DAILĖ
Vaiski skaidruma palaim i
Nauja sieninė tapyba Šv. Kazimiero b Tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius liepos viduryje baigė tapyti kompoziciją ant Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčios altorinės dalies sienos ir pradėjo kurti paveikslą, skirtą šv. Kazimierui. Paveikslas užbaigs altorinės dalies meninį sprendimą, nors pačios koplyčios interjero atnaujinimas ir tvarkymas tuo nesibaigs. Susitikome su dailininku koplyčioje tik tik padėjus simboliškai paskutinį potėpį. Grindys dar tebebuvo uždengtos apsaugine plėvele, stovėjo dažų kibirėliai, kopėčios ir kiti nelabai įkvepiantys rakandai.
Kristina JOKUBAVIČIENĖ
Kuria šventovėms J.Vosylius šiandien yra nuosekliausiai sakralinės dailės srityje kuriantis dailininkas Vakarų Lietuvoje. Jo darbų sąrašas katalikų šventovėms atrodo išties įspūdingai. Paminėsiu tik kelis objektus: sieninė freska ir kupolo tapyba Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje Klaipėdoje, Kryžiaus kelio stotys ir altorinė freska Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės bažnyčioje Šventojoje, Kryžiaus kelio stotys paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune. Būtent tapytojo monumentalisto gebėjimai po 1990 m. religinėse kompozicijose atsiskleidė nuosekliausiai. Šv. Kazimiero parapija Klaipėdoje buvo įkurta 1992-aisiais, tais pačiais metais padėtas kertinis naujos bažnyčios akmuo, o 2007 m. bažnyčia pašventinta. Pastatą projektavo architektai Ričardas Krištapavičius ir Adomas Skiesgelas. Užmojumi, dydžiu, erdviškumu tai būdingas pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų kulto statinys. Natūralu, kad interjerų tvarkymai užtruko 26
ir tęsiasi iki šiol, jų apgyvendinimui pagal kulto pastato kriterijus dar prireiks laiko. Ryškūs pokyčiai vyksta bažnyčios klebono, kunigo teologijos licenciato Rolando Karpavičiaus pastangomis. Verta priminti 2016 m. pašventintą unikalų, vieną didžiausių Lietuvoje erdvinį altorinį vitražą „Prisikėlęs Kristus“ (dail. Kazys Morkūnas). Ir šv. Kazimiero koplyčios altorinės sienos „prakalbinimas“ – taip pat klebono R.Karpavičiaus idėja. Sieninė tapyba Šv. Kazimiero bažnyčioje – pirmas J.Vosyliaus darbas šioje šventovėje ir pirmas susitikimas su šventojo Kazimiero istorija.
Šventojo garbei Visi mėgstame Kaziuko mugę, gal rečiau, bet kartais pavadiname savo vaikus Kazimierais. Žinome, kad šv. Kazimieras yra dangiškasis Lietuvos ir jaunimo globėjas, dažnai jam priskiriama ir amatininkų globa. Kazimieras, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės karalaitis, gyveno XV a. ir, susirgęs džiova, jaunas mirė. Nors gyveno karališkoje prabangoje, pramogos jo netraukė. Dėl dorumo, atjautos varguoliams, pamaldumo gyvam esant, stebuklų ir stebuklingų išgijimų, įvykusių
prie jo palaidojimo Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčioje, Kazimieras 1604 m. buvo kanonizuotas šventuoju. Šv. Kazimieras paprastai vaizduojamas kaip jaunuolis su karališkais drabužiais, karūna ant galvos, kryžiumi ir trižiede lelija rankose. Kokia šv. Kazimiero vizija iškils būsimame J.Vosyliaus paveiksle, dar pamatysime, bet užbaigta sieninė kompozicija jau pasirengusi tapti iškalbingu fonu palaimintojo karalaičio atvaizdui. Koplyčios sienos tapybos organizaciniai ir parengiamieji darbai prasidėjo 2020ųjų pradžioje. Tų pačių metų vidurvasarį J.Vosylius jau buvo ištapęs dešinės pusės viršutinį fragmentą, kai netikėtai teko nutraukti darbus ir susirūpinti ne kūrybos, o sveikatos reikalais. Pasak dailininko, visą laiką labiausiai ir neramino mintis, o kaip bus su pradėta siena? Bet, kaip matome, viskas gerai, siena sėkmingai pabaigta ir galima ją pristatyti.
Apie dorybę ir nuodėmę Tapybos plotas yra apie 17 kv. m, ji užima sienos dalį į dešinę nuo altoriaus, o nedideli fragmentai pasklinda į kairę nuo altoriaus ir ant koplyčios šoninės sienos. Pagal Katalikų bažnyčios tradiciją į dešinę nuo altoriaus visada yra įrengiamas tabernakulis. Šiuo atveju tabernakulis, eucharistijos (ostijos) saugojimo vieta, atsiduria sieninės tapybos centre. Lakoniškos ir paprastos formos pilkšvo atspalvio spintelė nebuvo perkelta ir tapo tapybos centru, dviejų sąlyginių dalių riboženkliu, ant kurio išauga fantastiškas, skaidrus augalas, rasojantis tyro vandens ir vaiskaus kraujo lašais. Tokiu atveju apie sieninės tapybos struktūrą galima kalbėti beveik kaip apie diptiką, kurio pusių / dalių prasmės veriasi palaipsniui, „minkštai“ ir priklauso nuo vaizdo skaitymo nuoseklumo iš kairės į dešinę. Negali sakyti, kad pirmas optimistinis įspūdis – šventiškai trykštantys žalios
