TEATRAS
Meilės „Meilė j Žmonės, nepažinę meilės laimingos, ir toliau tegul sako, kad nebūna meilės laimingos. Su tokiu tikėjimu lengviau jiems gyventi ir mirti. (Iš Wisławos Szymborskos eilėraščio „Laiminga meilė“)
Spalio pradžioje pristatytas premjerinis Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Meilė“, ko gero, pasiekė tai, ką jo režisierė Agata Duda-Gracz laiko svarbiausiu sceniniu užmoju – ne apeliavo į vieną tiesą ar operavo konkrečia interpretacija, bet sukūrė situaciją, kai veši nuomonių, požiūrių ir klausimų pliuralizmas. Vieniems pastatymas priminė Larso von Triero „Dogvilį“, kitiems – balaganą, kažkas liko pakylėtas religinių įvaizdžių ir apokrifinių tekstų, kažkam nepavyko atsiplėšti nuo tarpukario Rytų Europos kaimo buities ir purvo. Daliai mirtis užgožė meilę, o kiti jos apskritai nerado. Gal neatidžiai ieškota.
Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Meilė“ (rež. A.Duda-Gracz). 18
Evelina ZENKUTĖ
Ką lėmė žiūrovai? Dar belaukiant spektaklio, žiūrovams išdalijamos lentelės su užrašu „Apsėstieji“. Teatro vestibiulyje apžiūrėjus išstatytas pagrabines „Meilės“ veikėjų nuotraukas, tamsioje salėje radus savo vietą ir išklausius pro galines duris suvirtusių aktorių, besidalijusių savo praeitimi, gyvenimo filosofija, istorijų, sužinomos šio žaidimo taisyklės. Prieš prasidedant Čigono Kapininio šermenims, įrašytas modifikuotas vaikiškas aktorės Dignos Kulionytės balsas įspėja, kad atsidūrėme anapusybės zonoje ir, nors patys to, ko gero, nesuprantame, jau nebepriklausome šiam pasauliui – esame mirę. ►
