TEATRAS
T.Juočys: mano ambicija yra teatras Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys pokalbio metu vengė žodžio „aš“, vis keičia jį į „mes“. Net kelis kartus paminėjo, kad vadovo pareigos nėra išskirtinės – darniai įstaigos veiklai svarbus kiekvienas jos narys. Šį rudenį T.Juočys buvo išrinktas vadovauti Klaipėdos dramos teatrui, vadovo pareigas eina jau antrą kadenciją iš eilės. Pradėjo 2015-aisiais, lūžio metais, kai teatras grįžo į renovuotą savo pastatą. Antrosios kadencijos pradžią taip pat žymi iššūkių laikas – šalies gyvenimą paralyžiuojanti pandemija. Su T.Juočiu kalbėjomės pustuščiame teatre, dieną prieš paskelbiant trijų savaičių karantiną. Į jį vadovas žiūrėjo stoiškai: „Tai metas atlikti darbus, kuriems iki šiol neužtekdavo laiko. Taip pat šiuo laikotarpiu svarbiausia nesustabdyti kūrybinio proceso ir neprarasti ryšio su žiūrovais.“
Kristina KUČINSKAITĖ
Ryškus sangvinikas – Esame linkę matyti žmones gana siaurai – uždarytus jų profesijos stereotipuose. Jūs esate teatro žmogus, bet ar teatras jus apibrėžia – kuo degate, jei iš gyvenimo lygties išimamas teatras? – Kalbant apie darbą – niekas neįtikins sakydamas, kad be darbo žmogus negalėtų egzistuoti. Man atrodo, galėčiau nedirbti. Taip pat nemėgstu idėjinio vyniojimo – galiu pripažinti, kad man svarbūs pinigai, patinka turėti gražius namus, gerą automobilį. Kai nori suprasti žmogų, psichologai klausia apie jo pomėgius – gal piešia, 4
žvejoja ir t. t. Žinai, mąstau, kad aš neturiu individualių pomėgių, jie kažkaip per gyvenimą išsitrynė. Nėra dalykų, be kurių negalėčiau gyventi. Esu ryškus sangvinikas – man patinka socialinis gyvenimas, patinka bendrauti, bet taip pat patinka patylėti ir nieko neveikti. Lyg ir mėgstu sportą, bet neturiu jam laiko, ir nemirštu dėl to. Dar prieš kelerius metus turėjau aktyvių pomėgių, bet mažai kas iš jų liko. Patinka „YouTube“ žiūrėti sportininkų dvikovas. Tai nesukelia agresijos, priešingai – nuramina. Žiūriu kovas įvairiais rakursais, žiūriu jų pakartojimą, stebiu, kaip kovotojai išvengia priešininkų ir t. t. Labai noriu keliauti, bet šiuo metu viskas suvaržyta. Tiesa, noriu padėti dukrai pažinti pasaulį, degu laisvės idėja. Noriu, kad ji augtų laisva. Įdomu stebėti jos augimo procesą, jai dabar aštuoneri. Sunku kalbėti apie save, esu daugiau stebėtojas nei dalyvis.
– Minite dukrą – ar turite daugiau vaikų? – Su žmona turime du vaikus. Bet sūnui jau 18. Gyvena savo gyvenimą. Jis iš pirmos žmonos santuokos, kartu gyvename nuo tada, kai jis buvo ketverių, mudviejų santykiai – tėvo ir sūnaus. Kažkada esu svarstęs, ar skirsis meilė jam ir dukrai. Be reikalo – sūnus ir tiek.
Pakeliui į laisvę – Akcentuojate, kad jums svarbu laisvė. Pats jaučiatės esąs laisvas žmogus, radęs savo vietą gyvenime? – Esu laimingas ten, kur esu. Man patinka vieta, kurioje dirbu. Ar esu laisvas? Nesijaučiu laisvas, nes, priimant bet kokį sprendimą profesiniame ir asmeniniame gyvenime, reikia atsižvelgti į daug aplinkybių.
