DAILĖ
Kvadratai kvadratuose, a r Liepos 23-iosios pavakarę vasariškai lengva paroda „Peizažai. Takeliai“ Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinio salėje prisistatė gerai žinomas ir daugelio mėgstamas tapytojas Rytas Jurgelis.
Kristina JOKUBAVIČIENĖ
Lietuvos dailininkų sąjungos nario nuo 1995 m. R.Jurgelio kūrybinėje biografijoje – beveik trys dešimtys personalinių parodų, jo kūriniai pasklidę ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Taip meniškai „Peizažais. Takeliais“ dailininkas pranešė savo draugams ir 36
gerbėjams, kad jis vėl gyvena Klaipėdoje, sugrįžo į pajūrio kraštovaizdžio valdas. Nors šis iš esmės jo niekada ir nebuvo paleidęs, tik darbuose atsispindėjo ne pušelių gražumu, o abstrahuotomis formomis ir laisvo kvėpavimo dvasia. Parodoje eksponuojamos išties nedidelės, vienodo tvarkingo kvadratinio formato kompozicijos. Tačiau visuma nedaro monotonijos įspūdžio. Dvi svarbiausios R.Jurgelio tapybos savybės – spalva ir faktūra – kiekvienam kvadratui suteikia iškalbingos raiškos, o visumai – išskirtinės įvairovės. Kelio, judėjimo tema nesvetima jo tapybai, tik jo takeliai (parodos kataloge autorius pateikia lakoniškus takelių apibūdinimus: ilgi, trumpi, dvasiniai, fiziniai, mieli, skausmingi, dingstantys ir išliekantys) iš tikrųjų veda ne į gilumą. Numanomi kampuoti jų vingiai dėliojami paraleliškai drobės paviršiui, o dar dažniau veržiasi iš jo, į išorę, stebinčiųjų link. Tako idėja įgyja visiškai abstrakčias, geometriškas formas, kartu neprarandama subtilaus lyrizmo atspalvio. Tai ne spalvų mūšis, kas pirmesnis, o sinergija. Spalvų, kaip emocines būsenas nešančiųjų, raiška sujungiama su aliejinių dažų materialio-
sios substancijos įtaigumu. Materialumą ryškina dažų blizgesys ar matiškumas, tekstūriški paviršių raštai, kuriuos paliko tapymo įrankiai, įbrėžimai bei faktūrų reljefiškumas, aukščio kitimai. To pasiekiama formaliai klojant dažų sluoksnius, kurie matyti žvelgiant iš šono, kartais iš priekio per properšas, o neretai juos užtenka nujausti. Sluoksniškumas įgyja naujas konotacijas. Sluoksniuoto ir spalvoto dermės ne tik formuoja naujus tapybinių paviršių variantus ir jų kuriamas ekspresyvias emocionalias būsenas. Jose taip pat slypi asociatyvios jungtys, tarkime, su skoniu, skonėjimusi ar kvapais. Paviršių faktūrų asociatyvumas ir spalvų metaforiškumas tampa tuo taku, kuriuo judant galima susitikti su savimi ir transcendencija. Taip kiekvienoje kvadratinėje plokštumoje siaučia jausmų audros, vyksta dramos ar tylūs susitarimai, veriasi naratyvai, kurių universalumas leidžia kiekvienam savaip priimti tai, kas vyksta prieš akis. Autorius padeda ieškojimuose, bet savaip, lakoniškai ir minimaliai, kaip ir per parodos atidarymą nuskambėjusi labai trumpa kalba. Paroda veikia iki rugpjūčio 28-osios.
