DAILĖ
„Vakarų vėjai“: nuor o
Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. M Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose liepos 24 – rugpjūčio 23 dienomis veikė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus menininkų darbų paroda „Vakarų vėjai – 2020: (Ne)priklausomi“, skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Tai buvo ir savotiška dailininkų kūrybinė ataskaita visuomenei, ir apžvalginė ekspozicija, bylojanti apie šiandienės dailės procesus, Vakarų Lietuvos regiono vizualinio meno situaciją.
Ignas KAZAKEVIČIUS
Rašant apie parodą, prieš akis matyti fotoreportažą labai naudinga, nes jis gali nukreipti mintis kita linkme, kitaip nei po pirmojo, antrojo, net trečiojo karto apsilankius parodoje. Be parodos atidarymo, buvau joje lygiai tris kartus. Po to mane wetransferiu pasiekė pagrindinės parodos kuratorės Neringos Poškutės-Jukumienės siųstos fotografijos. Dalis jų tikriausiai aprašys šį tekstą, o aš bandysiu jas pakalbinti ar bent jau pasikalbėti su jomis. Kodėl ne su kūriniais ar jų autoriais? Viena vertus, reportažas leidžia susikoncentruoti ties atskirais kūriniais, netrikdo ekspozicinės panoramos (tai mačiau jau ne vieną kartą). Sustabdytas laikas su kokiu nors fone šmėkštelėjusiu žiūrovu ar kūrinio autoriumi nutiesia paralelę artimesniam santykiui nei tiesiog vertinimas – paroda yra štai tokia ir anokia, ir taškas. Skaldyti fotovaizdai leidžia prisiminti tiek dalyvių kūrybinį, tiek pačių „Vakarų vėjų“ kelią. Ir vėl grįžti prie ekspozicinių sugretinimų parodoje. Kitą vertus, fotoreportažas tampa kuratoriaus nuoroda – kaip jis mato parodą, kas jam svarbiausia, kas akcentuojama, primenama ir pan. Taigi kuratoriaus reportažas kaip SEO paslaugos man, galimybė stebėti online kuriamą parodos katalogą. Čia gali rinktis vaizdą arba žodį, kuris nukreips ten, kur reikia. Tikėkime, kad nuves į laimingą pabaigą, nes pats „Vakarų vėjų“ projektas, prasidėjęs 2006 m., nuo pat pradžių buvo tarsi pasmerktas „epitafiniam žanrui“. 46
Apžvalga ir datos Tuomet LDS Klaipėdos skyrius atgaivino apžvalginių parodų tradiciją ir surengė pirmąją vaizduojamosios dailės parodą „Vakarų vėjai“, pristačiusią skyriui priklausančių sąjungos narių kūrybą. Ji transformavo kas dveji metai rengiamą taikomosios dailės parodą „Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas“ (dėl siūlų tada ilgai spėliojau – kodėl ne tekstilės?), ekspoziciją papildydama tapyba, skulptūra bei grafika, ir tapo savotiška Vakarų regiono bienale. Metalo plastikos, emalės projektai, kuruojami Sau-
liaus Bertulio ir jo kolegų, buvo sėkmingai pristatomi tiek poriniais metais (bienalės), tiek neporiniais, tai praplėtė skyriaus reprezentacinę įvairovę. Reikia pažymėti, kad sostinės LDS iniciatyva Vilniuje 2005 m. startavo pirmoji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė – kaip bandymas vienu šūviu konsoliduoti pajėgas, įrodyti LDS egzistavimo svarbą, įtaką meno procesams, atstoti vėl atgimusias, bet jau kitu formatu, Rygos skulptūros kvadrienalę ir Talino grafikos trienalę, kuriose tradicinių žanrų ir temų kūrinių nuolat mažėjo, jų ekspozicijas papildė objektai, videomenas, fotografija, tai, kas „poetiška“, keitė tai, kas
Parodos „Vakarų vėjai – 2020: (Ne)priklausomi“ ekspozicija.
