė“, kur aprašoma geniali ketverių su puse metų mergaitė Matilda, savarankiškai atėjusi į biblioteką (tėvams ji visai nerūpi) ir nustebinusi bibliotekininkę ponią Felps savo skaitymo interesais, skaitymo sparta, požiūriu 28

į knygas. Iš pradžių ponia Felps mėgina rekomenduoti mergaitei paveikslėlių knygas, bet, pamačiusi vaiko gabumus, netrukus pasiūlo Čarlzo Dikenso „Didžiuosius lūkesčius“, o vėliau ir įspūdingą klasikinių kūrinių sąrašą – ne tik Šarlotės Brontės „Džeinę Eir“, bet ir Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkį“.

Matilda ir ponia Felps kalbasi apie knygas – čia atpažįstama nepamirštama R. Dahlo rašymo maniera: „– Ponas Hemingvėjus rašo apie daugybę dalykų, kurių aš nesuprantu, – pasakė jai Matilda. – Ypač apie vyrus ir moteris.

Bet man vis tiek labai patiko. Jis pasakoja taip, kad man atrodo lyg aš pati ten būčiau ir matyčiau viską, kas dedasi. / – Geras rašytojas visada tave priverčia taip jaustis, – atsakė ponia Felps. – Ir nesijaudink dėl tų vietų, kur nesupranti. Tiesiog sėdėk ir leisk žodžiams plaukti tarytum muzikai“. Su mažąja skaitytoja ponia Felps bendrauja kaip su sau lygia, pagarbiai. Apskritai R. Dahlo knygoje biblioteka ir bibliotekininkas parodomi nepalyginamai patraukliau, nei mokykla ir mokytojai.

Pabaigoje šiek tiek pusiau lietuviškos egzotikos. Petras Cvirka laisvai sueiliavo rusų rašytojo Samuilo Maršako siužetinį didaktinį eilėraštį „Vaikai ir knygos“ (1959). Tekstas pirmąkart buvo publikuotas 1936 m. Kaune, iliustruotas Rimto Kalpoko iliustracijomis.

Eilėraštis pritaikytas lietuviui skaitytojui: jis prabyla lietuviškais vardais ir lietuviškų knygų pasaulio realijomis. Vaizduojamas nedorėlis Kaziukas Kmita, kuris savo knygeles teplioja, drasko, bado. Labiausiai pavykusi ir šypseną kelianti Kmitos nuterliotų knygų pokalbio scena: Skundėsi Maironis, Dainius Lietuvos:

Rimto Kalpoko iliustracija Petro Cvirkos kūriniui „Vaikai ir knygos“ (1959).

Susilaukiau, žmonės, Aš sunkios dienos!

Plėšo ir spardo išdykėlis Mane vaikas nevykėlis!

Ne geriau ir Robinzonui – Jam įlaužti abu šonai.

O Žemaitei trūksta lapų, – Imk ir lįsk stačiai į kapą!

Dar blogiau su Donelaičiu, – Išbadyta šimtas raidžių.

O „Gramatikos“ kamputy – Peiliu išgręžta skylutė.

Išeitį randa Brolių Grimų knyga, kuri pasiūlo visoms likimo draugėms pabėgti į biblioteką ir ten rasti „tikrų draugų“. Biblioteka knygeles pasitinka maloniu vaizdu: „Šviečia lempos ties stalais, / Tviska spintos su stiklais“. Vargšes knygeles suranda bibliotekos sargas ir taip į jas kreipiasi: 29

ŽINOVAS REKOMENDUOJA Jūsų laukia knygrišys, Tas senelis labdarys.

Literatūra Becky Bloom, Pascal Biet, Išsilavinęs vilkas, Vilnius: Gimtasis žodis, 2004.

Marija Brown, „Belaukiant asiliukų su knygomis“, in Šiaulių universitetas, Skaitymo malonumai, 2014. Prieiga internete: http:// www.su.lt/index.php?option=com_content &view=article&id=13606:monikabrownbelaukiant-asiliuku-suknygomis&catid=672& lang=en [žiūrėta 2020 03 05].

Petras Cvirka, „Vaikai ir knygos“ (pagal S. Maršaką), in Petras Cvirka, Raštai. T. 7, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, p. 387–393.

Roald Dahl, Matilda, Vilnius: Homo faber, 2000.

Alison Donald, Alex Willmore, Lokys bibliotekininkas, Vilnius: Baltos lakos, 2017.

Klaus Hagerup, Lisa Aisato, Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas, Vilnius: Nieko rimto, 2018.

Emily Horn, Paweł Pawlak, Atsiprašau... Ar jūs ragana?, Vilnius: Gimtasis žodis, 2004.

Ieva, tinklaraštininkė, „Klaus Hagerup, Lisa Aisato – Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas“, Prieiga internete: https://perskaiciau.lt/klaushagerup-lisa-aisato-mergaite-norejusi-isgelbetiknygas/ [žiūrėta 2020 03 09].

William Joyce, Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos, Vilnius: Nieko rimto, 2014.

Vytautas V. Landsbergis, „Vaikiškumas literatūroje: „Aš žinau, kad nieko nežinau“.

Interviu, 2009. Prieiga internete: http://www. tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/447-l/5475-vytautasv-landsbergis-vaikiskumas-literaturoje-as-zinaukad-nieko-nezinau [žiūrėta 2020 03 05].

Emily MacKenzie, Ieškomas knygų vagis – triušis Ralfis, Kaunas: Debesų ganyklos, 2016.

Lorenz Pauli, Kathrin Schärer, Piplioteka???

Lapė bibliotekoje, Kaunas: Debesų ganyklos, 2019.

Jis vargšelių pagailės, Naujus marškinius uždės.

Kur reikės, dar suklijuos, Nugarėles paauksuos.

Paskutinėje šio siužetinio eilėraščio dalyje – „Bibliotekos knygų daina“. Čia atskleidžiama dar daugiau bibliotekinio darbo subtilybių, žadama knygas restauruoti – „iš kolenkoro / pasiųsim po švarką“. Knygų laukia spintos ir salės, kuriomis jos gali džiaugtis grįžusios „iš rišyklos, / pamanytum – iš skalbyklos“. Kaziukui Kmitai baigiasi liūdnai – greitai egzaminai, o knygos pasislepia bibliotekoje ir pas nedorėlį nesugrįžta. Biblioteka čia vaizduojama kaip tikra knygų šventovė – švari, žibanti, patikima išminties saugykla.

Knyga, biblioteka, bibliotekininkas – pamėgta vaikų literatūros tema, ypač užsienio vaikų literatūroje. Lietuvoje, kaip sakyta, šios temos knygų mažoka. Bet yra gražių mūsų rašytojų eseistinių tekstų apie biblioteką.

Pavyzdžiui, vaikų rašytojas Vytautas V. Landsbergis sako: „Jei bibliotekininkė skaito knygas, domisi, pasakoja vaikams apie jas – ji atlieka ir dvasios mokytojo vaidmenį“, o bibliotekas rašytojas pavadina „(ne) gesinamu kultūros židiniu“. Reikia, kad tokią mintį vaikams pasakytų pati lietuvių vaikų literatūra. O kodėl ir senam žmogui yra ką veikti vaikų bibliotekoje, atskleidžia Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Keista senutė bibliotekoje“, kuris galėtų būti įrašytas šio teksto pabaigoje vietoj išvadų.

Prof. Džiuljeta Maskuliūnienė 30

KNYGOS ŽENKLAI

Petro Repšio ekslibrisų katalogo pristatymas visuomenei 2019 m. lapkričio 16 d., Šiaulių knygų mugės metu.

Iš kairės: prof. Giedrė Jankevičiūtė, Petras Repšys, Sigutė Chlebinskaitė.

Petro Repšio ekslibrisų katalogo leidyba ir sklaida Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (toliau ŠAVB), ilgametė knygos ženklo saugotoja ir puoselėtoja, 2019–2020 m. įgyvendina kultūros ir meno projektą „Petro Repšio ekslibrisų katalogo leidyba ir sklaida“. Iš Šiaulių kilusio menininko kūryba ypač vertinama meno žinovų, kolekcininkų, grafikas ne kartą įvertintas diplomais ir prizais, valstybinėmis premijomis. Todėl ŠAVB nusprendė imtis šio atsakingo darbo – ne tik išleisti dailininko Petro Repšio ekslibrisų katalogą, pristatyti plačiajai visuomenei didelės istorinės, meninės ir kultūrinės vertės menininko ekslibrisus, bet ir plačiąja prasme tęsti knygos ženklų tradicijų Lietuvoje populiarinimą.

31

KNYGOS ŽENKLAI Unikalus leidinys Kasmet ŠAVB išleidžia ekslibrisų parodų bei žinomų Lietuvos ir užsienio grafikų darbų, ekslibrisų konkursų katalogų, kultūros ir visuomenės veikėjų, bibliotekos svečių sukurtų ekslibrisų rinkinių. Projektas „Petro Repšio ekslibrisų katalogo leidyba ir sklaida“ skirtas vieno žymiausių Lietuvos ekslibrisų kūrėjų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Petro Repšio kūrybai populiarinti.

Projektu siekiama visuomenei atverti P. Repšio ekslibrisų kolekciją, suteikti atvirą prieigą prie autoriaus kūrybos, atskleisti menininko darbų kultūrinį ir asmeninį kontekstą. P. Repšio ekslibrisai priskiriami memorialinių kūrinių grupei ir laikomi svarbiu šaltiniu istorikams, įvairių Lietuvos kultūros sričių specialistams.

Projektui įgyvendinti iniciatoriai pakvietė šalyje pripažintus savo srities žinovus, apdovanotas Lietuvos kultūros asmenybes – šiuolaikinio knygų dizaino kūrėją grafikę Sigutę Chlebinskaitę, humanitarinių mokslų daktarę, menotyrininkę Giedrę Jankevičiūtę, knygų redaktorę Audrą Kairienę, vertėją Rasą Drazdauskienę ir kt. Pradžią projektui davė pats P. Repšys, ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui neatlygintinai perdavęs saugoti savo originalių ekslibrisų rinkinį. Šio rinkinio pagrindu ir buvo parengtas, patraukliai apipavidalintas ir 2019 m. pabaigoje išleistas dvikalbis P. Repšio kūrybą pristatantis katalogas skambiu pavadinimu „Petras Repšys. Ekslibrisai ir kas jie mums“. Katalogas visuomenei iškilmingai pristatytas per Šiaulių knygų mugę, lapkričio 16 d. ŠAVB direktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas pristatymo metu pabrėžė: „Labai svarbu, kad knygos

ženklų kūrėjai dovanoja savo kūrinius ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui, nes tos kolekcijos čia kaupiamos ateities kartoms.

Todėl džiugu, kad spėjome pirmieji pradėti įgyvendinti idėją išleisti P. Repšio ekslibrisų katalogą ir šiandien jau turime šį puikų kūrinį savo rankose.“

Petro Repšio ekslibrisų kataloge – visuomenei dar nematyti grafiko darbai.

Į katalogą sudėti 111 P. Repšio sukurtų ekslibrisų, taip pat kai kurių ekslibrisų bandymai-ruošiniai. Kūriniai suklasifikuoti į 4 skyrius pagal jų technikas: piešiniai, cinkografijos, serigrafijos ir litografijos būdais sukurti ekslibrisai. Kataloginį kūrinio aprašą papildo katalogo sudarytojos G. Jankevičiūtės papasakota kūrimo šiomis technikomis istorija Lietuvoje. Reikšmingas ir svarbus knygos įvadas, kuriame remiantis istoriniu ir kultūriniu kontekstu išsamiai aprašoma menininko ekslibrisų kūryba. Katalogo tekstus ir vaizdinę medžiagą papildo asmenvardžių rodyklė su biogramomis. Rodyklėje daugiau nei 150 asmenvardžių. Svarbi katalogo dalis – chronologinis ekslibrisų sąrašas, padedantis suprasti, kiek ir kokių ekslibrisų P. Repšys yra sukūręs įvairiais laikotarpiais. Sąrašas 32

pradedamas 1969 metais, kai grafikas dalyvavo VU bibliotekos organizuotame respublikiniame ekslibrisų konkurse ir gavo pirmąją premiją, o baigiamas specialiai šiam katalogui dailininko sukurtu ekslibrisu. Ekslibrisas panaudotas užsklandose katalogo pradžioje ir pabaigoje.

Viena svarbiausių projekto užduočių buvo originalaus, išskirtinio katalogo dizaino paieška.

Norėjosi sprendimo, kuris pabrėžtų šiuolaikinio meno ir knygos ženklo tradicijų dermę.

Katalogo akcentas – knygos viršelyje esantis langelis, kuriame kiekvienas naujas katalogo savininkas atranda ekslibrisą, gali pasirašyti jame ir užklijuoti jį viršelio vidinėje pusėje. Šiuo dizaino akcentu siekta visuomenei priminti ekslibriso ritualą ir prasmę. Katalogo dailininkė Sigutė Chlebinskaitė savo sukurtu baltu viršeliu, kuriame atvaizduoti įvairių ekslibrisų fragmentai, norėjo paskatinti skaitytoją dalyvauti meniniame žaidime. „Kiekvienas, atsivertęs šį katalogą, turės užduotį – rasti tai, ko viršelyje yra patrupinta, kokio kataloge esančio ekslibriso dalis yra šis piešinys“, – katalogo sutiktuvėse Šiauliuose sakė S. Chlebinskaitė.

Katalogo originalumą ir įtaigumą pabrėžia katalogo viršeliui ir kiekvienam katalogo skyriui P. Repšio parengti rankraštiniai įrašai. Kokybiškus leidinio viršelio įspaudus sukurti ir atvaizduoti net pačias mažiausias detales viršelio nugarėlėje padėjo spaustuvė „Tygelis“, pagaminusi graviruotą klišę.

Katalogą profesionaliai išleido spaustuvė „Petro ofsetas“.

Leidinys iliustruotas Petro Repšio dirbtuvių, kuriose vyko leidinio rengimo darbai, vaizdais. S. Chlebinskaitė stebėjosi, kad P. Repšio dirbtuvėse dokumentuota medžiaga tapo knygos dalimi: „Aš norėjau tiesiog užfiksuoti tai, ką mačiau, Petro viziją. Kai fotografavau nuotraukas mobiliuoju telefonu, net negalvojau, kad jos bus panaudotos knygoje. <...> Tokia yra knygos pradžia.“ Katalogas, sisteminantis, apibendrinantis P. Repšio ekslibrisų rinkinį, – laisvai prieinamas Lietuvos bibliotekose, o suskaitmenintus P. Repšio ekslibrisus jau galima rasti ir Lietuvos virtualioje kultūros paveldo bazėje epaveldas.lt.

Antrasis projekto etapas Kultūros istorijos kontekste P. Repšys laikomas tautos atmintį žadinančiu ir knygos kultūros paveldą branginančiu kūrėju. Jo ekslibrisai išsiskiria kultūrinės komunikacijos priemonės galia, svarba saugant ir perduodant tautos atmintį. Ši tema gvildenama antrajame projekto etape – katalogo pristatymuose ir edukaciniuose užsiėmimuose.

Katalogo „Petras Repšys. Ekslibrisai ir kas jie mums“ sutiktuvės vyko 2019 m. lapkričio 16 d. Šiauliuose, Petro vaikystės mieste. Pristatyme dalyvavusi leidinio sudarytoja prof. Giedrė

Katalogo akcentas – knygos viršelyje esantis langelis, kuriame naujas katalogo savininkas atranda ekslibrisą.

33

KNYGOS ŽENKLAI Jankevičiūtė pažymėjo, kad „kiekvienas atskiras P. Repšio ekslibrisas – žavi grafikos miniatiūra, pasižyminti ir puikiu humoru, ir išradingumu, ir atlikimo meistryste. <…> Ekslibrisas būtinai ką nors pasako apie ekslibriso savininką bei jo pomėgius, apie ekslibriso autorių ir jo aplinką.“ Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis katalogą įvertino kaip atskirą meno kūrinį, atskleidžiantį tikrąjį P. Repšio ekslibrisų grožį ir vertę. Tam labai padėjo ypatingas vaizdinės medžiagos pateikimas – ekslibrisų fotografijos jų kūrimo aplinkoje, ant darbastalio, tarp įrankių, medžiagų, ten, kur jie atrodo natūraliai, savo vietoje.

Tų pačių metų gruodžio 18 d. katalogas buvo pristatytas sostinėje, Vilniaus grafikos meno centre. Katalogo pristatyme dalyvavęs prof. dr. Vytautas Ališauskas akcentavo ekslibriso giliąją paskirtį, jo dvasinę būtį – būti įklijuotiems į knygas, gyventi tose knygose, iš jų ateiti. Jo nuomone, „Ekslibrisas knygoje įgauna mažo, bet labai svarbaus pasaulio centro, pasaulio akies vaidmenį. <...> Atsiverti, jie kad ir neįklijuoti, atspausdinti jau gyvena šioje knygoje kaip kažkokia didelė visuma.“ Numatomi šio išskirtinio leidinio pristatymai ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

2020 m. balandžio mėnesį ekslibrisų autorius Petras Repšys, projekto organizatoriai ir katalogo rengėjai susitiks su Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto studentų bendruomene, leidinys taip pat bus pristatytas ir Kauno knygos, ekslibriso mylėtojams.

Projekte numatytos kūrybinio pobūdžio veiklos moksleiviams. Jomis siekiama jau išleistą katalogą įveiklinti populiarinant

ekslibriso meną ir Petro Repšio kūrybą, paskatinti jaunimą domėtis knygos ženklais kaip dėmesio verta kūrybos kryptimi, istorijos ir meno tyrinėjimo objektu.

Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos moksleiviams pristatytas katalogas, Petro Repšio naudota technika, pagal kurią jaunuoliai mokėsi kurti savo ekslibrisus.

Pirmosios edukacinės veiklos jau sėkmingai įvyko – sausio 29 d. su P. Repšio kūryba susipažino ir ekslibriso gamybą išbandė Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos moksleiviai, o sausio 30 d. ŠAVB Knygos grafikos centre apsilankė Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos moksleiviai. Moksleiviai, savaip interpretuodami jiems pristatytą žymaus dailininko grafinį vaizdavimo būdą, kūrė ekslibrisus, skirtus katalogo leidėjai ŠAVB, 2020 metais švenčiančiai 70-ies metų jubiliejų.

Užsiėmimus moksleiviams veda grafikės Rasa Prišmontienė ir Vaiva Kovieraitė-Trumpė.

Lietuvos menininkų bendruomenei reikšmingas projektas „Petro Repšio ekslibrisų katalogo leidyba ir sklaida“ įgyvendintas LR kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės lėšomis.

Asta Kaktytė Bibliotekos archyvo nuotr.

34

MENO KŪRINIAI BIBLIOTEKOSE

Freska „Metraštininkas“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Didžiojoje skaitykloje (aut. Justina Agota Špakauskaitė-Dobkevičienė).

Freskoje biblioteka saugo kultūrą, stebi pasaulį Nauja žurnalo rubrika „Meno kūriniai bibliotekose“ pasakoja apie meninius akcentus bibliotekų erdvėse. Juk labai svarbu, kas supa skaitytoją, kokia aura žmonijos atminties saugyklose pasitinka lankytoją. Lygiai taip pat ši aplinka reikšminga ir čia dirbančiam bibliotekininkui. Bibliotekų architektūriniai sprendimai, tapybos, grafikos, fotografijos, monumentaliojo meno darbai kuria jaukią aplinką, kuri ir džiugina, ir estetiškai auklėja, ir išsaugo meno kūrinį ateities kartoms. Kas tų kūrinių autoriai, kokios meno darbų sukūrimo aplinkybės, koks jų kelias į biblioteką, kaip jie prižiūrimi, saugomi, – šie ir kiti klausimai domina rubrikos autorius ir herojus.

Freskos „Metraštininkas“ autorę Justiną Agotą Špakauskaitę-Dobkevičienę kalbina Asta Kaktytė.

Teko Jus matyti bibliotekoje prieš kelerius metus. Restauravote freską.* Nustebinote.

Tikėjausi išvysti vyrišką figūrą, o šalia tokios didingos freskos stovėjo trapi moteris.

* 2011–2015 m. vykusios bibliotekos pastato rekonstrukcijos metu freska buvo statybininkų apgadinta.

35

MENO KŪRINIAI BIBLIOTEKOSE Kilo klausimas, kodėl pasirinkote studijuoti freskos mozaikos specialybę?

Aš Dailės akademijoje pas Antaną Gudaitį studijavau tapybą su dešimčia vyrų. Trejus metus dėstė, pasidarė nebeįdomu. Žiūriu, kaip monumentalistai dirba, – įvairesnės galimybės, moderniškiau. Be to, kaip žinoma, dėstytojai studentams daro įtaką. Ir aš trečią kursą pabaigusi perėjau pas profesorę Sofiją Veiverytę. Buvo sunku adaptuotis. Dėl to, kad kiti pagrindai reikalingi, kompozicijos ir visa kita. Kaip Gudaitis sakydavo: „Į kompoziciją nesikišiu, bet į tapybą, tai jau...“ Sakė, kad aš tapiau lyg impresionizmo nebūtų buvę (nusijuokia). Darbo buvo daug. Aš sėdėdavau bibliotekoje iki vėlumos, paskui iki kokių dviejų–keturių ryto darydavau projektus. Man tiesiog buvo įdomu, kažkas naujo. Bet buvo degimas – juk jaunystė ir mano tai pašaukimas.

pinigų restauravau, tada dar taip. Nes jau buvo žiauriai sugadinta...

Aš apie pagarbą net nekalbu. Visi menai išnykę, lyg ir nereikalingi. Mano diplominis darbas Dailės akademijoje irgi buvo su maždaug 30-ia figūrų. Irgi užkalta siena, freska nutrinta.

Man jau istorikas skambino, prašė atsiųsti nuotraukų, koks buvo vaizdas... Kai dirbau Šiaulių pedagoginiame institute, reikėdavo stažuotis, stažavausi Dailės akademijoje ir pas tą pačią dėstytoją restauravau savo darbą.

Akys žmonėms iškabintos... Ten istorinė tema: Vilnius – kultūros miestas. Vienu žodžiu, skaudu, bet čia aš ne viena nukentėjusi, daugelio žymių dailininkų darbų uždažyta, sunaikinta.

Ar bibliotekos freska geriausiai išsilaikiusi?

Ar yra dar ir kitų panašios būklės objektų?

Atrodo, kad geriausiai. Bet, žinot, kai ją ten suniokojo, buvo žiauru. Nes aš nesuprantu, kaip taip galima padaryti. Prie jos prisiliesti negalima, nes tai yra tinkas.

Bet dar freska liko Šiaulių universitete, buvo padaryta Šiaulių aerouoste. Nežinau, koks jos likimas, nežinau, nemačiau. Bet visą laiką tokia nuojauta buvo... Aš galėčiau restauruoti...

Kad ir Vilniuj freska „Jaunystė“, gavau Dailės kombinato raštą už aukštą meninį šios freskos lygį. Bet ten mokykla, tai normali situacija.

Aš dar turiu natūralaus dydžio nutapytus kartonus. Nuo jų imi piešinio liniją. Turiu ir jūsų bibliotekos. Aš sakiau apie juos tada buvusiai direktorei Rūtai Žirgulytei. Sakau, jei vėl kas suniokotų, gal kas nors ateity restauruotų.

Pasakykite kelis žodžius apie save.

Aš iš penkių vaikų šeimos. Tėvas buvo vargonininkas, o mama profesionali mezgėja.

Dirbo su iškaba, o paskui augino vaikus. Mama ištekėjo už našlio su dviem vaikais. Du vyresni broliai buvo kitos mamos. Bet nesijautė. Na, mama pati dažydavo siūlus. Turėjo polinkį menui labai didelį. Manau, tą paveldėjau irgi iš mamos.

Baigusi studijas dirbote intensyviai. Ne vienas projektas įgyvendintas, ne viena freska sukurta.

Pirmoji freska buvo Vilniuje. Dabar jau uždažyta... Naikinama ir Šiaulių universitete, dabar jau uždėtos spintos, mačiau. Kol aš buvau Šiauliuose, niekas į mane nesikreipė, kad aš restauruočiau. Pas jus bibliotekoje aš be

Ar galim grįžti į pradžią. Kaip viskas vyko, kai bibliotekoje kūrėte freską? Naujas 36

bibliotekos pastatas atidarytas 1978 metais, o freska sukurta...

1980–1981 metais. Jau bus 40 metų. Na, žinot, pradžia... Man atrodo, kad čia Vytenio Rimkaus dėka. Jisai mane surado. Tuo metu su freskų užsakymais buvo sunku. Dėl to, kad tarp menininkų buvo didelė konkurencija.

O aš Šiauliuose, ne Vilniuje... Freska daryta per Vilniaus dailės kombinatą. Turėjo daryti Steponavičiai, Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius. Bet jie atsisakė. Jie gyveno Vilniuje. Man atrodo, kad gerbiamas Vytenis Rimkus parekomendavo mane. Šiauliuose aš buvau viena kurianti freskas, ai ne, dar buvo Vitolis Trušys.

Na, ir taip pradėjau. Dariau projektą, eskizą.

Turėjau nešti į partijos komitetą parodyti.

Pirmas projektas buvo ne toks. Klausia, kur didžiosios šalies meno ir kultūros veikėjai?

Mano idėja buvo Žemės likimas. Rodeno mąstytojas, žiūrintis į žemę freskos apačioje. Tai tada įdėjau Puškiną, Majakovskį, kaip sakoma, tokius nemirštančius. O po to, nebepamenu, ar aš nunešiau tą projektą į komitetą dar kartą, ar ne. Labai maloniai bibliotekos direktorė [Janina Kaškelienė] reagavo. Aš pasakiau, kad nėra pastolių. Tuoj pat pastoliai buvo padėti.

Turėjau raktus nuo bibliotekos. Kitaip viskas atrodė. Ir durys ąžuolinės...

Dirbau viena. Toks darbas. Kada darai šlapią freską, užsitinkuoji mažą plotelį, paskui pagal liniją įtaikai ir tinkuoji kokias keturias valandas pusę kvadratinio metro. Ir, kol šlapia, turi spėt padaryti, nes jei nespėtum, kitą dieną reikėtų viską versti lauk. Tol neišeisi, kol pabaigsi.

Studentai ateidavo, klausdavo: „Dėstytoja, kada ateisite pas mus“. Aš tik užbėgdavau

į institutą, pakoreguoju jų darbus ir vėl bėgu atgal. Baisu būdavo naktį eiti, bet ką padarysi.

Dar šiek tiek apie pačią technologiją. Aš suprantu, kaip yra tapoma. Tapai, atsitrauki, koreguoji... Čia niekur neatsitrauksi. Yra didelė psichologinė įtampa, nes turi sudrėkinti sieną.

Dėjau specialų gruntinį tinką, kad nuo betono spalvos nebluktų. Nes į šlapią freską dedami tik natūralios kilmės pigmentai, kaip sakoma, žemės kilmės. Ir jie neblunka, spalva išsilaiko.

Kai nusiurbiau, kai restauravau, tai freska vėl nušvito. Neveikė nei saulė, nei lietus.

Iš viso tinkuota trim sluoksniais, padėtas vadinamasis pamušalas. Samdė tinkuotojus. Į tą pamušalą, į tą tinką dėjau tarpinį sluoksnį iš sumaltų plytų, kad būtų atskirta nuo betono.

O maltų plytų gavau, kai dirbau aerouoste.

Tinkuotojai sakydavo: „Na, čia, kaip su akmeniu dirbi“. O aš eidavau šalia ir duobeles lygindavau. „Tu ką čia, – sako, – kaip vaistinėje dirbi, na, ateisim pažiūrėt, kai baigsi“. O po to pati tinkuoju. Pirma vieną sluoksnelį sudrėkinu, užsikeliu ant pastolių vandens kibirus, po to tinką maišau ir tais įrankiais užtinkuoju, lieka baltas baltas paviršius. Paskui nuo kartono – natūralaus dydžio piešinio, kurį priėmė Meno taryba, atvažiavusi iš Vilniaus, – nusiimu ant peršviečiamos kalkės tiktai liniją ir įspaudžiu su teptuko galu ar mediniu pagaliuku, kurį iki šiol išsilaikiau, griovelį į tą šlapią tinką. Lieka tik griovelis, darau ir turiu galvoti, kaip bus pabaigoje, svarbu, kur paspausti. Užtat darbas natūralaus dydžio, viskas sumodeliuota, portretai ir taip toliau. Metraštininką pozavo Rimantas Tomas Buivydas. Moterį – aktorė 37

MENO KŪRINIAI BIBLIOTEKOSE Fausta Laurinaitytė. Pasinaudojau natūraliais portretais. Figūra, vaizduojama iš nugaros, būtų lyg ir pati biblioteka. O prie žemės – visi žinomi kultūros paminklai. Ir Babelio bokštas prie Simono Daukanto. Ir Gugenheimo muziejus, ir netgi Tarybų Sąjungos vėliava...

Bet kai restauravau, pakeičiau į trispalvę. Labai džiaugiausi.

O kai freską kūrėt, ar kas nors Jums pagelbėjo?

Padėjo buvęs vyras ir bendradarbis Bonaventūras Šaltis. Smėlį per parketą pernešė. Nes smėlį pats sijoji, kalkes pats koši ir tinką pats maišai. Vandenį nešiojausi per visą fojė. Biblioteka buvo visa nutipenta baltai, ne taip, kaip tada, kai restauravau. Tuomet buvo ir lininė užuolaida, tautiniais motyvais, labai graži. Už tos sienos ir dirbau. Biblioteka irgi dirbo ir skaitykla taip pat. Ir niekas dėl mano pėdų nieko nesakė.

O kaip su autoryste? Viename šaltinyje radau, kad Jūs autorė, o kitur... ...kad bendraautoris Dobkevičius?

Taip.

Tada, kai dirbdavome per Vilniaus dailės kombinatą, būdavo, mažiau atskaičiuoja, jeigu du dirba. Čia grynas formalizmas toksai.

Tai – mano projektas. Tiktai, kad jis [Povilas Dobkevičius] nufotografavo tą Puškiną, na, tas skulptūras. Bent tą surado. Ir sakiau jam, kad neįrašysiu į bendraautorius, jei nepadarys to užrašo, to šrifto, na, ten, kur po laiptais yra. Šiaip tai, ne pagalbininkas. Jis tos technologijos neišmano, jis vitražistas.

Freskos fragmentas.

Restauruoti yra daug sunkiau. Naują darbą padaryti lengviau. Freskoje buvo išbadytos dvi skylės. Tai kaip reikėjo tinkuoti? O aptaškyti negaliu. Pasidariau pati medinius įrankius, nusišlifavau mažučiukus. Jei šalia užtėkši tinko, pabals, baigta, nenukrapštysi. Na, ir įtinkavau į tas skyles šiaip taip. Buvo žiauriai suniokota pakraštėliuose, aš turiu nuotraukas. Įtinkuoti buvo sunku, tai juvelyro darbas. Praktiškai tokių freskų niekas nerestauruoja. Net mano kursiokas restauratorius, kuris Vilniuj restauruoja bažnyčias, sakė: „Tu nepadarysi“. Aš sakiau, padarysiu.

Pasidariau mažus įrankėlius, mažas menteles, su didelėm nepatinkuosi. Vilius Puronas padėjo apipjauti mažesnio dydžio menteles, kelnėmis vadinamas. Daugiau niekas nepadėjo.

Jūsų sukurtos „Metraštininkas“?

Tikrai taip.

freskos

pavadinimas

Yra šaltinis, kuriame rašoma, kad „Menininkai“.

Menininkai? Tikrai ne. Iš menininkų freskoje yra tik Čiurlionis. Dar Rodeno mąstytojas, jei plačiau imtume. Čia daugiau literatūros 38

veikėjai. Ir Simonas Daukantas, ir pats Metraštininkas, galima laikyti kaip revolute.

Kai atvažiavo Vilniaus meno taryba, jos pirmininkas sako: „Kodėl nesiklaupiat?“ Paplojo (nusijuokia). Aš šį bei tą freskoj paryškinau. Ant žemės ten lyg žaltys, nes kaip Kristus pasakė, kai aš grįšiu į žemę, ar berasiu dar žmonių tikėjimą...

O priekyje – skulptūra, angelas su nudaužtu sparnu rodo į viršų. Jis mano pačios sukurtas.

Skulptūra iš niekur nenukopijuota.

Freskos fragmentas.

Sakoma, kad menas turi kelti jausmus. Žinoma, Jūsų freska vien savo dydžiu daro įspūdį. Kaip Jūs pati po daugelio metų vertinate savo darbą?

Menas ne tik jausmus turi kelti. Menas turi turėti ir paslaptį. Tai pranešimas ateičiai.

Pranešimas žmogaus pasąmonei. Jausmai ateina, jausmai išblėsta. Čia tik tarybiniais laikais būdavo, kad menas – „jausmais ataustas visuomenės atspindys“. Visada turi būti kažkas užkoduota. Aišku, menas turi jaudinti iš karto...

Aš pati taip tikrinu: kai nueinu į parodą, jeigu širdy pajuntu skausmą, jei sudrebina ir negaliu pasakyti, kodėl, tada, vadinasi, kažkas yra...

Na, kas ten dar yra freskoje? Akmenukai, paminklas žolei horizonte. Praeitis – aukštai su arka. Na, čia mano grynai sugalvota. Tam, kad žmonės susimąstytų. Kaip minėjau, ta figūra, vaizduojama iš nugaros, – tai pati biblioteka, kuri stebi, kuri saugo kultūrą. Suprantate, stebi pasaulį. Ji žiūri į metraštininką, kuris laiko knygą. Kaip Šventam Rašte pasakyta, kas bus įrašytas į avinėlio knygą, užantspauduota. Čia taikyta į žmogaus vidų, į sąžinę. Ir ten, freskoje, Žemė juk mažutė, tik po kojomis. Kaip Šventam Rašte pasakyta, aš žemę tau paklosiu

po kojom. Man jau tada rūpėjo Žemės likimas.

Dabar tik labiau ekologija susirūpinta. Mažutė Žemė visatoje... Freskos viršuje ta juosta – kiti pasauliai. Visata yra begalinė.

Galbūt dabar kitaip padaryčiau... nežinau... nors nėra prie ko prikibti. Aš labai patenkinta.

Ar ilgai reikėjo ieškoti temos?

Labai sunku man buvo, labai. Eini ir galvoji, ką daryti, vėl, vėl, vėl... Norėjosi kažko siurrealistiško. Na, kažkas siurrealistiško ir yra.

Tie horizontai... Nepasakyčiau, kad būčiau labai patenkinta. Galbūt dabar ir kitaip daryčiau, gal ir laisviau. Sakysim, Vilniuje freska „Jaunystė“ yra daugiau su polėkiu. Čia poezijos mažiau, bet biblioteka – objektas rimtas.

Aš pati bibliotekoj sėdėdavau ir skaitydavau, ką reikia ir ko nereikia, ką suprantu ir ko nesuprantu (nusijuokia). Juk bibliotekose viskas saugoma, yra archyvai.

O kultūra nesaugoma, kiek kūrinių sunaikinta...

Nors sukurti juos sunku?

Taip. Pamenu, kaip užsitinkuoju gabalėlį virš to metraštininko ir tinkuoju pagal galvą, pagal 39

MENO KŪRINIAI BIBLIOTEKOSE linijas, nes kitaip matytųsi sujungimai. Dariau po mažą plotelį. Portretą dariau visą parą. O juk kažkas turi palaikyti ir tą kalkę. Ko nors paprašai. Padėjėjų studentų būdavo, bibliotekos skaitytojų. O Pedagoginiame institute turėjau draugę, ji netoli bibliotekos gyveno, ateidavo padėti. Sakė: „Dabar žinau, koks kankinimo būdas yra laikyti į viršų pakeltas rankas“. O pati juk visą laiką iškeltom rankom dirbau (nusijuokia).

Buvo sunku, bet įpranti. Akis susigadini, nes įtemptai žiūri visą laiką. Daugiausia esu išdirbusi 26 valandas be pertraukos.

Juk eiliniam darbe žmogus išeina į pensiją. O aš dirbau dvigubai – ir Pedagoginiame institute, ir šis darbas, ir vaikas. Miegodavau maksimum keturias valandas. Buvo tokia didelė įtampa, kad jokio pasitenkinimo darbą padarius nebuvo.

Bet dabar galime pasidžiaugti Jūsų darbu.

Bibliotekos ypatingesni renginiai vyksta prie Jūsų sukurtos freskos...

Taip, žinot, man paskambinęs aktorius Vladas Baranauskas irgi sakė, kad kažkoks spektaklis ten vyko. Apskritai, su aktoriais bendravau, nes šalia teatras. Tai sako: „Oi, tu pati nesupranti, ką tu padarei.“ Tai kada man pasakė? Po keturiasdešimties metų. Juk niekas nesidomi. Ir patys dailininkai nesidomi, vieni kitų darbų nežino. Dabar niekas tokių diplominių nebedaro. Padaro darbelių 2 x 2 metrų ir dar mažesnių.

Aišku, šiandien tokių užsakymų, tokių darbų niekas nedaro...

Niekas nedaro, ir vyrai nedaro. Man viena menotyrininkė skambino ir klausė, kodėl vyrai nepasirenka tokios profesijos? Kantrybės jie neturi. Moterys iščiūčiuoja vaiką, o vyrai kantrybės neturi. Tai yra daugiau nei juvelyro darbas. Labai didelė psichologinė įtampa.

Ne taip padėsi potėpį, ir viskas. Dirbi kaip su akvarele ant balto popieriaus. Susigers, baigta, turi išskust viską ir tinkuoti iš naujo. Visos dienos darbas nueina šuniui ant uodegos.

Tai Jums mažų formatų kūriniai nelabai prie širdies?

O, Dieve, aš svajojau daryti. Visuomet svajojau kurti kur nors Bažnyčioj. Bet kur gausi užsakymų? Dabar padariau projektą, bet sveikatos nėra. Bandysiu padaryti vasarą.

Lauke gali daryti tik vasarą. Tai asmeninis susitarimas su kunigu.

Sakėte, daug skaitote. O kūryba? Ką šiandien kuriate? Šiek tiek ant mažo formato paišau. Neturiu dirbtuvės, neturiu sąlygų, jokių užsakymų. Dar kol jėgų buvo, labai norėjau. Bet ir sveikata nėra gera, man jau per septyniasdešimt. Mano stuburas sulūžęs, ganėtinai pavažiavęs į šonus.

Sveikata sugadinta nuo tokio darbo. Bet kada dirbi, dvasia šaukia. Nebijai užlipti, aukščio nebebijai. Taip, kaip alpinistas lipdamas į Everestą. Vitkauskas sakė: „Tiesiog kalnas laiko“.

Juk nedėsi visą laiką aukso kiaušinių (nusijuokia).

Linkiu įgyvendinti šitą idėją. Daug jėgų Jums, sveikatos.

Na, labai norėčiau. Kai susikaupi, padarai daugiau, nei jėgos leidžia, bet po to būna atoslūgis (nusijuokia).

O dabar geriu kavą ir skaitau knygas. Kai pradedu, negaliu baigti iki šešių, septynių ryto.

Tiesiog priklausomybė nuo knygų.

40

TARP TAUTŲ

Susitikimas su Vorikšyro bibliotekos komanda.

Autizmui draugiškos bibliotekos Didžiojoje Britanijoje 2019 metų lapkričio 18–24 dienomis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos specialistai Urtė Vaserienė ir Gintautas Jazdauskas lankėsi Didžiojoje Britanijoje, kur išsamiai susipažino su šios šalies Autizmui draugiškų bibliotekų tinklu, susitiko su tinklo steigėjais ir kuratoriais, bibliotekininkais. Šį tinklą Didžiojoje Britanijoje bendradarbiaudamos įsteigė vietinės organizacijos: bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimu besirūpinanti ASCEL („The Association of Senior Children’s and Education Librarians“) ir ne pelno siekianti, socialinių paslaugų kokybę ir įgyvendinimą specialiųjų poreikių turintiems žmonėms kuruojanti organizacija „Dimensions“.

41

TARP TAUTŲ Didžiojoje Britanijoje Autizmui draugiškų bibliotekų tinklui priklauso daugiau nei keli šimtai bibliotekų – nuo nedidelių bibliotekėlių mažuose kaimeliuose iki viešųjų bibliotekų didžiuosiuose miestuose.

Sėkmingą tokio tinklo įgyvendinimą ir plėtrą užtikrino glaudus kultūros organizacijų (bibliotekų) ir socialinių paslaugų sektoriaus specialistų bendradarbiavimas. „Dimensions“ organizacijai tikslingai kartu dirbant su bibliotekomis buvo sukurtas specializuotas informacinis paketas visoms į tinklą norinčioms įstoti Didžiosios Britanijos bibliotekoms. Paketą sudaro keli elementai: socialinės istorijos šablonas, kurį galima užpildyti savarankiškai pagal duotą pavyzdį, informacinis šviečiamojo pobūdžio filmas apie autizmo spektro sutrikimą turinčius lankytojus bibliotekose ir „Facebook“ bei „Twitter“ informaciniai puslapiai, kuriuose dalijamasi naujausiomis renginių, veiklų idėjomis, kitais praktiniais patarimais. Visa ši medžiaga laisvai pasiekiama internetu, o tinklui dar nepriklausančios, bet norinčios prisijungti bibliotekos gali užpildyti labai patogią specialią internetinę prašymo formą.

Dalykinio vizito metu buvo aptartos galimos bendradarbiavimo ir partnerystės galimybės ne tik su ASCEL bei „Dimensions“ organizacijomis, bet ir su plačiai veikiančia ir įvairius bibliotekininkų mokymus bei akcijas organizuojančia „Libraries Connected“ asociacija. Nutarta ir ateityje keistis gerąja bibliotekininkystės patirtimi ir informacija bei bendradarbiauti įvairiose projektinėse veiklose, konferencijose.

Česterio „Storyhouse“ biblioteka spalvinga, dauguma erdvių pritaikytos autizmo spektro sutrikimą turintiems lankytojams.

Realus apsilankymas įvairiose autizmui draugiškose Didžiosios Britanijos bibliotekose (Islingtono centrinėje, Voriko, Česterio, Koventrio, Ličfildo, Solihalo, Birmingamo, Mančesterio) ir turiningos dalykinės diskusijos su vietiniais specialistais leido pažvelgti į konkrečią darbo metodiką, kurią britų bibliotekos naudoja kurdamos autizmui draugiškų bibliotekų atmosferą ir veiklą.

Itin didelis dėmesys čia skiriamas infrastruktūriniams elementams – pritemdomoms lempoms, tamsių spalvų palapinėms – slėptuvėms, kuriose gali prisiglausti triukšmo ar kitų intensyvių sensorinių veiksnių bijantys vaikai ir paaugliai, į bendrą bibliotekų interjerą integruotoms taktilinėms priemonėms ir t. t. Svarbu, kad kiekviena tinklui priklausanti biblioteka turi 42

savo patalpoms pritaikytą, vaizdais iliustruotą socialinę istoriją ir specializuotą patalpų žemėlapį, kuris tiek autizmo spektro sutrikimą, tiek demenciją turintiems bibliotekos lankytojams palengvina apsilankymą įstaigoje. Šalia šių žemėlapių lankytojai randa ir aiškius, spalvingus informacinius plakatus, kuriuose surašyti bibliotekos aptarnaujančio personalo vardai, įdėtos jų nuotraukos. Britų bibliotekos taip pat džiaugiasi specialiai sukurtais filmukais, kurie iš anksto supažindina lankytojus su darbuotojais, infrastruktūra, kitais svarbiais elementais.

Labiausiai norisi pabrėžti tai, kad Didžiosios Britanijos bibliotekų personalas (be išimčių visi darbuotojai – nuo administracijos iki pat ūkio dalies) yra supažindintas su mentalinę negalią turinčių žmonių elgesio ypatumais ir žino, kaip deramai reaguoti į netikėtai kilusias netradicines situacijas ar problemas.

pat verta ir svarbu organizuoti visuotinius bibliotekų personalo mokymus, kurių metu visi darbuotojai susipažintų su konkrečių mentalinių sutrikimų turinčių žmonių mąstymo bei elgesio specifika, o tos žinios padėtų kurti tolerantiškos, atviros bibliotekos įvaizdį.

Ličfildo bibliotekoje įrengtas jaukus skaitymo kampelis.

Džiaugiamės, kad šio vizito metu ASCEL asociacija sutiko bendradarbiauti su Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąja biblioteka ir kartu vystyti bei tobulinti autizmui, taip pat ir Alzheimerio ligai draugiškų ir prieinamų bibliotekų koncepciją. Vizito metu išvystytos kelios galimų projektų idėjos, nuspręsta ateityje inicijuoti „Erasmus+“ projekto įgyvendinimą.

Aplankius Didžiosios Britanijos autizmui draugiškas bibliotekas ir susipažinus su jų darbo metodika, galima teigti, kad Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka labai tikslingai ir sėkmingai dirba autizmui draugiškos bibliotekos praktikos kryptimi. Yra daug dalykų, kurių galime ir turime mokytis iš ilgesnę ir įvairiapusišką patirtį turinčių britų bibliotekų, tačiau esame ir galime būti neabejotinai lygiaverčiais ir vertingais užsienio bibliotekų partneriais tarptautiniu lygiu.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos bibliotekose autizmui draugiškų bibliotekų praktiką reikėtų kurti bendradarbiaujant su vartotojais, kurie tiesiogiai susiduria su tam tikromis situacijomis, pavyzdžiui, imti pavyzdį iš viešosios Tile Hillo bibliotekos, kuri aktyviai bendradarbiauja ir konsultuojasi su autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų tėvais. Taip

Urtė Vaserienė, Gintautas Jazdauskas Bibliotekos archyvo nuotr.

43

TARP TAUTŲ

„Erasmus+“ projekto „Power of Communication“ mokymų dalyviai.

Komunikacija – žmones ir idėjas jungianti galia 2019 m. spalio 6–14 d. ir 2020 m. vasario 2–12 d. Reimso mieste, Prancūzijoje, vyko „Erasmus+“ projekto „Power of Communication“ („Komunikacijos galia“) mokymai, kuriuose dalyvavo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (toliau ŠAVB) projektų kuratorius Gintautas Jazdauskas. Mokymų tikslas – kelti jaunimo edukatorių, fasilitatorių ir projektų rengėjų kompetencijas komunikacijos ir neformaliojo švietimo srityse. Šis ugdomųjų kompetencijų spektras apima komunikaciją tiek su individualiais asmenimis, tiek ir su grupėmis, taip pat ir projektų rengėjų bei organizacijų komunikaciją su jaunimu. Projekte dalyvavo daugiau kaip 40 dalyvių iš 10 Europos šalių: Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Italijos, Kroatijos, Turkijos, Graikijos ir Rumunijos.

Vienas iš kertinių „Erasmus+“ programos jaunimo srities uždavinių – neformaliojo ugdymo metodais tobulinti jaunų žmonių ir su jaunimu dirbančių asmenų kompetencijas, stiprinant jaunimo sektoriaus ir darbo rinkos

ryšį. ŠAVB, vykdydama nacionalinius ir tarptautinius neformaliojo švietimo, kultūrinio ugdymo, socialinės atskirties projektus, prisideda prie šios idėjos įgyvendinimo.

Siekiant didinti jaunimo veiklų įvairovę, 44

skatinti ir motyvuoti jaunuolius domėtis bei dalyvauti kultūriniame gyvenime, ugdyti jų kompetencijas, būtina kelti ir bibliotekos specialistų šios srities kompetencijas.

Kitas komunikacinis aspektas – užtikrinti, kad bibliotekos kuriami kultūriniai, edukaciniai ir informaciniai produktai pasiektų mūsų paslaugų vartotojus, miesto ir apskrities gyventojus. Plačios tikslinės auditorijos (demografine ir geografine prasme) pasiekiamumas sukuria daug problemų, kurių sprendimas reikalauja kūrybiškų komunikacinių strategijų ir priemonių. „Power of Communication“ projekto mokymų metu įgytos žinios yra plataus komunikacinių procesų spektro ir bus pritaikomos tiek edukaciniuose procesuose, tiek ir rengiant bei įgyvendinant projektus ir kitokias veiklas.

Komunikacija šiuolaikiniame neformaliajame jaunimo švietime svarbi ne tik siekiant efektyviai ir suprantamai perteikti temą, tačiau ir valdant mokymosi procesus, manipuliuojant grupių dinamika, atsižvelgiant į kiekvieno dalyvio, kaip asmens, poreikius, tikslus ir ribas.

Komunikacija mokymosi procesuose prasideda dar gerokai prieš mokymosi aktą. Tai – pasiruošimo reikalaujantis dalykas tiek kompetencijų, tiek ir temos bei auditorijos išmanymo aspektais. Dirbant tiesiogiai su asmenimis ar grupėmis veikia verbalinės ir neverbalinės, vaizdinės ir rašytinės komunikacijos kanalai. Siekiant sukurti didžiausią ir kokybiškiausią poveikį besimokantiesiems, svarbu įvertinti visų šių kanalų efektyvumą. Prasmingos komunikacijos pamatą sudaro vertybinių sistemų, poveikio numatymo, konteksto akcentavimo, aiškumo ir glaustumo inkorporavimas į edukacinį procesą. Norint šiame procese pasiekti reikiamą poveikį, svarbu prasmingai komunikuoti žinias.

Komunikacija už neformaliojo švietimo ribų ŠAVB svarbi dviem pagrindiniais aspektais.

Visų pirma būtina efektyviai ir įtaigiai skelbti bibliotekos viduje gimstančias idėjas, kuriomis siekiama atitikti ir pateisinti tikslinių grupių poreikius. Čia svarbų vaidmenį vaidina tiek kūrybinių grupių mediacija, tiek ir gebėjimas prasmingai komunikuoti kuriamas idėjas vietinio, nacionalinio ir tarptautinio lygmens projektų finansuotojams ir jų programoms.

Projekto mokymai susidėjo iš dviejų mokymo ciklų, o tarp jų vyko nuotoliniai mokymai internetu, neformaliojo švietimo veiklos su jaunimu. Projekto mokymų metu pristatyta ŠAVB veikla, užmegzti ryšiai su įvairiomis jaunimo organizacijomis Europoje bendriems projektams ir iniciatyvoms vystyti. „Erasmus+“ programa siūlo daug galimybių mokytis tarptautinėje tarpkultūrinėje aplinkoje visoje Europoje ir už jos ribų. Tai puiki galimybė lavinti specialistų darbo su jaunimu, neformaliojo švietimo, projektų rengimo kompetencijas. ŠAVB ir toliau skatins tiek savo, tiek ir Šiaulių bei Telšių apskričių savivaldybių viešųjų bibliotekų specialistų kompetencijų ugdymą darbo su jaunimu srityje. Tai bus daroma išnaudojant tarptautinio mobilumo galimybes, rengiant ir įgyvendinant bendrus projektus su šalies ir užsienio partneriais, organizuojant kvalifikacinius renginius.

Gintautas Jazdauskas 45

REGIONO NAUJIENOS

Metų kraštotyrininkų apdovanojimas (trečias iš kairės jaunasis kraštotyrininkas Augustas Jasiūnas, ketvirtoji iš kairės Metų kraštotyrininkė Jūratė Formanskė). 2019 m.

Ką kalba vietovardžiai: projekto „Šiaulių rajono nykstančių ir išnykusių kaimų istorijos“ pamokos Laikas negailestingas ne tik žmogui, bet ir jo veiklos pėdsakams. Kartu su jais išnyksta ne tik žmonių pastatai, dvarai ar sodybos, bet ištisi kaimai ir jų ribos. Iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo 1959–1989 m. jau yra išbraukta 5 600 kaimų pavadinimų (tradicinių vietovardžių). Šiuo metu pagal galiojančius įstatymus neapibrėžtos būsenos dar yra apie 4 000 kaimų ir viensėdžių vardų. Atskirose savivaldybėse iš juridinės vartosenos istoriniai kaimų pavadinimai trinami ir dabar. Kaimui likus be gyventojų ir trobesių, jo teritorijai suteikiamas gretimos gyvenamosios vietovės pavadinimas, o senasis nueina užmarštin. „Kiekvienas vietovardis yra tarsi praeities kartų laiškas, kurį dabarties žmonėms reikėtų išmokti perskaityti ir išsaugoti ateinančioms kartoms“, – sako Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė dr. Filomena Kavoliutė.

46

Skatindamas saugoti senuosius vietovardžius, 2019-uosius Lietuvos Respublikos Seimas buvo paskelbęs Vietovardžių metais. Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka (ŠRSVB) savo veiklomis aktyviai įsijungė į Vietovardžių metų minėjimą ir tam skirtas veiklas. 2019 m. buvo vykdomas projektas „Šiaulių rajono nykstančių ir išnykusių kaimų istorijos“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, partnerė buvo Šiaulių rajono savivaldybė.

projekto tikslus, veiklas ir apžvelgė nuveiktus darbus. Konferencijos dalyvių dėmesį prikaustė parengta dešimties kilnojamųjų stendų paroda, kurioje pateikta svarbiausia istorinė išnykusių ar nykstančių kaimų raida, fotomedžiaga. Ekspoziciją rengė ir pristatė A. Šlivinskas, renkant informaciją talkino vyriausioji metodininkė Audronė Kiršinaitė ir kolegos iš visų Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos teritorinių padalinių.

Konferencijos lektorius Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža skaitė paskaitą „Vietovardžiai – išskirtiniai tautinės tapatybės ženklai“. Jis akcentavo, kaip svarbu yra pabaigti rengti Vietovardžių žodyną, kokia išliekamoji jo vertė.

Konferencijos dalyvius sudomino Vilniaus universiteto docentės dr. Filomenos Kavoliutės pranešimas. Ji pristatė savo lėšomis išleistą knygą „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mirusių kaimų knyga“, kurioje akcentuojama, kad senieji vietovardžiai yra Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, o jų nykimas yra neišvengiamas procesas dėl žmonių emigracijos. Vis dėlto jų išsaugojimas yra mūsų požiūrio į tautos paveldą reikalas. Lietuva pradeda gręžtis į savo esmę – gausėja besidominčių praeities įvykiais, reiškiniais, tradicijomis.

VĮ „GIS-Centro“ produktų analitikė Rita Viliuvienė susirinkusius supažindino su Vietovardžių duomenų baze ir mokė, kaip kiekvienas gali ją papildyti nauju neregistruotu vietovardžiu.

Konferencijos metu priimta rezoliucija: įtraukti Šiaulių rajono savivaldybės seniūnijas į išnykusių ir nykstančių kaimų sąrašo rengimą, o neregistruotus kaimus pažymėti „GIS-Centro“

Vykdydami projektą ŠRSVB visų teritorinių padalinių bibliotekininkai parengė 42 kraštotyros darbus apie jų vietovėje išnykusius ar nykstančius kaimus, užrašytą tekstą papildydami surinktais žmonių dokumentais, prisiminimais ir fotografijomis, vaizdo medžiaga. Į šį procesą pagal sutartį aktyviai įsitraukė UAB Šiaulių apskrities televizija. Pagal surinktą kraštotyros medžiagą ji parengė 13 TV laidų ciklą ir transliacijų apie Šiaulių rajone nykstančius ir išnykusius kaimus, gyvas ten gyvenusiųjų asmenines istorijas. Šios laidos paskelbtos ir Šiaulių televizijos „Youtube“ kanale. Laidų ciklu susidomėjo ir jį perėmė transliuoti Marijampolės televizija.

2019 m. lapkričio 15 d. Kuršėnuose, Šiaulių rajono kultūros centre, įvyko projekto veiklas apibendrinanti konferencija „Nykstančių ir išnykusių vietovardžių išsaugojimo sprendimai“.

Parodytas Sauliaus Pučinsko tai progai sukurtas filmas „Šiaulių rajono nykstančių vietovardžių paveldosauga – misija (ne)įmanoma?“ Konferencijos vedėjai ir projekto vadovai – ŠRSVB direktoriaus pavaduotojas Almantas Šlivinskas ir Varputėnų bibliotekos bibliotekininkė Vida Bernotienė pristatė 47

REGIONO NAUJIENOS duomenų bazėje. Ateityje ženklinti buvusių kaimų ribas koplytstulpiais, akmenimis su užrašais ar kitais meniniais ženklais ir simboliais.

Po konferencijos vyko 18-osios Metų kraštotyrininko premijos įteikimas. Vienu iš 2019-ųjų geriausių kraštotyrininkų išrinktas jaunasis kraštotyrininkas Augustas Jasiūnas, parengęs kraštotyros darbą ,,Išnykę Kužių seniūnijos kaimai. Vaišnoriai ir Šoblinskiai“. Tai įamžinta kaimų, iš kurių liko tik vietovardžiai, atmintis ir istorija. Kraštotyros darbe užrašyti buvusių kaimų gyventojų prisiminimai apie ten gyvenusius žmones, tradicijas, buitį, pateiktos nuotraukos. Jaunajam kraštotyrininkui talkino Kužių gimnazijos mokytoja Violeta Laurutienė ir Gilaičių bibliotekos bibliotekininkė Rita Bielskienė.

Metų kraštotyrininke nominuota Bazilionų mokyklos-daugiafunkcio centro mokytoja metodininkė, kraštotyrininkė Jūratė Formanskė, parengusi reikšmingų ir turiningų kraštotyros darbų – „Bazilionų krašto kriaučiai“, „Įvairiaspalvės Felicijos Petrylienės gyvenimo mandalos“, „Žvelgiant pro Augusto Špenglerio fotoobjektyvą“ ir kt., dalis jų publikuoti istorijos ir kultūros žurnale „Padubysio kronikos“.

Konferencijos metu veikė Šiaulių rajono kraštotyrininkų darbų paroda „Protėviai prabyla vietų vardais“. Joje eksponuotas 31 nepublikuotas kraštotyros darbas. Daugiausia darbų, skirtų Vietovardžių metams, pristatė ir eksponavo Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos padaliniai.

Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės Jurgita Jasiškytė ir Liongina Šufinskienė parengė kraštotyros darbus apie Gruzdžių apylinkėje išnykusius ir

nykstančius kaimus. Vyresnioji bibliotekininkė L. Šufinskienė rašo: „Per ilgus metus Gruzdžių seniūnija pasikeitė neatpažįstamai. Kai kurie kaimai išnyko, kai kurie persikėlė kitur, o kai kurie vis dar nyksta ir laukia, kol paskutinis gyventojas išvyks, ir kaimas išnyks, išnyks ir vietovė iš žemėlapio...“ Dažnas žmogus, grįžęs į gimtąjį kaimą, pasakodamas savo gyvenimą, jaučia liūdesį. Ji cituoja žymios kraštotyrininkės Irenos Rudzinskienės mintis: „Skauda, oi skauda širdį kartu su tais, kurie savo pasakojimuose mato tai, kas buvo: sodybas, trobesiais besipuikuojančias, apželdintas sodais, krūmais, gėlynais darželiuose, išbarstytais takeliais, o rodo į plynus laukus, 2–3 ha rėžius, ne visus apsėtus ar apsodintus. Kiti prižėlę baisiausių usnių, pienių, kiečių... Siūbuoja ne javai, o supasi smilgos, baltuoja ramunės...“ Varputėnų bibliotekos bibliotekininkė Vida Bernotienė savo darbe rašo: „Aplink Varputėnus buvo daug kaimų, netgi dvarų, kurie šiandieną mažai beminimi, o gyventojų likę mažai arba visai nėra. Apie buvusias sodybas byloja tik plačiašakiai ąžuolai, senos liepų alėjos...“ Ji surinko gausybę kraštotyros medžiagos apie Varputėnų apylinkių išnykusius ir nykstančius kaimus. Darbe – buvusių gyventojų prisiminimai, dokumentai, nuotraukos... Įdomūs, prasmingi ir kitų rajono bibliotekų parengti darbai. Pradėtą kraštotyros tyrimą ir medžiagos kaupimą numatoma tęsti, parengtus darbus suskaitmeninti, nes dar daug nykstančių kaimų istorijos klodų liko neatskleistų, o laikas bėga, tuos pėdsakus nusinešdamas, ir tik vietovardžius palikdamas ilgėliau.

Rita Nesavaitė, Almantas Šlivinskas ŠRSVB archyvo nuotr.

48

Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai www.savb.lt www.facebook.com/SAVB.info