ATMINIMAS
Didžiavyris Žemaičių Lietuvos Negailestingai laikas užpusto praeities takus, išblunkančius prisiminimus, tačiau iškilūs ir prasmingi darbai išlieka, liudydami apie žmogų, paaukojusį save Lietuvai. Tų darbų pagrindu atveriami nauji horizontai, o jungianti riba tarp praeities ir dabarties tampa pagrindine mūsų kultūros vyksmo ir tęstinumo sąlyga, nauju jos virsmu ir proveržiu. Turtinga bei įprasminta patirtis laiko tėkmėje virsta vertybe, branginamu turtu ar net tradicijos paveldu. Vienas iš tokių žmonių buvo ir ilgam išliks maestro Robertas Varnas (1930–2015). Šiemet spalį jam būtų sukakę 90 metų.
Algirdas ŠUMSKIS
Kilęs iš Mažeikių Tai vienas žymiausių Lietuvos chorvedžių, garsėjęs įspūdingais jo vadovaujamų chorų, ypač legendinio choro „Jaunystė“ pasiekimais, buvęs Klaipėdos operos meno vadovas, Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetų Chorvedybos katedros vedėjas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pirmasis dekanas, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ įkūrėjas ir jos ilgametis vadovas, išeivijos archyvo iniciato26
rius ir įkūrėjas, dainų švenčių ir konkursų organizatorius, publicistas, kompozitorius. Vienu žodžiu sunku būtų apibūdinti maestro R.Varną. Dar daug sferų galėtume rasti, kur įspausti jo veiklos pėdsakai. Neatsitiktinai maestro suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas (1975 m.), kaip Lietuvos chorų maestro įvertintas LLKC „Aukso paukšte“ (2000 m.), apdovanotas garbingo valstybinio ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2006 m.), išrinktas Klaipėdos kultūros magistru (2012 m.). Kiek prisimenu Robertą, jis visada labai pagarbiai ir ypač jautriai kalbėdavo apie savo vaikystę, kuri prabėgo gimtuosiuose Mažeikiuose. Jo tėvai – Mažeikių miesto gyventojai, o seneliai, tėčio tėvai, turėjo nedidelį medinį namelį Birutės gatvėje, netoli
Birutės ir Laižuvos gatvių kampo. Tame namelyje jie įsirengė arbatinę, kurioje kepė riestainius ir jais prekiavo. Susituokę Roberto tėvai po kurio laiko, maždaug 1930–1931 m., arčiau gatvės pasistatė mūrinį dviejų aukštų namą (sovietmečiu toje vietoje buvo autoinspekcija). Naujasis namas buvo pažymėtas Birutės gatvės 8-uoju numeriu, ir toks pat adresas yra išlikęs iki šiol. Šiame name ir augo Robertas su seserimis Liuda ir Sofija. Jauniausioji sesuo Sofija baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą, o vėliau ir Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklą, dirbo choro vadove. Sesuo Liuda pasekė mamos pėdomis ir, baigusi Kauno farmacijos mokyklą, dirbo vaistinėje. Tėtis Juozas Varnas buvo šviesus žmogus. Jis mokėjo rusų, latvių ir vokiečių kalbas. Nors turėjo savo verslą, dar buvo ir Mažeikių miesto burmistro pavaduotojas. Mama Morta Varnienė tarpukariu buvo baigusi farmacijos mokslus Kaune ir dirbo Mažeikių vaistinėje. Be to, ji buvo didelė meno mėgėja, visuomenininkė. Užėjus sovietams Varnų šeimos turtas buvo nacionalizuotas, o 1941-ųjų birželį per pirmuosius vežimus J.Varnas buvo ištremtas į Vorkutą. Tada visi šeimos vargai užgriuvo Roberto mamą. Nelengvi tai buvo metai, nelengva, kaip ir visų Lietuvos tremtinių vaikų, lemtis teko ir Robertui su seserimis, tik niekada jis tuo nesiskundė ir niekada neverkšleno, o tiesiog gyveno... vardan tos Lietuvos. Sunku būtų dabar aprašyti, kaip visa tai paveikė jaunojo menininko Roberto pa-
