TEATRAS
A.Vizgirda: į šį pasaulį ateiname pasikalbėti Šiomis dienomis, kurios visais atžvilgiais yra sunkios tiek teatralams, tiek tiems, kurie mėgsta teatrą, režisieriaus Alvydo Vizgirdos Klaipėdoje įkurtas ir vadovaujamas Pilies teatras perlipo 35 metų slenkstį. Daug visko būta, daug visko dabar yra ir, duok Dieve, kad ateityje dar būtų visko daug. Teatras – visų menų sintezė. Tačiau vis dėlto svarbiausia jo ašis yra režisierius...
Violeta MIČIULIENĖ
Studentiško gyvenimo aidas Ilgai ranka buvo sustingusi prieš baltą popieriaus lapą, nedrįsdama pradėti rašyti. Nes bijojau. Rašyti apie A.Vizgirdą nedrąsu todėl, kad bijau ne taip išgirsti, ne taip suprasti ir ne taip parašyti. O jo kiekvienas žodis svarbus. Žinau tai, nes seniai jį pažįstu. Nuo tų laikų, kai buvau mažas niekas, o jis buvo nerealaus „Liepų 4
68“ teatro vadovas. Pirmą kartą susitikome akis į akį 1989 metais, kai atėjau pas režisierių ir drebančiu balsu paklausiau, ar negalėčiau jų teatre pastatyti savo diplominio spektaklio. A.Vizgirda tylėjo ir žiūrėjo į mane. O po to ramiai paklausė, ar man reikės jo pagalbos. Nežinau, iš kur tuo metu turėjau tokio buko pasitikėjimo savimi, kad išdrįsau jam pasakyti, jog susitvarkysiu pati. Kažkas panašaus iš vaikystės, kai mama bandydavo surišti man batraiščius, o aš verkdavau, kad galiu pati. Nors net neįsivaizdavau, kaip juos reikia surišti. Po mano atsakymo A.Vizgirda patylėjo ir dar tyliau pasakė, kad šiame
teatre sunkiai pakeliamas gėdos jausmas. Atsakiau, kad supratau, bet tikro padėties suvokimo nebuvo nė lašo. Kur papuoliau, pradėjau suprasti tik pradėjusi dirbti su aktoriais. Dirbau su jais ir tuo pačiu metu auginau teatre savo sūnų. Jo pirmos gyvenimo frazės buvo iš mano diplominio spektaklio „Tu jį mylėjai, jis tave mylėjo“ pagal Sanzianos Pop romaną. Vis dar atsimenu, kaip mus išvijo iš kavinės, nes susiraukusiai padavėjai mano dvimetis pyplys pasakė, kad tarnaitės turi žinoti savo vietą ir nedaryti gėdos šeimai. Valgyti tą vakarą negavome. Repetuodavome pusbalsiu, nes drabužinėje, ant kareiviškos milinės miegodavo mano sūnus. Ir po pietų miego ant jo veido likdavo įspaudai nuo medalių ir ordinų, kuriais buvo nukabinėta milinė. Tai buvo patys nuostabiausi mano studentiško gyvenimo momentai. Po premjeros prie manęs priėjo režisierius ir pasakė, kad tikėjosi blogiau, bet išėjo gana neblogai. Man tai buvo kažkas panašaus, jei būtų įteikę tokį nedidelį „Oskariuką“. Už drąsą ir akiplėšiškumą. Nes jaučiausi to neverta. Todėl, kad ir tada, ir dabar puikiai suprantu, jog iš manęs jokio režisieriaus nebus. Nei gero, nei prasto. ►
