AUTOPORTRETAS
Aktorius K.Smorigina s paliko mažesnę ar did e Scenos generolas. Juodžiausia tamsa ir skaidriausia šviesa viename asmenyje. Šančių paauglys, turėjęs visus šansus nueiti šunkeliais, bet nuėjęs į garsiausias pasaulio scenas. Būtų galima ieškoti daug apibūdinimų, tačiau visi jie tik iš dalies atspindėtų Kostą Smoriginą. Šiek tiek geriau suprasti šią gilią, be galo talentingą, emocingą ir bekompromisę asmenybę padės ką tik pasirodžiusi Arno Ališausko knyga „Kostas“. Atvirai, giliai, šmaikščiai, o kartais graudžiai knygoje kalba artimiausi Kosto žmonės, bičiuliai, kolegos ir pats Kostas.
Raminta JONYKAITĖ
Knygą pasitikti buvo planuota maestro gimtadienio koncertu Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Tiesa, gyvenimas koreguoja planus. Tačiau karantino dienas su žmona aktore Dalia Brenciūte pajūryje leidžiantis ir šiaip jau interviu dažnai nedalijantis K.Smoriginas knygos pasirodymo proga padarė išimtį.
Teatre ir gyvenime – kartu – Kaip gyvenate ir jaučiatės karantino sąlygomis? – Gyvenu skaitydamas, žiūrėdamas filmus. Kaip ir visi. Su Dalyte mes, senukai, stumiam laiką, įvairiausiais būdais bandom paįvairinti dienas. Tik viena problema. Prieš tai sėkmingai prie jūros pamečiau 10 kilogramų, o dabar, atrodo, suradau juos. Jeigu sakyčiau, kad tas karantinas nepabodo, meluočiau. Pabodo ir norisi bendrauti su žmonėmis, nes aš taip įpratęs visą gyvenimą, mano tokia specialybė, aš kuriu žmonėms. – Jūsų gimtadienio dieną leidėjai buvo sugalvoję įdomų susitikimą, knygos sutiktu24
ves Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kaip jaučiatės dėl to, kad šventė neįvyks? – Jausmas kaip ir visiems. Visiems daug kas nuplaukė. Ir ne tokie dalykai. Priėmiau tai kaip būtinybę. Aišku, skaudu, nes būčiau galėjęs pasimatyti su žmonėmis, publika, padainuoti. – Nors ir be sutiktuvių koncerto, knyga pradėjo savo gyvenimą. Pažvelkime į ją. Teatre – daugybė vaidmenų, kurie asocijuojasi tik su jumis. Pirmiausia Makbetas – iškart prieš akis iškyla K.Smoriginas. Taigi vaikščiojimas tomis teatro viršūnėmis. Kas jums padėdavo atsigauti, išgyventi, išlikti? Kas yra tas ėjimas nuo vaidmens prie vaidmens? – Žinote, daugiausia padėdavo mano antroji pusė Dalia. Man su ja labai lengva, o jai, aišku, nepalyginamai sunkiau su manimi. O dabar dar susidėjus visoms ligoms... Ir teatre, ir gyvenime Dalia padėdavo, ji labai gerai mane jausdavo. Kada dar buvo rodomas „Makbetas“, jis man buvo labai sunkus fiziškai, tai nevengiau viso to, kas aprašyta knygoje. Nevengdavau ir neišvengdavau. – Knygoje sakoma, kad jei ne Dalia, jūsų galbūt apskritai nebebūtų. Drąsiai pasakyta. – Apskritai daugeliu atvejų, o dabar po visų ligų, drąsiai sakau, kad ji – mano angelas sargas. Ne tik prižiūri ir padeda bet kokiu
atveju, bet nuo pat jaunystės laiko ir dvasiškai. Galėjo gyvenimas pasisukti visiškai kitaip... Galėjo nebūti nei to artisto, nei to Makbeto, jei ne angelas sargas. Ji turbūt tam ir gimė. Gal taip baisu juokauti, bet turbūt...
Graudu ir linksma – Autoritetu jūs įvardijote Charlie Chapliną. Kodėl jis jums toks svarbus? – Jis kūrė begaliniai graudžiai linksmą pasaulį. Graudu ir linksma vienu metu. Ta amžina gėrio ir blogio kova... Man tai atrodo genialus pasiekimas. Jeigu man pasisekdavo net sunkiausiame vaidmenyje surasti tokį momentą, kai atsirasdavo ir šypsenėlės, tas vaidmuo pavykdavo. Ir žmonės jį atsimena. Tarkime, „Kvadratas“, tengi buvo daugybė Ch.Chaplino momentų. Radijo darymas, išgirdimas, dovanų gautas kaklaraištis – visa tai buvo Chaplinas. Man buvo didžiulis atradimas, kai supratau, kad, jeigu galiu taip veikti žmones, reiškia, pagaliau tampu profesionalu. – Knygos viršelyje ant jūsų atlapo užrašyta: scenos generolas. Sakytume, drąsu. – Gal net per drąsu. Bet iš tikrųjų, o tai kas tada generolas? Jeigu Eimuntas Nekrošius buvo maršalas, tai turbūt jo kariuomenėje buvo ir generolų. ►
