TEATRAS
R.Bunikytė: režisūra man – idėjos architektūra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierė Rūta Bunikytė – viena žinomiausių bei produktyviausių jaunosios kartos Lietuvos teatro kūrėjų. Ji tituluojama miuziklų karaliene ir neslepia, kad muzika jai – svarbi kūrybinio kelio kompanionė. Menininkę domina ne tik miuziklai, ji neabejinga ir kitoms scenos meno formoms. Ir nesvarbu, kada kūrinys buvo parašytas: daug svarbiau, ar jo tema aktuali šių dienų visuomenei.
12
Žaneta SKERSYTĖ
„Režisūra man yra profesija. Tai ne socialinis vaidmuo ar patogus titulas. Tai mokslas, menas ir amatas viename. Režisūros pritaikymas meno srityje platus, daugiasluoksnis. Bet koks scenos ar kino kūrinio atlikimas yra sąlygotas režisūros“, – įsitikinusi R.Bunikytė. Kodėl žiūrovai taip žavisi R.Bunikytės režisuotais miuziklais? Dėl atlikėjų „išplėšytų širdžių“... Pasakyta per stipriai? Neįtikina? Tada būtinai skaitykite toliau.
Suvokta atsakomybė – Papasakokite apie pirmąjį savo statytą spektaklį. – Pirmaisiais spektakliais galėčiau vadinti porą darbų, sukurtų skirtingais gyvenimo etapais. Tai pirmasis spektaklis, statytas dar studijų metais, ir pirmasis mano spektaklis profesionalioje scenoje. Abu yra reikšmingi.
Vis dėlto pačiu pirmuoju spektakliu vadinčiau studijų metų spektaklį, pastatytą pagal Aurelijos Čeredėjevaitės pjesę „Svajonių storulis“. Šį spektaklį kūrėme kartu su bendrakurse Erika Usevičiūte. Iš viso kurso dviese buvome pasirinkusios teatro režisūrą kaip papildomą specializaciją, tad režisieriaus „vairą“ patikėjo mums. Tai pirmasis mano režisuotas pilnametražis spektaklis. Aišku, darbas kartu su savais žmonėmis (kurso draugais) ir savoje scenoje (tuomečio Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomajame teatre) padėjo sumažinti įtampą. Tačiau atsakomybės prieš visą kursą, kuris vaidino scenoje, tai nesumažino. Pamenu beveik kiekvieną detalę iš mūsų su Erika tuometės kasdienybės: bendrabučio kambarį, pilną kompaktinių plokštelių su muzikos įrašais, adatos dūrius į pirštus siuvant kostiumus, pirmąją savo pagamintą lėlę, pirmuosius kurtus šokius ir tuos vakarus, kai galvoje buvo minčių audros... Tas etapas mus užgrūdino, išmokė planuoti laiką, strateguoti darbą: juk viską darėme pačios. Bet labiausiai pamenu karštį, kuris mušė spektaklio metu stovint prie šviesų pulto, ir dėkingumą komandai scenoje. Tada suvokiau, kokia milžiniška režisieriaus atsakomybė. ►
