Durys 2022 07 2 dalis

Page 1

33 ETNOKULTŪRA pamokyti juos amato.

◄ Visi šalies regionai turi savotišką daugiabalsę dainavimo tradiciją. Klaipėdiečiai turėjo progą tai patirti klausydamiesi šeimos pasirodymų.

Stebino jautriomis temomis

Bene mažiausiai karingumo demonstravo iš Švedijos, kur dabar gyvena, į festivalį Klaipėdoje atvykęs muzikos atlikėjas Crisas Gera. Jis pristatė unikalią savo

tėvynėje Zimbabvėje tūkstantmetį gyvuojančią tradiciją groti instrumentu mbira arba sansi.

Instrumentą sudaro medinė lenta su viršuje įtvirtintais metaliniais klavišais, kartais ji sumontuota iš moliūgo išskobtame korpuse. Metaliniai klavišai dažniausiai yra gaminami iš šaukštų rankenų, dviračio stipinų arba spyruoklinės vielos. Jie užgaunami nykščiais arba nykščio ir kitų pirštų deriniu.

Instrumentas skleidžia švelnų garsą, kuris laikomas mistišku, ramiu ir kerinčiu.

Mbiros muzika buvo žinoma jau prieš tūkstantį metų Zimbabvės Šona genties tradicijose. Ji skambėjo visose žmonėms svarbiose gyvenimo veiklose – vestuvėse, laidotuvėse, dvasių iššaukimo apeigose, prišaukiant lietų, palaikant ryšį su protėvių ir mirusių genties vadų dvasiomis. C.Gera atliktose dainose skambėjo nuoskaudos dėl smurtaujančio ir girtaujančio tėvo elgesio, mamos ilgesio, jautrios tėvo meilės savo mažyliui temos.

Svarbus tokios muzikos bruožas yra jos cikliškumas, kai kiekvienas naujas temos pakartojimas šiek tiek skiriasi nuo ankstesnio ir vienija daugybę tarpusavyje giminingų melodijų.

Mbira galima groti atskirai arba ansamblyje su keliais kitais instrumentais.

34 ETNOKULTŪRA
Bendrystė ir solidarumas buvo jaučiami viso festivalio metu. Meduoliai su festivalio pavadinimu tapo puikiomis lauktuvėmis. Klaipėdos etnokultūros centro darbuotojai, surengę trečiąjį „Lauksnų“

Tradicijos paprastai perduodamos šeimose, tai instrumento gamybos ir grojimo įgūdžių tąsa.

Mūsų sutartinės – unikalu

Lietuviai svečius stebino savo sutartinėmis. Tai – archajiškas aukštaičių regiono dainavimo stilius, kai dainuojama dviem ar trimis balsais.

Ne visi lietuviai šiais laikais supranta ir mėgsta sutartines.

Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės užrašytos tik XIX–XX a.

Sutartines paprastai giedodavo moterys, vyrai dalyvaudavo instrumentinėse sutartinėse kankliuodami, lamzdžiuodami, skudučiuodami, pūsdami ragus, daudytes.

Sutartinių tyrėjai yra suskaičiavę bemaž 40 skirtingų sutartinių atlikimo būdų. Tai vaizdžiai demonstravo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ sutartinių atlikėjai. Dažniausiai tradicijoje pasitaiko dvejinės, trejinės ir keturinės sutartinės.

Sutartinės skambėjo ne viename koncerte, jas buvo galima išgirsti ne tik prie paminklo „Arka“, bet ir Laikrodžių muziejaus kiemelyje ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus konferencijų salėje vykusiame koncerte.

Šių metų festivalyje sutartines giedojo ir giedotojų grupė „Trys keturiose“, ansambliai „Labingis“, „Siulingėla“ iš Vilniaus, „Sasutalas“ iš Kauno, „Saulala“, „Siaudela“, „Žemyna“ iš Biržų.

Tai buvo trečiasis „Lauksnų“ festivalis, surengtas Klaipėdos etnokultūros centro. Jis vyksta kas antrus metus. Savo tradicijas jau išsiugdęs, jis jau nesunkiai atpažįstamas, o jį pamėgę Klaipėdos ir Lietuvos žmonės žino, ko galima tikėtis šiame renginių gausiame festivalyje.

Trečiosios „Lauksnos“ neprailgo nei žiūrovams, nei dalyviams. Stebinanti kaskart pristatoma tautų kultūros įvairovė verčia laukti kitų „Lauksnų“ tikintis, kad neišvykstant iš Klaipėdos bus galima pažinti dar daugiau įdomių papročių, muzikavimo tradicijų ir amatų.

35 ETNOKULTŪRA
trečiąjį „Lauksnų“ festivalį, nusipelnė nuoširdžiausių žiūrovų padėkų. Nerijaus Jankausko ir Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kas vyksta A.Jasenkos

Liepos

1-ąją Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos padalinyje Giruliuose atidarytos parodos „Paviršiai“ / „Surfaces“ autoriaus vardas dar visai neseniai asocijavosi tik su muzika. Kompozitorius, Kauno technologijos universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Antanas Jasenka –žinomas elektroninės ir elektroakustinės muzikos kūrėjas, simfonijų, operų autorius, kuris taip pat kuria muziką kinui ir teatrui, bendradarbiaudamas ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio režisieriais. Tačiau jau trejus metus Antanas yra aktyviai įsitraukęs į tapybą, ir pažintį su ja galima visai pagrįstai pradėti nuo vaizdinės raiškos bei muzikos analogijų.

Dalia KARATAJIENĖ

Pavadinimai – riboženkliai

Muzika, kaip žinoma, nedisponuoja tikrovės apibūdinimo ar konkrečios istorijos pasakojimo įrankiais. Todėl nenuostabu, kad A.Jasenkos paveikslai neretai priartėja prie abstrakčios tapybos formų, suteikdami teisę matyti juos taip, kaip girdime muziką: atsiveriant paveikslams savo širdimi, jai paklūstančiu protu bei jausmais ir neieškant kūriniuose gyvenimo atitikmenų bei realybės pėdsakų.

Tačiau tapyba vis dėlto turi savus dėsnius, kurie numato vaizdo ir tikrovės ryšius, nepriklausomai nuo to, ar tie ryšiai yra tiesioginiai, ar tik numatomi. Ritmines, kartais griežtai geometrines, o kartkartėmis organinėmis užuominomis pasižyminčias apibendrintas A.Jasenkos paveikslų kompozicijas akivaizdžiai valdo jų pavadinimai, neleisdami žiūrovų vaizduotei visiškai laisvai klydinėti po nematytų struktūrų ir

neatpažįstamų dėmių paviršius. Paveikslų pavadinimai – tai riboženkliai, nubrėžiantys savotiškas demarkacines žiūrovų mąstymo ir paveikslų pajautos lauko linijas. Jos apibrėžia erdvę, apimančią biblines gėrio ir blogio ir šiandieninės įprastos mums kasdienybės ribas, kurių sugretinimai neretai esti ironiški. Tokie parodos kūrinių pavadinimai kaip „50 Hz siunčiamas į Vilniaus miesto paštą SMS žinute“, „Nojus Vilniuje perka kreditinę banko kortelę“ ar „50 Hz triukšmas tapo pasiekiamas Lazdynų gyventojamas“ – ne tik nuorodos žiūrovams, bet ir literatūrinio A.Jasenkos talento liudijimas. (Menininkas, beje, rašo ir poeziją.) Iš tikrųjų žiūrovai, ieškantys akimis Nojaus ar Lazdynų mikrorajono vaizdų, nėra klaidinami – ieškomus motyvus, ištirpdytus arba „įmūrytus“ drobėse, vis dėlto galima pamatyti. Gavus pavadinime esančią nuorodą, nereikia didelių pastangų, kad paveiksluose galiausiai išvystume žuvį, žmogaus siluetą, akį ar gatvę. Tačiau šie objektai – ne savi-

tiksliai paveikslų pavidalai, o veikiau paties menininko tyrimų objektai, jam aiškinantis, kaip, pasak A.Jasenkos, „skamba žmogaus sąmonė“, apie šiuos dalykus mąstanti.

Įkrauti gėrio ir blogio

Taigi A.Jasenkos tiriami paviršiai – anaiptol ne empirika, o paveikslų erdvės – ne geografija. Atsisakydamas konkrečių lokacijų ir ignoruodamas istorinių periodų žymes, A.Jasenka savuose sąmonės paviršių tyrimuose kalba apie žmogiškosios būties universalumą ir byloja tiesiog apie kosminę, viršlaikinę visatą, kurioje žmogaus būtis yra nuolat atakuojama ir gundoma destruktyvios, nors akimis ir nematomos, blogio galios. Žvelgiant į kūrinius pažodžiui ir bandant „vertėjauti“ iš paveikslų kalbos į kasdienybės leksiką, galima sakyti, kad kaip tik šioji nepavaizduota ir nematoma blogio

36 dailė
paveikslų
A.Jasenka. Vilniaus miesto peizažas ir jo gyventojai. 2021.

paveikslų paviršiuose

energija formuoja kūrinių paviršių dinamiką, decentralizuoja kompozicijų pusiausvyrą, išardo pažįstamus daiktus į nepažinius, fragmentiškus ir iš pažiūros netvarkingai sugulusius kompozicijų elementus. Jie tampa tais skambančiais paviršiais, įkrautais gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, linijos ir jos trūkio sąveikos energija. Jie virsta tomis penkiomis dešimtimis hercų, vibruojančių ne tik ritminėje, bet ir spalvinėje paveikslų struktūroje. Šalia dėmesį aktyvinančių įprastų šiltų ir šaltų spalvinių – raudonos ir žalios, mėlynos ir geltonos – kontrastų paveiksluose regime neįprastų spalvinių gretinių, kuriuos galima prilyginti obertonams. Neretai muzikos kūrinio audinį formuoja ne tik pagrindinis tonas, bet ir jį viršijantys obertoniniai dažniai ir net atsitiktinio triukšmo dažniai, kuriuos, kalbant apie A.Jasenkos paveikslų paletę, atitinka violetiškai rausvi, intensyvūs žaliai geltoni blykstelėjimai, suteikdami dailininko kūriniams ir spalvinį savitumą, ir išraiškingą pilnumą.

13 – mįslingas skaičius

„Paviršiai“ / „Surfaces“ – jau devintoji personalinė A.Jasenkos tapybos kūrinių paroda. Joje eksponuojama 13 paveikslų, kuriais dailininkas artinasi prie nepažinaus ir ontologiškai nesuprantamo, nuolat konfrontuojančio gėrio ir blogio pradų bendrabūvio, rodydamas, kaip šį bendrabūvį atspindi žmogaus sąmonė ir įsivaizduojami jos, reflektuojančios pasaulį, istoriją, metaistoriją ir net buitį, paviršiai.

Komentuodamas A.Jasenkos paveikslus, filosofas Ervinas Koršunovas yra užsiminęs, kad Antano kūriniai mena transcendenciją. Apie ją mes nieko tikro negalime pasakyti. Matyt, todėl tikroviškų paviršių su aiškiais tekstūros, faktūros ir kitais medžiagiškumą bylojančiais požymiais kūriniuose ir nerasime, bet užtat kiekviename pamatysime įtampą,

Nors menininkas nepateikia jokių paguodžiančių gėrio pergalės vilčių, niekas nedraudžia manyti, kad šioji viltis gali būti užkoduota.

dualumą, paveikslų veikėjais virtusių spalvinių plotų, ritminių grupių, dydžių konfrontacijas.

Nors menininkas nepateikia jokių paguodžiančių gėrio pergalės vilčių, niekas nedraudžia manyti, kad šioji viltis gali būti užkoduota, pavyzdžiui, pozityvią konotaciją turinčioje 13-os reikšmėje. Kalbinamas A.Jasenka nuolat mini analogijas tarp šiandienos politinių įvykių ir Biblijoje aprašytųjų, akcentuodamas ne tiek galutinio pažinimo siekį, kiek troškimą vizualiai tirti patį būties fenomeną, išvadas paliekant tyrimo užribiuose ir pasitikint gydančiu ir pajėgiu intuicijos bei menininko pasąmonės gebėjimu suformuluoti galutinius teiginius. Gal 13 drobių kaip tik ir parinko kūrėjo pasąmonė, leidžianti iš jos „ištraukti“ 12 apaštalų ir 13-ąjį Jėzaus asmenį, tuo parodai suteikiant paguodžiančių gėrio pergalės vilčių. Niekas nedraudžia taip manyti. A.Jasenkos „Paviršiai“ / „Surfaces“ atviri interpretacijoms.

37 DAILĖ asenkos
Istorija, kuri buvo labai tikra. 2021. 50 Hz tabletė. 2021.

Asas Maverikas

„1969 m. kovo 3 d. JAV karinis jūrų laivynas įkūrė elitinę lakūnų mokyklą, skirtą tik geriausiems iš geriausių. Mokyklos tikslas buvo išmokyti pamiršto oro mūšių meno ir surinkti į vieną vietą vyrus ir moteris, kurie būtų geriausi naikintuvų pilotai pasaulyje. Jiems tai pavyko. Karinis jūrų laivynas tai pavadino naikintuvų pilotų mokykla. Pačių pilotų žodžiais, tai asų (Top Gun) mokykla.“ Tokiais įvadiniais titrais prasideda didžiausia šios vasaros kino premjera teatruose – „Asas

Maverikas“ („Top Gun: Maverick“, 2022).

Gerbėjams, kurių gal liko ne tiek daug, reikėjo laukti net 36 metus. Šiemet pasirodęs tęsinys yra didžiausias skirtumas tarp pirmosios ir antrosios filmo dalies kino istorijoje. Naujajai žiūrovų kartai pirmasis filmas greičiausiai nė nežinomas, todėl naujausią ilgai lauktą dalį sunku net pavadinti tęsiniu.

Siužetas: pagrindinį vaidmenį atliekančio aktoriaus T.Cruise’o personažas pravarde Maverikas priverstas sugrįžti į karinių naikintuvų pilotų mokyklą, kurią pats baigė prieš 30 metų. Tik šį kartą – kaip lakūnų mokytojas. Žodis „Maverikas“ (anglų k. Maverick) reiškia nepriklausomą nuo aplinkos žmogų. Tokiu žodžiu vadinami vizionieriai, norintys pasiekti tai, ko dar niekam nepavyko pasiekti. Jie nėra status quo gerbėjai ir stengiasi supurtyti sistemą. Tai įtakingi, drąsūs ir linkę rizikuoti žmonės.

Šiais laikais, kai daugumą oro misijų atlieka bepiločiai kariniai dronai, Maverikas gauna užduotį per trumpą laiką apmokyti elitinius lakūnus sudėtingai karinei misijai atlikti ir įrodyti, kad lakūnų pilotuojami lėktuvai vis dar reikalingi. Kartu jam reikės stoti į akistatą su praeities šešėliais, ištaisyti buvusias klaidas, pamiršti nuoskaudas ir suburti komandą, kuri būtų pajėgi įvykdyti tai, kas daugeliui atrodo neįmanoma. Scenarijus girdėtas ir perteiktas ekrane šimtus kartų.

Po 36 metų

„Maverikas“ yra 1986-aisiais pasirodžiusio filmo „Asai“ („Top Gun“) tęsinys. Pirmtakas kadaise tapo tikru savo laikmečio kino hitu ir iki šių dienų turi legendos statusą. Legendos, kuri ne vieną to meto jaunuolį Amerikoje paskatino siekti naikintuvo piloto karjeros kariuomenėje.

Tuo metu aktorius Tomas Cruise’as tapo geidžiamiausiu Holivudo jaunuoliu, o jo sukurtas personažas filme „Asai“ iki šiol laikomas vienu geriausių aktoriaus vaidmenų, leidusių jo karjerai iššauti aukštyn.

Apie kultinio filmo „Asai“ tęsinį „Asas Maverikas“ pirmąkart prabilta 2015-aisiais.

Vyksta iš tikrųjų

Šių dienų plačiosioms masėms skirtas kinas dažnai eina keliu „kuo daugiau – tuo geriau“. Todėl matome krūvą superherojų franšizių su dešimtimis personažų viename filme. Jiems atsiskleisti tiesiog nelieka laiko, o publikai jų likimas galiausiai visai neberūpi. Į istorijas prikimšta krūva problemų: nuo pirmaeilių iki trečiaeilių temų, kol galiausiai nebežinai, apie ką filmas. Kai stengiamasi būti viskuo, dažniausiai tampama niekuo. Auditorija dėl nieko neišgyvena, nes čiagi tik visko prikimštas filmas. Veiksmas vyksta velnišku greičiu su daugybe efektų,

kartais net atrodo, kad žiūri ne filmą, o stebi kompiuterinį žaidimą.

„Maverikas“ tam tikrais atžvilgiais grįžta prie senų Holivudo istorijų pasakojimo manierų ir formulių, kurios būdingos jo pirmtakui. Istorijoje nėra daug personažų, o tie, kurie yra, turi aiškią hierarchiją. Žiūrovai aiškiai junta, kuris personažas yra svarbesnis už kitą. Filme daug klišinių situacijų, kurių rutuliojimąsi ir baigtį galima nuspėti iš anksto. Istorija nesiblaško ir nesistengia aprėpti visko, ko tik įmanoma, koncentruojasi ties aviacija, lakūno emocijomis ir komandos sutelkimu sudėtingai misijai. Ir tai viskas – nei daugiau, nei mažiau. Tačiau „Maverikas“ vis tiek paveikus filmas ir nuoširdumu, paprastumu išsiskiria iš daugelio savo konkurentų, siekiančių surinkti iš žiūrovų kuo daugiau pinigų.

Nors žiūrovai aiškiai pajus senų 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių filmų nostalgiją, „Maverike“ naudojamos moderniausios filmavimo technologijos. Čia užfiksuotos geriausios kada nors sukurtos oro mūšio scenos. Didžioji dalis to, ką matome ekrane, filme vyksta iš tikrųjų. Kiekvienas aktorius, vaidinantis pilotą, sėdi tikroje skrendančio lėktuvo kabinoje, o skriejantys gamtos peizažai fone nėra pridėti kompiuteriu filmo montavimo metu. Kiekvienas lėktuvo manevras nėra tik režisieriaus vaizduotė, tai realybėje įmanomas ir atliktas profesionalių lakūnų triukas.

Meilės laiškas aviacijai

Filmo prodiuseris Jerry’s Bruckheimeris apie „Maveriko“ kūrimo procesą viename interviu pasakojo: „Kai prieš daug metų kūrėme pirmąją dalį, susodinome aktorius į tikrus „F-14“ lėktuvus. Deja, kiekvienas ištisai vemdavo. Negalėjome panaudoti jokios filmuotos medžiagos. Išskyrus tik tą, kurioje buvo T.Cruise’as, nes jis yra pilotas (realiame gyvenime pilotuoja savo lėktuvą). Kurdami antrąją dalį, elgėmės visiškai kitaip. Apmokėme visus aktorius, pradėjome nuo paprasto butaforinio lėktuvo, tada įsodinome juos į

38 kinas
Andrius RAMANAUSKAS

akrobatinį lėktuvą ir galiausiai – į „F-18“ naikintuvus. Aktoriai buvo tarsi tikri kariai. Jie turėjo praeiti labai griežtus išgyvenimo vandenyje apmokymus. Jie skraidė tris mėnesius, ir tik tada įjungėme kameras. Nors vėmimų neišvengėme, aktoriai išliko kontroliuojami ir jūs tai galite pajusti ekrane.“

Filmo režisierius Josephas Kosinski’s pridūrė: „Tai filmas apie šeimą, draugystę ir pasiaukojimą. Tai meilės laiškas aviacijai. Mes jums parodysime, kas tai yra iš tikrųjų, ką reiškia būti pačiu geriausiu pilotu iš geriausių. Mes negalėtume perteikti tokios unikalios patirties, jeigu nebūtume filmavę tikrų lėktuvų ir juos pilotuojančių žmonių. Ir mums tai padėjo padaryti Amerikos karinis jūrų laivynas.“

Tobula pramoga

Internete po filmo premjeros pasirodė nemažai tikrų naikintuvų lakūnų atsiliepimų apie filmą. Kiekvienas paminėjo, kokią didelę reikšmę pirmoji dalis turėjo

jų specialybės pasirinkimui ir kad antroji dalis puikiai perteikia lakūno patirtį. Žinoma, kine viskas labiau dramatizuota ir sutirštinta, į dvi valandas sudėta tiek įvykių, kiek tikras lakūnas realybėje gali nepatirti per viso savo karjerą. Bet reikia suprasti, kad filmo apie lakūną, ištisai taisantį variklį ir rašantį ataskaitas biure, niekas nežiūrėtų.

Vieno lakūno žodžiai apie „Maveriką“ ypač įsiminė: „Filme matant besisukančius ore ir atliekančius triukus lėktuvus paprastiems žiūrovams atrodo, kad tai vyksta be jokios priežasties ir tik tam, kad atrodytų gražiau ekrane. Tai iš dalies yra tiesa. Pats kaip naikintuvo pilotas galiu pasakyti, kad, kai skrisdavau į man paskirtą misiją ir iš jos grįždavau į bazę, visada padarydavau kelias nereikalingas kilpas. Nes kodėl gi ne? Skristi smagu. Mes net sakydavome, kad jeigu pilotas to nedaro, kai turi tam laiko, jam kažkas negerai su galva.“

To ir palinkėčiau žiūrovams, kurie dar nematė šio filmo. Per daug negalvoti ir mėgautis. Nes kodėl gi ne? Manau, „Maverikas“ yra gana įtaigus, tad per daug stengtis

naujas filmas

Pavadinimas: „asas maverikas” / „Top

Gun: maverick“.

Žanras: veiksmo drama.

sukurta: 2022 m. jaV.

Režisierius: josephas kosinski’s. scenarijaus autoriai: Ehrenas krugeris, Ericas Warrenas singeris, Christopheris mcQuarrie’as.

aktoriai: Tomas Cruise’as, milesas Telleris, Valas kilmeris, jennifer Connelly, jonas Hammas, Edas Harrisas.

Operatorius: Claudio miranda.

kompozitoriai: Haroldas faltermeyeris, lady Gaga, Hansas Zimmeris, lorne’as Balfe’as.

Trukmė: 2 val. 10 min.

amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

atsipalaiduoti nė nereikės. Tai smagus ir didelis filmas, kuris, kaip ir jo pirmtakas, jaunąją kartą greičiausiai įkvėps domėtis aviacija. Visiems kitiems tai – tobula pramoga, kviečianti atsipalaiduoti, ateiti į kino teatrą, atsivėsinti oro kondicionieriais ir pabėgti nuo vasaros karščio.

39 kinas
Kadrai iš filmo „Asas Maverikas” (rež. J.Kosinski’s, 2022).

LUX Europos publiko s „Išgyventi Europ ą“

Kino festivalių istorija ir kultūra prasidėjo 1932 m., kai Venecijoje įvyko pirmasis Tarptautinis Venecijos kino festivalis (it. Mostra Internazionale d’Arte Cinematografica). Paradoksalu, kad šis kino renginys buvo įkurtas Italijos diktatoriaus Benito Mussolini iniciatyva. Kita vertus, tai tik patvirtina, kokią reikšmę ir įtaką kinas turi žmonių sąmonei. Tai puikiai suvokia autoritarinių valstybių atstovai, kiną naudodami kaip efektyvią „minkštąją“ (soft) priemonę ir šių dienų ideologiniame kare. Beje, atsakydama į klausimą apie soft priemonių galimybę formuoti ES piliečių tapatybę, bendrą vertybinį pagrindą, Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Sabine Verheyen pripažino, kad ES neturi vieningo informacinio lauko, per kurį būtų galima tas vertybes, taip pat ir soft priemonėmis, efektyviai transliuoti. Tad LUX Europos kino apdovanojimas, kurio ceremoniją ir renginius šiąvasar teko aplankyti Europos Parlamente šių eilučių autoriui, bent iš dalies turėtų tą spragą užpildyti.

40 KINAS
LUX Europos publikos kino apdovanojimo ceremonija vyko Europos Parlamente Strasbūre.

kino apdovanojimas.

ar ją išsaugoti?

Kęstutis MEŠKYS

Suartinti žmones

Nors kultūros festivaliai plačiai aptariami sociologijos, vadybos ir turizmo studijose, darbų, skirtų būtent kino festivalių reiškiniui, vis dar yra nedaug. Galima paminėti tokius vardus kaip Kai Reichel-Heldt (2007), kuri nagrinėjo Berlinalės ir mažesnių Vokietijos kino festivalių organizavimo ir finansavimo struktūrų skirtumus, o Ruby

Cheung (2010) sudarė finansavimo modelius teminiams kino festivaliams JK. Ragan Rhyne (2009) išanalizavo kino festivalius kaip kultūros industrijos dalį. Valdymo požiūriu Charlesas-Clemensas Rülingas (2009) tyrinėjo festivalius kaip kultūros lauką konfigūruojančius įvykius. Dalis darbų buvo skirti Holivudo ir Europos kino industrijos skirtumams.

Kino reikšmę apskritai – kaip edukacinę, švietimo priemonę – gerai suvokia senas kino tradicijas turinčios Europos šalys (Prancūzijoje kino mokymai yra bendrojo lavinimo mokyklų programų dalis). Šių dienų Europos kino mokymo judėjimas išaugo iš kino renginio – Europos universiteto kino

apdovanojimo (EUFA) projekto, kurį 2016 m. inicijavo „Filmfest Hamburg“, bendradarbiaujant su Europos kino akademija (EFA). Tuomet pirmą kartą buvo paskelbtas Europos universiteto kino apdovanojimas, kurį įteikė ir už kurį balsavo Europos universitetų studentai. Šios iniciatyvos tikslas –įtraukti jaunesnę auditoriją, skleisti Europos idėją ir perteikti Europos kino dvasią universitetų studentų auditorijai. Ji taip pat remia filmų sklaidą, kino švietimą ir debatų kultūrą. O 2019 m. ji tapo oficialia Europos kino apdovanojimų kategorija. Kartu ji suteikia galimybę universitetų studentams nuo Lisabonos iki Vilniaus, nuo Budapešto iki Stambulo patirti Europos filmus kaip bendrą socialinę veiklą ir bendrą aistrą. Iniciatyva remia filmų sklaidą, kino švietimą ir diskusijų kultūrą. Kaip ir Europos kino akademija, kuri dabar vienija daugiau nei 3 tūkst. Europos kino profesionalų. Jos programoje – konferencijos, seminarai ir praktiniai užsiėmimai, o pagrindinis tikslas – suartinti žmones. Kinas, kaip ir dauguma meno sričių, neegzistuoja vakuume už visuomenės ribų, jis jautriai reaguoja į Europos ir pasaulio geopolitinius procesus, socialinius skaudulius. Jei Europos kinas nori išlikti aktualus, jam reikia kontakto, bendravimo, abipusio ryšio, diskusijų, neretai protingos konfrontacijos su tam tikrų visuomenės grupių nuomonėmis ir siekiais.

Paramos išraiška

Panašius tikslus sau kelia ir LUX Europos publikos kino apdovanojimas, teikiamas nuo 2020 m. Tai bene vienintelis kino apdovanojimas, kurį skiria parlamentas, šiuo atveju –Europos Parlamentas ir Europos kino akademija, bendradarbiaudama su Europos Komisija ir su Europos kiną palaikančiu „Europa Cinemas“ kino teatrų tinklu. ►

41 KINAS
liko s
Europ ą“
LUX apdovanojimo prizas.

◄ LUX Europos publikos kino apdovanojimo ištakos siekia 2007 m. Tuomet Europos Parlamentas, siekdamas išreikšti paramą kultūrai, pabrėždamas kino reikšmę formuojant Europos identitetą ir vieningos Europos idėją bei palaikydamas Europos kino akademijos nuo 1997 m. teikto Žiūrovų simpatijų prizo (People’s Choice Award) praktiką, kartu su šia organizacija įsteigė LUX kino apdovanojimą.

LUX Europos publikos kino apdovanojimas (trumpai – LUX publikos apdovanojimas) siekia visuomenės dėmesį sutelkti į esminius bendrijos klausimus, sukeliančius didžiausias diskusijas, tiesti kultūros tiltus Europoje ir pasaulyje, stiprinti politikos ir piliečių ryšį. „Išgyventi Europą“ per prasmingą, meniškai brandų kiną – vienas svarbiausių šio apdovanojimo tikslų.

Kai šių eilučių autorius pirmą kartą prieš dešimtmetį lankėsi Strasbūre ir savotiškai

„išgyveno“ to meto Europą, į akis krito puikiai sutvarkytos gatvės ir skverai, sekundės tikslumu judantys komfortiški ir begarsiai tramvajai, riboti palyginti naujų ir netaršių automobilių srautai. Tą komfortiškos ir sočios Europos vaizdą stiprino ties didingais Europos Parlamento rūmais išsidėstę tvarkingi namų kotedžų kvartalai, kur medžių paunksmėje nerūpestingai kavą ir vyną gurkšnojo Europos gyventojai. Kiek kitokią senąją Europą pamačiau keliauda-

42 KINAS
LUX apdovanojimo ceremonija. Pirmąją premiją režisierei J.Žbanić įteikė Europos Parlamento pirmininkė R.Metsola. Kalba Europos kino akademijos pirmininkas M.Downey.

mas į Strasbūrą šiomis dienomis. Beviltiškai vėluojantys traukiniai, apdergtos stotys ir grafičiais išteplioti tramvajai, o gatvėse – nemažai jau senokų, apdulkėjusių automobilių. Ir visur – toli gražu ne europietiški veidai. Beje, ir gatvėse, ir transporte vis rečiau begirdėti širdžiai miela Catherine Deneuve ir édith Piaf kalba. „Išgyventi“, matyt, tokią Europą galima, bet pergyventi, bent mums, naujosios Europos

Atrinko ekspertai

Europos „atvirų durų“ politikos, COVID-19 pandemijos ir civilizuotą pasaulį užgriuvusio karo Ukrainoje pasekmės ir problemos tampa vis akivaizdesnės. Jos atsiliepė ir kino industrijai – ištuštėjo kino salės, vis sunkiau į jas surinkti žiūrovus. O tai reiškia, kad ir kino kūrėjams suburti kūrybines grupes ir rasti finansavimą naujiems filmų

projektams vis sunkiau. Tad LUX publikos apdovanojimas tampa vienu iš būdų paremti Europos kūrėjus ir išlaikyti kultūrų įvairovę, sumažinti pandemijos ir karo sukeltą izoliaciją ir padėti įveikti skiriančias fizines bei psichologines sienas. Kita vertus, tai būdas padėti kinui atliepti šių dienų Europos skaudulius.

LUX publikos apdovanojimo sulaukę filmai įgyja kokybės ženklą ne tiek kino profesionalų, kiek paprastų žiūrovų akyse. Pirminę nominantų atranką atlieka autoritetinga ekspertų komisija, kurios nariais 2022 m. atrankoje tapo iškilūs kino industrijos veikėjai: LUX Europos publikos kino apdovanojimo garbės pirmininkas, Europos kino akademijos pirmininkas, humanitarinių mokslų garbės daktaras

Mike’as Downey, daugelio kino festivalių organizatorė, viena iš iniciatyvos „27 Times Cinema“ autorių iš Belgijos Bo

Alfaro Decreton, kino festivalio „Queer Wave“ įkūrėjas ir meno direktorius iš Kipro Diego Aparicio, kino teatro „Øst for Paradis“ valdančioji direktorė ir platinimo vadovė iš Danijos Ditte Daugbjerg Christensen, 2021 m. LUX Europos publikos kino apdovanojimo laureatas, gavęs jį už filmą „Kolektyvas“, prodiuseris ir kino režisierius iš Rumunijos Alexanderis Nanu ir daugelis kitų žinomų kino vardų. Kiekvienas komisijos narys turi teisę pateikti du jo nuomone geriausius filmus. Atrankos komisijos narių uždavinys – peržiūrėti ir aptarti į trumpąjį „European Film Awards“ sąrašą įtrauktus filmus bei dėl jų balsuoti. Nors paprastai į trumpąjį sąrašą atrenkami penki filmai, šiemečiam apdovanojimui dėl pandemijos buvo atrinkti tik trys. Šie nominantai buvo paskelbti per 34-uosius Europos kino apdovanojimus, kurie vyko Berlyno kino festivalio metu Vokietijoje 2021 m. gruodžio 11 d.

Trys nominantai

Jais tapo filmai „Didžioji laisvė“ (Austrija, Vokietija, rež. Sebastianas Meise’as, 116 min.), „Bėglys“ (Danija, Prancūzija, Švedija, Norvegija, rež. Jonas Poheris Rasmussenas, 90 min.) ir „Quo Vadis, Aida?“ (Bosnija ir Hercegovina, Austrija, Olandija, Prancūzija, Lenkija, Vokietija, Turkija, rež. Jasmila Žbanić, 103 min.). ►

43 KINAS
gyventojams, tampa vis sunkiau. LUX antrąją premiją režisieriui J.P.Rasmussenui įteikė Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja E.Regner. LUX trečiąją premiją režisieriui S.Meise’ui įteikė Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė S.Verheyen.

◄ Filmas „Didžioji laisvė“ pasakoja, kaip pokario Vokietijoje Hansas patenka į kalėjimą dėl to, kad yra homoseksualas. Jo laisvės troškimas nuolat sužlunga, nes jis pažeidžia Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį. Vieninteliais ilgalaikiais santykiais jo gyvenime tampa santykiai su ilgamečiu kameros draugu Viktoru, nuteistu už žmogžudystę. Pradinė jų panieka perauga į abipusę meilę.

Animacinis filmas „Bėglys“ pasakoja realią istoriją. 36-erių Aminas Nawabi (slapyvardis), daug pasiekęs akademikas, grumiasi su skausminga paslaptimi, kurią slepia jau 20 metų. Ši paslaptis gali sugriauti gyvenimą, kurį jis susikūrė. Aminas apie savo nepaprastą kelionę, į kurią jis leidosi būdamas pabėgėlis vaikas iš Afganistano, pirmą kartą pasakoja filmo režisieriui.

„Quo Vadis, Aida?“: Bosnija, 1995 m. liepos 11 d., Aida yra Jungtinių Tautų vertėja mažame Srebrenicos mieste. Serbijos armijai užėmus miestą, jos šeima, kaip tūkstančiai kitų civilių gyventojų, siekia gauti prieglobstį JT stovykloje. Kaip

derybų dalyvė, Aida turi versti gyvybiškai svarbią informaciją. Virš 8 tūkst. nužudytųjų. Toks likimas laukia jos šeimos ir kitų žmonių...

Visi šie filmai jau buvo sulaukę ne vieno tarptautinio kino festivalio (taip pat ir Berlinalės) apdovanojimų. Tai, beje, yra vienas iš pagrindinių LUX apdovanojimo nominantų atrankos kriterijų. Svarbūs ir kiti faktoriai: filmais turi būti iliustruojamos įvairios kertinės Europos diskusijų temos, jie turi būti prieinami kuo platesnei, įvairiai Europos publikai ir filmus turi būti įsigijusios ir demonstravusios bent penkios ES šalys.

Vertinant šių metų LUX apdovanojimui nominuotų filmų tematiką, į akis krenta ryškus jų politinis aspektas, kuris iš dalies atspindi šių dienų realijas. Bet čia galima įžiūrėti ir Berlinalės, kaip politizuoto kino festivalio įvaizdį turinčio kino renginio, įtaką. Dar labiau ta aplinkybė išryškėja, kai palygini su praeitų 2021 m. nominantais ir LUX apdovanojimo nugalėtojais, tarp kurių – daugiau vertybinius dalykus aktualizuojantys filmai „Dar po vieną“

44 KINAS
LUX apdovanojimo seminare Europos Parlamente. Pokalbis su režisieriumi J.P.Rasmussenu.

(rež. Thomas Vinterbergas), lenkų ir prancūzų juosta „Kristaus kūnas“ (rež. Janas Komasa). Tarp kitko, abu filmai rodyti Klaipėdoje kino klube „8½“.

Balsavo žiūrovai

Nuo nominantų paskelbimo dienos 2021 m. gruodžio 11-ąją Europos žiūrovai elektroniniu būdu galėjo balsuoti iki 2022 m. gegužės 25 d. ir atiduoti balsus už savo filmus-favoritus. Visos Europos žiūrovams filmai buvo nemokamai prieinami jų gimtąja kalba (nominuoti filmai buvo subtitruojami 24 oficialiomis ES kalbomis), o peržiūras lydėjo diskusijos, susitikimai su filmų kūrėjais. Galutinį įvertinimą lėmė žiūrovų ir Europos Parlamento narių balsai, abiem grupėms skiriama po 50 proc. balsų.

Visą atrankos ir balsavimo procesą lydi dar nuo 2010 m. įgyvendinamas projektas „27 / 28 Times Cinema“, kurio sumanytojai ir rėmėjai yra LUX kino apdovanojimas bei tokie partneriai kaip „Giornate degli Autori“ (Venecijos festivalis) ir tinklas „Europa Cinemas“. Įgyvendinant šią iniciatyvą, Venecijoje rengiami intensyvūs 10 dienų trukmės mokymo kursai, kuriuose dalyvauja 27 jauni Europos kino mėgėjai ir kino bendruomenės entuziastai. Projektas skatina ne tik jaunimo domėjimąsi kinu kaip pačia demokratiškiausia ir efektyviausia meno sritimi, bet ir aktyvias diskusijas apie aktualiausias dabarties problemas. ► Po

45 KINAS
R.Franzas, J.Žbanić, M.Subašić Režisierius J.P.Rasmussenas. diskusijų su Europos Parlamento nariu P.Auštrevičiumi.

◄ Pagrindinio LUX prizo laimėtojas buvo paskelbtas per 2022 m. birželio 8 d. Europos Parlamente Strasbūre vykusią LUX publikos apdovanojimo ceremoniją, kurioje teko dalyvauti ir šių eilučių autoriui. Išvakarėse – birželio 7 d. – Europos Parlamente spaudos atstovams buvo organizuotas seminaras, kuriame nominuotų filmų kūrėjai, LUX apdovanojimo iniciatoriai, organizatoriai ir partneriai – Europos kino akademijos atstovai pristatė filmus, diskutavo politinių ir kultūros, kino aktualijų klausimais. Buvo paliesta ir skaudi karo Ukrainoje tema.

Skausmingos patirtys

Kalbėdamas apie savo filmą „Didžioji laisvė“, režisierius S.Meise’as pabrėžė: „Skausminga patirtis tiems žmonėms yra ne tai, kad jie buvo nuolat užgauliojami dėl jų seksualinės tapatybės... Visą gyvenimą jie turėjo teistumą, ir aš manau, kad mūsų filme vyrauja bendras jausmas, kad pasaulyje nėra teisingumo.“

Ne mažiau skausmingas patirtis gvildena ir režisieriaus J.P.Rasmusseno filmas „Bėglys“. Kalbėdamas apie filmo kūrimo istoriją, jis papasakojo, kad idėja kilo, kai jis dar buvo paauglys, susipažinus su Aminu, būsimo filmo herojumi: „Aš augau labai

mažame Danijos kaimelyje ir vieną dieną Aminas jame pasirodė vienas pats iš Afganistano... Mes tapome draugais. Jau tada man buvo įdomu, kaip ir kodėl jis atkeliavo, bet jis nenorėjo apie tai kalbėti. Aš tai gerbiau, bet ši istorija buvo mūsų draugystės paslaptimi daugelį metų, kol galiausiai jis nusprendė atsiverti ir pasidalyti su manimi savo istorija.“

Šių dienų įvykių Ukrainoje kontekste ypač stipriai nuskambėjo režisierės J.Žbanić filmo „Quo Vadis, Aida?“ tema ir intonacijos. Ne tik Europos, bet, manau, ir Lietuvos žiūrovams, kurie taip pat turėjo ne vieną progą pamatyti šį filmą. Nenuostabu, kad ir seminare ši juosta sukėlė gyvas diskusijas. Kalbėdama jame J.Žbanić sakė: „Man, kaip bosnei, buvo labai sunku išgyventi tai, kas atsitiko Srebrenicoje. Srebrenica buvo JT saugoma zona. JT pažadėjo užtikrinti žmonių saugumą. Šis pažadas buvo sulaužytas ir žuvo 8 372 žmonės. Aš ten nebuvau, buvau Sarajeve ir girdėjau, kas vyksta, ir man tai buvo tikrai didelė trauma.“ Ar ir Lietuva, girdėdama iš Rytų kaimynės grasinimus, gali ramiai miegoti po NATO skydu ir pasikliauti jos garsiai deklaruojamomis saugumo garantijomis?

Toks klausimas kyla ne vienam iš mūsų.

„Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, – pridūrė režisierė iš Bosnijos, – turės pasekmių per artimiausius 30 metų. Kaip, pavyzdžiui, Bosnijoje, kur mes vis dar stengiamės ir

nesugebame atsigauti.“ Gyva tų įvykių liudininkė – Munira Subašić, išgyvenusi po Srebrenicos genocido motina ir Srebrenicos motinų asociacijos prezidentė, sakė: „Kai kalbu su jumis, daugelis mamų verkia dėl savo vaikų Ukrainoje ar Rusijoje. Jų vaikai žudomi arba žudo kitus. Kai matau tas scenas, negaliu užmigti, tos pačios scenos, kurias matėme Srebrenicoje.“

Apibendrindamas seminaro diskusijas ir pasisakymus, Europos Parlamento narys, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininko pavaduotojas Romeo Franzas pabrėžė, kad LUX apdovanojimas – „tai svarbi, unikali kultūros priemonė, pristatanti apmąstymus ir diskusijas mūsų visuomenėje aktualiais klausimais. Šios diskusijos dar aktualesnės šio brutalaus karo metu. Mes visi esame labai pasibaisėję karu Ukrainoje ir visais naikinančiais karais, kurie atneša tiek daug žalos.“

Neramios mintys

LUX Europos publikos kino apdovanojimo filmas-laureatas iškilmingai buvo paskelbtas 2022 m. birželio 8 d. Europos Parlamento posėdžių salėje, į kurią buvo pakviesti visų trijų nominuotų filmų kūrėjai, parlamentarai. Nugalėtoju tapo Bosnijos režisierės J.Žbanić filmas „Quo Vadis, Aida?“. Nugalėtoją paskelbusi Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola sakė: „Šis filmas yra stiprus kvietimas siekti teisingumo Srebrenicos moterims ir motinoms, kurios matė žiaurų daugiau nei 8 tūkst. artimųjų nužudymą.“

Karo Ukrainoje kontekste šis sprendimas nebuvo netikėtas. Stiprų filmo sąskambį su šių dienų įvykiais patvirtino ir režisierės J.Žbanić žodžiai, pasakyti per LUX apdovanojimo ceremoniją: „Kurdama šį filmą maniau, kad karas Balkanuose buvo paskutinis Europoje. Buvau tokia sukrėsta, kai sužinojau, kad mes, europiečiai, leidome kilti karui Ukrainoje. Kad neradome būdo tam užkirsti kelią.“ Dar skausmingiau nuskambėjo genocidą Srebrenicoje išgyvenusios ir ne vieną vaiką joje praradusios M.Subašić žodžiai: „Meldžiau Dievo, kad mamos niekada nepatirtų to, ką patyrėme mes, kad jokia mama neieškotų savo vaikų kaulų... Prašau sustabdyti karą Ukrainoje. Sustabdykite kančias.“

46 KINAS
Po LUX apdovanojimo iškilmių su pagrindinį laimėjimą gavusia kino režisiere J.Žbanić

Šių eilučių autoriui krito į akis, kad daugelio Europos Parlamento narių kėdės buvo tuščios. Džiugino tik tai, kad svečių ir spaudos ložės buvo perpildytos. Beje, simboliška, kad prieš LUX apdovanojimų ceremoniją į Europos Parlamentą su prašymu sustabdyti karą

Vertinant šių metų LUX apdovanojimui nominuotų filmų tematiką, į akis krenta ryškus jų politinis aspektas, kuris iš dalies atspindi šių dienų realijas.

kreipėsi Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančiukas. Ar Europos politikų ir menininkų pastangos sustabdys šią karo beprotybę? Ši mintis nedavė ramybės, viešint tas kelias dienas Strasbūre, vaikščiojant jo vis mažiau Europą primenančiomis gatvėmis, triukšmingais Europos Parlamento koridoriais, diskutuojant su kolegomis, politikais, parlamentarais, su Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininke S.Verheyen. Ar Europos Sąjunga, gimusi kaip ekonominė sąjunga, šiandien neturėtų pagaliau atsigręžti į egzistencinius, vertybinius savo pagrindus, kai tos vertybės taip brutaliai paminamos? Šį klausimą uždaviau ir S.Verheyen, ir mūsų parlamentarui Petrui Auštrevičiui diskusijų metu. Atsakymai buvo vienareikšmiški: „Pagrindinės Europos Sąjungos vertybės yra pagarba žmogaus orumui ir žmogaus teisėms, laisvė, demokratija, lygybė ir teisinė valstybė. Šios vertybės vienija visas valstybes nares – jokia šalis, kuri nepripažįsta šių vertybių, negali priklausyti Sąjungai.“ Bet kur tos tolerancijos kitam ir jo mąstymo bei elgesio kultūrai ribos, kai paminamos vertybės, gresiančios tavo paties egzistencijai? Ir ar užteks tų politinių deklaracijų, vien menininkų ir kultūros žmonių pastangų, kad šie žodžiai virstų „kūnu“, kad kiekvienas iš šios sąjungos piliečių ne tik „išgyventų Europą“, bet ir būtų pasiruošęs ginti jos vertybes? Tai esminis egzistencinis šių dienų Europos išsaugojimo klausimas.

47 KINAS
Strasbūro gatvelėse. Strasbūre plevėsuoja ir Ukrainos vėliava. Naujieji Strasbūro akcentai. Europos Parlamento Media centro ir asmeninio archyvo nuotr.

pava saris“

Nijolė KLIUKAITĖ

Keistas reiškinys tie poetiniai skaitymai, tas bandymas susikalbėti paslėptomis prasmėmis, čia ir dabar, skaitymas, tegu žiūrint į tekstą, bet regint smalsias ir geranoriškas susirinkusiųjų akis, atsiveriant ir laukiant, kad tave priims. Net nejauku kartais darosi nuo to poeto ir klausančiojo patiklumo, nuo kūrimo veiksmo kartu –taip taip, tai atsiranda, imasi iš poetinio teksto ir sukuria tokį buvimo kartu burbulą (patinka man tas pandeminis naujadaras), sprogstantį ir išnykstantį dar neišsyk, kurį laiką dar gaubiantį ir skaitymams pasibaigus. Paskui išsibėgiojame ir vėl čiuožiame dienos paviršiais. Tobulai mokame tai daryti. Išmokome mandagiai šypsotis, kalbėti bjaurastis (irgi mandagiai), mandagiai pagrasinti, nors poetas, manding, turi kažkokį šeštą ar septintą jausmą ir geba identifikuoti menkiausius falšo virpesius. Įpratome, susigyvenome su juo – visuotiniu baltu (mes jo nespalviname, tai užtinkuoti jausmai) melu. Priimame runkelių kaimynystę, priimame česnakus, morkas ir kitus kitokius, kaip sako Benediktas Januševičius savo eilėraštyje „Augalų kaimynystė darže“ (Poezijos pavasaris 2022, p. 71). O kur mums dėtis? Mūsų daug. Kiekvienas – individualybė, apsisiautusi savo burbuliniu skydeliu. O štai poezijos skaitymų metu randasi vienas burbulas. Visiems.

Gyviesiems ir mirusiems. Taip. Išėjusieji, iškeliavusieji poetai (viliuosi, kad jie sugrįžta kaip nuoširdžiausi klausytojai) tampa dar artimesni nei anksčiau. Klaipėdos poetai nuo seno rengia vardinius išėjusiųjų skaitymus. Tai skaitymai Vytautui Brenciui, Onai Dovidavičiūtei-Pučeniai, Stasiui Jonauskui, dabar jau ir Aleksandrui Žaliui. Jie vyksta poetų gimtinėse arba gyventose vietose ir tampa kažkokiu keistai nusakomu reiškiniu. Nereikšmingos, kartais įkyriai erzinusios detalės nyksta arba tiesiog

perkuria pačios save, išgrynindamos esmę. Mane visada žavi miesteliuose ir kaimuose į skaitymus susirenkantys žmonės, ypač ten rašantys, kuriantys savo eilėraščius ir labai savitą poetiką. Tinka tas nesumeluotas sielos skimbtelėjimas, tas noras susitikti, žiūrėti vienas kitam į akis, bendrauti prasmingiau. Iš dalies visi esame vienišiai, bet kartu ir labai bendruomeniški žmonės, todėl ir susirenkame skaityti ir klausytis to, kas išmąstyta liūdesio ar skausmo, rimties ar nušvitimo valandą, patenkame į kažkokią sakralinę erdvę, o mūsų išėjusieji poetai stovi šalia kaip amžinojo žodžio sakralumo sergėtojai.

Kiekvienas, paleidžiantis į viešumą savo žodį, atsiveria tikrąja, nesaugiąja puse. Poezija toks jau dalykas, kad visas esi kaip ant delno: jeigu esi grafomanas –esi grafomanas, jeigu tau skauda – visi mato ką. Natūraliai kyla klausimas: ar ne protingiau būtų naudotis išmoktomis, nugludintomis ir nieko nepapiktinan-

čiomis mandagumo frazėmis, gyventi santūriau, ramiau, bet ne! – tyrinėji pats savo skaudulius, tamsiuosius vidinius kambarius, užkaborius visokius ir kitiems rodai, kai, pripažinkime, didžiajai daugumai to visai nereikia, pakaktų lengvų pakutenimų. Kažkodėl turi paleisti, net ne paleisti, stumte išstumti savo Aš į žmones. Juokingiausia – ne, graudžiausia, kad tik suformavęs save kaip žodį ūmai pamatai, kad tau pačiam tas žodis jau nebepatinka, tu jau kitoks, kitas, ne tavo tai rūbas, ne tavo vidus... Taip dažniausiai ir nutinka –bent jau man, – kad įsivertini save tik sulaukęs net ne žodinio ar kokio aiškiau apibrėžiamo atsako, o tik kažin kokių virpesių, sugauni žmogaus atsidūsėjimą arba sutramdytą nuobodulio žiovulį, pašaipų gegutės kukū. Iš jų ir lipdai save ir savo jungtis su kitais, kitokiais.

Nieko nežinau tikresnio už Gintarą Grajauską. Toks taupus tas jo eilėraštis ir toks talpus. Ramus, atrodytų, bet po ta

48 GINTARO LAŠAI
„Poezijos

saris“ pajūryje

sutramdyta ramybe – visuotinis apledėjimas ir amžinybės gaisras. Nežinau, kaip jis ištveria tokį pasaulio atsivėrimą savy. Baisu yra šitaip aiškiai jį pamatyti, tą apgaulingą ir nykų ir vis dėlto beprotiškai pilną pasaulį. Tiesiog kaip laumžirgis iš jo paties eilėraščio. Laumžirgis, kurio akys didesnės už galvą. Tiek jose nuostabos...

Sutramdytą jausmą į pasaulėvoką įvelka Elena Karnauskaitė.

Daiva Molytė žaidžia kaligrafija ir ironizuoja kasdienybę.

Rita Kairienė tebesigrumia su paauglių pasaulio monstrais.

Jūratė Sučylaitė eilėmis kovoja už žmogaus psichinę sveikatą.

Dainius Sobeckis tebeieško Dievo.

Sondra Simanaitienė tebemezga žmonėms jungtis.

Dalia Tamošauskaitė tebeieško pačios trumpiausios eilėraščio formos...

Bet tai vis mūsų, Klaipėdos skyriaus, poetai, kuriuos jau šiek tiek pažįstame, todėl visada nekantriai laukiame svečių ir naujų jų atradimų. Šį „Poezijos pavasarį“

mus aplankė Meilė Marija Kudarauskaitė, Ričardas Šileika, Antanas A.Jonynas, Aušra Kaziliūnaitė, Liutauras Degėsys ir Safiye Can iš Vokietijos.

Jeigu skaitant eilėraštį arba klausantis jo, paties poeto ar kokio kito interpretatoriaus skaitomo, atpažįstame savo pačių gyvenimiškąjį kodą, jis – eilėraštis – įvyksta dar kartą, šįsyk jis fiksuoja mums artimą poetinį lauką, nušviečia jo erdves, nubrėžia ribas. Kodų ieškojau ir M.M.Kudarauskaitės ir jos sūnaus

Vytauto Kudarausko-Bunkaus bendroje poezijos knygoje „Lėto laiko glėbyje“ (Homo liber, 2022). M.M.Kudarauskaitės posmuose tokie poetiniai kodai: „kriaušė (...) it vienkiemio mama“ (p. 15), „žydryne plaukianti akimirka, nelyg gauruota pašluostė, prismeigta prie popieriaus raidelių šakutėmis“ (p. 22) ar „sėklos triūsas po velėna“ (p. 103). Tai dažniausiai gamtos ir kasdienybės sankirtos, suteikiančios pasauliui ar įvykiui naujų

spalvų. V.Kudarausko-Bunkaus eilėraščiai su mamos poetiniais laukais irgi kertasi gamtiniais motyvais: Minor 1

Šauk nešaukęs –Prie žemės paliksi Ir sparnais dangun nepakilsi. Ko veržiesi, žmogau, Į tuštybę, absurdišką tremtį, Kai pražydusios obelys Barsto meile, gerumą?.. (p. 137)

Vis dėlto gamta šio poeto eilėraščiuose negriežia pirmu smuiku, dažniau sušmėžuoja kaip fonas vidinėms dramoms: Parpuoliau aš per lietų Lietuvai ant kelių, Paimk, mane, šalie, Priglausk, metalo žeme. (p. 139)

O jos – tos dramos – įvairios, gimdančios gaisrą įpučiančius žodžius: Kai nudegina vandenys, Dūmai ir žodžiai, Kuo gesinti tą gaisrą?..

(...)

Kaip išplaukt

Iš ugnies, nesušlapus Per lietų, kaip

Ištarti tą degantį žodį Kur tu? (p. 140)

V.Kudarausko-Bunkaus poezijoje skausmingos vidinės patirtys koreliuoja su gamtos motyvais, lyg ir bandydamos megzti tarpusavio ryšius, bet šie nėra glaudūs.

M.M.Kudarauskaitės eilėraščiuose gamta tampa guodėja, vidinio pasaulio pratęsėja, o jos sūnaus Vytauto eilėse gamta tik išryškina vidines prieštaras ir neišsprendžiamus konfliktus:

...Išeiki iš sulytos ganyklos, Kur kas dieną gano sekmadienius Su išeiginėm sukniom, Karvelių melodijom.

Teškia tave prie sienos, Prie riedančio dangaus trupinio... (p. 140) Belieka tik pasidžiaugti, kad ilgai Klaipėdoje gyvenęs, dirbęs ir, žinoma, kūręs poetas sugrįžta į mūsų miestą savuoju

žodžiu. Dėl to čia plačiau apie jį ir pakalbėjau.

A.A.Jonynas, šįsyk atlydėjęs čerkesų kilmės poetę iš Vokietijos, savo eilėraščių tepaskaitė kelis. Kaip pats skelbėsi, nerimtus, bet iš tikrųjų jie pilni skaudžios ironijos. Labai skaudžios.

S.Can eilėraščiai – revoliucingi. Dažniausiai ji gina moterų teises, bet artimos jai ir kitos temos bei visi bendražmogiški norai:

Norėjau kad niekam verkti netektų

Norėjau kad jokiam gyviui netektų kentėti Norėjau turėti stebuklų lazdelę bet aš jos neturėjau. Aš norėjau įstengti išgydyti visas žaizdas kiekvieną vaiką apsaugoti savo glėby.

Norėjau turėti stebuklingą gėrimą

Tokį užburtą gėrimą prieš neteisybę Prieš diskriminaciją, visus tuos skausmus kurie kyla bet aš jo neturėjau.

Gėlių jūra tegu ant mūsų visų išsilieja.

(Poezijos pavasaris 2022, p. 383)

L.Degėsys – meistriškai valdantis žodį filosofas. Visada žaviuosi tobulu minties ir formos deriniu. A.Kaziliūnaitė filosofiškai stojiška ir moteriškai trapi. Galima būtų tęsti „Poezijos pavasario“ įspūdžius be galo, be krašto, juolab kad ir skaitančiųjų buvo kur kas daugiau, nei užsiminiau. Poezijos laikas buvo tirštai turiningas ir dar tirščiau turtingas. Gaila tik vieno – kad taip mažai mokytojų, kurie domisi poetiniu žodžiu, taip mažai inteligentijos – juk anksčiau, kiek teko girdėti, bent jau pedagogai, gydytojai ir dvasininkai tokiais save laikė. Šiais laikais tų inteligentų turėjo tik pagausėti, bet...

Bet nevirkaukime dėl nepašauktųjų, pabaikime R.Šileikos eilėraščiu „Dėl rytdienos“ iš „Trupmenų“:

Dėl šventos ramybės, dėl geliančios tiesos, dėl dantis šiepiančiojo, dėl gardaus duonos kąsnio, dėl aklos meilės, dėl kraujo praliejimo, dėl uodegos vizginimo, dėl manęs tau, dėl tavęs man (Poezijos pavasaris 2022, p. 253).

49 GINTARO LAŠAI
pava

Tarp dviejų krantų – debesys

Poetai Dainius Sobeckis ir Dalia Tamošauskaitė kartu parašė eilėraščių ciklą, kuris buvo skirtas ir pirmą, kol kas vienintelį kartą perskaitytas prie Dangės upės birželį Klaipėdos rašytojų

projekto „Laiškai Jonui Mekui iš Klaipėda Fluxus“ renginyje

„Tarp dviejų krantų – debesys ir kaktusai. Jonui Mekui atminti“. Eilių ciklo pavadinimą abu poetai tokį ir paliko – „Tarp dviejų krantų – debesys ir kaktusai“. Eilėraščiai be pavadinimų, pažymėti žvaigždutėmis, – Dalios, o su pavadinimais – Dainiaus.

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ, Dainius SOBECKIS

* * *

Tarp

Dviejų

Krantų –Debesys ir Kaktusai.

Vaje, kaip Viskas

Keičiasi!.. Dar Vakar

Buvo

Kaktusai ir Debesys.

Lietuviški kaktusai

skverelyje prie Dangės moteriškė gyvenimo suvargus prekiauja lietuviškais kaktusais

geltonos baltos raudonos rausvos rožės

šalia prekystalio auga

irgi lietuviškas kaktusas erškėtrožė

danguje nė debesėlio tačiau kaitra kaip

kaktusų slėnyje Arizonoje

bet moteriškei gera kaktusas meta kiaurasamčio šešėlį

* * *

Kur

Prasideda tai, Kas

Baigiasi, dar nė Neprasidėję?

Reikės

Išsiimti

Akinių

Stiklus: o tai vis Aprasoja... Ir Nepamatau.

Gyvenimas

danguje

ir nepamatau gyvasties

Dangės danguje

vien žuvys ir dumbliai

jokių pėdintojų

namų stogų

medžių lapijos

tik nuraibuliuoja nubanguoja

gyvenimas valčių

Kai

Pririnksiu pilną

Maišelį

Akmenukų, tau

Paieškosiu Su

Skylute –

Galėsi

Pasikabint

Ant

Krūtinės. Arba

Ant

Kairiojo

Riešo. Kur Rasi

Stipresnį

Amuletą

Už patį

Gyvenimą!..

Amuletas

amuletas saugos mane

nuo piktų akių skersakiavimo

nuo raganų raganių mulkinimo

nuo troškulio bado persivalgymo

nuo meksikietiškų serialų nužiūrėjimo

nuo pietų vakarienės prievolės

nuo draugo priešo kaimyno

nuo perkūnijos plunksnų debesų

amuletas saugos mane

50 GINTARO LAŠAI
ne mano * * *

debesys ir kaktusai

nuo gyvenimo gero

* * * Kartą Gyveno... Kokia čia Pasaka?! Jeigu Gyventų Tris ar bent Du Kartus, tada tai jau Būtų. Be

septynis gyvenimus paeiliui jam čia labai patiko

vėliau sekę dar šeši gyvenimai atnešė neprašyto nuobodulio

po to dar ėjo penki gyvenimai kurie teikė šiokią tokią viltį

tada sekę keturi gyvenimai siundė tiktai sukrėtimus

paskui dar buvo trys gyvenimai pilni nesuvokiamų ieškojimų

tuomet pralėkė dar du gyvenimai ir išsisklaidė kaip garvežio dūmai

pagaliau dar buvo vienas gyvenimas iš kurio jau nebesitikėjo nieko daugiau

tik visiškos ir negrįžtamos baigties

* * *

Ištversi. Ir tai, Ko

Nenorėsi. Ir tai, Ko

Lauksi Labiau Už Viską. Tiesa, šitai –Visų Sunkiausiai. Iš Neįpratimo.

Tvėrimas 1

aš neįpratęs laukti parduotuvėje kasos gale turguje minios viduryje gyvenime mirties eilėje

nesu įpratęs laukti mylimosios per nesimatymą klausimo į atsakymą mėnesienos giedrią naktį

tačiau tik tark žodį imsiu laukti čia ir dabar ištversiu meilę ir laimę

tversiu

* * * Toks

Trumpas Žodis

„Aš“

Gali

Užimti Visą Gyvenimą. Kiek daug

Priklauso

Nuo Rašysenos!..

Aš tu

tu toli eisi gyvensi ilgai

nieko nestokosi

būsi laiminga užmigsi ir kokį kartą nepabusi ištirpsi danguje

aš greitai apglėbsiu kaktusą ir virsiu išvirsiu tekančios

tekilos

tekėjimo syvais

* * *

Kai Juoda

Katė

Perbėgs

Kelią, Galėsi Pasukti Kairėn. Arba

Dešinėn. Tarsi Tiesiai nė Nereikėjo. Kai, Grįžus Namo, Ji Sėdės

Prie

Buto

Durų, Galėsi Apsimesti, jog

Pametei

Raktą... Ir Pernakvoti Pas Draugą. O

Kai

Toji Katė

Įsitaisys tau Ant

Kelių, Galėsi tik

51 GINTARO LAŠAI
galo be krašto

GINTARO LAŠAI

Niekada

Glostyti ją...

Arba ne. Bet Nuo To Niekas

Nebepriklausys. Nes Viskas jau Bus Niekas.

niekada nesakyk

noriu namo

geriau pareik

niekada nesakyk noriu valgyti

geriau pavalgyk

niekada nesakyk noriu laimės

būk laimingas

niekada nesakyk noriu meilės

mylėk

niekada nesakyk

52

niekas nežino

sužinos

niekada nesakyk turiu svajonę

išpildyk ją

niekada nesakyk viskas baigiasi

pabaiga turi

pradžią

* * *

Neduok man Nieko, Kuo aš Netikiu. O Netikiu Niekuo. Tad Duok man Nieko!.. Ir kuo Daugiau. Kad Užtektų Viskam.

Netikiu

netikiu kastanedomis kaktusų gėrimais

netikiu jėzumis dangaus karalystėmis

netikiu saošjantais ežero gelmėmis

netikiu mahdžiais žemės gelbėtojais

netikiu jahvėmis degančiais krūmais

netikiu budomis fikusų maldomis

netikiu kalkiais baltais žirgais

tavim tikiu

* * * Kad

Patikėtume, jog Yra

Laikas, Išradome Laikrodį. Kad

Neabejotume, jog Laikas

Eina, Prisigaminome Veidrodžių. Kad

Tikėtume Dievą...

Viską, Kuo Netikime, Įdaiktiname. Kad

Patikėtume, jog Gyvename. O tam Reikia daugybės

Daiktų, Kad Būtų Nuo Ko Valyti Dulkes.

Pavidalai

nors visatoje esame tik dulkės

nepavirsime į dulkes

grabo lentos sulygins visus žemės dievus

dievai paliks šią planetą

taps avatarais debesų ūkuose

kad vėl praėjus milijardams metų

galėtų tverti dulkių pavidalus

* * *

Ieškodama Dievo, Vaikščiojau Užvertusi Galvą. Kol Kartą per jį Suklupau.

53 GINTARO LAŠAI
Vyto Karaciejaus nuotr. ►

Kankinys

dievas man

pakišo koją

užlaužė ranką

išnarino petį

išsuko pirštus

subadė dygliais

galvą

užkrėtė

virusinėmis vinimis

atsuko

dangaus karalystės

čiaupą

* * *

Jie

Šaukė:

„Finito! Greičiau

Ant

Laužo!“

„Ar jūs

Pažįstat?..“ –

Paklausė

Senolė. „Ar

Žinot,

Autodafė

ir nenuėjo perniek nei darbas nei darbininkai nei auka nei aukotojai nei malkos nei ugnis

ji buvo paspirginta kaip reikiant su visais spec. efektais aimanomis ir aplodismentais

tik niekas netikėjo nesitikėjo nei laukė anei vylėsi

kad ji grįš su trenksmu

dundėdama perkūnais ir svaidydamasi žaibais iš dangaus

* * *

Kai

Nebeištversiu, Pasisuksiu Ant kito Šono. Arba

Atsigulsiu Ant Nugaros. Gal net Ant Pilvo. Ir Viskas bemat Pasikeis. Sapne.

apvogsiu Chase Manhattan banką

imsiuosi tverti naujus visa tai

kol

pagaliau vieną kartą neatsibusiu

* * *

Nepradėtum, jei Žinotum, Kaip Baigsi. Bet Pradedi. Nes Netiki, Kad Baigsi Apskritai.

Po visko

kiekviena pabaiga

Kur

Ji?..“ –

Smalsavo

Jaunesnė. „Ne, Pirmąkart

Matom! –

Atsakė suirzę. – Bet

Šitaip

Ilgai

Laužui

Pagalius

Tempėm...

Negali toks

Darbas

Nueiti

Perniek!“

Tvėrimas 2

tapsiu aviuko šono šeimininke

trimituosiu pasaulio pabaigą

supirksiu kriptovaliutas pasaulyje

nuginkluosiu

MI6 ir FTB agentus

nužudysiu paskutinius diktatorius

54 GINTARO LAŠAI

turi pradžią

naują pradžią

kiekviena pradžia turi pabaigą

žinomą pabaigą

nereikia pradėti nereikia ir baigti

ištirpk lietuje sustink pusnyse sudek kaitroje

lipk į Bo medį

* * * Įlipęs Į Bo Medį, Laikyk Debesis

Tvirtai (Apsivyniok Vadeles Apie Riešus): Jeigu bent vienas Ištrūks, Pasirodys Saulė... Ir Nebebus Ko Laukti. Ar Bereikia Blogiau?!.

Procesas

tuomet užslinks kaktusų šešėliai

šešėlių syvai syvų nuodai nuodų palaima

palaimos laimė

laimės akimirka

akimirkos amžinybė

amžinybės trapumas

trapumas sutrupins mano kaulus

* * * Kiek Aš ją Bešaukiau, Nendrė

Neatsigręžė – vis Linko

Ežeran... Ir linko. Kol Perlūžo.

Kančia kartais Būna

Esmė.

Gyvenimas

55 GINTARO LAŠAI
Vyto Karaciejaus nuotr.

Po. Ir

Gyvenimas Iki.

Prieš

viskas prasideda nuo gyvenimo prieš

turi rinktis sukti

į kairę arba

į dešinę

pirmyn ar atgal

aukštyn ar žemyn

brautis prieš srovę arba

leistis pasroviui

ridentis kartu su ratais arba

užtraukti rankinį stabdį * * *

Apsižiūrėjau...

Greitai

Nebeturėsiu

Ką tau

Pasiūlyt:

Praėjusiais

Gyvenimais

Netiki tu, Ateinančiais – aš... O

Dabartiniai visai

Nebetiki Mumis.

Užbaiga

viskas kas bloga

nutinka iš tikėjimo

nieko gero nenutinka

laukiant ir viliantis

meilė praeina ir nebegrįžta

tik laikas

niekada nesibaigia

na nebent sulig pasaulio užbaiga

karsto antvožo uždanga

* * *

Aš tau

Viską Papasakojau!.. Nes Visko

Neišpasakosi. Tad Neverta nė Stengtis. Todėl Tyliu.

Tyla

tyla aplinkui

siaučia pūgos liūtys pila vėjai trankos

gamyklos dunda ūžia garvežiai sirenos cypia

tik manyje nėra ramybės

prašau

užeiti

* * *

Kartais

Ramybė – tai, Kas

Išgelbsti. Kartais –Kas

Tyliai Skausmingai Nužudo.

Garik as

Alma RIEBŽDAITĖ

Žiūrint visiškai objektyviai, pasaulyje egzistuoja tik vienos rūšies drama. Vadinasi: ji arba jis įsimylėjo kitą ir nebemyli manęs.

Tai turėjo būti paskutinis Misisipės ir Žaneto susitikimas, bet kažkuris iš jų žiauriai susimovė ir gali būti, kad Misisipei teks dar ilgai varstyti Žaneto kabineto duris, o gal net galų gale ieškoti kito psichoterapeuto, kad išsigydytų gilias jos sieloje padarytas žaizdas ir vėlei. Tai, kas atsitiko, vadinasi retraumatizacija.

Žanetas ją pasitiko gražiuoju klausimu „kaip jūs jaučiatės“.

Misisipė jautėsi gerai, kol Žanetas neuždavė jai keisto klausimo:

– Ar yra kokia nors tema, kuria tau labai knieti pasikalbėti, bet tu to nedarai?

Misisipė ilgai mykė ir stenėjo, vaikščiojo visokiais teminiais šunkeliais, bijodama pasukti į autobaną, kol galų gale ryžosi:

– Yra. Tai meilė. Aš įsimylėjau. Jūsų terapija suveikė, bet programoje ir vėl įsivėlė kažkokia klaida.

Ir iš karto nėrė į šunkelį.

– Na, įdomu, – sumurmėjo Žanetas. –Įdomu, kaip tu reaguoji, kai yra atstumiama tavo meilė.

Šunkelyje ji pradėjo kalbėti apie visokius bendrus jų pažįstamus, kurių mažame miestelyje yra apstu.

– Tu tik nepagalvok nieko blogo, jei pamatysi mane su žmona tarp žmonių, apie kuriuos tu kalbi. Aš tau tikrai šito nepasakočiau, bet ta moteris yra mano žmonos draugė. Ta prasme, pasaulietiniai reikalai, mes apie klientus, žinoma, nekalbame...

Stojo žiojėti nejauki ilga tyla.

– Kas atsitiko? – paklausė psichoterapeutas švelniai. – Kodėl tu tyli?

Misisipė vis dar negalėjo atsitokėti, todėl dar kurį laiką tylėjo.

– Aš... aš... labai džiaugiuosi, kad jūs turite žmoną ir esate laimingas... Aš... nepa-

56 GINTARO LAŠAI

k as Nerealusis

prastai džiaugiuosi, aš... jau... jaučiuosi tokia s... saugi...

Atsisėdusi tęsė toliau:

– Žinote, aš kaip tik apie tai rašiau... Na, jūs žinote, aš rašau apie mūsų procesą, rašau ironiškai, prisigalvoju daug visokių dalykų, kurių niekada nebuvo, prifantazuoju...

– Kaip man įdomu būtų paskaityti, ką tu prirašei...

– Na, jau galite, žinote, pasirodė pirmieji kūriniai su jūsų figūra, tik jūs nepriimkite už gryną pinigą. Žinote, kūrybiškoji mano dalis yra chuliganiška, joje yra destruktyvumo, ji maištinga, ciniška, ji keikiasi, na, suprantate, tai yra kūrybiškosios dalies sudedamosios dalys...

– Na, jei čia būtų geriausia tavo draugė...

– Na... Aš pamilau vieną žmogų... Ir tai... tai... esate... ne... ne jūs. Aš labai stengiausi, Dievas mato, – Misisipė jaučiasi visiškai susimovusi ir apsipila ašaromis.

– Taip...

– Na, tokį vieną vaikiną. Ne, ne, tarp mūsų nieko nėra ir niekada nebuvo nieko ir nebus, bet man jis patinka. Ir tai atsitiko kažkaip juokingai. Na, man visada patiko lochai. O į jį žiūriu, žiūriu, bet nei jis man patiko, nei ką. Aš tiesiog eksperimentavau. Sakau, žiūrėk, jis turi tą savybę, ir tą turi gerą, bet kodėl tu neįsimyli, kodėl tu būtinai turi įsimylėti lochus. Na, pažvelk į jį, kartojau sau diena iš dienos, pažvelk, koks jis šaunus, puikus, bet tu jo nemyli, tau patinka lochai. Ir taip aš kalbėjau pusę metų. Ir, žinote, vieną dieną atsitiko baisus dalykas: žiūriu į jį su tuo pačiu vidiniu monologu, ir, žinote, vidinis monologas nutrūko, nes mano viduje pradėjo kažkas liepsnoti. Aš labai išsigandau.

– Na, o kokiomis savybėmis jis pasižymėjo?..

– Na, jis niekada nepasiduodantis kovotojas, stiprios dvasios žmogus, protingas, stebi aplinką ir daro išvadas, pasižymi ►

57 GINTARO LAŠAI
Alma Riebždaitė. Transformacija.

GINTARO LAŠAI

◄ geru humoru jausmu, šiek tiek savimyla, egoistas, apsibrėžiantis ribas, mėgstantis pablūdyti, bet šiaip labai geras ir nuoširdus vaikinas. Šalia jo jaučiuosi labai gerai. Ir, galvoju, tai dėl to, kad jis, na, jis myli mane tikra, nuoširdžia meile. Na, šiaip jis visai ne mano skonio. Tokio niekada neįsimylėčiau.

Psichoterapeutas klausėsi nustėręs. Viskas turėjo baigtis kitaip: jis atstumia Misisipės meilę, Misisipė jam išlieja visus pritvenktus pykčio jausmus ir jie atsisveikina. Jam taip nusibodo Misisipė! Su visomis klientėmis taip, jos, idiotės, įsimyli, jas atstumi, užtvankos griūva ir psichinė sveikata pacientei stebuklingu būdu sugrįžta, bet ta kurva jo neįsimylėjo!

– Taip, taip... na, jis lochas, ir jis eina prie tavęs kaip tu… – jis bandė sustabdyti ir pagauti ore skrendančią karaliaus figūrą, bet ji visu smūgiu trenkėsi ir įsmigo į Misisipės kaktą.

Susitvardęs jis klausinėjo toliau:

– O koks jo vardas?

– Garikas.

– Koks Garikas?

– Garikas Harla… Harma… Garikas

Nerealusis! Aš prisiekiu, nieko tarp mūsų nebuvo ir nebus, bet mano širdis, na, kaip čia pasakius. Mano širdis priklauso jam. Ir... na... jis mane traukia kaip vyras. Jūs... ė... ė... jūs manęs visai netraukiat.

– Jis lochas.

– Jums visi lochai, – tyliai sumurmėjo Misisipė. – Jūs irgi einate pas supervizorių, o jeigu neinate, tai dar blogiau.

„Ir už ką aš jam mokėjau pinigus, –tyliai pradėjo niršti Misisipė, – kad galų gale pasakytų, kad aš esu lochė. Visų pirma, jis painiojasi sąvokose, aš ne lochė, o duchė. Man visi visokius bjaurius dalykus ir nemokamai gali pasakyti. Susimokėjau, norėjau, kad kažkas ką nors gražaus bent už pinigus pasakytų...

Ir še tau, kad nori.“

Misisipė paskendo neviltyje.

Ji padarė nusikaltimą, už kurį jai buvo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

Grįžusi iš kalėjimo po dešimties metų ji nuvyko pas buvusįjį, nes norėjo susisiekti su sūnumi, kuris jau buvo užaugęs.

Jos buvusysis gyveno gražiuose namuose, be jos vaikų turėjo dar du mažus vaikus.

– Duok man sūnaus telefoną, noriu jam paskambinti, – paprašė savo buvusio vyro Misisipė.

So-Pranas pradėjo iš jos juoktis ir tyčiotis.

Tikriausiai tokį jį tėra mačiusi tik viena Misisipė, todėl ja niekas niekada ir nepatikės. Na, gal dar kokia moteris, sunku pasakyti.

– Aš tavęs maldauju, duok man sūnaus telefoną, noriu jam paskambinti.

So-Pranas toliau vaipėsi, juokėsi ir visaip tyčiojosi iš jos sapne.

Tomis dienomis Misisipės gražusis veidas pajuodo ir sutino, lyg ji būtų penkerius metus gėrusi alkoholinį viskį diena iš dienos. Žanetas buvo tas, „kuris jai tiek daug davė“ ir kurio ji vis dėlto nepamilo. Pamilo kitą! Atsivėrė bjauri šlykšti jos gyvenimo žaizda. Neištvėrė: iš tikrųjų nusipirko tris litrus alkoholinio viskio ir vieną saulėgrąžų pakelį.

Tikrai, Misisipė veikia kaip terapinis šuo. Nėra geresnio terapinio momento, kaip pasakyti: aš myliu kitą. Iš karto žmogaus sieloje kyla milžiniška cunamio banga, garantuojanti didįjį apsišlavimą. So-Pranui tai buvo nepakeliama. Bet ko tikėtis iš So-Prano, jei net specialistas Žanetas neatlaikė ir iš pykčio sviedė į Misisipę šachmatą.

Gali būti, kad, gyvendama su žiauriais tėvais, ji vis įsimylėdavo kitus – tikrus, išgalvotus, knygų ir filmų herojus. Žinoma, ji niekada neturėjo teisės pasakyti, kad myli kitą. O gal ji norėjo mylėti tėtį, o mama jai neleido mylėti to gyvulio?

Įdomu, kaip ją nubaus Žanetas? Ką iš jos atims?

Misisipė nepraranda tikėjimo garsiojo Žaneto Vasiliausko profesionalumu: galbūt šitoje situacijoje pavyks surasti pozityvų sprendimą ir jis elgsis psichoterapeutiškai.

„Aš turiu teisę nemylėti tų, kurie nemyli manęs, turiu teisę nemylėti tų, kurie nemyli manęs…“ – tyliai apsvaigusi ir šlapia nuo ašarų prieš užmigdama šnabžda Misisipė.

„Aš nemyliu tavęs, nemyliu tavęs, nemyliu!“ – rėkia mintyse Misisipė, vairuodama mersedesą.

– Šiandien mirė žymus Lietuvos poetas.

Ir pasako poeto vardą ir pavardę.

– Kad mes tokio nežinom, – sako avatarai.

– Tai kad jūs ir žymaus filosofo nežinojot. Man atrodo, vaikinai, kad jums reikia daugiau mokytis, skaityti, būti labiau apsišvietusiems, – vožia Misisipė.

Prasideda atsakomoji avatarų reakcija.

– O jūs žinote, kas yra Kobi Braintas?

– Taip, žinau, jis yra krepšininkas.

– Ne, jis tenisininkas.

– Ne, jis tikrai yra vienas žymiausių NBA krepšininkų.

– Gerai, o jūs žinote, kas yra ratai?

– Žinau, tai narkotikai.

– O anfa?

– Anfetaminas. Tai kažkokie pramoniniu būdu sukurti narkotinai.

– O LSD? – bando jie galutinai priremti prie sienos Misisipę.

– Apie LSD prieš daugybę metų skaičiau vienoje nuostabioje A.Merdok knygoje

„Jūra, jūra...“, – tai ištarusi ji pasijunta pasaulio kvaile Nr. 1, bet tęsia toliau: – LSD sukelia vaizdinius, kurie gali atsirasti net po daugybės metų.

– Vo, žino, – su nuostaba paskelbia verdiktą avatarai.

– O jūs žinot tokius lapelius, juos įsidedi į akį ir iš karto viskas patenka į smegenis?

– Eikit, negali būti, – tokių lapelių Misisipė nežino.

– Tikrai tikrai, – juokiasi avatarai ir parodo, kaip yra dedamas lapelis į akį.

– Netikiu.

– Ne, ne, – sako vienas iš avatarų, – pasikiši po liežuviu ir viskas.

– Kramtykit kanapės lapą, – ištaria Misisipė ir visi lūžta iš juoko.

– O jūs norėtumėt ką nors pabandyti?

– Svajoju.

– Tai gerai, rytoj devintą susitinkam laisvam plote.

– Davaj

– O jūs nebijot važiuot į tą Indiją?

– Bijau.

– Tai kodėl važiuojat?

– Pinigai sumokėti.

„Negi nevažiuosi dabar į Indiją dėl to, kad bijai gyvačių. Juk visi į tą Indiją važiavo. Ir Jurga važiavo. Nėra ko šikti į kelnes.“

– Žinote, kai grįšiu iš Indijos, jūs būsite pirmieji, su kuriais norėsiu susitikti... Parvešiu jums lauktuvių...

– Ką? – avatarai sužiūra į Misisipę.

– Koronavirusą.

Baisiausia yra tai, kad jiems yra labai gera būti kartu. Tai nepaaiškinama. Misisipė tik supranta, kad ji susidraugavo su avatarais ir kad labai gera turėti draugų, kurie tau kartais parašo, kai tu sekmadienį jautiesi vienišas ir neturi ką veikti:

– Nori pažaisti stalo tenisą?

– Noriu.

Tai yra kažkokia nesąmonė, kad Misisipė gali su jais kalbėtis ir sakyti, kad šią savaitę

58

blogai jaučiasi. Visa ta jų draugystė, kuri atsitiko, prieštarauja gamtos dėsniams.

Po kelių dienų ji susapnuoja Gariką Nerealųjį.

Jie eina nuo kažkokio vandens telkinio. Misisipė nešasi knygą, kurią neseniai pasiėmė bibliotekoje.

– Apie ką šita knyga? – klausia Garikas.

– Tai keista meilės istorija. Tikrai nežinojau, apie ką šita knyga – kažkaip teisindamasi priduria Misisipė.

– Gal mes šitą knygą galime skaityti kartu?

Ir Misisipė sapne pradėjo mąstyti, kaip jie skaitys tą knygą kartu. Ji paskaito iki 90-ojo puslapio, paskui atiduoda Garikui, jis irgi perskaito iki 90-ojo puslapio arba daugiau ir pasako Misisipei, iki kurio puslapio yra perskaitęs. Ir taip jie keičiasi ta knyga. Kitų minčių Misisipei į galvą neatėjo.

O paskui jie nuėjo į kažkokią poilsiavietę šalia miško, kartu maudėsi, kalbėjosi.

– Žiūrėk, – šaukia Garikui Misisipė. –Pelėda! Aš pirmą kartą matau pelėdą!

Ir tada atsirado dar daugiau pelėdų, pelėdos leidosi ant Misisipės pečių, ant žemės, prie kojų. Suskrido visos miško pelėdos, pačių įvairiausių rūšių. Gal kokios penkiasdešimt penkios ar septyniasdešimt trys pelėdos, ir visos jos supo Misisipę.

O Garikas buvo kitoje tiltelio pusėje. Ir jis pašaukė pelėdas, ir jis, ir Misisipė, ir visos būtybės pradėjo eiti ratu ir žaisti kažkokį žaidimą.

Misisipė žiūri į Gariką, klausosi Gariko, tik paliesti jo negali. Garikas ją visada pralinksmina. Ji suprato: jei žmogus nemyli tavęs, kaip tu nori, tai dar nereiškia, kad jis nemyli tavęs iš visos širdies. Kaip kvaila būti laimingai, kai matai Gariką ir girdi Gariką, ir būti laimingai, kai nematai ir negirdi, nes prisimeni, kaip matei ir girdėjai.

Misisipei yra taip blogai, kad ji nori tik miego. Sąmonė niekaip neranda sprendimo, kaip pasielgti su Žanetu. Ji grįžta po darbo ir tiesiog išsijungia iki nakties. Ją pabudina telefono skambutis. Skambina So-Pranas. Misisipė pakelia ragelį.

– Mama, sveikinu tave su meilės diena.

Ji truputį pabūna ir išgirsta save klausiančią psichoterapeuto:

– Papasakokite, kas atsitiko paskutinėje mūsų konsultacijoje?

Bulvės buvo mamos meilės išraiška, o ji, Misisipė, atstūmė mamos meilę. Ji nuolat pamilsta Kitą, kuris jai neduoda Nieko.

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (2)

Artėjančiam Klaipėdos

770 metų jubiliejui

Pasekime, kaip toliau vystėsi Klaipėdos miestas 1619–1701 m. Per likusius 82 metus, kol Prūsija iš kunigaikštystės 1701 m. virto karalyste, šalį valdė kunigaikštis Georgas Vilhelmas, Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas, padėjęs pamatus Prūsijos valstybei, ir kunigaikštis Frydrichas III, tapęs pirmuoju karaliumi Prūsijoje. Tų valdovų sprendimų veikiamas dėliojosi miesto, tada vadinto Mėmeliu, paveikslas.

Miestas-tvirtovė

XVII a. nestokojo šalį sukrečiančių įvykių. Vyko Trisdešimties metų karas (1618–1648), švedų okupacija (1629–1635), 1678 m. užpuolė švedai. Tai skaudžiai palietė Mėmelį. „Iš viso miesto padaryti tvirtovę“, – toks 1628 m.

priimtas kunigaikščio G.Vilhelmo „maloningas nuosprendis“. Mėmelis kaip miestastvirtovė išsilaikė net iki XVIII a. vidurio. Tvirtovės statusas iš esmės pakeitė augančio miesto vaizdą. Jis buvo juosiamas bastioniniais įtvirtinimais, olandiško tipo pylimais, jų išorinėje pusėje iškastais grioviais. Stiprinant pilį buvo griaunami kai kurie pastatai. Ėmė formuotis naujas

Odų rajonas, kuriame kūrėsi švedai, škotai, nes jiems senamiestyje buvo draudžiama apsigyventi. ►

59 KULTŪROS ISTORIJA
Kunigaikštis G.Vilhelmas (1595–1640).

◄ Uždrausta sandėlius statyti miesto centre ir nurodyta jiems vieta palei Dangės upę. Ta tvarka liko visiems laikams. Iki mūsų dienų išlikę sandėliai tai patvirtina. Gyventojai turėjo prisitaikyti prie miestų-tvirtovių tvarkos taisyklių. Tai pareikalavo iš jų drausmės ir tam tikro pasiaukojimo. Įkurdintus beveik 1 tūkst. įgulos karių miestiečiai privalėjo apgyvendinti savo namuose, mokėti mokestį į kunigaikščio kasą, o miestas turėjo skirti lėšų jų išlaikymui. Kiekvienas miestietis privalėjo sukaupti maisto atsargų pusei metų. Pašarų tvartuose nurodyta laikyti tik vienai dienai. Piemenys privalėjo ganyti toli nuo pylimų, kad juos išsaugotų. Miestiečiai be kunigaikščio sutikimo negalėjo išvykti į užsienį, o jam leidus turėjo savo name „palikti žmones ir tiek namų turto, kiek būtina kareiviams apgyvendinti“.

Buvo stiprinama miesto vartų kontrolė. Gyventojai turėjo organizuoti sargybą. Kadangi patekti į Mėmelį buvo galima tik pro miesto vartus, nurodyta kiekvieną įeinantįjį apklausti, išsiaiškinti, iš kur ir pas ką atvyksta, ir informaciją užrašyti. Kiekvieno atplaukusio laivo kapitonas privalėjo prisistatyti tvirtovės komendantui ir leisti laivą patikrinti.

Atkreiptas dėmesys ir į miesto švarą. Kad išvengtų ligų epidemijų, gyventojams buvo įsakyta „kas savaitę priešais savo duris

gatvę apvalyti ir šiukšles išvežti į vietą, kurią nurodys leitenantas“, ir priminta, jog nebus taikstomasi, kad „gatvėse yra kiaulidės“, „tokios purvynės“.

Taisyklės palietė ir priemiesčius. Iš Krūmamiesčio turtingesnieji turėjo apsigyventi mieste, vargingieji – Smeltėje ir Vitėje. Priešui užpuolus, iš priemiesčio į miestą gyventojai privalėjo persikelti per šešias valandas, o savo namus sudeginti. Siekiant išvengti gaisrų, gyventojai turėjo apsirūpinti odiniais kibirais, priešgaisriniais kabliais ir rankinėmis pompomis.

Švedai mieste

1629 m. rugsėjo 26 d. sudarytos paliaubos tarp Švedijos ir Lenkijos apvertė viską aukštyn kojomis: šešeriems metams Mėmelis su visu kraštu atiteko švedams. Miestiečiai savo namuose turėjo apgyvendinti jau po 10–15 kareivių. Tai buvo sunki nauja jiems užkrauta našta.

1635 m. rugsėjo 12 d. sudarius taikos sutartį tarp Švedijos ir Lenkijos, švedai apleido Mėmelį. Kunigaikštis G.Vilhelmas įsipareigojo kompensuoti Mėmeliui 45 000 florinų sumą, kurią miestas kaip kontribuciją sumokėjo švedams. Kunigaikštis paliko prievolę

gyventojams išlaikyti kareivius savo namuose. Už tai pažadėjo savo paramą laisvai prekybai vykdyti.

1678 m. švedų kariuomenė vėl bandė užimti Mėmelburgo pilį, bet ten buvusi stipri brandenburgiečių įgula, vadovaujama legendinio generolo Friedricho Dönhoffo (1639–1696), atlaikė jų puolimą. Tik miestas buvo sudegintas. Su šiuo švedų antpuoliu sietinas padavimas, kuriame pasakojama apie sūrį, išgelbėjusį Mėmelburgo pilį nuo Švedijos karaliaus Eriko kariuomenės apgulties. Padavimas buvo įamžintas. Nulietas iš geležies sūrmaišis buvo pakabintas toje vietoje, kur buvo „išmestas“ sūris. Ant Mėmelburgo pilies išorinių vartų kabojęs geležinis sūrmaišis svėrė „du centnerius ir tarnavo svarmeniu vartus pakeliant ir nuleidžiant“.

Po švedų antpuolio 1679 m. vasario 21–26 d. Didysis kurfiurstas F.Vilhelmas atvyko į Mėmelį, pabuvojo tvirtovėje, susitiko su jos įgula. Jis įsakė ir toliau stiprinti Mėmelio miestą-tvirtovę, tęsti pylimų išplėtimo ir tobulinimo darbus. Pagal Didžiojo kurfiursto įsakymus ne kartą buvo perstatinėjama ir pilis. Tvirtinama, kad iš visų pagal jo įsakymą pilyje vykdytų darbų labiausiai paminėtina kunigaikščių salė, buvusi „visos pilies puošmena“, kur „virš židinio kabėjo tinke išlipdytas kurfiursto herbas“.

60 KULTŪROS ISTORIJA
Didysis kurfiurstas F.Vilhelmas (1620–1688). Didysis kurfiurstas su savo armija persekioja švedų būrius per užšalusias Kuršių marias 1679 m. Dailininko Mattaeuso Meriano (1593–1650) graviūra. 1679 m.

Miesto augimui

Didysis kurfiurstas priėmė nemažai svarbių sprendimų, kurie paskatino miesto augimą. Vienu pirmųjų savo dokumentų Jo didenybė priminė, kad Mėmelio miestas-tvirtovė įkurtas pagal Kulmo teisę ir 1642 m. vasario 6 d. patvirtino jos jurisdikciją. 1657 m. spalio 15 d. jis suteikė miestui „laisvą nelimituojamą ir neapribotą prekybą, laivininkystę, saugojimą, brokavimą ir svarstykles – tai, kas laisvai prekybai pasitarnauja

tarnaičių algos. Sakysime, „gera vokietė tarnaitė“ už metus gauna 30–36 florinus, o lietuvė tarnaitė, kuri „dirbti virtuvėje taip kaip vokietė moka“, – 27–30 florinų, „įskaitant lininius drabužius ir batelius“.

Tvarka numatyta ir amatininkams. Kubiliams, skardininkams, puodžiams ir kitiems amatininkams nurodyta gaminti tik jų profesiją atitinkančius gaminius ir juos parduoti laikantis nurodytų kainų. Net iki

ir reikalinga“. Šis sprendimas ir vėliau priimti Sandorių nuostatai padėjo galutinai nuslopinti ilgai besitęsiančias Karaliaučiaus pirklių pastangas riboti Mėmelio prekybinius ryšius su kitais miestais.

Išaugus prekybai, kartu susiformavo ir miesto elitas. Pirkliai išliko aktyviausiu miestiečių sluoksniu XVII–XIX a. Tai buvo turtingi ir kūrybingi miestiečiai, susibūrę į pirklių gildiją, jie tapo svarbiausiais miesto kūrėjais. Jų darbų pėdsakai dar iki šiol ryškūs.

1665 m. nuo karių įgulos apgyvendinimo savo namuose valdovas atleido burmistrus, dvasininkus, teisėjus, mokytojus, varpininkus, pribuvėjas, taip pat nakvynės namus ir pridūrė, kad reikia ateityje į „Mėmelį komandiruoti kiek galima daugiau nevedusių kareivių“. Likusiems miestiečiams ir toliau liko prievolė tą naštą nešti.

Prūsiška tvarka

Didysis kurfiurstas 1681 m. paskelbė krašto ir miesto nuostatus, pagal kuriuos kasdienis ir šventinis gyvenimas privalėjo tekėti taip, kaip jis buvo reglamentuotas.

Nuostatuose daug dėmesio skirta kainų politikai. Buvo griežtai pareikalauta laikytis nurodytų kainų „už kiaulės paskerdimą ir dešrų darymą“ ar „veršio papjovimą“ ir pan. Nusakytos atitinkamai lietuvių ir vokiečių

XIX a. vidurio išsilaikė draudimas bet kam, užsimaniusiam pardavinėti ar įsigyti sodinukų, gėlių sėklų. Buvo būtina priklausyti amatininkų cechui. Amatininkams leista „pardavinėti tik obuolius, kriaušes, riešutus, svogūnus ir kitas daržoves – daugiau nieko“. Sandorių straipsniuose buvo nurodyta, kaip prekiauti, kaip gaminti alų ir kiek dienų leidžiama jį pilstyti metiniame turguje. Leista svetimšaliams „aštuonias dienas pilstyti alų, vyną, midų ir degtinę“, pirkliams –„tik tris dienas“. Olandams ir svetimšaliams jūreiviams leista smulki prekyba tik neturtingiesiems ir t. t.

Įtvirtinta teisiškai

Nemažai reikalavimų skirta miestiečių aprangai, atsižvelgiant į luomus ir tautybes. Pirkliai rengtis privalėjo pagal „tik jų luomą ir turtą, tačiau be prabangos ir žemesniesiems sluoksniams rodyti gerą pavyzdį“. Amatininkų šeimoms buvo uždrausta dėvėti šilkinius drabužius, puoštis perlų vė-

riniais, nešioti sabalų kailių kepures. Tarnus irgi galėjai atskirti pagal jiems nuostatais priskirtus rūbus. Lietuviams „neleistina užsimanyti kokiu nors drabužiu vokiečius mėgdžioti“. Lietuviams samdiniams buvo uždraustos kiaunių, lapių kepurės, galionuotos skrybėlės, tymo ar juchto apavas. Lietuvės mergos negalėjo „nešioti skarelių, prijuosčių, liemenėlių iš brangios drobės ir tymo batelių su kailiu“. Nesilaikantiems grėsė baudos. Beje, apie miestiečių madas, jų skonį nelabai ir žinome. Istorikas Johanas Zembrickis yra užsiminęs, kad vėliau, jau XVIII a. viduryje, moterys nepripažino skrybėlių. Tapo madingos įvairių spalvų atlaso ir damasto kepurėlės su sidabriniais ir auksiniais nėriniais. Vyrai mėgę raudonas kelnes, raudonas liemenes ir mėlynus ar rudus surdutus. ►

61 KULTŪROS ISTORIJA
Priešui užpuolus, iš priemiesčio į miestą gyventojai privalėjo persikelti per šešias valandas, o savo namus sudeginti.
Didysis Mėmelio antspaudas. Mėmelburgo pilis ir miestas. 1600 m.

◄ Nuostatuose skiriamas dėmesys ir gyventojų moralei. Juose apibrėžta miestiečio pareiga bažnyčiai. Nustatyta, kad „sekmadieniais ir švenčių dienomis, prieš ir po vidurdienio, kol vyksta pamaldos, o per didžiausias šventes – ištisą dieną negalima pilstyti vyno, midaus, alaus nei degtinės arba sėdėti svečiuose“. Pažymėta, kad „turi būti nutraukti visokie darbai namuose, važinėjimai“. To nepaisymas buvo baudžia-

mas pinigine bauda ir pajamos turėjo būti pristatytos miesto tarybai. Net buvo nurodyta būti gailestingiems neturtingiesiems. Reikalauta, kad „kiekvienas miestietis šalia kito turėtų pragyvenimo šaltinį ir turtingieji mažiau pasiturintiems prasimaitinti negalėtų trukdyti, neturi nė vienas miestietis trejopu verslu verstis“. Buvo skatinamas miestiečių taupumas. Nurodyta, kad sužadėtuvės, vestuvės ir vaikų

krikštynos galėjo užtrukti tik vieną dieną ir jose buvo galima valgyti tik vieną kartą, „daugiausia dvi alaus statines ištuštinant“. Per laidotuves buvo uždraustas „didelis bruzdesys, prašmatnumas, rijimas ir girtavimas“.

Nebetęsiant išdėstytų nuostatuose reikalavimų visose gyvenimo srityse, drąsiai galima daryti išvadą, kad Didžiojo kurfiursto F.Vilhelmo laikais prūsiškoji tvarka Mėmelyje ir jo krašte buvo įtvirtinta teisiškai.

62 KULTŪROS ISTORIJA
Gyvenamieji namai dabartinėje Žvejų gatvėje 1624 m. Mėmelio tvirtovės liekanos. Iliustracijos iš J.Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8

Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.