Durys 2022 04 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 BALANDIS / Nr. 4(100)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 balandis / Nr. 4 (100) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

VEIDRODIS

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Kristina SADAUSKIENĖ. G.Grajauskas: dabar reikia daryti tai, kas reikalingiausia

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. Apie nykstančią erelių ir žmonių rūšį

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

ŠOKIS

REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

Žaneta SKERSYTĖ. Baleto artistė D.Verovka – apie vaidybą ir sielos rezervą

PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

MUZIKA

Vidmantas BĖKŠA. XXIX J.Pakalnio konkursas Klaipėdoje

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

DAILĖ

TIRAŽAS 7 500

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kaligrafija be konkurencijos

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Skaistė MARČIENĖ. T.Daukša: šis gyvenimas yra tai, ką verta ginti

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

FOTOGRAFIJA

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2022. 4 psl. – Aloyzo Juzėno nuotr.

Danguolė RUŠKIENĖ. Pratisų stebėjimų suvokimai

ŽURNALĄ REMIA

Andrius RAMANAUSKAS. Trys rekomendacijos iš „Kino pavasario“

KINAS 44

GINTARO LAŠAI Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų finansinę paramą

Raminta JONYKAITĖ. Rašytojas R.Flickas: esu prisirišęs prie Mažosios Lietuvos ir jos žmonių

Jurgis RAUDYS. Eilėraščiai

Jūratė SUČYLAITĖ. Gelmių šviesa. Iš spaudai ruošiamos esė knygos

Tanya RODIONOVA. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (4)

60 3

VEIDRODIS

G.Grajauskas: da b tai, kas reikalingi a Prieš rašydama šį interviu Ivano Franko Nacionalinio akademinio dramos teatro Kyjive „Facebook“ paskyroje perskaičiau žinutę, kurioje dėkojama Klaipėdos dramos teatrui ir jo meno vadovui Gintarui Grajauskui už asmeninį prisijungimą prie jų pergalės – už paramą kovotojams Kyjivo regione. Kovo 31-ąją G.Grajauskas kvietė žmones padėti surinkti pinigų šalmų ir šarvinių liemenių siuntai Teritorinės gynybos pajėgose tarnaujančiam būriui, kurio nariai beveik vien aktoriai – pagalbos į jį kreipėsi minėto teatro Kyjive meno vadovas.

Kristina SADAUSKIENĖ

teatrą“, – reziumavo iš popieriais užversto kabineto išlydėdamas G.Grajauskas. Yra kaip yra.

Tai gal ne visai įprasta įžanga pokalbiui su vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos poetų, dramaturgų ir Klaipėdos dramos teatro meno vadovu bei tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ sumanytoju. Tokios reikia norint pabrėžti, kad meno erdvė niekada nėra pati sau, kartais poetai ne rašo eilėraščius, o renka pinigus šalmams ir liemenėms. Lygiai taip pat meno erdvė yra esminis civilizacijos forpostas „Jei įsivaizduojame, kad kariauti galima tik pasiėmus automatą, tai anaiptol ne. Ir nebūtinai turime kurti antikarinius, agitacinius spektaklius, mes tiesiog turime kurti spektaklius, patvirtinančius ir įtvirtinančius žmogiškumo esmę. Mes esame civilizacijos pusėje, o vienas iš jos atributų – kultūra“, – karo Ukrainoje pradžioje apie teatro veiklos svarbą kalbėjo G.Grajauskas. Planavome su juo kalbėtis apie tai, kuo gyvena teatras, bet kalba natūraliai krypo kur kas plačiau. „Pasikalbėjome daugiau apie karą nei apie

Skleidžiasi visa jėga

– „Padėkos kaukė“ už geriausią metų spektaklį Klaipėdoje, metų vaidmuo ir metų aktorius – abu laureatai iš Klaipėdos dramos teatro. Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose taip pat net keturias nominacijos (tarp jų – du spektakliai už geriausią režisūrą) ir viena laureatė – Katarzyna Luzcyk už šviesas Agatos Dudos-Gracz spektakliui. Vedant kūrybinių sąskaitų balansą, kaip apibūdintumėte praėjusius metus? Iš kur toks stiprus proveržis? – Tiesą sakant, apdovanojimus vertinu truputį skeptiškai – tiek teatrui, tiek asmeninius. Visada vengdavau visokių „Top 10“ ir kitų panašių dalykų. Tai yra tokie atskirų žmonių ratų susitarti žaidimai, dažnai turintys taisykles, kurių paprasti mirtingieji tiesiog nežino. ►

„Mes esame civilizacijos pusėje, o vienas iš jos atributų – ku

VEIDRODIS

a bar reikia daryti i ausia

butų – kultūra“, – karo Ukrainoje pradžioje apie teatro veiklos svarbą kalbėjo poetas, dramaturgas ir Klaipėdos dramos teatro meno vadovas G.Grajauskas. Domo Rimeikos nuotr.

VEIDRODIS

Scenos iš režisieriaus J.Klatos spektaklio „Borisas Godunovas“, pernai pastatyto Klaipėdos dramos teatre ir pelniusio Klaipėdos „Padėkos kaukę“ geriausio me ◄ Kuo apdovanojimai svarbūs? Jie svarbūs

žinomumui, reklamai. Ir jei tai personalinis, asmeninis apdovanojimas – jis malonus jį gaunančiam žmogui. Be abejo, malonu, kad teatras neliko užmirštas, nes yra buvę tokių situacijų, kai būdavome keistai ignoruojami. Pavyzdžiui, puikus Oskaro Koršunovo spektaklis „Mūsų klasė“ buvo visiškai nutylėtas. Labiau vertinu ne apdovanojimus, o patį procesą. Man iš tiesų smagu, nes matau, kaip per neilgą laiką – dvejus ar trejus metus – keičiasi mūsų aktoriai. Jie tampa tikri profesionalai, sugeba dirbti su pačiais įvairiausiais režisieriais, įvairia medžiaga. Tai man yra žaviausia žinia. Žiūri į juos scenoje ir matai laisvus žmones, puikius profesionalus. Smagu, kad turime didžiulės potencijos, kuri jau skleidžiasi visa jėga. – Iš kur kyla jūsų minimas pokytis? – Seniau, dar abu eidami kitas pareigas, kartu su dabartiniu teatro vadovu Tomu Juočiu susitikdavome parūkyti tokiame slaptame kambariuke ir vis kalbėdavome, ką čia būtų galima teatre pakeisti ir pagerinti. Vienas iš tokių aiškių situacijos apibrėžimų buvo toks, kad mūsų teatro trupė labai stipri ir kad svarbiausias ją stabdantis dalykas – anais laikais labai įsigalėjusi Lietuvos teatro rutina. Tas pats režisierių ratas kasmet sukasi per visus šalies teatrus. Šalis maža, režisierių nedaug, naujų jaunų irgi nėra daug, jų reikia ieškoti ir juos atrasti, tad iš esmės nuolat sukdavosi tie patys vardai. Štai šis šiemet stato Kaune, kitais 6

metais statys Klaipėdoje, dar kitais – Vilniuje, paskui – Šiauliuose. Ir taip nuolat, metai iš metų. Tokia ne itin perspektyvi rotacija. Ji labai užzulina aktorius, jie nebesitiki nieko naujo – žino, kad ratas apsisuks, vėl ateis tas pats režisierius su kita medžiaga, bet jau pažįstamu darbo stiliumi, su visais savo privalumais ir trūkumais. Ir jų akys dėl tos rutinos nebesužiba. Taigi viena iš mūsų idėjų buvo, kad reikia dirbti su režisieriais iš užsienio, bet ne su atsitiktiniais, reikia nusižiūrėti juos iš anksto – važinėjant ir žiūrint jų spektaklius, susirasti tokius, kurie galėtų mūsų teatro aktoriams duoti kažką vertingo. Džiaugiuosi, kad ši idėja pasiteisino, džiaugiuosi latviais – tai Elmāras Senkovas, Laura Groza ir pati pirmoji pas mus atvykusi Māra Ķimelė. Džiaugiuosi ir lenkais, jų visa plejada – šiemet jie skaičiumi jau nukonkuruos latvius. Stebėjome atvykstančius režisierius, kaip jie visai kitaip dirba su aktoriais, kaip aktoriai stebi juos, kaip atranda sau kažką naujo. Štai, sakykim, Janas Klata, pas mus kūręs „Borisą Godunovą“, dirbo mūsų aktoriams kiek įprastesniais metodais, bet taip, kaip su aktoriais dirbo A.Duda-Gracz, dar neteko matyti. Nepažįstu kito režisieriaus, sugebančio tiek daug duoti aktoriams. Matėme, kaip keičiasi aktoriai, kaip atsiveria jų potencialas, įsisuka stebuklinga teatro mašina, atsiranda nauja gyvybė. Matai, kaip tas procesas vyksta, koks naujas organizmas gimsta, ir džiaugiesi, koks jis gyvybingas.

Vienodai svarbūs – Gal galite kiek plačiau apimti savo darbo laikotarpį teatre? Kokius dar pokyčius išskirtumėte? – Visi, kas susiduria su mūsų technikais, juos labai giria, sako, tokių nebūna. Ir tai atkeliavo taip pat iš mūsų su Tomu pašnekesių rūkyklėlėje, svajojant apie teatro ateitį. Kalbėdavomės, kad kiekvienas, net mažiausias atskiras teatro segmentas turi dirbti puikiai, kad technikai yra lygiai tiek pat svarbūs teatrui, kaip ir aktoriai, administracija ir vadyba. Teatre seniau buvo tokie nerašyti kastų įstatymai – kas svarbesnis, kas mažiau svarbus. Bet reikia suprasti, kad teatras nėra tik išėjimas į sceną ir vaidinimas – teatras yra didelis fabrikas. Ir jei nori, kad jis gerai veiktų, turi gerai veikti visos jo struktūros dalys. O jų daug ir jos labai skirtingos. Vienas iš mūsų tikslų ir buvo, kad tos atskiros struktūros dalys sugebėtų puikiai dirbti savarankiškai, komunikuoti, priimti sprendimus. Ir dabar viskas tikrai labai pasikeitę. Kai atėjau į teatrą, jame dar buvo daug sovietmečio, ir jo buvo absoliučiai visur. – Ką sudedate po „sovietmečio“ terminu? – Buvo daug tuščio popierizmo, buvo nereikalingo savo valdžios demonstravimo. Man bene ryškiausias sovietmečio pavyzdys

VEIDRODIS

usio metų spektaklio nominacijoje.

ir prisiminimas: valytoja, valydama grindis netoli sėdinčio žmogaus ne mandagiai paprašys jo pasitraukti, o jį būtinai aprėks, kad patrauktų kojas – taip pademonstruos, kad turi valdžią. Visi, net valytojos ten vaidino didelius viršininkus ir niekino tuos, prieš kuriuos gali pasipuikuoti savo valdžia. Sąmoningas valdžios atsisakymas gali vykti tik per asmeninį pavyzdį. Jei esi tironas, tai ir pavaldiniai tironai. Jei toks nebūsi, ir tavo pavaldiniai nebus. Autoritetas tuomet formuojasi ant visai kitokių pamatų. Taip pat dingo nemaža dalis darbo imitavimo ir popierizmo. Buvo laikotarpis, kai iš Kultūros ministerijos gaudavome tiek raštų, kad, jei sąžiningai į juos visus būtume atsakinėję, nieko daugiau nebūtume veikę, tik pildę popierius. Kitkam tiesiog nebūtų likę laiko. Lyg teatro esmė ir pagrindas būtų tie popieriai, nors jie nieko neduoda nei būsimai premjerai, nei teatro perspektyvai po dešimtmečių.

Vivos Vocco – Įspūdingas teatro pasiekimas – tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“. Visada pabrėžiate, kad festivalis neturi kažkokios vienijančios temos, bet jis kasmet turi savitą kreipinį. Pernai festivalio simboliu tapusio Apolono vizualinė raiška priminė memento mori tradiciją, bet kvietė BŪTI.

Domo Rimeikos nuotr.

Šiemet jo veidas įspūdingai nyra iš sustingusio marmuro, o šūkis – Vivos Vocco. Gal galite paaiškinti šį pasirinkimą, jo priešistorę? – Šių metų šūkis atsirado iš F.Schillerio poemos „Varpo daina“. Tai didžiulis kūrinys, pasakojantis apie varpo gimimą, jo gamybą – kaip iš molio ir purvo, per didžiulį bendrą žmonių darbą, kančias ir prakaitą gaminama jo forma, kaip liejamas varpas, kaip jis galų gale iškeliamas į bokštą ir pirmą kartą sugaudžia. Vivos Vocco – „gyvuosius šaukiu“ – yra tik dalis frazės. „Gyvuosius šaukiu, mirusius laidoju“ – toks yra dažnai pasitaikantis užrašas ant varpo. Antros frazės pusės nenaudojame, užuomina ir taip aiški. Ta pirmoji frazės pusė, tapusi mūsų šūkiu, atsirado dar gerokai iki karo, tada ji mums buvo susijusi su jau slopstančia pandemija. Manau, kad šūkis dabar, vykstant karui, dar aktualesnis. Mes pataikėme. Tikiu, kad žmoniškumo pergalę skelbiantis varpas galiausiai bus nulietas, iškeltas ir suskambės. – Kaip dėliojosi šiųmetė festivalio programa? Kaip ji modifikavosi karo akivaizdoje? – Festivalis bus kiek apkarpytas. Labai gaila, kad jame nebebus Dmitrijaus Krymovo „Kostiko“, akivaizdžiai antiputinistiško spektaklio. Jis Rusijoje buvo parodytas vos kelis kartus ir garantuotai ten daugiau nebebus rodomas. Kadangi „Kostikas“ buvo kurtas Rusijos teatre, jo nebeatsivešime. Pats režisierius Rusijoje jau įtrauktas į „tau-

tos priešų” sąrašus. Mylime D.Krymovą, jis vienas iš tų retų Rusijos kultūros lauko žmonių, kurie jau 2014 m. pasirašė prieš Krymo okupaciją. Tokių visoje Rusijoje tuomet atsirado tik apie šimtą. Tada jam prasidėjo dideli nemalonumai. Rusijoje viskas paprasta, jei pasirašai „už“, – turi savo teatrą, pinigų pastatymams. Jei tu „prieš“, – neturi nieko, kad ir koks būtum genialus režisierius. Laimė, D.Krymovas spėjo išvykti iš Rusijos, šiuo metu kuria spektaklį JAV. Tikiuosi, kad pavyks į festivalį atsivežti ukrainiečių spektaklį, kuris labai aktualus šiandien – tai Nataljos Vorožbit pjesė „Blogi keliai“, režisuota Tamaros Trunovos Kyjivo akademiniame dramos ir komedijos teatre kairiajame Dnipro krante. Šio spektaklio kūrybinė grupė, jau prasidėjus karui, buvo apdovanota Taraso Ševčenkos premija – pagal svarbą ji atitinka mūsiškę Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Tarptautinėje festivalio programoje taip pat bus Alessandro Serra naujausias spektaklis pagal W.Shakespeare’o „Audrą“. Dalis žiūrovų pernai festivalyje jau matė jo režisuotą „Makbetą“ – pritrenkiamai gerą spektaklį. Jie tikrai ateis pamatyti ir naujausio A.Serra darbo. Dar viešės lenkų režisierius Grzegorzas Bralis su spektakliu „Andronicus – Synecdoche“, G.Bralio įkurtas teatras „Song of the Goat Theater“ labai savitas – muzikinis, esantis labai arti antikinio teatro, archaikos, senųjų misterijų vaidinimų, kurie vykdavo miestų aikštėse. ► 7

VEIDRODIS

◄ Festivalį baigsime su Ispanijoje, Barselonos teatre „El Teatre Lliure“ Oskaro Koršunovo režisuotu spektakliu – A.Čechovo „Dėde Vania“. Prieš tarptautinę programos dalį dar įvyks Lietuvos teatro vitrina. Ji numatyta gegužės 17–22 dienomis, per šešias dienas parodysime 13 Lietuvos teatrų spektaklių. Į ją jau užsiregistravo maždaug 50 užsienio teatrų ir festivalių atstovų.

Praskynė kelią – Galima pastebėti sugrįžimų tendenciją – J.Klata buvo festivalyje, tada kūrė spektaklį mūsų teatre, tas pats su A.Duda-Gracz. „TheATRIUM“ tarnauja kaip tramplynas į Klaipėdos dramos teatrą? – Su naujais režisieriais dažnai nėra lengva susitarti. Geri režisieriai visada atsargūs. Važiuoti į užsienį? Jie nežino, ką suras, tai didžiulė rizika – o gal pataikys pas kažkokius šarlatanus, neturinčius pajėgų rimtam darbui. Lengviau visur važiuoja „čemodaniniai“ režisieriai, kurie ir patys siūlosi, o tuos geruosius pasikviesti kebliau. Be to, jų darbų grafikai labai įtempti. A.Dudos-Gracz premjera buvo planuota kiek vėliau, bet mums paradoksaliu būdu reikalus paspartino pandemija – dėl jos buvo atidėtas vienas anksčiau planuotas šios režisierės spektaklis ir jai atsirado laiko dirbti Klaipėdoje. Jai čia

taip patiko, kad šiemet vėl sugrįš pas mus ir statys dar vieną spektaklį, kurio premjera numatyta jau spalio pradžioje. Tikimės, kad ateityje pas mus spektaklį kurs ir mus taip sužavėjęs A.Serra – preliminariai su juo aptarta, tereikia sulaukti laiko. Minėjau, kad D.Krymovo spektaklio neatvešime, bet tai anaiptol nereiškia, kad jis pats pas mus nedirbs. Turime labai konkrečių ir labai netolimų planų. Pirmajame „TheATRIUM“ festivalyje rodėme lenkų režisieriaus Michało Borczucho „Apokalipsę“ – laukėme penkerius metus, ir šiemet jis pas mus kurs spektaklį. Jis neseniai buvo atvažiavęs, apsitarėme, ką norėtų statyti. Netikėtai paaiškėjo, kad jis didelis Jono Meko gerbėjas, tad labai tikėtina, kad ir spektaklį kurs pagal J.Meko tekstus. – Kokios pagrindinės kliūtys, ieškant kontaktų su užsienio kūrėjais, ir ar laikui einant tampame atpažįstami platesnėje Europos teatro erdvėje? – Tampame. Mano supratimu, net ne tampame, o jau tapome. Iš tiesų kelią į Europą ir į užsienio festivalius mums praskynė net ne tie spektakliai, kuriuos pastatė užsienio režisieriai. Mums kelią praskynė šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius, jo spektaklis „Kalės vaikai“. Vienas iš jo prisakymų mums anuomet ir buvo – vežkite šį spektaklį ir rodykite visur, kur tik galite, daug ir ilgai. Dabar tai tapo tarsi jo testamentu – „Kalės vaikai” yra paskutinis Lietuvoje pastatytas E.Nekrošiaus spektaklis.

Kalbą apie užsienio režisierius norėčiau reziumuoti taip: nėra gryno, atskiro lenkų teatro, nėra atskiro prancūzų ar vokiečių teatro – pasaulis yra atviras. Viskas jame susiję. Lenkas M.Borczuchas žavisi J.Meku. Italo A.Serra kūryboje staiga pamatai lietuvio E.Nekrošiaus spektaklių atšvaitus – ir pokalbyje išaiškėja, kad tai anaiptol ne atsitiktinumas, Alessandro nuo jaunystės žavėjosi E.Nekrošiaus spektakliais. O kokioje šalyje ir kokia kalba sukurtas spektaklis – antriniai dalykai. Nemažai žiūrovų ir teatro kritikų Lenkijoje jau matė A.Dudos-Gracz „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Lenkų kritikai rašo, kad šis spektaklis – vienas stipriausių ir geriausių darbų jos kūrybinėje biografijoje. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad vieną geriausių savo spektaklių ji sukurs ne Lenkijoje, o Lietuvoje, Klaipėdoje?

Pasiimti, kas geriausia – Prieš kurį laiką gana plačiai nuskambėjo nusiskundimas, kad lenkų režisieriai uzurpuoja Lietuvos teatrus. Štai neseniai Rokiškyje vyko festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ – ten rodytas ir Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Demonai“ (rež. D.Rabašauskas), o viena iš festivalio organizatorių interviu vietiniame laikraš-

Scenos iš A.Dudos-Gracz spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, kurį ji pernai pastatė Kla

VEIDRODIS

tyje kritikavo, kad, užuot auginus savus režisierius, Lietuvos teatruose dirba užsienio režisieriai. Kokia jūsų nuomonė apie tarptautiškumo fobiją? – Keista. Kai prancūzas dirigentas stato Lietuvoje, su Lietuvos atlikėjais, itališką operą, atliekamą italų kalba, kažkodėl niekam nekyla problemų. Kai lygiai tas pats vyksta dramos teatre, – užsienio režisierius stato spektaklį su lietuvių aktoriais (ir net ne itališkai, o lietuvių kalba), kurį žiūri lietuviai žiūrovai, – kažkodėl baisu. Pasigendu logikos. Manau, tai ksenofobijos apraiškos. Kitoniškumo, svetimo žmogaus baimė. Joje telpa daug visokių keistų dalykų. Ilgai buvome uždaryti už geležinės uždangos, atplėšti nuo pasaulio. Tai iki šiol paliko žymę – kitokio žmogaus baimę ir pasąmonėje slypintį norą visus suniveliuoti. Kad visi būtų tokie, kaip ir mes, nebandytų kuo nors išsiskirti. Jaunus Lietuvos režisierius atidžiai stebime. Turime nusižiūrėję kai ką, vienas iš jų jau pradėjo darbus mūsų teatre. Gegužę planuojama jauno režisieriaus Jokūbo Brazio premjera „Storas sąsiuvinis“. Tai bus jo režisūrinis debiutas. Visai netrukus sulauksime dar kito jauno ir talentingo režisieriaus, su juo jau sutarėme. Manau, kad mums reikia pamiršti vaikiškas baimes ir išmokti iš viso pasaulio pasiimti tai, kas geriausia. Pažiūrėkime į Japoniją – uždara maža sala, bet kiek daug dalykų jie perėmė iš kitų šalių. Net kai kuriuos patiekalus, pasauliui žinomus kaip

tradicinius japoniškus, – kad ir tempurą. Iš tiesų tai senas portugalų receptas, kadaise atkeliavęs į Japoniją iš Europos. Japonai truputį pakeitė pavadinimą ir priėmė kaip savo gastronominės kultūros dalį. O europiečiai įsitikinę, kad valgo originalų japoniškos virtuvės patiekalą. Reikia mokėti susiurbti į save tai, kas geriausia, ir nebijoti, kad ateis kažkas iš šalies ir nukonkuruos. Gal ir pabandys nukonkuruoti, tai normalu, bet tai reikia priimti kaip paskatą tobulėti. Kai sukiesi užburtame uždarame rate iš dešimties gerų režisierių, va tai tikrai niekur neveda, tai neleidžia tiek aktoriams, tiek jauniems režisieriams suprasti, kad pasaulis yra didelis ir įvairus. Taip, turime labai gerą Lietuvos teatrą, bet šalia yra geras lenkų teatras. Ir latvių, ir estų, ir slovėnų, ir italų, ir vokiečių. Mes nesame nei išskirtinė krepšinio, nei išskirtinė teatro šalis, nei išskirtinė poetų šalis. Esame tiesiog puiki šalis, kurioje gyvena puikūs žmonės. Bent jau dauguma jų. Bet taip apie savo šalį galvoja bene kiekvienas žmogus visame pasaulyje.

Tėvynės meilė – Gal tai, ką įvardijote kaip svetimo baimę, galima sieti ir su baime dėl savų vertybių. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netrūko sankirtų būtent dėl jų. Senas, gal anekdo-

tinis, bet iliustratyvus pavyzdys iš Juliaus Kelero poezijos pristatymo Klaipėdoje, klausimas iš salės: „O kur jūsų eilėraščiuose tėvynės meilė?“ – Mano pjesėje „Pašaliniams draudžiama“, beje, irgi yra panaši ironiška frazė: „Kiek kartų jūsų eilėraščiuose panaudojamas žodis „Tėvynė?“ Deja, net ir daugybę kartų eilėraštyje pakartotas žodis „Tėvynė“ visai neliudija to, kaip labai poetas myli Lietuvą. Tai tik parodo, kad jis moka manipuliuoti tam tikrų žmonių emocijomis. Ir tai visiškai neįrodo, kad jis nėra niekšas ir ateityje tos Tėvynės neparduos. Tokių pavyzdžių tikrai turime, juk Stalino saulę Lietuvai parvežė žmonės, savo kūryboje irgi labai „mylėję“ Tėvynę. Kalbant apie tradicines vertybes, jei šaukiančių apie jas paklausime, kokios tos vertybės yra, jie nelabai žinos, ką atsakyti. Krikščioniškosios? Tai kad niekas, atrodo, labai ir nekovoja su Dekalogu, tiesiog nelabai stropiai jo laikosi. Kalba? Taip, ji neabejotina vertybė ir dėl to sutinku šimtu procentų, ją reikia puoselėti ir saugoti – nepamirštant, kad ji gyvas ir nuolat besikeičiantis organizmas, nuo XIX a. smarkiai pasikeitusi ir tebesikeičianti. Šeima? Na, tai ją ir reikia tiesiog mylėti, garsiai apie tai nešūkaujant. Plačiau pažiūrėjus, kas dabar dažniausiai kalba apie tradicines vertybes ir jų gynimą? Gal kas ir nustebs, bet dažniausiai šį žodžių junginį naudoja Putinas ir jo Kremliaus aplinka. ►

tatė Klaipėdos dramos teatre ir kurį režisierės tėvynainiai lenkų teatro kritikai vadina vienu geriausių iki šiol jos sukurtų spektaklių.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

VEIDRODIS

◄ Pačioje Rusijoje, vidaus rinkoje tai vadinama „duchovnyje skrepy“. O tos frazės vertimas, adaptacija Vakarų auditorijai ir yra „tradicinės vertybės“. Putinas bando sužaisti nacionalistine, ultranacionalistine korta, ekstremalų, ultradešiniųjų korta. Jo tikslas aiškus – sukiršinti kaimynus, sukurti daug mažų izoliuotų valstybėlių, kurias būtų nesunku užimti. Jo tikslas – atgaivinti imperiją. Tą, kuri buvo prie carų, ir kuri buvo SSRS, tik tuomet užmaskuota visokiais šūkiais apie komunizmą ir jo pergalę visame pasaulyje. Jis turi savo tikslą. O kokį tikslą turime mes, kaip beždžionės kartodami jo frazes? Gal labai norime atgal į tą jų imperiją? Aš nenoriu. Buvau ten – ačiū, gal be manęs.

Poveikis ribotas – Esate ir teatro, ir literatūros pasaulio dalis. Kaip manote, ar kultūra gali padėti rasti kursą, kaip išlaviruoti iš nacionalizmo įkvėptų baimių? – Kursas įmanomas, bet tai turi būti ilgas ir nuoseklus darbas. Jį turi dirbti ne tik kultūra, pirmiausia – švietimas. Labai svarbu išmanyti lietuvių literatūrą, bet ne mažiau svarbu suvokti, kas yra ir J.W.Goethe, ir F.Kafka, kad yra prancūzų, amerikiečių, anglų literatūra, kad yra visas pasaulis. Teoriškai tai įmanoma. Bet praktiškai, kai žiūriu į visų meno rūšių – teatro, literatūros ir kitų – poveikį... Tai labai skaudu pripažinti, bet jų poveikis ribotas. Menas visada veiks tik nedaugelį žmonių, o likusiai daliai jokie menai visai nereikalingi, kultūra jiems tik butaforija. Panašiai kaip cargo kultas. Gal žinai tą istoriją? – Ne, neteko girdėti. – Per Antrąjį pasaulinį karą į vieną iš uždarų, ikiindustrinių Melanezijos salų atskrido amerikiečiai, ten įkūrė savo bazę, ten leidosi ir kilo kariniai lėktuvai. Amerikiečiai dalijo vietiniams suvenyrus, mainikavo su jais. Vėliau išsikraustė. Po kurio laiko į tą salą atvykę žmonės pamatė, kad vietiniai ant nutūpimo tako pasistatė lėktuvą iš pagalių ir šiaudų ir tą lėktuvą garbina. O patys apsirengia rūbais, primenančiais amerikiečių uniformas, ir organizuoja šventes, kurios labai jau primena karinį paradą. Jie tarsi perėmė Vakarų kultūrą, bet tik patį jos 10

paviršių, visa tai tik simuliakras, imitacija. Viena vertus, komiška ir graudu. Kita vertus, kai įsivaizduojame, kad kultūra keičia žmones, tai tikėtina, kad taip ir keičia. Jie susikuria tokį cargo kultą. Žmonės Rusijoje mokykloje skaitė A.Čechovą, F.Dostojevskį, A.Puškiną, bet visai nebūtinai juos suprato. Nes jų tai neveikia, tiesiog imtuvuose nėra tokios bangos. Ir tai daugmaž raštingi žmonės, moka rašyti, naudotis kompiuteriu, bet galiausiai, nepaisant viso savo išsilavinimo, jie gali eiti ir užmušinėti kitus žmones, net ne karius, o civilius, grobti plakiklius, indaploves, keptuves. Ir nei „Mumu“, nei „Brisiaus galas“ čia nepadės. Yra milžiniška dalis žmonių, kurių ta kultūra absoliučiai neveikia, ir turbūt niekada neveiks. Jie tiesiog ne jos lauke, jų nepasiekia jos bangos. Pasiekia tik labai mažą dalį. Gal ta dalis kažką ir keičia, nes tai geriausioji dalis – bet ji mažytė. O dėl likusios masės... Net nežinau, ar švietimas jai gali padėti. Geriausiu atveju jie gali išmokti mintinai „Eugenijaus Onegino“ ištrauką, ir tai viskas. Kai tai supranti, tai labai slegia ir liūdina. Kyla klausimas, ar žodžių junginys „žmonijos progresas“ nėra beprasmiška sąvoka.

Karnavalas be humoro – Kalbant apie kultūros paveikumą, ji yra svarbus visuomenės telkimo, ideologinio nuteikimo įrankis. Rašydamas apie SSRS Stalino valdymo laiku tvyrojusį teroro laikotarpį, Karlas Schlögelis kruopščiai gretino baisių represijų ir beveik karnavališkos nuolatinės šventės vaizdinius – paradai, filmai, muzika, sporto šventės ir eitynės – juk tai taip pat dalis kultūros – ir ji neįtikėtinai paveiki. – Po revoliucijos, sovietų valdžiai įtvirtinti ir armijai šlovinti atsiradęs agitpropas yra kur kas paveikesnis nei popkultūra. Tai – atskiras žanras. Jis keitė pavadinimus, bet niekur nedingo. Atvirkščiai – dar labiau suklestėjo. Ir iš tiesų jis labai susijęs su karnavaline kultūra. Vaidmenų kūrimu ir įtvirtinimu pasąmonėje. Bet tai karnavalas be humoro jausmo, agitpropas susijęs su humoro jausmo nebuvimu – jame daug patyčios, neapykantos, paniekinimo. Bet ne humoro. Beje, į tą pačią Rusiją pažiūrėjus – nežinau pasaulyje kitos

tokios šalies, kuri visiems iki vieno savo kaimynams ir net daliai pačios gyventojų turėtų susigalvojusi niekinamas pravardes. Tai yra ženklas, kad kažkas su ta šalimi labai negerai. Iš esmės legitimuotas imperinis fašizmas. Skelbiama, kad mes esame geriausi, mes tokie vieninteliai. Kiti verti tik būti mūsų vergais, o jei nenori, bus sunaikinti. Ir visi tie pragariški karnavalai su vaikų perrenginėjimais karinėmis uniformomis, iš vežimėlių daromais „tankais“ – sunku suvokti, kiek žmogus viduje turi būti pažeistas, kad jis taip elgtųsi su savo paties vaiku. Žodžiu, viskas ten gerokai blogiau net nei buvo galima įsivaizduoti. Jei pasižiūrėsime giliau į istoriją, – ten gi šimtai metų panašios istorijos. Nuolat tas pats – caras, bojarinai, opričnina ir cholopai, kurie yra niekas, visiški beteisiai, praktiškai ne žmonės. Negalima sakyti, kad Rusijos visuomenė yra monolitas, yra ir ten normalių žmonių. Man gaila tų, kurie turi smegenų ir supranta, kas vyksta. Pažįstu tokių, kurie jau nuo Putino atėjimo į valdžią išvažiavo iš Rusijos – kai mes dar gerai nežinojome, kas ten bręsta, jie jau suprato. Kai kurie liko ten. Jų situacija nepavydėtina – galima tik įsivaizduoti, ką reiškia gyventi zombių valstybėje ir nebūti zombiu. Reziumuojant šį labai ilgą išsiplėtimą: kad ir kokia nuostabi būtų atskiros šalies kultūra, negalima atmesti kitų šalių kultūros. Negalima sakyti, kad mūsų kultūra pati geriausia, kokybiškiausia. Nes nuo to pasakymo, kad mūsų kultūra geriausia, grandinėlė neilga: mūsų geriausias baletas, mūsų geriausia literatūra, mes išskirtiniai, mes patys geriausi, mūsų armija geriausia ir mes tuoj jus visus sutraiškysime. Iš esmės leidi sau pasakyti, kad esi vertingesnis už kitą žmogų – vien todėl, kad atsitiktinai gimei tam tikroje teritorijoje. Tai nacizmo pradžia.

Atsirinkti atidžiai – Kaip manote, kodėl rusiškasis kanonas taip stipriai įleidęs šaknis mūsų šalyje? Ar tai nekiša mums kojos, kai bandome save atskirti nuo Rusijos įtakos sferos, jei klasikai, kuriuos referuojame, labai dažnai yra rusų – nesvarbu ar literatūra, ar teatras, ar muzika? Ypač žinant, kad tas kultūrinis ryšys istorijos tėkmėje buvo forsuotas.

VEIDRODIS

– Tai gal daugiau vyresnių žmonių problema – rusų kalba nuo pradinių klasių, o visi puškinai buvo grūdami į galvą gal net daugiau nei literatūra gimtąja kalba. Tad tiesa, kai kurie žmonės gal ir turi tokias, labiau rusiškas kultūrines šaknis. Nors tokių tikriausiai nedaug – retas kuris iš tiesų smarkiai domėjosi A.Puškinu. A.Čechovu ar L.Tolstojumi. Bėda gal kitur – yra nemažai pagyvenusių žmonių, kurie be rusų nemoka kitos užsienio kalbos – visą informaciją iš užsienio randa rusų kalba. Teko girdėti, kad vienu metu lietuviai neonacionalistai savo lektūrą gaudavo rusų kalba iš Rusijos. Skamba keistokai, bet kai dabar pagalvoji, tai viskas net labai logiška. Neatsitikinai neseniai Rusijos Dūma priėmė įstatymą, kad kiekvienas, mokantis rusų kalbą, gali būti laikomas Rusijos

Menas keičia, bet visai ne tuos, kuriuos reikėtų keisti.

piliečiu. Jau pradėjau galvoti, kaip čia reikės neišsiduoti, kad ją moku. – Kaip vertinate atsiribojimą nuo rusų kūrėjų teatre? – Jei kalbame apie dabar kuriančius ir gyvenančius žmones, jei jie yra nuoseklūs antiputinistai, nepalaikantys režimo, su jais galime bendrauti. Tik reikia gerai atskirti tuos, kas tik dabar staiga ėmė ir tapo antiputinistais. Tokių irgi gali atsirasti. Štai garsi operos solistė A.Netrebko – ji ne tik aktyviai palaikė Putiną, bet buvo jo rinkimų štabe, aktyviai dalyvavo rinkiminėje kampanijoje. Ji prisidėjo prie to, kas dabar vyksta Ukrainoje. Dabar jau keičia poziciją, nes kontraktai Vakaruose tapo nebeįmanomi. Netrukus gal ir apskritai opozicioniere taps. Anksčiau sukurtus rusų meno kūrinius reikia sverti pagal tai, kiek juose yra didžiarusiškojo šovinizmo. Jei labai norisi tą klasikinę rusų kultūrą pažinti, rekomenduočiau skaityti neutralų A.Čechovą. Beje, turėjusį ir ukrainietiško kraujo. Lygiai taip pat juk neišmetėme visos vokiečių literatūros ir kompozitorių. Bet atsirinkti reikėtų atidžiai.

Domo Rimeikos nuotr.

Kritinis taškas – Neseniai savo „Facebook“ paskyroje rašėte: „Prieš karą aš irgi buvau poetas. Gana ilgai. Paskui man pasidarė vis sunkiau ir sunkiau juo būti. Aš nebegaliu rašyti. Nes tai beprasmiška, tai nieko negelbsti.“ Ar iš tiesų žodžiai išseko ir jais nebetikite? Kaip peržengiate tokius emocinius akivarus? – Žodžiai neišseko galutinai, tikiuosi. Jau anksčiau užsiminiau apie tą liūdną suvokimą, bet atrodo, kad iš esmės žmonių švietimas, bandymas juos sukultūrinti veikia tik labai mažoje jų teritorijoje, dauguma lieka už borto ir jų niekaip nepaveiksi. Net genialiausi eilėraščiai, spektakliai, romanai, simfonijos žmonių nepakeičia. Liūdna, bet reikia tai pripažinti. Menas keičia, bet visai ne tuos, kuriuos reikėtų keisti. Ir taip, keistas laikas, užrašyti žodį, sakinį karo pradžioje buvo tiesiog fiziškai nemalonu. Rašai ir jauti, kad darai ne tai, ką reikia. Jauti, kad turi daryti kažką kita, o ne parašyti dar vieną eilėraštį ir juo paveikti skaitytojų emocijas. Žmonės ir be tavo eilėraščio puikiai žino, kokie baisūs dalykai vyksta. Reikia bandyti kažkokiomis kitomis formomis dorotis su tuo karu, galutinai pamiršti savo ego. Tai, aišku, reikia daryti visą gyvenimą, bet dabar – kritinis taškas. Dabar reikia daryti tai, kas reikalingiausia. – Kažką praktiško? Rinkote paramą Ukrainos kariams. – Kad ir tai. Situacija labai simptomiška, Kyjivo nacionalinio teatro meno vadovas rašo kitos šalies teatro meno vadovui: „Mano aktoriai kovoja teritorinės gynybos batalione. Kvailas klausimas, bet gal tu gali gauti neperšaunamų liemenių ir šalmų?“ Pagalvojau ir atsakiau, kad gal ir galiu. Pinigus pavyko surinkti labai greitai, gal per parą. Mums dabar kalbantis šarvuotos liemenės jau Kyjive, šalmai dar užstrigę Vokietijoje. Apskritai pagalbos Ukrainai poreikis didžiulis. Nuo išorinių baterijų iki kastuvų. Nesu tas, kas gali suorganizuoti didelę struktūrą ir masinę paramą. Bet mažą, pasirodo, galiu suorganizuoti, ir gana greitai. Vaizdžiai kalbant, esu būrio vadas, o ne armijos generolas. Reikia dirbti toje pozicijoje, kur esu. 11

TEATRAS

Apie nykstančią er e Prieš pat Tarptautinę teatro dieną, kovo 18-ąją, Klaipėdos dramos teatre pasirodė premjera – Domano Nowakowskio pjesė dviem skirtingų kartų aktoriams „Kai kurios erelių rūšys“, kurią režisavo ir vieną iš pagrindinių vaidmenų spektaklyje sukūrė aktorius Igoris Reklaitis. Jis kartu su kolega aktoriumi Jonu Baranausku žiūrovus pakvietė pasvarstyti apie masinės informacijos priemonių invaziją į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą, apie manipuliavimą tikromis ir netikromis vertybėmis.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Režisieriaus sėkmė Visada su tam tikra nuostaba ir atsargumu žiūriu į spektaklius, kuriuos režisuoja aktoriai. Ypač jei režisierius dar ir vaidina savo paties režisuotame spektaklyje. Prisipažinsiu, kad ir į šį premjerinį spektaklį ėjau su tam tikru nerimu ir abejone – ar pavyks? Įsivaizduoju, kaip turėtų būti sunku vienu metu organiškai persikūnyti į vaidinamą personažą ir kartu visą laiką matyti sceną režisieriaus akimis tarsi iš šalies, iš žiūrovų salės. 12

Scenos iš D.Nowakowskio pjesės „Kai kurios erelių rūšys“, Klaipėdos dramos teatre pastatytos aktoriaus ir rež

Tačiau žiūrint spektaklį „Kai kurios erelių rūšys“ skepsis pamažu tirpo, ir jam baigiantis jau galėjau lengviau atsikvėpusi reziumuoti, kad scenoje vaidinantis režisierius sugebėjo sėkmingai įvaldyti dramaturginę medžiagą, sudėti reikiamus akcentus ir sukurti įtaigų sceninį kūrinį. Manyčiau, sėkmingo spektaklio „Kai kurios erelių rūšys“ režisūrinio darbo

priežastys buvo kelios. Pirmiausia, tai aktuali ir įdomi, pirmą kartą Lietuvoje statoma šiuolaikinio lenkų kino scenaristo, dramaturgo ir režisieriaus D.Nowakowskio pjesė. Jos siužetas nuo pirmų akimirkų žiūrovus sudomina, įtraukia, ir kartu su spektaklio herojais norisi sekti įvykių eigą iki pabaigos. Kitas labai svarbus sėkmės garantas – paties

TEATRAS

r elių ir žmonių rūšį

us ir režisieriaus I.Reklaičio. J.Baranauskas – Kuku, I.Reklaitis – Pepe.

režisieriaus asmeniniai motyvai, siekiant teatro kalba išsakyti jam labai svarbią tiesą, atvirai ir aiškiai deklaruoti savo pilietinę ir (ar) grynai žmogišką poziciją. Kažkodėl visą spektaklį neapleido nuojauta, kodėl būtent šią pjesę pasirinko statyti ir jos personažo Pepe lūpomis su žiūrovais diskutuoti režisierius ir aktorius I.Reklaitis.

Intriguoja aktualumu Lenkų dramaturgas ir spektaklio „Kai kurios erelių rūšys“ kūrėjai kalba apie televizijos ir kitų medijų žalingą įtaką, apie jų agresyvią invaziją į šiuolaikinių vartotojų smegenis, kai pradedama manipuliuoti tikromis ir menamomis vertybėmis.

Domo Rimeikos nuotr.

Jaunas lenkas atvyksta iš nedidelio provincijos miestelio į didmiestį, kad dalyvautų populiariame TV projekte ir tiesiog per vieną dieną išgarsėtų, taptų šou žvaigžde arba bent gerai žinomu veidu gimtojoje šalyje. Ar šis kaimyninės šalies siužetas neprimena šiandieninės Lietuvos realybės, kai neretai abejotinos meninės vertės TV projektuose, socialiniuose tinkluose ► 13

TEATRAS

◄ visiškai žali jauni žmonės, gyvenime neperskaitę nė vienos knygos, neturintys gero išsilavinimo ir elementarių kultūros ar etiketo pagrindų, siekia išgarsėti lengviausiu būdu? Tokių televizijos ar socialinių tinklų „žvaigždžių“ ir „žvaigždūnų“, gyvenimo kokybės gerintojų-trenerių, išmintingų patarėjų-guru dabar nors vežimu vežk. Suprantama, kad jaunam žmogui toje pramogų pasaulio ar socialinių tinklų maišalynėje susiorientuoti, atskirti grūdus nuo pelų darosi vis sunkiau. Šiandien tampa beveik neįmanoma suvokti, kas tikra, o kas tik akis ir sąmonę temdantis simuliakras. Štai tokioje televizijos ir socialinių medijų realybėje spektaklyje susitinka du skirtingų kartų, įsitikinimų ir vertybių žmonės.

Tai tarsi šiuolaikinio gyvenimo metafora, kai tarp naujausių technologijų ir įrenginių pradingsta pats žmogus, tradicijos, vertybės.

Spektaklis – aktorinis, be didelių režisūrinių įmantrybių, tačiau pasakojama istorija apie skirtingų kartų nesusikalbėjimą žiūrovus intriguoja nuo pirmų akimirkų.

Kartų dialogas Scenoje susitinka gyvenimo saulėlydį po ilgų kūrybos metų pasitinkantis buvęs įvairių TV šou projektų prodiuseris Pepe ir jaunas vaikinas iš provincijos Kuku, siekiantis savo jaunatviška energija ir įsivaizduojamu talentu užkariauti visą pasaulį be didesnių pastangų per vieną naktį. Jaunasis Kuku, kurio personažą sukūrė aktorius J.Baranauskas, griebiasi įvairių priemonių savo tikslui pasiekti: šantažo, melo, įtikinėjimų, kol pats patenka į gerokai už save vyresnio žmogaus sumaniai paspęstas pinkles. Kai Kuku savo noru guli lovoje bejėgiška poza, antrankiais surakintomis rankomis, jis pradeda suprasti gerokai daugiau, nei prieš susitikimą su žymiu, bet pavargusiu, priklausomybės nuo alkoholio liūne įklimpusiu Pepe.

Filosofuojantį intelektualų menininką Pepe sukūrė aktorius ir šio spektaklio režisierius I.Reklaitis. Šis vaidmuo atrodo tarsi jo alter ego. Keistomis aplinkybėmis susitikęs (po audringo vakarėlio rytą du vyrai atsibunda vienoje lovoje) ir ilgiau pabendravęs su išgarsėti siekiančiu jaunu vaikinu, Pepe keičiasi. Pamažu keičiasi ir jo vertybinės nuostatos. Jis tampa nebe toks kategoriškas jaunesnės generacijos žmonėms, atranda naujų gyvenimo spalvų ir skonių. Pradeda trokšti ne tik pragariškai sunkaus profesinio tobulėjimo, bet ir paprastų malonumų sau. Vienas su kitu atvirai konfliktavę ir konkuravę du vyrai spektaklio pabaigoje susitaiko. Tai liudija Pepe skambutis telefonu kolegai iš televizijos, kuris galbūt atvers populiarumo duris jaunajam Kuku.

Realybės pjūvis Dažnai keliuose televizoriaus ekranuose spektaklio metu rodoma dokumentinio filmo ištrauka iš erelių gyvenimo – tarsi savotiškas nueinančios nuo gyvenimo arenos

TEATRAS

kartos simbolis. Šiuo spektakliu kūrėjai bando žiūrovams pasakyti, kad nyksta ne tik didingų paukščių, bet ir amžinąsias vertybes puoselėjančių, pasaulinę kultūrą vertinančių, savo profesijai pasišventusių žmonių rūšis. Išskirtinė šio spektaklio scenografija. Talentingo dailininko Artūro Šimonio sukurtas scenovaizdis su keliais televizoriais, aibe išraizgytų laidų, įvairių formų LED apšvietimo lempų ir kita naujausių technologijų įranga tampa ne vien kambario ar studijos dekoracija. Tai tarsi šiuolaikinio gyvenimo metafora, kai tarp naujausių technologijų ir įrenginių pradingsta pats žmogus, tradicijos, vertybės. Tiesa, pirmajame mano matytame premjeriniame spektaklyje dar buvo nemažai vaidybos netolygumų, tempo ritmo duobių, ištęstų ir ne iki galo ištobulintų scenų, tačiau visas tas problemėles atperka įdomus, beveik detektyvinis pjesės siužetas ir aktuali, labai reikšminga tema. Spektaklį paįvairino žaismingos komiškos situacijos. Tačiau rimties suteikė tylos minutė spektaklio pabaigoje, siekiant pagerbti žuvusius kare Ukrainos didvyrius ir neužsimiršti, kokioje realybėje šiandien gyvena pasaulis. 15

ŠOKIS

Baleto artistė D.Verovka – apie vaidybą ir sielos rezervą

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto artistė Daria Verovka kartu su kolegomis džiaugiasi aukščiausiu uostamiesčio teatro menininkų įvertinimu: KVMT baleto trupė šiemet tituluota geriausia metų teatro meno kūrybine komanda Klaipėdoje ir apdovanota miesto „Padėkos kauke“ už vienaveiksmių šokio spektaklių diptiką – „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“ (2021). Spektaklyje „Šventasis pavasaris“ D.Verovka atlieka pagrindinės solistės vaidmenį. Trejus metus teatre dirbanti ukrainietė į Klaipėdą atvyko vos baigusi Serge’o Lifario choreografijos koledžą Kyjive. Savo veiklą uostamiestyje ji vadina sau mestu iššūkiu. Darbščiai merginai puikiai sekasi, o jos kūrybiniame bagaže kaupiasi vis įspūdingesni pagrindiniai vaidmenys geriausiuose teatro šokio spektakliuose. Ukrainą alinantis karas merginai trukdo svajoti, tad šiuo metu jos vienintelis siekis, kad jos šalis būtų laisva, o jai nereikėtų nerimauti dėl šalyje likusių artimųjų. Žaneta SKERSYTĖ

Sunku džiaugtis – Baleto trupei gavus „Padėkos kaukės“ apdovanojimą, šiuo sunkiu metu gal bent trumpam pajutote laimės žybsnį? – Esu labai dėkinga ir laiminga, kad būtent KVMT baleto trupė buvo pastebėta ir 16

įvertinta. Man, kaip šios trupės narei, tai didžiulė garbė. Dėkoju visiems šį apdovanojimą skyrusiems. Kuriant vienaveiksmius baleto spektaklius elinge, buvo atliktas didžiulis darbas, sutelktos maksimalios ne tik baleto artistų, bet ir visų teatro darbuotojų pajėgos. Žinoma, man sunku džiaugtis žinant, kas šiuo metu vyksta mano gimtojoje Ukrainoje. Dabar dažnai pasitaiko, kad nudžiungu, o paskui save kaltinu už tokias emocijas. Gal kažkas sakys, kad nedera savęs kaltinti... Bet taip dabar jaučiasi kone kiekvienas Ukrainoje nesantis ukrainietis, mano

kolegos baleto trupėje. Mes būsime laimingi tik tada, kai Ukraina laimės šį beprasmį karą ir įsivyraus taika. Iki tol net matydami besišypsančius ukrainiečius žinokite, kad tai tik viršelis. Mūsų sielos verkia... – Palaikome... Jūsų atliktas pagrindinis vaidmuo šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“ turbūt buvo sudėtingas ne tik gilia jausmine gama, bet ir reikalavo atsargumo, mat teko šokti vandeniu užlietoje scenoje? – Mėgstu šokti spektaklyje „Šventasis pavasaris“, ypač man patikėtą solistės partiją. ►

ŠOKIS

Asmeninio archyvo nuotr.

ŠOKIS

D.Verovka šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“. ◄ Esu labai dėkinga choreografo Edwardo Clugo asistentui Gajui Žmavcui, kuris pirmasis mane pastebėjo ir leido tapti viena iš solisčių, ruošusių pagrindinę partiją šiame šokio spektaklyje. Dirbdamas su visomis kandidatėmis, jis ilgai nesakė, nekomentavo, kaip šį šokį šokdavo solistės, statant spektaklį kitose šalyse. G.Žmavcas mums suteikė visišką laisvę ir galimybę E.Clugo sukurtoje choreografijoje atrasti save, pateikti savo viziją. Tai buvo nepaprasta! Pamenu, kaip mes visos paeiliui šokome solo: keturios baleto artistės – keturi skirtingi to paties šokio, tos pačios choreografijos perteikimai. Argi tai ne gyvenimo magija? Žiūrovus kviečiu kaskart ateiti ir vis naujai pamatyti šokio spektaklį „Šventasis pavasaris“.

Marina – šokio spektaklyje „Graikas Zorba“.

Šokio spektaklyje „Karmen“.

Margarita – šokio spektaklyje „Faustas“.

Asmeninio albumo nuotr.

ŠOKIS

Martyno Aleksos nuotr.

Mums, artistams, patinka sudėtingos sceninės užduotys. Juk, išeidamas iš savo komforto zonos, augi kaip profesionalas. Tad šokti šiame spektaklyje man buvo labai naudinga. Niekas nesakė, kaip turiu jaustis vienoje ar kitoje scenoje, kas ir kaip vyko siužete. Choreografija tarsi pati nešė žinutę, o su kiekviena repeticija pati atrasdavau naujų potėpių: žvilgsnis, kūno padėtis, kvėpavimas – visa tai nuolat pildė mano herojės portretą. Šokti vandens užpiltoje scenoje, kai slidu? Ar bijojau? Visa baleto trupė pradžioje to labai bijojo, bet išmoko, kaip tinkamai elgtis. Lyg maži vaikai džiaugėmės pirmomis repeticijomis vandenyje. Būdamas scenoje tiesiog negalvoji apie pavojus. Tiesiog gyveni ir kaip tikrame gyvenime tikiesi paties geriausio, maksimaliai stengdamasis padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso.

Nori apkabinti artimuosius – Šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“ sublizgėjo jūsų išskirtinumas – ilga nuosavų plaukų kasa. Retai kas tokią turi. Ar sudėtinga ją prižiūrėti? O jei kuris nors choreografas pareikalautų dėl vaidmens nusikirpti trumpai? – Kai buvau maža, mane ir kirpdavo labai trumpai (juokiasi). Buvau panaši į mažą berniuką. Kai pradėjau lankyti pirmąją klasę, tėvų prašiau, kad nebekirptų – noriu ilgų plaukų. Ilgai jų nekirpau, plaukai buvo pasiekę kelius, tad tai, ką matote dabar, nėra maksimumas. ►

Didžiausia Darios svajonė – Ukrainos laisvė.

Asmeninio albumo nuotr.

ŠOKIS

◄ Būdama aštuntokė plaukus ėmiau trumpinti iki juosmens. Nieko sudėtingo juos prižiūrėti, net nepastebiu. Gal dėl to, kad kone visą sąmoningą gyvenimą vaikštau su kasa. Jei koks nors choreografas paprašytų dėl vaidmens nusikirpti plaukus, paklausčiau, kodėl negaliu užsidėti peruko (juokiasi). Jei tas klausimas iškiltų labai aštriai, virstų ultimatumu – negausiu vaidmens, jei nenusikirpsiu plaukų, – tada gal sutikčiau jų atsisakyti. Kaip baleto artistė aš mėgstu iššūkius, kai tik galiu, išeinu iš savo komforto zonos. Juk jei aš nesutiksiu nusikirpti plaukų, tai padarys kita artistė.

Šokėja D.Verovka didžiuojasi savo ilgais plaukais ir kitokios šukuosenos neįsivaizduoja.

Vizitinė kortelė Daria Verovka gimė 1999 m. spalio 8 d. Kyjive. 2019 m. Kyjivo savivaldybės S.Lifario šokio akademijoje (dar vadinamoje S.Lifario choreografijos kolegija) baigė mokslus Liaudies choreografijos skyriuje (vadovas Vadimas Sabadašas), įgydama pedagogės ir ansamblio artistės diplomą su pagyrimu. Ten pat 2021 m. įgijo bakalauro diplomą su pagyrimu. 2019 m. jai kaip choreografijos srities meno kūrėjai buvo skirta Ukrainos prezidento stipendija. Studijų metais pradėjo bendradarbiauti su Ukrainos nacionalinės operos baleto trupe

ir Kyjivo savivaldybės akademiniu vaikų ir jaunimo operos ir baleto teatru. Šoko Ukrainos nacionalinėje operoje Kristiano Leverio 2018 m. pastatytame šokio spektaklyje „Under the Tide“. Nuo 2019 m. vasaros dirba KVMT, šoka šio teatro šokio spektakliuose. Tarp svarbesnių jos sukurtų vaidmenų: Marina (M.Theodorakio balete „Graikas Zorba“), Baronienė ir Liucė („Altorių šešėly“), Eglės sesuo ir dukra Drebulė (E.Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“), Margarita („Faustes“), Solistė (I.Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“) ir kt.

– Šiuo metu jūsų mintys turbūt ne tik Klaipėdoje, bet ir Ukrainoje? – Kiekviena nauja diena dabar prasideda nuo pasikeitusios rutinos: nepakylu iš lovos, kol nepasilabinu su tėvais ir seserimi, neperskaitau jų žinučių telefone. Ir mano diena baigiasi panašiu ritualu – vieni kitiems trumposiomis žinutėmis palinkime „ramios nakties“. Pastaroji frazė man šiuo metu reiškia žymiai daugiau. Socialiniuose tinkluose su Ukrainoje likusiais šeimos nariais esame susikūrę pokalbių svetainę, kurioje nuolat susirašinėjame, kartojame, kad vienas kitą mylime ir laukiame susitikimo. Mano vyresnė sesuo Anna, mama Tamara ir tėvas Aleksandras – Kyjive, močiutė išvyko pas seserį į Vinicą, nes ten ramiau. Mama neišvyksta iš Kyjivo, nes palaiko mano tėtį, sesuo – dėl savo vyro. Dauguma mamos giminaičių liko Odesoje. Situacija sudėtinga. Man net sunku kalbėtis telefonu su artimaisiais, nes visada apsiašaroju vien dėl to, kad jie – ten, o aš – čia. Jais visais didžiuojuosi. Jie stengiasi išlikti pozityvūs, padėti savanoriams, kariškiams ir... šypsotis. Aš taip norėčiau apkabinti savo artimuosius... Man labai dėl jų baisu, kaip ir dėl visos Ukrainos. Ta neteisybė mane drasko iš vidaus, bet aš tikiu, kad Ukraina nugalės. Tai tik laiko klausimas. Nesmagu tarsi atsiskaitinėti, ką aš darau dėl savo šalies Ukrainos. Esu tikra, kad kiekvienas ukrainietis, kad ir būdamas toli, daro viską, kas įmanoma, ką pajėgia: nuo tikros ir teisingos informacijos platinimo socialiniuose tinkluose iki pinigų aukojimo Ukrainos gynėjams ar ukrainiečiams pabėgėliams. Ar aš tai darau? Žinoma. Ar to pakanka? Nežinau. Jausmas, kad gal darau per mažai, manęs neapleidžia kiekvieną dieną.

ŠOKIS

Treji metai Klaipėdoje – Kaip kūrybinis kelias jus atvedė į Klaipėdą? – KVMT dirbu jau trejus metus. Kaip greitai ir nepastebimai prabėgo laikas. Net nesitiki, kad tiek visko galėjo nutikti per tokį trumpą laiką. Į Klaipėdą atvykau svajodama tobulėti kaip šiuolaikinės choreografijos atlikėja, nes S.Lifario choreografijos koledže Kyjive baigiau mokslus Liaudies choreografijos skyriuje ir priėmiau tokį iššūkį. Darbas KVMT man nuo pat pradžių buvo iššūkis sau. Džiaugiuosi, kad nusprendžiau rizikuoti, ir man pavyko. KVMT baleto trupėje mane supa nuostabūs žmonės. Gaila, kad kasmet kažkas išvažiuoja, nes aš greitai prisirišu prie žmonių. Bet toks gyvenimas. Mano manymu, teatro vadovams iki naujojo pastato atidarymo pavyks suformuoti puikų spektaklių repertuarą. Kokie choreografai čia stato spektaklius ir kokie dar planuoja atvažiuoti! Čia dirbančiais choreografais gali pasigirti ne kiekvienas Europos teatras, o studijuodama S.Lifario choreografijos koledže apie bendradarbiavimą su jais galėjau tik pasvajoti. Žinoma, kaip ir kiti šokėjai, kažką labiau mėgstu šokti, kažką – mažiau. Ir tai normalu. – Neseniai tapote šokio spektaklio „Faustas“ pagrindine heroje Margarita. Nepaprasta patirtis? – Kiekvienas baleto artistas turi savo sceninį tipažą. Vienam lengviau atskleisti dramatiškus herojų išgyvenimus, kitam – komiškus. Retai kuriam kūrėjui vienodai gerai sekasi įkūnyti abu tipažus. Aš stengiuosi gerai įkūnyti abu ir tai darysiu visą savo baleto artistės karjerą. Įsigilinti į personažą – mėgstamiausia mano darbo dalis. Choreografas Robertas Bondara šokio spektaklyje „Faustas“ puikiai atskleidė visus veikėjus, ypač Margaritą. Choreografija, mizanscenos – viskas gerai apgalvota iki menkiausių detalių. Mėgstu tą smulkmeniškumą. Spektaklio metu įvyksta visa Margaritos asmenybės metamorfozė, kurią labai įdomu perteikti publikai. Juk spektaklio pradžioje Margarita – nekalta mergaitė, o finale – išprotėjusi mergina, nužudžiusi savo kūdikį. Žinoma, nežinau, ką reiškia toks baisus poelgis, kurio pasekmes

D.Verovka studentavimo metais.

D.Verovka kartu su bendramoksliais. Dalis jų taip pat dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Asmeninio albumo nuotr.

tenka išgyventi herojei, bet man ir nereikia to žinoti. Aš, kaip baleto artistė, savo viduje turiu rasti stiprybės, interpretuoti ir stengtis patikėti, kad tai tikrai įvyko. Galiausiai tuo įtikinti žiūrovus. – Dramatiška ir jūsų vaizduojamos Marinos iš šokio spektaklio „Graikas Zorba“ istorija. – Marina – pirmasis man KVMT patikėtas

pagrindinis vaidmuo. Pamenu, labai jaudinausi. Juk „Graikas Zorba“ – ne šiuolaikinis baletas. Šokdama šiame spektaklyje, turėjau įdėmiai sekti, ar taisyklingai atlieku klasikinio baleto judesius, o tai man – pati sunkiausia užduotis (juokiasi). Jei netikite, paklauskite baleto trupės meno vadovės Jelenos Lebedevos. Ji man labai padėjo paruošti šią partiją, kaip, beje, ir Margaritą iš „Fausto“. ► 21

ŠOKIS

◄ – O kaip sekasi šokti Liucę spektaklyje „Altorių šešėly“? – Liucė – sudėtingas personažas, kaip ir anksčiau minėtos, nelaimingai mylėjusios spektaklių herojės. Liucė, kaip ir Margarita, spektaklyje išgyvena merginos virsmą moterimi. Tai emociškai labai sudėtinga šokio partija. Finale visada verkiu, o po spektaklio tarsi jaučiu tuštumą arba tai, kad atidaviau viską, ką turėjau. Jei žiūrovai mano, kad atlikėjams lengva persikūnyti ir vėl grįžti į save, noriu paprieštarauti. Atlikėjai už išgyvenimus scenoje moka iš savo jausmų, sielos rezervų.

Tobulėjimui ribų nėra

Baleto artistės Darios šokio karjera prasidėjo dar vaikystėje – nuo choreografijos kolektyvo vaikams „Šokių pasaulis“.

– Kaip naujokai įsilieja į teatro repertuarą? – Žiūrėdami vaizdo įrašus, mokomės vaidmens „teksto“ arba judesių. Tada su mumis dirba repetitorius. Tokiu būdu „šlifuojami“ jau išmokti judesiai. Tobulėjimas niekada nesibaigia: net kai vaidmuo gerai žinomas, po spektaklio dažnai pergalvoji, ar viskas pavyko gerai. Dažnai peržiūriu vaizdo medžiagą: domiuosi, kaip šoko kitos artistų sudėtys, kaip šokau aš, ieškau, kur galėčiau kažką pakeisti, kad būtų dar geriau, kur turėčiau kitaip reaguoti, kad dar labiau įsiliečiau į spektaklio siužetinę liniją ne tik šokiu, bet ir veido mimika. – Kokia jūs sesuo šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“? – Šokti Eglės sesę man labai patinka. Lengva, nerūpestinga mergina. Labai šviesus vaidmuo. – Save išreikšti šokiu sudėtinga? – Šokis – universali kūno kalba, kuri suprantama visiems Žemės gyventojams, nepriklausomai nuo jų tautybės. Save išreikšti šokiu sunku, tačiau tai, ką mes darome, užgniaužia kvapą ne tik publikai, bet ir patiems šokėjams. Jei baleto artistas gali perteikti personažo charakterį vien choreografija, be aktorinės technikos – tai brangakmenis. Baleto artisto profesija sudėtinga, nes čia nėra lengvų dalykų (juokiasi), bet mes ją labai mėgstame.

D.Verovka šoko spektaklyje „Paryžiaus liepsna“.

Asmeninio albumo nuotr.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

ŠOKIS

– Buvau maža, energija trykštanti mergaitė. Tokia guvi, kad visi aplinkui „ant ausų stovėdavo“ (juokiasi). Mano tėvai nusprendė mano energiją nukreipti į šokius ir nuvedė mane į kolektyvą „Šokių pasaulis“, veikusį mano bendrojo lavinimo mokykloje. Esu nepaprastai laiminga, kad į jį pakliuvau. Iki šiol draugauju su savo grupės mergaitėmis, myliu kiekvieną iš mūsų septynetuko. Čia sutiktos pedagogės Tatjana Kapacina ir Olga Zacepina ne tik mokė mus šokti, bet ir įdiegė grožio supratimą, mokė kantrybės ir kitų puikių dalykų, kurie formavo mane kaip asmenybę. Baigusi aštuonias bendrojo lavinimo klases, rinkausi, kur mokytis toliau, – teatro mokykloje ar S.Lifario choreografijos koledže. Per stojamuosius mane pamatė S.Lifario choreografijos koledžo Liaudies choreografijos katedros vadovas Aleksandras Nesterovas ir pakvietė studijuoti jo vadovaujamoje katedroje. Pasitarusi su tėvais, sutikau, kad taip bus geriausia, nes pamaniau, kad šis pasirinkimas man atneš sėkmę.

Profesijos ypatumai – Kas sudėtingiausia profesionalaus šokėjo kelyje? – Rinkdamasis šią profesiją, turi suprasti, kad turi šį tą dėl jos paaukoti – savo sveikatą, laisvalaikį, asmeninį gyvenimą. Nesakau, kad šokėjai gyvena atsiskyrę, lyg vienuoliai kalnuose. Bet tenka susitaikyti, kad, jei tądien tau spektaklis, negali švęsti nei mamos, nei geriausio draugo gimtadienio, tenka praleisti šeimos šventes. Arba po vakarykštės repeticijos rytą skauda visą kūną, tačiau vėl ruošiesi į kitą repeticiją ir šoki užgniauždama skausmą. Gali pasitaikyti, kad tave kviečia į romantišką pasimatymą su pasivaikščiojimu po naktinį miestą, tačiau tu negali eiti, nes rytą suplanuota generalinė repeticija su orkestru. Tad eini namo miegoti, o draugai šauniai leidžia savaitgalį ir nesupranta, kad tau laisvadienis pirmadieniais (juokiasi). Supranti, kad negali nesitreniruoti ilgiau nei tas vienintelis pirmadienis, antraip negalėsi būti geros formos. O tai reiškia, kad tu repetuoji, šoki, treniruojiesi ir savaitgaliais. Žinoma, negali priaugti svorio, nes choreografija – pirmiausia

D.Verovkos tėvai – Tamara ir Aleksandras ir sesuo Anna.

estetika, grožis. Jei sustambėsi, neatrodysi estetiškai, o svarbiausia – gali traumuoti savo šokio partnerį. To negali sau leisti. Taigi lieka tik disciplina. Ir aš pati bijau patirti traumą, galinčią sukliudyti šokti, įgyvendinti savo svajones, atskleisti savo potencialą. Nesutinku su dažnai girdima fraze, kad šokėjoms karjerą gadina vaikai. Mano manymu, susilaukti vaiko – planuotas dviejų žmonių sprendimas. Jei pora nusprendė, kad nori vaikų, vadinasi jiems tai svarbu.

Jausmas, kad gal darau per mažai, manęs neapleidžia kiekvieną dieną. Baleto pasaulyje gausu pavyzdžių, kai balerinos susilaukia vieno, dviejų ar net trijų vaikų, o paskui greitai susigrąžina reikiamą fizinę formą ir išlieka ne tik garsiausių pasaulio scenų prima balerinomis, bet ir tampa nuostabiomis mamomis savo vaikams. – Balerinos gražios ne tik išore, bet ir vidumi. Kuo domitės laisvalaikiu? – Smagu girdėti, kad balerinos vertinamos ne tik už gražią išorę. Pokalbiuose dažnai

Asmeninio albumo nuotr.

išgirstu: „Oi, šokiai – tai ne profesija.“ Nejaugi? Ar žmonės žino, kad, studijuodami koledže, mes ne tik šokame, bet ir mokomės prancūzų kalbos, nes šios kalbos pagrindu sukurta visa klasikinio šokio terminija, taip pat baleto, teatro, muzikos, kostiumo istorijos, studijuojame muziką ir jos istoriją, kultūrologiją, scenografiją, pedagogiką, etnografiją ir kitus sudėtingus dalykus – taigi ne tik tai, kas susiję su judesių tobulinimu. Gal žmonėms atrodo, kad lengva tiksliai įsiminti dvi valandas trunkančio baleto šokio žingsnelius ir juos atlikti idealiai, muzikaliai, išraiškingai? Gaila, kad žmonių įsivaizdavimas, jog šokėjai – tik gražūs neišmanėliai, pagrįstas retais, bet tikrais pavyzdžiais (juokiasi). Taip būna, bet labai retai. Mes, baleto artistai, žiūrovams atiduodame viską, ką turime, ir už tai mokame brangiai. Šokėjas – tarsi indas, kurį reikia nuolat papildyti, kad būtų kuo dalytis. Knygos, filmai, baletai – iš to mes semiamės įkvėpimo ir pildomės naujų kūrybinių idėjų. – Kokių turite svajonių, planų? – Buvo planų. Buvo daug svajonių... Tai buvo iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, iki karo. Dabar aš noriu tik vieno: kad karas baigtųsi Ukrainos pergale ir kaip galima greičiau. 23

MUZIKA

XXIX J.Pakalnio ko n Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) kovo 28-ąją ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje balandžio 1–2 dienomis įvyko XXIX respublikinio Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkurso finalas.

Vidmantas BĖKŠA

Prie ištakų Klaipėda – miestas, turintis senas ir gilias grojimo pučiamaisiais muzikos instrumentais tradicijas. Praėjo beveik 100 metų, kai Stasys Šimkus 1923-iaisiais įkūrė Klaipėdos muzikos mokyklą – Memeler Konservatorium für Musik. 1924 m. iš Prahos S.Šimkus pasikvietė joje dėstyti garsų čekų nonetą, kurio nariai ne tik dirbo pedagoginį darbą, bet ir rengė koncertus, koncertuodavo kaip solistai. Koncertai buvo gausiai lankomi, kritikų ypač gerai vertinami, pats ansamblis vadintas „orkestru be dirigento, darančiu stebuklus“. 1926 m. į Klaipėdos muzikos mokyklą mokytis atvyko 14-metis jaunuolis Juozas Pakalnis. Direktorius S.Šimkus nukreipė jį mokytis groti fleita, užrašydamas trumpą charakteristiką: „Uolus, muzikalus, daugiau koncentracijos savy, daugiau gilintis į dvasios gyvenimą...“ J.Pakalnis tapo fleitininku virtuozu, kompozitoriumi, dirigentu, pedagogu. Jo muzikavimą ne vienas kritikas įvertino kaip europinio lygio. XX a. viduryje Lietuvoje pradėtas rengti Respublikinis aukštesniųjų muzikos, vidurinių meno ir kultūros mokyklų 24

Apdovanoti varinių pučiamųjų instrumentų grupės laureatai.

jaunųjų atlikėjų konkursas. Jame dalyvavo styginių, pučiamųjų, liaudies instrumentų, fortepijono, akordeono, dainavimo ir chorinio dirigavimo specialybių jaunieji atlikėjai. Ilgus metus entuziastingų pūtikų konkurso globėju, organizacinio komiteto pirmininku buvo pasaulinio lygio klarnetininkas virtuozas profesorius Algirdas Budrys. Beje, jis tapo ir prancūziškos grojimo klarnetu mokyklos Lietuvoje ambasadoriumi. Puoselėjant klaipėdietiškas grojimo pučiamaisiais instrumentais tradicijas, svarų indėlį įnešė ir gyvomis legendomis tapę mokytojai: trimitininkas V.Nemaniūnas ir trombonininkas J.Barakauskas. Jų mokiniai buvo nuolatiniai J.Pakalnio konkurso dalyviai, pasižymėję aukštu meniniu ir techniniu atlikimo lygiu. Kiekvienas jų paruošė daugiau nei po 70 aukštos klasės trimitininkų ir trombonininkų. 1990 m. šiam konkursui, kaip reikšmingam Lietuvos kultūros reiškiniui, suteikiamas J.Pakalnio vardas ir nuo tada jis

vadinamas Respublikiniu Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursu.

Dalyvių – arti šimto Nuo 1991 iki 2019 m. konkursas buvo rengiamas Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Jo organizavimu rūpinosi konservatorijos direktorius Kęstutis Bliujus. Šiandien daugelio talentingiausių ir garsiausių šalies atlikėjų, pedagogų, orkestrų artistų, grojančių pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais, vardai siejami su šiuo konkursu, o jauniesiems pūtikams jis tapo tramplinu į šalies muzikinės kultūros olimpą. Tai visos Lietuvos pūtikų atlikėjiškos kultūros pamatas. Tačiau konkursas ne tik puoselėja šalies atlikimo meno pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais tradicijas, bet ir atskleidžia silpnąsias bei stipriąsias atlikimo puses, spragas, problemas.

MUZIKA

o nkursas Klaipėdoje

Nerijaus Jankausko nuotr.

2019 m., atsižvelgiant į šiandieninius konkurso tikslus bei uždavinius, nutarta būsimus konkursus organizuoti vis kitoje mokymo įstaigoje. Traukiant burtus nustatytas Lietuvos menų gimnazijų, mokyklų, konservatorijų eiliškumas. Šios novatoriškos sistemos autorius ir iniciatorius – LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas profesorius dr. Robertas Beinaris. Tikslas – mažinti atskirtį, skatinti glaudesnį bendradarbiavimą, keistis informacija ir metodine-pedagogine patirtimi tarp šio tipo mokyklų. Taip pat siekiama spręsti vis labiau ryškėjančias netolygaus atlikėjų pučiamaisiais muzikos instrumentais specialybių balanso problemas: vienų specialybių perteklių, o kitų – trūkumą. Dar viena naujovė konkurse – visos mokyklos dalyvauja bendroje įskaitoje: skaičiuojamos atlikėjų pasiektos pergalės. Pirmąją vietą laimėjęs atlikėjas savo atstovaujamai mokyklai pelno tris taškus, antrosios vietos laureatas – du, trečiosios – vieną.

Šį kartą konkurso finale dalyvavo arti šimto jaunųjų atlikėjų iš Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos, Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos, Vilniaus J.Tallat-Kelpšos konservatorijos, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos, Šiaulių S.Sondeckio menų gimnazijos, Panevėžio V.Mikalausko menų gimnazijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos. Konkursui jaunuosius atlikėjus paruošė būrys talentingų ir nusipelniusių Lietuvos pedagogų. Konkurso dalyvių pasirodymus vertino autoritetinga komisija, sudaryta iš konkurse dalyvaujančių mokymo įstaigų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų metodinių grupių pirmininkų: medinių pučiamųjų – J.Janiukštienė, K.Bliujus, R.Jonaitis, D.Pocius, G.Vaznys, V.Žemaitis, V.Bėkša, A.Viduolis, varinių pučiamųjų – A.Baranauskas, V.Andriuškevičius, E.Miknius, mušamųjų instrumentų – lekt. S.Gailius, lekt.

T.Kulikauskas, A.Rekašius. Komisijų sekretorius – V.Jonušas, komisijų pirmininkas – LMTA prof. dr. R.Beinaris.

Pasirodė geriausiai Medinių pučiamųjų instrumentų grupėje konkurse dalyvavo 45 jaunieji atlikėjai. Fleitų grupėje profesionaliausiu, ryškiausiu, įtaigiausiu muzikavimu išsiskyrė Smiltė Asauskaitė (I grupė, I vieta, Kauno J.Naujalio muzikos gimnazija, mokyt. A.Lukoševičiūtė), Brigita Beinarytė (IV grupė, I vieta ir specialusis prizas „Už profesionaliausią pasirodymą“, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. U.Čaplikaitė ), Indrė Karbauskaitė (IV grupė, II vieta ir specialusis prizas „Už muzikaliausią pasirodymą“, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazija, mokyt. GKochanskaitė). ► 25

MUZIKA

XXIX respublikinio Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkurso akimirkos.

MUZIKA

Nerijaus Jankausko ir Vaivos Marozienės nuotr.

MUZIKA

Medinių pučiamųjų instrumentų grupės laureatai su konkurso organizatoriais ir vertinimo komisija.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Klarnetų grupėje geriausiai pasirodė Amelija Lapinskaitė (III grupė, I vieta ir vertinimo komisijos pirmininko specialusis prizas, Kauno J.Naujalio muzikos gimnazija, mokyt. V.Žemaitis). Fagotų grupėje pirmos vietos laureatu netapo niekas. Antrąsias vietas laimėjo Daugirdas Rožnys (I grupė, Kauno J.Naujalio muzikos gimnazija, mokyt. T.Girskis) ir Deimantas Laurinavičius (II grupė, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. D.Stoskeliūnas). Saksofonų grupėje nugalėjo Gabrielius Martinez Martin (I grupė, I vieta ir specialusis prizas „Jauniausiam konkurso dalyviui“ (8 metai), Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. G.Mockus) ir Rūtenis Žičkus (I grupė, I vieta, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazija, mokyt. R.Vizgaudis). Varinių pučiamųjų grupėje varžėsi 30 jaunųjų atlikėjų. Valtornų grupėje pirmoji vieta nebuvo skirta. Antrąją vietą laimėjo Jurgis Užpalis (Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. V.Vidzbelis).

Eufonijų grupėje laurus nuskynė Jovita Kasperavičiūtė (III grupė, I vieta, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. A.Ladyga). Trimitų grupėje geriausiai pasirodė Gustė Bažanovaitė (I grupė, I vieta ir specialusis prizas „Už geriausiai atliktą privalomą kūrinį“, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. A.Baranauskas), Vytautas Grubliauskas (II grupė, II vieta, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazija, mokyt. Z.Šimkus), Eimis Petkus (III grupė, I vieta, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. A.Baranauskas), Justas Drakšas (IV grupė, II vieta ir specialusis prizas „Už techniškiausią atlikimą“, Šiaulių S.Sondeckio menų gimnazija, mokyt. Z.Drakšas).

◄ Obojų grupėje triumfavo Laurynas Beinaris (I grupė, I vieta, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. R.Gerasimovas), Varvara Jagodnickaja (III grupė, I vieta ir specialusis prizas „Už techniškiausią atlikimą“, Kauno J.Gruodžio konservatorija, mokyt. R.Beinaris), Marija Šumskaitė (IV grupė, I vieta, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. R.Gerasimovas).

Daugelio talentingiausių ir garsiausių šalies atlikėjų, pedagogų, orkestrų artistų, grojančių pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais, vardai siejami su šiuo konkursu, o jauniesiems pūtikams jis tapo tramplinu į šalies muzikinės kultūros olimpą. 28

Net keturios pirmos vietos Kornetų grupė liko be pirmos vietos, tačiau Vaiva Bilevičiūtė laimėjo II vietą (IV grupė,

MUZIKA

Panevėžio V.Mikalausko menų gimnazija, mokyt. S.Buitvydas). Trombonų grupėje – dėmesio! – net keturios pirmos vietos! Jaunieji trombonininkai pademonstravo itin aukštą meistriškumo lygį ir tapo tikra sensacija varinių pučiamųjų grupėje. Tai – Ąžuolas Baronas (I grupė, I vieta, Panevėžio V.Mikalausko menų gimnazija, mokyt. M.Bražas), Adrijus Alminas (IV grupė, I vieta ir specialusis prizas „Už geriausiai atliktą kantileninę pjesę“, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija, mokyt. E.Miknius), Benas Pocevičius (IV grupė, I vieta, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija, mokyt. E.Miknius), Nojus Vaupšas (bosinis trombonas, IV grupė, I vieta, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija, mokyt. E.Miknius). Tūba geriausiai pagrojo Laurynas Dobilevičius (II grupė, I vieta, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. A.Ladyga). Mušamųjų instrumentų grupėje konkuravo penki atlikėjai. Pirmos vietos laureate tapo Kamilė Paulauskaitė (III grupė, Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokyt. Z.Bagavičius). Tai Lietuvos geriausieji iš geriausiųjų, tačiau ne mažiau pagarbos ir dėmesio nusipelno visi konkurso dalyviai.

Mušamųjų instrumentų grupės laureatai.

Ačiū visiems jauniesiems atlikėjams, jų mokytojams ir koncertmeisteriams už nepakartojamas muzikines akimirkas ir neišdildomus įspūdžius šioje muzikos fiestoje. Taip pat J.Pakalnio konkurso organizacinė grupė už visą organizacinį procesą dėkinga LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrai, jos vedėjui prof. dr. R.Beinariui, konkurso partnerei Kauno J.Gruodžio konservatorijai, jos direktoriui K.Bliujui, konkurso rėmėjams – LR švieti-

Nugalėtojų laukė apdovanojimai.

mo ir mokslo ministerijai, Klaipėdos miesto savivaldybei. Nuoširdžiausia padėka Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos direktoriui Gintautui Misiukevičiui, direktoriaus pavaduotojoms Giedrai Jonušaitei ir Jūratei Kavaliauskienei, projektų vadovei Loretai Dargužienei, dailės mokytojai Žanai Vilks, gimnazijos pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų metodinės grupės mokytojams. Daugiau apie konkursą ir jo rezultatus – www.balsiogimnazija.lt.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Visvaldo Jonušo nuotr.

DAILĖ

Kaligrafija be k Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje paskutinę kovo dieną buvo atidaryta žymaus Lietuvos grafiko Alberto Gursko kaligrafijos paroda „Tekstai Lietuvai“, veikusi iki balandžio 27-osios.

A.Gurskas. Iš kaligrafijos ciklo „Tekstai Lietuvai“.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Dėstytojas ir mokytojas Parodą organizavo VšĮ „Prof. A.Kliševičiaus kaligrafijos ir rašto meno mokykla“. Šiemet visos šios mokyklos veiklos (kaligrafijos parodos Lietuvoje ir Suomijoje, A.Gursko parodos bei kūrybos albumo pristatymas ir kt.) yra skiriamos pirmajai Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodai – ji buvo surengta uostamiestyje prieš tris dešimtmečius, 1992aisiais. Svarbiausias parodos iniciatorius tuomet buvo Algis Kliševičius (1950–2008), o jo buvęs dėstytojas, mokytojas A.Gurskas palaikė šią idėją, pritarė jai ir pats parodoje dalyvavo. Ilgametis Vilniaus dailės akademijos (VDA) profesorius A.Gurskas savo kūrybos kelyje atsiskleidė ne tik kaip pedagogas iš didžiosios raidės. Jo kūryba aprėpia įvairias sritis – grafikos, ekslibriso, plakato, logotipų, lietuviškų herbų. Tačiau ypatinga vieta joje tenka kaligrafijai. Profesorius yra pripažintas lietuviškosios kaligrafijos mokyklos kūrėjas ir puoselėtojas. Didžioji dalis šiandien kaligrafiją kuriančių dailininkų buvo jo mokiniai arba pasekėjai plačiąja tų žodžių prasme, net jei jų kuriamo rašto meno pobūdis iš pirmo žvilgsnio atrodo kitoks. Tuo, ką pats gavo dailės studijose iš puikių mokytojų – Antano Kučo (1909– 1989) ir Juozo Galkaus, kurių pastangomis VDA buvo pradėti dėstyti šrifto ir kaligrafijos pagrindai, A.Gurskas dosniai dalijosi su savo studentais. Parodos anotacijoje minimi tik keli iš jų: A.Kliševičius, Rimvydas Kepežinskas, Aušra Lisauskienė, Zita Inčirauskienė, Ieva Babilaitė, Virginija Kalinauskaitė. Dar sunkiau būtų išvardyti mokinių mokinius. Be kitų A.Gursko nuopelnų, reikia paminėti ir didžiulį darbą, kurį jis atliko, kartu su kitais kurdamas pirmąjį lituanistinį kompiuterinį šriftą „Palemonas“. Profeso-

DAILĖ

konkurencijos rius taip pat aktyviai dalyvauja bendrose parodose ir rengia personalines rašto meno parodas, o jo kūrinių yra ir Lietuvos, ir kitų šalių muziejuose. Jis yra parengęs vadovėlį „Šrifto ir kaligrafijos pagrindai“ (2006), kuris 2010 m. buvo išverstas ir į anglų kalbą. 2020 m. prof. A.Gurskas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Vienijo entuziastus Kai žengi į kaligrafijos teritorijas, pamatai, koks išties nedidelis pasaulis. Kartu suvoki

ir koks nedidelis lietuvių kaligrafų ratas ir kaip jame visi vienas su kitu susiję: mokytojai ir mokiniai, kolegos, bendraminčiai, tiesiog entuziastai, vienijami ištikimybės rašto menui. Manau, kad ir Klaipėdoje vykusios kaligrafijos parodos žymiai prisidėjo prie rašto meno sklaidos šalyje ir šioje srityje dirbančių kūrėjų vienijimo. Pirmoji, 1992 m. surengta paroda buvo spontaniška, ant bangos. Ir organizatoriai (kuratorius A.Kliševičius), ir dalyviai buvo kupini entuziazmo. Ir drąsos. Surengti respublikinę (tuo metu šalies parodos taip vadintos dar iš inercijos) kaligrafijos, keisto ir paslaptingo, daugumai paribio meno, parodą Klaipėdoje? Iš tikrųjų į

uostamiestyje kūrusių kaligrafų iniciatyvą pradėti rengti tokias parodas buvo žvelgiama skeptiškai, tarsi tai galėjo būti tik stipraus centro prerogatyva. Kur jau ten „provincijai“. Pirmojoje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje, atidarytoje Klaipėdos dailės parodų rūmuose, buvo galima pamatyti visų tuo metu kaligrafijos srityje kūrusių lietuvių dailininkų darbus: ir patyrusių šrifto meistrų (A.Kučo, A.Gursko, J.Varno, A.Kliševičiaus, Mindaugo Petrulio, kuris kūrė visų respublikinių šrifto ir kaligrafijos parodų ekspozicijas), ir tik pradedančiųjų, taip pat studentų kūrinius. Iš viso dalyvavo 18 autorių. ►

DAILĖ

◄ Keli iš Vilniaus ir kitų šalies miestų,

dauguma – klaipėdiečiai, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (dab. VDA Klaipėdos fakultetas) dėstytojai ir auklėtiniai.

Joks avangardas Pirmoji visos šalies mastu surengta šrifto ir kaligrafijos paroda sulaukė didelio visuomenės dėmesio, nors, tiesą sakant, kaligrafijai dėmesio niekada nestigo ir nestinga. Tačiau patys dalyviai pasigedo profesionalaus įvertinimo, išsamesnių recenzijų, didesnio atgarsio šalies mastu. Po parodos buvo įsteigta Lietuvos šriftininkų draugija, kuri vilčių nepateisino. Galbūt turėjo įtakos atstumas tarp centro ir pajūrio – jo buvimą daugelis jutome ir tiesiogine, ir perkeltine to žodžio prasme. Antra vertus, smagu priminti, kad klaipėdiečių (A.Kliševičiaus, M.Petrulio, Lidijos 32

Skačkauskaitės ir kitų) kaligrafijos darbai tuomet buvo pavadinti avangardiniais, nors tai, kaip kūrė uostamiesčio kaligrafai XX a. 10-ojo deš. pradžioje, nebuvo joks avangardas: tiesiog jie vieni pirmųjų pas mus išbandė ir įtvirtino naujas technikas, įrankius, medžiagas, kurios žymiai keitė rašto meno raišką. Akivaizdu, kad minint pirmosios šrifto ir kaligrafijos parodos jubiliejų, nieko negalėjo būti geriau kaip A.Gursko kūrybos pristatymas. Būtų puiku, jei jį šiemet pratęstų ir A.Kliševičiaus kaligrafijos darbų paroda, o pastarąją – ir likusių 16-os pirmosios parodos dalyvių kūrybos pristatymai.

Tekstai Lietuvai Grįžkime prie „Tekstų Lietuvai“. Skambės paradoksaliai, tačiau tokią gyvą kaligrafinę autentiką vienoje vietoje šiandien retai bepamatysi. Eksponuoti dvidešimt šeši lakštai,

kuriuose ranka (!) išrašyti įvairūs rašytojų, poetų, filosofų, kitų kultūros žmonių tekstai. Vieni gerai žinomi, kiti mažiau girdėti. Tikrai stebina ir kelia pagarbą labai platus profesoriaus akiratis, cituojamų autorių ir interesų spektras: Juozas Brazaitis, Sigitas Geda, Algirdas Julius Greimas, Libertas Klimka, Vytautas Mačernis, Juozas Miltinis, Salomėja Nėris, Violeta Palčinskaitė, Sigitas Parulskis, Algirdas Patackas, Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė, Kazimieras Saja, Rimvydas Stankevičius, Rapolas Šaltenis, Renata Šerelytė, Vanda Zaborskaitė. Taip pat randame Vasilijaus Kandinskio, Immanuelio Kanto, Josepho Ratzingerio, kaligrafo Oldricho Menharto minčių. Tekstų pasirinkimas toli gražu nėra formalus aktualijų ieškojimas. Ne veltui prof. Algirdas Andrijauskas, rašydamas apie A.Gursko kaligrafiją, daug vietos skyrė dailininko asmenybei. Jis atkreipė dėmesį, kad A.Gurskas priklauso tvirtų etinių principų mūsų kultūros ir meno atstovų kartai, į jai būdingą „patriarchalinėje

DAILĖ

valstietiškoje šeimoje įskiepytą tvirtumą, sąžiningumą, santūrumą, darbštumą, nuoširdaus bendravimo paprastumą“ (Andrijauskas A., Lietuvių kaligrafijos patriarcho Alberto Gursko kūrybos savitumas, Logos, 2018). Tai patvirtina kaligrafijoje deklaruojami tekstai. Galiu tik dėkoti likimui, kad savo profesinės veiklos kelyje turėjau garbės bendrauti su gerbiamu profesoriumi ir galėjau pažinti tokią išskirtinę mūsų laikams asmenybę.

Tiesiog menas A.Gursko parodoje „Tekstai Lietuvai“ pristatyta ir tradicinė, ir kartu moderni kaligrafija. Ji efemeriška ir grakšti, tobula formų, vizualių ir prasminių akcentų dermėmis, lakšto plokštumos užpildymu ir neužpildymu. Žvelgdamas į baltame popieriuje vedžiojamas linijas, kurios virsta minkštų, kampuotų, stabilių, kintančių rai-

džių, žodžių, eilučių, posmų įvairove, arba stebėdamas popieriaus paviršiumi pulsuojančias plonas, storas, nykstančias linijas ir netikėtai išgirsdamas paviršiumi judančio rašymo įrankio nebylų garsą, suvoki, kad jau esi pakliuvęs ir valdomas kaligrafijos magijos. Kaligrafijos darbai net ir nelabai eksponavimui palankioje erdvėje sukūrė ypatingą atmosferą. Kaip kiekviename lakšte rašto ženklai, raidės, tarsi gyvos dalelės, jungiasi į skirtingas tekstų, žodžių, eilučių konstruktus, taip ir tų baltų lakštų stačiakampiai jungėsi į vieną bendro dažnio, tačiau skirtingų subtilių tonacijų ir vibracijų visumą. Prof. A.Gurskas yra pasakęs žodžius, kurie nuskamba ir kaip jo kūrybinis kredo ir nukreipia, kokia linkme turėtume eiti, gilindamiesi į dailininko kūrybos esmę: „Stebėti visumą, o ne gilintis į detales. Visada veikti drąsiai, bet su protu. Svarbu ne tai, kas ir kaip parašyta ar pasakyta, o tai, kas neparašyta ar nepasakyta“ (Logos, 2018).

Susidūrus su tokio lygio kaligrafija, visiškai beprasmis tampa manipuliavimas sąvokomis „klasika“, „tradicija“, „modernumas“. Tai tiesiog menas. Prof. A.Gursko kaligrafinę kūrybą yra aptarę ir analizavę daugelis autorių. Papildyti tai galime savo pojūčiais, mintimis, kurias kelia gražaus rašo menas, atrodo, toks paprastas (nes visi mokame rašyti), tačiau taip iš rankų išslystantis, bandant jį apibūdinti. Kiekvieno pojūčiai, emocijos, vertinimai bus skirtingi, todėl ir vertingi. Viena akivaizdu, kad, susidūrus su tokio lygio kaligrafija, visiškai beprasmis tampa manipuliavimas sąvokomis „klasika“, „tradicija“, „modernumas“. Tai tiesiog menas. 33

ŠIUOLAIKINIS MENAS

T.Daukša: šis gyvenimas yra tai, ką verta ginti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki balandžio pabaigos veikia jaunosios kartos menininko Tomo Daukšos paroda „Laimės švieselės“. Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Parodos metu besisukančios disko švieselės nusispalvino mėlyna ir geltona – Ukrainos vėliavos – spalvomis. T.Daukša pasidalijo mintimis apie naujausią savo kūrinį, jo atsiradimo aplinkybes, asmeninį santykį su gamta ir menininko vaidmenį visuomenėje kritiniu laikotarpiu. 34

Skaistė MARČIENĖ

Žiūros taškas – Tomai, pirmą kartą jūsų kūrinys „Laimės švieselės“ pristatytas 2020-aisiais Rygos miesto Avoti rajone Šiuolaikinio meno centro Vilniuje, „Kim?“ šiuolaikinio meno centro Rygoje ir Talino kunsthalės organizuotame šiuolaikinio meno projekte „Džiaugsmo istorija, 4-oji dalis“. 2022-ųjų pradžioje instaliacija įkurdinta LNDM P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Kaip pasikeitė kūrinys nuo, sakykime, pradinio varianto? – Kūrinys pildosi, auga ir keičiasi. P.Domšaičio galerijoje visi elementai susijungė į vieną vietą. Mažesnės apimties instaliacijoje dažniausiai akis įsižiūri į pavienį objektą, didesnės apimties kūrinyje žiūros taškas paveikus masyvumui, mažiau svarbus atskiras objektas, veikia visa grupė. Žiūros taškas priklauso ir nuo konteksto. Rygoje kūrinys eksponuotas uždarame angare, ten žmonės perkeldavo vakarėlius. Ir taip tarsi įgavo prasmės disko lemputės. P.Domšaičio galerijoje jos vakarėlio pojūčio negeneravo, kūrė kitokias reikšmes – žvaigždėtą dangų, vandenyną, šviesų tapybą. Daug lėmė ir pro langus matomi žali kiemeliai bei ekspozicinės erdvės parketas.

Ekologinis diskursas – „Laimės švieselėse“ persvarstote ekologijos temą, tvarumą ir perteklių. Jūsų pastangos sukurti tvarų kūrinį tarsi bergždžios. Bebrų nugraužti pagaliai surišti augalinio pluošto suyrančiomis virvelėmis. Erdvėje daug išsiraičiusių elektros laidų, ilgintuvą, o LED lemputės, kažkada buvusios nepasiekiama inovacija, šiandien tapo kone pagrindiniu šviesos šaltiniu, visiškai panaikina nuorodą į ekologiją. Taigi iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas, tačiau jis vis dėlto kelia svarbius ir aktualius klausimus, ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos. Kiek pačiam svarbi ekologija? – Šioje parodoje ekologija yra viena iš temų, nebuvo pagrindinė, bet tapo dominuojanti. Pagrindinė tema – sunkiau artikuliuojama, kilo iš ieškojimo ir tyrinėjimo džiaugsmo. Viskas prasidėjo nuo to, kad atradome didelę bebrų buveinę su nugraužtomis vinkšnomis ir iškastais kanalais. Atrodo, atsiduri žmogui neįžengiamoje stebuklinėje erdvėje. Prasibrauni pro krūmynus ir pamatai kitokio gyvenimo oazę. Ta vieta tampa gana mistiška, gali pradėti aiškintis pasaulio raidos etapus, susikūrimo mitus. Pradėjau galvoti apie medžiagas, apie pačią prieigą kaip naujo darbo sukūrimą. Tada atsirado augalinio pluošto virvės, antrą ar ►

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Skaistės Marčienės nuotr.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

T.Daukša. Laimės švieselės. 2022.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ trečią kartą naudoti elektros instaliacijos elementai. Ekologijos tema išniro ir tarsi pradėjo prieštarauti įsuktai disko lemputei, kuri yra antiekologiška. Atsirado priešprieša ir ekologinis diskursas, kuris viešajame kalbėjime apie darbą pradėjo dominuoti. Labai įdomu. Tai patvirtina, kurios temos šiandien yra visuomenei aktualesnės arba plėtojamos, dažniau gvildenamos. Gali būti, kad dabar vėl viskas pasikeis, nes ekologija tarsi užmirštama. Dėl karo Ukrainoje atleidžiami kai kurie ekologiniai suvaržymai žemės ūkyje, kad daugiau dirbamos žemės galėtų būti užsėjama, kad būtų kompensuojamas grūdų trūkumas. Gali būti, kad vėl tas diskursas keisis, galbūt ekologija nueis į antrą ar trečią planą.

Karo prieangis – Po parodos atidarymo praėjus mėnesiui – Rusijai užpuolus Ukrainą, instaliacija transformavosi, t. y. disko lemputes pakeitė mėlyna ir geltona šviesos. Gegužę paroda persikels į LNDM Radvilų rūmų dailės muziejų. Kodėl

Vizitinė kortelė Tomas Daukša (gim. 1988 m. Palangoje) – jaunosios kartos menininkas. 2014 m. baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2019 m. VDA įgijo daktaro laipsnį. Nuo 2009 m. aktyviai dalyvauja parodose. Kūryboje domisi įvairių sistemų ir jų elementų ryšiais. Menininkas arba pats kuria, arba stebi jau esamas sistemas – elektronines, biologines ir bendruomenines. Su mokslininko atsidavimu jis dokumentuoja jose vykstančius reiškinius, kuria modelius ir maketus, eksperimentuoja su fizikiniais reiškiniais – garsu ir šviesa. Pradėjęs nuo tapybos studijų, T.Daukša praplėtė savo kuriamų darbų spektrą ir savo tyrimus pateikia įvairiomis formomis: meniniais artefaktais – skulptūromis, tapybos darbais, instaliacijomis, fotografine dokumentacija, schemomis. Nepaisant moksline logika paremtų tyrimo metodų, menininkas daug dėmesio skiria darbų vizualumui – tūriams ir formoms, proporcijoms, medžiagiškumui, erdvės organizacijai. Jo kūriniuose dera estetiška, įtaigi, patraukli forma ir konceptualus turinys.

nusprendėte solidarizuotis su Ukraina ir kiek šį aktą tęsite? – Jaučiau, kad kažką reikia daryti. Kartu suvokiau, kad nieko daug padaryti negaliu. Tad pakeičiau instaliacijos švieseles į mėlynas ir geltonas. Tai tik simbolinis veiksmas, bet simbolinis veiksmas geriau nei jokio veiksmo. Galbūt ir simboliniai veiksmai gali nuvesti kažko konkretaus ir apčiuopiamo link. Bent jau parodai poziciją. Jei daugiau žmonių parodo poziciją, galbūt tai pradeda kažką reikšti. Iš kitos pusės, kaip menininkas aš nemėgstu politizuoto meno. Politikos apraiškos mene, net jei yra tos, kurias aš pats palaikyčiau, pačiam būna neskanios, kokčios. Kognityvinis disonansas. Į įvykius, šiuo metu vykstančius Ukrainoje, reagavau ne kaip menininkas, o tiesiog kaip žmogus. Į Radvilų rūmų dailės muziejų grįš disko lemputės. Pozicija išsakyta, veiksmas atliktas, man nesinori rinkti asmeninius kreditus tragedijos sąskaita. Kol pas mus nėra aktyvaus karo ir, tikiuosi, jo ir nebus, mūsų gyvenimas turi vykti kiek tai įmanoma. Nes būtent šis gyvenimas ir yra tai, ką verta ginti.

Bebrai – gamtos atkūrėjai – Pasikalbėkime apie bebrus. Kaip atsirado bebrai jūsų kūryboje? – Bebrai – puikūs gyvūnai. Tekdavo su jais susidurti nuo vaikystės. Pirmą kartą bebrų namelį pamačiau prie molduobės. Tai vieta prie Palangos, kur anksčiau kasdavo molį. Iš iškasto molio Palangoje pastatė bažnyčią ir kitus pastatus. Šalia esančiuose tvenkiniuose gyveno bebrai, buvo didelis jų namelis. Su tėčiu tuose tvenkiniuose žvejodavome. Žiemą po ledu būdavo matyti bebrų paliktos šakos, nuo bebrų plaukiojimo sklisdavo burbulai. Buvo labai įdomu, bebrai – mistiniai gyvūnai, bet tada neteko gyvai jų sutikti. Tik rasdavau jų buvimo žymes – takus, namelį, nugraužtus pagalius. Vėliau bebrus gyvai pamačiau Šventosios upėje. Žvejodamas dažnai matydavau. Sėdi, ramiai lauki, kol užkibs, bebras ant nugaros nuplaukia į lėtesnę srovę, žaidžia, matai, kaip nardo. Priplaukia iš nugaros ir, uodega pliaukštelėdamas į vandenį, gąsdina. Menininkė Aurelija Maknytė apie bebrus yra sakiusi, kad jie yra tarsi partizanai, kurie

grąžina gamtai tam tikras zonas, pavyzdžiui, atgaivina melioruotas vietas. Ši mintis padarė didelį įspūdį.

...Kenkėjai ir personažai – Instaliaciją „Laimės švieselės“ praplečia literatūrinis kūrinys – gamtininko Selemono Paltanavičiaus vaikams skirta knyga „Bebriukų metai“ (2019). Joje pasakojama apie bebrų šeimą, jų trobelę ir gyvenamąją aplinką, kaimynus. Taip įvedėte vaikiškumo, žaismės elementų?

Pozicija išsakyta, veiksmas atliktas, man nesinori rinkti asmeninius kreditus tragedijos sąskaita. – Mano kūryboje žaidimas ir tyrinėjimas – labai svarbios grandys. Gana rimtas žaidimas, parodų ašis. Kadangi pagaliai apdoroti bebrų, ne mano, todėl norėjosi, kad ir tekstas būtų ne mano ir net ne specialiai man rašytas, o būtų pritaikytas. Per tekstą galima pažinti gamtininko poziciją. Vis susiduriu su faktu, kad žmonės visiškai nieko nežino apie bebrus. Esu ne kartą įsivėlęs į ginčą su tais, kurie teigė, kad bebrai minta žuvimi, o pagalius graužia šiaip sau, nameliams arba užtvankoms statyti. Tai yra netiesa. Bebrai žuvies neėda, jie yra graužikai. Bet aš kaip menininkas niekam negaliu to įrodyti. Manau, žmonėms sužinoti apie bebrus naudinga, galų gale gal baigtųsi nesusipratimai, išaiškėtų, ką tas bebras gamtoje veikia. Kol kas supratimas apie bebrą svyruoja tarp kenkėjo, piktybiškai graužiančio medžius, ir kenkėjo, mintančio žuvimi. Abi versijos neteisingos. – Jūsų kūryba išsiskiria gamtiniu aspektu. – Taip, mano kūrybinėje praktikoje daug spekuliatyvių sąsajų su gyvąja gamta. Gamta ir gyvūnai įdomiau už žmonių kasdienybę, socialinius santykius. Pastarieji atsitinka ar įvyksta. O apie gamtą galvoji. Kaip mažiausiai mėgstamus gyvūnus galėčiau įvardyti šimpanzes ir delfinus, mat jie panašiausi į žmones.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Menininkas T.Daukša, prasidėjus karui Ukrainoje, pakeitė P.Domšaičio galerijoje eksponuojamos savo instaliacijos švieseles į mėlynas ir geltonas. Anot jo, tai tik simbolinis veiksmas, bet simbolinis veiksmas geriau nei jokio veiksmo. Skaistės Marčienės nuotr.

FOTOGRAFIJA

Pratisų stebėji m Stebėjimas fotomenininko Remigijaus Treigio kūryboje – ne Talpūs mintims mažiau svarbi kūrybinio proceso dalis, nei vaizdo fiksavimas Kita Remigijaus darbų kategorija ar fotografijos lakšto atspaudimas. Ko gero, jis ilgiausiai užpriskirtina labiau įprastiems fotografijoje atvejams – kai realybė pažadina trunka ir panašiausias į meditatyvų buvimą ne tik su regima autorinę mintį ir inspiruoja tolesniems tikrove, bet ir su savimi. Kitaip vargu ar būtų įmanoma. Juk sprendimams. Pastaraisiais momentais stebėjimas – jutimais grįstas suvokimas, reikalaujantis laiko, o idėjos išeities tašku tapdavo tikroviškas vaizdas. Nesvarbu, kad vėliau juo ir vėl neretai ir koreguojantis ar iš esmės keičiantis akimis sekamo būdavo manipuliuojama, siekiant jam reiškinio prasmę. Būtent apie tai – stebėjimus ir suvokimus, suteikti meninę, nuo realybės nutolusią išraišką ir kartu – autoriaus emocinę vaizdų priklausomybę nuo reikšmių ir atvirkščiai – autorius iškrovą. Remigijaus kūriniai visuomet svarstė naujausioje savo fotografijų parodoje „Peizažo stebėlabai glaudžiai susiję su jo fizine erdjimas ir nieko čia daugiau nėra“, Baroti galerijoje Klaipėdoje ve – artima aplinka ar vieta, kurioje jis atsidurdavo trumpam, bet abiem atvejais veikusioje kovo 18 – balandžio 20 dienomis.

Danguolė RUŠKIENĖ

Kūrinio vertė Neskuba ir atsidėjimas lemia tai, kad Remigijus yra vienas iš neproduktyviausių menininkų. Paprastai per metus jis sukuria vos kelis darbus. Šiame nuolatinio bėgimo, skaitmenizuotame amžiuje tai jau išskirtinumas, lyg ir savaime suteikiantis kūriniui vertę, o Remigijaus atveju – dar ir žymintis kokybę. Jo fotografija kaip vynas – juo ilgiau brandinama, tuo sodresnio skonio ir, žinoma, brangesnė. Šiuo atveju kalbama ne apie materialią kūrinio vertę, bet apie kainą, kurią sumoka pats autorius. O ji – ilgų stebėjimų ir suvokimų virtinės, kurių tik nedidelė dalis nugula dvimatėje plokštumoje ir dar mažiau pakliūva pas suvokėjus. Laiko netaupumo faktą liudija ir tas momentas, kad autorius į tą pačią vietą, prie to paties objekto prireikus sugrįžta ne vieną kartą. Tai gali nutikti kitą dieną, savaitę, mėnesį ar praėjus pusmečiui. Ir visa tai tik 40

dėl to, kad ne visuomet iš karto aptinkama tai, kas kurį laiką nešiota mintyse, – vidinių jausenų, nusiteikimų ir emocijų vizualinė išraiška. Dėl to tekdavo išlaukti reikiamo paros meto, užslenkančio rūko, aštrius objektų kontūrus prigesinančios lijundros ar kitos aplinkybės, būtinos atitinkamam išsisakymui. Šis procesas gana imlus netikėtumams, nes kartais tiesiog iš pasąmonės išnerdavo ir į realybę integruodavosi kažkokie tolimi vaizdiniai, primenantys asmeninius potyrius ar tiesiog užmirštą mintį. Ir kai tai įvykdavo, belikdavo užfiksuoti. Šiais atvejais tikrovė netapdavo inspiracijų šaltiniu, ji tik atliepdavo autoriaus mintis. Realybės vaizdas Remigijaus fotografijoje ir tada būdavo stipriai koreguojamas – kartais tikrovę prigesinant ar priešingai – suaktyvinant jos pilkumą kitų spalvų tonais, įbrėžimais pažeidžiant paviršių, kai kur formuojant nugrimzdimo efektą – raibulius ir pan. Neretai užfiksuotas vaizdas būdavo taip stipriai paveikiamas, kad jį būdavo sunku identifikuoti, juo labiau – susieti su konkrečia vieta ir laiku. Tačiau tokioje fotografijoje itin išryškėdavo autoriaus formuojama atmosfera ir asmeniniai nusiteikimai.

kontaktuodavo tiesiogiai. Bet kuriuo atveju fotografijų lakštai, kuriuos jis pateikdavo žiūrovams, būdavo išgryninti prasmės požiūriu, prisodrinti laiko, pojūčių ir emocijų. Talpūs mintims ir gana kuklūs formos bei turinio požiūriu. Gebėjimas ilgus apmąstymus pateikti kompaktiškais vizualiais apibendrinimais visuomet buvo skiriamasis Remigijaus kūrybos bruožas. Neskuba, savotiškas tikrovės prisijaukinimas ar objekto įsisąmoninimas, tarsi atspindys drumzliname vandenyje, išsiskleisdavo jo fotografijoje. Ir tapdavo savotiškomis individualių jausenų bei realybės samplaikomis. Būtent tai buvome įpratę matyti ankstesnėje Remigijaus kūryboje. Kiek kitaip viskas klostosi dabar, naujausiuose jo darbuose. Kūrinių ciklas „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“ – atsitraukimas nuo įprastos fotografinės raiškos. Naujų įrankių pasirinkimas Remigijui ne naujiena. Jo asmeninės kūrybos kolekcijoje – ne vienas tapybos darbas. Tačiau dabartinis kūrinių ciklas – nei fotografija, nei tapyba ir kartu – ir viena, ir kita. Ir nors dabar autoriaus pasirenkamų raiškų rinkinys nėra jokia naujovė – jau kuris laikas naudojama ir kitų menininkų, jo kūrybos kontekste tai atrodo gana gaiviai. ►

FOTOGRAFIJA

i mų suvokimai

FOTOGRAFIJA

R.Treigys. Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra. 2020–2022. Sidabro želatinos fotopopierius, grafitinis pieštukas, akriliniai dažai.

FOTOGRAFIJA

Vedžioja ranka ◄ Šiandieninio kūrinio idėjos išeities taškas Remigijui jau įprastas – pirmiausia vaizdas užgimsta autoriaus mintyse. Tačiau, skirtingai nei anksčiau, dabar jau neieškoma jo atitikmens realybėje, juolab tikrovėje nesižvalgoma naujų inspiracijų. Dabartiniai Remigijaus kūriniai neturi jokio ryšio su realiu gyvenimu. Vienintelis sąlyčio taškas su aplinka – iš jos gaunama šviesa, kurios veikiama fotochemija sukuria vaizdą fotopopieriuje. Bet ir šviesa čia ne vienoda. Kartais – tiesioginė, lauko sąlygomis, o kartais – studijinis apšvietimas. Nuo jos pasirinkimo kinta juodos tankis, kartu ir minties svoris, taip pat ir atsirandančių sąvokų prasmės. Tai, ką anksčiau atlikdavo optika, dabar autorius vedžioja ranka. Procesas šiek tiek primena akvarelės liejimą, tik čia „liejamas“ ryškalas, kuris šviesoje iš karto tamsėja. Priklausomai nuo to, natūrali tai šviesa ar dirbtinė, išgaunami skirtingi efektai. Čia nėra nei akivaizdžių potėpių, nei faktūrų, visi gyliai ir iškilimai išgaunami tik padedant šviesai. Kartais autorius kūrinio paviršių itin gausiai ištapo akriliniais dažais ir tada fotopopierius aptinkamas tik vietomis, užuominą į fotografiją paliekant giluminiuose kūrinio sluoksniuose. Kur kas dažniau kuriamas vaizdas koreguojamas grafitiniu pieštuku, o kartais formuojami itin aktyvūs

subraižymai fotoemulsijoje – savotiškas glotnaus paviršiaus struktūros naikinimas. Pasirinkus tokį sprendimą, vaizdo sukūrimo kelias gerokai sutrumpėja – realybė aplenkiama, o pirmavaizdis randasi tiesiai iš apmąstymų. Panašu, kad dabar jokios atramos į tikrovę nebereikia. Viskas dėliojama vadovaujantis vien intuicija. Kad iš(si) reikštų, autoriui nebereikalingas atitikmuo tikrame gyvenime, savo vidinio pasaulio vaizdinius jis konstruoja pats. Ir nors įdėmiau stebimi ne išoriniai, o vidiniai procesai, ryšys su aplinka atrodo kaip niekad stiprus. Turbūt tai ir lemia, kad kiekvienas Remigijaus darbas – be galo talpus. Jame gali atpažinti save, surasti kitą, regėti praeitį, kaip ir matyti nūdieną. Kiek savų gyvenimo versijų atpažinsime autoriaus konstruojamuose peizažuose, priklausys tik nuo to, kokio lankstumo jungtis gebėsime nutiesti. Pavykus bus galima nusavinti bet kurią autoriaus pasakojimo dalį ir atrasti net tai, apie ką jis pats vargu ar bus pagalvojęs.

Sėja užuominas Ištikimybė ryškiai horizonto linijai išlieka net ir pakeitus įprastą horizontalų formatą į kvadratą. Ilgi stebėjimai dar palankesni laiko ir vietos užmaskavimui. Ir dabar jie neapibrėžiami, tačiau paliekamos papildo-

mos verbalinės nuorodos pačiame kūrinyje. Šie užrašai pieštuku, iš toliau atrodantys kaip ornamentai, sėja užuominas. Tačiau jos toli nenuveda. Jeigu nesi tam pasirengęs, čia ir pasiliksi: „Taškas“, „Peizažo fragmentas ir nieko daugiau nėra“, „Pasikartojantis vaizdas pro mažo autobuso langą lyjant“,

Dabartinis R.Treigio kūrinių ciklas – nei fotografija, nei tapyba ir kartu – ir viena, ir kita. „Čia turėjo būti fotografija arba vaizdas pro langą“. Visa tai – vėl apie tuštumas, laukymes, kurios dabar jau atkeliauja iš vidinių autoriaus teritorijų. Dangus – iš prisiminimų, horizontas – iš nuojautos, tekstas – iš emocijos. Toks peizažas nėra baigtinis. Jis procese – stebėjime, todėl kinta net ir perkeltas į dvimatę plokštumą ir kaskart pasiūlo vis kitas sąveikavimo kategorijas. Tai – ne mistika, veikiau tikrovės reziumavimas. Remigijus kalba apie paprastus dalykus, bet turbūt tai ir paaiškina jo kūrybos nerealumą. Autoriaus žinutė gana ryški: nieko apibrėžto ir kartu viskas labai konkretu – kad ir kaip toli nueitum, vis tiek liksi prie savų dalykų. Jeigu geriausiai jautiesi plynose erdvėse, čia tave ir ras. Parengta pagal Artnews.lt

KINAS

Trys rekomendacijos i bei aktorių judėjimo erdvėje choreografija. Po dvejų metų susitikimų virtualiai 27-asis tarptautinis VilFilmas savo atmosfera išduoda, kad geros niaus kino festivalis „Kino pavasaris“ kovo 24 – balandžio 3 pabaigos nebus, bet vis tiek sunku nustoti dienomis pakvietė susitikti šalies kino teatrų ekranuose ir ieš- žiūrėti, laukiant nervingo kulminacinio koti bendrumo, sakydamas, „kad būtum, reikia kito“. Kruopš- momento. Tai nebus geriausias filmas, kurį kada nors teko matyti, bet savo ambicijomis čiai atrinkta festivalio filmų programa, sudaryta iš 90 ilgame- jis yra tikras grynuolis. tražių ir 51 trumpametražio filmo iš 56 šalių, kvietė suprasti ir pajusti savo integralumą visuomenėje ir smalsiai, be išankstinių nuostatų priimti kitą žmogų, gyvybę, požiūrį ar kiną. Ir 10 000 naktų džiunglėse nors balandžio 3-iąją festivalis pasibaigė, patys populiariausi 1944 m. japonų leitenantas Hiroo Onoda „Kino pavasario“ filmai dar kažkuriam laikui pasiliko kino išsiunčiamas į Lubango salą Filipinuose teatrų ir internetinių kino platformų repertuaruose. Atkreipiu pasipriešinti sąjungininkams. Čia Onodai tenka sunki užduotis vadovauti japonų dedėmesį į tris festivalio filmus. moralizuotam būriui. Jo misija – bet kokia

Andrius RAMANAUSKAS

Ties virimo riba Tie, kuriems teko dirbti aptarnavimo srityje ar restorano virtuvėje, žino, kokia kartais gali būti nervinga darbo aplinka. Piko metu darbas primena chaosą ir jį atlikti gerai įmanoma tik tada, kai visi komandos nariai dirba išvien. Tereikia, kad kiekvienas kolega žinotų, ką daro, ir suprastų, kokios jo ir kitų atsakomybės. Viena klaida piko metu gali sukelti domino efektą, ir mažytė liepsna pavirs sunkiai užgesinamu gaisru. Dažniausiai apie tai filmai nekuriami, tačiau „Ties virimo riba“ („Boiling Point“, 2021 m.) pavyko iš, sakytum, įprastos kasdienybės scenarijaus nulipdyti įtraukiantį buitinį trilerį. Virėjas Endis (akt. Stephenas Grahamas) atvyksta į savo restoraną vadovauti penktadienio virtuvės pamainai. Slegiamas visų pasaulio problemų, jis visai pamiršo mažam sūnui duotą pažadą. Jis beveik nemiegojo ir jam reikia išgerti kažko papildomo, kas jį atgaivintų. Maža to, tik atėjus į darbą jį pasitinka įkyrus higienos tikrintojas, pora darbuotojų vėluoja, o pro duris jau užeina pirmieji klientai, tarp kurių – garsi maisto kritikė. Visa tai atrodo kaip stiprus pamatas garantuotai suknisčiausiai darbo dienai. 44

Problemos dauginasi kubu, o žiūrovams nebėra laiko atsikvėpti. Istorija perkelia į konfrontuojantį ir įtemptą aukštosios virtuvės pasaulį. „Ties virimo riba“ yra debiutinis režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Phillipo Barantini filmas. Jo veiksmas hipnotizuojamai įtraukiantis, jame nėra vietos nuoboduliui ir jis niekada neleidžia atsipalaiduoti. Visas filmas nufilmuotas vienu ypu, nepertraukiamo filmavimo principu, be jokių apgaulingų iškarpymų ar redagavimų. Kamera išradingai seka restorano gyvenimą tiek virtuvėje, tiek bare, valgymo salėje ir niekada nesustoja. Tai techniškai virtuoziškas darbas su ne tik gera vaidyba, bet ir sudėtinga operatorių

kaina išlikti gyvam ir, net jei liktų vienui vienas, vis tiek tęsti partizaninį karą prieš amerikiečius ir laukti Japonų imperijos pastiprinimo. Tačiau po atominių bombų atakų prieš Hirošimą ir Nagasakį Japonija kapituliavo. Onoda, vis dar klajojantis po Lubango salos džiungles, dėl kalbos barjero su vietiniais atsisako patikėti, kad karas baigėsi. Jo vyrų mažėja, o psichinė būklė tik blogėja. Nepaisant visko, jis atkakliai tęsia kovą. Nors saloje jau nebėra amerikiečių karių, jis vis terorizuoja vietinius salos gyventojus, kurie jau seniausiai gyvena taikoje. Japonijoje jis buvo paskelbtas mirusiu. Ir nors karas baigėsi 1945 m., Onoda džiunglėse jį kariavo iki pat 1973iųjų. Jo kovos džiunglėse labiau priminė izoliuotą Robinzono Kruzo išgyvenimą nei

Kadrai iš filmų „Ties virimo riba“ (rež. Ph.Barantini, 2021), „Onoda: 10 000 naktų džiunglėse“ (rež. A.H

KINAS

s iš „Kino pavasario“ tikrą karą. Vieną dieną jis sulaukė netikėto svečio ir žinios, kad karas baigėsi ir laikas grįžti namo po 29 metų gyvenimo džiunglėse. „Onoda: 10 000 naktų džiunglėse“ („10 000 nuits dans la jungle“, 2021 m.) – prancūzų režisieriaus Arthuro Harari filmas, kuris remiasi tikra istorija. Tiesa, tokių nutikimų istorijoje buvo ne vienas. Dėl tais laikais prastos komunikacijos ir logistikos sudėtingumo (mūšiai vyko daugybėje mažų Ramiojo vandenyno salelių) tokių nelaimėlių, laiku nesužinojusių apie karo pabaigą, Japonijoje buvo arti šimto. Onodos istorija nėra ilgiausia, tačiau labiausiai atgarsio sulaukusi. Filmas trunka tris valandas, tačiau istorija nepaprasta, ją reikia išplėtoti, o Hiroo Onoda yra unikalus ir įdomus juostos personažas. Onodos gyvenimą filmas suskirsto į tris dalis: jo kova su sąjungininkais, gyvenimo būdo kūrimas Filipinų dykumoje ir galiausiai galutinis sugrįžimas į realybę. Visų trijų dalių trukmė yra maždaug vienoda. Filme yra daug laiko subtilumui ir apmąstymams. Suteikiama laiko atsikvėpti, siužeto vystymasis niekada nevyksta pernelyg greitai. Tai suteikia ramią, beveik meditacinę filmo patirtį. Vis dėlto po filmo juntamas neišbaigtumo jausmas. Norisi dar labiau išplėtotos pabaigos. Tarkime, kaip Onodos gyvenimas klostėsi jam grįžus į Japoniją. Bent trumpam pažvelgti į jo kasdienybę po 29 metų gyvenimo džiunglėse. Bet ir šiuo atveju tai

intriguojanti istorija, kurioje daug dėmesio skiriama detalėms, psichologijai ir viską pateisinančioms smegenims. Čia galima daug kuo mėgautis ir dar daugiau ką atrasti.

Gerasis bosas „Gerasis bosas“ („El buen patrón“, 2021 m.) – režisieriaus Fernando Leóno de Aranoa komiška drama arba dramatiška komedija, priklausomai nuo to, kaip norime ją vertinti. Šiame filme aktorius Javieras Bardemas yra charizmatiškas svarstyklių fabriko savininkas ir direktorius. Jis akylai stebi visus darbuotojus. Atrodo, kad jis labai rūpinasi aplinkiniais ir pastebi kiekvieną mažiausią smulkmeną. Jam nėra neišsprendžiamų problemų, o jas spręsdamas jis naudoja savo sukurtą pusiausvyros ieškojimo visame kame teoriją. Jo firma pateko į geriausių įmonių konkurso finalą ir jam ego neleidžia užimti žemesnės nei pirmos vietos. Tačiau jo valdomas fabrikas – tai mikrokosmosas, kuriame nėra viskas taip paprasta, kaip atrodo. Už tobulai subalansuotos tvarkos slypi daug melo, paslėptų intrigų ir boso sukurtai pusiausvyrai gresia pavojus. Nepriekaištingos įmonės iliuzija pradeda bliūkšti – bosas turi susitvarkyti su kerštingu jo atleistu darbininku, išspręsti gamybos vadovo depresijos problemas ir dar suvaldyti trumpalaikį romaną su ambicinga praktikante. Gerasis bosas begėdiškai kišasi

į pavaldinių asmeninį gyvenimą, peržengia visas įmanomas ribas, sukeldamas grandininę reakciją ir nenumatytas pasekmes. Siužeto požiūriu ispanų filmas „Gerasis bosas“ yra tobulai sukaltas ir efektyvus komercinis filmas suaugusiesiems, patrauklus gera vaidyba ir dėmesį išlaikančiu ritmu. Istorija prasideda įtikinamai ir vėliau išsirutulioja į tikrą farsą. Filme nemažai veikėjų ir situacijų atrodo pažįstami, tarsi iš kitų matytų filmų, bet dėl charizmatiško J.Bardemo vaidmens tai netrukdo žiūrėti. Iš šios istorijos niekas neišsikapsto be pasekmių. Nei darbdavys, nei darbuotojai. Visi vienodai savanaudiški, visi įsipainioję į slaptus žaidimus ir intrigas, o viršininkas galiausiai tampa savo norų vergu. Giliai viduje visiems personažams reikia vienas kito. Tarp įsakančiojo ir paklūstančiojo egzistuoja priklausomybė, todėl santykiai tampa kupini prieštaravimų ir nestabilumo. Abi medalio pusės yra tinkamai atspindėtos. Tai subalansuota ir ciniška istorija, kurioje aptariami įvairūs profesinio gyvenimo aspektai, šeimos santykiai, provincijos politika, draugystė ir neištikimybė. Istorija papasakota sklandžiai, todėl neatsibosta ir neleidžia nuobodžiauti. Filmas surinko rekordiškai daug – net 20 nominacijų – nacionaliniuose Ispanijos „Gojos“ kino apdovanojimuose. „Gerasis bosas“ nėra genialus, pakeičiantis kino madas kūrinys, tačiau paprastai apie tokius filmus kino festivaliuose sakoma: „Pasmerktas būti populiariu ir žiūrovų numylėtiniu.“

ež. A.Harari, 2021) ir „Gerasis bosas“ (rež. F.L.de Aranoa, 2021).

GINTARO LAŠAI

Rašytojas R.Flickas: e prie Mažosios Lietu v Naują romaną „Kur upė Šyša teka...“ išleidęs klaipėdietis rašytojas Rokas Flickas – skaitytojams puikiai pažįstamas knygų apie Mažąją Lietuvą autorius, atskleidžiantis įdomiausių detalių kupiną šio krašto istoriją. Viena priežasčių, kodėl autorius tiek dėmesio skiria šiam kraštui ir jo žmonėms, – jo paties šeimos istorija. „Esu senosios Prūsų Lietuvos, tiksliau, persikėlusių Zalcburgo vokiečių, ainis. Mano motinos vokietės Bertos Flick protėviai dėl religinių įsitikinimų turėjo priverstinai palikti gimtąją Austriją. Taip jie atsidūrė Prūsų Lietuvoje“, – pasakojo R.Flickas. Raminta JONYKAITĖ

Naujausias R.Flicko romanas „Kur upė Šyša teka...“ – biografinis pasakojimas apie dvi garsias XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Prūsų Lietuvos asmenybes – Šilutės, anuomet Šilokarčemos, mecenatą, dvarininką, lietuvininkų kultūros ir šnekos puoselėtoją Hugo Šojų ir iškilų vokiečių rašytoją Hermaną Zudermaną, kuris savo apysakomis kaip niekas kitas pasaulyje išgarsino Lietuvos pamario kraštą. Talentinga R.Flicko plunksna iš pavienių pasakojimų apie kasdienybę, kūrybą, santykius su aplinkiniais dėlioja šių dviejų veikėjų gyvenimo mozaiką. Skaitytojams prieš akis atsiveria plati to meto istorinė, politinė ir kultūrinė Prūsų Lietuvos ir Europos miestų panorama: nerami ir nuolat kintanti politinė situacija, dvarų spindesys, Pirmojo pasaulinio karo suirutė ir Pamario krašto žmonių kasdienybė prie visa menančios ir visus siejančios Šyšos. „Šiuo metu, kai tautų gyvenime vyksta perversmai, galima paklausti: kas yra valdžia? Kas yra politinė sistema? Jos ateina ir 46

nueina. Ir kas lieka? Žemė ir žmonės, iš jos gyvenantys ir mintantys“, – teigė rašytojas R.Flickas, su kuriuo kalbėjomės apie ką tik pasirodžiusį jo naują romaną.

Romanas – dovana Šilutei – Knygos „Kur upė Šyša teka...“ didžioji dalis veiksmo vyksta Šilokarčemos apylinkėse. Tai dabartinės Šilutės, jos apylinkių teritorija, tad galima sakyti, kad šis romanas – dovana Šilutei. Kodėl šįkart nusprendėte dėmesį skirti šio miesto apylinkėms? Tai ir jums asmeniškai svarbios vietos? – Iš tikrųjų, taikliai pastebėjote, kad biografinis romanas „Kur upė Šyša teka...“ – dovana Šilutei ir jos gyventojams. Tai ne geografinis Šilutės apylinkių ar gyventojų etnografinis aprašymas. Tai pasakojimas apie šio miesto buvusių ypač reikšmingų žmonių – dvarininko ir mecenato, lietuvininkų šnekos puoselėtojo, kultūros objektų tyrinėtojo, pirmojo privataus kraštotyros muziejaus įkūrėjo H.Šojaus ir rašytojo H.Zudermano, kuris kaip niekas kitas ►

R.Flickas – vokiečių kilmės rašytojas, prozininkas, eseistas, dar

GINTARO LAŠAI

: esu prisirišęs u vos ir jos žmonių

tas, dar žinomas kaip ekonomistas, socialinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius.

Asmeninio archyvo nuotr. 47

GINTARO LAŠAI

„Kur upė Šyša teka...“ – septintasis R.Flicko romanas. ◄ savo darbais išgarsino Lietuvos pamario kraštą, – lietuvininkų gyvenimą. Šie du Šilokarčemoje gyvenę bičiuliai, vokiečių tautybės vyrai paliko mieste ir visoje Prūsų Lietuvoje neišdildomą palikimą, kuris ir reikalavo ypatingo šių asmenų literatūrinio įamžinimo. Pavyko ar nepavyko tai įgyvendinti, pirmiausia nuspręs šilutiškiai. Šilutė ir man labai svarbi vieta, su kuria sieja nepaprasti ryšiai, vidiniai jausmai ir prisiminimai. Nuo 1945-ųjų rudens čia gyvenau. Čia baigiau pradžios ir 1-ąją vidurinę mokyklas. Iš čia išvykau į Vilnių studijuoti. Šilutės kapinėse amžinam poilsiui atgulė mano tėvai, tėvo motina, motinos tėvas.

– Puikiai pažįstate Mažąją Lietuvą, skaitytojų mėgstamos jūsų knygos su didele meile pasakoja apie šį kraštą ir jo žmones. Kaip šįkart nusprendėte pasakoti apie išskirtines šio krašto asmenybes – H.Šojų ir H.Zudermaną? – Deja, ilgai šios asmenybės ir jų veikla mūsų krašte buvo gerokai primiršta, tikriau, visai netoleruojama. Kai kam ir dabar kyla klausimas, ar vokietis rašytojas H.Zudermanas apskritai reikalingas ir reikšmingas. Neva jo laikas ir darbų reikšmė seniai nugrimzdo į praeitį. Tuo labiau, jeigu kalbėtume apie 48

dvarininką H.Šojų. Bet dabartinės Lietuvos teritorijos paribyje, Klaipėdos krašte, XIX a. viduryje – XX a. pradžioje sužibusios nuostabios asmenybės garsino ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir visą Lietuvą. Gyveno jie vos per kelias mylias vienas nuo kito prie vingiuojančios Šyšos. Nuo Macikų dvaro alaus bravoro iki Šilokarčemos senojo turgaus didžiojo upės vingio. H.Zudermanas čia gimė, o H.Šojus atvykęs įsikūrė visam gyvenimui. Pagal socialinę kilmę, gyvenimo būdą ir charakterio savybes jie buvo labai skirtingi. Vienas neįprastai ramus, iš pažiūros santūrus, visą gyvenimą aukojantis vaikams tėvas, daug metų našlavęs vienišius. Kitas – aukštas, išvaizdus, vitališkas, atkaklus ir nervingas, ne kartą pakliuvęs į bohemos kvaitulio spąstus, moterų mylimas ir jas mylintis. Tačiau abu juos vienijo atsidavimas ir darbai Šilokarčemos kraštui. Tai du vienas kito verti Dvasios Riteriai.

Apie dvi ryškias asmenybes – Kodėl nusprendėte apie šias dvi svarbias ir ryškias asmenybes papasakoti viena-

Gabijos Kavaliauskaitės nuotr.

me romane? Pats pripažįstate, kad tai nelengva užduotis. Ar todėl, kad jų keliai lemtingai susikirto Šilokarčemoje? – Be abejo, šie asmenys nusipelnė, kad apie juos būtų parašyti atskiri romanai, tačiau aš pasirinkau nelabai įprastą biografinio romano rašymo formą ir viename romane pasakoju apie juos abu. Tai lėmė daug priežasčių: tas pats istorinis laikas, ta pati gyvenamoji vieta, ne toks didelis amžiaus skirtumas, artima judviejų pažintis ir bičiulystė. H.Zudermanas buvo 12 metų jaunesnis už H.Šojų. Jiedu galėjo susipažinti paskutiniame XIX a. dešimtmetyje. Tuo metu H.Zudermanas jau buvo žinomas rašytojas. H.Šojaus namuose juos tikriausiai suvedė pastarojo brolis, Šilokarčemoje dirbęs juristu. H.Zudermano ir H.Šojaus draugystė sustiprėjo XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje, kai, viešėdamas pas mamą Šilokarčemoje, H.Zudermanas rašė romaną „Giesmių giesmė“, išleistą 1908-aisiais. Šių vyrų draugystė itin sutvirtėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai H.Zudermanas sumanė parašyti kelių apysakų ciklą apie gimtojo Pamario žmones. 1916–1917 m. rašytojas įtemptai dirbo, rinko medžiagą apysakai „Kelionė į Tilžę“. Pagrindiniu pa-

GINTARO LAŠAI

galbininku tapo H.Šojus, kuris leido naudotis sukaupta medžiaga, vežiojo rašytoją pas Bismarko kolonijos pelkių ūkininkus būrus. H.Šojus padėjo H.Zudermanui užmegzti ryšį ir susikalbėti su vietiniais lietuvininkais. Už tai atsidėkodamas rašytojas šį žymų kūrinį dedikavo H.Šojui. Ir H.Zudermano motina Dorotėja labai artimai bendravo su H.Šojaus dukterimi Ellen. Dorotėja mergaitei atstojo mirusią motiną. Visa tai ir lėmė, kad ryžausi viename biografiniame romane pasakoti apie šias dvi ryškias asmenybes. – Vis dėlto, kaip pavyko daugiau nei prieš šimtmetį gyvenusias asmenybes prikelti ir sukurti jas tokias gyvas knygos puslapiuose? – Tai gyvenimiška mano patirtis ir sugebėjimas. Mano romanų temos, vaizduojamas istorinis laikas man labai artimi. Teko nepaprastai daug skaityti, domėtis Prūsų Lietuvos, ypač Klaipėdos krašto praeitimi, gyventojų kasdienybe, kalbiniais bendravimo ypatumais, dažnų karų aplinkybėmis ir jų pasekmėmis Esu prisirišęs prie šio krašto ir jo žmonių. Esu senosios Prūsų Lietuvos, tiksliau, persikėlusių Zalcburgo vokiečių, ainis. Mano motinos vokietės Bertos Flick protėviai dėl religinių įsitikinimų turėjo priverstinai palikti gimtąją Austriją. Taip jie atsidūrė Prūsų Lietuvoje. Kiekvieną kartą, kai rašau naują romaną, stengiuosi pateikti įvykius, veikėjus, jų elgseną kuo artimiau šio krašto gyventojų istorinei ir etninei tikrovei.

Laikantis istorinės tiesos – Tiek H.Šojų, tiek H.Zudermaną vaizduojate iš šviesios pusės, išryškinate tik teigiamas šių asmenybių savybes. Turbūt skaitytojams kils klausimų, tad prašyčiau pakomentuoti tokį pasirinkimą – kodėl knygos personažus vaizduojate išimtinai teigiamus? – Mane labiausiai domino šių veiklių, darbščių ir talentingų asmenybių teigiamos savybės. Jos ir yra šio biografinio romano punctum saliens (svarbi aplinkybė). Tačiau neslepiu ir neigiamų jų charakterio savybių. Tarkime, H.Šojus, sakyčiau, net liguistai siekė aplinkinių pripažinimo ir garbės, visada norėjo būti dėmesio centre. Neretai aukštus

valstybinius ar visuomeninius postus jis stengėsi užimti pasitelkdamas įtakingas pažintis. H.Zudermanas – dar kontroversiškesnė asmenybė. Mergišius, knaipių padauža, nervingas ir užgaulus garbėtroška, siekiantis kumščiais atsiteisti už padarytus įžeidimus. Nepaisant, kad ilgai, ypač ankstyvoje jaunystėje, gyveno paskendęs skolose, jis mėgo švaistytis pinigais ir sudaryti turtingo, aristokratiško asmens įspūdį. – Jūsų romanuose gausu įdomiausių faktų apie istorines asmenybes, kasdienybę, svarbius Mažosios Lietuvos įvykius. Kaip derinate literatūrinę išmonę ir istorinius faktus? Iš kur semiatės tiek istorinių žinių, kad visos tos detalės – dvaro šventės, maistas, papročiai, buitis – jūsų knygose tokios gyvos? – Visi septyni mano romanai subrandinti konkrečių istorinių epochų. Prieš pradėdamas rašyti ypač daug dėmesio skiriu istoriniam laikui, taip pat gyvenusioms asmenybėms, buičiai, kalbos ypatumams. Taip pajuntu epochos dvasią ir suprantu vietinių žmonių gyvenimą. Tada nėra sunku sukurti gyvus ir patrauklius personažus. Stengiuosi, kad skaitytojai pajustų artimus ir savitus veikėjus, jų aplinką. Visada tvirtai laikausi taisyklės: istorinės epochos įvykiai interpretuojami griežtai laikantis istorinės tiesos, o romano veikėjams, ypač išgalvotiems, leidžiu savarankiškai pafantazuoti, labai nenukrypstant nuo bendro epochos vaizdo. Gal dėl to nemažai skaitytojų mėgsta mano romanus.

Terra incognita – Būtent jūsų dėka didelė dalis skaitytojų pažįsta Mažąją Lietuvą, prūsų istoriją. O yra dalykų, kurie, tyrinėjant krašto istoriją, nustebino jus patį? – Kaip minėjau, jaučiu šiam kraštui didelę simpatiją, dėl to susitikdamas su skaitytojais visada stengiuosi parodyti, kokia Mažoji Lietuva svarbi Didžiajai Lietuvai, jos kultūrai ir kalbai. Tai – K.Donelaitis ir „Metai“, A.Kulvietis, S.Rapalionis, H.Šojus ir H.Zudermanas... O kur dar knygnešiai, per Prūsų Lietuvos sieną į Didžiąją Lietuvą vilkę uždraustą lietuvišką spaudą.

Rinkdamas informaciją, skaitau vokiečių, rusų, anglų ir lenkų kalbomis, tad žinoma, kad atrandu stebinančių dalykų. Pasitaiko įvairių kuriozų, datų, pavardžių netikslumų, tad reikia didelio atidumo. Kai rinkau medžiagą romanui „Kur upė Šyša teka...“, labai nustebino vokiškai išleisti H.Zudermano laiškai žmonai Klarai. Perskaitęs daugiau nei du tūkstančius laiškų, buvau labai nustebintas, kaip sudėtingai klostėsi Hermano ir Klaros Zudermanų santykiai, jų meilė, pavyzdžiui, kiek pavydo priepuolių jie išgyveno. – Abu jūsų veikėjai – H.Šojus ir H.Zudermanas – pabrėžia gyvenimo grožį ir estetikos svarbą. Nepaisant karo negandų, neramumų, sunkumų, gyvenimo grožis prasiveržia romane. Tikite, kad jis gali prasiveržti nepaisant visko? – Abu romano veikėjai buvo nepaprasti estetai ir bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis protegavo gyvenimo grožį, smerkė tarp žmonių pasireiškiančią neapykantą ir karo kurstymą. Tai labai svarbi gyvenimo filosofija, pagrindas žmonijai nenužmogėti ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Man tai buvo ir yra labai svarbu. Visada savo veikėjų lūpomis stengiuosi išreikšti estetikos, tolerancijos ir gyvenimiško džiaugsmo idėjas, nebūti abejingas žmonių patiriamoms kančioms. Grožis ir gėris – tai tos žmonijai Dievo duotos savybės, kurios privalo nugalėti ir nugalės bet kokias pikto užmačias. Jeigu būtų kitaip, tai mes neverti homo sapiens vardo ir jam skirtos prasmės. – Jūs – Mažosios Lietuvos pasakotojas. Kaip manote, ar šiandien pakankamai gerai žinome šio krašto istoriją? Kokią vietą ji užima bendroje mūsų istorijoje? – Kai susitinku su skaitytojais už Klaipėdos krašto ribų, dažnai pastebiu, kad dauguma jų apie šį Lietuvos kraštą žino mažai. O ką jau kalbėti apie giluminės Prūsų Lietuvos pažinimą. Gaila, kad ši buvusi Lietuvos kaimyninė žemė dabar yra terra incognita. Ši žemė lemtingais Lietuvos istorijos momentais yra suvaidinusi reikšmingą vaidmenį, prisidėjusi prie valstybės suklestėjimo. Net atkūrus nepriklausomybę vis atsirasdavo žmonių, kurie siekdavo sugroti gedulo maršą Klaipėdos krašto savitumui ir paskelbti jį didžiosios Žemaitijos sudėtine dalimi. Tačiau tai istorinė netiesa, tad tai ir stengiausi atskleisti romane „Kur upė Šyša teka...“. 49

GINTARO LAŠAI

Jurgis RAUDYS

Truputį apie poeziją ir poetus I šiais laikais rašyti poeziją reiškia būti maža antikvariato parduotuve didmiesčio skersgatvyje aplankęs ją rasi tai kas liko iš ano laiko čia viskas tikra kaip ir mes iš kaulų mėsos ir kraujo tik gaila kad 50

mažai

savyje

ką iš mūsų

iš žodžio lankstytojo

dar domina

jis taptų

mūsų pačių

kaip ir

ontologinė genetika

dauguma žmonių –

gyvenimo menininku

šiapusybėje nėra jokių ir... ir... čia egzistuoja tik pasąmoniniai pasismerkimai arba alkana poetinė garbė arba soti kapitalistinė tuštuma III jei poetas vardan išorinės tikrovės pažinimo atsisakytų dekonstruoto jos atspindžio

GINTARO LAŠAI

Prarasto laiko paieškos

tuščiame kambary

nežinant ko

sėdėti ramiai ant kėdės

kol vieną dieną

norint pajausti laiko tėkmę kartais reikia nieko neveikti pakanka būti

neskaičiuoti sekundžių valandų dienų savaičių laukti pačiam tiksliai

didysis kojos pėdos piršto nagas augdamas ims skaudžiai durti ►

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄

o laikas

kai nieko neveiki

kaip žiemos upė

tai irgi reiškia

sustingusi kilpa

kad kažką veiki pavyzdžiui mėgini užčiuopti laiko pulsą stebėdamas kaip lėtai ant smakro stypsta barzdaplaukis III klausiate kaip sekasi nieko neveikti atsakysiu trumpai sunkus tas niekas kaip akmuo vidury lauko

*** mums jau nieko neskauda tai reiškia esam labiau mirę nei gyvi esam varžteliai sraigteliai sukamės kaip prisukti vilkeliai

noriu į užribį kur vienkiemis kapinių kalnelis ir bažnyčia atidaroma tik sekmadieniais

Bedugnė kas gali būti baisiau kai pasieki dugną jį pramuši savo kūnu

negalim sustoti

ir lieki

kartoja dirbk pirk mirk epocha

nuolatiniame kritime

ir patys nežinom kaip ir kodėl dalyvaujam šiame postmodernizmo karnavale _ _ _ _

*** kartais verta atsitraukti į politines kultūrines ir religines paraštes ir ten

GINTARO LAŠAI

ramiai sau būti

žmogus panašus į beždžionę

kol susivoksi

ar kad

kad nė vienas

beždžionė panaši į žmogų

žmogus nėra sala

o juk

kad būti tik dėl savęs mažų mažiausiai yra negražu

Paskaita žmonės klauso mokslininkas kalba

iš tikrųjų tie keli genai tai ir reiškia kad beždžionė yra beždžionė o žmogus yra žmogus

Keliautojas

žmogų nuo beždžionės

jis stovi

skiria tik

po aukštu

keli genai

šventyklos dangumi

menininkas gudriai šypsosi

alsuojančiu amžių didybe

nesuprasi kodėl

ir jaučia

ar kad

kaip kūną

apleidžia siela iš lėto ji kyla į viršų ir mato pažvelgęs žemyn kad jis vienas liko Romos katalikų bažnyčioj

Pasimatymas tavęs lauksiu pusę septynių tuščioj stotelėj kurioj nestoja nė vienas miesto autobusas

GINTARO LAŠAI

Gelmių šviesa

Iš spaudai ruošiamos esė knygos Jūratė SUČYLAITĖ

Ėjimas palei jūrą Mane traukia jūra. Važiuoju prie jos susitikti su savimi pačia, išgirsti, kas rūpi mano sielai. Kartais jūra labai šniokščia, ūžia, bet niekada ji netrukdo klausytis vidinių virpesių. Atvirkščiai, ji juos stiprina, leidžia jiems suskambėti garsais. Didžiulė jūros platybė nestabdo žvilgsnio. Ką reiškia prieš jos didybę mano nuovargis ir irzlumas po daugybės nuotolinio darbo valandų? Įminu į smėlį pėdą po pėdos –

Romo Klimavičiaus iliustracija. 54

esu. Visu kūnu jaučiu – esu. Danguje atsimerkia tai viena, tai kita akis. Nežinau, kas jomis žiūri ir be žodžių klausia, kaip gyvenu. Nežinau, ko tas žvilgsnis prašo, tik pajuntu, kad viduje kažkas keičiasi, laisvėja, šyla. Pamirštu varginančius sapnus, kuriuose matau prieš save kompiuterio ekraną, o jis pranešinėja, ką po ko daryti. Kompiuteriu daug dirbau ir anksčiau, bet anksčiau jis man buvo tik rašomoji mašinėlė, priemonė, leidžianti lankytis virtualiosiose bibliotekose, užsisakyti mokslinius straipsnius. Nuovargis atsirado po videokonferencijų, po žiūrėjimo į daugybę veidų. Kartais ir pati pasijusdavau lyg išlindusi iš kompiuterio dėžės. Esu iš tos kartos, kuri augo be išmaniųjų telefonų, kuri žaidė namus ir teatrą. Ne viskas lengva.

Pajūryje šiemet sutinku kaip niekada daug žmonių, net lyjant šaltam lietui ir temstant. Jie daug fotografuoja. Vieni intuityviai, kiti sąmoningai jaučia, kad reikia sustoti, stabdyti akimirką, susigrąžinti teisę būti individualiu ir unikaliu žmogumi, ne tik tuo, kuris įsuktas į konkurencinio gyvenimo ritmą kyla karjeros laiptais, o nusialinęs viską praranda. Mane traukia ėjimas palei jūrą tolyn ir tolyn, žali miško iškyšuliai. Laisvė eiti ir stebėtis. O jei tu gali eiti, jei gali stebėtis, tu esi gyvas, kuriantis, savarankiškas žmogus, tu – ne auka. Einu krantu, į mane kaip žuvų būrys atplaukia įvairios mintys – ne visos lengvos, kartais jos nutviekstos ateities nuojautų, kartais praeities atodūsių. Susipažįstu su jomis ir leidžiu joms plaukti tolyn.

GINTARO LAŠAI

Svarbiausia, kad vis aiškiau jaučiu, kuo pasirūpinti. Man tai svarbu. Vis dažniau girdžiu kartojimus: „Gyventi čia ir dabar.“ Gyvenu šią akimirką, bet praeitis gyvena mano kūne, į jį viskas įrašyta ir todėl galiu kalbėti apie savo patirtį, vidines užtvaras ir proveržius. Kodėl aš turėčiau išsižadėti nueito kelio – slogaus rūko, slėpimosi tarp moliusko geldelių? Niekur nedingo šviesa, kuri prasiveržė pro ūkanas, malšinant savo ir ne savo skausmus. Kai krantą užkloja sniegas ir žmonės pajūriu eina pramintu, vingiuotu taku, nusidriekianti procesija man primena Čiurlionio paveikslus. Mirtingųjų ir save suvokiančiųjų kelias. Pažinimo troškulys ir neaprėpiamumas. Gimsti, mokaisi, mėgini išlikti, o iš tiesų esi tik taškelis nesibaigiančioje laidotuvių procesijoje, graudžios ir beprasmės dramos, kurias prisišaukiame mėgindami valdyti tai, kas mums nepavaldu. Yra riba gyvenimo ir išėjimo, smėlio ir vandens. Tamsią dieną jūra tamsi, bet kelia į viršų baltąsias putas – taip šviečia viltis, padrąsinimai būti. Iš gelmės visa tai: sielos ir jūros, iš vieno mus jungiančio dvasios šaltinio. „Nebekalbėkim daugiau / nei vieno žodžio – / žodžių gana“, – taip rašė Henrikas Nagys, kviesdamas nutilti ir įsiklausyti į vyturėlio dainą. Šiandien, žiūrėdama, kaip bangų fontanai kyla nuo molo, noriu nutilti ir pasakyti: „Žodžių gana.“ Išgirsti žodžiai gali būti įdomūs ir prasmingi, bet jie yra nebylūs prieš tą jausmą, kuris apima, kai saulė debesis praplėšia ir dūžta į krantą banga. Vienovės su gamta pojūtis visada yra dovana, šviesos spindulys, galintis sušildyti arba nušviesti kelią iš sutemų į aušrą. Mano siela apkabina jūrą ir krantą. Jūra apkabina mane. Mes esame viena. Gyva, pulsuojanti meilė.

Mano vieškeliai Mano kojų vieškeliai, man skauda – Jūs prie mano kojų pririšti. Marcelijus Martinaitis Šiandien studentėms paaiškinau, kas yra vieškelis. Šio žodžio iki šiol jų gyvenime nebuvo. Yra ne tik plačios autostrados, bet ir neasfaltuoti, duobėti, dulkėti kaimų

keliai. Kelias turi ne vieną vardą, bet visada jis yra po dangumi, po širdį plėšiančiu išskrendančių gervių klyksmu arba laiminančiais grįžtančių gandrų sparnais, po einančiųjų pėdomis, išpuoštų, turistus vežiojančių karietų arba automobilių ratais. Eiti – tai vienintelis būdas nesuakmenėti po ką tik pasibaigusios žudančios audros. Einantys neakmenėja, jie eina į paslapties kvėpavimą, išsipildymą. Einu. Prie šulinio kalbasi moterys, kibire teliuskuoja ką tik pasemtas vanduo. Saulė jau pakilusi, o nuo žolės dar nenurinkta rasa. Mano žodyje eiti visada rytas, visada gaivi vėsa, visada atvertos durys į taką, vedantį šulinio link. Net tada, kai einu per sutemas, gilios nakties metu, mano žodyje eiti šviesu. Kai tariu žodį eiti, upė atitaria: gyventi, sušlama beržas: gyventi. Kai pavargusi kaip mantrą kartoju: gyventi, gyventi, gyventi, prie mano lango prieina kelias, žvilgteli į mane. Negaliu jam į akis pažiūrėti, jos jau toli, toli. Neišskiriama žodžių brolystė: eiti – gyventi, gyventi – eiti. Prie mano kojų pririšti vieškeliai, taip skaudžiai pririšti, kad net įaugę į odą. Jei juos nukirpčiau, nukirpčiau ir žodžius eiti, gyventi. Man skauda, manimi kvėpuoja kaltieji be kaltės, į mane žiūri tie, kurie norėjo ir turėjo gyventi, į mane žiūri dabar žūstančiųjų akys. Nenoriu, kad mane paliktų skausmas ir užvaldytų užmarštis. Kas iš gyvenimo, kuriame prarandi savąjį aš? Vieškelis atitraukia nuo žaidimo prasmių formomis, nuo dialogų apie prasmę, kurią gražbyliavimas nutrina kaip ne vietoje parašytą žodį. Saulės kaitra bėgioja kūnu kaip karštas lygintuvas. Pro šalį važiuodamas automobilis įsuka pilką dulkių debesį. Dulkėse pamatau veidus, daug veidų, pilkų ir tylinčių. Jie dar ne kartą ateis, žiūrės į akis, o paskui išeis į knygų lentynas, į namus skaitytų knygų puslapiuose. Mane valdo ilgesys teisingesnio, šviesesnio gyvenimo, slegia pečius įsipareigojimai ne pagal jėgas, dulkės. Tolyn, dar tolyn. Ten sodyba, vanduo, ten į delnus įkris nunokęs kriaušės vaisius. Nuo kaitros išsausėjo burna, gerklė. Kandu sultingąją kriaušę – toks paprastas, gaivinantis ir trokštamas gyvenimo skonis. Iš čia matyti vieškelis, bet iki jo šiek tiek tolėliau. Važiuoja mašinėlė, jos pakeltos dulkės net stipriam vėjui pučiant mūsų

nepasiekia. Oras, ryto rasos nuplautas, prisodrintas žolynų ir medžių kvapų – gerk, žmogau, gyvenimą, nokink savąjį žiedą ar vaisių. Geriu, o akys sminga į tolį. Ilgesys, o su juo kartu bunda nerimas. Į mane žiūri tie, kurie norėjo ir turėjo gyventi, į mane žiūri dabar žūstančiųjų akys. Noriu atsiliepti. Mano žodis dar giliai, giliai. Nerimas. Augimo, telkimosi į savo žodį nerimas. Prausiuosi šaltiniuotu upelio vandeniu. Nuo veido nuplaunu ne tik dulkes, bet ir pelenus. Juose tūno mano lipimo karjeros laiptais valandos. Apmaudu prisiminti dieną naktį lipimą aukštyn priešais tematant tik nugaras, tejaučiant tik pastangas neatsilikti nuo kitų, tik baimę, kad su vienadienių rūpesčių našta vieną valandą krisiu žemyn, taip ir neturėjusi laiko sau pačiai. Sudeginau savo apmaudą, liko pelenai. Tik pelenai, kurie prausiantis nuplaukia tolyn. Vanduo atvėsina akis. Dabar jau niekas man nebetrukdo žiūrėti į šalia esančiųjų veidus, padėti rankas ant stalo po obels ir kriaušės šakomis, atsisėsti ant ilgo suolo, ant kurio sėdi šios sodybos šeimininkai. Klausausi mūsų žodžių ir stebiu, kaip jie išsivaikščioja. Vieni žodžiai išeina kapų aplankyti, kiti vieškeliu iškeliauja į neužmatomą tolybę, dar kiti raiko juodą, kvepiančią duoną. Žodžiai, kad ir kur jie eitų, visada grįžta namo, su oru įsrūva į juos ištarusio žmogaus krūtinę ir gula ant širdies sapnuoti geresnių laikų. Mano kojų vieškeliai, kur jūs vedate mane? Mano mieste vienodėja žodžiai ir veidai. Kompiuteris, tinklų tinklai. Kalnai ir lygumos, radioaktyvūs poligonai, blizgus paviršius. Akimirkų nuotraukėlės iš ekrano į ekraną keliauja, žemės šventumo atmintis ištrinta. Mums įgimtas noras gyventi kaip galima lengviau, tad stengiamės sudėtingus reiškinius supaprastinti, susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti. Ne visada lengvai susitaikome, gal dėl to dalis žmonių tiesiog paniškai bijo tylos. Tyloje pradeda krutėti nuslopintos mintys, bunda užgniaužti jausmai. Kai juos išgyvename, labai palengvėja, o gyvenimas tampa aiškesnis. Ne kartą vienas ar kitas pacientas sakė, kad turi brolį ar seserį, gali kartu išgerti arbatos. „Bet apie ką mes kalbamės? Apie visokius niekus. Mes neturime apie ką kalbėtis“, – neabejojo jaunuolis. ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ Tie jo žodžiai man reiškia patvirtinimą, kad žmonės ilgisi gilesnių pokalbio temų. Bet ne iš karto jas atrandame, nes daug ką savyje esame nuslopinę ir neturime laiko sau arba trūksta drąsos išgirsti tai, kas yra mūsų viduje. Dirbantys žmonės poezijos terapijos valandos laukia kaip egzistencinio stabtelėjimo, o nedirbantys mūsų stabtelėjimą vadina atsipalaidavimu. Jokie vidiniai stebuklai yra neįmanomi, kol meluoji pats sau, kol apsimeti, kad viskas stovi vietoje, kad nėra mirties. Tik atradus laiko tėkmę galima pajusti neskubėjimo dovanojamą gyvenimo pilnatvę. Poezijos terapeutas turi sakyti tiesą, bet taip, kad žmogus neprarastų tolesnio gyvenimo vilties, noro gyventi. Egzistencijos tiesą daug subtiliau pasakome poezijos kalba, nei buitiškai bendraudami. Manajame terapijai skirtų eilėraščių aplankale yra Marcelijaus Martinaičio „Amžinas tiltas“. „Ėjome tiltu...“ „Einame tiltu...“ „Eisite tiltu...“ „O ant tilto stovėsiu jau aš – ir mėtysiu duoną žuvims“, – taip lengvai, nuotaikingai apie gyvenimo laikinumą. Skaitydami galime švelniai atsidusti, liūdnokai šyptelėti, nesunku šiuos eilėraščio žmogaus išgyvenimus pripažinti savais, atrasti srūvantį laiką.

Romo Klimavičiaus iliustracija.

Atradę laiko tėkmę, atrandame ir dabar turimą gyvenimą, įsižiūrime į akimirką. Kai žmogus savo gyvenimą vadina nesėkmingu, o save nesugebančiu gyventi, kai jis nevertina jokių savo darbų ir pomėgių, žiūrėjimas į akimirką kelia nerimą, tiksliau, žmogus žiūri į akimirką, bet jos nemato – kaltė temdo regėjimo lauką, o akimirkos laikinumo suvokimas stiprina gyvenimo beprasmybės jausmą. Tokia būsena vadinama depresija. Terapijoje ne menas svarbiausia, o užsisklendusiojo atsivėrimas, jo pokalbis su kitu žmogumi. Pradedu kalbėti apie tai, kad nuo depresijos kenčiantys žmonės dažnai kelia per daug didelius reikalavimus sau ir jaučiasi kalti dėl visko. Ne viskas priklausė ar priklauso nuo mūsų, bet žmogus turi teisę jaustis kaltu, aš negaliu neigti šalia manęs sėdinčių žmonių jausmų. Patvirtinu leidimą jaustis kaltam, skaitydama Marcelijaus Martinaičio žodžius: „Ką aš padariau, / kad taip sutrumpėjo dienos? / Tai per mane / migla apsitraukė saulė.“ Dabar jau kviečiu susirinkusius rašyti, pabaigti sakinį. „Aš jaučiausi kaltas, nes...“ Parašę sakinius, juos paskaitę, pakalbėję apie užrašytas mintis, prisipažinę, kaip jaučiamės dabar, mėginame eiti iš vidinio

ankšto pasaulio į išorinį, juos suvienyti. Kai pamatome upę, ji tampa mūsų vidaus dalimi. Kai pamatome pušis, jos įžengia į mus. Marcelijaus Martinaičio eilėraščio, kurio posmelį perskaičiau, lyrinis subjektas mato šiltą lietų, saulėgrąžas ir geležinkelius, kurių pakraščiu eina žmonės. Mes pasižiūrime pro savo langą. Mokomės matyti. Užrašome, ką pamatėme. Susitikimas eina į pabaigą. Apibendrinu pokalbius, perskaitau visą Marcelijaus Martinaičio eilėraštį, paakcentuodama, kad svarbu ne save kaltinti, o matyti vaizdus, ir ne tik tada, kai saulė šviečia, bet ir kai rudeniški lietūs lyja, spaudžia prie žemės. Viską baigiu poetine improvizacija, pavartoju bent po vieną kiekvieno grupės dalyvio žodį. Improvizacijoje susitinka grupės dalyvių žodžiai ir mano būsena, kurią sukėlė reagavimas į susirinkusiųjų mintis, balsus, jausmus, ir perskaityto poeto teksto nuotrupos – liudiju akimirkos pilnatvę ir ryškinu žiūrėjimo kryptį. Žvelgiu į šviesą, augimo, tvirtėjimo galią. Depresija sergančiųjų grupėje mūsų tikslas – vaduotis iš nesveiko kaltės jausmo, o mąstydama apie mūsų kultūrą, matau didžiulį nusivylimą žmogiškosiomis galiomis ir nenorą imtis atsakomybės už tai, kas

GINTARO LAŠAI

vyksta šalia mūsų. Visa tai dažnai slepiasi po didesne ar mažesne ironija. Mes jau pavargę nuo verkšlenimų. Apsimetame, kad neskauda. Prieš mane Marcelijaus Martinaičio knyga „Saulės grąža“. 1971 m. kovo 25 dieną poetas mano mamai ir man parašė autografą: „Nastutei – Jūratei, nuo barzdoto dėdės, kuris parašė šią knygutę.“ Daug laiko praėjo nuo tos dienos, kai, žiūrėdama į Marcelijų, jame mačiau ne tik eiles skaitantį poetą, bet ir barzdotą dėdę. Vėliau ne kartą susitikome poezijos vakaruose, juose kiekvienas skaitėme savo tekstus, bet kiekvieną kartą pamatydama Marcelijų prisimindavau Panevėžį, miesto literatų sambūrius ir autografą: „...nuo barzdoto dėdės...“ Šiandien, prisimindama poetą, jo eilėraščius, savo darbą poezijos terapijos grupėse, mintyse kalbuosi su Marcelijumi, lyg rašyčiau jam laišką. Marcelijau, viename iš „Saulės grąžoje“ publikuotų eilėraščių Tu klausi, kaip reikės numirti „parašytam, išpjaustytam šaukštuos“, kaip reikės su mumis gyventi, išdegintam skrynioje, išdrožtame lazdoje. Marcelijau, parašyti šaukštuose nemiršta, jie lieka su mumis, vis patraukia akis ir įkvepia mąstyti laikinumo amžinumo tema. Nežinau, kiek ilgai tęsis tas lietuviškos dvasios nemarumas, gal amžinai. O gal vieną dieną parašyti, išdrožti šaukštuose mirs, gal vieną dieną neliks žmonių, ieškančių dvasinės savasties. Mes robotėjame, svetimėjame, bet Tu rašei, kad poezija kalba ir tiems, kurie iš jos tyčiojasi. Poezija mumyse budina jautrų žmogų. Tu tebesi tarp mūsų, nes dar yra mūsų žemė, kalba, dar muziejuose išsaugojome tautines skrynias. Esi įkvėptas žemės vaizdų, dainų, sakmių, sugėręs ankstesnių kartų dvasinį palikimą ir savo tekstais padedi mums jį iš naujo atrasti. Severiutės, Kvailos Onulės raudos, Kukučio baladės – po šių tekstų sakmę ar dainą primenančiais žodžiais – žmogaus gyvenimo dramatizmas, trapumas, ribos, kurių negalima peržengti. Man visada svarbi išgyvenimų tiesa, natūralumas, gelmė, o ne vaidybos išmonė. Tu kalbiesi su gimtaisiais namais ir sakai jiems, kad važiuosim į Vilnių: „Laikas, mano namai, – / pasiimkite stogą ir langus, / į rietimą susukite taką – / paskutiniai man bus marškiniai.“ Laikas upėmis srūva į vieną pusę. Keičiasi amžiai, gyvenimo būdas, keičiasi ir mūsų

kalba. Jaučiu Tavo norą, kad mes neliktume dvasinėje tuštumoje, pasiimtume iš ankstesnės kultūros tai, kas joje geriausia. Takas, einantis nuo namų, sujungiantis praeitį ir ateitį, dabarties žmogaus būtį ir amžinumą, yra tai, kas šildo Tave, ir tai, ko niekada neišduosi. Iš kaulų smėlio, iš smilgelės boružei pakilti, iš krosnies kūrenimo – Tavo kalbos marškiniai. Tu jautiesi esąs pilnas žodžių, „juos atmintis varinėja greičiau negu kraują širdis“, Tavo eiliuojami žodžiai užsidega ir Tave ryškiai apšviečia. Gal tai ir yra poeto misija viską sugerti, įvardyti, išjausti, paversti šviesa. Ir aš į tave metu žodžius „kaip malkas į liepsnojantį laužą“ ir Tavo kūrybos šviesa mėginu apšviesti savo kasdienybę, rasti, kur ir kaip tautos dvasinis palikimas įkvepia mane kalbėti. Kas mes be žodžių prieš nerimą, baimę, grėsmes? Reikia žodžių kaip žibintų tamsoje, kai ja eina vienas žmogus ar tauta, reikia žodžių šviesos, kad ja apsišvietę pajustume, jog esame. Būsime. Kažkas mus atpažins peiliais išpjaustytus šaukštuose ir laukais nusklindančioje senoje dainoje. Vakar ir visados su Tavimi.

Nendrių liepsnojimas Liepsnojant nendrėms // ant marių vandens // skrenda / / sudegusios mintys – // paukščiai, // paženklinti aukso žiedais: // klykteli. Daiva Molytė-Lukauskienė Liepsnoja nendrės ant marių vandens. Išeinančios dienos ugnyje viskas atvira, lengvai paliečiama, pajuntama: akmenėlis ant smėlio, žole vaikštinėjantys kirai, į tolius žvelgiančios žmogaus akys, širdis. Jaučiuosi permatoma, kaip stiklinis žuvyčių akvariumas, išlankstoma ir perskaitoma, kaip smulkiai prirašytas iš voko išimtas laiškas. Ugnis apšviečia, apkabina, pasiima pamirštas, voratinkliais apraizgytas praeities nuoskaudas. Tai ne gaisro, ne laužo ugnis, tai saulėlydžio gaisų liepsnojimas. Tai atsinaujinimas atsisveikinant ir išeinant į naktį. Tarp dienos ir nakties. Tarp tvirto rėmimosi į žemę valandos ir anapusybės atspindžio gaisuose liepsnoja senas mokyklinis sąsiuvinis su paraštėmis, prirašytomis žodžių: gyventi, gyventi, gyventi. Lapai su formulėmis, teoremomis, taisyklėmis vyniojasi, anglėja, o paraščių žodžiai iš ugnies išskrenda baltais sparnais ir įsimaišo į kirų būrį. Tik jie

vieni verti būti su manimi, o visa kita – ledo gremžimas nuo stiklo nagais ir įrodinėjimas, kad ir šie namai gali matyti saulę, tebūna pelenais, sodrinančiais žemės syvus, ir vandeniu, kylančiu į medžių viršūnes. Kry kry kry – sukrykia antis, sparnais suplasnoja, lyg kviestų kelionėn, o gal atpažino, kad kartą plaukiojome kartu ežere? Užuojauta – tai atveriamas langas į šviesą, tai dalijimasis karčiąja pelynų arbata, kurią gyvenimas verčia išgerti, tai spektaklio, koncerto ar straipsnio rašymo valanda, iškeista į pasėdėjimą šalia, į bendrą kvėpavimo ritmą, įžiebiantį žibintus užgesusiuose sielos akligatviuose. Užuojauta be lygybės ženklo tarp vieno ir kito žmogaus virsta savo pačios priešybe – pažeminimu, atskirtimi. Pažįstu savigailą, pažįstu būsenas, kai žmogus laidoja pats save, o kiti tik prašo nesijaudinti ir sako, kad myli, bet nieko negali pakeisti. Tapti atstumto, pažeminto, supurvinto žmogaus langu į šviesą ne kiekvienas įstengia, ne kiekvienam duotas ypatingas meilės, švytėjimo talentas. Užuojauta negali būti virbalais, kuriais mezgamas gaubtas, uždengiantis kenčiantįjį nuo žeidžiančio, negailestingo pasaulio. Uždaruose pasaulėliuose anksčiau ar vėliau pradedama dusti ir žūvama. Užuojauta – tai nėra persikūnijimas į gaublį ir vaizdavimasis, kad kenčiančiajam esi visas pasaulis, gyvenime yra daugiau užduočių. Kry kry kry... Taip, antele, taip, nepamiršau nei tavęs, nei savo istorijos, tik nenoriu žarstyti pelenų, kad kitų akys neperštėtų, prižirusios sudegintų gyvenimų. Taip, antele, taip. Tu atsimeni mane mezgančią apsaugantį gaubtą nuo skersvėjų ir pažeminimų, atsimeni laiką, kai mano širdis plakė gaublyje, kai kambaryje mano užuojauta žėrėjo pasaulio spalvomis, o aš ilgėjausi tikrų kelionių ir neužmatomų erdvių. Tu atsimeni mane išėjusią iš mano pačios sukurto, dusulio pritvinkusio pasaulėlio parnešti į jį juoko sklidinus kibirus ir žmones, besitraukiančius nuo manęs tolyn. Tu atsimeni mane plaukiojančią šalia. Saulė baigia leistis, bet dar tebegaisruoja. Kartą sudegę eilėraščiai vėl plazda liepsnose. Su jais jau degiau, paklydusi tarp užuojautos ir savojo noro žodžio vandeniu pagirdyti pavargėlius, nuplauti jų akis ir sugrąžinti regėjimą, jau degiau tarp nuovargio ir nesugebėjimo jaustis neblogesne už kitus. ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ Dega eilėraščiai, dega ir nesudega žarijų duobės atmintis. Laiko upė plukdo tolyn iš pelenų pakilusią antelę. Jau mano žodžiai kiti, jau seniai nusimečiau anties plunksnas, tik kodėl tie sudegę eilėraščiai vėl plaikstosi gaisuose? Liepsnoja nendrės ant marių vandens. Virš galvos klykteli paukštis. Širdies kamputyje suvirpa ilgesys ir nuteka per širdį, įsilieja į akis. Didžiulė laimė būti neįsirėminusiai profesijos rėmuose, ne už uždarų kambario durų, būti čia, kur vakaras kaip pašto dėžutė laukia atskriejančios žinios.

Visą laiką ieškau rytdienos, kaip balto žiedlapio ar plunksnos įspaudo juoduose, bangų skalaujamuose titnago gabalėliuose, mažuose, įvairių formų ir spalvų akmenukuose, mėginu juose perskaityti, su kuo kelyje susitiksiu. Kartais pilkame akmenuke įžvelgiu atletišką juokdarį, besisupantį ant balansinės lentos: plati šypsena, raudonas kalpokas ant galvos. Tokį žaislą turėjau vaikystėje. Man rodos, kad ir dabar tebegirdžiu jo erzinantį juoką. Kuo man sunkiau, tuo labiau jis įsisupa į kairę, į dešinę, aukštyn, žemyn – supasi be pabaigos ir juokiasi, juokiasi. Visada pajacą varau iš savo va-

Romo Klimavičiaus iliustracija.

landos, bet jis įpratęs neklausyti. Vaiposi, vaiposi savimi susižavėjęs. Galop ir aš pradedu juoktis. Pajaco supimasis, kilimas į viršų, leidimasis žemyn tarp žodžių tikra – netikra, skauda – neskauda, tiesa – netiesa, jo kvatojimasis suteikia jėgų man, pastumtai ir pargriuvusiai, atsikelti, eiti iki pavasariniais „kačiukais“ apsisagsčiusio karklo, iki išplaukiančios geltonos lelijos ar nuo sniego linkstančių pušies šakų, eiti į sielą atnaujinantį ir nuskaidrinantį susitikimą, o po jo gyventi paprastą kasdienį gyvenimą. Žaislinio pajaco juokas yra mano gyvenimo variklis, bet jei baramas vaikas juokiasi, kažkas yra ne taip. Galbūt jam skauda sužeistą sparną, tik jis stengiasi tiesą uždengti užuolaida, o ji vis plyšta ir plyšta. Netiesa, kad vaikai nenori skraidyti. Dažniausiai iš pajūrio akmenukų į mane žvelgia veidai, o kartais – teatro kaukė. Gal tai ženklas, kad turiu kažką pasakyti išėjusi į sceną, gal įsakas pamiršti save ir stengtis kuo daugiau aprėpti akimis, gal viena ir kita? Ateitis visada yra nežinomybė ir visada jos ieškome ten, kur debesis praskiria

saulė, kur kreidos baltumo žiedas įsispaudęs į juodą titnagą, kur kunkuliuoja šimto šaltinių akys. Vieni žmonės eina lėtai, ramiai ir oriai, o kitiems paukštis numeta plunksną kaip šauksmą eiti į tolimas, nepažinias erdves. Aš pakėliau plunksną, pajutau įpareigojimą perduoti protėvių žinią šių dienų kartai, būti paukšteliu, giedančiu ant Pasaulio Medžio šakos. Ne taip jau lengva čiulbėti kasdienybėje, kurioje daugelį vaidmenų atliekame ne kūrybiškai, o mechaniškai, kurioje didžiąją laiko dalį esame robotai, atskirti nuo savo širdies ir saulėlydžio mariose degančių nendrių. Nėra nieko sunkesnio, kaip būti atskirtai nuo savęs pačios. Virš galvos skrenda paukščiai, pažymėti aukso žiedais. Klykteli kiras – tai anapusybių žinutė, įsakas trupinti slogiąją tylą virš tamsos ir mirties. Gęsta nendrynai, kyla mėnuo ir žiūri Vakarė: oi, ne laikas dabar suptis ant žinojimo svarstyklių: moku – nemoku, galiu – negaliu. Ne konkursų, ne apdovanojimų laikas. Reikia tik vieno: išbūti iki aušros. Paukščiai gyvenimą gieda nakty. Jų chore – mano ir tavo balsai.

GINTARO LAŠAI

vietoj kuprinės, visada už nugaros, kol einu, nieko nejuntu, sustojus skauda pečius. XXX how is it today? rašo draugas prancūzas. nežinau, nebesuvokiu, ką išgyvenu. how is it today? bombarduoja Charkivą, Kyjivą, Chersoną, griauna mūsų namus, mokyklas, ligonines, du tūkstančiai žuvusių...

Darynos Dei nuotr.

Ukrainietė poetė Tanya Rodionova – literatūrinio festivalio „Translatorium“ direktorė. Gyvena Ukrainoje, Ivano Frakivske. Vakarų Ukrainoje gyvenimas ramesnis, bet emociškai sunku, širdyje – draugai iš Charkivo, Kyjivo, Mariupolyje žūstantys žmonės. Liudyti žmonių kančias ir nusikaltimus yra poeto ir piliečio pareiga.

(sunkių žinių naštą nešu, kad tiktai Prancūzijoje teisingai suprastų, ir dingteli berašant trečią žinutę, kad taip ir nepasakiau how I actually am today), mano drauge iš Prancūzijos.

Sausio 24-oji, likus mėnesiui iki karo

I don’t know... nei kaip jaučiuosi, nei kokia šiandien diena, viskas telpa į vieną today man gerai, OK, lyg ir saugo mane, tik sukaukiant sirenoms bėgu į slėptuves, kuprinė visada paruošta. šiandien savaitė nuo karo pradžios, kai ankstyvas rytas prasideda nuo žinių, nuo telefonų sąšaukos, nuo klausimų: kaip tu? Today aš jau nugrimzdusi į patį pragarą mėginu prisijaukinti rutiną ir bijau, kad jau priprantu.

Neskaitau kasdieninių žinių, sąmoningai neskaitau žinių, ir kai tik kažkas naujo, tuoj smūgis į galvą, vis vien neskaitau žinių.

how is it today? I don’t know but these people are incredible and I do believe we shall win*. ___________

Tanya RODIONOVA

Dirbu kasdien, net savaitgaliais, dirbu kasdien, kad tik nieko negalvočiau, vėl dirbu daugiau negu reikia, kad tiktai ne ... aš dirbu kasdien. Rengiu projektus Charkivui, Lvovui, juokauju, kad laiku atvykau į Galiciją, galvoju apie draugus Kyjive, apie draugus Charkive, planuoju svarstydama riziką. Mano nerimas su manimi vietoj lagamino,

*Kokia ši diena? Kaip šiandien iš tiesų jaučiuosi Aš nežinau šiandien Bet mūsų žmonės yra neįtikėtinai stiprūs Ir aš tikiu: mes laimėsime

Kovo 9-oji, 14-oji karo diena Kokia šiandien diena? aš nežinau

šiandien šeštadienis? nežinau ar šiandien sekmadienis ar pirmadienis ar trečiadienis? šiandien keturioliktoji diena tai yra viskas ką aš žinau vakar buvo tryliktoji buvo ir pirmoji diena atrodo tai buvo prieš mano gyvenimą kažkuri diena bus paskutinė aš tikrai žinau bus paskutinė tik nežinau kuri dvidešimtoji trisdešimtoji ar septyniasdešimtoji aš nežinau šiandien yra keturioliktoji dabar aš skaičiuoju dienas lyg įrėžimus į sieną šiandien yra keturioliktoji kažkuri bus paskutinė.

21 dieną Sako, kad per 21 dieną įprantama, gaila, bet tai tiesa, tai, prie ko nenorėjau priprasti, yra kasdienybė. Įpratau nuo sirenų pabusti, per dvi sekundes atsikelti, išjungti dujas, uždaryti langus ir duris, išeiti į koridorių, neįsiklausyti į lėktuvų gausmą, negalvoti, kad kažkurį kartą tai gali būti ne virš mūsų, įpratau nebeišeiti į gatvę be kuprinės pasivaikštinėti, įsidėtas į galvą slėptuvių žemėlapis. 21 kartą pasiklydau laike, nebeatsirenku, kuri dabar valanda, diena. 21 dieną įpratau, kaip tik šiandien tai atsitiko Mariupolyje, bet aš nežinau, kaip priprasti prie šios tuštumos. Iš ukrainiečių kalbos išvertė Jūratė SUČYLAITĖ 59

KULTŪROS ISTORIJA

Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (4)

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui Šį kartą pažvelkime į Immanuelio Kanto asmenybės ir jo idėjų įtaką Prūsijos reformatoriams, tarp kurių du buvo kilę iš Prūsų Lietuvos ir palikę čia itin ryškius savo veiklos pėdsakus. Tai šio krašto oberprezidentai, 1806–1814 m. vadinti prezidentais, – Friedrichas Leopoldas von Schrötteris (1743–1815) ir Heinrichas Theodoras von Schönas (1773–1856). Napoleonmečiu su karališkuoju dvaru jiedu atsidūrė Klaipėdoje ir čia ėmėsi didžiųjų Prūsijos reformų I.Kanto dvasia.

Jovita SAULĖNIENĖ

Filosofo įtaka I.Kantas Švietimo epochą pavadino Frydricho II amžiumi. Jis sveikino šio Prūsijos karaliaus (valdė 1740–1786 m.) iniciatyva 1793 m. įsigaliojusį Prūsijos kodeksą, žymintį „Prūsijos tapsmą teisine valstybe“ (Michelis Kerautret), priimtą ediktą dėl 60

Žvaigždėtas dangus. Dailininkė – Kristina Blankaitė.

tikėjimo, taip pat mokyklų įstatymą, pagal kurį 5–13 metų vaikai turėjo lankyti mokyklą – mokytis skaityti, rašyti, skaičiuoti, tikybos pradmenų. 1784 m. itin aktyviai I.Kantas įsitraukė į diskusijas dėl Švietimo epochos pobūdžio, išreiškė savo nuomonę baudžiavos, švietimo, tikėjimo klausimais. Jo mintys buvo nukreiptos į žmogų, į jo žmoniškumo filosofiją. I.Kantas amžininkams turėjo didžiulę įtaką. Jis išugdė savo mintims bei idėjoms pritariančią kartą. Žymiausi jo pasekėjai arba, kaip įprasta vadinti, Kanto mokiniai – J.G.Fichtė, Ch.J.Krausas, F.L.Schrötteris, H.Th. von Schönas. Neatsitiktinai po Tilžės įvykių 1807 m. Prūsijoje prasidėjus poli-

tinėms ir socialinėms reformoms, kurias vykdė „didelių proto galių, stiprios asmenybės“ (M.Kerautret), tarp kitų valstybių veikėjų buvo ir abu Prūsų Lietuvos prezidentai – F.L. von Schrötteris ir H.Th. von Schönas, išugdyti Karaliaučiaus filosofijos ir ypač I.Kanto mokymo, persunkto Švietimo epochos idėjomis.

Didysis Vohnsdorfas Schrötteriai – sena kilminga giminė, kurios protėviai su Teutonų ordinu į Prūsų Lietuvą atkilo iš Šveicarijos dar XIII a. Vėliau ne

KULTŪROS ISTORIJA

Svečiavosi pas bičiulį

Prūsų Lietuvos prezidentas F.L. von Schrötteris.

vienas jų dinastijos atstovas užėmė aukštas pareigas Lenkijos ir Lietuvos karalystėje. Nuo XVIII a. ryškūs Schrötterių veiklos pėdsakai ir Prūsijos karalystėje. Bene daugiausia nuopelnų istorijai turi Schrötteriai iš didžiojo Vohnsdorfo (dabar Kurortnojė), esančio tarp Karaliaučiaus ir Frydlando (dabar Pravdinsko). Dvarai ir jų kilmingieji savininkai atliko reikšmingą vaidmenį Prūsijos istorijos ir kultūros lauke. Vohnsdorfo dvaras – istorinis paminklas, prikeliantis iš užmaršties kilmingos Schrötterių giminės gyvenimus ir jų ryšius su I.Kantu. Dvaro istorija ir architektūra susijusi su Didžiajame Vohnsdorfe 1372 m. pastatyta Ordino pilimi, kuri privačia nuosavybe tapo 1468 m. Pilis ne kartą kentėjo

Vohnsdorfo dvaras.

Prūsijos teisingumo ministras C.W. von Schrötteris.

Tai buvo istorinis laikas, kai kiekvienas, kas tik galėjo, stengėsi pasitarnauti šaliai. nuo gaisrų ir buvo atstatinėjama priklausomai nuo savininkų užmačių. Per didžiulį 1830 m. ištikusį gaisrą iš pilies liko tik griuvėsiai. Išsaugoti buvo tik pilies vartai ir jos bokštas. Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai (architektas – berlynietis Friedrichas Gilly) pastatyti jau po 1869 m. gaisro. Tuo metu čia įveistas ir garsusis Trakėnų žirgų veislės žirgynas.

Schrötterių giminei didysis Vohnsdorfas priklausė 1702–1945 m. Pirmasis dvarą išgarsino Friedrichas Leopoldas Freiherras* von Schrötteris (1712–1790), išsilavinęs ir progresyvus žmogus, I.Kanto bičiulis, ne kartą dalyvavęs garsiuosiuose pašnekesiuose prie pietų stalo filosofo namuose. Jis su šeima buvo įsikūręs išlikusiame pilies vartų bokšte, jį pritaikius patogiam gyvenimui. 1763–1775 m. I.Kantas buvo pamėgęs lankytis didžiajame Vohnsdorfe ir kelias dienas pasisvečiuoti pas F.L.Freiherrą von Schrötterį. Dvaro šeimininkas svečiui suteikdavo visišką laisvę, sudarydavo sąlygas, kad jis jaustųsi kaip savo namuose ir galėtų mėgautis kaimo gyvenimu. Amžininkų tvirtinimu, priešais pilies bokštą buvusioje pavėsinėje prie kavos puodelio I.Kantas šnekučiuodavosi su F.L.Freiherru von Schrötteriu. Filosofo biografas Liudwikas Ernstas Borowskis rašė: „Rami kaimo viešnagė skatino jo darbštumą, ir gimė darbai apie žmogaus pažinimą, nors nenustatyta, kurie. Žinau tik vieną namą, kurį Kantas dažnai lankė ir jame jautėsi laimingas, – pas Schrötterį.“ Kitas filosofo biografas R.B.Jachmannas tvirtino, kad ir gilioje senatvėje I.Kantas ne kartą gyrė savo draugo F.L.Freiherro von Schrötterio žmoniškumą, svetingumą. Ir kai tik užeidavusi kalba apie didįjį Vohnsdorfą, jam pakildavusi nuotaika. ► *Freiherr – baronas. Iki 1919 m. laikytas titulu. Vėliau – pavardės dalis.

Buvusios pilies vartų bokštas, primenantis didįjį mąstytoją I.Kantą.

KULTŪROS ISTORIJA

Reformų pradžia

1796 m. sudaryto F.L.von Schrötterio Prūsijos žemėlapio fragmentas.

Reformatorių karta ◄ Vohnsdorfo dvaras susijęs ir su Prūsijos iškiliaisiais reformatoriais. Čia gimė F.L. von Schrötteris ir jo brolis Carlas Wilhelmas von Schrötteris (1748–1819) – Prūsijos teisingumo ministras, kuriam buvo suteiktas Prūsijos kanclerio vardas, vėliau jis tapo Karaliaučiaus aukštojo apygardos teismo pirmininku. Tai buvo aktyvūs valstybės veikėjai, masonų ložės nariai, savo veikloje vadovavęsi Švietimo epochos propaguotomis žmonių lygybės, tolerancijos, teisingumo, sąžiningumo, darbštumo, tvarkos jausmo idėjomis, persunktomis I.Kanto idėjų dvasia. F.L. von Schrötteris anuomet buvo lyginamas su vadinamuoju „kareivių karaliumi“

I.Kanto aforizmai Istorija žmogui būtina, kad jis visiškai išlavintų savo protą. Vienas žmogus per gyvenimą to negeba. Dorovė, tiesą sakant, yra mokymas ne apie tai, kaip mes turime pasidaryti laimingi, bet apie tai, kaip turime tapti verti laimės. Kai kalbame apie dorovinę vertybę, mums rūpi ne poelgiai, kuriuos matome, o vidiniai jų principai, kurių nematome. Kai dingsta teisingumas, niekas nepadarys žmonių gyvenimo vertingo.

Asmeninio archyvo nuotr.

Frydrichu Vilhelmu I, pasak M.Kerautreto, „paklojusiu galingus valstybės pamatus“, pavyzdingai valdžiusiu valstybę ir sukūrusiu absoliutinę monarchiją. I.Kanto poveikį broliai Schrötteriai pajautė nuo pat jaunumės, kai jis svečiuodavosi Vohnsdorfo dvare. Vėliau jie klausėsi jo paskaitų Karaliaučiaus universitete. Ryšiai su filosofu nenutrūko ir laikui bėgant. Abu buvo kviečiami prie garsiųjų I.Kanto pietų stalo. Suprantama, abu jie buvo persiėmę savo mokytojo mokymu. Įtakos jų pažiūroms turėjo ir bendravimas su I.Kanto bendraminčiais – rašytoju Theodoru Gotliebu von Hippeliu (1741–1796), Karaliaučiaus universiteto profesoriumi Johannu Georgu Scheffneriu (1736–1820). Ypač F.L. von Schrötteris vertino draugystę su filosofu ir ekonomistu Christianu Jakobu Krausu (1753–1807), kurio idėjos, ypač laisvos konkurencijos ekonomikoje principas, vėliau buvo taikytos vykdant šalyje didžiąsias reformas. Ch.J.Krausas buvo I.Kanto studentas ir jo rekomenduotas universitete tapo filosofijos ir ekonomikos profesoriumi. 1792–1795 m. Karaliaučiaus universitete F.L. von Schrötteris dėstė ekonomiką. Amžininkai liudija, kad norintiems dirbti Rytų Prūsijos departamente jis siūlė klausytis Ch.J.Krauso paskaitų. Sprendimą pretendento naudai nulemdavęs iš Ch.J.Krauso per egzaminą gautas aukštas pažymys.

Prūsijos didžiosios reformos prasidėjo gerokai anksčiau nei napoleonmečiu, dar Karaliaučiuje. Jų būtinybė iškilo po antrojo 1793 m. ir trečiojo 1795 m. Abiejų Tautų padalijimo. Prūsijos teritorija išsiplėtė. Reikėjo pokyčių valstybės valdyme. Tos pertvarkos idėjos pagal I.Kanto principus kilo iš Karaliaučiaus universiteto. Ir čia aktyviai reiškėsi F.L. von Schrötteris, pirmiausia siūlęs daug novatoriškų sprendimų Prūsų Lietuvai. Ypač svarbūs buvo jo siūlymai, susiję su valstiečių išlaisvinimu valstybiniuose dvaruose. Pasak M.Kerautreto, F.L.Schrötteris buvo pirmasis iš reformatorių, siekęs panaikinti baudžiavą, pasisakęs už laisvą ir žmogišką vertę. 1806 m. pabaigoje po nesėkmingų Jenos ir Austerlico mūšių į Klaipėdą pirmasis atvyko laikinasis teisingumo ministras C.W. von Schrötteris, kuriam buvo pavesta pasirūpinti karališkojo dvaro iš Berlyno perkėlimu į šį miestą. Deja, detalių apie šią jo veiklą neteko užtikti. Žinoma tik tiek, kad jis greitai įsitraukė į „Šv. Jono ložės Mempfis“ veiklą. F.L. von Schrötteris į Klaipėdą atvyko 1807 m. sausio 8 d. kartu su karaliumi Frydrichu Vilhelmu III, kurį lydėjo pašto kelyje nuo Karaliaučiaus. Klaipėdoje jis tais pačiais metais parengė agrarinės reformos projektą, kuris lietė valstiečių išlaisvinimo, laisvos prekybos ir amatų, žydų emancipacijos ir kitus valstybės reformavimo klausimus. Atvykus kitiems žymiems Prūsijos visuomenės ir politikos veikėjams, buvo imtasi konkrečių veiksmų prikelti karo nuniokotą šalį Švietimo idėjų šviesoje. Įdomi F.L. von Schrötterio ir jo aplinkos veikla jam išvykus iš Klaipėdos į Karaliaučių. Tai buvo istorinis laikas, kai kiekvienas, kas tik galėjo, stengėsi pasitarnauti šaliai. Štai iš J.G.Scheffnerio susirašinėjimo su Prūsijos karaliene Luize švietimo klausimais (pasikeista 18 laiškų, iš kurių 5 – karalienės) paaiškėja, kad poezijos profesorius siekė pašalinti būsimojo Prūsijos karaliaus Vilhelmo IV mokytoją F.Delbrcueką iš pareigų, motyvuodamas, kad jis pernelyg romantikas ir netinkamai parengs šalies valdovą. Nuo valdovo priklausys ir žmonių gerovė.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Durys 2022 04

Articles inside

Jūratė SUČYLAITĖ. Gelmių šviesa. Iš spaudai ruošiamos esė knygos

Žaneta SKERSYTĖ. Baleto artistė D.Verovka – apie vaidybą ir sielos rezervą

Vidmantas BĖKŠA. XXIX J.Pakalnio konkursas Klaipėdoje

Jūratė GRIGAITIENĖ. Apie nykstančią erelių ir žmonių rūšį

Kristina SADAUSKIENĖ. G.Grajauskas: dabar reikia daryti tai, kas reikalingiausia

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kaligra ja be konkurencijos

Raminta JONYKAITĖ. Rašytojas R.Flickas: esu prisirišęs prie Mažosios Lietuvos ir jos žmonių