MUZIKA
Gyvenimas pagal dirigentą V.Konstantinovą Vladimiras Konstantinovas – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas. Tarp jo kūrinių – vokalinės-instrumentinės kompozicijos solistams, chorams, orkestrams, opera vaikams, bažnytinės giesmės, muzika spektakliams ir kinui...
Žaneta SKERSYTĖ
Magijos dozė – Iš kur esate kilęs? Kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika? Vadinti tai darbu ar pomėgiu? – Darbas tik tada prasmingas, kai jį mėgsti. O muzika – ji tiesiog yra, ir tikriausiai nebūna taip, kad eina, eina sau gyvenimas be jokios muzikos ir staiga – šast! – ji ateina. Prisimenu, kad vaikystėje nuolat grodavau plokšteles, o ir be plokštelių nesustodamos galvoje sukdavosi tai viena, tai kita melodija. Tokia buvo natūrali būsena, kad tai būsimos manijos simptomai – nė neįtariau. Ir dar prisimenu iš mokyklos laikų, kad kai per pertrauką koridoriuje paleido „Bitlus“, laksčiau puldinėdamas ir purtydamas bendraklasius bei bendraklases. Kol viena iš jų, atsigavusi nuo lengvo šoko, pasakė: „Matai, kaip jį muzika veikia!“ Visa tai vyko Šiauliuose. Ten gimiau ir gyvenau iki studijų.
Kai buvau jau 13-os metų, sykį pats vienas nuėjau į ansamblio „Madrigal“ koncertą. Buvo toks senosios (labai senosios, „ikibachinės“) muzikos ansamblis. Stebėjausi, kaip tyliai jie groja savo išilginėmis fleitomis, mažyčiais tamburinais ir kitais „barškaliukais“. Kokius sąskambius išgauna vokalinė grupė. Tyliai, tarsi akustinė gitara pati viena grotų (iš tikrųjų ten buvo liutnia). Aišku, tuo metu dar nebuvau apsisprendęs, kad muzika ateityje taps mano kasdieniu darbu, bet likimą kreipiančios magijos dozę tikrai gavau. Beje, pats ką tik supratau, kad „Madrigalas“ ir „The Beatles“ jau tada buvo užmaišę tam tikrą „košę“. – Po kokio įvykio supratote, kad muzika bus jūsų profesija? – Jų buvo keli. Gal tik apie vieną papasakosiu. Baigęs mokyklą planavau stoti į Rygos universiteto Ekonomikos fakultetą, net į paruošiamuosius kursus ten važinėjau. Viskas dėl aukštojo mokslo buvo tarytum nuspręsta. Perversmui sąmonėje pasitarnavo art roko grupės „Emerson, Lake & Palmer“ plokštelė. Išgirdau ten tiek rafinuotos, ištobulintos muzikos, tokį įmantrų
stilių susipynimą, be roko elementų – tokį gilų įsiskverbimą į džiazą ir akademinę muziką!.. Galima sakyti, įdomybių visata atsivėrė. Jos potraukiui atsispirti buvo jau neįmanoma. Ekonomikos mokslai „pasislinko“, skubiai grįžau prie gamų grojimo ir spėjau įšokti į vos neišvažiavusį muzikos mokslų „vagoną“.
Nuoširdi visuma – Dirigavimas ar vis dėlto kitos muzikos sritys buvo jūsų svajonė? – Vaikystėje mokiausi groti fortepijonu. O tas instrumentas (žinoma, jeigu gerai suderintas) dėl tam tikrų ypatybių žadina platesnį susidomėjimą muzika. Būsimam smuikininkui ar obojininkui (atsiprašau kolegų orkestrantų) nubrėžiamas tiesus, „linijinis“ kelias, ką ir kaip reikia daryti. Na, taip tada galvojau. O rojalis (išvertus iš prancūzų kalbos – karališkasis) išskleidžia visą harmonijų, melodijų ir ritmų paletę, čia tikrai ne iš karto suprasi, kuriuo keliu šitame viską apimančiame ir todėl miglotame muzikos pasaulyje reikia eiti. Tada ieškai, blaškaisi. Dirigavimas, kaip vėliau supratau, labiau nei kita muzikinė veikla leidžia (o gal verčia?) žinias, pojūčius, intuiciją, pedagoginę nuovoką, žmogiškąją sugestiją sudėlioti į aiškią, nuoširdžią visumą. Nuoširdumą čia įpinu todėl, kad tenka dirbti su žmonių sambūriais. Būsi neaiškus, nenuoširdus – kolektyvas tavęs nesupras, bendro darbo rezultatas bus apverktinas. ► 11
