Durys 2022 04 2 dalis

Page 13

valstietiškoje šeimoje įskiepytą tvirtumą, sąžiningumą, santūrumą, darbštumą, nuoširdaus bendravimo paprastumą“ (Andrijauskas A., Lietuvių kaligrafijos patriarcho Alberto Gursko kūrybos savitumas, Logos, 2018). Tai patvirtina kaligrafijoje deklaruojami tekstai. Galiu tik dėkoti likimui, kad savo profesinės veiklos kelyje turėjau garbės bendrauti su gerbiamu profesoriumi ir galėjau pažinti tokią išskirtinę mūsų laikams asmenybę.

Tiesiog menas

A.Gursko parodoje „Tekstai Lietuvai“ pristatyta ir tradicinė, ir kartu moderni kaligrafija. Ji efemeriška ir grakšti, tobula formų, vizualių ir prasminių akcentų dermėmis, lakšto plokštumos užpildymu ir neužpildymu. Žvelgdamas į baltame popieriuje vedžiojamas linijas, kurios virsta minkštų, kampuotų, stabilių, kintančių rai-

džių, žodžių, eilučių, posmų įvairove, arba stebėdamas popieriaus paviršiumi pulsuojančias plonas, storas, nykstančias linijas ir netikėtai išgirsdamas paviršiumi judančio rašymo įrankio nebylų garsą, suvoki, kad jau esi pakliuvęs ir valdomas kaligrafijos magijos.

Kaligrafijos darbai net ir nelabai eksponavimui palankioje erdvėje sukūrė ypatingą atmosferą. Kaip kiekviename lakšte rašto ženklai, raidės, tarsi gyvos dalelės, jungiasi į skirtingas tekstų, žodžių, eilučių konstruktus, taip ir tų baltų lakštų stačiakampiai jungėsi į vieną bendro dažnio, tačiau skirtingų subtilių tonacijų ir vibracijų visumą. Prof. A.Gurskas yra pasakęs žodžius, kurie nuskamba ir kaip jo kūrybinis kredo ir nukreipia, kokia linkme turėtume eiti, gilindamiesi į dailininko kūrybos esmę: „Stebėti visumą, o ne gilintis į detales. Visada veikti drąsiai, bet su protu. Svarbu ne tai, kas ir kaip parašyta ar pasakyta, o tai, kas neparašyta ar nepasakyta“ (Logos, 2018).

Prof. A.Gursko kaligrafinę kūrybą yra aptarę ir analizavę daugelis autorių. Papildyti tai galime savo pojūčiais, mintimis, kurias kelia gražaus rašo menas, atrodo, toks paprastas (nes visi mokame rašyti), tačiau taip iš rankų išslystantis, bandant jį apibūdinti. Kiekvieno pojūčiai, emocijos, vertinimai bus skirtingi, todėl ir vertingi. Viena akivaizdu, kad, susidūrus su tokio lygio kaligrafija, visiškai beprasmis tampa manipuliavimas sąvokomis „klasika“, „tradicija“, „modernumas“. Tai tiesiog menas.

33 DAILĖ
Susidūrus su tokio lygio kaligrafija, visiškai beprasmis tampa manipuliavimas sąvokomis „klasika“, „tradicija“, „modernumas“. Tai tiesiog menas.

T.Daukša: šis gyvenimas yra tai, ką verta ginti

Lietuvos nacionalinio

dailės muziejaus (LNDM)

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki balandžio pabaigos veikia jaunosios

kartos menininko Tomo

Daukšos paroda „Laimės švieselės“. Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Parodos

metu besisukančios disko švieselės nusispalvino mėlyna ir geltona – Ukrainos vėliavos – spalvomis. T.Daukša pasidalijo mintimis apie naujausią

savo kūrinį, jo atsiradimo aplinkybes, asmeninį santykį su gamta ir menininko vaidmenį visuomenėje

kritiniu laikotarpiu.

Skaistė MARČIENĖ

Žiūros taškas

– Tomai, pirmą kartą jūsų kūrinys „Laimės švieselės“ pristatytas 2020-aisiais Rygos miesto Avoti rajone Šiuolaikinio meno centro Vilniuje, „Kim?“ šiuolaikinio meno centro Rygoje ir Talino kunsthalės organizuotame šiuolaikinio meno projekte „Džiaugsmo istorija, 4-oji dalis“. 2022-ųjų pradžioje instaliacija įkurdinta LNDM

P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Kaip pasikeitė kūrinys nuo, sakykime, pradinio varianto?

– Kūrinys pildosi, auga ir keičiasi.

P.Domšaičio galerijoje visi elementai susijungė į vieną vietą. Mažesnės apimties instaliacijoje dažniausiai akis įsižiūri į pavienį objektą, didesnės apimties kūrinyje žiūros taškas paveikus masyvumui, mažiau svarbus atskiras objektas, veikia visa grupė.

Žiūros taškas priklauso ir nuo konteksto. Rygoje kūrinys eksponuotas uždarame angare, ten žmonės perkeldavo vakarėlius. Ir taip tarsi įgavo prasmės disko lemputės.

P.Domšaičio galerijoje jos vakarėlio pojūčio negeneravo, kūrė kitokias reikšmes – žvaigždėtą dangų, vandenyną, šviesų tapybą. Daug lėmė ir pro langus matomi žali kiemeliai bei ekspozicinės erdvės parketas.

Ekologinis diskursas

– „Laimės švieselėse“ persvarstote ekologijos temą, tvarumą ir perteklių. Jūsų pastangos sukurti tvarų kūrinį tarsi bergždžios. Bebrų nugraužti pagaliai surišti augalinio pluošto suyrančiomis virvelėmis. Erdvėje daug išsiraičiusių elektros laidų, ilgintuvą, o LED lemputės, kažkada buvusios nepasiekiama inovacija, šiandien tapo kone pagrindiniu šviesos šaltiniu, visiškai panaikina nuorodą į ekologiją. Taigi iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas, tačiau jis vis dėlto kelia svarbius ir aktualius klausimus, ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos. Kiek pačiam svarbi ekologija?

– Šioje parodoje ekologija yra viena iš temų, nebuvo pagrindinė, bet tapo dominuojanti. Pagrindinė tema – sunkiau artikuliuojama, kilo iš ieškojimo ir tyrinėjimo džiaugsmo. Viskas prasidėjo nuo to, kad atradome didelę bebrų buveinę su nugraužtomis vinkšnomis ir iškastais kanalais. Atrodo, atsiduri žmogui neįžengiamoje stebuklinėje erdvėje. Prasibrauni pro krūmynus ir pamatai kitokio gyvenimo oazę. Ta vieta tampa gana mistiška, gali pradėti aiškintis pasaulio raidos etapus, susikūrimo mitus.

Pradėjau galvoti apie medžiagas, apie pačią prieigą kaip naujo darbo sukūrimą. Tada atsirado augalinio pluošto virvės, antrą ar ►

34 ŠIUOLAIKINIS MENAS
35 ŠIUOLAIKINIS MENAS
Skaistės Marčienės nuotr.
36 ŠIUOLAIKINIS MENAS
T.Daukša. Laimės švieselės. 2022.
37 ŠIUOLAIKINIS MENAS
Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ trečią kartą naudoti elektros instaliacijos elementai. Ekologijos tema išniro ir tarsi pradėjo prieštarauti įsuktai disko lemputei, kuri yra antiekologiška. Atsirado priešprieša ir ekologinis diskursas, kuris viešajame kalbėjime apie darbą pradėjo dominuoti. Labai įdomu. Tai patvirtina, kurios temos šiandien yra visuomenei aktualesnės arba plėtojamos, dažniau gvildenamos. Gali būti, kad dabar vėl viskas pasikeis, nes ekologija tarsi užmirštama. Dėl karo Ukrainoje atleidžiami kai kurie ekologiniai suvaržymai žemės ūkyje, kad daugiau dirbamos žemės galėtų būti užsėjama, kad būtų kompensuojamas grūdų trūkumas. Gali būti, kad vėl tas diskursas keisis, galbūt ekologija nueis į antrą ar trečią planą.

Karo prieangis

– Po parodos atidarymo praėjus mėnesiui – Rusijai užpuolus Ukrainą, instaliacija transformavosi, t. y. disko lemputes pakeitė mėlyna ir geltona šviesos. Gegužę paroda persikels į LNDM Radvilų rūmų dailės muziejų. Kodėl

VIzItINė KOrtELė

Tomas Daukša (gim. 1988 m. Palangoje) – jaunosios kartos menininkas.

2014 m. baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA).

2019 m. VDA įgijo daktaro laipsnį. Nuo 2009 m. aktyviai dalyvauja parodose.

Kūryboje domisi įvairių sistemų ir jų elementų ryšiais. Menininkas arba pats kuria, arba stebi jau esamas sistemas – elektronines, biologines ir bendruomenines. Su mokslininko atsidavimu jis dokumentuoja jose vykstančius reiškinius, kuria modelius ir maketus, eksperimentuoja su fizikiniais reiškiniais – garsu ir šviesa.

Pradėjęs nuo tapybos studijų, t.Daukša praplėtė savo kuriamų darbų spektrą ir savo tyrimus pateikia įvairiomis formomis: meniniais artefaktais – skulptūromis, tapybos darbais, instaliacijomis, fotografine dokumentacija, schemomis. Nepaisant moksline logika paremtų tyrimo metodų, menininkas daug dėmesio skiria darbų vizualumui – tūriams ir formoms, proporcijoms, medžiagiškumui, erdvės organizacijai. Jo kūriniuose dera estetiška, įtaigi, patraukli forma ir konceptualus turinys.

nusprendėte solidarizuotis su Ukraina ir kiek šį aktą tęsite?

– Jaučiau, kad kažką reikia daryti. Kartu suvokiau, kad nieko daug padaryti negaliu. Tad pakeičiau instaliacijos švieseles į mėlynas ir geltonas. Tai tik simbolinis veiksmas, bet simbolinis veiksmas geriau nei jokio veiksmo. Galbūt ir simboliniai veiksmai gali nuvesti kažko konkretaus ir apčiuopiamo link. Bent jau parodai poziciją. Jei daugiau žmonių parodo poziciją, galbūt tai pradeda kažką reikšti. Iš kitos pusės, kaip menininkas aš nemėgstu politizuoto meno. Politikos apraiškos mene, net jei yra tos, kurias aš pats palaikyčiau, pačiam būna neskanios, kokčios. Kognityvinis disonansas. Į įvykius, šiuo metu vykstančius Ukrainoje, reagavau ne kaip menininkas, o tiesiog kaip žmogus.

Į Radvilų rūmų dailės muziejų grįš disko lemputės. Pozicija išsakyta, veiksmas atliktas, man nesinori rinkti asmeninius kreditus tragedijos sąskaita. Kol pas mus nėra aktyvaus karo ir, tikiuosi, jo ir nebus, mūsų gyvenimas turi vykti kiek tai įmanoma. Nes būtent šis gyvenimas ir yra tai, ką verta ginti.

Bebrai – gamtos atkūrėjai

– Pasikalbėkime apie bebrus. Kaip atsirado bebrai jūsų kūryboje?

– Bebrai – puikūs gyvūnai. Tekdavo su jais susidurti nuo vaikystės. Pirmą kartą bebrų namelį pamačiau prie molduobės. Tai vieta prie Palangos, kur anksčiau kasdavo molį. Iš iškasto molio Palangoje pastatė bažnyčią ir kitus pastatus. Šalia esančiuose tvenkiniuose gyveno bebrai, buvo didelis jų namelis. Su tėčiu tuose tvenkiniuose žvejodavome. Žiemą po ledu būdavo matyti bebrų paliktos šakos, nuo bebrų plaukiojimo sklisdavo burbulai. Buvo labai įdomu, bebrai –mistiniai gyvūnai, bet tada neteko gyvai jų sutikti. Tik rasdavau jų buvimo žymes –takus, namelį, nugraužtus pagalius.

Vėliau bebrus gyvai pamačiau Šventosios upėje. Žvejodamas dažnai matydavau. Sėdi, ramiai lauki, kol užkibs, bebras ant nugaros nuplaukia į lėtesnę srovę, žaidžia, matai, kaip nardo. Priplaukia iš nugaros ir, uodega pliaukštelėdamas į vandenį, gąsdina.

Menininkė Aurelija Maknytė apie bebrus yra sakiusi, kad jie yra tarsi partizanai, kurie

grąžina gamtai tam tikras zonas, pavyzdžiui, atgaivina melioruotas vietas. Ši mintis padarė didelį įspūdį.

...Kenkėjai ir personažai

– Instaliaciją „Laimės švieselės“ praplečia literatūrinis kūrinys – gamtininko Selemono Paltanavičiaus vaikams skirta knyga „Bebriukų metai“ (2019). Joje pasakojama apie bebrų šeimą, jų trobelę ir gyvenamąją aplinką, kaimynus. Taip įvedėte vaikiškumo, žaismės elementų?

Pozicija išsakyta, veiksmas atliktas, man nesinori rinkti asmeninius kreditus tragedijos sąskaita.

– Mano kūryboje žaidimas ir tyrinėjimas – labai svarbios grandys. Gana rimtas žaidimas, parodų ašis. Kadangi pagaliai apdoroti bebrų, ne mano, todėl norėjosi, kad ir tekstas būtų ne mano ir net ne specialiai man rašytas, o būtų pritaikytas.

Per tekstą galima pažinti gamtininko poziciją. Vis susiduriu su faktu, kad žmonės visiškai nieko nežino apie bebrus. Esu ne kartą įsivėlęs į ginčą su tais, kurie teigė, kad bebrai minta žuvimi, o pagalius graužia šiaip sau, nameliams arba užtvankoms statyti. Tai yra netiesa. Bebrai žuvies neėda, jie yra graužikai. Bet aš kaip menininkas niekam negaliu to įrodyti. Manau, žmonėms sužinoti apie bebrus naudinga, galų gale gal baigtųsi nesusipratimai, išaiškėtų, ką tas bebras gamtoje veikia. Kol kas supratimas apie bebrą svyruoja tarp kenkėjo, piktybiškai graužiančio medžius, ir kenkėjo, mintančio žuvimi. Abi versijos neteisingos.

– Jūsų kūryba išsiskiria gamtiniu aspektu. – Taip, mano kūrybinėje praktikoje daug spekuliatyvių sąsajų su gyvąja gamta. Gamta ir gyvūnai įdomiau už žmonių kasdienybę, socialinius santykius. Pastarieji atsitinka ar įvyksta. O apie gamtą galvoji. Kaip mažiausiai mėgstamus gyvūnus galėčiau įvardyti šimpanzes ir delfinus, mat jie panašiausi į žmones.

38
39 ŠIUOLAIKINIS MENAS
Menininkas T.Daukša, prasidėjus karui Ukrainoje, pakeitė P.Domšaičio galerijoje eksponuojamos savo instaliacijos švieseles į mėlynas ir geltonas. Anot jo, tai tik simbolinis veiksmas, bet simbolinis veiksmas geriau nei jokio veiksmo. Skaistės Marčienės nuotr.

Pratisų stebėji

Stebėjimas fotomenininko Remigijaus Treigio kūryboje – ne mažiau svarbi kūrybinio proceso dalis, nei vaizdo fiksavimas ar fotografijos lakšto atspaudimas. Ko gero, jis ilgiausiai užtrunka ir panašiausias į meditatyvų buvimą ne tik su regima tikrove, bet ir su savimi. Kitaip vargu ar būtų įmanoma. Juk stebėjimas – jutimais grįstas suvokimas, reikalaujantis laiko, o neretai ir koreguojantis ar iš esmės keičiantis akimis sekamo reiškinio prasmę. Būtent apie tai – stebėjimus ir suvokimus, vaizdų priklausomybę nuo reikšmių ir atvirkščiai – autorius svarstė naujausioje savo fotografijų parodoje „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“, Baroti galerijoje Klaipėdoje veikusioje kovo 18 – balandžio 20 dienomis.

Danguolė RUŠKIENĖ

Kūrinio vertė

Neskuba ir atsidėjimas lemia tai, kad Remigijus yra vienas iš neproduktyviausių menininkų. Paprastai per metus jis sukuria vos kelis darbus. Šiame nuolatinio bėgimo, skaitmenizuotame amžiuje tai jau išskirtinumas, lyg ir savaime suteikiantis kūriniui vertę, o Remigijaus atveju – dar ir žymintis kokybę. Jo fotografija kaip vynas – juo ilgiau brandinama, tuo sodresnio skonio ir, žinoma, brangesnė. Šiuo atveju kalbama ne apie materialią kūrinio vertę, bet apie kainą, kurią sumoka pats autorius. O ji – ilgų stebėjimų ir suvokimų virtinės, kurių tik nedidelė dalis nugula dvimatėje plokštumoje ir dar mažiau pakliūva pas suvokėjus.

Laiko netaupumo faktą liudija ir tas momentas, kad autorius į tą pačią vietą, prie to paties objekto prireikus sugrįžta ne vieną kartą. Tai gali nutikti kitą dieną, savaitę, mėnesį ar praėjus pusmečiui. Ir visa tai tik

Talpūs mintims

dėl to, kad ne visuomet iš karto aptinkama tai, kas kurį laiką nešiota mintyse, – vidinių jausenų, nusiteikimų ir emocijų vizualinė išraiška. Dėl to tekdavo išlaukti reikiamo paros meto, užslenkančio rūko, aštrius objektų kontūrus prigesinančios lijundros ar kitos aplinkybės, būtinos atitinkamam išsisakymui. Šis procesas gana imlus netikėtumams, nes kartais tiesiog iš pasąmonės išnerdavo ir į realybę integruodavosi kažkokie tolimi vaizdiniai, primenantys asmeninius potyrius ar tiesiog užmirštą mintį. Ir kai tai įvykdavo, belikdavo užfiksuoti. Šiais atvejais tikrovė netapdavo inspiracijų šaltiniu, ji tik atliepdavo autoriaus mintis. Realybės vaizdas Remigijaus fotografijoje ir tada būdavo stipriai koreguojamas – kartais tikrovę prigesinant ar priešingai – suaktyvinant jos pilkumą kitų spalvų tonais, įbrėžimais pažeidžiant paviršių, kai kur formuojant nugrimzdimo efektą – raibulius ir pan. Neretai užfiksuotas vaizdas būdavo taip stipriai paveikiamas, kad jį būdavo sunku identifikuoti, juo labiau – susieti su konkrečia vieta ir laiku. Tačiau tokioje fotografijoje itin išryškėdavo autoriaus formuojama atmosfera ir asmeniniai nusiteikimai.

Kita Remigijaus darbų kategorija priskirtina labiau įprastiems fotografijoje atvejams – kai realybė pažadina autorinę mintį ir inspiruoja tolesniems sprendimams. Pastaraisiais momentais idėjos išeities tašku tapdavo tikroviškas vaizdas. Nesvarbu, kad vėliau juo ir vėl būdavo manipuliuojama, siekiant jam suteikti meninę, nuo realybės nutolusią išraišką ir kartu – autoriaus emocinę iškrovą. Remigijaus kūriniai visuomet labai glaudžiai susiję su jo fizine erdve – artima aplinka ar vieta, kurioje jis atsidurdavo trumpam, bet abiem atvejais kontaktuodavo tiesiogiai. Bet kuriuo atveju fotografijų lakštai, kuriuos jis pateikdavo žiūrovams, būdavo išgryninti prasmės požiūriu, prisodrinti laiko, pojūčių ir emocijų. Talpūs mintims ir gana kuklūs formos bei turinio požiūriu. Gebėjimas ilgus apmąstymus pateikti kompaktiškais vizualiais apibendrinimais visuomet buvo skiriamasis Remigijaus kūrybos bruožas. Neskuba, savotiškas tikrovės prisijaukinimas ar objekto įsisąmoninimas, tarsi atspindys drumzliname vandenyje, išsiskleisdavo jo fotografijoje. Ir tapdavo savotiškomis individualių jausenų bei realybės samplaikomis. Būtent tai buvome įpratę matyti ankstesnėje Remigijaus kūryboje. Kiek kitaip viskas klostosi dabar, naujausiuose jo darbuose.

Kūrinių ciklas „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“ – atsitraukimas nuo įprastos fotografinės raiškos. Naujų įrankių pasirinkimas Remigijui ne naujiena. Jo asmeninės kūrybos kolekcijoje – ne vienas tapybos darbas. Tačiau dabartinis kūrinių ciklas – nei fotografija, nei tapyba ir kartu – ir viena, ir kita. Ir nors dabar autoriaus pasirenkamų raiškų rinkinys nėra jokia naujovė – jau kuris laikas naudojama ir kitų menininkų, jo kūrybos kontekste tai atrodo gana gaiviai. ►

40 FOTOGRAFIJA

mų suvokimai

41 FOTOGRAFIJA tebėji
42 FOTOGRAFIJA
R.Treigys. Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra. 2020–2022. Sidabro želatinos fotopopierius, grafitinis pieštukas, akriliniai dažai.

Vedžioja ranka

◄ Šiandieninio kūrinio idėjos išeities taškas Remigijui jau įprastas – pirmiausia vaizdas užgimsta autoriaus mintyse. Tačiau, skirtingai nei anksčiau, dabar jau neieškoma jo atitikmens realybėje, juolab tikrovėje nesižvalgoma naujų inspiracijų. Dabartiniai Remigijaus kūriniai neturi jokio ryšio su realiu gyvenimu. Vienintelis sąlyčio taškas su aplinka – iš jos gaunama šviesa, kurios veikiama fotochemija sukuria vaizdą fotopopieriuje. Bet ir šviesa čia ne vienoda. Kartais – tiesioginė, lauko sąlygomis, o kartais –studijinis apšvietimas. Nuo jos pasirinkimo kinta juodos tankis, kartu ir minties svoris, taip pat ir atsirandančių sąvokų prasmės. Tai, ką anksčiau atlikdavo optika, dabar autorius vedžioja ranka. Procesas šiek tiek primena akvarelės liejimą, tik čia „liejamas“ ryškalas, kuris šviesoje iš karto tamsėja. Priklausomai nuo to, natūrali tai šviesa ar dirbtinė, išgaunami skirtingi efektai. Čia nėra nei akivaizdžių potėpių, nei faktūrų, visi gyliai ir iškilimai išgaunami tik padedant šviesai. Kartais autorius kūrinio paviršių itin gausiai ištapo akriliniais dažais ir tada fotopopierius aptinkamas tik vietomis, užuominą į fotografiją paliekant giluminiuose kūrinio sluoksniuose. Kur kas dažniau kuriamas vaizdas koreguojamas grafitiniu pieštuku, o kartais formuojami itin aktyvūs

subraižymai fotoemulsijoje – savotiškas glotnaus paviršiaus struktūros naikinimas.

Pasirinkus tokį sprendimą, vaizdo sukūrimo kelias gerokai sutrumpėja – realybė aplenkiama, o pirmavaizdis randasi tiesiai iš apmąstymų. Panašu, kad dabar jokios atramos į tikrovę nebereikia. Viskas dėliojama vadovaujantis vien intuicija. Kad iš(si) reikštų, autoriui nebereikalingas atitikmuo tikrame gyvenime, savo vidinio pasaulio vaizdinius jis konstruoja pats. Ir nors įdėmiau stebimi ne išoriniai, o vidiniai procesai, ryšys su aplinka atrodo kaip niekad stiprus. Turbūt tai ir lemia, kad kiekvienas Remigijaus darbas – be galo talpus. Jame gali atpažinti save, surasti kitą, regėti praeitį, kaip ir matyti nūdieną. Kiek savų gyvenimo versijų atpažinsime autoriaus konstruojamuose peizažuose, priklausys tik nuo to, kokio lankstumo jungtis gebėsime nutiesti. Pavykus bus galima nusavinti bet kurią autoriaus pasakojimo dalį ir atrasti net tai, apie ką jis pats vargu ar bus pagalvojęs.

Sėja užuominas

Ištikimybė ryškiai horizonto linijai išlieka net ir pakeitus įprastą horizontalų formatą į kvadratą. Ilgi stebėjimai dar palankesni laiko ir vietos užmaskavimui. Ir dabar jie neapibrėžiami, tačiau paliekamos papildo-

mos verbalinės nuorodos pačiame kūrinyje. Šie užrašai pieštuku, iš toliau atrodantys kaip ornamentai, sėja užuominas. Tačiau jos toli nenuveda. Jeigu nesi tam pasirengęs, čia ir pasiliksi: „Taškas“, „Peizažo fragmentas ir nieko daugiau nėra“, „Pasikartojantis vaizdas pro mažo autobuso langą lyjant“,

„Čia turėjo būti fotografija arba vaizdas pro langą“. Visa tai – vėl apie tuštumas, laukymes, kurios dabar jau atkeliauja iš vidinių autoriaus teritorijų. Dangus – iš prisiminimų, horizontas – iš nuojautos, tekstas – iš emocijos. Toks peizažas nėra baigtinis. Jis procese – stebėjime, todėl kinta net ir perkeltas į dvimatę plokštumą ir kaskart pasiūlo vis kitas sąveikavimo kategorijas.

Tai – ne mistika, veikiau tikrovės reziumavimas. Remigijus kalba apie paprastus dalykus, bet turbūt tai ir paaiškina jo kūrybos nerealumą. Autoriaus žinutė gana ryški: nieko apibrėžto ir kartu viskas labai konkretu – kad ir kaip toli nueitum, vis tiek liksi prie savų dalykų. Jeigu geriausiai jautiesi plynose erdvėse, čia tave ir ras. Parengta pagal Artnews.lt

43 FOTOGRAFIJA
Dabartinis R.Treigio kūrinių ciklas – nei fotografija, nei tapyba ir kartu –ir viena, ir kita.

Trys rekomendacijos iš

Po dvejų metų susitikimų virtualiai 27-asis tarptautinis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ kovo 24 – balandžio 3 dienomis pakvietė susitikti šalies kino teatrų ekranuose ir ieškoti bendrumo, sakydamas, „kad būtum, reikia kito“. Kruopščiai atrinkta festivalio filmų programa, sudaryta iš 90 ilgametražių ir 51 trumpametražio filmo iš 56 šalių, kvietė suprasti ir pajusti savo integralumą visuomenėje ir smalsiai, be išankstinių nuostatų priimti kitą žmogų, gyvybę, požiūrį ar kiną. Ir nors balandžio 3-iąją festivalis pasibaigė, patys populiariausi „Kino pavasario“ filmai dar kažkuriam laikui pasiliko kino teatrų ir internetinių kino platformų repertuaruose. Atkreipiu dėmesį į tris festivalio filmus.

Problemos dauginasi kubu, o žiūrovams nebėra laiko atsikvėpti. Istorija perkelia į konfrontuojantį ir įtemptą aukštosios virtuvės pasaulį.

Ties virimo riba

Tie, kuriems teko dirbti aptarnavimo srityje ar restorano virtuvėje, žino, kokia kartais gali būti nervinga darbo aplinka. Piko metu darbas primena chaosą ir jį atlikti gerai įmanoma tik tada, kai visi komandos nariai dirba išvien. Tereikia, kad kiekvienas kolega žinotų, ką daro, ir suprastų, kokios jo ir kitų atsakomybės. Viena klaida piko metu gali sukelti domino efektą, ir mažytė liepsna pavirs sunkiai užgesinamu gaisru. Dažniausiai apie tai filmai nekuriami, tačiau „Ties virimo riba“ („Boiling Point“, 2021 m.) pavyko iš, sakytum, įprastos kasdienybės scenarijaus nulipdyti įtraukiantį buitinį trilerį.

Virėjas Endis (akt. Stephenas Grahamas) atvyksta į savo restoraną vadovauti penktadienio virtuvės pamainai. Slegiamas visų pasaulio problemų, jis visai pamiršo mažam sūnui duotą pažadą. Jis beveik nemiegojo ir jam reikia išgerti kažko papildomo, kas jį atgaivintų. Maža to, tik atėjus į darbą jį pasitinka įkyrus higienos tikrintojas, pora darbuotojų vėluoja, o pro duris jau užeina pirmieji klientai, tarp kurių – garsi maisto kritikė. Visa tai atrodo kaip stiprus pamatas garantuotai suknisčiausiai darbo dienai.

„Ties virimo riba“ yra debiutinis režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Phillipo Barantini filmas. Jo veiksmas hipnotizuojamai įtraukiantis, jame nėra vietos nuoboduliui ir jis niekada neleidžia atsipalaiduoti. Visas filmas nufilmuotas vienu ypu, nepertraukiamo filmavimo principu, be jokių apgaulingų iškarpymų ar redagavimų. Kamera išradingai seka restorano gyvenimą tiek virtuvėje, tiek bare, valgymo salėje ir niekada nesustoja. Tai techniškai virtuoziškas darbas su ne tik gera vaidyba, bet ir sudėtinga operatorių

bei aktorių judėjimo erdvėje choreografija. Filmas savo atmosfera išduoda, kad geros pabaigos nebus, bet vis tiek sunku nustoti žiūrėti, laukiant nervingo kulminacinio momento. Tai nebus geriausias filmas, kurį kada nors teko matyti, bet savo ambicijomis jis yra tikras grynuolis.

10 000 naktų džiunglėse

1944 m. japonų leitenantas Hiroo Onoda išsiunčiamas į Lubango salą Filipinuose pasipriešinti sąjungininkams. Čia Onodai tenka sunki užduotis vadovauti japonų demoralizuotam būriui. Jo misija – bet kokia kaina išlikti gyvam ir, net jei liktų vienui vienas, vis tiek tęsti partizaninį karą prieš amerikiečius ir laukti Japonų imperijos pastiprinimo. Tačiau po atominių bombų atakų prieš Hirošimą ir Nagasakį Japonija kapituliavo. Onoda, vis dar klajojantis po Lubango salos džiungles, dėl kalbos barjero su vietiniais atsisako patikėti, kad karas baigėsi. Jo vyrų mažėja, o psichinė būklė tik blogėja. Nepaisant visko, jis atkakliai tęsia kovą. Nors saloje jau nebėra amerikiečių karių, jis vis terorizuoja vietinius salos gyventojus, kurie jau seniausiai gyvena taikoje. Japonijoje jis buvo paskelbtas mirusiu. Ir nors karas baigėsi 1945 m., Onoda džiunglėse jį kariavo iki pat 1973iųjų. Jo kovos džiunglėse labiau priminė izoliuotą Robinzono Kruzo išgyvenimą nei

44 KINAS
Andrius RAMANAUSKAS Kadrai iš filmų „Ties virimo riba“ (rež. Ph.Barantini, 2021), „Onoda: 10 000 naktų džiunglėse“ (rež A.Harari,

iš „Kino pavasario“

tikrą karą. Vieną dieną jis sulaukė netikėto svečio ir žinios, kad karas baigėsi ir laikas grįžti namo po 29 metų gyvenimo džiunglėse.

„Onoda: 10 000 naktų džiunglėse“ („10 000 nuits dans la jungle“, 2021 m.) –prancūzų režisieriaus Arthuro Harari filmas, kuris remiasi tikra istorija. Tiesa, tokių nutikimų istorijoje buvo ne vienas. Dėl tais laikais prastos komunikacijos ir logistikos sudėtingumo (mūšiai vyko daugybėje mažų Ramiojo vandenyno salelių) tokių nelaimėlių, laiku nesužinojusių apie karo pabaigą, Japonijoje buvo arti šimto. Onodos istorija nėra ilgiausia, tačiau labiausiai atgarsio sulaukusi.

Filmas trunka tris valandas, tačiau istorija nepaprasta, ją reikia išplėtoti, o Hiroo Onoda yra unikalus ir įdomus juostos personažas. Onodos gyvenimą filmas suskirsto į tris dalis: jo kova su sąjungininkais, gyvenimo būdo kūrimas Filipinų dykumoje ir galiausiai galutinis sugrįžimas į realybę. Visų trijų dalių trukmė yra maždaug vienoda. Filme yra daug laiko subtilumui ir apmąstymams. Suteikiama laiko atsikvėpti, siužeto vystymasis niekada nevyksta pernelyg greitai. Tai suteikia ramią, beveik meditacinę filmo patirtį.

Vis dėlto po filmo juntamas neišbaigtumo jausmas. Norisi dar labiau išplėtotos pabaigos. Tarkime, kaip Onodos gyvenimas klostėsi jam grįžus į Japoniją. Bent trumpam pažvelgti į jo kasdienybę po 29 metų gyvenimo džiunglėse. Bet ir šiuo atveju tai

intriguojanti istorija, kurioje daug dėmesio skiriama detalėms, psichologijai ir viską pateisinančioms smegenims. Čia galima daug kuo mėgautis ir dar daugiau ką atrasti.

Gerasis bosas

„Gerasis bosas“ („El buen patrón“, 2021 m.) –režisieriaus Fernando Leóno de Aranoa komiška drama arba dramatiška komedija, priklausomai nuo to, kaip norime ją vertinti. Šiame filme aktorius Javieras Bardemas yra charizmatiškas svarstyklių fabriko savininkas ir direktorius. Jis akylai stebi visus darbuotojus. Atrodo, kad jis labai rūpinasi aplinkiniais ir pastebi kiekvieną mažiausią smulkmeną. Jam nėra neišsprendžiamų problemų, o jas spręsdamas jis naudoja savo sukurtą pusiausvyros ieškojimo visame kame teoriją. Jo firma pateko į geriausių įmonių konkurso finalą ir jam ego neleidžia užimti žemesnės nei pirmos vietos. Tačiau jo valdomas fabrikas – tai mikrokosmosas, kuriame nėra viskas taip paprasta, kaip atrodo. Už tobulai subalansuotos tvarkos slypi daug melo, paslėptų intrigų ir boso sukurtai pusiausvyrai gresia pavojus.

Nepriekaištingos įmonės iliuzija pradeda bliūkšti – bosas turi susitvarkyti su kerštingu jo atleistu darbininku, išspręsti gamybos vadovo depresijos problemas ir dar suvaldyti trumpalaikį romaną su ambicinga praktikante. Gerasis bosas begėdiškai kišasi

į pavaldinių asmeninį gyvenimą, peržengia visas įmanomas ribas, sukeldamas grandininę reakciją ir nenumatytas pasekmes.

Siužeto požiūriu ispanų filmas „Gerasis bosas“ yra tobulai sukaltas ir efektyvus komercinis filmas suaugusiesiems, patrauklus gera vaidyba ir dėmesį išlaikančiu ritmu. Istorija prasideda įtikinamai ir vėliau išsirutulioja į tikrą farsą. Filme nemažai veikėjų ir situacijų atrodo pažįstami, tarsi iš kitų matytų filmų, bet dėl charizmatiško J.Bardemo vaidmens tai netrukdo žiūrėti. Iš šios istorijos niekas neišsikapsto be pasekmių. Nei darbdavys, nei darbuotojai. Visi vienodai savanaudiški, visi įsipainioję į slaptus žaidimus ir intrigas, o viršininkas galiausiai tampa savo norų vergu. Giliai viduje visiems personažams reikia vienas kito. Tarp įsakančiojo ir paklūstančiojo egzistuoja priklausomybė, todėl santykiai tampa kupini prieštaravimų ir nestabilumo. Abi medalio pusės yra tinkamai atspindėtos. Tai subalansuota ir ciniška istorija, kurioje aptariami įvairūs profesinio gyvenimo aspektai, šeimos santykiai, provincijos politika, draugystė ir neištikimybė. Istorija papasakota sklandžiai, todėl neatsibosta ir neleidžia nuobodžiauti.

Filmas surinko rekordiškai daug – net 20 nominacijų – nacionaliniuose Ispanijos „Gojos“ kino apdovanojimuose. „Gerasis bosas“ nėra genialus, pakeičiantis kino madas kūrinys, tačiau paprastai apie tokius filmus kino festivaliuose sakoma: „Pasmerktas būti populiariu ir žiūrovų numylėtiniu.“

45 KINAS
omendacijos
(rež A.Harari, 2021) ir „Gerasis bosas“ (rež. F.L.de Aranoa, 2021).

Rašytojas R.Flickas: esu prie Mažosios Lietu vos

Naują romaną „Kur upė Šyša teka...“ išleidęs klaipėdietis

rašytojas Rokas Flickas – skaitytojams puikiai pažįstamas

knygų apie Mažąją Lietuvą autorius, atskleidžiantis įdomiausių detalių kupiną šio krašto istoriją. Viena priežasčių, kodėl autorius tiek dėmesio skiria šiam kraštui ir jo žmonėms, – jo paties šeimos istorija. „Esu senosios Prūsų Lietuvos, tiksliau, persikėlusių Zalcburgo vokiečių, ainis. Mano motinos vokietės Bertos Flick protėviai dėl religinių įsitikinimų turėjo priverstinai palikti gimtąją Austriją. Taip jie atsidūrė Prūsų Lietuvoje“, – pasakojo R.Flickas.

Raminta JONYKAITĖ

Naujausias R.Flicko romanas „Kur upė Šyša teka...“ – biografinis pasakojimas apie dvi garsias XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Prūsų Lietuvos asmenybes –Šilutės, anuomet Šilokarčemos, mecenatą, dvarininką, lietuvininkų kultūros ir šnekos puoselėtoją Hugo Šojų ir iškilų vokiečių rašytoją Hermaną Zudermaną, kuris savo apysakomis kaip niekas kitas pasaulyje išgarsino Lietuvos pamario kraštą.

Talentinga R.Flicko plunksna iš pavienių pasakojimų apie kasdienybę, kūrybą, santykius su aplinkiniais dėlioja šių dviejų veikėjų gyvenimo mozaiką. Skaitytojams prieš akis atsiveria plati to meto istorinė, politinė ir kultūrinė Prūsų Lietuvos ir Europos miestų panorama: nerami ir nuolat kintanti politinė situacija, dvarų spindesys, Pirmojo pasaulinio karo suirutė ir Pamario krašto žmonių kasdienybė prie visa menančios ir visus siejančios Šyšos.

„Šiuo metu, kai tautų gyvenime vyksta perversmai, galima paklausti: kas yra valdžia? Kas yra politinė sistema? Jos ateina ir

nueina. Ir kas lieka? Žemė ir žmonės, iš jos gyvenantys ir mintantys“, – teigė rašytojas R.Flickas, su kuriuo kalbėjomės apie ką tik pasirodžiusį jo naują romaną.

Romanas – dovana Šilutei

– Knygos „Kur upė Šyša teka...“ didžioji dalis veiksmo vyksta Šilokarčemos apylinkėse. Tai dabartinės Šilutės, jos apylinkių teritorija, tad galima sakyti, kad šis romanas – dovana Šilutei. Kodėl šįkart nusprendėte dėmesį skirti šio miesto apylinkėms? Tai ir jums asmeniškai svarbios vietos?

– Iš tikrųjų, taikliai pastebėjote, kad biografinis romanas „Kur upė Šyša teka...“ –dovana Šilutei ir jos gyventojams. Tai ne geografinis Šilutės apylinkių ar gyventojų etnografinis aprašymas. Tai pasakojimas apie šio miesto buvusių ypač reikšmingų žmonių – dvarininko ir mecenato, lietuvininkų šnekos puoselėtojo, kultūros objektų tyrinėtojo, pirmojo privataus kraštotyros muziejaus įkūrėjo H.Šojaus ir rašytojo

H.Zudermano, kuris kaip niekas kitas ►

46 GINTARO LAŠAI
R.Flickas – vokiečių kilmės rašytojas, prozininkas, eseistas, dar

esu prisirišęs

vos ir jos žmonių

47 GINTARO LAŠAI R.Flickas:
Lietu
eseistas, dar žinomas kaip ekonomistas, socialinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius. Asmeninio archyvo nuotr.

◄ savo darbais išgarsino Lietuvos pamario kraštą, – lietuvininkų gyvenimą. Šie du Šilokarčemoje gyvenę bičiuliai, vokiečių tautybės vyrai paliko mieste ir visoje Prūsų Lietuvoje neišdildomą palikimą, kuris ir reikalavo ypatingo šių asmenų literatūrinio įamžinimo. Pavyko ar nepavyko tai įgyvendinti, pirmiausia nuspręs šilutiškiai.

Šilutė ir man labai svarbi vieta, su kuria sieja nepaprasti ryšiai, vidiniai jausmai ir prisiminimai. Nuo 1945-ųjų rudens čia gyvenau. Čia baigiau pradžios ir 1-ąją vidurinę mokyklas. Iš čia išvykau į Vilnių studijuoti. Šilutės kapinėse amžinam poilsiui atgulė mano tėvai, tėvo motina, motinos tėvas.

– Puikiai pažįstate Mažąją Lietuvą, skaitytojų mėgstamos jūsų knygos su didele meile pasakoja apie šį kraštą ir jo žmones. Kaip šįkart nusprendėte pasakoti apie išskirtines šio krašto asmenybes – H.Šojų ir H.Zudermaną?

– Deja, ilgai šios asmenybės ir jų veikla mūsų krašte buvo gerokai primiršta, tikriau, visai netoleruojama. Kai kam ir dabar kyla klausimas, ar vokietis rašytojas H.Zudermanas apskritai reikalingas ir reikšmingas. Neva jo laikas ir darbų reikšmė seniai nugrimzdo į praeitį. Tuo labiau, jeigu kalbėtume apie

dvarininką H.Šojų. Bet dabartinės Lietuvos teritorijos paribyje, Klaipėdos krašte, XIX a. viduryje – XX a. pradžioje sužibusios nuostabios asmenybės garsino ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir visą Lietuvą.

Gyveno jie vos per kelias mylias vienas nuo kito prie vingiuojančios Šyšos. Nuo Macikų dvaro alaus bravoro iki Šilokarčemos senojo turgaus didžiojo upės vingio. H.Zudermanas čia gimė, o H.Šojus atvykęs įsikūrė visam gyvenimui. Pagal socialinę kilmę, gyvenimo būdą ir charakterio savybes jie buvo labai skirtingi. Vienas neįprastai ramus, iš pažiūros santūrus, visą gyvenimą aukojantis vaikams tėvas, daug metų našlavęs vienišius. Kitas – aukštas, išvaizdus, vitališkas, atkaklus ir nervingas, ne kartą pakliuvęs į bohemos kvaitulio spąstus, moterų mylimas ir jas mylintis. Tačiau abu juos vienijo atsidavimas ir darbai Šilokarčemos kraštui. Tai du vienas kito verti Dvasios Riteriai.

Apie dvi ryškias asmenybes

– Kodėl nusprendėte apie šias dvi svarbias ir ryškias asmenybes papasakoti viena-

me romane? Pats pripažįstate, kad tai nelengva užduotis. Ar todėl, kad jų keliai lemtingai susikirto Šilokarčemoje?

– Be abejo, šie asmenys nusipelnė, kad apie juos būtų parašyti atskiri romanai, tačiau aš pasirinkau nelabai įprastą biografinio romano rašymo formą ir viename romane pasakoju apie juos abu. Tai lėmė daug priežasčių: tas pats istorinis laikas, ta pati gyvenamoji vieta, ne toks didelis amžiaus skirtumas, artima judviejų pažintis ir bičiulystė.

H.Zudermanas buvo 12 metų jaunesnis už H.Šojų. Jiedu galėjo susipažinti paskutiniame XIX a. dešimtmetyje. Tuo metu H.Zudermanas jau buvo žinomas rašytojas. H.Šojaus namuose juos tikriausiai suvedė pastarojo brolis, Šilokarčemoje dirbęs juristu. H.Zudermano ir H.Šojaus draugystė sustiprėjo XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje, kai, viešėdamas pas mamą Šilokarčemoje, H.Zudermanas rašė romaną „Giesmių giesmė“, išleistą 1908-aisiais.

Šių vyrų draugystė itin sutvirtėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai H.Zudermanas sumanė parašyti kelių apysakų ciklą apie gimtojo Pamario žmones. 1916–1917 m. rašytojas įtemptai dirbo, rinko medžiagą apysakai „Kelionė į Tilžę“. Pagrindiniu pa-

48 GINTARO LAŠAI
„Kur upė Šyša teka...“ – septintasis R.Flicko romanas. Gabijos Kavaliauskaitės nuotr.

galbininku tapo H.Šojus, kuris leido naudotis sukaupta medžiaga, vežiojo rašytoją pas Bismarko kolonijos pelkių ūkininkus būrus. H.Šojus padėjo H.Zudermanui užmegzti ryšį ir susikalbėti su vietiniais lietuvininkais. Už tai atsidėkodamas rašytojas šį žymų kūrinį dedikavo H.Šojui. Ir H.Zudermano motina Dorotėja labai artimai bendravo su H.Šojaus dukterimi Ellen. Dorotėja mergaitei atstojo mirusią motiną. Visa tai ir lėmė, kad ryžausi viename biografiniame romane pasakoti apie šias dvi ryškias asmenybes.

– Vis dėlto, kaip pavyko daugiau nei prieš šimtmetį gyvenusias asmenybes prikelti ir sukurti jas tokias gyvas knygos puslapiuose?

– Tai gyvenimiška mano patirtis ir sugebėjimas. Mano romanų temos, vaizduojamas istorinis laikas man labai artimi. Teko nepaprastai daug skaityti, domėtis Prūsų Lietuvos, ypač Klaipėdos krašto praeitimi, gyventojų kasdienybe, kalbiniais bendravimo ypatumais, dažnų karų aplinkybėmis ir jų pasekmėmis Esu prisirišęs prie šio krašto ir jo žmonių. Esu senosios Prūsų Lietuvos, tiksliau, persikėlusių Zalcburgo vokiečių, ainis. Mano motinos vokietės Bertos Flick protėviai dėl religinių įsitikinimų turėjo priverstinai palikti gimtąją Austriją. Taip jie atsidūrė Prūsų Lietuvoje. Kiekvieną kartą, kai rašau naują romaną, stengiuosi pateikti įvykius, veikėjus, jų elgseną kuo artimiau šio krašto gyventojų istorinei ir etninei tikrovei.

Laikantis istorinės tiesos

– Tiek H.Šojų, tiek H.Zudermaną vaizduojate iš šviesios pusės, išryškinate tik teigiamas šių asmenybių savybes. Turbūt skaitytojams kils klausimų, tad prašyčiau pakomentuoti tokį pasirinkimą – kodėl knygos personažus vaizduojate išimtinai teigiamus?

– Mane labiausiai domino šių veiklių, darbščių ir talentingų asmenybių teigiamos savybės. Jos ir yra šio biografinio romano punctum saliens (svarbi aplinkybė). Tačiau neslepiu ir neigiamų jų charakterio savybių. Tarkime, H.Šojus, sakyčiau, net liguistai siekė aplinkinių pripažinimo ir garbės, visada norėjo būti dėmesio centre. Neretai aukštus

valstybinius ar visuomeninius postus jis stengėsi užimti pasitelkdamas įtakingas pažintis.

H.Zudermanas – dar kontroversiškesnė asmenybė. Mergišius, knaipių padauža, nervingas ir užgaulus garbėtroška, siekiantis kumščiais atsiteisti už padarytus įžeidimus. Nepaisant, kad ilgai, ypač ankstyvoje jaunystėje, gyveno paskendęs skolose, jis mėgo švaistytis pinigais ir sudaryti turtingo, aristokratiško asmens įspūdį.

– Jūsų romanuose gausu įdomiausių faktų apie istorines asmenybes, kasdienybę, svarbius Mažosios Lietuvos įvykius. Kaip derinate literatūrinę išmonę ir istorinius faktus? Iš kur semiatės tiek istorinių žinių, kad visos tos detalės – dvaro šventės, maistas, papročiai, buitis – jūsų knygose tokios gyvos?

– Visi septyni mano romanai subrandinti konkrečių istorinių epochų. Prieš pradėdamas rašyti ypač daug dėmesio skiriu istoriniam laikui, taip pat gyvenusioms asmenybėms, buičiai, kalbos ypatumams. Taip pajuntu epochos dvasią ir suprantu vietinių žmonių gyvenimą. Tada nėra sunku sukurti gyvus ir patrauklius personažus. Stengiuosi, kad skaitytojai pajustų artimus ir savitus veikėjus, jų aplinką. Visada tvirtai laikausi taisyklės: istorinės epochos įvykiai interpretuojami griežtai laikantis istorinės tiesos, o romano veikėjams, ypač išgalvotiems, leidžiu savarankiškai pafantazuoti, labai nenukrypstant nuo bendro epochos vaizdo. Gal dėl to nemažai skaitytojų mėgsta mano romanus.

Terra incognita

– Būtent jūsų dėka didelė dalis skaitytojų pažįsta Mažąją Lietuvą, prūsų istoriją. O yra dalykų, kurie, tyrinėjant krašto istoriją, nustebino jus patį?

– Kaip minėjau, jaučiu šiam kraštui didelę simpatiją, dėl to susitikdamas su skaitytojais visada stengiuosi parodyti, kokia Mažoji Lietuva svarbi Didžiajai Lietuvai, jos kultūrai ir kalbai. Tai – K.Donelaitis ir „Metai“, A.Kulvietis, S.Rapalionis, H.Šojus ir H.Zudermanas... O kur dar knygnešiai, per Prūsų Lietuvos sieną į Didžiąją Lietuvą vilkę uždraustą lietuvišką spaudą.

Rinkdamas informaciją, skaitau vokiečių, rusų, anglų ir lenkų kalbomis, tad žinoma, kad atrandu stebinančių dalykų. Pasitaiko įvairių kuriozų, datų, pavardžių netikslumų, tad reikia didelio atidumo. Kai rinkau medžiagą romanui „Kur upė Šyša teka...“, labai nustebino vokiškai išleisti H.Zudermano laiškai žmonai Klarai. Perskaitęs daugiau nei du tūkstančius laiškų, buvau labai nustebintas, kaip sudėtingai klostėsi Hermano ir Klaros Zudermanų santykiai, jų meilė, pavyzdžiui, kiek pavydo priepuolių jie išgyveno.

– Abu jūsų veikėjai – H.Šojus ir H.Zudermanas – pabrėžia gyvenimo grožį ir estetikos svarbą. Nepaisant karo negandų, neramumų, sunkumų, gyvenimo grožis prasiveržia romane. Tikite, kad jis gali prasiveržti nepaisant visko?

– Abu romano veikėjai buvo nepaprasti estetai ir bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis protegavo gyvenimo grožį, smerkė tarp žmonių pasireiškiančią neapykantą ir karo kurstymą. Tai labai svarbi gyvenimo filosofija, pagrindas žmonijai nenužmogėti ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Man tai buvo ir yra labai svarbu. Visada savo veikėjų lūpomis stengiuosi išreikšti estetikos, tolerancijos ir gyvenimiško džiaugsmo idėjas, nebūti abejingas žmonių patiriamoms kančioms. Grožis ir gėris – tai tos žmonijai Dievo duotos savybės, kurios privalo nugalėti ir nugalės bet kokias pikto užmačias. Jeigu būtų kitaip, tai mes neverti homo sapiens vardo ir jam skirtos prasmės.

– Jūs – Mažosios Lietuvos pasakotojas. Kaip manote, ar šiandien pakankamai gerai žinome šio krašto istoriją? Kokią vietą ji užima bendroje mūsų istorijoje?

– Kai susitinku su skaitytojais už Klaipėdos krašto ribų, dažnai pastebiu, kad dauguma jų apie šį Lietuvos kraštą žino mažai. O ką jau kalbėti apie giluminės Prūsų Lietuvos pažinimą. Gaila, kad ši buvusi Lietuvos kaimyninė žemė dabar yra terra incognita. Ši žemė lemtingais Lietuvos istorijos momentais yra suvaidinusi reikšmingą vaidmenį, prisidėjusi prie valstybės suklestėjimo. Net atkūrus nepriklausomybę vis atsirasdavo žmonių, kurie siekdavo sugroti gedulo maršą Klaipėdos krašto savitumui ir paskelbti jį didžiosios Žemaitijos sudėtine dalimi. Tačiau tai istorinė netiesa, tad tai ir stengiausi atskleisti romane „Kur upė Šyša teka...“.

49 GINTARO LAŠAI

Jurgis RAUDYS Truputį apie poeziją ir poetus

50
GINTARO LAŠAI
I šiais laikais rašyti poeziją reiškia būti maža antikvariato parduotuve didmiesčio skersgatvyje aplankęs ją rasi tai kas liko iš ano laiko čia viskas tikra kaip ir mes iš kaulų mėsos ir kraujo tik gaila kad mažai ką iš mūsų dar domina mūsų pačių ontologinė genetika
šiapusybėje nėra jokių ir... ir... čia egzistuoja tik pasąmoniniai pasismerkimai arba alkana poetinė garbė arba soti kapitalistinė tuštuma
jei poetas
išorinės tikrovės pažinimo
dekonstruoto
atspindžio
iš žodžio lankstytojo jis taptų kaip ir dauguma žmonių –gyvenimo menininku
II
III
vardan
atsisakytų
jos
savyje

Prarasto laiko paieškos

I norint pajausti laiko

tėkmę

kartais reikia nieko neveikti

pakanka būti

tuščiame kambary

sėdėti ramiai ant kėdės

neskaičiuoti sekundžių valandų dienų

savaičių

laukti pačiam tiksliai

nežinant ko

kol vieną dieną

didysis kojos pėdos piršto nagas

augdamas ims skaudžiai durti ►

51 GINTARO LAŠAI
Živilės Dementavičiūtės nuotr.

nieko neveiki

tai irgi reiškia kad

kažką veiki

pavyzdžiui

mėgini užčiuopti laiko

pulsą

stebėdamas kaip

lėtai ant smakro

stypsta barzdaplaukis

III

klausiate kaip sekasi

nieko neveikti

atsakysiu trumpai

sunkus

tas niekas

kaip akmuo

vidury lauko

GINTARO LAŠAI

kaip žiemos upė

sustingusi kilpa ***

mums jau nieko neskauda

tai reiškia esam labiau mirę nei gyvi esam varžteliai sraigteliai

sukamės kaip prisukti

vilkeliai

negalim sustoti

kartoja dirbk pirk mirk

epocha ir patys nežinom

kaip ir

kodėl

dalyvaujam šiame

postmodernizmo karnavale _ _ _ _

noriu į užribį

kur vienkiemis

kapinių kalnelis ir bažnyčia atidaroma tik

sekmadieniais

Bedugnė

kas gali būti baisiau kai pasieki dugną

jį pramuši

savo kūnu ir lieki nuolatiniame kritime ***

kartais verta

atsitraukti į politines kultūrines ir religines

paraštes ir ten

52
◄ II kai
o
laikas

ramiai sau

būti kol susivoksi

kad

vienas

žmogus nėra

sala

kad būti

tik dėl

savęs

mažų

mažiausiai yra

negražu

Paskaita

žmonės klauso

mokslininkas kalba

žmogų nuo

beždžionės

skiria tik keli

genai

menininkas gudriai šypsosi

nesuprasi kodėl

ar kad

žmogus panašus

į beždžionę

ar kad

beždžionė

panaši į žmogų

o juk iš tikrųjų

tie keli genai tai ir reiškia kad

beždžionė yra beždžionė

o žmogus yra žmogus

Keliautojas

jis stovi po aukštu

šventyklos dangumi

alsuojančiu amžių

didybe ir jaučia

kaip

kūną

apleidžia siela

iš lėto ji kyla į viršų ir mato pažvelgęs žemyn

kad jis

vienas liko

Romos katalikų bažnyčioj

Pasimatymas

tavęs lauksiu pusę septynių tuščioj stotelėj

kurioj nestoja nė

vienas

miesto autobusas

53 GINTARO LAŠAI

Gelmių šviesa Iš spaudai ruošiamos esė knygos

Jūratė SUČYLAITĖ Ėjimas palei jūrą

Mane traukia jūra. Važiuoju prie jos susitikti su savimi pačia, išgirsti, kas rūpi mano sielai. Kartais jūra labai šniokščia, ūžia, bet niekada ji netrukdo klausytis vidinių virpesių. Atvirkščiai, ji juos stiprina, leidžia jiems suskambėti garsais.

Didžiulė jūros platybė nestabdo žvilgsnio. Ką reiškia prieš jos didybę mano nuovargis ir irzlumas po daugybės nuotolinio darbo valandų? Įminu į smėlį pėdą po pėdos –

esu. Visu kūnu jaučiu – esu. Danguje atsimerkia tai viena, tai kita akis. Nežinau, kas jomis žiūri ir be žodžių klausia, kaip gyvenu. Nežinau, ko tas žvilgsnis prašo, tik pajuntu, kad viduje kažkas keičiasi, laisvėja, šyla. Pamirštu varginančius sapnus, kuriuose matau prieš save kompiuterio ekraną, o jis pranešinėja, ką po ko daryti. Kompiuteriu daug dirbau ir anksčiau, bet anksčiau jis man buvo tik rašomoji mašinėlė, priemonė, leidžianti lankytis virtualiosiose bibliotekose, užsisakyti mokslinius straipsnius. Nuovargis atsirado po videokonferencijų, po žiūrėjimo į daugybę veidų. Kartais ir pati pasijusdavau lyg išlindusi iš kompiuterio dėžės. Esu iš tos kartos, kuri augo be išmaniųjų telefonų, kuri žaidė namus ir teatrą. Ne viskas lengva.

Pajūryje šiemet sutinku kaip niekada daug žmonių, net lyjant šaltam lietui ir temstant. Jie daug fotografuoja. Vieni intuityviai, kiti sąmoningai jaučia, kad reikia sustoti, stabdyti akimirką, susigrąžinti teisę būti individualiu ir unikaliu žmogumi, ne tik tuo, kuris įsuktas į konkurencinio gyvenimo ritmą kyla karjeros laiptais, o nusialinęs viską praranda.

Mane traukia ėjimas palei jūrą tolyn ir tolyn, žali miško iškyšuliai. Laisvė eiti ir stebėtis. O jei tu gali eiti, jei gali stebėtis, tu esi gyvas, kuriantis, savarankiškas žmogus, tu – ne auka. Einu krantu, į mane kaip žuvų būrys atplaukia įvairios mintys – ne visos lengvos, kartais jos nutviekstos ateities nuojautų, kartais praeities atodūsių. Susipažįstu su jomis ir leidžiu joms plaukti tolyn.

54 GINTARO LAŠAI
Romo Klimavičiaus iliustracija.

Svarbiausia, kad vis aiškiau jaučiu, kuo pasirūpinti. Man tai svarbu. Vis dažniau girdžiu kartojimus: „Gyventi čia ir dabar.“ Gyvenu šią akimirką, bet praeitis gyvena mano kūne, į jį viskas įrašyta ir todėl galiu kalbėti apie savo patirtį, vidines užtvaras ir proveržius. Kodėl aš turėčiau išsižadėti nueito kelio – slogaus rūko, slėpimosi tarp moliusko geldelių? Niekur nedingo šviesa, kuri prasiveržė pro ūkanas, malšinant savo ir ne savo skausmus.

Kai krantą užkloja sniegas ir žmonės pajūriu eina pramintu, vingiuotu taku, nusidriekianti procesija man primena Čiurlionio paveikslus. Mirtingųjų ir save suvokiančiųjų kelias. Pažinimo troškulys ir neaprėpiamumas. Gimsti, mokaisi, mėgini išlikti, o iš tiesų esi tik taškelis nesibaigiančioje laidotuvių procesijoje, graudžios ir beprasmės dramos, kurias prisišaukiame mėgindami valdyti tai, kas mums nepavaldu. Yra riba gyvenimo ir išėjimo, smėlio ir vandens.

Tamsią dieną jūra tamsi, bet kelia į viršų baltąsias putas – taip šviečia viltis, padrąsinimai būti. Iš gelmės visa tai: sielos ir jūros, iš vieno mus jungiančio dvasios šaltinio. „Nebekalbėkim daugiau / nei vieno žodžio – / žodžių gana“, – taip rašė Henrikas Nagys, kviesdamas nutilti ir įsiklausyti į vyturėlio dainą. Šiandien, žiūrėdama, kaip bangų fontanai kyla nuo molo, noriu nutilti ir pasakyti: „Žodžių gana.“

Išgirsti žodžiai gali būti įdomūs ir prasmingi, bet jie yra nebylūs prieš tą jausmą, kuris apima, kai saulė debesis praplėšia ir dūžta į krantą banga. Vienovės su gamta pojūtis visada yra dovana, šviesos spindulys, galintis sušildyti arba nušviesti kelią iš sutemų į aušrą.

Mano siela apkabina jūrą ir krantą. Jūra apkabina mane. Mes esame viena. Gyva, pulsuojanti meilė.

Mano vieškeliai

Mano kojų vieškeliai, man skauda –Jūs prie mano kojų pririšti.

Šiandien studentėms paaiškinau, kas yra vieškelis. Šio žodžio iki šiol jų gyvenime nebuvo. Yra ne tik plačios autostrados, bet ir neasfaltuoti, duobėti, dulkėti kaimų

keliai. Kelias turi ne vieną vardą, bet visada jis yra po dangumi, po širdį plėšiančiu išskrendančių gervių klyksmu arba laiminančiais grįžtančių gandrų sparnais, po einančiųjų pėdomis, išpuoštų, turistus vežiojančių karietų arba automobilių ratais.

Eiti – tai vienintelis būdas nesuakmenėti po ką tik pasibaigusios žudančios audros.

Einantys neakmenėja, jie eina į paslapties kvėpavimą, išsipildymą.

Einu. Prie šulinio kalbasi moterys, kibire teliuskuoja ką tik pasemtas vanduo. Saulė jau pakilusi, o nuo žolės dar nenurinkta rasa. Mano žodyje eiti visada rytas, visada gaivi vėsa, visada atvertos durys į taką, vedantį šulinio link. Net tada, kai einu per sutemas, gilios nakties metu, mano žodyje eiti šviesu. Kai tariu žodį eiti, upė atitaria: gyventi, sušlama beržas: gyventi. Kai pavargusi kaip mantrą kartoju: gyventi, gyventi, gyventi, prie mano lango prieina kelias, žvilgteli į mane. Negaliu jam į akis pažiūrėti, jos jau toli, toli. Neišskiriama žodžių brolystė: eiti – gyventi, gyventi – eiti.

Prie mano kojų pririšti vieškeliai, taip skaudžiai pririšti, kad net įaugę į odą. Jei juos nukirpčiau, nukirpčiau ir žodžius eiti, gyventi

Man skauda, manimi kvėpuoja kaltieji be kaltės, į mane žiūri tie, kurie norėjo ir turėjo gyventi, į mane žiūri dabar žūstančiųjų akys. Nenoriu, kad mane paliktų skausmas ir užvaldytų užmarštis. Kas iš gyvenimo, kuriame prarandi savąjį aš?

Vieškelis atitraukia nuo žaidimo prasmių formomis, nuo dialogų apie prasmę, kurią gražbyliavimas nutrina kaip ne vietoje parašytą žodį.

Saulės kaitra bėgioja kūnu kaip karštas lygintuvas. Pro šalį važiuodamas automobilis įsuka pilką dulkių debesį. Dulkėse pamatau veidus, daug veidų, pilkų ir tylinčių. Jie dar ne kartą ateis, žiūrės į akis, o paskui išeis į knygų lentynas, į namus skaitytų knygų puslapiuose. Mane valdo ilgesys teisingesnio, šviesesnio gyvenimo, slegia pečius įsipareigojimai ne pagal jėgas, dulkės. Tolyn, dar tolyn. Ten sodyba, vanduo, ten į delnus įkris nunokęs kriaušės vaisius.

Nuo kaitros išsausėjo burna, gerklė. Kandu sultingąją kriaušę – toks paprastas, gaivinantis ir trokštamas gyvenimo skonis. Iš čia matyti vieškelis, bet iki jo šiek tiek tolėliau. Važiuoja mašinėlė, jos pakeltos dulkės net stipriam vėjui pučiant mūsų

nepasiekia. Oras, ryto rasos nuplautas, prisodrintas žolynų ir medžių kvapų – gerk, žmogau, gyvenimą, nokink savąjį žiedą ar vaisių. Geriu, o akys sminga į tolį. Ilgesys, o su juo kartu bunda nerimas. Į mane žiūri tie, kurie norėjo ir turėjo gyventi, į mane žiūri dabar žūstančiųjų akys. Noriu atsiliepti. Mano žodis dar giliai, giliai. Nerimas. Augimo, telkimosi į savo žodį nerimas.

Prausiuosi šaltiniuotu upelio vandeniu. Nuo veido nuplaunu ne tik dulkes, bet ir pelenus. Juose tūno mano lipimo karjeros laiptais valandos. Apmaudu prisiminti dieną naktį lipimą aukštyn priešais tematant tik nugaras, tejaučiant tik pastangas neatsilikti nuo kitų, tik baimę, kad su vienadienių rūpesčių našta vieną valandą krisiu žemyn, taip ir neturėjusi laiko sau pačiai. Sudeginau savo apmaudą, liko pelenai. Tik pelenai, kurie prausiantis nuplaukia tolyn.

Vanduo atvėsina akis. Dabar jau niekas man nebetrukdo žiūrėti į šalia esančiųjų veidus, padėti rankas ant stalo po obels ir kriaušės šakomis, atsisėsti ant ilgo suolo, ant kurio sėdi šios sodybos šeimininkai. Klausausi mūsų žodžių ir stebiu, kaip jie išsivaikščioja. Vieni žodžiai išeina kapų aplankyti, kiti vieškeliu iškeliauja į neužmatomą tolybę, dar kiti raiko juodą, kvepiančią duoną. Žodžiai, kad ir kur jie eitų, visada grįžta namo, su oru įsrūva į juos ištarusio žmogaus krūtinę ir gula ant širdies sapnuoti geresnių laikų.

Mano kojų vieškeliai, kur jūs vedate mane? Mano mieste vienodėja žodžiai ir veidai. Kompiuteris, tinklų tinklai. Kalnai ir lygumos, radioaktyvūs poligonai, blizgus paviršius. Akimirkų nuotraukėlės iš ekrano į ekraną keliauja, žemės šventumo atmintis ištrinta.

Mums įgimtas noras gyventi kaip galima lengviau, tad stengiamės sudėtingus reiškinius supaprastinti, susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti. Ne visada lengvai susitaikome, gal dėl to dalis žmonių tiesiog paniškai bijo tylos. Tyloje pradeda krutėti nuslopintos mintys, bunda užgniaužti jausmai. Kai juos išgyvename, labai palengvėja, o gyvenimas tampa aiškesnis. Ne kartą vienas ar kitas pacientas sakė, kad turi brolį ar seserį, gali kartu išgerti arbatos. „Bet apie ką mes kalbamės? Apie visokius niekus. Mes neturime apie ką kalbėtis“, – neabejojo jaunuolis. ►

55 GINTARO LAŠAI

GINTARO LAŠAI

◄ Tie jo žodžiai man reiškia patvirtinimą, kad žmonės ilgisi gilesnių pokalbio temų. Bet ne iš karto jas atrandame, nes daug ką savyje esame nuslopinę ir neturime laiko sau arba trūksta drąsos išgirsti tai, kas yra mūsų viduje. Dirbantys žmonės poezijos terapijos valandos laukia kaip egzistencinio stabtelėjimo, o nedirbantys mūsų stabtelėjimą vadina atsipalaidavimu. Jokie vidiniai stebuklai yra neįmanomi, kol meluoji pats sau, kol apsimeti, kad viskas stovi vietoje, kad nėra mirties. Tik atradus laiko tėkmę galima pajusti neskubėjimo dovanojamą gyvenimo pilnatvę. Poezijos terapeutas turi sakyti tiesą, bet taip, kad žmogus neprarastų tolesnio gyvenimo vilties, noro gyventi. Egzistencijos tiesą daug subtiliau pasakome poezijos kalba, nei buitiškai bendraudami.

Manajame terapijai skirtų eilėraščių aplankale yra Marcelijaus Martinaičio „Amžinas tiltas“. „Ėjome tiltu...“ „Einame tiltu...“ „Eisite tiltu...“ „O ant tilto stovėsiu jau aš – ir mėtysiu duoną žuvims“, – taip lengvai, nuotaikingai apie gyvenimo laikinumą. Skaitydami galime švelniai atsidusti, liūdnokai šyptelėti, nesunku šiuos eilėraščio žmogaus išgyvenimus pripažinti savais, atrasti srūvantį laiką.

Atradę laiko tėkmę, atrandame ir dabar turimą gyvenimą, įsižiūrime į akimirką. Kai žmogus savo gyvenimą vadina nesėkmingu, o save nesugebančiu gyventi, kai jis nevertina jokių savo darbų ir pomėgių, žiūrėjimas į akimirką kelia nerimą, tiksliau, žmogus žiūri į akimirką, bet jos nemato – kaltė temdo regėjimo lauką, o akimirkos laikinumo suvokimas stiprina gyvenimo beprasmybės jausmą. Tokia būsena vadinama depresija. Terapijoje ne menas svarbiausia, o užsisklendusiojo atsivėrimas, jo pokalbis su kitu žmogumi.

Pradedu kalbėti apie tai, kad nuo depresijos kenčiantys žmonės dažnai kelia per daug didelius reikalavimus sau ir jaučiasi kalti dėl visko. Ne viskas priklausė ar priklauso nuo mūsų, bet žmogus turi teisę jaustis kaltu, aš negaliu neigti šalia manęs sėdinčių žmonių jausmų. Patvirtinu leidimą jaustis kaltam, skaitydama Marcelijaus Martinaičio žodžius: „Ką aš padariau, / kad taip sutrumpėjo dienos? / Tai per mane / migla apsitraukė saulė.“

Dabar jau kviečiu susirinkusius rašyti, pabaigti sakinį. „Aš jaučiausi kaltas, nes...“ Parašę sakinius, juos paskaitę, pakalbėję apie užrašytas mintis, prisipažinę, kaip jaučiamės dabar, mėginame eiti iš vidinio

ankšto pasaulio į išorinį, juos suvienyti. Kai pamatome upę, ji tampa mūsų vidaus dalimi. Kai pamatome pušis, jos įžengia į mus. Marcelijaus Martinaičio eilėraščio, kurio posmelį perskaičiau, lyrinis subjektas mato šiltą lietų, saulėgrąžas ir geležinkelius, kurių pakraščiu eina žmonės. Mes pasižiūrime pro savo langą. Mokomės matyti. Užrašome, ką pamatėme.

Susitikimas eina į pabaigą. Apibendrinu pokalbius, perskaitau visą Marcelijaus Martinaičio eilėraštį, paakcentuodama, kad svarbu ne save kaltinti, o matyti vaizdus, ir ne tik tada, kai saulė šviečia, bet ir kai rudeniški lietūs lyja, spaudžia prie žemės. Viską baigiu poetine improvizacija, pavartoju bent po vieną kiekvieno grupės dalyvio žodį. Improvizacijoje susitinka grupės dalyvių žodžiai ir mano būsena, kurią sukėlė reagavimas į susirinkusiųjų mintis, balsus, jausmus, ir perskaityto poeto teksto nuotrupos – liudiju akimirkos pilnatvę ir ryškinu žiūrėjimo kryptį. Žvelgiu į šviesą, augimo, tvirtėjimo galią.

Depresija sergančiųjų grupėje mūsų tikslas – vaduotis iš nesveiko kaltės jausmo, o mąstydama apie mūsų kultūrą, matau didžiulį nusivylimą žmogiškosiomis galiomis ir nenorą imtis atsakomybės už tai, kas

56
Romo Klimavičiaus iliustracija.

vyksta šalia mūsų. Visa tai dažnai slepiasi po didesne ar mažesne ironija. Mes jau pavargę nuo verkšlenimų. Apsimetame, kad neskauda.

Prieš mane Marcelijaus Martinaičio knyga „Saulės grąža“. 1971 m. kovo 25 dieną poetas mano mamai ir man parašė autografą: „Nastutei – Jūratei, nuo barzdoto dėdės, kuris parašė šią knygutę.“ Daug laiko praėjo nuo tos dienos, kai, žiūrėdama į Marcelijų, jame mačiau ne tik eiles skaitantį poetą, bet ir barzdotą dėdę. Vėliau ne kartą susitikome poezijos vakaruose, juose kiekvienas skaitėme savo tekstus, bet kiekvieną kartą pamatydama Marcelijų prisimindavau Panevėžį, miesto literatų sambūrius ir autografą: „...nuo barzdoto dėdės...“ Šiandien, prisimindama poetą, jo eilėraščius, savo darbą poezijos terapijos grupėse, mintyse kalbuosi su Marcelijumi, lyg rašyčiau jam laišką.

Marcelijau, viename iš „Saulės grąžoje“ publikuotų eilėraščių Tu klausi, kaip reikės numirti „parašytam, išpjaustytam šaukštuos“, kaip reikės su mumis gyventi, išdegintam skrynioje, išdrožtame lazdoje. Marcelijau, parašyti šaukštuose nemiršta, jie lieka su mumis, vis patraukia akis ir įkvepia mąstyti laikinumo amžinumo tema. Nežinau, kiek ilgai tęsis tas lietuviškos dvasios nemarumas, gal amžinai. O gal vieną dieną parašyti, išdrožti šaukštuose mirs, gal vieną dieną neliks žmonių, ieškančių dvasinės savasties. Mes robotėjame, svetimėjame, bet Tu rašei, kad poezija kalba ir tiems, kurie iš jos tyčiojasi. Poezija mumyse budina jautrų žmogų.

Tu tebesi tarp mūsų, nes dar yra mūsų žemė, kalba, dar muziejuose išsaugojome tautines skrynias. Esi įkvėptas žemės vaizdų, dainų, sakmių, sugėręs ankstesnių kartų dvasinį palikimą ir savo tekstais padedi mums jį iš naujo atrasti. Severiutės, Kvailos Onulės raudos, Kukučio baladės –po šių tekstų sakmę ar dainą primenančiais žodžiais – žmogaus gyvenimo dramatizmas, trapumas, ribos, kurių negalima peržengti. Man visada svarbi išgyvenimų tiesa, natūralumas, gelmė, o ne vaidybos išmonė. Tu kalbiesi su gimtaisiais namais ir sakai jiems, kad važiuosim į Vilnių: „Laikas, mano namai, – / pasiimkite stogą ir langus, / į rietimą susukite taką – / paskutiniai man bus marškiniai.“

Laikas upėmis srūva į vieną pusę. Keičiasi amžiai, gyvenimo būdas, keičiasi ir mūsų

kalba. Jaučiu Tavo norą, kad mes neliktume dvasinėje tuštumoje, pasiimtume iš ankstesnės kultūros tai, kas joje geriausia. Takas, einantis nuo namų, sujungiantis praeitį ir ateitį, dabarties žmogaus būtį ir amžinumą, yra tai, kas šildo Tave, ir tai, ko niekada neišduosi. Iš kaulų smėlio, iš smilgelės boružei pakilti, iš krosnies kūrenimo – Tavo kalbos marškiniai.

Tu jautiesi esąs pilnas žodžių, „juos atmintis varinėja greičiau negu kraują širdis“, Tavo eiliuojami žodžiai užsidega ir Tave ryškiai apšviečia. Gal tai ir yra poeto misija viską sugerti, įvardyti, išjausti, paversti šviesa. Ir aš į tave metu žodžius „kaip malkas į liepsnojantį laužą“ ir Tavo kūrybos šviesa mėginu apšviesti savo kasdienybę, rasti, kur ir kaip tautos dvasinis palikimas įkvepia mane kalbėti. Kas mes be žodžių prieš nerimą, baimę, grėsmes? Reikia žodžių kaip žibintų tamsoje, kai ja eina vienas žmogus ar tauta, reikia žodžių šviesos, kad ja apsišvietę pajustume, jog esame. Būsime. Kažkas mus atpažins peiliais išpjaustytus šaukštuose ir laukais nusklindančioje senoje dainoje.

Vakar ir visados su Tavimi.

Nendrių liepsnojimas

Liepsnojant nendrėms // ant marių vandens // skrenda / / sudegusios mintys – // paukščiai, // paženklinti aukso žiedais: // klykteli.

Daiva Molytė-Lukauskienė

Liepsnoja nendrės ant marių vandens. Išeinančios dienos ugnyje viskas atvira, lengvai paliečiama, pajuntama: akmenėlis ant smėlio, žole vaikštinėjantys kirai, į tolius žvelgiančios žmogaus akys, širdis. Jaučiuosi permatoma, kaip stiklinis žuvyčių akvariumas, išlankstoma ir perskaitoma, kaip smulkiai prirašytas iš voko išimtas laiškas. Ugnis apšviečia, apkabina, pasiima pamirštas, voratinkliais apraizgytas praeities nuoskaudas. Tai ne gaisro, ne laužo ugnis, tai saulėlydžio gaisų liepsnojimas. Tai atsinaujinimas atsisveikinant ir išeinant į naktį.

Tarp dienos ir nakties. Tarp tvirto rėmimosi į žemę valandos ir anapusybės atspindžio gaisuose liepsnoja senas mokyklinis sąsiuvinis su paraštėmis, prirašytomis žodžių: gyventi, gyventi, gyventi. Lapai su formulėmis, teoremomis, taisyklėmis vyniojasi, anglėja, o paraščių žodžiai iš ugnies išskrenda baltais sparnais ir įsimaišo į kirų būrį. Tik jie

vieni verti būti su manimi, o visa kita – ledo gremžimas nuo stiklo nagais ir įrodinėjimas, kad ir šie namai gali matyti saulę, tebūna pelenais, sodrinančiais žemės syvus, ir vandeniu, kylančiu į medžių viršūnes.

Kry kry kry – sukrykia antis, sparnais suplasnoja, lyg kviestų kelionėn, o gal atpažino, kad kartą plaukiojome kartu ežere?

Užuojauta – tai atveriamas langas į šviesą, tai dalijimasis karčiąja pelynų arbata, kurią gyvenimas verčia išgerti, tai spektaklio, koncerto ar straipsnio rašymo valanda, iškeista į pasėdėjimą šalia, į bendrą kvėpavimo ritmą, įžiebiantį žibintus užgesusiuose sielos akligatviuose. Užuojauta be lygybės ženklo tarp vieno ir kito žmogaus virsta savo pačios priešybe – pažeminimu, atskirtimi.

Pažįstu savigailą, pažįstu būsenas, kai žmogus laidoja pats save, o kiti tik prašo nesijaudinti ir sako, kad myli, bet nieko negali pakeisti. Tapti atstumto, pažeminto, supurvinto žmogaus langu į šviesą ne kiekvienas įstengia, ne kiekvienam duotas ypatingas meilės, švytėjimo talentas.

Užuojauta negali būti virbalais, kuriais mezgamas gaubtas, uždengiantis kenčiantįjį nuo žeidžiančio, negailestingo pasaulio. Uždaruose pasaulėliuose anksčiau ar vėliau pradedama dusti ir žūvama.

Užuojauta – tai nėra persikūnijimas į gaublį ir vaizdavimasis, kad kenčiančiajam esi visas pasaulis, gyvenime yra daugiau užduočių.

Kry kry kry... Taip, antele, taip, nepamiršau nei tavęs, nei savo istorijos, tik nenoriu žarstyti pelenų, kad kitų akys neperštėtų, prižirusios sudegintų gyvenimų. Taip, antele, taip. Tu atsimeni mane mezgančią apsaugantį gaubtą nuo skersvėjų ir pažeminimų, atsimeni laiką, kai mano širdis plakė gaublyje, kai kambaryje mano užuojauta žėrėjo pasaulio spalvomis, o aš ilgėjausi tikrų kelionių ir neužmatomų erdvių.

Tu atsimeni mane išėjusią iš mano pačios sukurto, dusulio pritvinkusio pasaulėlio parnešti į jį juoko sklidinus kibirus ir žmones, besitraukiančius nuo manęs tolyn.

Tu atsimeni mane plaukiojančią šalia.

Saulė baigia leistis, bet dar tebegaisruoja.

Kartą sudegę eilėraščiai vėl plazda liepsnose. Su jais jau degiau, paklydusi tarp užuojautos ir savojo noro žodžio vandeniu pagirdyti pavargėlius, nuplauti jų akis ir sugrąžinti regėjimą, jau degiau tarp nuovargio ir nesugebėjimo jaustis neblogesne už kitus. ►

57 GINTARO LAŠAI

GINTARO LAŠAI

◄ Dega eilėraščiai, dega ir nesudega žarijų duobės atmintis. Laiko upė plukdo tolyn iš pelenų pakilusią antelę. Jau mano žodžiai kiti, jau seniai nusimečiau anties plunksnas, tik kodėl tie sudegę eilėraščiai vėl plaikstosi gaisuose?

Liepsnoja nendrės ant marių vandens. Virš galvos klykteli paukštis. Širdies kamputyje suvirpa ilgesys ir nuteka per širdį, įsilieja į akis. Didžiulė laimė būti neįsirėminusiai profesijos rėmuose, ne už uždarų kambario durų, būti čia, kur vakaras kaip pašto dėžutė laukia atskriejančios žinios.

Visą laiką ieškau rytdienos, kaip balto žiedlapio ar plunksnos įspaudo juoduose, bangų skalaujamuose titnago gabalėliuose, mažuose, įvairių formų ir spalvų akmenukuose, mėginu juose perskaityti, su kuo kelyje susitiksiu.

Kartais pilkame akmenuke įžvelgiu atletišką juokdarį, besisupantį ant balansinės lentos: plati šypsena, raudonas kalpokas ant galvos. Tokį žaislą turėjau vaikystėje. Man rodos, kad ir dabar tebegirdžiu jo erzinantį juoką. Kuo man sunkiau, tuo labiau jis įsisupa į kairę, į dešinę, aukštyn, žemyn – supasi be pabaigos ir juokiasi, juokiasi. Visada pajacą varau iš savo va-

landos, bet jis įpratęs neklausyti. Vaiposi, vaiposi savimi susižavėjęs. Galop ir aš pradedu juoktis.

Pajaco supimasis, kilimas į viršų, leidimasis žemyn tarp žodžių tikra – netikra, skauda – neskauda, tiesa – netiesa, jo kvatojimasis suteikia jėgų man, pastumtai ir pargriuvusiai, atsikelti, eiti iki pavasariniais „kačiukais“ apsisagsčiusio karklo, iki išplaukiančios geltonos lelijos ar nuo sniego linkstančių pušies šakų, eiti į sielą atnaujinantį ir nuskaidrinantį susitikimą, o po jo gyventi paprastą kasdienį gyvenimą.

Žaislinio pajaco juokas yra mano gyvenimo variklis, bet jei baramas vaikas juokiasi, kažkas yra ne taip. Galbūt jam skauda sužeistą sparną, tik jis stengiasi tiesą uždengti užuolaida, o ji vis plyšta ir plyšta. Netiesa, kad vaikai nenori skraidyti.

Dažniausiai iš pajūrio akmenukų į mane žvelgia veidai, o kartais – teatro kaukė. Gal tai ženklas, kad turiu kažką pasakyti išėjusi į sceną, gal įsakas pamiršti save ir stengtis kuo daugiau aprėpti akimis, gal viena ir kita?

Ateitis visada yra nežinomybė ir visada jos ieškome ten, kur debesis praskiria

saulė, kur kreidos baltumo žiedas įsispaudęs į juodą titnagą, kur kunkuliuoja šimto šaltinių akys.

Vieni žmonės eina lėtai, ramiai ir oriai, o kitiems paukštis numeta plunksną kaip šauksmą eiti į tolimas, nepažinias erdves. Aš pakėliau plunksną, pajutau įpareigojimą perduoti protėvių žinią šių dienų kartai, būti paukšteliu, giedančiu ant Pasaulio Medžio šakos.

Ne taip jau lengva čiulbėti kasdienybėje, kurioje daugelį vaidmenų atliekame ne kūrybiškai, o mechaniškai, kurioje didžiąją laiko dalį esame robotai, atskirti nuo savo širdies ir saulėlydžio mariose degančių nendrių. Nėra nieko sunkesnio, kaip būti atskirtai nuo savęs pačios.

Virš galvos skrenda paukščiai, pažymėti aukso žiedais. Klykteli kiras – tai anapusybių žinutė, įsakas trupinti slogiąją tylą virš tamsos ir mirties.

Gęsta nendrynai, kyla mėnuo ir žiūri Vakarė: oi, ne laikas dabar suptis ant žinojimo svarstyklių: moku – nemoku, galiu – negaliu. Ne konkursų, ne apdovanojimų laikas. Reikia tik vieno: išbūti iki aušros. Paukščiai gyvenimą gieda nakty. Jų chore – mano ir tavo balsai.

58
Romo Klimavičiaus iliustracija.

Ukrainietė poetė Tanya Rodionova – literatūrinio festivalio „Translatorium“ direktorė. Gyvena Ukrainoje, Ivano Frakivske. Vakarų Ukrainoje gyvenimas ramesnis, bet emociškai sunku, širdyje – draugai iš Charkivo, Kyjivo, Mariupolyje žūstantys žmonės. Liudyti žmonių kančias ir nusikaltimus yra poeto ir piliečio pareiga.

Tanya RODIONOVA

Sausio 24-oji, likus mėnesiui iki karo

Neskaitau kasdieninių žinių, sąmoningai neskaitau žinių, ir kai tik kažkas naujo, tuoj smūgis į galvą, vis vien neskaitau žinių.

Dirbu kasdien, net savaitgaliais, dirbu kasdien, kad tik nieko negalvočiau, vėl dirbu daugiau negu reikia, kad tiktai ne ... aš dirbu kasdien.

Rengiu projektus Charkivui, Lvovui, juokauju, kad laiku atvykau į Galiciją, galvoju apie draugus Kyjive, apie draugus Charkive, planuoju svarstydama riziką.

Mano nerimas su manimi vietoj lagamino,

vietoj kuprinės, visada už nugaros, kol einu, nieko nejuntu, sustojus skauda pečius.

šiandien šeštadienis? nežinau ar šiandien sekmadienis ar pirmadienis ar trečiadienis?

šiandien keturioliktoji diena

tai yra viskas ką aš žinau

how is it today? rašo draugas prancūzas. nežinau, nebesuvokiu, ką išgyvenu.

how is it today?

bombarduoja Charkivą, Kyjivą, Chersoną, griauna mūsų namus, mokyklas, ligonines, du tūkstančiai žuvusių...

(sunkių žinių naštą nešu, kad tiktai Prancūzijoje teisingai suprastų, ir dingteli berašant trečią žinutę, kad taip ir nepasakiau how I actually am today), mano drauge iš Prancūzijos.

I don’t know... nei kaip jaučiuosi, nei kokia šiandien diena, viskas telpa į vieną today man gerai, OK, lyg ir saugo mane, tik sukaukiant sirenoms bėgu į slėptuves, kuprinė visada paruošta. šiandien savaitė nuo karo pradžios, kai ankstyvas rytas prasideda nuo žinių, nuo telefonų sąšaukos, nuo klausimų: kaip tu? Today aš jau nugrimzdusi į patį pragarą mėginu prisijaukinti rutiną ir bijau, kad jau priprantu.

how is it today?

I don’t know but these people are incredible and I do believe we shall win*.

*Kokia ši diena?

Kaip šiandien iš tiesų jaučiuosi Aš nežinau šiandien

Bet mūsų žmonės yra neįtikėtinai stiprūs Ir aš tikiu: mes laimėsime

Kovo 9-oji, 14-oji karo diena

Kokia šiandien diena?

aš nežinau

vakar buvo tryliktoji

buvo ir pirmoji diena

atrodo tai buvo prieš mano gyvenimą

kažkuri diena bus paskutinė

aš tikrai žinau bus paskutinė

tik nežinau kuri dvidešimtoji

trisdešimtoji ar septyniasdešimtoji

aš nežinau

šiandien yra keturioliktoji

dabar aš skaičiuoju dienas

lyg įrėžimus į sieną

šiandien yra keturioliktoji

kažkuri bus paskutinė.

21 dieną

Sako, kad per 21 dieną įprantama, gaila, bet tai tiesa, tai, prie ko nenorėjau priprasti, yra kasdienybė.

Įpratau nuo sirenų pabusti, per dvi sekundes atsikelti, išjungti dujas, uždaryti langus ir duris, išeiti į koridorių, neįsiklausyti į lėktuvų gausmą, negalvoti, kad kažkurį kartą tai gali būti ne virš mūsų, įpratau nebeišeiti į gatvę be kuprinės pasivaikštinėti, įsidėtas į galvą slėptuvių žemėlapis. 21 kartą pasiklydau laike, nebeatsirenku, kuri dabar valanda, diena.

21 dieną įpratau, kaip tik šiandien tai atsitiko Mariupolyje, bet aš nežinau, kaip priprasti prie šios tuštumos.

Iš ukrainiečių kalbos išvertė Jūratė SUČYLAITĖ

59 GINTARO LAŠAI
XXX
Darynos Dei nuotr.

Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (4)

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Šį kartą pažvelkime į Immanuelio Kanto asmenybės ir jo idėjų įtaką Prūsijos reformatoriams, tarp kurių du buvo kilę iš Prūsų Lietuvos ir palikę čia itin ryškius savo veiklos pėdsakus. Tai šio krašto oberprezidentai, 1806–1814 m. vadinti prezidentais, – Friedrichas Leopoldas von Schrötteris (1743–1815) ir Heinrichas Theodoras von Schönas (1773–1856). Napoleonmečiu su karališkuoju dvaru jiedu atsidūrė Klaipėdoje ir čia ėmėsi didžiųjų Prūsijos reformų I.Kanto dvasia.

tikėjimo, taip pat mokyklų įstatymą, pagal kurį 5–13 metų vaikai turėjo lankyti mokyklą – mokytis skaityti, rašyti, skaičiuoti, tikybos pradmenų.

Filosofo įtaka

I.Kantas Švietimo epochą pavadino Frydricho II amžiumi. Jis sveikino šio Prūsijos karaliaus (valdė 1740–1786 m.) iniciatyva 1793 m. įsigaliojusį Prūsijos kodeksą, žymintį „Prūsijos tapsmą teisine valstybe“ (Michelis Kerautret), priimtą ediktą dėl

1784 m. itin aktyviai I.Kantas įsitraukė į diskusijas dėl Švietimo epochos pobūdžio, išreiškė savo nuomonę baudžiavos, švietimo, tikėjimo klausimais. Jo mintys buvo nukreiptos į žmogų, į jo žmoniškumo filosofiją.

I.Kantas amžininkams turėjo didžiulę įtaką. Jis išugdė savo mintims bei idėjoms pritariančią kartą. Žymiausi jo pasekėjai arba, kaip įprasta vadinti, Kanto mokiniai –J.G.Fichtė, Ch.J.Krausas, F.L.Schrötteris, H.Th. von Schönas. Neatsitiktinai po Tilžės įvykių 1807 m. Prūsijoje prasidėjus poli-

tinėms ir socialinėms reformoms, kurias vykdė „didelių proto galių, stiprios asmenybės“ (M.Kerautret), tarp kitų valstybių veikėjų buvo ir abu Prūsų Lietuvos prezidentai – F.L. von Schrötteris ir H.Th. von Schönas, išugdyti Karaliaučiaus filosofijos ir ypač I.Kanto mokymo, persunkto Švietimo epochos idėjomis.

Didysis Vohnsdorfas

Schrötteriai – sena kilminga giminė, kurios protėviai su Teutonų ordinu į Prūsų Lietuvą atkilo iš Šveicarijos dar XIII a. Vėliau ne

60 KULTŪROS ISTORIJA
Žvaigždėtas dangus. Dailininkė – Kristina Blankaitė. Jovita SAULĖNIENĖ

vienas jų dinastijos atstovas užėmė aukštas pareigas Lenkijos ir Lietuvos karalystėje. Nuo XVIII a. ryškūs Schrötterių veiklos pėdsakai ir Prūsijos karalystėje. Bene daugiausia nuopelnų istorijai turi Schrötteriai iš didžiojo Vohnsdorfo (dabar Kurortnojė), esančio tarp Karaliaučiaus ir Frydlando (dabar Pravdinsko). Dvarai ir jų kilmingieji savininkai atliko reikšmingą vaidmenį Prūsijos istorijos ir kultūros lauke. Vohnsdorfo dvaras – istorinis paminklas, prikeliantis iš užmaršties kilmingos Schrötterių giminės gyvenimus ir jų ryšius su I.Kantu. Dvaro istorija ir architektūra susijusi su Didžiajame Vohnsdorfe 1372 m. pastatyta Ordino pilimi, kuri privačia nuosavybe tapo 1468 m. Pilis ne kartą kentėjo

Svečiavosi pas bičiulį

nuo gaisrų ir buvo atstatinėjama priklausomai nuo savininkų užmačių. Per didžiulį 1830 m. ištikusį gaisrą iš pilies liko tik griuvėsiai. Išsaugoti buvo tik pilies vartai ir jos bokštas. Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai (architektas – berlynietis Friedrichas Gilly) pastatyti jau po 1869 m. gaisro. Tuo metu čia įveistas ir garsusis Trakėnų žirgų veislės žirgynas.

Schrötterių giminei didysis Vohnsdorfas priklausė 1702–1945 m. Pirmasis dvarą išgarsino Friedrichas Leopoldas Freiherras* von Schrötteris (1712–1790), išsilavinęs ir progresyvus žmogus, I.Kanto bičiulis, ne kartą dalyvavęs garsiuosiuose pašnekesiuose prie pietų stalo filosofo namuose. Jis su šeima buvo įsikūręs išlikusiame pilies vartų bokšte, jį pritaikius patogiam gyvenimui. 1763–1775 m. I.Kantas buvo pamėgęs lankytis didžiajame Vohnsdorfe ir kelias dienas pasisvečiuoti pas F.L.Freiherrą von Schrötterį. Dvaro šeimininkas svečiui suteikdavo visišką laisvę, sudarydavo sąlygas, kad jis jaustųsi kaip savo namuose ir galėtų mėgautis kaimo gyvenimu. Amžininkų tvirtinimu, priešais pilies bokštą buvusioje pavėsinėje prie kavos puodelio I.Kantas šnekučiuodavosi su F.L.Freiherru von Schrötteriu. Filosofo biografas Liudwikas Ernstas Borowskis rašė: „Rami kaimo viešnagė skatino jo darbštumą, ir gimė darbai apie žmogaus pažinimą, nors nenustatyta, kurie. Žinau tik vieną namą, kurį Kantas dažnai lankė ir jame jautėsi laimingas, – pas Schrötterį.“ Kitas filosofo biografas R.B.Jachmannas tvirtino, kad ir gilioje senatvėje I.Kantas ne kartą gyrė savo draugo F.L.Freiherro von Schrötterio žmoniškumą, svetingumą. Ir kai tik užeidavusi kalba apie didįjį Vohnsdorfą, jam pakildavusi nuotaika. ►

61 KULTŪROS ISTORIJA
Prūsų Lietuvos prezidentas F.L. von Schrötteris. Prūsijos teisingumo ministras C.W. von Schrötteris. Vohnsdorfo dvaras. Buvusios pilies vartų bokštas, primenantis didįjį mąstytoją I.Kantą.
Tai buvo istorinis laikas, kai kiekvienas, kas tik galėjo, stengėsi pasitarnauti šaliai.
*Freiherr – baronas. Iki 1919 m. laikytas titulu. Vėliau – pavardės dalis.

Reformų pradžia

Prūsijos didžiosios reformos prasidėjo gerokai anksčiau nei napoleonmečiu, dar Karaliaučiuje. Jų būtinybė iškilo po antrojo 1793 m. ir trečiojo 1795 m. Abiejų Tautų padalijimo. Prūsijos teritorija išsiplėtė. Reikėjo pokyčių valstybės valdyme. Tos pertvarkos idėjos pagal I.Kanto principus kilo iš Karaliaučiaus universiteto. Ir čia aktyviai reiškėsi F.L. von Schrötteris, pirmiausia siūlęs daug novatoriškų sprendimų Prūsų Lietuvai. Ypač svarbūs buvo jo siūlymai, susiję su valstiečių išlaisvinimu valstybiniuose dvaruose. Pasak M.Kerautreto, F.L.Schrötteris buvo pirmasis iš reformatorių, siekęs panaikinti baudžiavą, pasisakęs už laisvą ir žmogišką vertę.

Reformatorių karta

◄ Vohnsdorfo dvaras susijęs ir su Prūsijos iškiliaisiais reformatoriais. Čia gimė F.L. von Schrötteris ir jo brolis Carlas Wilhelmas von Schrötteris (1748–1819) – Prūsijos teisingumo ministras, kuriam buvo suteiktas Prūsijos kanclerio vardas, vėliau jis tapo Karaliaučiaus aukštojo apygardos teismo pirmininku. Tai buvo aktyvūs valstybės veikėjai, masonų ložės nariai, savo veikloje vadovavęsi Švietimo epochos propaguotomis žmonių lygybės, tolerancijos, teisingumo, sąžiningumo, darbštumo, tvarkos jausmo idėjomis, persunktomis I.Kanto idėjų dvasia. F.L. von Schrötteris anuomet buvo lyginamas su vadinamuoju „kareivių karaliumi“

I.KAnTO AfORIzmAI

Frydrichu Vilhelmu I, pasak M.Kerautreto, „paklojusiu galingus valstybės pamatus“, pavyzdingai valdžiusiu valstybę ir sukūrusiu absoliutinę monarchiją.

I.Kanto poveikį broliai Schrötteriai pajautė nuo pat jaunumės, kai jis svečiuodavosi Vohnsdorfo dvare. Vėliau jie klausėsi jo paskaitų Karaliaučiaus universitete. Ryšiai su filosofu nenutrūko ir laikui bėgant. Abu buvo kviečiami prie garsiųjų I.Kanto pietų stalo. Suprantama, abu jie buvo persiėmę savo mokytojo mokymu. Įtakos jų pažiūroms turėjo ir bendravimas su I.Kanto bendraminčiais – rašytoju Theodoru Gotliebu von Hippeliu (1741–1796), Karaliaučiaus universiteto profesoriumi Johannu Georgu Scheffneriu (1736–1820).

1806 m. pabaigoje po nesėkmingų Jenos ir Austerlico mūšių į Klaipėdą pirmasis atvyko laikinasis teisingumo ministras C.W. von Schrötteris, kuriam buvo pavesta pasirūpinti karališkojo dvaro iš Berlyno perkėlimu į šį miestą. Deja, detalių apie šią jo veiklą neteko užtikti. Žinoma tik tiek, kad jis greitai įsitraukė į „Šv. Jono ložės Mempfis“ veiklą.

F.L. von Schrötteris į Klaipėdą atvyko 1807 m. sausio 8 d. kartu su karaliumi Frydrichu Vilhelmu III, kurį lydėjo pašto kelyje nuo Karaliaučiaus. Klaipėdoje jis tais pačiais metais parengė agrarinės reformos projektą, kuris lietė valstiečių išlaisvinimo, laisvos prekybos ir amatų, žydų emancipacijos ir kitus valstybės reformavimo klausimus. Atvykus kitiems žymiems Prūsijos visuomenės ir politikos veikėjams, buvo imtasi konkrečių veiksmų prikelti karo nuniokotą šalį Švietimo idėjų šviesoje.

Įdomi F.L. von Schrötterio ir jo aplinkos veikla jam išvykus iš Klaipėdos į Karaliaučių.

Istorija žmogui būtina, kad jis visiškai

„ išlavintų savo protą. Vienas žmogus per gyvenimą to negeba.

Dorovė, tiesą sakant, yra mokymas „ ne apie tai, kaip mes turime pasidaryti laimingi, bet apie tai, kaip turime tapti verti laimės.

Kai kalbame apie dorovinę vertybę, „ mums rūpi ne poelgiai, kuriuos matome, o vidiniai jų principai, kurių nematome.

Kai dingsta teisingumas, niekas nepada- „ rys žmonių gyvenimo vertingo.

Ypač F.L. von Schrötteris vertino draugystę su filosofu ir ekonomistu Christianu Jakobu Krausu (1753–1807), kurio idėjos, ypač laisvos konkurencijos ekonomikoje principas, vėliau buvo taikytos vykdant šalyje didžiąsias reformas. Ch.J.Krausas buvo I.Kanto studentas ir jo rekomenduotas universitete tapo filosofijos ir ekonomikos profesoriumi. 1792–1795 m. Karaliaučiaus universitete F.L. von Schrötteris dėstė ekonomiką. Amžininkai liudija, kad norintiems dirbti Rytų Prūsijos departamente jis siūlė klausytis Ch.J.Krauso paskaitų. Sprendimą pretendento naudai nulemdavęs iš Ch.J.Krauso per egzaminą gautas aukštas pažymys.

Tai buvo istorinis laikas, kai kiekvienas, kas tik galėjo, stengėsi pasitarnauti šaliai. Štai iš J.G.Scheffnerio susirašinėjimo su Prūsijos karaliene Luize švietimo klausimais (pasikeista 18 laiškų, iš kurių 5 – karalienės) paaiškėja, kad poezijos profesorius siekė pašalinti būsimojo

Prūsijos karaliaus Vilhelmo IV mokytoją F.Delbrcueką iš pareigų, motyvuodamas, kad jis pernelyg romantikas ir netinkamai parengs šalies valdovą. Nuo valdovo priklausys ir žmonių gerovė.

62 KULTŪROS ISTORIJA
1796 m. sudaryto F.L.von Schrötterio Prūsijos žemėlapio fragmentas. Asmeninio archyvo nuotr.
I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8

Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.