GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA
Ieva KADŽIULYTĖ
**** susidėliojau visus savo gyvenimus susirašiau ant popierėlių raudonų geltonų baltų daug pilkų būta dienų mažuose popierėliuose yra ir svajonių popierėlius klijuoju ant šaldytuvo bet jie vis krenta
Girdžiu džiūstant žolę Joje krutant rupūžę Kur nuskubėjau Yra Paskutinė rugpjūčio žolė Ant kurios turbūt nebeužsideda rasa Ir rupūžė tuoj pabėgs Iš šios sausėjančios pievos. **** Tyčia išklystu iš kelio ir pati praminu naują. Kad sutikčiau saviškius, kad užuosčiau naujus kvapus, Kad nebūčiau įspėta dėl būsimų nuodėmių. Kad galiausiai kažkas eitų man iš paskos, Pasirinktų mano neryškiai pramintą takelį.
**** Vis dažniau mane apima keista nuojauta Lyg to nebuvo Lyg tai buvo labai seniai Ir tai, ką dabar jaučiu Nėra Prisiminimai Mano Būsimieji Kartai Potyriai Gyvenimai Nėra tik mano Yra visų po truputį Gal išsibarstę Bet jau laukia manęs Bet nesu tikra Ar aš jų laukiu?
Žaidimas prasidėjo
Pasimatysime namuose?
Netyčia Į tave Pažiūrėjau Nusišypsojau Ne tau Atspindžiui Už tavęs Tą dieną sau buvau graži. Nuo to šypsnio Žaidimas vis dar Tęsiamas Ir atsirado nauji žaidėjai Maži Dar nemokantys vaikščioti Aš jau nebesuprantu Ar vis dar žaidžiame?
Du kilometrai už Juknėnų Rudens purvas aptaškė beveik nuvirtusį kelio ženklą Vaikystėje mėgdavau iš vienkiemio ateiti vakarais Stebėti Už geltonų lentų Juknėnų bažnyčios iš lėto besislepiančią rausvą saulę Kas antrą savaitgalį Tuo pačiu keliu Už kapinių tvoros Iš karto į dešinę Ir tada du kilometrus tiesiai Paauglystėje mėgdavau tuos kilometrus eiti pėsčia Vakarais Stebėdavau Vyresni vaikinai Renkasi į kaimo šokius Tais laikais dar įprastą reiškinį Nustojau eiti Pradėjus kalti kultūros namų langus Medinėmis lentomis Apkalti ir surūdiję kapinių varteliai Neberandu kelio namo
**** Kol skubėjau Būti Buvo šalta Visiems aplinkui Tik aš to nepastebėjau Nes nuolatos buvau Pasiruošusi Be atokvėpio Nesustojau Iki dabar Šią akimirką Užuodžiu Cinamoną
Gabrielės Venckutės akvarelė.
59
