DAILĖ
Skulptorius A.Sakalauskas: laikas keičia ir mintis, ir požiūrį Šie metai skulptoriui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, Klaipėdos kultūros magistrui, Vilniaus dailės akademijos profesoriui Arūnui Sakalauskui ypatingi dvigubai: gegužę dailininkas šventė garbingą asmeninį jubiliejų, be to, šiemet jis mini ir savo kūrybinės veiklos 45-metį.
Juolab kad visi iki tol skaityti interviu su menininku buvo rimti, apie reikšmingus dalykus. Užbėgant įvykiams už akių, tenka pripažinti, kad vis dėlto ir šis pokalbis nukrypo nuo užsibrėžto tikslo juokauti. Gal taip ir turėjo būti. Nes ilgas kūrybinis kelias ir nuveikti darbai – išties solidūs. Vien stambių skulptūrų ar monumentų, pasak jo paties, A.Sakalauskas sukūrė 28. Mažesnius kūrinius jau ir pats menininkas ne visus prisimena. Bet pokalbio tikslas – ne apžvelgti skulptoriaus kūrybą, tai bus galima padaryti vartant kažkada ateityje žadamą išleisti jo kūrybos albumą. Labiau rūpėjo sužinoti, kokiomis aplinkybėmis tampama tokio masto kūrėju.
Irma STASIULIENĖ
Vokiška tvarka
Paprašius skulptoriaus susitikti pokalbio, jis bandė išsisukti: turįs tiek darbo, kad sunku bus surasti laiko. „Tas laikas labai greitai prabėga, kažkur pradingsta, išnyksta. Kuo toliau, tuo daugiau prisigalvoji darbų, net ne pats prisigalvoji, bet jie tarsi patys atsiranda, ir visiškai netelpi laike“, – teisinosi. Kai pagaliau darbotvarkėje pavyko surasti laisvą valandėlę, pasiūlė: „O gal pasikalbėkime linksmai? Atšventus tokį jubiliejų, kažkaip jau norisi pradėti juokauti.“ Puiki mintis!
– Iš kur esate kilęs, kokioje šeimoje augęs? Gal iš jos paveldėjote kūrybos geną? – Net negalėčiau atsakyti, iš kur tas genas. Giminėje praktikavusių vaizduojamąją dailę nebuvo, bet buvo muzikantų, aktorių. Senelė iš mamos pusės vaidino. Žinoma, tas Žemaitijos teatras nebuvo profesionalus, bet kai kurie jo aktoriai vėliau tapo profesionalais. Mama kilusi iš Žemaitijos, tėvas – iš Klaipėdos krašto. Jo tėvai, mano seneliai, buvo emigravę į Ameriką, tėvas ten ir gimė. Į Klaipėdą sugrįžo prieš metus iki karo, pra-
32
dėjo statytis namą Gėlių kvartale. Bet prasidėjus karui lietuviams liepė per 24 valandas išsinešdinti. Taip jie atsidūrė Endriejave. Įsikūrė, pasistatė namą, bet po karo tuoj pat vėl grįžo į Klaipėdą. Gyveno gatvelėje prie autobusų stoties. Aš beveik kiekvieną vasarą praleisdavau Klaipėdoje pas senelius. Buvo didelis skirtumas tarp Žemaitijos senelių, kurie man viską leisdavo, ir klaipėdiškių. – O ko klaipėdiškiai neleisdavo? – O Klaipėdoje viskas buvo labai griežtai, viskas ordnung (vok. įsakymas – aut. past.). Buvo vokiška tvarka. Lietuvininkų šeimose tvarka nuo pat mokyklos buvo diegiama. Valgyti – tik tam tikru metu, net maistą iš spintelės senelis išimdavo tam tikrą valandą, kad senelė galėtų pagaminti. Senelis sėdėjo kaip Hitleris su tokiais ūsais (juokiasi). Į kiemą žaisti išleisdavo irgi tik tam tikromis valandomis, aprengtą trumpomis kelnėmis ir baltomis kojinėmis iki kelių. Eidavome su kiemo bernais į senąsias kapines, kur dabar Skulptūrų parkas. Jos buvo subombarduotos, iš Sodų gatvės buvo skylė tvoroje, ir mes ten landžiojome pažaisti – vaikėzams įdomu buvo tuose krūmuose, ir tie antkapiai, ir girtuokliai – ko ten nebūdavo. Ir jeigu tas savo kojines ištepdavau, savaitės pabaigoje gaudavau rykščių. O vaikui baltos kojinės neilgai išlikdavo švarios... Rykštės būdavo pamerktos vonioje, matomoje vietoje, kaip profilaktinė priemonė. Auklėjimas buvo griežtas. Nors šiaip geri buvo seneliai. ►
