KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 GRUODIS / Nr. 12(108)
Klaipėdos 16-asis tarptautinis menų festivalis „Plartforma“. Spektaklių „Made in Oslo“ (J. Strømgreno trupė, Norvegija) ir „Flashdance“ (meno kolektyvas „Wauhaus“, Suomija) akimirkos.
2
Donato Bielkausko nuotr.
Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 gruodis / Nr. 12 (108) www.durys.diena.lt
REDAKTORĖ
Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt
LITERATŪRINĖS DALIES
SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com
DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė
KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė
ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda
REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711
PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713
LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“
SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500
Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848
Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami
VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022. 4 psl. – Aloyzo Juzėno nuotr.
ŽURNALĄ REMIA
TURINYS
TEATRAS
Evelina ZENKUTĖ. „Lost Lost Lost“ pėdomis, arba 16 mm spektakliui apie J. Meką 4
FESTIVALIS
Rosana LUKAUSKAITĖ. Prisilietus prie kitų pasaulių 12
DAILĖ
Sondra SIMANAITIENĖ. Skambančio kosmoso formos skulptorės D. O. Matulaitės kūryboje 20
Evelina ZENKUTĖ. A. Bričkutė: kuriu vizualinius dienoraščius 28
Pillė VELJATAGA. Klaipėdos krašto simboliai emalyje 34
FOTOGRAFIJA
Danguolė RUŠKIENĖ. Gydomąjį poveikį žadantis „Pleistras“ 42
KINAS
Andrius RAMANAUSKAS. Laukiamiausi 2023-iųjų lmai 46
GINTARO LAŠAI
Alma RIEBŽDAITĖ. Dieta. Šeima 48
Nida TIMINSKAITĖ. Eilėraščiai 52
Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą
Deimantė ŽUKAUSKIENĖ. Kišeninis Senelis: vaikiškas pasakojimas 55
O. HENRY. Tikslusis vedybų mokslas 56
KULTŪROS ISTORIJA
Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (7) 59
3
KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ
„Lost Lost Lost“ p ėdomis, arba 16 mm spekt
Pirmoje gruodžio pusėje Klaipėdos dramos teatre debiutavusio lenkų režisieriaus Michało Borczucho premjera apie Joną Meką „Lost Lost Lost“ („Prarasta prarasta prarasta“) leidžia įkvėpti, kartais – sulaikyti kvėpavimą, sykiu įkvepia. Įkvepia ieškoti mekiško lengvumo, šviesos, poetiškos prozos, gyvenimo paradoksų. Viskas gali būti visaip: spektaklis tampa efemerišku paminklu J. Mekui; jo rankose laikyta kamera „Bolex“ – nauja vaizdo dienoraščius kūrusia kūno dalimi; šešiolika „Bolex“ kino juostos milimetrų – žodžiais.
akliu
TEATRAS 4
Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Lost Lost Lost“ apie J.Meką (rež. M. Borczuchas).
p ėdomis, spekt akliui apie J. Meką
Evelina ZENKUTĖ
1 mm: asiužetiškumas
Pastatyme „Lost Lost Lost“ nėra fabulos, priežasčių ir pasekmių dualizmu akumuliuojamo veiksmo, tradicinei dramaturgijai pavaldaus vystymo,
kulminacijos ir atomazgos. Nėra, nes būti negali. Ir tai ne postdraminio teatro etiketas. Statant spektaklį apie J. Meką –avangardinio JAV kino krikštatėvį, filmavusį labai specifinius, fragmentiškumu, būsenomis, o ne išrašytu scenarijumi paremtus filmus, daugiau nei dėsninga pasirinkti nuo tradicinio teatro nutolusią formą. Mažų mažiausiai. Labiausiai – įžvalgu, preciziška, pagarbu.
2 mm: apokalipsė
Režisierius M. Borczuchas sukuria postapokaliptinį ateities pasaulį, kažkokios katastrofos paliestą erdvėlaikį, kuriame eliminuojamas bet koks skaitmeninis vizualumas. Praeities vaizdų nebėra, neužfiksuosi jų ir dabartyje. Pragaras, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos. Iš pradžių pagalvoji – puiku, mirkteli nūdienos ►
5 TEATRAS
Domo Rimeikos nuotr.
◄ visi-fotografuoja-ir-filmuoja-viskąvisur-ir-visada ironijos akis, bet netrukus supranti – patekome į liūdną, labai liūdną pragarą. Taip, jis įgalina intensyviau išgyventi šią akimirką, bet, jei atmesime su socialiniais tinklais susijusią vaizdų devalvaciją, ir atima daug: porą meno industrijų (pvz. kiną ir fotografiją), istorijos, atminties fiksavimo mašinas. Praradimų pragaras. Amnezijos pragaras. Turbūt todėl, radę J. Meko naudotą kamerą „Bolex“, pasąmoningai nujausdami vis gilėsiančią tuštumą, tyrėjai ir leidžiasi rekonstruoti tai, kas gali būti prarasta amžiams.
3 mm: Semeniškiai
Scenoje – apokaliptinės antropologinės laboratorijos atributai (Dorotos Nawrot scenografija): stalai, kėdės, rašymo ir įrašymo reikmenys, mikrofonai, ausinės, lempos; scenoje – tipinis Amerikos kino teatrų šviečiantis tablo; scenoje – imituotos interviu studijos; scenoje – kokakola ir bananai. O Semeniškių, J. Meko gimtojo kaimo, nėra. Ir ta daiktiška tėvynės nesatis išgrynina prarastojo rojaus metafizinį būvį. Semeniškiams nereikia materializuotis šešėliu, garsu, antraplaniu vaizdu ar įsikūnyti kokia nors kita pretenzinga forma. Semeniškiai yra nematoma, bet visada esanti ir į priekį vedanti siela.
4 mm: atomai
Režisierius M. Borczuchas ir dramaturgė Joanna Bednarczyk J. Meką rekonstruoja atkurdami jo pokalbius su filosofe, rašytoja Susan Sontag, menininkais Johnu Lennonu ir Yoko Ono, įscenindami 1994 m. diskusiją, kurioje, be J. Meko, dalyvauja S. Sontag, politikas Vytautas Landsbergis ir videomeno pradininkas Namas June’as Paikas, bei į interviu transformuodami dienoraščių nuotrupas, kai šnekinamas pats J. Mekas. Jokio intensyvaus veiksmo – tik pašnekesiai. Sunkesni ar lengvesni, trunkantys ilgiau Gerai, kai teatras nebijo. Drąsa išlaisvina, augina, stiprina.
6 TEATRAS
ar trumpiau, aprėpiantys daug – filmus, jų kūrimą, muziką, meną apskritai, laisvę, filosofiją, politiką, patriotiškumą, karą, Ameriką, Lietuvą, ilgesį, prisiminus, tylą etc. Patį gyvenimą. Šio spektaklio atomai –pokalbiai. Bet ne tik. Iš jų, neabejokime, susideda ir gyvenimas. Mes nuolatiniame pašnekesyje su savimi, kitais, gamta, Dievu. Visas menas – filmai, teatras, nuotraukos, muzika, paveikslai, knygos – yra pokalbis. Pasirinkti jį spektaklio pamatu – ir verta, ir teisinga.
5 mm: meditacija
„Lost Lost Lost“ teka ramiai. Sruvena kaip upė. Sėdi ir stebi balsus, veidus nešantį spektaklio vandenį. Upei nereikia istorijos, veiksmo, logikos. Ji tiesiog yra, ir tiek. Kaip ir kita, meditacijai nepavaldi grupė. Jei kas nors leistų, jos atstovai prie didžiojo vandens surengtų triukšmingą kulinarinįmuzikinį pikniką. Ar vieni turėtų pykti ant kitų ir juo labiau ant upės? Veikiau pasukti kas sau. ►
7 TEATRAS
6 mm: asmenybės
◄ Gyvenimo arba žmonijos istorijos dalyviai (nekyla ranka rašyti personažai), visi jie – mirę ar gyvi – lyg reti vabzdžiai buvo pagauti ir kelioms valandoms su žiūrovais uždaryti po tuo pačiu teatro pastato gaubtu. Lygiai vienam ontologijos seansui. Ko gero, didžiausias paminklas žmogui – neužmarštis. Gyvas, kol atmena. Kol prisiminimais, artefaktais sučiumpama už rankos ir nepaleidžiama. Ir aktoriai sučiupo. Jonas Baranauskas – jaunojo J. Meko smalsumą, lengvumą ir nelyg besikeičiantys kadrai trūkčiojančias veido mimikas, Darius Meškauskas – skausmingą vyresniojo J. Meko nostalgiją, prisiminimų stingdomą žvilgsnį ir tą, rodos, save vis norinčią apkabinti ranką, Karolina Kontenytė – S. Sontag drąsą, pasitikėjimą savimi ir intelektualų kategoriškumą, Digna Kulionytė – rytietišką Y. Ono trapumą ir elegantišką mąslumą, Karolis Maiskis – J. Lennono atsainumą ir hipiuojantį apsipūtimą ar atsipūtimą, Rimantas Pelakauskas – talpias V. Landsbergio pauzes ir ironišką krizenimą.
7 mm: pertrauka
Spektakliui įpusėjus aktorius Janas Dravnelis pradeda stryku „pjaustyti“ ant žemės gulinčią elektrinę gitarą. Minutės virsta garsais, garsai, kaip priklauso minutėms, tįsta, išsitempia, vėl susitraukia. Scenoje likusios Y. Ono akys klaidžioja salės palubėmis. Spektaklis tęsiasi. Gyvenimas neturi pauzių – truputį nemirštama. Dalis žiūrovų pakyla nuo kėdžių, dalis pasilieka. Dalis, suskambėjus į salę kviečiančiam skambučiui, grįžta, dalis neatsisukdami išeina į diskotekišką Teatro aikštę. Menas į kėdes pasodino, menas ir išvadavo. Ironija ir šuniška nuojauta. Lyg būtų žinoję, kad per pertrauką, muzika sujungsiančią dvi spektaklio dalis, aktoriai ant tablo sudėlios žodžius „Art and Liberation“ („Menas ir išsilaisvinimas“).
8 mm: paradoksai
Kokie jie trapūs, neretai sunkiai nusakomi žodžiais. Kai suvoki, kad teatras efemeriškiausia, labiausiai įamžinimui nepasiduodanti meno rūšis, apie vaizdų užkonservavimą,
8 TEATRAS
atmintį, išliekamumą kalbantis spektaklis apsitraukia melancholiška desperacijos membrana. Bet tame slypi kažkoks neapčiuopiamas grožis. Gal todėl, kad bandoma įveikti neįmanoma. Arba dėl to, kad ta keista priešprieša siejasi su paties J. Meko asmenybės paradoksais – iš kaimo ištraukto ir į didelio miesto džiungles įmesto žmogaus gyvenimu, namų, kurių nebėra, ilgesiu.
9 mm: technologijos
Tyrėjas Darius apgailestauja, kad civilizacija užbetonavo žemę – nebėra jos kaip paliesti. Pasaulis persipildė, tęsia jis, ir technologijos šios problemos neišsprendė – išnyko pačios. Liko alkani žmonės. Nuskamba klausimas: kada pradėsime gyventi, užuot garbinę technologijas? J. Mekas gyveno: mėgavosi maistu, gamta, susitikimais, filmavo, arba, kaip pats jis sakė, videografavo akimirkas, būsenas, jausenas. Gy-ve-no. Bet vis dėlto filmavo, o tam reikia civilizacijos atributų. Gal spektaklyje, supriešinančiame technologijų išnykimo utopiją (ar distopiją) ir dabartinį besaikį jų vartojimą, ir slypi atsakymas. Eliminuosi technologijas, fiksavimo ir skaitmenizavimo galimybę, prarasi dalį asmeninės ar civilizacijos istorijos. Taip, galbūt tokia būtų taip skatinamo propaguoti „čia ir dabar“ patyrimo kaina. Bet ar ne per didelė? Norisi tikėti, kad egzistuoja kažkokios prabos viduriukas, sveikas protas, kai vieno dėmens nereikia naikinti, o kito išaukštinti.
10 mm: klausimas
J. Mekui besigilinant į Y. Ono filosofiją apie muziką ir tylą, scenoje pasirodo jaunuolių ansamblis. Užgroja be garsų. Muzikantai skaito natas, juda jų pirštai, burnos įkvepia ir pučia orą į instrumentus, kūnai linguoja į taktą. Kiek žiūrovų tą akimirką išgirdo melodiją?
11 mm: receptas
Filmuodamas kamerą laikai žemiau smegenų ir aukščiau širdies, taip atsiranda naujas organas. ►
9 TEATRAS
◄ Maždaug tokia iš kažkurio J. Meko interviu ar dienoraščio perkelta mintis nuskamba spektaklyje. Sykiu tai receptas, reikalaujantis mažiau ingredientų, nei pagaminti „Lost Lost Lost“ pabaigoje minimus J. Meko taip mėgtus bulvinius blynus. Žiupsnelis proto, truputis dūšios
12 mm: simboliai
Komiška situacija. J. Meką, jo žmoną Polą ir brolį Adolfą kalbina žurnalistė. Staiga sujudimas, keisti garsai iš dangaus. Visi pakelia galvas, išsigandę kyla nuo kėdžių, išsibėgioja. Rodos, pats Alfredas Hitchcockas būtų paukštį paleidęs. Vienintelis Jonas lieka sėdėti. Neapšiko, sako. Vualia. Susivoki, kad pirmoje spektaklio dalyje ant užrašo „It all comes back now in glimpses“ užtėkšta dėmė visai ne egzistencinis iškapsėjusio laiko simbolis. Vis dėlto pataikė.
10 TEATRAS
13 mm: susitikimai
Senasis Jonas nusiima skrybėlę ir uždeda ją jaunajam ant galvos; senasis ir jaunasis Jonai scenos šone tyliai šnekučiuojasi tarpusavyje; tyrėjo vaidmenis atliekantys Jonas ar Darius (juos vaidinantys J. Baranauskas ir D. Meškauskas – sykiu ir J. Meko įkūnytojai) stebi klausinėjamą ar klausinėjantį J. Meką. Susitikimai, buvimas vienas kito horizonte – tiek su savimi, tiek su kitais – bene gražiausia, kas nutinka žmogui.
14 mm: uroboras
Po „Lost Lost Lost“ nepaleidžia klausimas, kodėl taip sunkiai priimame tai, kas pakrypę mums neva neįprasta linkme. Nieko baisiai avangardinio šiame spektaklyje
nėra. Patenkame į gana logiškas taisykles ir sąlygas diktuojantį lauką: ateitis po katastrofos, provokuojanti situacija, iš gyvenimo išplėšianti technologijas, pasaulinio garso asmenybės ir dokumentuota jų pažinimo galimybė, krūva aktualių dabarčiai klausimų. Bet vis dėlto kitiems sunku. Bandau suprasti priežastis ir užstringu, kaip ta populiarioje J. Meko citatoje minima plokštelė, dar sykį pajausdama, kodėl ši būsena jam tokia nemaloni. Vienintelė miglota mintis: ko gero, nemažai žmonių nebesugeba priimti ne abstrahuoto, ne santraukomis kalbančio, ne kažkokius koncentratus, esencijas siūlančio meno. Šįkart spektaklis pasivijo gyvenimą, nuo kurio bandoma pabėgti. Kažkas atėjo į teatrą ir patyrė ne eskapistinį malonumą, o susidūrė su neapdorota, nešlifuota realybe. Štai ir šnypščia uroboras – gyvatė, ryjanti savo uodegą. Tai tik prielaida. Ačiū Dievui, ją sau pritaikys ne visi. Buvo, kas spektaklį išgyveno. Ir kalba čia ne apie išsėdėjimą kėdėje.
15 mm: drąsa
Gana anemiškame – bent išsišokimų ir nukreivavimų požiūriu – mieste „Lost Lost Lost“ norėtųsi perkrikštyti į „Rasta rasta rasta“. Gana tradiciniame tradicinės publikos apibrėžtame teatre norėtųsi, kad apibrėžimai būtų trinami dar intensyviau. Drąsa yra rizika, suvokimas, kad teks susitaikyti su tam tikromis pasekmėmis. Gerai, kai teatras nebijo. Drąsa išlaisvina, augina, stiprina.
16 mm: finišas
Paklaustas, ar gyvenimo pabaigoje norėtų grįžti į Lietuvą, J. Mekas nebeatsako. Jaunasis Jonas atsisėda prieš senąjį. Dvi skrybėlės. Pradžia ir pabaiga. Pokalbis niekada nesibaigia.
11 TEATRAS
Prisilietus prie
„M(other)“ (choreografė R. Gudavičiūtė, Lietuva).
Šiais laikais pasaulį vis dažniau linkstame išgyventi ne kaip vieną bendrą mūsų visų patirtį, bet veikiau kaip multivisatą, talpinančią visą aibę galimai egzistuojančių pasaulio versijų su savais dėsniais ir pasirinkimų išsišakojimais. Galbūt net galima teigti, kad dauguma dabartinių konfliktų kyla pamaldiems laiko ir erdvės monoteistams susidūrus su įnirtusiais erdvėlaikio pliuralizmo šalininkais. Nuolatos keičiantis laiko ir erdvės sampratoms, žmogus išlieka pirmutiniu visų daiktų matu. Norėdami suprasti kitą, turime atjausti žmogaus prigimties kompleksiškumą, atsinešamą iš pradžių pradžios – namų. Namai yra saugus uostas ir komforto zona. Tai pradžios taškas orientavimuisi erdvėje ir laike. Tačiau kas nutinka, jei šis uostas nuolatos talžomas audrų, uždaromas dėl siaučiančių pandemijų ar atakuojamas priešiškai nusiteikusių jėgų? Klaipėdos 16-ojo tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ organizatoriai, atliepdami pasaulyje sklandančias nuotaikas ir nuojautas, šiemet renginį dedikavo būtent namų temai.
12 FESTIVALIS
kitų
kitų pasaulių
LUKAUSKAITĖ
Nesibaigianti kelionė
Prasidėjęs balandį Jo Strømgreno trupės norvegišką identitetą atskleidžiančiu šokio spektakliu „Made in Oslo“, festivalis šiemet vyko ištisus metus. Rudens sezoną atidarė „Teatr Nowszy“ kūrėjai iš Lenkijos, publiką pakvietę susitikti Klaipėdos autobusų stotyje fizinio teatro spektaklyje „Odisėjas“. Susitarimų sistema, kuri leidžia apibrėžti visus vienoje ar kitoje erdvėje leidžiamus
ir tinkamus judesius, mimikas, ištariamus žodžius, užimamą fizinį ar psichologinį plotą, tokiose pereinamosiose erdvėse, kaip keltų terminalai, oro uostai, traukinių ar autobusų stotys, apsunkina besąlyginio laisvės pojūčio, kurį siejame su kelionėmis, paieškas. Niekur kitur nesame taip pririšti prie savo tapatybės, pilietybės ir kas dešimt metų užfiksuojamos išvaizdos. Šias susitarimų užkardas pereiname ne tik todėl, kad galėtume nusigauti iš vieno taško į kitą, nuo vienos kelionės atkarpos prie kitos – kelionė pati savaime yra siekiamybė, buvimas su tikruoju savimi, apvalytu nuo kasdienybės reikalavimų ir primetamų vaidmenų. Kad kelionė nevirstų vien vartotojiška preke,
priminimu metinėje „Google“ žemėlapių suvestinėje, menininkai pasiūlo visą egzistenciją suvokti kaip nesibaigiančią kelionę beribėje erdvėje.
Rašant šį tekstą, užsienio spaudoje nuskambėjo pranešimas apie 18 metų Šarlio de Golio oro uoste gyvenusio Mehrano Karimi Nasseri mirtį. Iranietis Prancūzijos oro uoste buvo įstrigęs savotiškoje limbo būsenoje nuo 1988 iki 2006 m. Iš pradžių dėl teisinių imigracijos priežasčių (netekęs asmens dokumentų), o vėliau savo noru tranzitinėje vietoje gyvenusio M. K. Nasseri istorija įkvėpė net kelis filmus ir operą. Keisčiausia, kad kelios savaitės prieš mirtį iranietis vėl grįžo į oro uostą. ►
13 FESTIVALIS
Rosana
prie
„Made in Oslo“ (J. Strømgreno trupė, Norvegija). Donato Bielkausko nuotr.
◄ Atrodo, kad šis žmonių srautų cirkuliacijos taškas oro linijų trasoje, primenantis egzistencinę perėją, tapo tikraisiais jo namais – buvimu tarp čia ir ten, praradus senąją tapatybę ir nesusikūrus naujos. Visą gyvenimą desperatiškai kraustęsis iš vienos vietos į kitą amerikiečių poetas Robertas Frostas dažnai rašė apie „bent metaforiško buvimo namuose“ svarbą, užsimindamas apie tai, kaip retai kur iš tikrųjų jis jausdavosi pritapęs. Jo žodžiais tariant, „namai yra vieta, į kurią grįžtant visada esi laukiamas“. Tai motinos apkabinimas, kuris nebūtinai turi būti susijęs su konkrečiomis koordinatėmis ir gali būti jaučiamas net nebeturint kontakto su artimaisiais. Festivalyje namų temomis per vaiko ir mamos santykį bei paauglių išgyvenimų prizmę bylojo šokio spektakliai „M(other)“, kuriame choreografė Raimonda Gudavičiūtė šoko su sūnumi Elias, ir Auksiniu scenos
14 FESTIVALIS
► „Me two“ / „Savoj krūvoj“ (Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“).
„Odisėjas“ („Teatr Nowszy“, Lenkija).
15 FESTIVALIS
Diskusija po spektaklio „Me two“ / „Savoj krūvoj“.
Donato Bielkausko nuotr.
◄ kryžiumi geriausio metų spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje apdovanotas „Me two“ / „Savoj krūvoj“ (Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“).
Tamsos iššūkiai
Šiuolaikiniam cirkui skirta „Plartformos“ programos dalis namų temą nagrinėjo per žmogaus ir technologijos susidūrimo (belgų trupės „Post uit Hessdalen“ cirko spektaklis „Man Strikes Back“) bei trinties santykiuose motyvus (suomių RISA ir šokio teatro „Minimi“ spektaklis „RISA-Friction“). Šokėjai ir choreografai italas Moreno Solinas ir ispanas Igor Urzela festivalyje pristatė savo spektaklį „Idiot Syncrasy“, kuriame juokas ir kvailiojimas pasiūlomi kaip alternatyvos, norint išgyventi kriziniais laikais. Ne veltui juokdario ir išminčiaus dualistinės prigimties archetipas pasikartoja ne vienoje pasakoje ir literatūriniame kūrinyje.
Suomių meno kolektyvo „Wauhaus“ spektaklis „Flashdance“ žiūrovams pasiūlė siurrealistinę patirtį, išsivystančią iš asmeninio fantazijos ir patirčių vandenyno. Multisensorinio pasirodymo ašimi tampa didžiulis plastiko dangalas, kurio augimas tamsoje
16 FESTIVALIS
„Man Strikes Back“ (trupė „Post uit Hessdalen“, Belgija). Donato Bielkausko nuotr.
„RISA-Friction“ (RISA ir šokio teatras „Minimi“, Suomija). Oleksii Korotych nuotr.
„Flashdance“ (meno kolektyvas „Wauhaus“, Suomija).
„Inbetween“ (S. Ferienčíková, M. Júdová, A. Timpau, Slovakija, Rumunija, Čekija).
primena plūduriavimą nuo bet kokios stimuliacijos izoliuotame flotariume: įveikę sulėtintą, niekieno iš išorės nekurstomą nežinomybės baimę, nesaugumo jausmą ir vidinį skepsio monologą, žiūrovai panyra į refleksyvią būseną, kurioje nebeveikia tikrovės pažinimo kriterijai. Oro cirkulia-
cija didžiuliame, visą sceną dengiančiame plastiko maiše prikausto dėmesį ir pajungia publikos vaizduotę. Dažnai mūsų žvilgsnis nenoromis yra taktilinis – žvelgiame taip, kaip bandytume paliesti. Taigi prieš mus išnyra ne vizualinė ir net ne taktilinė, o sinestezijos reiškiniu pagrįsta būtybė,
sujungianti vos juntamas užuominas ir išaudžianti savo pačios apčiuopiamumo pluoštą. Į mentalinę distanciją tamsos masė atsako tiesioginiu fiziniu artumu. Instinktas paglostyti, prisijaukinti nežinomą padarą įveikia racionalų santūrumą. Siekiame paglostyti neegzistuojantį. ►
17 FESTIVALIS
Donato Bielkausko nuotr.
◄ Taikus gyvas eteris perima mūsų juslinės atminties, svajonių pavidalus – rodosi kaip kalnai, debesys, jūra, galiausiai priartėja prie gyvūnų sferos, rangosi kaip mistiškas leviatanas. Išgyvename atvirkštinę pranašo
Jonos, praleidusio banginio pilve tris dienas ir naktis, mito parafrazę. Būtybė galėtų išnykti kitą sekundę po spektaklio pabaigos, įjungus šviesas ir atlikėjams išlindus iš plastiko, bet aktyvus žiūrovų dalyvavimas
ją sukuriant iš beveik nieko lemia, kad ir sunaikinimas nėra toks jau paprastas veiksmas. Personifikuota tamsa pranoksta jai iškeltus iššūkius, o kas iš tikrųjų atsitinka scenoje, lieka atlikėjų ir žiūrovų, kiekvieno mačiusio skirtingą pasirodymą, paslaptimi.
Įtampų tinkluose
Vizualinis koncertas „Nemuno septyni“ (K. Lučinskas ir D. Bielkauskas). Oleksii Korotych nuotr.
Spektaklyje „Inbetween“, sukurtame tarptautinės moterų kūrėjų komandos – Soňa Ferienčíková (SK), Mária Júdová (SK), Alexandra Timpau (RO, CZ), veikia keturi atlikėjai, valdantys virves, transformuojančias milžinišką audinį, kuriuo modeliuojamas perėjimas nuo apibrėžtų visuomenės sistemų prie individo ekspansijos visomis kryptimis. Šiuos audinio architektūrinius kismus valdanti grupės atlikėjų įtampa gimdo kitą, platesnį įtampų tinklą – buvimo kartu prievartą. Ji yra prigimtinė, paveldima, ontologinė žmogiškosios egzistencijos prielaida. Tai prievarta, kurią išmokstame ignoruoti, nes ji yra būtina išlikimui. Ji žymi beveik visas sociumo praktikas ir galiausiai prisotina visą socialinį lauką. Nepaliaujamas socialinio audinio tankinimas gausėjančiomis socialinių platformų įtrauktimis,
Festivalis „Plartforma“ šiemet vyko ištisus metus ir sulaukė didelio publikos susidomėjimo.
18 FESTIVALIS
Donato Bielkausko nuotr.
ironiškomis, o gal ir labai realiomis Kinijos socialinio reitingavimo modelio imitavimo grėsmėmis fiksuoja subliminalią individų paklusnumo erą. Mūsų sąmonė ir pasąmonė pajungiama besiplečiančių sistemų algoritmams. Net ir bandymai ištrūkti iš šios matricos („vienišo vilko“ filosofija, antisocialus elgesys) virsta sistemos saugiklių patikra, potencialių plyšelių demaskavimu. „Netflix“ ir kitų srautinių transliacijų kompanijų tarsi nuo konvejerio leidžiamų serijinių žudikų temą tyrinėjančių dokumentinių ir vaidybinių filmų, serialų populiarumą galima traktuoti kaip bandymą „socializuoti“, sugrąžinti į saugią zoną individus, egzistuojančius už normos ribų. Taip hipertrofuojasi sistema, kuri veikiau leidžia sau pavojingai išsiplėsti nei pripažinti, kad kai kurios atplaišos yra nebesugrįžtamai nutolusios.
Kas iš tikrųjų atsitinka scenoje, lieka atlikėjų ir žiūrovų, kiekvieno mačiusio skirtingą pasirodymą, paslaptimi.
Pasak specialistų, apie 10–15 proc. suaugusiųjų tvirtina kenčiantys nuo nemigos. Stebinantis miego sutrikimų skaičiaus padidėjimas pastaraisiais metais siejamas ir su COVID-19 liekamaisiais reiškiniais bei dėl pandemijos padažnėjusiais nerimo simptomais. Šiemet daug kam bemieges naktis sukėlė karo Ukrainoje situacija, ir tai įkvėpė klaipėdiečius Godą Giedraitytę ir Donatą Bielkauską inicijuoti Lietuvos ir Ukrainos garso kūrėjų ir šokėjų jungtinį darbą – spektaklį „Nemiga“. Būdraujame negalėdami užmigti, vartomės lovose, tikrindami naujienų portalus. Integruotų technologijų, nenutrūkstamo žinių srauto ir įelektrintos sąmonės fone ir karas tampa hiperrealiu. Nuo šio fakto nebeįmanoma pabėgti, nebeegzistuoja saugi distancija. Atlikėjai ukrainietė Mariya Salo ir Petras Lisauskas išgrynintą choreografiją šiam spektakliui sukūrė iš asmeninių patirčių tankio, todėl jautrumas ir kūrybinis intymumas čia ypač ryškus. Spėliojama, kad nemiga yra susijusi su evoliuciniu poreikiu bent vienam iš genties atstovų būdrauti nakties metu, taip apsaugant saviškius nuo plėšrūnų ir kitų pavojų. (Hibridinio) karo kontekste geriau nemiga nei letargas ir užmarštis.
Nenutolstant nuo namų
Festivalį lapkritį užbaigė specialiai „Kaunas 2022“ programai sukurtas dueto „Tykumos“ (Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas) vizualinis koncertas „Nemuno septyni“. Klaipėdoje klausytojai galėjo ne tik išgirsti gyvo garso koncertą, bet ir kino ekrane stebėti „Nemuno septyni“ atidarymo koncerto videofilmą, dalyvauti debiutinės plokštelės „Nemuno septyni“ pristatyme.
Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, 2022 m. bendrame kūrybi-
niame vyksme suvienijęs skirtingų šalių meninę patirtį ir kūrėjų kūrybinį potencialą, namų temą interpretavo kaip savo (svetimo) difuziją, ribų gausinimą ir ištrynimą, priklausymą bendruomenei arba bandymą atsiskirti, paukštišką laisvę ir migraciją namo. Visiškai nutolti nuo namų nederėtų – su savo tapatybe, praeitimi, šaknimis esame surišti nenutraukiamais saitais, tačiau dažniausiai mums reikia daugiau erdvės – už saugios namų zonos atsiveriančio plataus kosmologinio horizonto ir ten plytinčių kitų pasaulių.
19 FESTIVALIS
„Idiot Syncrasy“ (choreografai M. Solinas ir I. Urzela, Italija, Ispanija).
„Nemiga“ (M. Salo ir P. Lisauskas, Ukraina, Lietuva).
Donato Bielkausko nuotr.
Skambančio kosm oso skulptorės D. O. M
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo šių metų lapkričio 11 d. iki 2023 m. gegužės 28 d. veikia vilnietės skulptorės Daliutės Onos Matulaitės kūrinių paroda „Tėvynės tema“.
Sondra SIMANAITIENĖ
Tėvynės tema
D. O. Matulaitė (gim. 1942 m.) yra viena ryškiausių šiuolaikinių skulptorių, savo kūryboje aprėpusi XX a. antrosios pusės epochą ir įprasminusi Lietuvos valstybės atkūrimo kelią iki šiandienos. Jos kūryboje žodžiai tauta, laisvė, orumas, pasitikėjimas,
ryžtas, pasiaukojimas, tvirtybė, seserystė, ištikimybė, mano gentis yra pamatiniai, lemiantys autorės temų pasirinkimą, jų plėtotę ir kantrybę, įgyvendinant kūrinių pastatymą viešose vietose, aktualizuojant Lietuvos valstybei svarbias asmenybes ir reikšmingus istorinius įvykius. Kai kurių monumentalių darbų įgyvendinimas užtrukdavo dešimt ar net dvylika metų. Tad nesunku suvokti, kokio atkaklumo asmenybė yra skulptorė profesorė D. O. Matulaitė. Jau neminint fakto, kad moteris skulptorė – išskirtinis reiškinys, nes veik
atulaitės
20 DAILĖ
D. O. Matulaitės kūrinių parodos „Tėvynės tema“ Prano Domšaičio galerijoje fragmentai.
Gintarės Grigėnaitės nuotr.
m oso formos
Matulaitės kūryboje
iki XXI a. skulptūra laikyta vyriška profesija. O ir dabar mažai rasime moterų, kuriančių monumentaliosios dekoratyvinės dailės srityje.
Tai, kad D. O. Matulaitės jubiliejinė kūrinių paroda „Tėvynės tema“ eksponuojama pirmiausia Klaipėdoje, yra dėsninga. Mat Klaipėdos kraštas D. O. Matulaitės biografijoje ir kūryboje išliko kaip vaikystės ir ankstyvosios jaunystės veik mitologinė erdvė, kurioje formavosi būsimosios skulptorės vidinio pasaulio meninis kosmosas. Nors, kaip parodos atidarymo metu kalbėjo
skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė, kuri, drįsčiau teigti, yra šiuolaikinė D. O. Matulaitės kūrybinių ambicijų ir užmojų tęsėja, ši paroda turėtų atkeliauti į Vilnių ir Kauną, o skulptorė D. O. Matulaitė už viso gyvenimo darbus jau seniai yra verta Naconalinės kultūros ir meno premijos.
D. O. Matulaitės retrospektyvinę parodą „Tėvynės tema“ sudaro 21 skulptūra (medis, bronza, akmuo, prie keturių skulptūrų naudojamas elektrinis minidifuzorius, kuris leidžia dūmus ir skleidžia šviesą), keturi piešinių ciklai, atlikti mišria autorine
technika, ir keturios didelės nuotraukos, pristatančios skulptūrinius monumentus, stovinčius Medvėgalio archeologiniame komplekse, Šiauliuose, Berznyke (Lenkija) ir Nemenčinėje.
Parodos turinį suprojektavo pati autorė, atrinkusi darbus iš 1972–2021 m. kūrybinio laikotarpio. Palydimąjį žodį parodai parašė menotyrininkė doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė, o parodos ekspoziciją Prano Domšaičio galerijoje sukūrė D. O. Matulaitės mokinys, skulptorius Daumantas Kučas. ►
21 DAILĖ
◄ Galerijos erdvė su dideliais langais iš abiejų pusių puikiai tinka skulptūros ekspozicijai, mat natūrali šviesa formų plastiką papildo šešėliais ir apgaubia paslaptinga aura.
Baltai ir legendos
Parodą sudaro darbai, kurių temas autorė yra įvardijusi albume „Dalia Matulaitė“ (2014, Artseria, Vilnius, sudarytojos D. O. Matulaitė, Danutė Zovienė). Tad, aptardama parodos turinį, naudosiu pačios autorės darbų suskirstymą į tam tikras temines grupes.
Skulptorė D. O. Matulaitė save laiko krikštyta pagone („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė, 2021), todėl jos darbuose labai glaudžiai susipina senoji pagoniškoji (gamtiškoji) pajauta ir krikščioniškosios pasaulėžiūros vertybinis turinys.
Klaipėdos kraštas D. O. Matulaitės biografijoje ir kūryboje išliko kaip vaikystės ir ankstyvosios jaunystės veik mitologinė erdvė, kurioje formavosi būsimosios skulptorės vidinio pasaulio meninis kosmosas.
Baltų temai parodoje atstovauja trys piešiniai, atlikti mišria technika („Baltai“, 1994). Tai muziejuje atrasti ir perpiešti archeologiniai radiniai, ikikrikščioniškosios baltiškosios kultūros reliktai, turintys simbolinę ritualinę prasmę. Baltų temai priklauso ir skulptorės sukurtas „Paminklas žemaičių dūnininkų genčiai“, stovintis Medvėgalio archeologiniame komplekse, parodoje matome monumento nuotrauką.
Legendų tema skulptorės kūryboje yra viena įdomiausiai ir drąsiausiai interpretuotų. Legendas skulptorė suvokia kaip „gyvąją versmę iš tautos tvėrimosi kūdikystės nugrimzdusių atminties klodų mūsų pradžiamotės ir pradžiatėvio skaičiuoto laiko ir suvoktos erdvės“. ►
22 DAILĖ
23 DAILĖ
◄ Pirmasis skulptorės sukurtų legendų ciklo kūrinys buvo Kaune 1979 m. pastatytas beveik keturių metrų aukščio „Stumbras“. Klaipėdos skulptūrų parke šia tema įkūnytas mitinis jautis, nešantis klajojančio ežero debesį. Skulptorė yra padariusi įdomią išvadą, kad piešdama žvėris iš natūros ir liaudies skulptūras muziejuose, ji žvėris piešia kaip skulptūrą, o liaudies skulptūroms suteikia žvėriškumo.
Parodoje Klaipėdoje legendų temą atspindi trys darbai. Medinė „Neringa“ sukurta 1972 m. parodai „Mūsų jūra“. Tuomet skulptorė nuomojosi butą Vokiečių ir Trakų gatvių sankirtoje, iš ten keliaudavo dėstyti į Vaikų dailės mokyklą. Grįžusi po darbo, pasidėjo plastiliną ant radiatoriaus, kad atšiltų, ir mintyse kartojo „mūsų jūra, mūsų jūra...“. Bemedituojant į jos vaizduotės erdvę įžengė didinga moteris, nešanti ant pečių du laivus. Dydžiu ji prilygo Amerikos Laisvės statulai. Vaizdinį Dalia užfiksavo piešinyje ir parodai sukūrė medinę „Neringą“. Ji 1983 m. transfomavosi į didingą monumentalų
kūrinį – bronzinę penkių metrų aukščio „Neringą“ Klaipėdos skvere netoli Senojo turgaus (architektas Rimantas Buivydas). Skulptūroje „Neringa“ simetriškų linijų darną kerta dvi laivų, primenančių sparnus, įstrižainės. Taip iš statiškos kompozicijos išgaunama dinaminė-plastinė raiška. Parodoje eksponuojama ir 1983 m. iš bronzos išlieta „Neringos“ galva.
Genties moterys
Į aukštį orientuotoje skulptūroje „Eglė –medžių motina“ (1983, bronza, granitas, h 216 cm) diagonalių kompozicija išreikšta dar stipriau. Trapi moters figūra su plačia pečius dengiančia pelerina balansuoja ant laivo-medžio (eglės) briaunos. Ji stovi tik ant vienos kojos, o paviršius, ant kurio stovi, nestabilus, bet kada galintis pakrypti į vieną ar kitą pusę. Taip išgaunama dramatiškos įtampos atmosfera, sukuriamas
moters tvirtybės ir pasitikėjimo savo pačios nuovoka ir gebėjimu balansuoti paveikslas. Skulptūrų parke stovi dar vienas kūrinys iš legendų ciklo – „Dvylika brolių“ (1984, akmuo, bronza, h 300 cm).
Genties moterų temai parodoje atstovauja du mažosios plastikos bronziniai darbai, kurie yra didelių monumentalių skulptūrų – „Šventvakarių Ėvė. Dedikacija Ievai Simonaitytei“ (1985, skulptūra stovi Priekulėje) ir „Seserys. Lazdynų Pelėdai“ (1988, Vilniuje) – pirmtakai. Skulptūra „Aušra“ (1985, paminklas aušrininkams atminti stovi Šiauliuose) parodoje pristatoma nuotraukoje.
Išskirtinai moterų temą plėtojantys kūriniai D. O. Matulaitės kūryboje yra atpažįstami iš siluetų: sėdinčios moters figūros, į meditaciją panirusio žvilgsnio, tiesios nugaros (I. Simonaitytės siluetas, nenatūraliai pasviręs atgal, sukuria keistą ritualinio judesio įspūdį), išplatintų pečių linijos, dažnai apgaubtos pelerina, todėl figūros primena egiptietiškų skulptūrų siluetus.
24 DAILĖ
Ypač atkreiptinas dėmesys į rankų pozicijas, nes tai ženklų kalba. Pvz., skulptūros „Aušra“ moters dešinės (smegenų dešinioji pusė atsakinga už jausmus) rankos pirštai išskėsti, kairės (atsakinga už logiką) – tvirtai suglausti, galbūt taip siekta perteikti aušrininkų gebėjimą laviruoti tarp emocinio ir racionalaus sprendimų.
Šmaikštu ir ironiška
Parodoje daugiausia kūrinių priklauso temai „Momento nuojauta“. Eksponuojami keturi darbai, inspiruoti Kristijono Donelaičio kūrybos. Skulptorė D. O. Matulaitė teigė, kad XVIII a. egzistavusios moralinės problemos yra aktualios ir XXI a. K. Donelaitis yra tiesos sakytojas, kurio kritika pasauliui reikalinga ir šiandien. Darbe „Saugus būstas“ cituojamas K. Donelaičio tekstas: „Juk jūs, ponai, mus būrus jau taip nustekenot, kad paskiaus mums ►
25 DAILĖ
26 DAILĖ
◄ reiks ėst žiurkes irgi pelėdas“ ir taip kreipiamasi į Nord-Seb-us, Snorus ir Sekundės bankus. Skulptūrinėje kompozicijoje vaizduojamos riebios žiurkės, apspitusios mažą namuką, sukuria kraupią siaubo nuotaiką, tačiau donelaitiškais žodžiais perteikiama ir žmogų sustiprinanti teigiama žinutė: pasijuokime iš riebių žiurkių-bankų ir nesileiskime suvalgomi.
Kai 2013 m. vienas iš Merkurijaus planetos kraterių buvo pavadintas K. Donelaičio vardu, D. O. Matulaitė sukūrė dar vieną šmaikščią skulptūrinę kompoziciją „Merkurijaus krateris. Donelaitis žiūri į Žemę“ (2014, bronza, akmuo, teleskopas, vanduo, elektrinis mini difuzeris, h 75 cm), įgalindama mūsų vaizduotę pamatyti K. Donelaitį, žiūrintį iš Merkurijaus į Žemę.
Skulptūros „Inga Rinau skaito dukrai Donelaitį“ (2012, bronza, akmuo, h 149 cm) vertikali kompozicija sudaryta iš pagrindo, tai yra krėslo, kuriame sėdi moteris, ant rankų ji laiko knygą, ant knygos stovi maža mergaitė, jos akys uždengtos raiščiu, moters žvilgsnis nukreiptas žemyn, o virš jų abiejų – sparnus išskleidęs K. Donelaičio laikų kaizerio herbo erelis, laikantis didinamąjį stiklą, tarsi savo imperijoje stebėtų tvarką. Skulptūrai panaudotas rausvas granito akmuo, kurio nušlifuotas, tarsi žiedais besiskleidžiantis paviršius perteikia jautrų motinos ir dukros santykį. Skulptūra slepia skaudžią ironiją, mat ji buvo inspiruota tikros istorijos. Tai lietuvės I. Rinau kova už galimybę po skyrybų su užsieniečiu vyru savo dukrą auginti Lietuvoje, nors Europos Teisingumo Teismas vaiko globą atidavė tėvui. D. O. Matulaitę ši istorija sukrėtė, ji tarsi asmeniškai išgyveno motinos skausmą ir sukūrė I. Rinau istorijai dedikuotą kūrinį, kuriame ir vėl K. Donelaitis iškyla kaip moralinis autoritetas.
„Aš mėgstu ir žaisti, bet mano darbai yra politiniai“, – apie savo kūrybos santykį su tikrove yra sakiusi skulptorė („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė, 2021).
Jautriai ir pagarbiai
Viena jautriausių skulptūrų – „Šešėlių šviesa“. Šis darbas skirtas per karą sudegusios tėviškės atminimui, namams Jukniškėse, netoli Kelmės. Skulptūroje susipina motinos kančia ir iš jos pačios kylanti vaikus paguo-
džianti stiprybė. Kai kurias savo skulptūras D. O. Matulaitė palydi eilėraščiais: Motinos kančia ir paguoda, kaip erškėtrožės degantis krūmas... Šešėlių šviesa skaudi, Apkabinta tuščiam glėby... Vaikai, nubyrėję žiedlapiai, Pakąsti pakeliui į Šiaurę... Maldos suaižėjusiu aidu, Varpais geležinkeliai gaudžia... Kaip sulapojusi aimana, palinkus prie yrančios žemės... Suskirdę lūpos – kaip Dievo Motinos, Rauda be garso ir žodžių... (Dalia Matulaitė. Artseria. Vilnius, 2014) Skulptūroje „Kelionė į Europą“ (2004, akmuo, bronza, h 105 cm) skausmo dėl sudegusių gimtinės namų intensyvumą skulptorė perkelia į sudegusios Europos vaizdinį, mitą apie Europos pagrobimą. Kiauras kūnas, tiksliau – žmogaus ir jaučio kiautas, keliaujantis erdve kol sudils iki paskutinės smiltelės. Europos tragizmo nuojauta ir skausmas dėl ateities. Šalia suolelis stebėtojui tarsi kviečia: prisėsk, praeivi, ir pagalvok, kas vyksta, ir gal tavo mintis prisidės prie žūties sustabdymo. Gaila, kad parodoje neleidžiama ant suolelio prisėsti, nes tai būtų tikrasis interaktyvumas, be jokios pozos. Parodoje skulptorė neparodė „Valdovų“ temos. Gal tai ir paradoksalu, nes paroda vadinasi „Tėvynės tema“. Druskininkuose stovi jos skulptūra „Karūna“ (2010–2011) – paminklas Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei, Budapešte –„Monumentas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui Jogailai ir karalienei Jadvygai“ (2013). Iš dalies galėtume šiai temai priskirti parodoje rodomą naujausią D. O. Matulaitės darbą „Jonas Basanavičius“ (2016–2021, bronza, akmuo). Jame kompozicinė diagonalė išgauta pavaizdavus J. Basanavičių sėdintį laisva poza, tarsi jis sėdėtų šiandien, užmetęs koją ant kojos, tačiau jo rankos simetriškai apglėbia knygą ir ją tvirtai laiko ant kelių, o prie Lietuvos patriarcho nugaros prigludęs, į dviejų žirgų sprandus tarsi į krėslo atlošą įsikibęs guvus angeliukas vaiko pavidalu. Kūrinys iš pirmo žvilgsnio neišsiskiria forma, ir tik pradėjus detaliai analizuoti fragmentus, vėlgi atsiranda šmaikštumo ir pagarbos derinys.
D. O. Matulaitės gebėjimas skulptūroje derinti humoristinį, mitinį ir pasakotojo objektyvųjį žvilgsnius yra stebėtinai geras vaizdavimo būdas, leidžiantis ne tik
adoruoti, bet ir reflektuoti jos interpretuotas lietuvių tautai reikšmingas temas ir personalijas.
Santykis su kalba
Parodos atidarymo metu menotyrininkė R. Rachlevičiūtė atkreipė dėmesį į D. O. Matulaitės santykį su kalba. Išties skulptorė kūryboje yra reikli ir ištikima žodžiui. Apie savo kūrybinės galios šaltinį ji sakė: „... tarsi prieš mano valią rašyte užsirašo baltųjų eilių tekstas, kuris gal ir yra tikrasis mano esybės, mano dvasios būvio ir mano kūrinio esmingasis „sielos virpesys“ („Dalia Matulaitė“, Artseria, Vilnius, 2014).
Sakydama baltosios eilės, skulptorė apibūdina prigimtinai apsireiškiančią kuriančiąją energiją žodžiu, kylančiu iš vidinės ritminės klausos. Suskambėjimo momentas D. O. Matulaitės kūryboje labai svarbus. Metalas turi savo skambesį. Akmuo turi savo skambesį. Medis turi savo skambesį. Žodis turi savo skambesį. Ir mintis turi skambesį. Skulptorė aprašo vaikystėje matytą ir girdėtą žvaigždėtą dangų (kosmosą) Kelmėje, kur ji augo iki trejų metukų, vėliau – Priekulėje, Čiūteliuose ir Gropiškiuose. Vaikystėje išgirstas dangaus skambėjimas atsikartoja Vilniuje, kai naktį, grįždama iš dirbtuvių, laukia autobuso, o aplinkui čirpia žiogai, jų čirpimas rimsta artėjant šalčiams, kol visiškai perauga į kosminės tylos žieminį skambesį. Iš šio potyrio gimė piešinių ciklas „Rugsėjo žiogai“ (1993, mišri technika), parodoje eksponuojami devyni jo piešiniai. Skulptorė žodžiais yra išsakiusi ne vieną savo kūrybinį impulsą, kuris galiausiai įgaudavo skulptūrinę formą. Bet ji niekada nedebiutavo kaip poetė ar prozininkė, kaip jos kartos kolegos – skulptorius ir poetas Vytautas Šerys, skulptorė ir poetė Veronika Vildžiūnaitė, skulptorius ir prozininkas Šarūnas Šimulynas. Minėti autoriai pirmiausia buvo stiprūs vaizduojamosios dailės kūrėjai, tačiau gretimai vystė ir savo rašymo įgūdį, leisdami knygas. D. O. Matulaitė liko ištikima vieninteliam pašaukimui ir vienintelei meilei – skulptūrai.
Parodos atidaryme dalyvavo ir mintimis dalijosi parodos kuratorė menotyrininkė doc. dr. R. Rachlevičiūtė, menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, skulptorius D. Kučas, skulptorė A. Jasiukevičiūtė ir galerijos direktorė Skaistė Marčienė.
27 DAILĖ
A. Bričkutė: kuriu viz ualinius
Tapytoja Agota Bričkutė savęs nelaiko tipine menininke. Ne tik todėl, kad baigė menotyros, o ne dailės studijas, bet ir dėl jai svetimo neretai tarp profesionalų pastebimo nihilistiško žvilgsnio į pasaulį. „Nebūdama akademinė dailininkė, galiu sau leisti pažeisti taisykles, eiti nepramintais keliais“, – apibendrino klaipėdietė, kurios paveikslai –pasąmonės siųstos žinutės –dažniausiai siurrealizmo kalba prabyla apie tai, kas svarbu kiekvienam, – pažinti ir pamilti save.
Evelina ZENKUTĖ Remiasi asociacijomis
– Menu gyvenančiam žmogui gruodis –ramybės ir susikaupimo laikas ar didysis skubėjimo, užsakymų vykdymo metas? – Nemažai mano aplinkos žmonių išties įnikę į kalėdinius darbus. Aš ne. Ruduo prabėgo ramiai, taip ramiai, kad pradėjau galvoti, kuo užsiimti, kur padalyvauti. Ėmiau teikti aplikacijas ir gavau porą „ne“. Tai kiek pakirto sparnus, juk anksčiau sulaukdavau tik teigiamų atsakymų. Vis dėlto pasikalbėjusi su mama susimąsčiau ir nurimau – Dievas siunčia išbandymus, kad patikrintų mūsų ryžtą. ►
28 DAILĖ
Pirmoje gruodžio pusėje Rūtų galerijoje personalinę tapybos parodą pristačiusi A. Bričkutė pastebėjo, kad jos
viz ualinius dienoraščius
kad jos kūryboje atsiranda vis daugiau siužetinių linijų ir personažų.
29 DAILĖ
Agotos Bričkutės asmeninio archyvo nuotr.
◄ Netrukus buvau pakviesta dalyvauti vienoje meno mugėje. Ir, žinoma, ilgai gyvenau gruodžio 9-ąją Rūtų galerijoje, kurioje ir dirbu, pristatyta autorine paroda. Man tai ypatingas įvykis. Pirmą kartą mano kūryba eksponuojama profesionaliose erdvėse.
– Paroda 2022-ųjų pabaigoje turbūt simboliškai apibendrina jūsų pastarųjų kelerių metų kūrybinį kelią? Ką, žvelgdama į savo paveikslus, išskirtumėte?
– Ko gero, sergu profesine menotyrininkės liga – net tada, kai tapau, bandau pažiūrėti į save iš šono, lyginti, rasti panašumų su įvairiais dailės stiliais. Pastebiu, kad mano kūryboje atsiranda vis daugiau siužetinių linijų ir personažų, vizualinis mąstymas tampa artimas siurrealizmui. O jis dažnai remiasi automatizmo principu – piešdama išlaisvinu pasąmonės impulsų veikiamą ranką. Naudodamasi šiuo metodu, sukūriau nemažai darbų, kuriuose išsigrynino pasikartojantys komponentai ar įvaizdžiai: medžiai, kalnai, dangaus kūnai, net tokia
30 DAILĖ
A. Bričkutė. Jaunatis. 2022 m. Drobė, aliejus, 60 X 80 cm. Apkabinti save, kai skyli pusiau. 2021 m. Drobė, aliejus, 60 X 80 cm.
Prieglobstis. 2021 m. Drobė, aliejus, 60 X 80 cm.
vizualinė detalė kaip plyšys. Visa tai – ne atsitiktinumas.
– Atsitiktinumu, matyt, niekas nepavadins ir parodos pavadinimo – „Laisvųjų asociacijų kalba“. Ar rankų čia nebus prikišęs laisvųjų asociacijų metodą psichoanalizėje taikęs Sigmundas Freudas?
– Taip, viskas susiję. Šis aspektas – autobiografiškas. Anksčiau esu susidūrusi su psichoanalize. Per susitikimus su specialiste tekdavo kalbėti tai, kas ant liežuvio galo. Pripažinsiu, nebuvo lengva, bet iš atsitiktinių žodžių pamažu susidėliodavo įdomus pasakojimas. Panašiai ir su kūryba. Tapydama įpratau pasaulį matyti asociacijomis. Galbūt ne visada gerai ieškoti ryšių, bet tai jau tapo savotiška obsesija. Beje, mokykloje norėjau studijuoti psichologiją, tik nesisekė matematika. Dabar psichologija – mano hobis.
Kurdama abstrahuoja realybę
– Stovėdama prieš drobę nežinote, į kokias erdves nuneš ir su kokiais personažais suves teptukas?
– Būna visaip. Kartais inspiruoja fotografijos, vizualiniai efektai. Pavyzdžiui, naujausią mano paveikslą įkvėpė per parodos atidarymą Kaune draugės padaryta nuotrauka, kurioje aš įamžinta išsiliejusi, o darbai už manęs – sufokusuoti. Vaizdas surezonavo su mintimi, jau tapusia savotišku credo: kūryba yra kova su išnykimu. Kiekvienas randame unikalų būdą, kaip įveikti mirtingumą. Vienam tai – karjera, kitam – savęs įprasminimas kūryboje, trečiam – vaikai. Taip nuotrauka tapo minėtos minties tąsa paveiksle: aš šmėsteliu kaip dvasia, o darbai lieka. Žinoma, pamatytų vaizdų neperteikiu tiesiogiai, juos transformuoju ir abstrahuoju. Gal toks mano būdas? Mėgstu dalykus supaprastinti ir apibendrinti.
– O sykiu per kūrybą išgryninti save?
– Taip, savo paveikslus galėčiau pavadinti vizualiniais dienoraščiais. Tiesa, nors mano darbai subjektyvūs, žmonės juose užčiuopia ir kolektyvinių niuansų. Kartais sulaukiu labai netikėtų įžvalgų, visai priešingų nei mano pačios mintys.
Spalvos – tik fasadas
– Jūsų kuriami vaizdiniai skyla į du akivaizdžius žanrus – portreto ir peizažo. Iš kur šis dualumas?
– Žmogus yra gamtos dalis. Net ir šiuo atveju viena susiję su kitu. Nors sąmoningai tokių krypčių nesirinkau. Nuo mažens lyg apsėsta visur, kur galėdavau, piešdavau veidus, autoportretus, šeimos narių šaržus. Matyt, kažko tuose veiduose ieškojau. Gal norėjau suprasti neišsakytas emocijas? Ši mįslė dar liko neatskleista, bet veidai ar jų motyvai kūryboje išliko. Gamta mano gyvenime taip pat užima svarbią vietą. ►
VIZITINĖ KORTELĖ
Agota Bričkutė gimė 1993 m. Klaipėdoje. 2016 m. baigė menotyros bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 2017 m. pradėjo aktyviai tapyti. Paveiksluose vyrauja siurrealistinis stilius, galima pastebėti poparto, ekspresionizmo bruožų. Nuo 2018 m. dalyvavo 15-oje personalinių ir jungtinių parodų. Dirba kuratore uostamiesčio Rūtų galerijoje.
Agotos kurtų darbų turi Lietuvos, Vokietijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Norvegijos ir Čilės privatūs meno mėgėjai.
31 DAILĖ
Prisijaukinti savyje moterį. 2022 m. Drobė, aliejus, 40 X 30 cm.
◄ Būtent jos apsuptyje apima stiprūs transcendentiniai jausmai – abejonės, dėkingumas.
– Tik mūsų gamta gana ramių tonų. Jums ji žaižaruoja spalvomis?
– Kai kurie žmonės pasižymi hiperjautrumu. Realybę jie mato intensyviau, girdi jautriau. Ko gero, ir man būdingi šie bruožai. Tik neretai spalvos – fasadas. Ir aplinkiniai tai pastebi. Tapydama galerijoje esu sulaukusi komentarų, kad ryškus koloritas slepia sunkias emocijas. Vadinasi, apgaulingą rūbą galima nuvilkti ir įžvelgti asmeninius išgyvenimus, kuriuos, pasitelkdama ryškias spalvas, išoriškai neigiu. Juk vis dėlto kūryba dažnai ir susijusi su įvairiomis įkyriomis mintimis, nepasitikėjimu aplinka, savimi, meilės sau paieškomis.
Bando prisijaukinti kūną
– Jūsų paveiksluose nemažai moterų. Per jas apmąstote save?
– Dar nuo vaikystės išgyvenu vidinį konfliktą. Lyg jaučiu, kad turėčiau būti moteriškes-
32 DAILĖ
Nuojauta. 2022 m. Drobė, aliejus, 70 X 60 cm.
Fatališkas arklys. 2022 m. Drobė, aliejus, 100 X 70 cm.
Free Your Mind. 2022 m. Drobė, aliejus, 50 X 50 cm.
nė, bet mano natūra tam prieštarauja. Pavyzdžiui, mėgstu šokti hiphopą, kurio judesiai toli gražu negrakštūs. Išties, mano paveiksluose visai nėra vyrų. Moterys man įdomesnės – tiek psichologiškai, tiek vizualiai. Dar įdomiau pabandyti atsakyti į klausimą, o kas, jei jos neatlieka visuomenės primestų funkcijų? Pasąmoningai tapau apkūnesnes, putlesnes. Turbūt taip noriu prisijaukinti kūną, kuris neva neatitinka standartų.
– Užsiminėte apie funkcijas. Viena jų – tik universali visiems – kurti ir palaikyti socialinius ryšius. Tapyba gana vienišas užsiėmimas. Ar laiką, praleistą prie drobės, tenka kompensuoti kaip nors ypatingai? – Į kraštutinumus neinu. Kadangi tapau galerijoje, namuose, kuriuose, beje, molbertą irgi turiu, tuo nebeužsiimu. Savaitgaliais leidžiu laiką su draugais, mėgstu gamtą, ilgus pasivaikščiojimus, kartais nuvykstu į kitus miestus, kur įkvepiu kultūros. Didesnį socialumo poreikį jaučiau gyvendama Kaune. Bet tai natūralu, studijos, platesnis draugų ir pažįstamų ratas
įtraukdavo į įvairias veiklas. Tiesa, reikia pripažinti, kad per parodų atidarymus gaunamą dėmesį, žinoma, neperžengiant proto ribų, mėgstu.
Eiti nepramintu keliu
– O kitokio pobūdžio dėmesys – kritika?
– Išgyvenu dėl jos. Tai viena priežasčių, kodėl, nors ir esu skatinama kai kurių menininkų, nestoju į, pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademiją. Nujaučiu, kad studijos, žinant mano jautrumą kritikai, pakirptų sparnus. Ko gero, bandydama apsisaugoti, patausoti save, ir lieku neprofesionale. Be kita ko, esu girdėjusi, kad kai kurie po dailės mokslų nustoja tapyti.
– O kas norėtų pamesti save.
– Bijau, kad tam tikru požiūriu studijos mane sugadintų. Noriu atrasti nepramintus kelius ir pažiūrėti, kur jie nuves. Žinau, esa-
ma žmonių, kurie, nebaigę aukštojo mokslo, vėliau už unikalų braižą ir nuopelnus tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariais. Nors, reikia pripažinti, diplomo neturėjimas kartais trukdo visavertiškai įsilieti į dailininkų bendruomenę.
– Kokių minčių tai sukelia?
– Mūsų šalyje labai išsikerojęs akademinis menas. Nesakau, kad tai vien neigiamas dalykas. Vis dėlto norėtųsi daugiau atvirumo, daugiau alternatyvių vietų, kur galėtų susiburti ir savamoksliai. Kai pabendrauju su užsienyje gyvenusiais menininkais, suprantu, kad kitur labiau rūpi ne tavo išsilavinimas, o sukurti darbai, nuoseklumas, aktyvus dalyvavimas parodose. Savo kelią ir minu, vadovaudamasi tokia formule. Noriu eiti prieš nusistovėjusią sistemą. Žinoma, ir tapydama, ir būdama menotyrininkė ar dirbdama Rūtų galerijoje, atstovauju dviem pusėms, neretai apima savotiškas susiskaldymo jausmas, tačiau, kad ir kaip būtų, žiūrėdama į kitų žmonių sukurtus darbus, pirmiausia vertinu juos, o ne diplomą.
33 DAILĖ
Gamta mus stebi. 2022 m. Drobė, aliejus, 70 X 50 cm. Medžio draugystė su amebomis. 2022 m. Drobė, akrilas, aliejus, 40 X 30 cm.
Klaipėdos krašto simboliai
Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvo s
Kad žodžiai „Kintai“ ir „emalis“ yra tapę Lietuvos kultūros lauke atpažįstamais raktažodžiais, rašiau dar 2018 m. Kintų emalio meno laboratorijos projekto „Pamario ženklai“ dalyvių kūrinių parodos recenzijoje („Durys“, 2018, Nr. 9). 2022 m. vasarą Vydūno kultūros centro emalio meno laboratorijoje 20-ąjį kartą vyko šis visuomeniškai angažuotas projektas, kurio temos menininkams visados tapdavo ne privalomu dalyku, o inspiracijų šaltiniu.
Pillė VELJATAGA
Tam pastangų negaili projekto koordinatorė, Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė, organizuojanti dalyviams išsamias, žiniomis ir emocijomis praturtinančias ekskursijas. Itin palanki inspiracijų laisvei buvo tema „Klaipėdos krašto simboliai emalyje“, kurią įmanoma traktuoti ir apibendrintai, ir pasinaudojant ►
34 DAILĖ
N. Sippach. Klaipėdos kraštas. Emalio objektų kompozicija.
simboliai emalyje
Lietuvo s šimtmečiui skirtos parodos atspindžiai
35 DAILĖ
Emalio laboratorijos „Pamario ženklai 2022“ dalyviai Kintų Vydūno kultūros centre prie dirbtuvių. Ritos Tarvydienės nuotr.
36 DAILĖ
N. Sippach. Klaipėdos Didžioji Vandens gatvė. Emalio kompozicija.A. Mačiulaitienė. Sagė Klaipėdos kraštui. L.
S. Malaškevičiūtė. Klaipėdos kraštas – aš čia gimiau. Emalio segės.
D. Razauskas. Klaipėdos krašto simboliai. Emalio objektai.
37 DAILĖ
L. Kiškytė. Segė Klaipėdos kraštui. Emalis, gintaras. N. Sippach. Klaipėdos kraštas. Juodkrantei. Emalio kompozicijos fragmentas. Emalio objektai. M. Dominaitė. Klaipėdos kraštas. Juodkrantės vilos. Emalio plaketė.
◄ konkrečiais architektūros paveldo pavyzdžiais, istoriniais faktais. Ekskursijų su gidais metu menininkai susipažino su Klaipėdos kraštui būdinga moderno stiliaus architektūra Šilutėje ir Juodkrantėje, su Klaipėdos fachverku, apsilankė Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Projektą vainikavo paroda Kintų Vydūno kultūros centre. Šiemet ji buvo skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui.
Emalio smaguriautojai
Žinomos menininkės, tarptautinių emalio meno bienalių Vilniuje organizatorės Marytės Dominaitės plaketėje grafiškai pavaizduotos XIX a. pabaigos Juodkrantės kurortinės architektūros pažibos „Villa Flora“, „Villa Loebell“, viešbutis „Bachmann“. Eskiziškas piešinys ir šriftas, prislopintas perlamutro atspalvio emalio paviršius, jo sąšauka
38 DAILĖ
M. Dominaitė. Klaipėdos kraštas. Pamario ąžuolas. Emalio objektas.A. Naboka. Klaipėdos kraštas. Nendrynai. Emalio plaketė. G. M. Lasinskas. Klaipėdos kraštas. Kopa. Emalio plaketė.
G.
D. Žydelienė. Klaipėdos kraštui. Neringa. Emalio plaketė.
su pilkšvu aliuminiu, aprėminimas iš „senų laikraščių“ iškirptomis popieriaus juostelėmis perteikia nevaržomą, bet subtilią Belle Epoque atmosferą. Tradicijos ir novacijos sanbūvis – taip interpretuočiau M. Dominaitės erdvinę kompoziciją, vaizduojančią žaliuojantį ąžuolą ir nevietinės kilmės raudonuosius ąžuolus, kurių alėja yra Kintuose. Pasak menininkės, ji mėgsta palikti matomą natūralų, spalvomis nepadengtą varį. Tikru vario medžiagiškojo grožio smaguriautoju vadinčiau Dalių Razauską, jau kelintą kartą emalio laboratorijoje dalyvaujantį dizainerį, kuris pasitelkia oksidacijos paveikto ir nuvalyto vario spalvų santykį, bespalvį emalį, autorine technika išgaunamą tekstūrą. Šį kartą menininkas padirbino du nedidelius kubus su ant jų pavaizduotomis žuvelėmis, eksponavo taip, kad atsispindėtų veidrodyje, ir to pakako estetinei regos puotai. Panašią puotą surengė taip pat ne kartą Kintų emalio meno laboratorijoje dalyvavusi žinoma juvelyrė Sandra Malaškevičiūtė. ►
39 DAILĖ
Latakas. Klaipėda. Emalio kompozicija knygos viršeliui.
Z. Ramanauskienė. Klaipėdos kraštui. Emalio objektų kompozicija.
◄ Ji emalio peizažą nuspalvino vandens ir dangaus mėlynos spalvos atspalviais bei rausvu saulėlydžio gaisų brūkšneliu, žaismingai aprėmino seges metalu. Pasak iš Klaipėdos kilusios menininkės, trijose segėse „Aš čia gimiau“ – jūra, žuvėdros ir Žemės planeta apskritai.
Atpažįstami motyvai
Marių pakrantės nendrių motyvas atpažįstamas Lietuvoje apsistojusios profesionalios emalio menininkės iš Ukrainos Alinos Nabokos spalvingose apskritimo formos plaketėse. Akvarelės techniką pamėgusi menininkė yra sukūrusi atvirukų, kuriuose vaizduojami į Raudonąją knygą įtraukti Ukrainos augalai. Gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, ji tęsė šią temą, ieškodama Lietuvos ir Ukrainos augalijos panašumų. Kaip pasakojo R. Tarvydienė, A. Naboka teiravosi apie būdingus Pamario kraštui augalus ir dviejose plaketėse pavaizdavo marių pakrantės nendres, trečioje – saulašarę, augančią vien tik Aukštumalos pelkėje ir žydinčią vos įžiūrimais raudonais žiedeliais. Mantvydas Lasinskas, sieninės tapybos restauratorius, įsisavinęs pertvarinio emalio techniką, sukūrė miniatiūrą „Kopa“. Menininkas
į kopą pažvelgė fantazijos akimis, kurios regi joje juoduojančias kiaurymes ir keistą raudoną ženklą viršūnėje. Kintuose gyvenančios juvelyrės Aušros Mačiulaitienės subtiliai emaliuotą segę puošia iš sidabro nulietas pamario medinių namų vėjalentės ornamentas. Į nėrinius panašus Juodkrantės vilų pjaustinėtas medžio dekoras, lango apatinę pusę dengdavusios užuolaidėlės, kurioms, kaip įrengiant lėlių namelį, privalu panaudoti tikrų nėrinių skiautę – tokia naiviojo primityvizmo nuotaika sklinda iš Nadinės Sippach kūrinių. Emalio laboratorijos edukacinius užsiėmimus lankanti ir „Pamario ženklų“ parodoje antrą kartą dalyvaujanti Vokietijoje gyvenanti tiksliųjų mokslų studentė, kurios giminės šaknys Kintuose, neabejotinai pažengė meniškumo link.
Papasakotos istorijos
Senovinės fotografijos nostalgišką žavesį ir portretuojamojo būdą perteikia jaunos juvelyrės Laurynos Kiškytės ovalo formos rėmeliuose pavaizduotas personažas varganais rūbais, bet narsia veido išraiška. Pertvarinio emalio technika kurianti Dovilė Žydelienė, kuri dažnai naudoja baltų etnografijos motyvus, šį kartą pasirinko
romantinį: plaketėje pavaizduota mergaitė vėjyje besiplaikstančiais plaukais, iškeltoje rankoje laikanti žibintą, kuris rodo kelią parplaukiančiai žvejo valčiai. Zinos Ramanauskienės objektas su jubiliejiniu skaičiumi 100, kurį komponuodama menininkė panaudojo geležinį siuvamosios mašinos „Zinger“ ratą, byloja apie Klaipėdos krašto miestus ir gyvenvietes, kurių istorijoms surašyti prireiktų daug lapų. Gvido Latako, tapytojo, rašančio poeziją ir kuriančio emalio miniatūras, kūrinių ikonografija pasirinkta su išmanymu ir pasiliekant laisvės improvizavimui. Klaipėdos miestui skirtos suvenyrinės knygos emaliu puoštame viršelyje matome miesto herbą, įkūrimo datą ir simbolinius personažus – vėjus Rytį bei Vakarį, pasaulio poliariškumą simbolizuojančias vyro ir moters figūras. Kaip aiškino menininkas, vyro rankose laikomas kiškis ir prie moters stovi lapė – susigalvoti, prototipų neturintys vaizdiniai. Ikonografinių motyvų kitai suvenyrinei knygai menininkas sėmėsi iš muziejuje matytų Klaipėdos archeologinių radinių – lėkštės, dekoruotos vyro su dūdele atvaizdu, renesansinio koklio su moters figūra.
Mintys pabaigai
Paroda „Klaipėdos krašto simboliai emalyje“, kurioje dalyvauja vienuolika menininkų, yra tematiškai sutelkta ir aukšto meninio lygio. 2023-iaisiais, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio metais, ji apkeliaus ne vieną Lietuvos miestą ir bylos apie Kintų Vydūno kultūros centro tarptautinės emalio meno laboratorijos prestižą tarp menininkų bei 20 metų vykdomo projekto „Pamario ženklai“ įnašą į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Dalis jo dalyvių ir iš Lietuvos, ir iš užsienio – metalo meno ir juvelyrikos studijas baigę menininkai, kurių kūrybinėse biografijose emaliui tenka nuolatinis arba epizodinis vaidmuo. Kita dalis – turintys tapybos, skulptūros ar dizaino akademinius pagrindus ir greta kitų veiklos sričių ėmęsi kurti emalį. Būna ir dailės savamokslių. Dalyvavimas emalio meno laboratorijoje naudingas ne vien tiems, kuriems rūpi iš patyrusių profesionalų pasimokyti technologinių gudrybių. Pasak laboratorijos įkūrimo iniciatoriaus, projekto konsultanto Romo Tarvydo, pa-
40 DAILĖ
A. Naboka. Klaipėdos kraštas. Aukštumalos saulašarė. Emalio plaketė.
sitaiko, kad netikėtas naujoko sumanymas paklibina nusistovėjusį supratimą apie tai, kas ir kaip emalio mene darytina. Bet svarbiausia, ko tikisi ir ką randa dalyvaujantys emalio meno laboratorijoje, – idėjų apykaita, kūrybingumo ir bendrystės atmosfera. Kai kurie Kintuose pradėtus kūrinius baigia namuose, dauguma darbuojasi Kintų Vydūno kultūros centre nuo ryto iki vakaro. Supratingai stengiamasi anksti ryte plaktuku nekaukšėti ir vakarojimų per ilgai neužtęsti. Kaip daugumos kūrybinių dirbtuvių veikloje, po vieną kūrinį menininkai palieka rengėjams, ir per 20 metų Kintų Vydūno kultūros centro emalio galerija yra sukaupusi maždaug 300 kūrinių kolekciją. Galerijos lankytojus pasitinka skoninga ekspozicija, visas pluoštas projekto „Pamario ženklai“ parodų, skirtų krašto istorijai, kultūrai, etnografijai, gamtovaizdžiui, katalogų. Emalio menas Kintuose yra gyvybingas.
20-osios
41 DAILĖ
emalio meno laboratorijos „Pamario ženklai 2022“ parodos naktinė lauko ekspozicija Kintų Vydūno kultūros centre. Ritos Tarvydienės nuotr.
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Nišinėje galerijoje spalio pabaigoje atidaryta Klaipėdoje gyvenančios Simonos Agotos Martinkus fotografinės juvelyrikos paroda „Pleistras“ / „Patch“. Tai pirmoji autorės personalinė paroda, kurioje ji pristato analoginiu fotoaparatu užfiksuotas fotografijas iš savo asmeninio archyvo ir naujai sukurtus juvelyrikos dirbinius – sages. Paroda veiks iki kitų metų sausio 6 d. Ją organizavo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.
Gydomąjį pov
žadantis „Pleis
Danguolė RUŠKIENĖ
Kūryboje nuosekli
S. A. Martinkus Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete baigė metalo meno ir juvelyrikos studijas. Šiuo metu ten pat studijuoja taikomojo meno magistrantūros programoje. Nuo 2016 m. dalyvauja jungtinėse parodose, eksperimentinės juvelyrikos bei kitose kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvoje ir užsienyje, veda edukacinius užsiėmimus. Jau kuris laikas S. A. Martinkus kūrybos ir
tyrimų lauke – praeities refleksijos. Lig šiol jos temos buvo labiau susijusios su istoriniais, taip pat ir dailės paveldo objektais. Baigiamasis S. A. Martinkus bakalauro darbas – juvelyrinių objektų kolekcija „Išlikę fragmentai“ įvertintas už šiuolaikišką istorijos aktualizavimą. Dabar, studijuodama magistrantūroje, ji gilinasi į Klaipėdos krašte sovietmečiu sukurtus vitražus, siekdama priminti apie jų vertę, atkreipti dėmesį į nykstančius arba jau išnykusius monumentaliosios dailės kūrinius ir aktualizuoti juos šiuolaikinio meno kontekste.
Gręžiojimasis atgal, pastangos išsigryninti asmeninį santykį su praeitimi akivaizdus ir šioje – debiutinėje S. A. Martinkus parodoje „Pleistras“. Todėl galima
sakyti, kad jauna menininkė savo kūryboje kol kas nuosekli.
Saugo, gydo, maskuoja
Pleistrui jos parodoje priskirtos kelios funkcijos. Neužgijusią žaizdą jis saugo nuo nešvarumų, dezinfekuoja ir todėl skatina gijimą. Dar viena jo funkcija – maskavimas. Jis uždengia pažeistą vietą ir tokiu būdu nors iš dalies grąžina kūnui estetišką išvaizdą. Taigi pleistras skirtas tam, kad išloštum laiko, kol žaizda užgis. Ji ne tik saugoma nuo kenksmingų ir net gyvybiškai pavojingų mikrobų. Pleistras suteikia galimybę jaustis nors kiek komfortabiliau, t. y. sugrąžina ankstesnę
eikį
tras“
42 FOTOGRAFIJA
S. A. Martinkus. Iš ciklo „Pleistras“. 2018–2022 m.
v eikį leis tras“
išvaizdą ir savijautą, kai kūnas dar nebuvo pažeistas. Žinoma, interpretacijų pleistro tema galėtų būti ir daugiau, bet kol kas autorė pasufleruoja šias. Viena vertus, pleistras saugo ir gydo, kita vertus, jis maskuoja, todėl leidžia patikėti, kad nieko neįvyko ir viskas yra kaip anksčiau. O tai turėtų padėti reabilituotis.
Būtent pastarasis momentas ilgainiui pradeda dominuoti S. A. Martinkus fotografijose. Fotografiniais vaizdais pasakodama kitiems ir primindama sau apie kažkada patirtas akimirkas, ji archyvinę fotografiją siūlo pasitelkti kaip pleistrą, t. y. gydomąją, maskuojamąją, galiausiai – reabilituojančią priemonę. Naudoti ją šiandien, vos tik atsiradus pažeidimų, kuriuos siekiant ►
43 FOTOGRAFIJA
◄ išgyventi privalu saugoti nuo aplink knibždančių mikrobų. Kitaip žaizda tiesiog neužgis, pradės gangrenuoti, o tai jau gali tapti viso kūno žūties priežastimi.
Ko gero, nebūtų visiškai tikslu vadinti tai (savi)terapija, bet su S. A. Martinkus fotografija vyksta kažkas panašaus. Autorė pirmiausia dėl savęs ištraukia iš praeities atvaizdus, kurie nukreipia ją į šviesius prisiminimus. Taip suaktyvindamos naujai atsiradusių pažeidimų gijimą ir bent sąlyginai grąžindamos į ankstesnę būseną, šios fotografijos veikia kaip (savi)reabilitacijos priemonė. Vargu ar jos pajėgios užtikrinti visišką išgijimą, tačiau, kol pleistras dengia žaizdą, galima pamiršti apie skausmą, o tai yra labai daug.
Puošia žaizdas
Pleistrui priskiriamos funkcijos čia dar nesibaigia. Jis S. A. Martinkus kūrybiniame mąstyme įgauna dar vieną paskirtį, kuri kreipiama ne į buvusio laiko ar būsenos grąžinimą, bet veikiau į naujo, galbūt dar tik būsimo savęs suvokimą. Autorė parodoje pateikia 21 sagę. Jos – iš skirtingų medžiagų, tačiau forma ta pati – medicininis pleistras. Kaip visa juvelyrika tradiciniu požiūriu, taip ir šie pleistrai skirti puoštis.
O šiuo atveju – puošti savo žaizdas – gilesnius ir galbūt ne tokius skausmingus įdrėskimus. Skirtingai nuo įprastų kūno spalvos ar permatomų medicininių pleistrų, kurie beveik nepastebimi, šie juvelyriniai objektai siekia atkreipti į save dėmesį, kartu atkreipdami dėmesį į pažeistą vietą. Todėl, jie ne tik gydo, maskuoja, bet ir puošia atsiradusias žaizdas. Tai keičia ne tik pleistro, bet ir pačios žaizdos suvokimą. Tai, į ką paprastai nemalonu ar net baisu žiūrėti, gali būti ne tik priimtina, patrauklu, bet ir kelti pasigėrėjimą.
Tokiu būdu S. A. Martinkus pavyksta sukurti daugiasluoksnį parodos pagrindą.
44 FOTOGRAFIJA
Fotografija čia siūloma kaip lengvas šydas, galintis pridengti sunkią dieną, kai norisi pasislėpti nuo dabarties.
Subtiliai pračiupinėdama nostalgiškus prisiminimus, ji ištraukia buitinius – bendrabutinius vaizdus, kai buvo smagu tiesiog būti. Kai buvo gera bendroje virtuvėje visiems kartu gamintis maistą. Kai nebuvo pinigų, bet dėl to nekilo problemų. Kai gyvenimas buvo panašus į žaidimą su garantuota pergale, o visi jo žaidėjai – ne konkurentai, bet svarbi triumfo dalis. Kai neapčiuopiamą ir veik perregimą laiką jautei labiau nei konkrečią dieną su aiškiu, bet jau įkyrėjusiu ritmu.
Susirasti save praeityje
Ne viskas taip liūdna ir dabar. Būtų neteisinga teigti, kad autorė murkdosi pesimizmo liūne. Tačiau tai, kad ji siūlo reabilituotis pasitelkiant praeities fotografiją, išduoda jos jautrumą praeičiai, kabinimąsi į nostalgiškus prisiminimus. Galbūt epizodiškus, bet būtent tuos, kuriuose išliko dabar stokojama šviesa. Išbandžiusi tokį būdą, S. A. Martinkus jį siūlo ir kitiems – išsitraukti senus savo albumus ir susirasti save (nebūtinai tiesioginį savo atvaizdą). Tą, buvusį sveiką, be nūdienių pažeidimų. Būtent tokie vaizdai, autorės teigimu, turi gydomųjų, maskuojamųjų ar net puošiamųjų galių.
Fotografija čia siūloma kaip lengvas šydas, galintis pridengti sunkią dieną, kai norisi pasislėpti nuo dabarties. Ne išnykti, bet trumpam prisidengti, kuriam laikui tapti nematomam. Tam, kad turėtum laiko užsigydyti gilias žaizdas ar tik įkyriai kraujuojančius įdrėskimus. S. A. Martinkus siūlo gana patogią būseną – sunkią akimirką kabintis ne į nežinomą ateitį, bet susirasti save praeityje. Pasiimti tai, kas tau kažkada priklausė, – buvusią akimirką ir panaudoti ją antrą, trečią ar dar kažin kelintą kartą. Naudoti tol, kol ji veikia, kol praeities šviesa pajėgi išsklaidyti dabarties prieblandą. Ir nepamiršti, kad pleistras gali ne tik gydyti, bet ir puošti.
45 FOTOGRAFIJA
S. A. Martinkus. Sagės „Patch“. 2022 m.
Laukiamiausi 20
Spėlioti apie artėjančias kino premjeras kiekvienais metais tampa vis sunkiau ir sunkiau. Režisierius Quentinas Tarantino viename savo interviu teigė, kad dabartinė kino era yra viena „blogiausių Holivudo istorijoje“. Holivudas niekada nepirmavo autorinio kino kategorijoje, o pastaraisiais metais džiaugiesi atradęs bent vieną kitą filmą, kuris nėra tęsinys, perdirbinys ar šiaip kino projektas, siekiantis susišluoti neįnoringų žiūrovų pinigus. Greičiausiai įsimintiniausi filmai kitąmet vėl bus iš Europos arba Azijos šalių. Keblu prognozuoti, nes niekada nežinai, kuri juosta „iššaus“ ir išsiskirs iš kitų. Holivudo filmų kūrimas visada gerai nušviečiamas spaudoje, ir visada žinai pasirodančių premjerų sąrašą. Taigi – trumpai apie kelis kino projektus, į kuriuos bet kokiu atveju rekomenduojama atkreipti dėmesį kitąmet.
įveikė didžiąją depresiją ir Antrąjį pasaulinį karą, turi įkūnyti tas pats L. DiCaprio. Apie šio filmo kūrimą buvo paskelbta dar 2017 m., ir nuo to laiko apie jį mažai ką girdėjome, todėl apie juostos premjerą 2023 m. reikėtų svajoti atsargiai.
„Maestro“
„Gėlių mėnulio žudikai“
Dar šiais metais turėjusi pasirodyti juosta „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“) buvo atidėta ir greičiausiai bus pristatyta artėjant 2023 m. „Oskarų“ ceremonijai. Martino Scorsese’s naujas filmas visuomet kelia džiaugsmą tarp sinefilų. Naujausiame projekte jis pirmą kartą savo karjeroje suvienijo jėgas su Leonardo DiCaprio ir Robertu De Niro. Juosta pasakos ypatingą ir šiurpą keliančią tikrą istoriją apie Amerikos osedžų genties indėnus.
XX a. trečiajame dešimtmetyje jie buvo turtingiausi pasaulio žmonės, skaičiuojant vienam gyventojui. Kai savo žemėse aptiko naftos, osedžai važinėjo automobiliais su asmeniniais vairuotojais, statėsi dvarus ir siuntė savo vaikus mokytis į Europą. Tačiau vėliau jie vienas po kito ėmė mirti paslaptingomis aplinkybėmis. Tuo metu dar tik besikurianti FTB institucija turėjo įsikišti ir pradėti savo pirmąjį didelį tyrimą, sukrėtusį visą šalį. Filmas pastatytas pagal Davido Granno to paties pavadinimo dokumentinę knygą, kuri tapo bestseleriu beveik visame Vakarų pasaulyje 2017 m.
Kitais metais buvo pažadėtas dar vienas M. Scorsese’s projektas – 32-ojo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Franklino Delano Roosevelto biografija. Lyderį, kuris
Filmą „Maestro“ prodiusuoja Stevenas Spielbergas, M. Scorsese ir Toddas Phillipsas („Džokeris“, 2019 m.). Šis projektas yra aktoriaus Bradley’o Cooperio sugrįžimas į režisieriaus kėdę po didelės sėkmės filme „Taip gimė žvaigždė“ („A Star is Born“, 2018 m,) – muzikinėje dramoje apie kantri dainininką. Šį kartą filme „Maestro“ jis įkūnys garsų amerikiečių kompozitorių. Pasak platintojo „Netflix”, tai biografinis filmas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama Leonardo Bernsteino asmeniniam gyvenimui, jo 25 metus trukusiai santuokai su čiliete aktore Felicia Montealegre.
L. Bernsteinas – amerikiečių kompozitorius, pianistas ir dirigentas. Jis buvo vienas pirmųjų JAV gimusių ir gavusių išsilavinimą dirigentų, sulaukusių pasaulinės šlovės. Pasak „The New York Times“, tai buvo vienas talentingiausių ir sėkmingiausiai kūrusių muzikų JAV istorijoje. Labiausiai žinomas kaip „New York Philharmonic“ orkestro dirigentas ir miuziklo „Vestsaido istorija“ autorius. 1951 m. vedė čilietę aktorę F. Montealegre, su ja susilaukė trijų vaikų. Pora išsiskyrė 8-ajame dešimtmetyje, Feliciai sužinojus, kad Leonardas turėjo homoseksualių santykių. Tačiau buvusiai žmonai susirgus, jis sugrįžo ja pasirūpinti.
46 KINAS
Andrius RAMANAUSKAS
23-iųjų
Kadrai iš filmų „Maestro“ (rež. B. Cooperis), „Openheimeris“ (rež. Ch. Nolanas), „Gėlių mėnulio žudikai“ (rež. M. Scorsese), „Banginis“ (rež. D. Aronofsky’is), „Blyškiai
23-iųjų filmai
„Openheimeris“
Apie Christopherio Nolano filmo – atominės bombos išradėjo Roberto Oppenheimerio biografijos ekranizacijos „Openheimeris“ („Oppenheimer“) – siužetą žinoma nedaug. Kai režisierius perskaitė Martino J. Sherwino knygą „Amerikos prometėjas. Roberto Oppenheimerio triumfas ir tragedija“ („American Prometheus: The Triumph and Tragedy of J. Robert Oppenheimer“), iškart nusprendė statyti filmą. Tai vienas iš nedaugelio Holivudo režisierių, turinčių privilegiją kurti filmus apie istorijas, kurios jį domina. Be to, Ch. Nolano reputacija visada lemia, kad jo naujas filmas automatiškai pateks tarp laukiamiausių 2023-iaisiais.
Dar vienas veiksnys, lemiantis su nekantrumu laukti premjeros, yra surinkta aktorių komanda, kurioje – vieni garsiausių Holivudo aktorių. Pagrindiniame vaidmenyje – Cillianas Murphy’is, žinomas iš serialo „Birmingemo gauja“ („Peaky Blinders“), taip pat jam talkins Mattas Damonas, Robertas Downey Jaunesnysis, Kennethas Branaghas , Gary’is Oldmanas, Emily Blunt, Ramis Malekas, Joshas Hartnettas ir kiti.
R. Oppenheimeris techniškai buvo Alberto Einšteino viršininkas ir vadovavo žymiajam „Manhatano projektui“, kuris Antrojo pasaulinio karo metais sukūrė atominę bombą. Amžininkai apie jį atsiliepdavo taip: genialus, charizmatiškas, arogantiškas, Žmonės, kurie jį pažinojo, pasidalijo į dvi stovyklas: tuos, kurie dievino jo intelektą (dauguma), ir tuos, kurie laikė jį pretenzingu pasipūtėliu. Jis pasižymėjo tokiu greitu
protu, su kokiu kitiems dar neteko susidurti, bet taip pat galėjo būti žiaurus ir skaudinantis savo žodžiais ir bendravimu. Šios poliarizuojančios ir paradoksalios savybės lėmė jo iškilimą ir vėlesnį nuopuolį.
„Banginis“
Kitas Holivudo režisierius, taip pat turintis privilegiją kurti pagal ypatingus scenarijus, –Darrenas Aronofsky’is jau pristatė savo naujausią draminę juostą „Banginis“ („Whale“, 2022 m.), tačiau plačiajai auditorijai ji bus parodyta netrukus, jau ateinančiais metais. Pagrindinis aktorius, kadaise buvęs Holivudo gražuoliukas, pasirodydavęs tik didelio biudžeto veiksmo juostose, Brendanas Fraseris čia bus visiškai neatpažįstamas. Po premjeros Venecijos kino festivalyje filmas ir pagrindinis aktorius sulaukė šešių minučių ovacijų. Ilgamečiai gerbėjai ir kritikai filmą „Banginis“ vadina B. Fraserio karjeros atgimimu.
Šiame filme jo personažas Čarlis yra liguistai nutukęs anglų kalbos mokytojas iš Aidaho valstijos. Dėl didelio antsvorio Čarlio judėjimo galimybės yra ribotos, todėl savo aistra literatūrai (ypač savo mėgstamiausiam romanui „Mobis Dikas“) jis dalijasi tik ant savo sofos. Čarlis ne tik kenčia nuo nutukimo, jis serga depresija ir polinkiu į savižudybę, nes iš esmės bando save numarinti. Vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų trukdo jam greičiau pasiekti šį tikslą, yra noras atkurti ryšį su savo paaugle dukra.
Sprendžiant iš kritikų įvertinimų, filme „Banginis“ žiūrovai labiausiai įsidėmės
aktoriaus B. Fraserio vaidybą, neabejojama, kad jo vaidmuo bus nominuotas „Oskarui“.
„Blyškiai mėlyna akis“
Filmas „Blyškiai mėlyna akis“ („The Pale Blue Eye“) greičiausiai nenuskins ypatingų apdovanojimų, tačiau iš pasirodžiusio treilerio atrodo, kad tai bus tamsus kinematografiškas arthousinis kūrinys, išsiskiriantis iš pigios komercinės produkcijos, su Christianu Bale’u pagrindiniame vaidmenyje. Savo atmosfera „Blyškiai mėlyna akis“ turėtų priminti šiemet pasirodžiusią juostą „Košmarų skersgatvis“ („Nightmare Alley“). Režisierius Scottas Cooperis minėjo, kad jo naujausia juosta įkvėpta siaubo ir detektyvinės literatūros krikštatėvio, poeto ir rašytojo Edgaro Allano Poe kūrybos. Mistiniame detektyviniame filme bus gausu okultinių ir šėtoniškų praktikų, kuriomis rašytojas labai domėjosi.
Trumpai apie siužetą. 1830 m. Vest Pointo akademijoje spalio vakaro ramybę sudrumsčia ant virvės kybančio jauno kadeto kūnas. Akivaizdi savižudybė tokioje griežtoje mokymosi įstaigoje kaip Vest Pointas nėra neįprastas dalykas, tačiau kitą rytą paaiškėja dar didesnis siaubas. Kažkas įsibrovė į kambarį, kuriame buvo kūnas, ir ištraukė širdį. Veteranas detektyvas Augustas Landoras pasamdomas ištirti žmogžudystę. Tačiau jam trukdo kadetų tylėjimo kodeksas, todėl jis į pagalbą pasitelkia vieną iš jų – jaunuolį, kurį pasaulis vėliau pažins kaip rašytoją E. A. Poe.
47 KINAS
20
y’is), „Blyškiai mėlyna akis“ (rež. S. Cooperis).
Alma RIEBŽDAITĖ
Dieta
„Tai, ką tu jautei, buvo ne tavo tėvo, o demono jėga. Tavo tėvas buvo ne stiprus, o silpnas. Kartais taip atsitinka. Jis nesusitvarkė su savo demonu. Jūs visi jautėte demono jėgą, ne tėvo. Tėvas būtų jus iš visų jėgų saugojęs nuo demono jėgos, o tavo demonas ardo tave.“
„Ciong’Ui, iš kur tu atsiradai?“
„Aš atsiradau tą mirksnį, kai tavo galvoje gimė teisinga mintis ir tu supratai. Anksčiau niekaip nebūčiau galėjęs atsirasti. Tavo gyvenime dar niekas neatsirado kitaip. Tiesiog įvyksta spragtelėjimas, arba tau kažkas netyčia tą žinią perdavė. Ne, ta mintis tau sukosi galvoje senokai, bet tu nedrįsai jos išreikšti, nes ji prieštaravo viskam, ką tu girdėjai aplink. Išdrįsai supratusi, kad greičiausiai esi iš kitos planetos, tačiau dar tiksliau – iš kitos Visatos. Galutinai suvokusi, kad esi iš kitos Visatos, jau galėjai ryžtis kitai smulkmenai. Kūnas toks pat, bet sąmonė kitos struktūros ir tu už tai, tiksliau, mes visi galime tik padėkoti tavo tėvams, kuriems tu niekada nerūpėjai, todėl ir tapai kitų jėgų įkaite ir nuosavybe, kovos lauku. Į tave instaliuota ne ši, o kita Visata. Ir tai buvo klaida, kurios dievai nebegalėjo ištaisyti. Kita Visata instaliavosi tavyje. Tu buvai užslaptintas projektas, kai netikėtai tiesa išlindo į paviršių tau berašant. Tiesiog nunirai per giliai ir susisiekei su savimi. Įvyko klaida.“
„Per vėlu, Ciong’Ui.“
„Niekada nebūna per vėlu. Matai, tu viską spėji. Virusas turėjo sunaikinti šioje Žemėje atsiradusią kitą Visatą. Sunaikinti be ženklo. Tai ir turėjo būti pagrindinis demono darbas, bet lemiamą akimirką yla išlindo iš maišo. Supranti, nė vienas žodis negimsta šiaip sau. Žmogus negali pasakyti nieko, kas nebūtų jo pasaulyje, kas nebūtų jo pasaulis. Kalba apibrėžia mūsų pasaulio ribas. Ir kai tu kažką pasakai, įvardiji, tai pradeda būti. Tai, apie ką tu gali kalbėti, jau yra. Tokia yra kalbos paslaptis. Tokios yra pasaulio ribos, kurios juda sykiu su kalba. Tai, kas yra už kalbos ribų, to nėra. Kalbėk man apie tai, ko
nėra. Negali! Pasakyk man, ko nėra. Nėra Mėnulio? Nėra Saulės? Nėra Žemės? Nėra Nieko? Nėra Dievo? Visas tavo pasaulis prasideda ir baigiasi su kalba. Inkšti dar nereiškia kalbėti ir tverti pasaulius. Inkštimas ir yra inkštimas, galbūt iš jo atsirado eilėraštis apie skausmą, bet, kol tu inkšti, eilėraščio nėra. Pasaulis veriasi su kalba ir kalboje. Įsivaizduokime pasaulį, kuris skendi tyloje ir jame nėra kalbos. Realiai tokio pasaulio sąmonė nelabai įsivaizduoja, nes ji ir toliau įsivaizduoja medį ir jo krentančius lapus, lietų, nes ji įsivaizduoja, kad kažką suvokia. Supranti, nėra lietaus ir nėra medžių, nėra krintančių lapų. Nieko nėra! Gal tai ir yra šunų ir kačiukų rojus. Koks keistas dalykas kalbos! Yra tie patys reiškiniai, tik vadinami kitu žodžiu. Logiška būtų, jei kiekviena tauta su kalba turėtų ir savitą arba visiškai kitokią pasaulio jauseną ir tautos, net ir mokėdamos viena kitos kalbas, tų patirčių perduoti beveik negalėtų. Dabar viskas tas pats, tačiau kiti žodžiai. Tai magija, stebuklas. Ir yra sienos tarp valstybių, ir viename krašte viena kalba prasideda, o ties kitos šalies siena jau baigiasi. Tai kažkas neįmanomo! Žmogaus sąmonė ir pasaulis prasideda su žodžiu!“
Misisipė nustebusi žiūrėjo į Ciong’Ui. Jis atrodė stebėtinai užsidegęs. Ji įsivaizdavo jį šaltą ir bejausmį, tačiau jis degė. Oranžinis rūbas tebuvo tos ugnies ženklas.
„Kaip gali taip būti, kad viskas priešingai, nei mus mokė ir mums kalbėjo. Mes visi laisvę supratome kaip malonumą, kaip galimybę mėgautis, kaip be saiko imti... Kažkas kalbėjo apie atsakomybę pasaulyje, kuriame visi gyvena vieną kartą. Kodėl mums niekas nepasakė, kad laisvė ir net džiaugsmas... kitame krante, priešingame mąstymo poliuje?“
„Niekas nežino, galbūt tai demono darbas, ir mes visi paimti į jo nelaisvę. Aš nežinau, kas tai yra, tačiau panašu, kad jis laimėjo. Ir tu jokiu būdu negali patikėti savimi, nes esi jam pavojinga! Tu pernelyg gerai pažįsti demoną ir jo jėgą. Tu užaugai su
ta griaunančia ir naikinančia jėga, kuri niekada nemylėjo, ir tapai už tą jėgą stipresnė. Tu nepalūžai, Misisipe. Tu daugybę kartų klydai, buvai neteisi, parklupai, bet niekada nepasidavei. Tavo tikėjimas savimi leistų tau laisvai reikšti savo mintis. Tu negalėjai patikėti savimi. Demonas turėjo visiškai ir iki galo suardyti tave. Iki to mirksnio, kol tu patikėsi savimi, tačiau, dievai, tu patikėjai savimi mirksnį prieš tavo suardymą!“
„Ciong’Ui, suprantu, tu užsidegęs ir tiesiog fantazuoji. Turi neįtikėtinai didelę fantaziją. Mes suprantame, kad visa tai negali vykti ir būti apie mano gyvenimą. To jau per daug! Negana tavo beprotiškų praktikų, tu dar nori išvesti mane iš proto! Ciong’Ui, taip negalima! Palik mane ramybėje...“
„Ne, aš tiesiog bandau išsaugoti tavo gyvybę. Manau, kad tai įmanoma. Ir net jei pralaimėsiu, aš nepasiduosiu nė vieną akimirką. Aš pralaimiu, bet, žinai, man tai nieko nereiškia. Tai ir yra kario valia. Jūs visi jau seniai pasidavėt... Ir tu, Misisipe!“
„Atleisk, Ciong’Ui, nesuprantu, kas čia vyksta. Ir iš viso, apie ką šis pokalbis. Išeik, Ciong’Ui, dabar pat. Tavo elgesys ir kalbos visai nevienuoliškos. Akivaizdu, kad pritrūkai šaltakraujiškumo. Tau reikėtų pasimokyti emocijų valdymo. Atsirado vienuolis, kung fu meistras!“
„Gerai, mes dar pažiūrėsime, kas ko mokys! Tu manei, kad jei aš jau vienuolis, tai ne žmogus. Ir visas tavo silpnumas yra baisiai žmogiškas, tavo ištižimas yra baisi žmogiškumo viršūnė ir apokalipsė. Bėkime žiūrėti Olego filmukų ir jokiu būdu nesimokyti čia čia čia žingsnių. Tokia tavo filosofija. Nieko nedaryti! Ir jau, gink Dieve, nebūti savimi. Tu absoliuti bailė. Tau puikiai sekasi. Demono kerai tęsiasi!“
Ciong’Ui išėjo iš kambario, ramiai uždarydamas duris. Tylus durų trenksmas nuvilnijo jos siela it jūra, pūstelėjus švelniam marių vėjui.
Misisipė dar ilgai sėdėjo sutemusiame kambaryje, sustingdyta amžino klausimo: „Kas tai ir iš kur visa tai?!“ Ji nekuria savo minčių. Tai – realybė! Šitas išprotėjęs vienuolis... Brrr. Ne, gal vis dėlto tai sapnas. Ji rytoj pabus. Ją ištiks tyla ir realybė, kurioje ji gyveno iki šiol. Tik ji ir jos nuostabus, kupinas paslapčių pasaulis, kuriame ji nesijaus kitokia, jausis rami ir tvirta.
Atsidarė durys ir kyštelėjo vienuolio galva.
48 GINTARO LAŠAI
„Išties dabar likai tik tu. Nebėra jokių kovų, matavimosi su kitais, nieko. Likai savo kosmose viena. Į nieką gali nebekreipti dėmesio. Dieve, kokia nemaloni žinia. Žinai, visa, kas vyko iki šiol, buvo niekai. Dabar esi tu ir tavo ištižimas. Tu negali atsisakyti šokolado plytos. Įsivaizduoji?! Gali visiems garsiai prisipažinti: esu ištižėlė su manyje instaliuota ne šia, o kita visata. Na, ir kas, kad kita visata, auklėjimas tas pats, tiksliau, jokio.“
Ir garsiai užtrenkė duris.
„Kosmonautas humoristas, – piktai murmėjo Misisipė. – Aš esu didingos industrinės civilizacijos palikuonė! Moku dirbti kompiuteriu ir kalbėti mobiliuoju telefonu. Taip, saugiam seksui mes naudojame prezervatyvus, turime daug degtukų ir... ir knygų, in... interna... internetą. Na, ir kas, kad tu moki neėsti ir kitokių dalykų ir dar svaigsti visokias nesąmones apie mano nepatogią prigimtį šiame patogiame pasaulyje. Aš nenoriu jokių kitų visatų ir slaptų projektų, demono-viruso ir visokio kitokio dangiško briedo. Didelis čia nuopelnas, ma-
tai, neimti, kai duoda, susilaikyti, kai pilna visko aplinkui ir tas viskas liejasi per šonus. Visko tiek daug. Kirminai tegu sugrįžta į žemę. Ne, aš neištversiu.“
Misisipė atsidarė šaldytuvą ir įsipylė alaus, kurį jau seniai per dorovinguosius Ciong’Ui mokymus buvo pamiršusi.
Ryte Ciong’Ui sėdėjo virtuvėje. Mažas žvitrus vyriokas, įsisupęs į oranžines drobules.
„Labas rytas, Misisipe“, – linksmai šūktelėjo Ciong’Ui, pamatęs susivėlusią milžinišką Misisipę, užtinusiomis akimis, lendančią kažko gaivaus prie šaldytuvo.
„Tavo fantazijos baigėsi“, – tvirtai pasakė Misisipė, čiupdama šaldytuvo rankeną, bet staiga kažkas žvitriai šoktelėjęs nuo suolelio užtrenkė prieš ją atsiveriančius rojaus vartus.
„Dieta!“ – energingai sušuko oranžinis vyras.
„Kokia dar dieta? – Misisipė pastirusiu žvilgsniu žiūrėjo į Ciong’Ui. – Aš niekada gyvenime nesilaikiau jokios dietos ir dabar tikrai nesiruošiu laikytis d i e t o s.“
„Pirmoji tavo gyvenimo dieta! Tapsi liekna ir graži...“
„Tu žinai, kad grožis man visai nesvarbu. Moteriško grožio nėra mano vertybių sąraše. Be to, aš su tavo nesąmonėm jau numečiau tiek kilogramų, mane ima siaubas“, – ir ji pabandė atplėšti šaldytuvo duris, bet jai nepavyko. Ciong’Ui ranka laikė jas tvirtai prispaudusi.
Negalėdama patekti į rojų, nutarė išsivirti kavos. Ciong’Ui kavos, aišku, negeria ir į kavą žiūri skersai, bet ji nekreipia dėmesio į Ciong’Ui.
Ciong’Ui nieko nesakė. Kentėjo, nes buvo kantrus ir tolerantiškas.
Bėda, kad Misisipė iš tiesų išalko, o prie rojaus kelias buvo užkirstas. Sutartis buvo pasirašyta trejiems metams. Nutraukus sutartį anksčiau, grėsė milžiniškos baudos.
„Tai ką man valgyti?“ – neištvėrusi sušuko Misisipė.
„Šiandien esu Tau išviręs ryžių be druskos. Bedruskės ryžių dietos tau reikės laikytis tik keturias dienas, kol truks ►
49 GINTARO LAŠAI
Alma Riebždaitė. Tarp realybės ir fantazijos.
◄ pasitikėjimo savimi mokymai“, – meiliai švelniu balsu kalbėjo Ciong’Ui.
Misisipė žiūrėjo į vienuolį išpūtusi akis.
„Be druskos?“
„Taip, na, aš žiūriu į gyvenimą kūrybiškai ir fantazuoju“, – nusijuokė Ciong’Ui.
Prieš Misisipės nosį atsidūrė baltų ryžių dubenėlis, tik spalva menantis rojaus vartų spalvą.
„Jokios mėsos? Prieskonių? Nieko?! Po velnių, čia tas pats, kas valgyti tuštumą...“
Per prievartą įsikišo šaukštą su ryžiais į burną. Keista, labai aiškiai pajuto ryžių skonį, bet nieko nesakė. To betrūko, kad imtų šlovinti kraugeriškus Ciong’Ui metodus.
Nuo bedruskės ryžių dietos pasidarė dar blogiau, pasidarė labai blogai. Kai penktą dieną, baigusi pasitikėjimo savimi kursus ir atlikusi daug kitų vienuolių rekomenduotų praktikų, ji užvalgė kažko su druska, pajuto, kaip svaigsta galva ir kone virsta iš kojų. Kažkas siaubingo dėjosi pilve. Neišlaikiusi parkrito. Ji kentėjo jau
daug mėnesių ir galop nuo nekenčiamos bedruskės ryžių dietos turėjo ištikti mirtis. Tai buvo taip akivaizdu. Pastarosiomis dienomis sutikta moterėlė buvo rekomendavusi dar kitokių vaistų, bet akivaizdu, kad ir jie nepadėjo. Jos mankštos nuėjo šuniui ant uodegos. Milžiniškas Misisipės kūnas tįsojo ant žemės. Artinosi paskutinioji.
Ir tada netoliese sėdėjęs Ciong’Ui, matė tik, kaip suplevėsavo jo oranžiniai apdarai ore kaip vėliavos... Taip, taip, ore. Vienuolis šoko ant jos kažkur prie saulės rezginio, ir po operacijos likęs milžiniško dydžio akmuo kepenų latake išsprūdo į skrandį. Spėjo pajusti, kaip Sizifo akmuo nuskriejo į virškinamojo trakto begalybę, išnykdamas ten amžiams. Kelioms valandoms neteko sąmonės.
Pabudo draskoma Ciong’Ui. „Kelkis, Misisipe, laukia mankšta.“
„Tai gal galima man pailsėti?“ – graudžiu balsu su ašaromis akyse ir drebėdama sušu-
ko Misisipė, kurios virškinimo sistema buvo išdraskyta akmenų, ir jų buvo dar likę, bet kituose organuose.
„Ne, mes neturime laiko ilsėtis. Demonas nesnaudžia.“
Misisipė net kelioms valandoms netekusi sąmonės šitame pasaulyje nebeturėjo ramybės. Aišku, kelios valandos be sąmonės yra hiperbolė, kad viskas atrodytų kuo graudžiau. Realiai ji neapalpo, o įkvėpė oro ir jos galvoje pasidariau šviesiau, Ciong’Ui išspaudus tikrai graudų milžiniško dydžio Sizifo akmenį.
„Laukia svarbus susirinkimas. Jame dalyvaus ir tavo asmeninis demonas, po mankštos eisime ruoštis, reikia sudaryti aptariamų klausimų sąrašą ir... ir strategiją... pala, koks jo vardas?.. – Ciong’Ui spragtelėjo pirštais, bet neatsiminė. – Rytoj tavęs laukia ypatinga diena, kai tu akis į akį susitiksi su nuosavu demonu, pamatysi jį ir išgirsi pirmą kartą!..“
„Jomajo“, – tyliai pasakė Misisipė.
50 GINTARO LAŠAI
Alma Riebždaitė. Spalvų ilgesys.
Šeima
Susitikimą su asmeniniu demonu Jomajo teko nukelti, mat Misisipės tėvas užpuolė jos sūnų ir pradėjo mušti, nes galvojo, kad šis norįs lytiškai santykiauti su močiute. Tai buvo ne pirmas anūkas, kurį užpuolė Misisipės tėvas. Tai buvo paskutinis anūkas. Dar buvo broliai ir net vaikai, kiti vyrai. Ir tada Misisipė viską suprato. Kad su ja įvyko viskas, kas galėjo būti geriausia, ir nebeturėjo jokių pretenzijų būčiai.
Po to įvykio ji buvo paskutinė atsitokėjusi, nes labai norėjo tikėti savo tėvu ir jį gynė. Visiems ėmė juokas, nes smurtinis elgesys jos šeimoje buvo norma. O kai ji po to įvykio pradėjo analizuoti objektyviai tėvo elgesį, tai jis, nei daug, nei mažai – buvo kriminalinis, bet niekas taip nesako, ar ne? O jei tau taip atsitiko, turi tylėti. Ir aukos paprastai tyli, nes nusikaltimą tarsi perkelia į save. Ir gal tas gerumas –tai noras išpirkti kaltę, kuri prasidėjo seniai, seniai kažkokiu momentu, kai dar nesuvokei, kad ji nėra tavo. Tame pasaulyje neturėjai net teisės bijoti, o žodžio „saugumas“ čia iš viso niekas nežinojo... Iš bijančių būdavo juokiamasi ir visą laiką vyko kažkoks nevalyvas žaidimas su gyvastimi, tvyrojo bjauri rizikos smarvė.
Ji su vaikais daugiau niekada negalėjo važiuoti pas senelius, nes tai buvo pavojinga. Ta proga Misisipės mama atsikraustė pas blogiausią dukterį –tiesiog grįžusi iš vieno renginio ji rado ją sėdinčią savo bute, užpultas sūnus buvo didis ir neginčijamas pretekstas. Tai buvo šlykštus ir iškreiptas pasaulis, kuriame išties tegalėjai norėti numirti. Ji prisiminė, kaip dažnai jai kildavo šis noras, ir dabar suvokė, kad tai buvo labai natūralus noras.
Po to įvykio Misisipė ilgai negalėjo atsigauti. Ir tai vykdavo nuolat. Smūgiai iš visų pusių – ir laiko tarpai, kartais labai ilgi, kol atsigauni, pradedi vaikš-
čioti, kvėpuoti, žiūrėti žmonėms į akis. Niekada neteko susidurti su atsiprašymu ir atgaila, susidurdavo tik su dar didesniu puolimu. Nori pasijusti dar siaubingiau? Visada prašom.
Tokių įvykių fone Misisipė, aišku, tikėjosi išvengti susitikimo su demonu Jomajo.
„Misisipe, atėjo laikas susitikti su nuosavu demonu“, – Ciong’Ui taip nepasakė. Misisipė toliau sėkmingai šmirinėjo pasaulyje, tikėdama, kad susitikimo su demonu Jomajo pavyko išvengti amžiams, o Ciong’Ui taip maloniai, taip šiltai, taip atjaučiančiai, išmintingai tylėjo, kad jo tyloje ji šildėsi kaip vakarėjančios vasaros saulės spinduliuose. Ji taip džiaugėsi Ciong’Ui tyla, kad net nutarė, jog tyla Ciog’Ui tinka labiausiai iš visų buvimo rūšių. Su Ciong’Ui ji jautėsi saugi ir savimi, ir kai vieną dieną Ciong’Ui prabilo, ji labai supyko.
„Ciong’Ui, – šaukė ji, – tu neturi teisės kalbėti!“
Kiekvienas Ciong’Ui žodis buvo kaip stiklo rėžtukas, trupinantis jos vidines stiklo sienas, kurios sudarė Stiklo kalną. Niekas negalėjo užkopti į Stiklo kalną ir prisiliesti prie jos sielos, bet Ciong’Ui sunaikino jos sielos stiklo kalną. Tai buvo siaubinga. Ciong’Ui ir Misisipės siela buvo labai arti. Žodis, kurį ji visada mėgo, buvo „disciplina“, tačiau jos prigimtis šiame pasaulyje niekada negalėjo atsiskleisti. Neieškokim to prarasto vaiko. Jo paprasčiausiai nebėra.
Ji bandė gyventi. Sėkmingai. Ir jai visai neblogai sekėsi, bet vieną dieną žemė netikėtai pradėjo slysti iš po kojų, kaip įprastai daugybę metų prieš tai. Karštis ir raudonis mušė į skruostus. Ji bandė tvertis daiktų, bet nesėkmingai, nešiojo kaip reikiant. Pykino lyg sirgtų jūros liga. Nėjo suprasti, kas vyksta. Ir tada ji pradėjo klausti, ieškoti savo jausenos ištakų. Ji į socialinius
tinklus buvo įkėlusi dvi savo nuotraukas, kuriose buvo nusifotografavusi su žymiais menininkais. Pala, kodėl ji negali to daryti, kai kiti tai daro nuolat? Teisybė, ji labai nemėgo fotografuotis su žvaigždėmis, bet... tiesiog pabandė, ir štai rezultatas. Negelbėjo nei kėdės ranktūriai, nei stalo kampai, nei sofa – žemė slydo iš po kojų. Ir ji suprato... metas susitikti su demonu Jomajo atėjo.
Ji, vienuolis Ciong’Ui ir katinas Tigras sėdėjo virtuvėje už stalo ir laukė. Jie tiesiog sėdėjo nuščiuvę ir laukė. Demonas ateis, kad ir kiek jiems tektų laukti. Demonas visada ateina, kai jo pradedi laukti.
Tyloje, didelėje kaip Titanikas, kažkur tolumoje pradėjo kristi daiktai nuo švelnių vėjo gūsių.
„Laikykis“, – Ciong’Ui taip nepasakė Misisipei, laikydamas ją už rankos.
Žodžiai neturėjo jokios prasmės, demonas vis tiek ateis. Reikia padaryti, kad jis ateitų kuo greičiau!
Pokštelėdama išvirto durų stakta ir tada pasirodė jis... Kambaryje vos telpanti ir ties lubomis šiek tiek pakumpusi milžiniško dydžio žalia būtybė liūdnomis ir ramiomis akimis, kurių tamsioje melsvoje gelmėje sukosi ir švietė žvaigždynai. Kūnas buvo nusėtas žaižaruojančių spalvų ratilais.
„Kur aš?“ – sutrikęs žemu džeržgiančiu lyg surūdiję durų vyriai balsu skausmingai paklausė demonas.
„Pasaulyje“, – atsakė Misisipė.
„Ką aš čia veikiu?“ – jo milžiniškas kūnas drebėjo ir juo ritosi gleivėtas skystis, mat ką tik buvo išplėštas iš tamsos ir nebūties guolio.
„Reikalai, – pasakė Misisipė. – Turime juos aptarti. Prisėsk...“
Pagaliau jie – Misisipė, Ciong’Ui, katinas Tigras ir demonas Jomajo – susitiko. Tai buvo Šeima. Misisipės šeima. Katinas tylėjo, vaidino protingiausią, kraipydamas galvą ir išpūtęs akis žvalgėsi į šonus.
Staiga Misisipei apsvaigo galva ir ji vos nenukrito.
„Nežiūrėk jam į akis, – pasakė Ciong’Ui. – Ten sūkuriuoja žvaigždynai ir gimsta naujos galaktikos.“
„Kokie reikalai privertė mane pašaukti į žemę?“ – Jomajo tyliai sudžeržgė, lyg durys baigtų užsidaryti. ►
51 GINTARO LAŠAI
◄ „Tai... tai... netinkamas tavo elgesys, tu nuolat man kenki ir nori blogo... Nori, kad man nesisektų ir kad man skaudėtų...“
„Aš?! – jis taip išpūtė akis, kad viena galaktika jam vos neišlėkė iš veizolo ir nepradėjo tvertis virtuvėje. – Ta prasme aš nieko nesuprantu. Aš visą laiką tau padedu... Jei ne aš, tau jau seniai būtų chana, akmeniu perskelta galva arba būtum kardu perkirsta pusiau. Ir dar su tavo charakteriu. Tu nori visiems priešintis, kelti balsą, įrodinėti tiesas, kalbėti apie jausmus, lyg jie būtų svarbūs. O pasitikėjimas savimi ir gera laikysena tau yra mirtinai pavojingi. Tėvai tavęs tokios būtų neištvėrę. Aš tave tiesiog išsaugojau, kad tu būtum sveika... Va, sėdi čia sveika, šneki... Tai čia tik mano dėka. Turėtum man ne priekaištauti, o dėkoti. Aš taip tave gyniau...“
Demono akyse sužvilgo ašaros. Jos ritosi ant stalo kaip pupos, ir visi sėdėję prie stalo atsidūrė iki kelių vandenyje...
„Jomajo, nustok žliumbti, kiek galima“, – ir padavė demonui vietoj nosinės seną paklodę...
Tačiau demonas raudoti nesustojo, ir vanduo pradėjo pavojingai kilti... Teko atidaryti langus, kad vanduo turėtų kur nutekėti.
„Jomajo, prašau, nesielvartauk. Na, nustok verkti, nes aš irgi tuoj apsižliumbsiu.“
Tigrui pradėjo riedėti ašaros.
Vienintelis vyras toje kompanijoje buvo Ciong’Ui.
„Mes suprantame, Jomajo, kad tu norėjai gero, tačiau, supranti, tavo elgesys dabar... kenkia. Misisipei nebegresia pavojus. Supranti... Ji gali daryti, ką nori... Ji... laisvas žmogus. Gali savimi pasitikėti, fotografuotis su kuo nori, daryti visokius darbus... Jomajo, jai gali sektis. Pavojaus nebėra. O jei bus, mes jį galime sąmoningai suvokti.“
„Ta prasme... Man nebesaugoti Misisipės? Tai neįmanoma! Ar jūs norite, kad manęs nebūūūūtų šiame pasaulyje?“ –gailiai sudejavo Jomajo.
„Ne, šito jokiu būdu nesakau. Reikia saugoti. Tik, kaip čia pasakius, reikia pakeisti tavo pareiginę instrukciją.“
„Aaaa... Ta prasme?“
„Supranti, tu turi vykdyti kitas funkcijas ir, na, žinoma, saugoti Misisipę.“
„Ta prasme.“
Čia įsiterpė Tigras, kuris jau jautė menkės kepenėlių pašteto kvapą.
„Na, turi perimti logistiką, aprūpinimą, grandis tarp vidinio ir išorinio pasaulio silpna“, – užsidėjęs akinius iš didžiosios diagnostinės knygos pacitavo Tigras.
„Gerai yra, kai jai sekasi, kai ji jaučiasi sveika, energinga, pasitikinti savimi...“
„Tai ne priešingai yra gerai?“
„Ne, ne, ne! Pasaulis, Jomajo, pasikeitė...“
„Paprastai pasaulis niekada nesikeičia, taip sakoma didžiųjų dievų.“
„Na, dėl to žmonės taip retai susitinka su demonais.“
„Ar... aš... labai... baisus?“ – nedrąsiai paklausė Jomajo.
„Labai, – atsakė Misisipė. – Siaubingai baisus.“
„Na, aš visai nenoriu toks būti ir čia jūsų gąsdinti.“
„Na, jau tik nereikia... Tik jau nesakyk, kad esi demonas geros širdies“, –tyliai replikavo Misisipė, žiūrėdama į Ciong’Ui.
„Ėėė, prašyčiau, komanda, pagarbos, –sududeno demonas. – Jei komanda, tai komanda. Jei šeima, tai šeima.“
„Jomajo, – pasakė Ciong’Ui, – reikia pasirašyti naują pareiginę instrukciją ir pažadėti, kad daugiau taip siaubingai, kai Misisipė pakels galvą, nebesielgsi... Kad neužduosi jai daugiau širdies.“
Ciong’Ui prieš Jomajo patiesė popieriaus ritinėlį, ir tada demonas iš savo letenėlės išspaudė lašelį gyvsidabrio, kuris buvo žvaigždžių plazma.
„Na, aš nežinau, ar man taip greitai pavyks pasikeisti, bet aš labai noriu, kad Misisipei būtų gerai, labai gerai... Misisipe, aš myliu tave“, – pasakė Jomajo, ištiesdamas galūnes į šonus.
Misisipė puolė į demono glėbį, tačiau tą mirksnį demonas išnyko ir Misisipė atsitrenkė į sieną. Valandėlę jos akys blūdinėjo aplinkui nieko nereiškiančiu žvilgsniu.
„Misisipe, – išgirdo tylų Ciong’Ui balsą prie ausies. – Laikas treniruotis. Reikia ruoštis.“
„Kas?“ – silpnu balsu paklausė Misisipė, jausdama, kad pasaulis sukasi aplink ją.
„Treniruosimės. Mūsų laukia kelionė į kalnus.“
Nida TIMINSKAITĖ
*** vėjas – laiškanešys neša klevo lapus į marias ant kiekvieno jų – laiškas marių žuvims, gulbėms ir kirams tingiai siūbuojantiems ant marių bangų
laiškai parašyti grūdelio dydžio Brailio raštu todėl antys negali jų perskaityti –jų akys perdėm stiklinės ir didelės didesnės už gulbių nešančių žinią –(gerąją naujieną Afrikos čiabuviams ar Ventės rago ornitologams) –šiuo metu triūsiantiems be atvangos nes prasidėjo tikros paukščių sužieduotuvės
*** ...jau rašiau apie rausvus debesis genamus vėjo vakaro debesis sklandančių žuvėdrų fone dreifuojančių iš šio gyvenimo į kitokią būtį būtį, kylančią iš pasipriešinimo jėgos iš anksto nuspręstai lemčiai iš kūno luošumo iš sielos nuogumo abejojant visais gyvenimo postulatais išrašytais aukštybėse ir genamais marių vėjo
***
liūdnos paryškintos vėtrungės gaudo vėją pasakoja jam užmirštą Latonijos emigrantų kuršių istoriją su žvejų kaimais pavergtais iš atminties ištrintais miestais seniai pamiršusiais savo tikruosius vardus
52 GINTARO LAŠAI
užpustytus slenkančio smėlio ir istorijos kataklizmų
***
žiūrėti į jūrą žiūrėti į horizontą jūra amžina kaip laikas jos ošimas – beribis laukimas laukinių bangų ilgesys smėlio kosmose ir vėjo dainoj bangų šokis nepailstantis ritmas visatos harmonija kai pasaulis yra toks netobulas tik jūra yra tobula tabula rasa smėlio, vėjo audros rašmenims begalinėje laiko sunkaus kaip akmuo tėkmėje lengvo kaip plunksnos vėjy plazdenime
laukiant iš anapus paguodžiančio gelbstinčio saugančio ilgai ištylėto žodžio ***
Kišenėje – jūros akmuo kad geriau grimzčiau į dugną akmuo fosilija jūros vėžiagyvio amuletas
šaukiantis grįžti tenai iš kur atėjau ir kur kelią atgal gyvenimo skersvėjuos seniai pamiršau *** voras rezga savo intrigą prie menininkų namų žibinto
įsipainiosi jo tinkle –niekada iš čia neišeisi į šiuos vartus pasibeldus pasitiks senatve apėjęs luotas su užveistu lapų ir žuvų mailium tartum choronas jis nuneš užmigusį žveją dausų keliu
ši istorija parašyta gintarų knygose saugoma amuletų šulinyje tolėliau –per atmintį besisunkiantis įskilusios vyšnios kraujas turįs galimybę kada nors pavirsti raudonu gintaru ►
53 GINTARO LAŠAI
Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.
Visai nefunkcionalaus pastato kopose pritaikymas
mąstymo kube didžiulė erdvė mintims mąstymo kvadrate lentos pro plyšį leidžia savo mintis – žuveles –medžio grybus besidžiaugiančius rudenio saule kur jūros ošimas –pati gražiausia foninė muzika pasiklydusiai bitei
*** pamario erškėty pasiklydęs seniai prabėgusių Joninių vainikas į marias neišplaukęs pakeitęs spalvą ir virtęs marių spalvos sidabru kaip tas sidabrinis mėnulio vainikas keistai įstrigęs tarp dviejų vėją grojančių pušų
*** vakaro gaisų uždegtas saulės laikrodis laikrodis be rodyklių rodantis akimirksnio laikinumą trunkantį tarp dviejų gilių atodūsių *** švininės marios vienišų rožių ir medžio rūbo skaudus raudonumas Nidos raudonio krūmokšniai verkia kruvinom ašarom besiilgėdami
prabėgusios vasaros šėlsmo kur du broliai vis dar vaišina kava išpina rudeniu degančio vijoklio kasas kad paslėptų vienišą pavargusį angelą...
*** Minijos bangų monotonija krantas – nendrių šluotražis vieniši, pasiklydę medžiai –
pasiklystum kaip vienišas briedis plauktum į kitą krantą kol neštų srovė nerasdamas kelio nendrių aukštų atvašynuose plauktumei tarp lelijų tartum baltasis marių laivas kol pailstum kol sustojus širdis vėl imtų mušti šišionykščiais tamtamais. 2022 spalis
54 GINTARO LAŠAI
◄
Arvydo Stačioko nuotr.
Kišeninis Senelis: vaikiškas pasakojimas
Deimantė ŽUKAUSKIENĖ
Kartą jau gyveno Kišeninis Senelis. Gal net ne kartą, o kelis, keturis ar septynis. Kai kurių savo gyvenimo įvykių, akimirkų jis negalėjo papasakoti, nes neatsiminė. Tiksliai neatsiminė, kiek jam metų, iš kur atsirado, kada, pas ką anksčiau gyveno, tačiau atsiminė, ką yra matęs. O matęs jis šilto ir šalto, apkeliavęs daug šalių, matęs ir gyvenęs tarp daug įvairių žmonių. Kišeninis Senelis buvo medinis. Jį, greičiausiai, išdrožė koks senas arba jaunas kaimo, o gal miesto amatininkas. Gausiai ornamentuotas įvairiais rombais, stačiakampiais, trikampiais, brūkšniais, originalus ir savitas – toks buvo Kišeninis Senelis. O kodėl kišeninis? Tai dėl savo nedidelio aukščio, kompaktiškumo. Prireikus Senelį galima buvo įsidėti į kišenę ir visur nešiotis su savimi.
Kišeninį Senelį globėjai rado sendaikčių turguje kažkur Vokietijoje ir padovanojo savo įsūniui Lukui, kuris labai norėjo, tačiau niekada neturėjo senelio. Senelis turėjo magišką savybę atgyti. Kai jis atgydavo, pasakodavo įvairiausius pasakojimus ir smagius nutikimus. Tokia dovana berniukui labai patiko ir darė didžiulį įspūdį.
– Apie ką šiandien papasakosi, Seneli? –klausdavo Lukas kas vakarą.
– Šiandien pasakosiu apie Prancūzijos Provansą, kurio žemės pasižymi gražiausia gamta: vakaruose teka Ronos upė, iš pietų Provansą supa Viduržemio jūra, o šiaurėje – kiek akys aprėpia vien alyvmedžiai, rytuose kraštovaizdis eina Alpėmis. Čia plyti gilūs tarpekliai, levandų laukai, kvepiančių žolelių kalvos ir saulės nutvieksti paplūdimiai, žydras vanduo, jachtų pilni uostai.
– O kur dar buvai nukeliavęs, Seneli? – Kartą gyvenau amžinajame mieste.
Čia kiekvienas miesto kampas, pastatas ir griuvėsiai sukaupę tiek istorijos, kiek, ko gero, nė vienas kitas pasaulio miestas. Kai kurie Romos pastatai skaičiuoja net 3 000-uosius gyvavimo metus, o čia jau kiek daugiau nei man metų. O kartą viešėjau Londone – viename spalvingiausių Europos miestų, kur važinėjau pačiu seniausiu visame pasaulyje metro. Čia gyvena žmonės, šnekantys skirtingiausiomis kalbomis. Londono miestą į dvi dalis perskiria Temzės upė. Esu nusifotografavęs prie Big Beno – vieno didžiausių pasaulio laikrodžių, jo aukštis net 96 metrai.
Senelis dar daug papasakojo Lukui apie įvairiausius pasaulio miestus. Berniukas tiek prisisvajojo, prisiekė, kad būtinai vieną dieną visas šias šalis aplankys.
Senelis ne tik pasakodavo savo istorijas, bet ir duodavo berniukui naudingų patarimų, pavyzdžiui, kaip nuspėti orą iš dangaus ženklų:
– Lukai, įsidėmėk, jei dangaus pakraščiai raudoni – rytoj bus vėjas. Jei vakare dangaus skliautas žvaigždėtas – kita diena bus giedra. O jei saulei leidžiantis vakaruose dangus nusidažo aukso geltonumo spalva, galima tikėtis gerų orų.
Išgirdęs, kad Lukui nesiseka be kalendoriaus išsiaiškinti, kiek koks mėnuo turi dienų, Senelis išmokė paprasto ir lengvo būdo, kaip kiekvieno mėnesio dienų skaičių sužinoti pagal savo krumplius: „Atsimink, Lukai, kai sugniauši ranką į kumštį, pamatysi iškilusius kalnelius. Tai tavo krumpliai. Kiekvienas iškilęs krumplys ir tarpeliai tarp jų reiškia atskirą mėnesį. Pradėk skaičiuoti nuo mažojo pirštelio krumplio ir, jei vienos rankos krumplių bei tarpelių nebeužteks, pereik prie kitos rankos. Jei mėnuo išpuola ant krumplio, jis turės 31 dieną, jei ant tarpelio – 30 dienų arba mažiau.
Lukas ir Kišeninis Senelis iš tiesų smagiai leido laiką. Jiems kartu niekada nebuvo nuobodu. Lukas gyveno pas mylinčius
globėjus, kurie dažnai keliaudavo, todėl Senelio draugija jį džiugino. Globėjai Lukui sakydavo: „Mes diplomatai.“ Tačiau berniukas nežinojo, ką tai tiksliai reiškė, jam šis žodis skambėjo panašiai kaip aparatas, automatas, šokoladas, limonadas. Taip savo sąmoju Lukas linksmino Kišeninį Senelį, kad jis juokdavosi smagiai susiėmęs už pilvo.
Tačiau...
Užėjo karas, griaudėjo patrankos, švilpė kulkos, degė namai, pastatai, ūkiai. Luko globėjai gavo žinią, kad turi skubiai trauktis iš miesto, nes jie gali atsidurti svetimšalių nelaisvėje. Per karo sumaištį Kišeninis Senelis pasimetė. ***
Lukas užaugo ir tapo jūrininku. Jis aplankė visus miestus ir šalis, kuriuos kažkada Seneliui pažadėjo išvysiąs. Praėjo daug laiko, bet iš atminties jų nuoširdi draugystė neišdilo. Kartą Lukas, grįžęs po dar vieno savo plaukiojimo jūroje, apsilankė blusturgyje. Ten dažnai ieškodavo įdomių daiktų, dovanų savo globėjams. Ir čia netikėtai akys užkliuvo už mažo medinuko. Taip, tai buvo tas pats Kišeninis Senelis, atpažino jį iš tų pačių rombų, stačiakampių, trikampių, brūkšnių. – Aš tave suradau, Seneli! – sušuko Lukas.
Deja, atgijęs Senelis Luko niekaip neatsiminė. Tačiau Lukas to neišsigando ir nenusivylė, jis ėmė pasakoti savo istorijas. Vaikinas pasakojo apie buriavimą, laivus, jachtas, įgulos formavimą, pasiskirstymą darbais. Pasakojo apie keliones po Graikijos salas, kur, atrodo, net oras kvepia vynuogėmis, alyvuogėmis, kur keliautojus pasitinka dangaus žydrumo paplūdimiai, lagūnos, nedidelės įlankėlės, kalnai, šiltas ir saulėtas oras...
Kišeninį Senelį labai džiugino šie pasakojimai, ši kompanija.
Daugiau Lukas ir Kišeninis Senelis jau niekados nebesiskyrė.
55 GINTARO LAŠAI
Tikslusis vedybų mokslas
O. HENRY
– Aš jau esu sakęs jums, – prabilo Džefas Pytersas, – kad moteriškas sukčiavimas niekada neįkvėpdavo man didelio pasitikėjimo. Kaip bendrininkės ar kompanjonės net pačioje nekalčiausioje apgavystėje jos nėra vertos pasitikėjimo.
– Užsitarnauja tokio komplimento, – sutinku aš. – Mano nuomone, jos turi visišką teisę vadintis sąžiningiausia lytimi.
– Ir kodėl joms nebūti sąžiningoms, –pagauna toną Džefas, – antroji lytis joms reikalinga tik tam, kad apgaudinėtų arba dirbtų viršvalandžius dėl jų. Tik tada jos tinkamos verslui, kol jausmai natūralūs; ir plaukai nelabai daug „prigražinti“. O paskui – jau duok joms ir dublerį – tiesmuką pilnapadį gelsvai rudomis žandenomis, kuris jau kutenasi su dusuliu, penkis vaikus, namą su trobesiais, nors geriausias ir įkeistas, kai norėta gauti paskolą.
Kad ir žaismingas atvejis su ta našle, kurią mudu su Endžiu Takeriu įdarbinome, kad padėtų mums nedidelės vedybų agentūros užmačioje, įsteigus ją Kairo miestelyje.
*
Kai jūs turite pakankamai pinigų reklamai – tarkime, nors pakelį tokio storio kaip plonasis vežimo grąžulo galas – atidarykite vedybų kontorą. Mes turėjome apie šešis tūkstančius dolerių ir planavome padvigubinti tą sumą per du mėnesius – ilgiau tokiais dalykais užsiimti negalima, jei neturite oficialaus Naujojo Džersio leidimo.
Pasirinkome maždaug tokio turinio skelbimą: „Maloni našlė, graži, mėgstanti sėdėti namie, 32 metų, turinti 3 000 dolerių grynųjų pinigų ir valdanti didelio ploto dvarą, norėtų ištekėti antrą kartą. Vyrą norėtų gauti neturtingą, bet švelnios širdies, nes per gyvenimą patyrė, kad dosniausie-
ji geradariai dažniausiai sutinkami tarp kuklių žmonių. Neprieštarautų, jei vyras būtų senas arba prastos išvaizdos, jeigu bus jai ištikimas, teisingas ir sugebės nuovokiai valdyti turtą ir protingai investuoti pinigus. Norintieji susituokti gali kreiptis adresu: Vienišoji, per agentūrą „Pyteris ir Takeris“, Kairas, Ilinojus.“
– Iki šiol viskas vyksta gerai, – pakomentavau aš, kai mes sukurpėme šį literatūrinį prasimanymą. – O dabar, – pridūriau, – kur mes rasime tą moterį?
Endis nužiūri mane savo firminiu tylaus susierzinimo žvilgsniu.
– Džefai, – taria jis, – aš maniau, kad tu savo mene jau atsisakei per daug realistinių idėjų. Na, kuriems galams ta moteris? Kai jie Volstryte pardavinėja biržoje vandentiekio akcijas, ar kas nors dar tikisi pamatyti tarp jų ir puikiąją undinę? Kas bendra tarp mūsų vedybų skelbimo ir kokios nors moters?
– Klausyk, – atsakau aš. – Tu žinai mano taisyklę, Endi, kad visuose savo nukrypimuose nuo legalios įstatymo raidės aš visada laikausi principo, kad parduodama prekė būtų priešais klientą, t. y. kad ją bet kuriuo momentu būtų galima vienam pamatyti, o kitam – pateikti pirkėjui. Tik šitaip, taip pat dėl to, kad nuodugniai išstudijuodavau miestų įstatymus ir traukinių tvarkaraščius, man lig šiol pavyksta išvengti tampymosi su policija – ir net tada, kai pasirodo, kad penkių dolerių popieriuko ir cigaro nepakanka. Taigi štai: kad patys nesužlugdytume savo projekto, privalome „įsigyti“ malonią našlę – arba kitą ekvivalentinę prekę, kurią galėtume pateikti klientams: gražią arba be grožio požymių, turinčią arba neturinčią palikimo – valdymo teisių, išdėstytų mūsų kataloge ir klaidų sąraše; jei ne, ateitis aiški – mums taikos teisėjo kamera.
– Gerai, – sako Endis, pergalvodamas savo nuomonę, – gal ir iš tikrųjų būtina turėti naš-
lę tam atvejui, jeigu pašto arba teismo įstaiga sugalvotų patikrinti mūsų agentūrą. Bet kur tu tikiesi iškasti tokią našlę, kuri sutiks gaišti laiką vedybų machinacijoms, kurios, kaip iš anksto žinoma, neturi baigtis vedybomis?
Aš atsakiau jam, kad esu numatęs kviesti būtent tokią našlę. Senas mano draugelis Zikis Troteris, kuris prekiavo sodos vandeniu ir traukiojo dantis palapinėje per muges, maždaug prieš metus padarė savo žmoną našle, išgėręs kažkokio senų daktarų vaisto nuo prasto virškinimo vietoj tos trauktinės, kurios paprastai buvo didelis mėgėjas tokiais atvejais prisisiurbti. Aš dažnai būdavau pas juos namuose, ir man atrodė, kad mums pavyks įkalbinti tą moterį.
*
Iki miestelio, kuriame ji gyveno, buvo šešiasdešimt mylių, ir aš tuoj pat nukakau ten traukiniu ir radau ją senoje vietoje, tame pačiame namelyje su tokiomis pačiomis saulėgrąžomis sode ir viščiukais ant apversto lovio. Misis Troter visiškai tiko mūsų skelbimui, jeigu, savaime aišku, neskaičiuosime smulkmenų: ji buvo žymiai vyresnė, be to, nei turėjo pinigų, nei pasižymėjo gražia išvaizda. Bet ją buvo įmanoma lengvai paruošti vaidmeniui, veidas – kas nors gal net pagirs, o aš buvau patenkintas, kad galiu pagerbti gero draugo atminimą, suteikdamas jo našlei padorų uždarbį.
– Ar garbingą reikalą jūs užsukote, misteri Pytersai? – paklausė ji, kai papasakojau savo planą.
– Misis Troter! – net riktelėjau aš. – Mes su Endžiu Takeriu apskaičiavome, kad mažiausiai trys tūkstančiai vyrų, gyvenančių šioje įstatymų besilaikančiųjų plačiojoje šalyje, perskaitę skelbimą laikraštyje, pabandys laimėti jūsų puikiąją ranką, kartu su ja ir neegzistuojančius pinigus ir tik įsivaizduojamą dvarą. Iš šito skaičiaus – ne mažiau trisdešimt šimtų tokių, kurie gali jums pasiūlyti mainais, jeigu laimėtų jus, tik savo
56 GINTARO LAŠAI
kaulus ir kūną, ir tingias, godžias rankas, –prakeikti perėjūnai, nevykėliai, sukčiautojai, pasikėsinę į jūsų turtus.
– Mes su Endžiu, – kalbu toliau, – ketiname duoti tiems socialiniams parazitams pamoką. Padėjom daug pastangų, – dėstau, –kad mes su Endžiu įkurtume korporaciją, kuri vadinasi Didžioji Moralinė ir Tūkstantmečio Mielaširdingoji Matrimonialinė Agentūra. Na, dabar jūs matote, koks aukštas ir garbingas mūsų tikslas?
– Taip, taip, – atsako ji, – aš seniai turėjau suvokti, kad jūs, misteri Pytersai, nieko blogo sugalvoti negalite. Bet kokios bus mano pareigos? Nejaugi man reikės neigiamai atsakinėti kiekvienam iš tų trijų tūkstančių niekšų atskirai arba gal man bus suteikta teisė atmesti juos grupėmis?
– Jūsų darbas, misis Troter, – aiškinu aš, –būti paprastu dėmesio centru. Jūs gyvensite ramiame viešbutyje, ir jums reikės tik būti ten. Visą susirašinėjimą su klientais ir apskritai visus vedybų agentūros reikalus mes su Endžiu tvarkome patys. Na, žinoma, –prasiplečiu, – gali atsitikti, kad kokie nors karštesni ir smarkesni gerbėjai, kurie turės užtektinai kapitalo traukinio bilietams,
atvyks į Kairą, kad asmeniškai užkariautų jūsų širdį. Tokiu atveju jums teks pasidarbuoti: pačiai savarankiškai parodyti jiems duris. Mokėsime jums dvidešimt penkis dolerius per savaitę; ir mokestis už viešbutį – iš mūsų sąskaitos.
– Duokit man penkias minutes, – kirto misis Troter, – aš tik pasiimu pudrinę ir palieku kaimynei raktą nuo paradinių durų. Galite pradėti skaičiuot man algą nuo šios minutės.
*
Taigi aš vežu misis Troter į Kairą. Atvežiau, apgyvendinau tyliame šeimyniniame viešbutyje, toliau nuo mūsų butų, kad nekiltų jokių įtarimų. Paskui nuėjau ir papasakojau viską Endžiui Takeriui.
– Puiku, – kalba Endis Takeris. – Dabar, kai tavo sąžinė rami, kai tu turi ir kabliuką, ir jauką – apčiuopiamą, arti, pradėkime žvejoti.
Mes pasiskelbėme keliuose laikraščiuose, kad būtų „padengta“ tolima ir plati teritorija. Vieno skelbimo visiškai pakako. Jei būtume pasireklamavę dar plačiau, mums tektų pasamdyti tiek klerkų ir garbaniukių su jų grožio turtais, kad kramtomosios
gumos gurgždesys pasiektų patį telegrafo ir pašto direktorių.
Mes misis Troter vardu į banką padėjome du tūkstančius dolerių, o čekių knygelę davėme jai, kad galėtų parodyti abejojantiems agentūros sąžiningumu ir garbingumu. Aš žinojau, kad ji moteris sąžininga, patikima, ir nebijojau padėti pinigus jos vardu.
Tas vienintelis skelbimas užkrovė mums galybę darbo – po dvylika valandų per parą atsakinėjome į gaunamus laiškus.
Jų būdavo maždaug po šimtą kiekvieną dieną. Aš niekada net neįtariau, kad šalyje yra tiek daug mylinčių vyrų, kurie norėtų vesti malonią našlę ir užsiversti sau ant pečių tokią naštą – rūpintis jos kapitalu.
Dauguma jų pranešdavo, kad sėdi visiškai išsileidę, neturi konkrečių darbų ir kad jų niekas pasaulyje nesupranta, bet vis tiek juose yra likę tiek daug didelės meilės atsargų ir kitų vyriškų privalumų, kad našlelė, juos pasirinkusi, bus laimingiausia moteris, vis galėdama iš anų pasisemti gyvenimo džiaugsmo.
Kiekvienas klientas gaudavo atsakymą iš agentūros „Pyteris ir Takeris“; kiekvienam pranešdavo, kad jo atviras ir įdomus laiškas paliko našlei gilų įspūdį ir kad ji prašo ►
57 GINTARO LAŠAI
Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.
◄ parašyti apie save smulkiau, ir pridėti, jei gali, nuotrauką. „Pyteris ir Takeris“ taip pat informuodavo, kad jų honoraras už antrojo laiško perdavimą į gražiąsias našlės rankeles išreiškiamas dviejų dolerių suma; tokius pinigus ir pageidauja rasti įdėtus į voką.
Dabar jūs matote, koks paprastas ir gražus buvo mūsų planas. Apie devyniasdešimt procentų iš tų mėgstančių šeiminį gyvenimą užsienio kilmingųjų našlės rankos siekėjų kažin kaip gavo iš kažkur po du dolerius ir atsiuntė juos mums. Štai ir viskas, jokio vargo. Nepaisant to, mes su Endžiu net pamurmėjome truputį: ne taip jau lengva visą dieną atidarinėti vokus ir išiminėt iš ten dolerį po dolerio!
Būdavo ir tokių klientų, kurie pasirodydavo asmeniškai. Juos iškart nukreipdavome pas misis Troter, ir ji pati kalbėdavosi su jais; tik trys ar keturi grįžo prašyti pinigų kelionei atgal. Kai pradėjome gauti laiškų iš labiausiai nutolusių vietų, mes su Endžiu išimdavome iš vokų po du šimtus dolerių per dieną.
Kartą po pietų, kai mūsų darbas tiesiog virė – aš dėliojau po du ir po vieną dolerį į dėžutes nuo cigarų, o Endis švilpavo „Ne jai vestuviniai varpai“, šmurkšt pas mus toks nedidukas vikrus vyras, ir jo akys taip laksto po sienas, lyg būtų užtikęs dingusio iš muziejaus Geinsberio paveikslo pėdsaką; arba du. Tik žvilgtelėjau į jį, ir mane užplūdo pasididžiavimas, nes mes dirbame garbingai – lygis!
– Aš matau – šiandien labai daug laiškų... – prataria tas vyras.
Siektelėjau skrybėlės, užsidėjau.
– Eime, – pasiūliau. – Mes jau seniai jūsų laukiam. Parodysiu prekę. Kaip laikėsi Tedis1, jums išvykstant iš Vašingtono?
Nusivedžiau jį į viešbutį „Rivervjū“ ir supažindinau su misis Troter. Paskui parodžiau jam banko knygelę, kurioje buvo įrašyti du tūkstančiai dolerių, padėti jos vardu.
– Taip, lyg ir viskas gerai, – sako Slaptoji Tarnyba.
– Taip, – pritariu jam, – ir jeigu jūs esate nevedęs, paliksiu jus vienu du, galėsite pasikalbėti su šia dama. Iš jūsų nereikalausime tų dviejų dolerių.
– Dėkoju, – sako jis. – Jeigu nebūčiau, aš galbūt... Geros dienos, misteri Pytersai.
1 Taip draugiškai pavadindamas Theodorą Rooseveltą (1858–1919), JAV prezidentą 1901–1909 metais, Džefas Pytersas „sufleruoja“ svečiui, kad jis esą iškart „išryškino“ jį kaip žmogų, atsiųstą valdžios, kad patikrintų agentūrą.
*
Baigiantis trečiam mėnesiui, pas mus prisirinko apie penki tūkstančiai dolerių, ir mes nusprendėme, kad laikas baigti. Iš visur ant mūsų galvų pylėsi tie jų nusiskundimai, na, ir misis Troter pavargo – ją priveikė gerbėjai, ateinantys asmeniškai žvilgtelėti, ir, atrodo, tas dalykas jai nelabai patiko.
Taigi, kai mes ėmėmės likviduoti visą reikalą, užėjau pas misis Troter sumokėti jai už paskutinę savaitę, atsisveikinti ir paimti iš jos čekių knygelės dviem tūkstančiams dolerių.
Įeinu pas ją į numerį ir girdžiu – verkia. Matau: ji sėdi ir verkia kaip mergaitė, kuri nenori eiti į mokyklą.
– Nagi, nagi, – pradedu kalbinti. – Dėl ko jūs verkiat? Kas nors nuskriaudė ar pasiilgote namų?
– Ne, misteri Pytersai, – atsako ji. – Ir aš pasakysiu jums tikrą teisybę. Jūs visada buvote Zikio draugas, ir aš nieko neslėpsiu nuo jūsų. Misteri Pytersai, aš – įsimylėjusi! Įsimylėjau vieną žmogų, įsimylėjau taip stipriai, kad negaliu be jo gyvent. Jis – mano idealas, apie kurį svajojau visą gyvenimą. – Tai būkite su juo – į sveikatą, – sakau aš. – Žinoma, jeigu jūsų meilė abipusė. Ar jis jaučia jums tuos ypatingus jausmus –troškimą būti kartu su skausmu, kai jo nėra, – kokius jūs jaučiate jam?
– Jis jaučia, – ištaria ji. – Bet jis – vienas iš tų džentelmenų, kurie ateidavo pas mane, perskaitę jūsų skelbimą, ir todėl jis nenori vesti manęs, jeigu neduosiu jam tų dviejų tūkstančių. Jo pavardė – Viljamas Vilkinsonas.
Ir vėl ji – apimta jaudulio, vėl ją užpuola jausminė isterija.
– Misis Troter, – kalbu jai, – nėra pasaulyje tokio žmogaus, kuris labiau už mane gerbtų moters širdies jausmus. Be to, kažkada jūs buvote vieno iš mano geriausių draugų gyvenimo palydovė. Jeigu tai priklausytų tik nuo manęs vieno, aš pasakyčiau: paimkite sau tuos du tūkstančius ir būkite laimingi abu su jūsų širdies išrinktuoju. Mes lengvai galime atiduoti jums tuos pinigus, nes iš tų mulkių, kurie norėjo vesti jus, surinkome daugiau nei penkis tūkstančius. Bet – tikslinu – aš turiu pasitarti su Endžiu Takeriu. Jis – geras žmogus, bet kartu ir verslininkas. Mes – dalininkai, lygių įnašų. Aš pakalbėsiu su juo, – pažadu, – ir tada bus aišku, ką mes galime dėl jūsų padaryti.
*
– Aš taip ir žinojau, – linkčioja galvą Endis. – Visą laiką jaučiau, kad pabaigoje galime sulaukti kažko panašaus. Negalima
pasitikėti moterimi, dirbančia kartu su tavim dėl tokios užmačios, kurioje paliečiami jos jausmai, sprendžiant apie vieno ar kito vyro patrauklumą.
– Bet liūdnas dalykas žinoti, Endi, –svarstau aš, – kad dėl mūsų kaltės bus sudaužyta moters širdis.
– O, taip, Džefai, – pritaria Endis. – Ir todėl aš pasakau, ką ruošiuosi padaryti. Tavo charakteris visada buvo švelnus ir dosnus. Gal aš būdavau per daug griežtas, materialistas, įtarus. Bet šį kartą esu pasiruošęs pritarti tau. Eik pas misis Troter ir pasakyk, tegul paima iš banko tuos du tūkstančius dolerių, duoda tam vyrui, dėl kurio ji yra netekusi galvos, ir būna laiminga.
Aš pašoku nuo kėdės ir visas penkias minutes kratau Endžio ranką, o paskui bėgu atgal pas misis Troter ir pranešu jai mūsų sprendimą, ir ji verkia iš džiaugsmo taip pat audringai, kaip neseniai verkė iš širdgėlos.
*
O po dviejų dienų mes supakavome savo daiktus ir pasiruošėme išvykti.
– Ar tu nenorėtum prieš mums išvažiuojant susipažinti su misis Troter? – pasiūliau savo kompanjonui. – Ji labai apsidžiaugtų susitikusi su tavimi – tave gyrė vos sužinojusi mūsų sprendimą – ir išreikštų tau savo dėkingumą.
– Na, manau, kad nereikia, – užbaigia temą Endis. – Geriau paskubėkime, kad nepavėluotume į šį traukinį.
Tuo metu aš kaip tik vyniojausi aplink save... mūsų dolerius, sudėtus į specialią juostą2 – mes visada taip perveždavome pinigus. Tik staiga Endis išsiima iš kišenės ritinėlį stambių banknotų ir prašo prijungti prie viso uždirbto kapitalo.
– Kokie čia pi..? – klausiu.
– Tai misis Troter du tūkstančiai...
– Kaip atsirado pas tave?
– Pati man atidavė, – trukteli pečiais Endis. – Aš užeidavau pas ją vakarais... po tris kartus per savaitę... ilgiau kaip mėnesį.
– Tai tu ir esi Viljamas Vilkinsonas?.. –tikslinuosi aš.
– Buvau – iki vakar dienos, – skamba atsakymas.
Iš anglų kalbos išvertė
Jeronimas BRAZAITIS
Versta iš O. Henry. The Exact Science of Matrimony. The complete works of O. Henry. N. Y., Garden city: Doubleday & Company, INC., 1953.
2 Orig. memory belt – pždž. atminties juosta / diržas.
58 GINTARO LAŠAI
Kai Klaipėda nuo va ldovų priklausė (7)
Klaipėdos 770 metų jubiliejui
Paskutiniame šio straipsnių ciklo rašinyje žvilgtelėsime, ką įrašė Prūsijos valdovai Vilhelmas IV (valdė 1840–1861), Vilhelmas I (valdė 1861–1888) ir Vilhelmas II (valdė 1888–1918) į karališkosios Klaipėdos miesto istoriją.
Dėl tos meilės...
Karalių Vilhelmą IV su Klaipėda siejo ypatingas ryšys, kurį lėmė iš čia praleistų 1807 ir 1808 metų išlikę „kuo puikiausi prisiminimai dėl tos meilės, kurią parodė gyventojai“. Itin draugiški jausmai jį siejo su didžpirklio Argelanderio šeima, kurios namuose jis su broliu princu Vilhelmu buvo apgyvendintas. Tada susidraugavo su jų sūnumi Frydrichu Vilhelmu, būsimuoju astronomu. Pakviestas dirbti į Abo observatoriją Suomijoje, F. W. Argelanderis apie tai pranešė buvusiam žaidimų draugui kronprincui Vilhelmui ir iš jo sulaukė linkėjimo: „Būk laimingas atšiaurioje šalyje, bet norėčiau pasakyti, ne per daug laimingas, kad po kurio laiko netektų
59 KULTŪROS ISTORIJA
Prūsijos karalius Vilhelmas IV. Dailininkas – Franzas Kruegeris.
Jovita SAULĖNIENĖ
►
◄ sunkia širdimi keliauti atgal arba ir visai negrįžti į Tėvynę, kai tavęs tenai reikės. Neabejok gera mano atmintimi, siekiančia 1807 m., ir mūsų senąja draugyste.“
Vilhelmas IV pasirūpino, kad F. W. Argelanderis grįžtų į Bonos universitetą: „Senasis Fricai, Altenšteinui taip primygtinai ir taip dažnai reiškiau savo pageidavimą, kad negalėjau suabejoti, jog jis nepasinaudos ta proga, tuo labiau kad jo idėja remiasi ne vien tuo, kad ištisus metus jūsų sode kumščiavomės. Dabar kraukis mantą ir renkis kelionei prie didingojo Reino krantų...“
Vilhelmas IV palaikė ryšius ir su jį Klaipėdoje anglų kalbos mokiusiu mokytoju Robertu Plawu, kuris 1816 m. vedė didžpirklio F. L. Consentiaus dukterį Friederikę Elisabeth. Karalius mielai sutiko, kad jų pirmagimis sūnus būtų pavadintas Vilhelmo vardu ir ta proga paprašė „tūkstantį kartų pasveikinti mieląjį Mėmelį“. R. Plawas, siekdamas užimti konsulo vietą, kreipėsi į jį su prašymu ir sulaukė atsakymo:
„Mano brangiausias Plawai! Dievas žino, kad iš visos širdies rūpinuosi jūsų reikalais.“ Netrukus R. Plawas gavo Anglijos generalinio konsulo vietą Dancige.
Tai tik keli epizodiniai pavyzdžiai iš Vilhelmo IV artimo bendravimo su Klaipėdos gyventojais. To šilto karaliaus santykio „dėl tos parodytos meilės“ būta daug daugiau.
Karaliui atvykus
Vilhelmas IV liko neabejingas miestą ištikus 1854 m. spalio 4 d. didžiajam gaisrui: „Baisios nelaimės nusiaubtas Mėmelio miestas su savo priemiesčiais tuo labiau vertas mano užuojautos, nes jame aš praleidau dalį savo jaunystės, ir tai įpareigoja mane pasiųsti jam tūkstantį talerių, kad juos būtų galima panaudoti vargui sumažinti...“
Vilhelmas IV rūpinosi ir per gaisrą sudegusios Šv. Jono bažnyčios atstatymu. Statybos projektą parengė jo patarėjas, žino-
mas architektas F. A. Stuelleris (1800–1865). Pats savo ranka į brėžinius įrašė nurodymą paaukštinti bažnyčios sienas trimis metrais. Šv. Jono bažnyčios altoriui karalius padovanojo dailininko F. Bouterwieckerio paveikslą „Kristus alyvų darželyje“.
Su Vilhelmo IV 1834 m. viešnage mieste gimė unikali valdovų sutikimo tradicija. Tada dar kronprincą Frydrichą Vilhelmą su sutuoktine princese Elisabetha Ludowika von Bayern, vykstančius į Klaipėdą prie Čiutelių (Šilutės r.), pasitiko 60 lietuvininkių ant žirgų su vokiška ir lietuviška giesme. Kilmingajai porai atvykus prie Sendvario, jau 84 raitos lietuvininkės juos pasveikino lietuviška daina ir palydėjo iki Liepojos (dabar Herkaus Manto) gatvėje esančių pirklio E. Ruppelio jaunesniojo namų, kur jie apsistojo. Garbingiems svečiams jos įteikė gėlių vainiką, megztų pirštinių, kaspinų. Kronprinco sutuoktinė neturtingiesiems išdalijo 150 talerių.
Kitaip Vilhelmas IV mieste sutiktas 1842 m. liepos 18 d. Atplaukusio laivu ka-
60 KULTŪROS ISTORIJA
Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas I. Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas II.
raliaus laukė išsirikiavę miestiečiai. Laivai Danėje, Karlo tiltas, pastatai buvo papuošti gėlių girliandomis. Prie navigacijos mokyklos Turgaus gatvėje buvo nupintas didžiulis inkaras iš ajerų ir nendrių. Ant buvusio teismo pastato Malkų gatvėje (dabar Naujoji Uosto) kabojo užrašas: „Hic ames dici pater atque princeps“ („Teikis dabar būti mūsų tėvu ir valdovu“). Miestiečiai išsakė karaliui tuo metu aktualų jiems poreikį plentu sujungti Tilžę su Klaipėda. Karalius atsiliepė į prašymą ir 1843 m. įsakė pradėti plento tiesimą. 1853 m. darbai buvo užbaigti.
Vilhelmo I kultas
Antrasis karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės sūnus Vilhelmas Prūsijos karaliumi Vilhelmu I karūnuotas 1861 m. spalio 18 d. Karaliaučiuje, o 1871 m. sausio 18 d. Versalio rūmų Veidrodžių salėje iškilmingai vainikuotas Vokietijos imperatoriumi. Jis didžiavosi Dievo suteikta teise valdyti šalį ir vadovavosi šiais principais: karūnos garbė, Prūsijos didybė, galinga armija. Didelis ramstis imperatoriui buvo 1862 m. ministru pirmininku paskirtas Otto von Bismarckas.
Vokietijos imperija Vilhelmą I priėmė kaip tautos suvienytoją ir jį garbino kaip karo su prancūzais nugalėtoją. Jam dar gyvam esant, buvo sukurtas šio imperatoriaus kultas, sustiprėjęs po jo mirties. Vilhelmui I Berlyne iškilo pergalės kolona, šalyje pastatytos 425 jo skulptūros, nulieti 126 biustai...
Kad Klaipėda klestėtų, turi išlikti gyvybingi praeities, dabarties ir ateities ryšiai.
Vilhelmas I išsaugojo šviesius prisiminimus iš vaikystėje Klaipėdoje praleisto laiko. Jis yra minėjęs, kad „nuolatos domėjosi miesto likimu“, nuoširdžiai džiaugėsi „kiekviena žinia apie jo suklestėjimą“. Kelis kartus buvo apsilankęs mieste, tačiau konkretesnių sprendimų Klaipėdai lyg nebuvo.
O miestas šiam valdovui pagerbti skyrė daugiausia dėmesio. Buvo steng-
tasi iškilmingai paminėti imperatoriaus biografijos faktus, susijusius su miestu. 1871 m. kovo 22 d. įvyko Taikos šventė, skirta karaliaus Vilhelmo I gimtadieniui. 1887 m. spalio 3 d. mieste buvo iškilmingai paminėtas imperatoriaus Vilhelmo I įstojimo į armiją Mėmelyje 80-metis. Tai progai vyko iškilmingos pamaldos Šv. Jono bažnyčioje, organizuota „nuostabi šventinė eisena“ gatvėmis. Tais metais Vilhelmo I garbei Smiltynėje buvo pasodintas ąžuolas, tebeošiantis iki šiol. 1884 m. slaptasis komercijos patarėjas H. Gerlachas rotušės deputatų salei padovanojo dailininko E. A. Seemanno nutapytą natūralaus dydžio Vilhelmo I portretą. 1896 m. Aleksandro gatvės pradžioje iškilo imperatoriui skirta skulptūra, kuriai lėšų paaukojo komercijos patarėjas pirklys W. Pietschas. 1923 m. balandžio 8 d. naktį paminklas buvo nuverstas, atstatytas ketvirtajame dešimtmetyje dabartinės K. Donelaičio aikštės pakraštyje. Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas dingo.
1897 m. kovo 22 d. mieste iškilmingai paminėta Vilhelmo I šimtmečio sukaktis.
Tai – Mėmelio žemė
Paskutinis Vokietijos imperijos imperatorius Vilhelmas II, 1818 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje prasidėjus revoliucijai, atsisakė sosto ir paskutinius gyvenimo metus praleido tremtyje Nyderlanduose. Su Vilhelmo II pasibaigė Hohenzollernų dinastijos valdovų istorija.
Vilhelmas II ir jo sutuoktinė Anglijos princesė, kunigaikščio Frydricho vyriausioji duktė Augustė Viktorija Klaipėdos „šventai žemei“ skyrė nemažai dėmesio. Augustė Viktorija rūpinosi Anglikonų bažnyčios, kurios pašventinimo iškilmės įvyko 1863 m. rugpjūčio 2 d., statyba Malkų (dabar Naujoji Uosto) gatvėje. Bažnyčiai ji padovanojo marmurines plokštes su Biblijos tekstais. Miestiečiai, ypač buvusi stipri anglų bendruomenė, gerbė Augustę Viktoriją. Virš mergaičių licėjaus (dabar buv. Menų fakultetai) aktų salės durų kabėjo bronzinis jos bareljefas.
Vilhelmo II valdymo laikais mieste iškilo didingų pastatų, kuriuos jis kuravo. Vienas jų – karališkieji pašto rūmai. Juose kabojo dailininko F. Stahlio (1863–1940) nutapytas karalienės Luizės portretas, kuriame
ji pavaizduota vaikštinėjanti pamėgtose Tauralaukio apylinkėse. Kitame paveiksle „žvelgė“ jos sūnus, monarcho rūbais vilkintis Vilhelmas I, kuriam „taikos angelas įteikia karūną ir valdžios ženklą – skeptrą, fone – meną ir mokslą simbolizuojančios moterų figūros, taip pat valstiečiai ir kareiviai, reiškiantys nuolankumą ir ištikimybę monarchui“.
1891 m. Vilhelmas II dalyvavo Karalienės Luizės gimnazijos atidarymo iškilmėse ir ta proga padovanojo ►
61 KULTŪROS ISTORIJA
Paminklas imperatoriui Vilhelmui I. Skulptorius R. Baerwaldas.
◄ dailininko J. Tischbeino (1750–1812) karalienės Luizės portreto kopiją, nutapytą peizažisto K. Lessingo (1808–1880). Ta proga pirklys H. Gerlachas įteikė karaliaus Frydricho Vilhelmo III portretą. Abu portretai kabojo auloje, kur buvo išrašyti karalienės Luizės žodžiai: „Reikia veržtis tolyn. Tik pasirūpinkime, kad su kiekviena diena taptume vis brandesni ir geresni.“
Pergalingų kovų prieš Napoleoną įamžinimui ir karaliaus Frydricho Vilhelmo III bei karalienės Luizės atminimui skirto paminklo „Borusija“ projektu rūpinosi im-
peratorius Vilhelmas II. 1907 m. paminklo „Borusija“ (skulptorius Peteris Breueris (1856–1930) iškilmingame atidengime dalyvavo ir imperatorius Vilhelmas II su žmona Auguste Viktorija, jų sūnus kronprincas Vilhelmas, vidaus reikalų ministras Friedrichas von Moltkė, taip pat buvusių reformatorių Steino, Šoeno vaikaičiai. Imperatorius Vilhelmas II tarė sveikinimo žodį. Vilhelmo II apsilankymo proga pirklys Heinrichas Pietschas rotušės posėdžių salei padovanojo imperatoriaus Vilhelmo II biustą.
Ant pašto išorinės sienos – memorialinė lenta, skirta garsiajam vokiečių astronomui F. Argelanderiui (1799–1875).
Iliustracijos iš J. Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).
Visuotinė šventė
Vilhelmo II gimtadienis sausio 26 ir 27 d. buvo švenčiamas kaip valstybės šventė, kurią mieste organizuodavo karių įgula, įsikūrusi 1907 m. pastatytose kareivinėse. Gimtadienio išvakarėse gatvėmis pražygiuodavo „viena bataliono kuopa su pučiamaisiais instrumentais, būgnais ir fakelais, atlikdama muzikinį pasirodymą, kurio stebėti su malonumu išsirikiuodavo miesto gyventojai“ (V. Safronovas). Kitos dienos rytą kariai žygiuodavo per miestą į pamaldas bažnyčiose grodami maršus. Po mišių marširuodavo iki Vilhelmo I paminklo. Ten bataliono vadas pasakydavo šventinę kalbą. Galiausiai – pobūviai...
Šiandien visa tai – istorija. Kad Klaipėda klestėtų, turi išlikti gyvybingi praeities, dabarties ir ateities ryšiai. O jos gyventojams, kad suprastų, kas jie yra mieste ir kas miestas – jiems, svarbu žinoti miesto praeitį, džiaugtis jo šiandiena ir matyti jo ateitį.
62 KULTŪROS ISTORIJA
Karališkieji pašto rūmai (architektas H. Schedė) iškilmingai atidaryti 1893 m. spalio 16 d.
Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.
I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8