GINTARO LAŠAI
Atokvėpis Saulius VASILIAUSKAS
Man tučtuojau reikia nusišlapinti – pamanė Džeris, važiuojantis autobusu maršrutu „Vilnius–Gdanskas“. Bėda, kad vairuotojas uždraudė naudotis sugedusiu (ir kas ten gali sugesti?) tualetu, tad Džerio viltis juo pasinaudoti buvo menkutė it lydekos bandymas prakirsti storą žiemą užšalusio ežero sluoksnį. Lydeka, tiesa, į šį palyginimą šoktelėjo ne šiaip šau – Džeris mėgo žvejoti, kelias dienas praleisti kokioje nors atokioje properšoje be mobiliojo, interneto ir kitų saitų su išoriniu pasauliu. Dideli laimikiai Džerio niekada nelepino, kita vertus, žuvies jis nevalgė – žvejodavo tik tam, kad atsikvėptų, akylai stebėdamas visai ne vandens, o dangaus paviršių ar netoliese ošiančio miško juostą. Gegužės pradžioje Džeriui suėjo trisdešimt ketveri. Gimtadienio proga nutarė savaitę praleisti Gdansko apylinkėse, nukakti prie Drūso ežero, kur buvo atradęs vieną mėgstamą – naiviai manė, kad tik jam
Gabrielės Venckutės akvarelė.
50
žinomą, – vietelę. Pasiėmė tik minimalų žvejybos reikmenų komplektą – didelių ambicijų neturėjo, tiesiog vylėsi atitrūkti nuo rutinos – darbo kavos aparatus platinančioje įmonėje. Taigi dabar mūsų istorijos herojus važiavo autobusu į Gdanską. Ši kelionė žadėjo nuostabius potyrius, ir, jei ne įkyrus noras šlapintis, galėtume sakyti, Džeris buvo laimingas į amžiaus vidurį koptelėjęs vyras. „Galėjau susilaikyti nuo to alaus“, – staiga prisiminė autobusų stoties knaipėje prieš išvykstant gurkštelėjęs porą bokalų šviesaus. Išvydęs priartėjusią kelionės palydovę, nedelsdamas ištarė: – Lady, I want to piss. Now! Jaunutė kelionės palydovė Katrina maloniai atsakė: – I’m really sorry, but you have to wait for next stop for half an hour... Džeris juto, kaip jo galvoje kaupėsi įtampa, o pūslėje, nelyginant pro netikėtai griuvusią užtvanką, tvenkėsi šlapimas. Prakeiktas autobusas, pagalvojo ir irzliai krenkštelėjo į delną.
Likusias 29-ias minutes išbandė įvairius minčių nukreipimo būdus: mėgino suskaičiuoti iki tūkstančio (kantrybės užteko iki 182-iejų), entuziastingai vartė kuklų užkandžių meniu, vėliau – knygos apie paslaptingą medžių gyvenimą puslapius... Galiausiai ėmė gūglinti savo vardą ir pavardę: gūglas nerodė jokių rezultatų apie Džerį Olstrotą, tad tūlas išmaniųjų laikų žmogus galėtų pamanyti, kad toks, nė feisbuko neturintis, pilietis neegzistavo. Vis dėlto jis buvo gyvas, turėjo asmeninį gyvenimą, nesiekė pakeisti pasaulio, o labiausiai šią akimirką, kaip jau žinote, tenorėjo gerai nusimyžti. Todėl tada, kai autobusas sustojo degalinėje netoli Lenkijos sienos, kai automatinės durys buvo atvertos ir keleiviai ruošėsi eiti pratampyti sustingusius sąnarius, Džeris vikriai šoktelėjo iš savo vietos ir pasileido tualeto kryptimi. Tualetas, jo nuostabai, buvo mokamas, piniginė liko kuprinėje – teko dumti miško link. Degalinės apsaugos darbuotojas tą akimirką gurkšnojo kapučiną, – beje, iš Džerio atstovaujamos įmonės įsigyto aparato – ir, kompiuterio ekrane stebėdamas kamerų sekamą vyrą, pamanė: „Skuodžia kaip šuo pasiutęs...“
