TAUTODAILĖS METAI
Moteriškumo kodas, kupinas galvosūkių Niekas mūsų gyvenime nevyksta atsitiktinai. Taip apie savo gyvenimą kalba klaipėdietė auksarankė, įmantriausių mezginių ir kitų senųjų rankdarbių mįsles pamėgusi įminti mokytoja ir tautinio paveldo žinovė bei meistrė Irena Armonienė. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas esame tik viena grandis ilgoje giminės ir tautos grandinėje, perimanti ir perduodanti tai, kas vertingiausia. Kalbėdama apie rankdarbių pomėgį, peraugusį į profesiją, moteris neslėpė, jog didžiausia jos svajonė – savo meistriškumą perduoti savo ir kitų vaikams.
Daiva JANAUSKAITĖ
Močiutės dovanos tebešildo – Kada pajutote potraukį rankdarbiams ir kas pastūmėjo jais domėtis? – Manau, kad viskas gyvenime atsitinka taip, kaip turi atsitikti. Ir mano gyvenimo kelias pasisuko būtent taip. Gimiau Mažeikių rajone, Viekšniuose. Prisimenu, vaikystėje, laikraščiuose radusi straipsnį 36
apie kurį nors mūsų krašto tautodailininką ar kokios nors vietovės aprašymą, jį išsikirpdavau ir pasidėdavau. Kiek save pamenu, man buvo svarbu ir įdomu, kas mano krašte vyksta. Radusi kur nors ant trobos aukšto kokią seną staltiesę ar mezginį, slėpdavau, kad neiškeliautų su šiukšlėmis, saugodavau juos. Mano močiutė buvo gera mezgėja. Vakarais ji imdavosi nesudėtingų mezginių – kojinių, pirštinių. Žiūrėdavau į tą jos darbą kaip katinas į lašinius. Ilgai negalėjau išprašyti, kad leistų ir man pabandyti, bijojo, kad nesugadinčiau mezginio, nes ji megzdavo plonais siūlais, labai dailiai, lygiai. – Kokių dirbinių ji dažniausiai imdavosi? – Močiutė megzdavo šeimai ir net visai giminei, niekada mezginių nepardavinėjo, tik dovanodavo. Visą laiką megzdavo. Net po jos mirties praėjus dviem dešimtmečiams, kai lankiau tetą ligoninėje ir norėjau padovanoti jai savo darbo kojines, ji tada labai nustebino sakydama, kad dar turi mamos megztų. Vadinasi, močiutė primezgė tiek, kad net po poros dešimčių metų giminaičiai dar turėjo jos dirbinių. Dovanoti kojines ir pirštines – labai sena tradicija. Juk jaunos merginos net per vestuves apdovanodavo svečius savo rankdarbiais, artimiausiems žmonėms tekdavo mezginiai. Etnografinė medžiaga byloja, kad vyrams dažniausiai būdavo dovanojamos pirštinės, o moterims – kojinės, audeklo atraiža ar siuvinėtos drabužių detalės. – Ar jūsų giminėje buvo daugiau auksarankių? – Ne tik mano močiutė labai gražiai mezgė. Mano krikštamotė – mamos brolio žmona – labai puiki mezgėja. Pamenu, kai dar mokiausi pradinėje mokykloje, visos mergaitės ėmė vilkėti megztukus. Ir aš kažko panašaus labai norėjau ir krikšto mama man jį numezgė. Jis buvo labai gražus, numegztas kiauraraščiu, rožinės spalvos.
– Kaip pati paėmėte į rankas virbalus? – Ta krikštamotės dovana buvo savotiškas postūmis, tiesiog be galo norėjau pati išmokti megzti. Tada močiutė parodė, kaip uždėti akis, ir aš užsikrėčiau. Septintoje klasėje turėjau gal jau šešis pačios megztus megztinius, pirštines, kepurę. Pirmam megztiniui mama nupirko storų siūlų, pasirinkau imlų siūlams raštą. Dar dabar jį turiu, megztinis sveria gal pusantro kilogramo. Aš jo net nedėvėjau, buvo per storas ir per šiltas, tokiu vilkėdama būčiau galėjusi eiti prie žiemos vartų. Kol buvau mokinė, išmokau megzti virbalais ir nerti vąšeliu, šiek tiek siūti.
Džiaugiasi pasirinkimu – Ar rinkdamasi profesiją atsižvelgėte į savo pomėgį rankdarbiams? – Baigusi vidurinę mokyklą, atvažiavau į Klaipėdą, čia įstojau į universitetą, studijavau lietuvių filologijos ir etnografijos specialybę. Stojau labiau dėl lietuvių filologijos mokslų, norėjau mokytis to, kas man labiausiai sekėsi. Dėl etnografijos patarė Klaipėdoje gyvenanti pusseserė, sakė, kad šioje programoje yra daug įdomių dalykų. Esu jai dėkinga už patarimą, niekada nesigailėjau šio pasirinkimo ir jaučiuosi neapsirikusi. Tautodailę mums dėstė Elena Matulionienė, ji padėjo suvokti tautodailę, pamokė daugybės dalykų, jos padedama pažinau margučių marginimą, juostų pynimą, sodų rišimą. – Ar studijuojant buvo laiko rankdarbiams? – Rankdarbiai buvo privaloma studijų dalis. Likimas taip susiklostė, kad, vadovaujama E.Matulionienės, mezgiau tautinio kostiumo dalį – baltas raštuotas kojines, siuvinėjau delmonus. ►
