Durys 2022 08

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 RUGPJŪTIS / Nr. 8(104)

2 Parodų „Vakarų vėjai’22: gimtadienis“ ir „Klaipėdos dailės muziejus“ atidarymo šventės KKKC Parodų rūmuose akimirkos. Tapytojas marinistas Edvardas Malinauskas, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa PoškutėJukumienė, KKKC direktorius Liudas Andrikis ir meno kolekcininkas Edmundas Kolakauskas. Per vernisažą – konfeti lietus. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 rugpjūtis / Nr. 8 (104) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras grajauskas@gmail.comGrajauskas

TURINYS MUZIKA Daiva KŠANIENĖ. „Sakmė apie Mėmelburgą“: A.Remesos oratorijos pasaulinė premjera 4 Ieva BUDRIŪNAITĖ. Pianistė A.Šileikaitė ir jos meniškas gyvenimas Šveicarijoje 12 TEATRAS Rasa ŠIMKUTĖ. Festivalyje „Gedimino 40“ – dėmesys G.Šimkaus pirmajai režisierių laidai 18 TRAJEKTORIJOS Sandra ŽEMAITYTĖ. V.Prižgintienė: lietuviams trūksta tik pozityvumo 24 DAILĖ Irma STASIULIENĖ. N.Poškutė-Jukumienė: neturėtume nuolat įrodinėti, kad esame įgalūs kurti 30 FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Apie akių mirksnį 40 KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Kulkų traukinys 44 GINTARO LAŠAI Jovita SAULĖNIENĖ. Meninis žodžio paminklas Prūsų Lietuvai. Pokalbis su rašytoju R.Flicku 46 Gediminas MARTIŠIUS. Eilėraščiai 50 Juozas ŠIKŠNELIS. Bandymas pažvelgti iš viršaus 52 Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Nesudegintos ant laužo 55 Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. So jos atsidusimai 57 KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (3) 59

Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022. 4 psl. – A.Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjeros Klaipėdos piliavietėje akimirka. Martyno Aleksos nuotr. ŽURNALĄ REMIA KLAIPĖDOSSAVIVALDYBĖMIESTO Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

3

TECHNINĖDIZAINERĖ-MAKETUOTOJAREDAKTORĖ

MUZIKA 4

„Sakmė apie M ėmelburgą“:

A.Remesos oratorijo s

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, pradėdamas antrąjį tarptautinį operos ir klasikinės muzikos festivalį, Klaipėdos miestui, švenčiančiam 770 metų sukaktį, padovanojo prasmingą meninę dovaną – kompozitoriaus Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ pasaulinę premjerą. Daiva KŠANIENĖ Dedikacija Klaipėdai Sudėtinga ir paini seniausio Lietuvos miesto – Klaipėdos įkūrimo istorija, sulaukusi įvairiausių versijų bei interpretacijų, apipinta legendomis, paslaptimis, net mistiniais pasakojimais, ne kartą aprašyta metraščiuose, enciklopedijose, kronikose, mokslinėse studijose, istorinėse knygose, archeologų darbuose ir kt., šiemet prabilo muzikos ir poezijosIstoriniaikalba.šaltiniai liudija, kad Klaipėdos krikštatėviai buvo vienuoliai broliai pranciškonai. Jie, atvykę į šį nepaprasto grožio žemės kampelį, kur Dangės upė įteka į tyvuliuojančias marias, už kurių švyti auksinės smėlio kopos, ošia Baltija, o netoliese teka didingasis Nemunas (vok. Memel), gavę Kuršo vyskupo, pranciškonų vienuolio Heinricho von Lützelburgo ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Livonijoje Ebenhardo von Seyne’o palaiminimą bei pritarimą, 1252 m. įkasė pirmąjį akmenį į netrukus iškilusios MėA.Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjeros Klaipėdos piliavietėje akimirkos.

5 MUZIKA M

melburgo pilies pamatus. Pilies priedangoje kūrėsi miestas, telkėsi gyventojai, suklestėjo amatai, prekyba, deja, vyko ir aršios kovos. Netrukus (1258 m.) iškilo net dvi šventovės: Šv. Jono ir Šv. Mikalojaus bažnyčios. Simboliška, kad iškilią, reikšmingą Klaipėdos sukaktį šlovinančią oratoriją –savotišką miesto istorijos meninę restauraciją – sukūrė klaipėdiečiai, pranciškonų pasauliečių ordino broliai – kompozitorius Alvidas Jeronimas Remesa OFS ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas, kunigas Sigitas Benediktas Jurčys OFM (libreto autorius), giliai suprantantys ir jaučiantys pranciškoniškosios filosofijos esmę, paremtą kilniu, santarvę ir meilę skelbiančiu požiūriu į žmogų, gamtą, Dievą. Prisilietimas prie šių prasmių ir jų įkūnijimas mene iš kūrėjų reikalauja ir dvasinės brandos, ir religinių nuostatų stiprumo bei tikėjimo.Oratorijos autoriai meniškai įtaigiai atkūrė žilos senovės, net kelių šimtų metų įvykių ženklus: vienuolių atkeliavimą, prie pilies ir miesto ištakų stovėjusių istorinių asmenybių paveikslus, viduramžių kovų atgarsius, pagaliau – Klaipėdos suklestėjimą. Spalvingai skleidžiasi Klaipėdos miesto kūrimosi naratyvas, supinant autentiškus istorinius faktus su menine fantazija ir perteikiant juos per žmogiškąją, poetinę – simbolinę prizmę, išryškinant kilnią krikščioniškąją misiją, gėrio, šviesos, dvasingumo siekį: vienuoliai, prie Kuršių marių statydami pilį ir miestą, norėjo sukurti rojų, Dievo karalystę žemėje, „miestą – šventovę“. Muzikos ir poezijos kalba Kompozitorius A.Remesa prasitarė: „Neleńgva istoriją perteikti muzikos kalba, ypač išskleisti ją nuo viduramžių iki susiformavusio, brandaus miesto klestėjimo.“ ► Martyno Aleksos nuotr.

ėmelburgą“: s pasaulinė premjera

oratorijo

Sukauptai ir didingai Iš senamiesčio į piliavietę atidundėjus brolių pranciškonų, miestelėnų, svečių būriui, simboliškai atkartojančiam ► taip pat choro „Gintarėlis“ narys A.Agurkis (diskantas) – karo našlaitis. Oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ dramaturgija daugeliu aspektų atliepia senovinės pasaulietinės oratorijos bruožus: siužetiškumas, homofoninių ir polifoninių elementų susipynimas, rečitatyviškumas (dažni rečitatyvai secco, pritariant klavesinui), poetinio žodžio svarba, įvykių pasakojimas, o ne aktyvus sceninis veiksmas, ir pan. Septynios oratorijos dalys (Įžanga. Allegro. Eitynių fanfaros; I d. Ad libitum Vyskupo malda; II d. Moderato. Mėmelės dialogas su pilies komtūru; III d. Allegro. Livonijos ordino karinė galybė; IV d. Mode rato. Mėmelės dialogas su Vyskupu; V d. Allegro. Tau ačiū, broli mažesnysis; VI d. Allegretto. Mėmeli, o mieste mano; VII d. Vyskupo testamentas) sukomponuotos kontrasto principu, tačiau joms skambant be pertraukos, logiškai pereinant iš vienos į kitą, visa kompozicija susilieja į vieningą visumą. Kompozicinį vientisumą sustiprina naudojama leitmotyvų sistema –kiekvienas veikėjas turi savo melodiją

Nedidelė instrumentų ansamblio sudėtis imponuoja savo įvairove (vyrauja variniai pučiamieji), sumaniu jų derinimu tarpusavyje, išgaunant tembriškai įdomias spalvas. Labai svarbus vaidmuo oratorijoje skirtas chorui, įprasminančiam istorijos vyksmo ženklus, epochų kaitą.

7 MUZIKA

Vieninga visuma „Sakmė apie Mėmelburgą“, autorių vadinama dedikacija Klaipėdai, suskambo miesto gimtadienio pavakarę (rugpjūčio 1 d.) romantiškoje, 770 metų menančioje istorinės piliavietės erdvėje. Veikalą atliko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro mišrus choras (chormeisteris V.Konstantinovas), varinių pučiamųjų instrumentų grupė (4 valtornos, 3 trimitai, 4 trombonai ir tūba), mušamųjų grupė, solo instrumentai – elektroninis klavišinis instrumentas (partitūroje – klavesinas), birbynė (A.Tumanovas), smuikas (R.Šimelionytė), violončelė (M.Filipova) ir keturi solistai. Dirigavo teatro vyriausiasis dirigentas T.Ambrozaitis, režisierė –R.Bunikytė, kostiumų dailininkė – V.Šuklytė, grimo dailininkė – A.Braždienė. Solines partijas atliko talentingi, gražius balsus turintys teatro dainininkai: V.Kazlauskas (bosas) – Vyskupas, A.Raulinavičius (tenoras) – Magistras, pilies komtūras, J.Butkytė-Komovienė (sopranas) – Mėmelė, ir leittembrą (smuiko tema – Mėmelės charakteristikos leittembras, violončelės – Vyskupo ir Magistro, birbynės tema siejama su Lietuvos gamta). Personažai, vadovaujantis libretu, charakterizuojami pačiais bendriausiais bruožais, traktuojant juos daugiau simboliškai, o leitmotyvai bei pasirinktas rečitatyvinis vokalinių partijų pobūdis padeda jų paveiksluose išryškinti konkrečias reikšmes.

◄ Kuršo vyskupo ir jo palydos kelionę, nuaidėjo pirmieji „Sakmės apie Mėmelburgą“ akordai. Įžangoje iškilmingai, pakaitomis, tarsi sutartinė suskambo žėrinčios, aktyvaus ritminio piešinio trijų trimitų ir trijų trombonų fanfaros. Daug kartų kartojamos, praturtintos valtornų ir mušamųjų instrumentų tembrais, jos sukūrė pakilią, šventišką atmosferą. Efektingas varinių skambesys kėlė tolimą asociaciją su Klaipėdoje ryškų pėdsaką (1836 m.) palikusiu genialiuoju vokiečių kompozitoriumi R.Wagneriu, kuris savo kūriniuose itin didelį dėmesį skyrė būtent variniams pučiamiesiems. A.Remesa neslepia, kad tokio įspūdžio siekęs sąmoningai; bandęs nutiesti trapią giją, atliepiant svarbiausius, šimtmečius gyvuojančios Klaipėdos muzikinės kultūros momentus. Galingų fanfarų signalus pakeitė tembriškai kontrastuojantys, oratorijos personažus ir gamtos paveikslus apibūdinantys solo instrumentais atliekami epizodai (leitmotyvai): rami, lyrinė birbynės melodija – nuostabios Lietuvos gamtos, tykiai tekančio Nemuno paveikslas, ją pakeičia švelni smuiko daina – Mėmelės charakteristika. Mergaitė Mėmelė – mįslinga, slėpininga, meilę, gėrį ir grožį teigianti oratorijos herojė – upės dvasia, jos personifikacija. (Memelis – senovinis Nemuno upės pavadinimas.) Įžanga, susipinant melodingiesiems instrumentiniams balsams, įsijungus chorui be žodžių, baigiasi žaviu, jaudinančiu ansambliu. Tokiu būdu, įžangoje eksponuojamos svarbiausios, glaustai viso kūrinio muzikinę idėją perteikiančios oratorijos temos, ne kartą pasikartojančios visos oratorijos metu. Modifikuotai jas plėtojant kitose dalyse, įsiterpiant naujoms intonacijoms, dainingesniems solo epizodams keičiantis su rečitatyvais, duetais, tercetais, choro intarpais, laipsniškai, tikslingai kylama į emociškai šviesią oratorijos kulminaciją Klaipėdą šlovinančioje VI dalyje. Tarsi iš tolumos ataidinčia, tris kartus pasikartojančia choro atliekama viduramžių grigališkojo choralo atgailos psalme „Miserere mei Deus“ prasideda I dalis. Ji paruošia Vyskupo pasirodymą. Solisto V.Kazlausko, įsijautusio į Vyskupo – dangiškojo žodžio skelbėjo, „žinios nešėjo“ vaidmenį, atliekama iškilmingai rečitatyvinė Malda skambėjo sukauptai ir didingai, išreiškiant ryžtingą siekį „statyti savo meilės pilį –Klaipėdos miestą“; jautri violončelės tema šį epizodą nuspalvino kilnumu bei šiluma.„Viešpatie, / Ateina miestai / Iš tavo tylos ir tamsos, / Kai nutyla žodžiai / Žvaigždžių tyla / Praveria miesto duris.“ Muzika ir poetinis žodis šioje oratorijoje yra absoliučiai lygiaverčiai.

8 MUZIKA

◄ Netrukus įvyksta persilaužimas, grėsmė pasitraukia (Andante). Ją nustelbia taikūs, kilnūs siekiai – Komtūras ir Vyskupas jau regi naujojo, kylančio miesto paveikslą. Jų duetinė scena, palydima klavesino, dvelkia šviesa, vyriška ramybe ir pasididžiavimu, regint kuriamo miesto ateitį.„Mes Memelės ir Dangės / Krantus tuoj ąžuolu sutvirtinsim, / Aukštyn iškelsim bokštus / Į žvaigždes, į Vakarus, Į Rytus ir žvaigždes. (...) / Į dangų stiebiasi / Naujai statyt pradėtas miestas / Ir veriasi jo durys / Ir kieme žaidžia, linksminas vaikai.“IVdalis „Mėmelės dialogas su vyskupu“ (Moderato), vyraujant „švelniųjų“ instrumentų pritarimui (smuikas, violončelė, klavesinas, dalyvaujant chorui), tęsia įsigalėjusią prakilnią, taurią nuotaiką. Kupinas jaudulio Mėmelės ir patetiškas Vyskupo monologai, jų duetinė scena persunkta ateities svajonių miesto regėjimo.„Išgarsinsiu aš tavo vardą: / Ir žmonės girs tave / Už Taiką, Gėrį bei Dorybes / Mėmele, tave gi, Dievas laimins / Sergės ir globos dar rytui auštant.“ V dalyje „Tau ačiū, broli mažesnysis“ (Allegro), artėjant emocinei viršūnei, grįžta iškilminga patetika, vėl jungdamiesi sužėri varinių instrumentų tembrai, choras gieda artimą grigališkajam choralui giesmę, peraugančią į didingą keturbalsį, artimą himnodijai, pakilų epizodą, šlovinantį pasaulio kūriniją, beribę gamtą. Savo idėja ir mintimi jis labai artimas Šv. Pranciškaus poetiniam kūriniui „Saulės giesmė“. Juk šventasis visame kame matė Dievo ranką. Gamtos išaukštinimo giesmė prasiveržia didžiulio džiaugsmo tonais – gimė Klaipėdos miestas!

„O Saule, o Mėnuli, / O sukurtieji Viešpaties / Ir visa augantys čia, žemėje, / Bičiulių, protėvių dvasia / Kartu mes švenčiame / Mūs Klaipėdos gimimo jubiliejų.“Lėtas,santūrus ir išdidus Vyskupo monologas, skelbiąs tiesą apie miesto suklestėjimą, paruošia apoteozinį finalą.VIdalis „Memeli, o mieste mano“ (Allegretto) – visą kūrinį apibendrinanti, didinga, pakilaus emocinio tonuso kulminacija. Modifikuotai pasikartojantys ir išplėtoti iškilmingi įžangos fanfariniai akordai, polifoniškai vystomi kiti leitmotyvai tarsi arka apgaubia ir įprasmina oratorijos idėją. Augant dinamikai, tirštėjant faktūrai, dalyvaujant visiems atlikėjams, galingas tutti skelbia džiaugsmą – Klaipėdos gimtadienį.„O,Mėmele, o mieste mano, / Esi tu mums tikra vieta / Tau Dievo tylai

10 MUZIKA Dvelkia šviesa

11 MUZIKA apsireikšti. / Sveikiname! / Ir šaukiam nauju vardu – / Klaipėda! / Klaipėda, mes sveikinam tave!“ Sakralumo dimensijos Neabejoju, kad klausytojai „Sakmėje apie Mėmelburgą“ – muzikiniame-poetiniame miesto sukūrimo pasakojime išgirdo ir pajuto jame glūdinčias sakralumo dimensijas, kviečiančias dvasinei santarvei, visaapimančiam meilės siekiui.Visioratorijos dalyviai pasirodė neblogai; puikiai, švariai skambėjo instrumentinės grupės ir solo muzikantų atliekamos partijos, jų ansambliai. Visuose oratorijos epizoduose nepriekaištingai skambėjo choras. Dirigentas T.Ambrozaitis muzikiniam vyksmui vadovavo užtikrintai ir stabiliai. Solistai (V.Kazlauskas, A.Raulinavičius, J.Butkytė-Komovienė), persikūniję į savo personažų paveikslus, dainavo sukauptai, santūriai, lygiai, jausdami kūrinio stilistikos ypatumus ir jo sakralinę prasmę. Vis dėlto jų dainavime šiek tiek pasigedau subtilesnio niuansavimo, lankstumo, tai būtų padėję giliau įprasminti tekstą. Santūri oratorijos režisūra (R.Bunikytė), jautriai atliepusi muzikinį-poetinį kūrinio pobūdį ir jo įvykių seką, subtiliai „pažeidė“ (gerąja to žodžio prasme) oratorijų žanrui būdingą sceninio vyksmo statiškumą. Ji, nors minimalistinė, tačiau išraiškinga ir skoninga; čia svarbu kiekvienas judesys, rankų mostas, veido išraiška, žvilgsnis, stotas... Pagyrimo verti kostiumų dailininkės V.Šuklytės sukurti sceniniai rūbai, susišaukiantys su sakraline kūrinio idėja. Nuo solistų, choro artistų, aprengtų šviesą, gėrį, šventumą simbolizuojančiais baltos spalvos kostiumais, scena švytėte švytėjo. Tarp kitų išsiskyrė taurus, tarsi gamtos fėjos, Mėmelės įvaizdis. Nuostabus baltas rūbas, išdabintas subtiliomis melsvomis gėlėmis, ir išskirtinė šukuosena, papuošta šviesiomis, auksinėmis kasomis su perlų diadema, nepaprastai tiko kuriamo personažo paveikslui. Išraiškingas grimas (A.Braždienė) ir šiaip geros išvaizdos solistų veidams suteikė sukauptumo ir kilnaus dvasingumo. VII dalyje „Vyskupo testamentas“ pranciškonų ordino provincijolas, kunigas Astijus Kungys OFM perskaitė istorinį miesto kūrėjų dokumentą, tikrąją istoriją liudijantį tekstą, patvirtinantį Klaipėdos įkūrimo pradžią 1252 m. rugpjūčio 1 d., kaip testamentą Klaipėdai ir jos ateities kartoms. (Dokumentas išspausdintas Johano Zembrickio knygoje „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“ I t., Klaipėda, 2002, p. 30, 31. / Johann Sembritzki „Geschichte der Königlich Preussischen See- und Handelsstadt Memel“, 1926.)

12 MUZIKA A.Šileikaitė neapsiriboja viena kūrybinės veiklos sritimi: ji groja fortepijonu, fotografuoja ir tapo. Eglės Liepos nuotr.

ir jos uostamiesčiosiją,KlaipėdojeriameJieįdomiausiatapytiGyventiŠveicarijojegyvenimasmeniškasirkurtiŠveicarijoje,grotifortepijonu,fotografuoti,–AkvilėsŠileikaitėsrealybė.Jiatvirauja,kadpačiaibendrautisukitaisįvairiapusiškaismenininkais.išAkvilėsišgirstapasakojimusirapieLietuvospajūrį,kupianistėpradėjosavomuzikinįkelią.Būsimokoncertoprogaatlikėjaatsakėįklausimusapiesavoprofeskirtingųmenųdraugystęirlabailaukiamąsusitikimąsupublika.tiksupasirodymais

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Taip ir patekau į Ciuricho menų aukštąją mokyklą.Jaunimuzikai, atvykę studijuoti į Švei cariją, gali tikėtis geros aukštųjų mokyklų infrastruktūros. Čia studijų laikas turbūt yra vienas komfortiškiausių – daug įvairių stipendijų, pažinčių, projektų, renginių. Aukštųjų menų mokyklų studentai turi galimybę nemokamai arba su nuolaidomis lankytis koncertuose, galerijose ir kitur. Ta čiau visa tai yra tik tiems, kurie nori, domisi ir kryptingai dirba.

Neapsiriboja muzika

Mėgautis profesija – Kaip gyvenimo kelias jus nuvedė į Šveica riją? Ko šioje šalyje gali tikėtis atvykę jauni muzikai?

– Po bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje norėjau magistro studijas tęsti kur nors kitur. Kaip žinote, muzikos studentai dažniau renkasi ne universitetą, bet dėstytoją, kurio klasėje norėtų atsidurti ir tobulintis. Keli kolegos rekomendavo profesorių Friedemanną Riegerį, dirbantį Štutgarte ir Ciuriche.

13 MUZIKA

– Manau, kad tai labai individualus ir sudėtingas dalykas. Individualus, nes tą „sė kmingą muzikos atlikėjo karjerą“ visi labai skirtingai supranta – vieni ją įsivaizduoja

Pianistė

A.Šileikaitė

– Klaipėdoje pasirodysite duetu su saksofo nininke Valentine Michaud, su kuria nuo 2015-ųjų esate AKMI DUO. Ko reikia, kad du atlikėjai susigrotų ir taptų ilgamečiais scenos partneriais?

– Pirmiausia, mažos avantiūros. Pradžioje niekas nežino, ar ilgam, ar ne, bet smagu pamėginti. Tolimesnė recepto sudėtis, matyt, būtų sudaryta iš panašaus požiū rio į darbą ir rezultatą, suvokimo, kad bus praleista daug laiko drauge. Taip pat atvirumo, diskusijų, humoro bei pauzių vienam nuo kito. ►

didžiausiose koncertų salėse ir festivaliuose, kiti – tik su orkestrais, treti – bala žino kaip. Keblus klausimas, nes kai kuriais atvejais esame tam tikros socialinės grupės laisvalaikio praleidimo būdo dalis, vadinasi, esame tam tikros rin kos dalis, o ji ir muzikos pasaulyje gali būti negailestinga.Viliuosi,kad atlikėjo karjera yra sėkmin ga tuomet, kai muzikas gali mėgautis tuo, ką jo profesija jam teikia, – darbo procesu, rezultatu, publika, naujomis pažintimis, pa tyrimais ir tomis tylos bei ramybės akimir komis, kurių linkėčiau mums kuo daugiau.

– Kas svarbiausia, siekiant sėkmingos muzikos atlikėjo karjeros?

14 MUZIKA ◄ – Greta muzikos atradote save ir fotografijoje bei dailėje. Kaip skirtingi menai jūsų gyvenime sąveikauja tarpusavyje? – Tikiu, kad menai viena ar kita forma yra visur. Mane lydintys menai suformavo asmeninį ir estetišką požiūrį į gyvenimą, aplinką, akimirkas ir patirtis. Nekilo mintis kvestionuoti, kam reikalingas menas, nors tokį klausimą kiti kelia dažnai. Dalis taip galvojančių tikrai nesusimąsto, kad, pavyzdžiui, futbolo rungtynės prasideda nuo... muzikos.Manskirtinga veikla leidžia į kiekvieną sritį grįžti tarsi truputį nuo jos pailsėjus. Mažiau monotonijos, daugiau kūrybos ir vaizdinių. Kiekviena meno sritis leidžia savaip tobulėti, matyti „švariau“ ir pastebėti daugiau niuansų. Tiesa, daile šiuo metu užsiimu nereguliariai, bet noriu po truputį sukurti kolekciją, už kurią uždirbtas lėšas skirčiau paramos ir labdaros fondui „Rugutė“. – Ar dažnai sutinkate tokių universalių menininkų, kurie neapsiriboja viena sritimi? Gal turite įkvepiančių pavyzdžių? ► VIZITINĖ KORTELĖ Akvilė Šileikaitė (gim. 1992 m. Širvintose) savo muzikinę kelionę prie fortepijono pradėjo Klaipėdoje – Juozo Karoso muzikos mokykloje ir Stasio Šimkaus konservaPotorijoje.studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji įleido šaknis Šveicarijoje, kur Ciuricho aukštojoje menų mokykloje įgijo magistro A.Šileikaitėlaipsnį.yrakeliolikos tarptautinių konkursų laureatė muzikos ir dailės srityse Vokietijoje, Japonijoje, Belgijoje, Suomijoje, Ukrainoje, Latvijoje ir kitur. Kaip atlikėja aktyviai bendradarbiauja su įvairių instrumentų atstovais, orkestrais, ansambliais ir kompozitoriais, kuriančiais Šveicarijoje ir už jos ribų. Tarp svarbių profesinių įvertinimų – keli prestižiniai apdovanojimai muzikuojant AKMI DUO sudėtyje. Kiekviena meno sritis leidžia savaip tobulėti, matyti „švariau“ ir pastebėti daugiau niuansų. AKMI DUO – pianistė A.Šileikaitė ir saksofonininkė V.Michaud – Liucernos festivalyje Šveicarijoje 2020 m.

15 MUZIKA m. Asmeninio archyvo nuotr.

16 MUZIKA

◄ – Taip, ir tuo džiaugiuosi. Būtų labai nuobodu bendrauti su pianistu, su kuriuo galėtum kalbėtis tik apie fortepijono muziką. Pavyzdžiui, prancūzė saksofonininkė V.Michaud, su kuria turėsiu laimę pasirodyti Klaipėdos koncertų salėje, kuria kostiumus teatrams, operos ir šokio pastatymams. Pažįstu muzikų tapytojų, muzikų kulinarų... Įdomu, kad mes taip žavimės renesanso žmogumi, bet šių dienų žmogumi, kuris domisi ir gilinasi daugiau nei į vieną sritį, pasitikime mažiau. Gal todėl, kad dabar turime tokį patogų priėjimą prie informacijos ir galime tikslingai judėti viena kryptimi.

Unikali patirtis – Ką prisimenate iš mokslų Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje laikotarpio?

Bet, gilindamiesi tik į vieną sritį ir nepažindami platesnio konteksto, negalime suvokti tos informacijos svarbos. Ypač šiais laikais, kai viskas taip smarkiai susipynę.

– Prisimenu, kad ne be reikalo mus spaudė harmonijos ir muzikos analizės pamokose... Ir dar prisimenu žavius įvairių Lietuvos regionų akcentus kolegų šnektose.

– Nes tai irgi mano namai ir jų tikrai labai pasiilgstu. O jei dar galiu pasidalyti tuo, kuo gyvenu, kas gali būti geriau? Kai parašiau Valentine, kad gavome kvietimą pagroti Klaipėdoje, jos reakcija buvo: „Esu labai A.Šileikaitės tapybos darbai.

– Kodėl norisi grįžti koncertuoti į Klaipėdą?

APIE RugsėjoKONCERTĄ16d.18.30val. Klaipėdos koncertų salėje įvyks koncertas „Vienu kvėpavimu“: festivalyje „Permainų muzika“ AKMI DUO atskleis įvairiapusį saksofono ir fortepijono repertuarą, skirtingas dueto narių puses bei vienijantį tikslą – išgyventi muziką vienu kvėpavimu. Pianistė Akvilė Šileikaitė ir saksofonininkė Valentine Michaud atliks joms dedikuotus šveicarų ir prancūzų kompozitorių kūrinius, svarbiausią XX a. antrosios pusės muziką saksofonui ir fortepijonui. Taip pat skambės šiai instrumentų sudėčiai pritaikyti Ramintos Šerkšnytės, Paulo Hindemitho, Maurice’o Ravelio kūriniai. laiminga, galėdama pagaliau aplankyti kraštą, apie kurį girdėjau septynerius metus iš geriausios jo ambasadorės.“ – Kaip prisimenate savo pirmąjį pasirodymą Klaipėdos koncertų salėje? – Tai turbūt nebuvo pirmasis pasirodymas, bet labai vaizdingai ir smagiai prisimenu „Žaismingos muzikos orkestro“ projektą, kuriame grojome Georgeso Bizet operos „Karmen“ aranžuotes. Labai gerai prisimenu ir mūsų trio, kai grojau su smuikininke Justina Auškelyte bei fleitininku Vyteniu Gursčiu, koncertą 2017-aisiais – tai buvo mano pirmasis pasirodymas po išvykimo iš Klaipėdos. Tuomet buvo praėję šešeri metai po išvykimo, ir štai – po penkerių metų vėl grįžtu atgal.

17 MUZIKA

– Kuo bus ypatingas rugsėjo 16-osios AKMI DUO koncertas „Vienu kvėpavimu“?

– Kiekvienas koncertas mums – unikali patirtis. Tikime, kad publika Klaipėdoje ypatinga, vadinasi, toks bus ir koncertas. Skambės vieni mūsų mėgstamiausių, aukštos muzikinės prabos ir vertės kūriniai iš saksofono ir fortepijono repertuaro. Juos turėjome garbės ir atsakomybės skambinti Londono „Wigmore Hall“, Vienos filharmonijoje, Liucernos festivalyje ir kitur. Kodėl gi ir Klaipėdos koncertų salės neįtraukus į šį žavų sąrašą?

18 TEATRAS Rasa ŠIMKUTĖ

„Bendraamžiai“ vadovavęs režisierius Arvydas Butkus, Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatrų specialistė Irena Maciulevičienė ir kiti. Visi 12 absolventų, per tuos 40 metų po studijų dirbdami teatruose, televizijoje, net politikoje, daug nuveikė Lietuvos kultūrai.

„Šimkiukų“ suvažiavimas

Kultūrinė injekcija A.Damašauskienė festivalio atidarymui atvežė per pandemiją išradingai sukurtą videofilmą pagal Vydūno dramą „Sigutė“ –publika galėjo pasigėrėti puikia jaunųjų

G.Šimkaus pi rmajai

„Svajoklio“ teatro aktorių vaidyba, gražiu režisierėsAtidarymedarbu.pasirodė charizmatiškasis skrybėlėtasis Feliksas Paulauskas (jis irgi tos pačios, jubiliejų mininčios, laidos absolventas), kuris prisistatė chirurgu (!) ir

Festivalį, kurį neoficialiai būtų galima pavadinti „šimkiukų“ suvažiavimu, rengia jo buvę auklėtiniai vis kitoje Lietuvos vietoje, kadangi jų įkurti teatrai išsibarstę po visą šalį. G.Šimkaus auklėtiniai – ne tik teatralai, kai kurie pasuko kita meno linkme. Tarp jų yra dailininkų, rašytojų, fotomenininkų, kino kūrėjų. Todėl „Gedimino 40“ dovanoja plačią meno sričių paletę. Pirmąją festivalio dieną jo dalyviai „migravo“ tarp Kaišiadorių jaunimo centro „Mazgas“ ir Kaišiadorių kultūros centro. „Mazge“ juos pasitiko efektingi renginio vedėjai: dvi glamūrinės damos, vilkinčios raudonomis suknelėmis, ir kostiumuotas vyriškis (trūko tik smokingo ir raudonos peteliškės... Juokauju, iš tiesų netrūko nieko). Šie vedėjai – tai Kaišiadorių kultūros centro teatro aktoriai. Šis teatras su jo režisieriumi Jonu Andriulevičiumi ir buvo šių metų festivalio pagrindinis organizatorius.Simbolinėskaičių magija – festivalis pavadintas „Gedimino 40“, o režisierių kursas, kuriame mokėsi J.Andriulevičius, šiemet švenčia 40 metų studijų pabaigtuvių jubiliejų. Tikiuosi, mano filmas apie šią 1978–1982 m. laidą, sumontuotas iš G.Šimkaus archyvuose rastų nuotraukų, publikai neprailgo. Šiame kurse taip pat mokėsi Rokiškio krašto legenda, šviesaus atminimo režisierius Jonas Korenka, Kelmės mažojo teatro režisierius Algimantas Armonas, Raseinių meno mokyklos mokomojo teatro „Svajoklis“ režisierė Albina Damašauskienė, daug metų Joniškio vaikų ir jaunimo teatrui

Festivalyje „Ged imino dėmesys

Menų festivalio „Gedimino 40“ atidarymo akimirkos. Festivalio vedėjai – Kaišiadorių kultūros centro teatro aktoriai. Dėmesys pirmajai G.Šimkaus surinktai dramos režisierių laidai, baigimo, – filmas, sukurtas panaudojant nuotraukas iš G.Šimkaus

F.Paulausko monospektaklis. Astos Sabonytės nuotr.režisierių laidai, švenčiančiai 40 metų jubiliejų po studijų nuotraukas iš G.Šimkaus archyvų.

d imino 40“ –i rmajai režisierių laidai

Teatro bacila

įtraukė žiūrovus į savo gydytojiškos veiklos egzotiškame Rytų pasaulyje sūkurį. Buvo žiūrovų, kurie tuo pasakojimu nuoširdžiai patikėjo, – toks įtaigus buvo aktoriaus persikūnijimas ir papasakota istorija. Iš tiesų tai buvo monospektaklis be pavadinimo, o pats aktorius ir režisierius vėliau prisipažino su savo autoriniais spektakliais dažniau pasirodantis festivaliuose užsienyje nei Lietuvoje.Pošios, galima sakyti, tragiškos istorijos, festivalio žiūrovai galėjo atsikvėpti, nuskubėję į netoliese esantį kultūros centrą. Po jo sceną šėliojo „psichai“ iš to paties pavadinimo V.Bladykaitės pjesės, režisuotos J.Andriulevičiaus. Taip linksmai prisistatė festivalio šeimininkai – Kaišiadorių kultūros centro teatras. Nauja kultūrinė injekcija – puikioje „Mazgo“ salėje parodytas 2019 m. režisierės Inesos Kurklietytės sukurtas dokumentinis filmas „Artėjimo keliu“ apie Juodkrantės skulptorių, pedagogą Albertą Danilevičių.Menininkas yra menininkas, jis kartais ima ir pasuka kita kryptimi. Kaip sakoma, „neužtvenksi upės bėgimo“. Štai ir Virginija Vegelevičienė (tos pačios jubiliejinės laidos absolventė) savo dėstytojo G.Šimkaus atminimui Kaišiadorių kultūros centro fojė surengė akvarelių parodą „Gerumas būti“. Visa oda ir širdimi gaudėme tuos gerumo spindulius, trykštančius subtiliais potėpiais iš kiekvieno paveikslo, ir mėgavomės jų skleidžiama šiluma. O dar parodos atidarymo metu dailininkės bendrakursiai nepagailėjo pačių šilčiausių žodžių savo pedagogui, mano tėveliui G.Šimkui: prisiminta, kad jis išmokė juos atkaklumo, darbštumo, tikėjimo savo jėgomis ir daugybės kitų gerų dalykų. O mudvi su mama viso kurso vardu gavome vieną nuostabų Violetos paveikslą dovanų. Nesibaigiantis tas gerumas!

Iš Klaipėdos į festivalį atidundėjo G.Šimkaus teatras „Artyn“ su monospektakliu pagal A.Maleszkos pjesę „Jasekas“. Į sceninį vyksmą išradingai įpinti du gyvai grojantys muzikantai ir dar vienas paslaptingas personažas, panašus į liokajų. Režisierė Marta Vendland yra viena paskutinių G.Šimkaus auklėtinių. Jai, kaip sakė režisierė, buvo svarbu į festivalį atvežti savo atnaujintą magistro studijų diplominį darbą, prie kurio sukūrimo režisieriaus ranką 2016 m. pridėjo ir G.Šimkus. Pirmąją festivalio dieną vainikavo dar vienas monospektaklis, parodytas didelėje Kaišiadorių kultūros centro salėje. Jis buvo suvaidintas virtuoziškai. „Taško“ teatro spektaklyje „Būti“ pagal D.Katiliūtės pjesę gvildenama skaudi aborto tema. O talentingoji aktorė – šįkart G.Šimkaus ►

19 TEATRAS

20 TEATRAS Scena iš Kaišiadorių kultūros centro teatro spektaklio V.Bladykaitės „Psichai“ (rež.RasosJ.Andriulevičius).Šimkutėsnuotr. V.Vegelevičienės akvarelių parodos „Gerumas būti“ atidarymo akimirka. Rasos Šimkutės nuotr.

◄ auklėtinės, Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos dramos mokytojos metodininkės Živilės Martinaitienės dukra Jūratė Martinaitytė. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai teatro meno bacila užkrečiami vaikai ir vaikaičiai. Tuo pirmoji diena nesibaigė. Dar buvo prasmingų dainų ir šilčiausių prisiminimų apie mylimą pedagogą G.Šimkų vakaras. Kaip sakoma vienoje reklamoje, „apie viską pagalvota“, taip ir J.Andriulevičius apgalvojo kiekvieną festivalio niuansą (nebūtų G.Šimkaus auklėtinis). Kad praplėstų akiratį, pažintų dar nematytus Lietuvos kampelius, antrąją festivalio dieną festivalio dalyviai ir publika patraukė į Žiežmarius, už kelių kilometrų nuo Kaišiadorių. Čia, didžiausioje Europoje išlikusioje medinėje žydų sinagogoje, kuri puikiai rekonstruota ir pritaikyta kultūriniams renginiams, buvo atidaryta A.Butkaus, ilgamečio Joniškio vaikų ir jaunimo teatro „Bendraamžiai” režisieriaus, fotografijos darbų paroda. Nuotraukose užfiksuoti ryškiausi jo auklėtinių teatrinės veiklos epizodai.

Jautriomis stygomis Kitoje sinagogos erdvėje prisiminimų knygą apie Rokiškio teatro įkūrėją ir ilgametį jo vadovą šviesaus atminimo J.Korenką pristatė jo žmona, knygos autorė Ramunė Korenkienė ir Jono bendrakursė I.Maciulevičienė. Ši knyga – tai jautrus ir šiltas pasakojimas apie žmogų, kuris Rokiškio kultūriniame gyvenime dar sovietmečiu padarė tikrą perversmą. Netrukus žydų architektūrinį palikimą menančiomis gatvelėmis festivalio dalyviai patraukė prie Strėvos upės, šalia kurios išraiškingame sename pastate įsikūręs Žiežmarių kultūros centras. Čia jau krykštavo didelis būrys mažučiukų ir kiek vyresnių vaikų, nekantriai laukusių katino Prunelijaus ir jo uodegos. Kelmės mažasis teatras ir jo režisierius A.Armonas į festivalį atvežė stilingą, skoningai sukurtą spektaklį vaikams „Prunelijaus sapnas“. Buvo smagu ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Žiūrėti paskutinio festivalio spektaklio visi sugrįžo į sinagogą. Kupiškio kultūros centro padalinio Skapiškio teatras „Stebulė“ parodė jautrų ir subtilų spektaklį apie Kupiškio krašto kunigą Joną Katelę, kuris carinės Rusijos priespaudos laikais rizikavo valstiečius mokydamas lietuviško rašto. ŠįScena iš monospektaklio „Jasekas“ (rež. M.Vendland). Olando nuotr.

21

TEATRAS spektaklį teko matyti ir anksčiau. Bet po šių metų vasario 24-osios jis suskambėjo dar jautresnėmis stygomis. Kai suvoki, kokia trapi ir brangintina mūsų nepriklausomybė ir kaip svarbu puoselėti lietuviškumą, tai net gerklę užspaudžia... Po spektaklio šioms mintims paantrino ir pati režisierė, Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė, „šimkiukė“ Vita FestivalioVadoklytė.uždarymo atmosferą sunku nupasakoti – tiek daug nesumeluoto nuoširdumo ir gerumo... Menų festivalio „Gedimino 40“ sumanytoja ir pernykščio renginio Skapiškyje ir Kupiškyje organizatorė, Mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė V.Vadoklytė, šiemečio festivalio organizatorius J.Andriulevičius nepamiršo padėkoti nė vienam, prisidėjusiam prie dvi dienas trukusio renginio, – partneriams, rėmėjams, globėjams. Skleisti šviesą Festivalis uždarytas, bet... festivalis tęsiasi. Dar vienas spektaklis. Neplanuotas. Iš kito projekto. Bet labai gražiai įsiliejęs į menų festivalį „Gedimino 40“. Beveik anekdotiška situacija. Telefonu kalbasi dvi bičiulės, Kelmės mažojo teatro režisierius A.Armonas festivalyje pristatė savo režisuotą spektaklį vaikams „Prunelijaus sapnas“. Akimirka iš Kelmės mažojo teatro spektaklio vaikams „Prunelijaus sapnas“ (rež. A.Armonas). Rasos Šimkutės nuotr. buvusios kurso draugės „šimkiukės“. Viena sako: „Atvažiuok į „šimkiukų“ festivalį.“ Kita atsako: „Labai norėčiau, bet negaliu, mes vaidinam šiandien. O tu tai važiuok būtinai.“ Netrukus jos abi jau glėbesčiuojasi prie Žiežmarių kultūros centro. Viena jų – save laikanti „šimkiuke“, nors kadaise režisūros studijas Klaipėdoje išmainė į aktorinio meistriškumo studijas Vilniuje, – Vitalija Mockevičiūtė, kuri netrukus su dar dviem ►

22 TEATRAS

Žiežmarių sinagogoje. Brangių relikvijų suolelis, primenantis apie Klaipėdos universiteto docentą,režisierių, teatro pedagogą G.Šimkų. ◄ talentingom aktorėm – Neringa Varnelyte ir Jurga Kalvaityte – vaidins spektaklyje „Nedingęs“. Tai jautrus teatrinis-poetinis pasivaikščiojimas po Žiežmarius, prisimenant visų užmirštą poetą Antaną Kalanavičių. Gausiai susirinkusių žiūrovų neišgąsdino trumpalaikis lietus, visi susikaupę sekė paskui aktores, vaikščiojo kartu su jomis Žiežmarių gatvelėmis ir palei Strėvos upę, išgyvendami nelengvą poeto dalią. Simboliškai nuskambėjo paskutinis spektaklio akordas – V.Mockevičiūtės dzūkų tarme ištarti žodžiai: „Kai žmogus miršta, Dievulis nukerpa gyvybės siūlą, ir žvaigždė Žemėn nukrenta, o kai kurių mirusių žmonių žvaigždės pasilieka danguje ir dar skaisčiau žiba...“ Mano šviesaus atminimo tėvelio misija, kaip suprantu, buvo išugdyti brandžias kūrybingas asmenybes, kurios būtų pajėgios sukurti teatrus bet kuriame Lietuvos regione, ypač periferijoje, ir skleisti ten teatro ir kultūros šviesą. O pačia plačiausia to žodžio prasme – tokiu būdu taurinti kiekvieno lietuvio sielą. Esu tikra, kad jo misija įvykdyta, ir dabar skiname jos vaisius: visoje Lietuvoje, atokiausiuose šalies kampeliuose, G.Šimkaus ugdytinių dėka vyksta prasmingas ir intensyvus kultūrinis teatrinis judėjimas. Tai įrodo ne tik menų festivalis „Gedimino 40“, bet ir daugybė nuolat vykstančių mėgėjų teatrų, menų sintezės renginių ir festivalių pačiose įvairiausiose tėvynės vietose. Svarbiausia, kad buvę jo ugdytiniai tą darbą dirba su didžiausiu nuoširdumu ir atsidavimu, yra asmenybės be pozos ir susireikšminimo. Visai tokie pat, koks buvo G.Šimkus. Nors šviesos ir gėrio iš Kaišiadorių ir Žiežmarių parsivežiau su kaupu, jau laukiu trečiojo menų festivalio „Gedimino 40“, kuris kultūros liepsna nušvistų dar kitoje Lietuvos vietoje. Tikiuosi, kad niekas nesukliudys jam įvykti. Fotografijų parodos atidarymas Žiežmarių sinagogoje. Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė „šimkiukė“ V.Vadoklytė sveikina „šimkiuką“ parodos autorių A.Butkų. Žiežmarių kultūros centro nuotr. R.Korenkienė ir I.Maciulevičienė pristatė atsiminimų knygą apie legendinį Rokiškio teatro režisierių J.Korenką. Rasos Šimkutės nuotr. Visoje Lietuvoje, atokiausiuose šalies kampeliuose, G.Šimkaus ugdytinių dėka vyksta prasmingas ir intensyvus kultūrinis teatrinis judėjimas.

23 TEATRAS Teatrinis-poetinis pasivaikščiojimas po Žiežmarius su spektakliu „Nedingęs“. Idėjos autorės ir aktorės: J.Kalvaitytė, N.Varnelytė, V. Mockevičiūtė.Žiežmarių kultūros centro nuotr. Teatras „Stebulė“ festivalyje parodė spektaklį „Lietuvybės lopšys“ (rež. V.Vadoklytė). Rasos Šimkutės nuotr.

– Džiaugiamės praėjusių metų egzaminų rezultatais, pagal juos gimnazija pateko į pirmą mokyklų, atrenkančių mokinius, trejetuką (po Vilniaus licėjaus ir KTU gim nazijos). Bet dar labiau džiugina, kad esame treti pagal šimtukų, gautų per 10 metų, skaičių. Tai rodo gimnazijos rezultatų stabi lumą, o, kaip žinome, rezultatai pasiekiami nuosekliu, atkakliu darbu.

24 TRAJEKTORIJOS

Sandra ŽEMAITYTĖ Sėkmės paslaptis

rusų,VadovėsčiapasakojamossiųjųkolektyvobuvokaddymogimnazijosVilijostiklietuviamsV.Prižgintienė:trūkstapozityvumoPrižgintienėsvadovaujamaKlaipėdos„Ąžuolyno“bendruomenėsukūrėakademiniųgebėjimųugmokyklą.Josirsuburtodarnauskolektyvonuopelnas,2015m.„Ąžuolyno“gimnazijaivienaipirmųjųLietuvojesuteikta„Gerosmokyklos“nominacija.Josvadovaujamopastangomisgimnazijajaudaugmetųyrageriaušaliesmokyklųdešimtuke,oapiešiąugdymoįstaigąlegendos,tačiauvieningaisutariama,kadtiekmokytis,tiekdėstyti–aukštosmokslokokybėsženklas.iniciatyvagimnazijojegalimamokytisnetikanglų,prancūzųirvokiečių,betirretųkalbų–kinųirispanų.

Gal todėl pedagogų kolektyvo kaita minimali, o į gimnaziją veržiasi žymiai daugiau aštuonias klases baigusių klaipė diečių, nei mokykla gali priimti“, – pasakojo energingoji V.Prižgintienė.

Bendradarbiaudami su ISM, įrenginėjame verslo klasę – tai padės stiprinti ekono mikos mokymą gimnazijoje. O kur dar pasirengimas atnaujintų ugdymo programų įgyvendinimui nuo 2023 metų. Tad darbų netrūksta, užsiimti visada yra kuo.

– Yra tokia lietuviška patarlė: po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Norint, kad moky kla būtų stipri, paklausi, pasiekianti aukštų rezultatų, tenka nuolat keistis, galvoti, kaip pritraukti, išlaikyti mokinius, kaip jiems sudaryti geriausias ugdymosi sąlygas, pasiū lyti ką nors naujo, įdomaus. Štai ir šiemet, bendradarbiaudami su Kauno technologijos universitetu (KTU), nusprendėme nuo rugsėjo 1-osios gimnazijoje komplektuoti dvi KTU klases. Vienoje daugiau dėmesio skirsime biologijai ir chemijai, kitoje –fizikai ir programavimui. Mokiniai ne tik turės šių dalykų papildomų pamokų, bet ir galimybę vykti į KTU laboratorijas prakti nėms veikloms, klausytis dėstytojų paskaitų, mokytojai galės tobulinti savo kvalifikaciją.

– „Ąžuolyno“ gimnazija neseniai vėl suži bėjo paskelbtuose šalies mokyklų reitin guose. Kokį „derlių“ pavyko surinkti per praėjusius metus?

– Norėdami mokytis gimnazijoje, mokiniai turi ir iki 8 klasės siekti kuo aukštesnių rezultatų. Priimdami mes skaičiuojame pagrindinių dalykų pažymių vidurkį ir organizuojame lietuvių kalbos ir matemati kos žinių patikrinimą. Tiesa, karantino metu priėmėme mokinius tik pagal 8 klasės mo kymosi rezultatus. Neigiamą atsakymą dabar pateikia elektroninė priėmimo sistema, bet kiekvienais metais dalis mokinių nepatenka į gimnaziją. Nors būna labai atkaklių, kurie bando po metų ar net po dvejų. ►

Anot direktorės, ji jau senokai suvokė, kad „Ąžuolyno“ sėkmės paslaptis – geranorišku mas. „Vieni kitiems draugiškai padedame, siekdami išsikeltų tikslų, ir tai veikia kur kas efektyviau nei griežtas reiklumas ir kate goriškumas.

– Kas sunkiausia jūsų darbe? Vadovaujate motyvuotus mokinius bei pažangiausius pedagogus jungiančiai mokymosi įstaigai.

– Kaip mokiniai patenka į jūsų mokyklą?

„Protingai“ mokytis

Gal mokyklos vadovui sudėtinga rasti kuo užsiimti? Juokauju, žinoma.

Ar sudėtinga kažkam duoti neigiamą atsakymą?

25 Nors Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos direktorė V.Prižgintienė būdama paauglė žadėjo, kad pedagogikos niekada nesirinks, dabar sako, kad su malonumu eina į darbą ir kasmet ypač džiugiai pasitinka vis kažką naujo atnešančią Rugsėjo 1-ąją. Vaivos Jokužienės nuotr.

– Ko trūksta Lietuvos ugdymo įstaigoms, palyginti su užsienio?

Tautos bruožas – Dar vienas mitas: užsienio bendrojo lavinimo mokyklos geriau nei lietuviškosios paruošia gyvenimui, pavyzdžiui, finansų planavimui, gebėjimui orientuotis darbo rinkoje, o svarbiausia – visada save pozityviai vertinti. Ką taip manantiems atsakyti?

◄ Ir, jeigu noras yra didelis, įdedama pastangų, dažniausiai pasiseka.

– Kultūra svarbi ne tik jauno, kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai atsvara greitam gyvenimo tempui, įtampai, stresui, tai padeda ugdyti(s) emocinį intelektą, empatiją.

– Lietuviai, baigę mokyklas, labai sėkmingai studijuoja užsienio aukštosiose mokyklose. Mūsų abiturientai dažnai pabrėžia, kad gimnazijoje gavo gerus pagrindus, išmoko mokytis nuosekliai ir atsakingai – tai rodo, kad gal ne viskas yra taip blogai, kaip kartais įsivaizduojame. Žinoma, to pozityvaus savęs vertinimo mums, lietuviams, tikrai trūksta. Čia gal net mūsų tautos bruožas. Kažkodėl galvojame, kad užsieniečiai geriau žino, geriau daro, nors priešingų pavyzdžių gi netrūksta. Reikia mokytis ir pozityvaus, ir objektyvaus savęs, savo pastangų, rezultatų vertinimo.

– Teko pažinoti merginą, kuri mokėsi vien aukščiausiais balais, nes viską išmokdavo mintinai. Nepaisant „raudono“ diplomo, jos darbinė karjera nesusiklostė sėkmingai. Nepaisant to, mūsų visuomenė vadovaujasi stereotipu, kad sėkmė lydės tik įvertintus aukščiausiais balais. Ko reikia sėkmei, jūsų manymu? – Gyvenime visko būna. Dauguma gerų mokinių ir toliau sėkmingai siekia mokslų, vėliau pradeda darbo karjerą, kurioje taip pat daug pasiekia. Gal jūsų minėtas pavyzdys rodo, kad šiais laikais reikia „protingai“ mokytis. Kažko žinojimas dėl žinojimo nebėra vertingas – reikia mokėti žinias taikyti, kūrybiškai spręsti kylančias problemas, ieškoti naujų sprendimų, drąsiai kelti idėjas, ieškoti jų praktinio įgyvendinimo galimybių. Faktus šiandien labai nesunku rasti internete, bet to jau nebeužtenka.

– Gal visa ko paslaptis – loginis mąstymas, gebėjimas greitai orientuotis naujose situacijose, drąsa? – Tikriausiai taip – ir drąsa, ir orientavimasis situacijoje, ir logika svarbu. Bet dar labai svarbu ir kūrybiškumas, kitoks, nestandartinis požiūris, gebėjimas bendradarbiauti, dirbti komandoje, atsakingumas.

Gimnazijos mokinius stengiamės pakviesti į teatrą, koncertą, ir ne tik Klaipėdoje, bet ir vykstant kitur. Liūdna, kai kuriems gimnazistams tai būna pirmi kartai, džiugu, kai tokios bendros išvykos padeda vaikams atrasti meną.

26 TRAJEKTORIJOS

– Kuo kultūra svarbi jauno žmogaus gyvenime? Kaip ji dalyvauja jūsų auklėtinių ugdyme?

– Sunkus klausimas. Gal modernesnės materialinės, techninės bazės, nors šioje srityje sparčiai judame į priekį. Gal įdomesnių interaktyvesnių mokymo priemonių. Gal mokymo programos turėtų būti ne tokios plačios, bet priešingai, orientuotos į nuodugnesnį mokymąsi. Man asmeniškai labiausiai norėtųsi didesnio pasitikėjimo mokykla ir mokytojais, kaip savo darbo profesionalais. Juk neaiškiname kirpėjui, kaip reikia kirpti, siuvėjui – kaip siūti. O štai labai dažnai tėvai nori paaiškinti, kaip mokytojai turi mokyti.

Studijavo chemiją – Iš kur esate kilusi? Būti mokyklos vadovu – jūsų šeimoje kone tradicija? – Gimiau Vilniuje, bet vos man sulaukus šešių mėnesių tėvai atvyko gyventi į Klaipėdą. Laikau save klaipėdiete, nes, išskyrus „Ąžuolyno“ gimnazijos 2020 m. abiturientai, kuriems įteikti atestatai su pagyrimu, ir direktorė V.Prižgintienė. Valdo Ramanausko nuotr.

– Jūs esate aktyvi visuomenininkė: Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos narė, viena iš Respublikinės vadovų profsąjungos įkūrėjų, LIONS klubo narė... Sunku viską išvardyti. – Gretutinių pareigų visada turiu. Tokia prigimtis. Ji man neleidžia ramiai sėdėti na mie. Kažką vis bandau ir darau. Taip tapau Gimnazijų asociacijos tarybos nare antrą kadenciją, vadovauju Miesto švietimo tary bai antrą kartą, esu Vadovų profsąjungos ta rybos narė, respublikos mokyklų vertintoja. Kaip Nacionalinės švietimo agentūros ats tovė nuo 2004 m. vadovauju komandoms, važiuojančioms vertinti kitų šalies mokyklų. Mokyklos pagal planą sulaukia vadinamųjų išorės vertintojų, atvykstančių ne rečiau nei kas 7 metai. Jie savo išvadas pateikia moky klai, ministerijai, savivaldybei ir pasiūlo, ką reikėtų tobulinti. Komandos, priklausomai nuo mokyklos dydžio, vyksta vis kitos. Tar kim, praėjusį rudenį vertinome 30-ies šalies mokyklų pasirengimą įtraukiajam ugdymui. Dalyvavimas išoriniame vertinime man labai naudingas, nes kiekvienoje mokykloje galima pasisemti gerosios patirties ir tai pritaikyti savo vadovaujamoje gimnazijoje. Arba pats sau gali palyginti ir mintyse įsi vertinti savo gimnazijos bendruomenę: ko trūksta, o gal darome dar daugiau nei kiti. Kai turi veiklos, atrodo, kad jos ir trūksta. Vadovų profsąjunga – tai bendrystė, kur dalijamės tuo, ką turime. Švietime matome negerą tendenciją: neva šalies švietimo būklė prasta, nors aš su tuo nesutikčiau. Jei tyrimai rodo, kad pagal pasaulinį lygį mes reitingų viduryje, tai nėra blogai. Mums, lietuviams, jei nesame pirmi-antri – blogai... Sako, kad vadovai pernelyg mažai skiria dėmesio ugdymo procesui. Aš nesu prieš tvarkas, dokumentacijas, aprašymus, bet turi žinoti, kam jų reikia, kitu atveju tai daroma dėl dar vienos „varnelės“ – padariau. Jei vadovas nenori trukdyti mokytojų ir užkrauti jų begaliniu popierizmu, tai šį krūvį užsikrauna sau. Vadovams tenka ne nuo kažko gintis, o profsąjungoje kartu ieškoti racionalių sprendimų, kokie švietimo sistemos įstaigos vadovo prioritetai, ką nuveikti, kad tai būtų kuo naudingiau. Aš manau, kad vadovas turi užsiimti tik ugdymo procesu, o ne tvarkų rengimu. Nes jei pradedi skaičiuoti, kiek ir ko reikėtų pagal tas tvarkas nuveikti, ugdy mo procesui laiko neliktų visai.

– Būna. Kartais mūsų auklėtinių lūkesčiai dėl aukštų mokymosi rezultatų iš tiesų būna perdėti, tačiau tai jie atsineša iš šeimų. Vaikai, savo mokyklose buvę tarp geriausių, nori lyderiauti ir mūsų gimnazijoje. Ypač pirmoje gimnazijos klasėje jie stengiasi išsikovoti savo pozicijas, pateisinti gerą vardą. Man liūdniausia, kad nemažai vaikų nemoka efek tyviai mokytis: sugaišta pernelyg daug laiko neracionaliems dalykams. Tarkim, dar mo kydama vaikus matydavau, kaip perrašinėja (ypač mergaitės) tvarkingai užrašus, pedan tiškai pasibrauko kita spalva. Tačiau moky mosi esmė ne gražūs užrašai, o kuo geresnis žinių įsisavinimas. Manau, kad gimnazijos klasėse tarsi nebeturėtume vaikų mokyti, kaip jiems mokytis. Tai jie turėtų atsinešti iš žemesnių klasių. Esame sulaukę tėvelių, kurie ateina teirautis, kodėl mokytojas nediktuoja, tačiau diktavimas nėra mokymo būdas. Tam yra vadovėliai. Tėvai kartais sako, kad yra mokytojų, kurie pasako, ką užsirašyti, o ko ne. Šias nuostatas reikia keisti. Gimnazijoje turime puikių popamoki nės veiklos kolektyvų: chorą, vokalinį ir instrumentinį ansamblius, šauniai dirba mokyklos savivalda. Stengiamės parody ti, kad yra ir kita gyvenimo pusė, ne vien mokslai. Paradoksas: vaikai, kurie gerai mo kosi, suspėja ir mokytis, ir lankyti muzikos, dailės mokyklas, ir įsijungti į gimnazijos po pamokinę veiklą. O yra vaikų, kurie niekur nedalyvauja, bet ir mokslo rezultatais negali pasigirti. Deja, dažniausiai teiginys „nemo ka mokytis“ susijęs su netinkamu savo laiko planavimu. Stengiamės mokiniams kuo daugiau talkinti ir šioje srityje. Daug dėmesio skiriame tiek mokinių, tiek mokytojų gerai savijautai gimnazijoje. Pan demija išbalansavo, tačiau iki tol turėjome gražią tradiciją: artėjant naujiems mokslo metams visi gimnazijos pedagogai rinkda vosi į juokais „užnorinimo“ vardu vadinamą seminarą. Į motyvacinį psichologiniam pasiruošimui skirtą seminarą kviesdavome įkvepiančius lektorius, o mokytojai jų labai laukdavo. Stengiamės. Mokytojų bendruo menė amžėja (taip sakoma, kai nesinori sakyti, kad sensta), t. y. ugdytojų ir ugdy tinių amžiaus skirtumas vis didėja, tad vis sunkiau vieniems kitus suprasti. Psicholo giniai mokymai, speciali literatūra – visa tai padeda vieniems su kitais susikalbėti ir kuria gerą mikroklimatą įstaigoje. Juk kai kažkada pradėjau dirbti mokykloje, moki nių tėvai buvo mano bendraamžiai, dabar mokinių tėvai – mano buvę auklėtiniai.

Turi daug veiklos

Ne vien mokslai – Teko girdėti, kad jūsų mokyklos auklė tiniai susigraudina net gavę aštuonetuką. Gal pasitaiko, kad savo „moksliukus“ turite skatinti atsitraukti nuo mokslo ir atsipalaiduoti?

28 TRAJEKTORIJOS Aplinkos atspindys

◄ – Kas gi ugdo ateities kartą? – Visi. Vaikai labai daug atsineša iš šeimos. Mes, dirbdami gimnazijoje, tai, ką vaikai atsineša iš šeimos, jaučiame mažiau. Tačiau kolegos, dirbantys žemesnėse klasėse, pasakoja, kad vaikai ateina į mokyklas su ryškiomis tėvų nuostatomis. Ne veltui linksniuojama „supermamyčių“ karta. Ir gimnazijoje, kai kartais analizuojame vaikų problemas, ne kartą atsakymus į kylančius klausimus randame vos pažinę gimnazistų tėvus.Negalime atmesti ir mokyklos įtakos. Nė viena profesija visuomenei nėra taip gerai pažįstama kaip mokytojo. Vaikai net 12 metų, kiekvieną darbo dieną, išskyrus atos togas, praleidžia mokykloje. Tad ir nereikėtų stebėtis, kodėl pedagogo profesija tokia iner tiška, kodėl pokyčiai vyksta sunkiai... Nes į šią profesiją kiekvienas mokytojas atsineša savo mokykloje iš pedagogų gautus įpročius. Štai pavyzdys. Pas mus trumpai dirbo jauna pavaduojanti mokytoja. Ėjau stebėti jos pamokų. Gimnazijos antrokai (dešimtokai) gudrūs, judrūs, o ji visą pamoką sėdėjo prie stalo. Kai mokyklos direktorė sėdėjo klasės gale, moksleiviai neleido sau per daug... Pasibaigus pamokai aš teiravausi, ar ji nori būti mokytoja, sakė, kad taip. Aš pasiūliau pamokos metu atsistoti prieš klasę, o ji labai nustebo – esą jos nedidelės kaimo mokyklos mokytoja visada sėdėdavo ir ji taip įpratusi. Susiformavęs stereotipas atsinešamas ir į darbą, todėl sunku tai pakeisti. Priminsiu ir apie visuomenės pavyzdžio indėlį ateities kartoms. Sutikite, kad tai, kas, tarkim, vyksta Seime, irgi rodo pavyzdį jau najai kartai. Ir vaikai požiūrį į tai turi. Vieni tai vertina atsakingai, o kiti mano, kad jei jiems ten viskas galima, tai kodėl mums ne daryti taip pat. Mokykla nėra negyvenama sala. Jos auklėtiniai – aplinkos atspindys.

– Dabar man svarbu jaustis gerai. Esu laiminga, kad darbas teikia malonumą. Juk sunkiausia tam žmogui, kuris eina į darbą nenoromis, laukdamas, kad greičiau ateitų pensija. Man taip nėra, ir tai puiku. Svarbu, kokia žmogaus fizinė būsena. Aš esu sveika, pozityviai nusiteikusi. Turiu daug vidinės motyvacijos kažką veikti, keisti. Kažkada skaičiau, kad žmogus yra tol jaunas, kol jo gyvenime nestinga pirmų kartų. Jų man vis dar nestinga: bandau, džiaugiuosi ir daug tikiuosi. Tai tarsi verčia ir protą aktyviau veikti. Kaip moteris ir mama džiaugiuosi savo šeima ir vaikais, vaikaičiais. Kad galiu turėti savo širdžiai mielų veiklų laisvalaikiu –sportuoti, keliauti, skaityti.

29 TRAJEKTORIJOS

Atestatą teikia V.Prižgintienė. Valdo Ramanausko nuotr.

Dovanoja įspūdžius

– Kas teikia poilsį ir minčių išvalymą po visų gausių veiklų, pareigų?

– Ko jums dar trūktų? Apie ką svajojate?

– Dviračiu išvažinėjote visą buvusią Sovietų Sąjungą?

Kasdien – 10 kilometrų

– Mano šviesaus atminimo tėvelis labai mėgo vaikščioti ir tai darydavo sistemingai: kiekvieną dieną po darbo vaikščiodavo. Labai juokdavausi iš šio jo įpročio ir nesuprasdavau, kam to reikia, nors kartais jam net talkindavau – eidavau kartu, nes mama visai nenorėjo „padėti“. Tačiau dabar pati seku tėčio pėdomis. Galiu tik patvirtinti daugelio žmonių įžvalgas, kad vaikštant išsivalo mintys, grįžti kupinas energijos, o visi rūpesčiai nublanksta. Vaikštau kasdien. Stengiuosi nueiti ne mažiau nei 10 kilometrų. Pristabdau tik tada, kai prasideda tikrieji klaipėdietiški orai – lyja, vėjas.

– Norėčiau turėti daugiau vaikaičių, bet tai man nepavaldi svajonė (juokiasi). Sau linkiu, kad sveikata ir aplinkybės leistų kuo daugiau ir ilgiau pakeliauti. Kad ir toliau būčiau apsupta bendraminčių, t. y. tokios nuostabios bendruomenės kaip „Ąžuolyno“ gimnazijoje, nes tai didžiausia laimė kiekvienam vadovui. Tada mes ir galime duoti viską, kas geriausia šiuo metu, vaikams, norintiems siekti mokslo aukštumų.

– Esate mama ir močiutė: ar lepinote vaikaičius?

– Dviratis, baidarės – studijų metais man buvo labai svarbūs dalykai. Dabar nebeatsimenu, kada dviračiu važiavau paskutinį kartą. Liko tik gražūs kelionių prisiminimai. Dabar man svarbios kitos kelionės. Labai mėgstu istorinius romanus. Vasaros laisvą laiką buvau paskyrusi knygų ciklui apie istorines asmenybes, moteris valdžioje. Nors mokyklos metais istorija nebuvo tarp mano mėgstamų dalykų. Su pasimėgavimu skaičiau istorinius romanus, kurie paremti tikrais faktais. Manau, kad juos galima panaudoti net istorijai mokyti. Nors pamokose trūksta laiko viską plačiai aprėpti, tačiau manau, kad mokytojai ne visada panaudoja tai, kas mokiniams būtų labai įdomu. Kai skaičiau apie Ispanijos karalienę Izabelę, kartu ir nagrinėjau papildomą literatūrą, istorinius faktus: lyginau tai, kas vyko karalienės gyvenime, su to laikmečio aktualiais istoriniais įvykiais, ir man buvo taip įdomu visa tai analizuoti.

– Labai džiaugiuosi, kad mano abu vaikai –teisininkė dukra ir kūno kultūrą studijavęs sūnus – su šeimomis gyvena Klaipėdoje. Didelė laimė, kad galime susitikti kassavaitinių sekmadienio pietų, kad šventes pasitinkame kartu, o ne nuotoliu, kas irgi įprasta šiandienos pasaulyje. Turiu tris vaikaičius, o vyriausia anūkė – jau antrokė. Žinoma, mažuosius lepinu. Tokios močiučių pareigos (juokiasi). Aš net jų tėvams sakau: jūs auklėjate, močiutės – lepina. Aišku, viskas saikingai. Nesu labai gera močiutė, nes negaliu tam skirti tiek daug laiko, kiek norėčiau. To mielai imuosi savo atostogų metu. Kai tik galiu, vyresniuosius vežuosi pramogauti, o jauniausias prisijungs, kai tik paūgės. Su vaikaičiais turime savų tradicijų: mielai visi kartu kur nors važiuojame, siekiame pamatyti ką nors naujo ir įdomaus. Aš esu močiutė, dovanojanti įspūdžius. Manau, kad tai svarbiausias ir vertingiausias dalykas, kuriuo reikia dalytis su artimiausiais.

– Bėgant metams, žmogus tampa brandus, keičiasi jo norai, poreikiai. Įdomu, kas jums svarbu šiuo gyvenimo etapu?

30 DAILĖ

Irma STASIULIENĖ Šiemet tradicinė klaipėdiečių bienalė dedi kuota 770-ajam Klaipėdos miesto gimta dieniui. Ir parodų ekspozicijos buvo tarsi susluoksniuotos: pirmajame aukšte – LDS Klaipėdos skyriaus menininkų jungtinė paroda „Vakarų vėjai’22: gimtadienis“. Joje daugiausiai lankytojų dėmesio pasiglemžė ilgas šventine balta staltiese užtiestas stalas. Pasak parodos kuratorės, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkės Neringos PoškutėsJukumienės, pradėję galvoti apie parodos vizualą, jie jau tikrai žinojo: stalas su balta staltiese būtinai bus. Ir konfeti. Tiesa, tas šventinis stalas ekspozicijoje buvo apkrautas iš medžio drožtomis nuorūkomis ir virto Daniaus Drulio instaliacijos „Nuorūkos“ elementu. Menininkas, reflektuodamas Klaipėdos gimtadienį, akcentavo, kad miestas ne visada tvarkosi taip, kaip reikėtų. Beje, per parodos atidarymą šios instalia cijos įtaigumą patvirtino ir vieno lankytojo atsitemptas šuniukas, iš susijaudinimo pašventinęs ją šlapimu. Antrasis Parodų rūmų aukštas su eks pozicija „Klaipėdos dailės muziejus“ tapo prašmatniuoju gimtadienio sluoksniu. Didžioji salė buvo pakeista neatpažįstamai ir virto kone tikru muziejumi – su žingsnių garsus slopinančiu kilimu, minkštasuoliais, skirtais kūrinių refleksijai, ir skirtingų spalvų sienomis šiųmečių jubiliatų ekspo nuojamai kūrybai. O atidarymo metu – ir su stereotipine muziejaus salės prižiūrėtoja, sėdinčia kampe ir pro akinių viršų piktu žvilgsniu nulydinčia kiekvieną lankytoją, sudrumstusį jos ramybę. Muziejuje dar buvo galima aplankyti ir Sauliaus Bertulio personalinę parodą, ir Augustino Savicko tapybos salę, ir pasiedukuoti menininko dirbtuvių instaliacijoje „Be stogo“. Viskas tarsi tikrame muziejuje, kur galima rasti visko visokiems skoniams. Apie šių parodų koncepciją, jų įgyven dinimo niuansus, LDS Klaipėdos skyriaus veiklą ir kitas aktualijas kalbėjomės su LDS Klaipėdos skyriaus pirmininke ir šių parodų kuratore N.Poškute-Jukumiene.

Peraugo į smalsumą

– Tradicinė LDS Klaipėdos skyriaus paro da „Vakarų vėjai“ vyksta kas dvejus metus. 2020-aisiais atidarydami parodą džiau gėtės, kad į LDS Klaipėdos skyrių buvo priimta nemažai naujų narių. Kas naujo įvyko sąjungoje per tuos metus? – 2020-uosius mes buvome dedikavę Lietu vos nepriklausomybės 30-mečiui. Tuomet „Vakarų vėjus“ šventėme gana ramiai. Stojimo į LDS Klaipėdos skyrių tendencijos yra pulsuojančios, niekada negali nuspė ti, ir kartais prieš pretendentų paraiškų priėmimo termino pabaigą panikuojame: negi niekas neprisijungs prie bendruome nės? Kartais reikia patiems pasižiūrėti, kas vyksta aplinkui, – gal kas tyliai ramiai veikia viešai nepasirodydamas. Nes sąjunga, kuri turi veikti kaip bendruomenė, realiai taip ir veikia. Bet kartais ta bendruomenė išsibars to, ypač dabar, individualizmo amžiuje, kai ne vienas stengiasi pats personaliai kažko pasiekti, nesišliedamas prie grupių. Tačiau dabartinė tendencija tokia, kad grupelės vėl nori susivienyti, nori komunikuoti. Ir žvelg dama iš tolimesnės perspektyvos, galėčiau pasakyti, kad noras dalyvauti tokioje dide lėje bendroje visų narių kūrybos parodoje tampa pagrindiniu argumentu būti tos ben druomenės visaverčiais nariais ir, tarkime, kas antrus metus parodyti savo naujausią kūrybą nerengiant personalinių parodų.

įrodinėti, ka d Klaipėdos kultūrų komuni kacijų centro Parodų rūmuo se liepos 22 – rugpjūčio 14 d. veikė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus menininkų parodos „Vakarų vėjai’22: gimtadie nis“ ir „Klaipėdos dailės muziejus“.

– Anksčiau paroda „Vakarų vėjai“ tradiciš kai būdavo skirta pristatyti LDS Klaipė dos skyriaus narių naujausius darbus. Tačiau pastarosios trys bienalės nutolo nuo tradicijos ir tapo teminėmis parodomis. Kaip šias permainas vertina dailininkų bendruomenė? – Man nelabai patinka, kad „Vakarų vėjai“ susiformavo į ataskaitinę parodą. Lyg mes nuolat turėtume įrodinėti, kad esame įgalūs kažką padaryti, sukurti. Man labiau norisi sakyti, kad savo kūryba galime byloti apie kažką, apie viską. Manau, šiuolaikiniam menininkui nereikia įrodinėti, kad jis yra darbštus, kūrybingas. Apskritai būti aktyviam meno lauke yra savaime supran tama. Per penkerius savo kadencijos metus rengdama „Vakarų vėjus“ formuoju požiūrį, kad menininkas būtų atsakingas už temą, už laikmečio aktualijų refleksiją ir savo kūriniu kalbėtų apie mums svarbius dalykus ne tik mieste, bet ir Lietuvoje – svarbius sociali niu, kultūriniu, politiniu požiūriu. Manau, šie „Vakarų vėjai“ parodė, kad tas didžiulis projektas, Vakarų Lietuvos bienalė, užaugo iki tokio lygio. Ir dabar turbūt bus daug lengviau rengtis būsimai parodai, nes meni ninkų atsargumas jau peraugo į smalsumą. nuolat

N.Poškutė-Jukumie nė:

nuotr.LukauskaitėsRosanos

Stabilumo garantas – Tokios apimties parodai pasiruošti reikia daug laiko. Kada pradėjote jai rengtis? Kokie buvo atspirties taškai? – Viena vertus, mes visada aptariame jau įvykusias ir mąstome apie būsimas parodas ir, tarkime, dabar, po šios parodos, jau galvojame apie būsiančią po dvejų metų –apie datas, kurias būtų svarbu paminėti, įdomius reiškinius ar kitus dalykus, kuriuos verta kedenti „Vakarų vėjuose“. Nes tema yra labai svarbu. Ramiausia yra dėl to, kad LDS Klaipėdos skyrius šiandien turi 123 menininkus, ir iš tų menininkų kūrybos mes tikrai rasime ką parodyti. Tai mūsų stabilumo garantas. Kita vertus, šiais projektiniais laikais mes esame priklausomi nuo to, kad tokio masto paroda bus įgyvendinta tik tada, kai jai bus skirta lėšų. O tam, kad būtų skirtas finansavimas, privalome rašyti projektą. Neišvengiamai prisirišame prie valstybės minėtinų datų ar kitų švenčių, kad paraiškoje galėtume apeliuoti į kažkokį prioritetą ir ta paraiška taptų aktuali ir būtų įvertinta. Realiai prieš metus jau žinoma parodos koncepcija, apie ką bus „Vakarų vėjai“, ir pradedamas gvildenti turinio laukas. O fizinis darbas paruošti parodą, intensyvus piko metas –mėnuo iki parodos. ►

31 DAILĖ ukumie nė: neturėtume ka d esame įgalūs kurti

32 DAILĖ Parodoje „Vakarų vėjai’22: gimtadienis“. A.Bosas. Formos histograma. 2021. Raudonmedis, metalas, 54 X 85 X 45 cm. D.Drulys. Nuorūkos. 2022. Instaliacija, 230 vnt. nuorūkų, medis, plastikas, klijai, dažai, popierius. J.Vosylius. Rojaus sodo 75 X 180 cm.Z.irtekstilė,R.Inčirauskai.V.Viningas. Nežinau. Drobė, aliejus, 170 X 120 cm. Mergaitė ant lieptelio. Drobė, aliejus, 200 X 120 cm. I.Baroti. Malda. h 90 cm. D.Dašenkovienė. Intuicija. 2022. Drobė, aliejus, 120 X 100 cm. R.Inčirauskas. Renovacija. 2021. 3 vnt., ready made, ketus, bronza, pjaustymas, montavimas. 160J.Vitkutė.

33 DAILĖ Rojaus sodo mąstymas. 2019–2022. Drobė, aliejus, cm. N.Poškutė-Jukumienė. Atgimimo aikštė. 2022. Instaliacija, įvairios medžiagos ir priemonės. A.Garjonas. Ateities vizija I ir II. 2022. Drobė, aliejus, 120 X 150 cm.Z. ir R.Inčirauskai. Pop up. 2019. Žalvaris, tekstilė, siuvinėjimas, 20 X 19 X 18 cm. pjaustymas, J.Vitkutė. Klaipėda pasitinka. 2022. Diptikas, drobė, aliejus, 160 X 120 cm. T.Šlimaitė-Bubelienė. Gelmėse. 2021. Autorinė technika, audiovizualizacija, 224 X 390 cm. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Tai yra kasdienybė. Aš savo dirbtuvėje irgi vis dar turiu to sprogimo (juokiasi). Šiaip įdomu būtų kiekvieno jų paklausti. Nors jie sakė, kad tai turėtų būti tokia dirbtuvė, kuri tenkintų mūsų visų poreikius, ir kad čia reikia realiai kažką veikti. Ir iš tiesų ten užsukus norisi prisėsti ant tos sofutės, pa sižvalgyti. Be to, instaliacijoje atsiradę seni projektoriai yra nostalgiškas būdas parodyti sąjungoje rastą dėžę su daugybe skaidrių.

◄ Tuomet jau dūzgiame kaip bitės avily, kiekvienas iš komandos narių, gavęs savo užduotį, rūpinasi tais dalykais. Tokio dydžio parodą eksponuoti mums šį kartą truko dvi savaites. Labiausiai gedime dėl to, kad pati paroda fiziškai veikia tik tris savaites. Eksponuojame dvi savaites, parodą žiūrovai mato tris savaites ir po to per kelias dienas mes ją išmontuojame. Tai negailestinga!

– LDS Klaipėdos skyriaus bienalė „Vakarų vėjai“ tradiciškai užimdavo visus KKKC Parodų rūmus. Šiemet ekspozicija buvo sudaryta iš dviejų segmentų. Kodėl pasi rinkote būtent tokią koncepciją? – Šį kartą parodą padalijome į dvi dalis: „Va karų vėjai’22: gimtadienis“ pirmajame pastato aukšte ir „Klaipėdos dailės muziejus“ antraja me. Aš muziejų įsivaizduoju ne kaip vientisą monotonišką erdvę, kur išeksponuoti kūriniai, bet labiau kaip dinamišką interaktyvią erdvę. Muziejuje visada, kad ir koks jis būtų, rasime kokio nors labai nusipelniusio menininko darbų, kurie tam muziejui suteikia vertės. „Klaipėdos dailės muziejus“ taip ir susiforma vo: rodėme parodą, kurioje – septynių mūsų menininkų, šiemet švenčiančių labai garbin gus jubiliejus, kūriniai. Dėl interaktyvumo buvo pasitelkta jaunųjų menininkų instaliacija „Be stogo“. Kitoje erdvėje – visiškai išskirta Sauliaus Bertulio „personalinė“ paroda. Ir, aišku, Augustino Savicko tapyba „kolekci ninko kambaryje“. Jis šiuo atveju yra autorių, studijavusių tuomečiame Vilniaus dailės insti tute, mokytojas, galbūt davęs pradžią, stimulą eiti profesionaliosios dailės keliu. Jo kūrinių paroda šioje muziejinėje ekspozicijoje ir yra tas jau minėtas muziejaus svoris. Instaliacijoje „Be stogo“, arba „Menininko dirbtuvės“, eksponuojami artefaktai tų me nininkų, kurie atsiliepė į kvietimą ir atnešė daiktų iš savo dirbtuvių. Ir tai nebūtinai tiesioginiai kūrybos įrankiai ar priemonės. Pavyzdžiui, grafikė Felicija KačenauskaitėPinkevičienė atnešė šventojo skulptūrėlę. Visi šie atneštieji daiktai eksponuojami instaliacijoje jų neišskiriant, net neparašant, kur kieno daiktas, jų lyg ir nesureikšminant, bet suteikiant naujas vertes ir palaikant di alogą tarp jaunosios ir vyresniosios kartos. Sukurta visiškai nauja erdvė, kurioje galima veikti ir edukatyviai, ir kartu visiškai realiai parodyti, kad ta dirbtuvė – ne muziejinis neliečiamas eksponatas. Ši erdvė atvira vaikščioti ir liesti, gali dalyvauti ir žiūrovai.

– Esate šių parodų kuratorė, tačiau dirbote ne viena. Kaip sekėsi suburti komandą? Ar nebuvo priešpriešos kuriant koncepciją ar parodų architektūrą?

34 DAILĖ

– Klaipėdoje gerai dirbančių ir išmanančių šią sritį profesionalų – nedaug, jie dažniau siai kviečiami prisidėti prie daugelio parodų. Pavyzdžiui, mūsų komandoje esantis architektas Vladas Balsys dirba ne su viena paroda, jis jau yra įrodęs, kad jo sprendimai būna įdomūs ir papildo tą koncepciją, kurią aš, kaip kuratorė, sudėlioju pačioje pradžio je. Menotyrininkė Danguolė Ruškienė yra aktyviai įsiliejusi į Klaipėdos meno lauką, jį stebinti ir pati dalyvaujanti. Danguolė į mūsų organizaciją atėjo visai neseniai mano pakviesta – mačiau didžiulį bendradarbia vimo potencialą. Ji iš tų žmonių, kurie turi daug patirties, mato perspektyvą, yra kri tiška, domisi ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio menu. Komunikacija su tokiu žmogumi pa prasta, kuratoriui lengva bendrauti su tais, kurie yra tame laike, aktualiai mąstantys ir daug žinantys. Turėdami tokias galimybes, mes savo veiklą, kiekvieną projektą galime vystyti iki aukščiausio profesionalumo lygio. Koordinuojant šį projektą labai prisi dėjo mūsų skyriaus referentė, literatūrologė Rosana Lukauskaitė. Ji gerai valdo tekstą, gali jį greitai suformuoti ir redaguoti, tiesiog klausydamasi mūsų pokalbio apie parodos koncepciją ir architektūrą. Komandoje mes turėjome visiškai naują žmogų – VDA Telšių fakulteto studentę Emiliją Globytę, kuri šiame projekte prisidėjo koordinuojant darbą su jaunaisiais menininkais, kūrusiais menininko dirbtuvių instaliaciją „Be stogo“. Tokia buvo bazinė komanda. Ir dar buvo žmonių, kurie laiku atnešė parodai kūrinius, pasiūlė savo pagalbą eksponuojant – nešio jant, pakeliant kūrinius, juos komponuo jant. Ir tokių buvo ne vienas. Neatrodo, kad tai didelė komanda, be to, KKKC turi eks pozicijos darbuotojus, su kuriais glaudžiai komunikuojant rezultatas būna geras. Nes tik tada, kai visi kartu einame iš vienos salės į kitą, o kai kada ir šokinėjame nuo vieno aspekto prie kito, galima pasiekti įdirbį ir jį, va, tokį pateikti žiūrovams. Tas darbas vieniems be kitų būtų sunkus.

Jose yra užfiksuota ankstesnių „Vakarų vėjų“ menininkų kūryba. Tos skaidrės mums buvo didelis atradimas, ir radom būdą jas integruoti parodant ir archyvinę vertę.

Visada yra rizika

Paroda – lyg muziejus

„Vakarų vėjai’22“ dedikuoti Klaipėdos gimtadieniui ir jubiliejų kultūrai. Kokia užduotis buvo keliama menininkams, norintiems eksponuoti kūrinius šioje parodoje? ►

– O kodėl pasirinkta būtent tokia – bohe miško chaoso – forma? Per parodos atida rymą instaliacija atrodė tarsi po Didžiojo sprogimo: pilnos peleninės, nešvarūs indai, grindys nuklotos konfeti. Kaip manote, ar nepasenęs toks dirbtuvių stereotipas? Nes daugelio jaunesnės kartos menininkų kūry binėse dirbtuvėse – kone precizinė tvarka. – Duodama šią užduotį irgi stebėjausi, kai ta instaliacija pradėjo gimti. Manau, toks yra ją kūrusių jaunų žmonių suvokimas. Kol jie gyvena bendrabutyje, kol studijuoja, jų kambariai prieš peržiūras ar atsiskaity mus lygiai tokie ir yra – kaip po Didžiojo sprogimo. Dėl to jiems, matyt, tai asocijuo jasi su labai kūrybingu laiku. Kita vertus, jie negavo nei šiuolaikinio fotelio, nei moder nios lentynos ar dar kažko. Jie gavo daiktus iš gyvenimo, natūralius, nenupoliruotus. Taip ir sudėliojo. Manau, kad jaunimas, baigęs studijas, susikurs visai kitokią savo kūrybinę erdvę. Šiuo atveju dirbo septyni studentai, buvę ir dar tebestudijuojantys. Tai jie ir pasilinks mino su tuo, ką gavo, kuo jiems kvepėjo ši medžiaga, – galbūt nostalgiška bohema tų laikų, kai lyg ir gali daryti viską, ką nori, bet ir turi sukurti kūrinį. Varijuoti tarp laisvės ir pareigos – tai ir buvo akcentas. Ekspozicijo je kai kur pagaunami komponavimo, daikto vietos paieškų niuansai, lyg ir formuojamas natiurmortas. Bet kažkurioje vietoje jie ima ir išsitaško: atsiranda peleninė su nuorū komis, po stalu padėti nešvarūs puodeliai.

35 DAILĖ D.Ložytė. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. 2021. Akmens masė, lipdyta, glazūra, oksidai, 35 X 50 X 17 cm. D.Ložytė. (At)mintis. 2022. Juodas šamotas, lipdyta, glazūra, 40 X 16 X 10 cm. D.Drulys. Plūduras. 2022. Ready-made, graviruota, akvariumas. S.Žaltauskas. Baltijos jūros sapnai. Klaipėdos peizažai. 2021. Drobė, aliejus, 75 X 235 cm. A.Anusas. Vasia von Tharau. 2021. Medžio plokštė, akrilas, 120 X 40 cm. S.Želnytė. Marios nemarios. 2022. Drobė, aliejus, vaizdo įrašas.

36 dailė Paroda „Klaipėdos dailės muziejus“. A.Sakalausko kūrinys. K.Balčikonio kūriniai. V.A.Jakščio grafika. F.Kačenauskaitės-PinkevičienėsG.Oškinytės-Eimanavičienės

DAILĖ

38

– Rengiant jungtinę parodą visada yra rizika, kad bus nelygiaverčių kūrinių. Kaip sprendžiate šią problemą? Ar dažnai tenka atsisakyti eksponuoti darbus? – Ne tai, kūrinys stiprus ar silpnas, yra svarbu bendroje parodoje, bet tai, kaip tam kūriniui randi vietą. Silpnas kūrinys, tinkamai pateiktas, gali šoktelėti gerokai į viršų ir ekspozicijos nesugadinti. Vertintojo pozicija irgi yra visokeriopa, o kas yra geras kūrinys, šiandien sunku būtų sudėlioti apibrėžimu. Bendroje parodoje visada esama rizikos, nes nežinome, kokių kūrinių paraiškų sulauksime. Kai kuriuos, dar kuriamus, jau buvome matę ir žinojome, kad jie tikrai atliepia miestą, atliepia menininkus – mūsų miesto atstovus ir reflektuoja mūsų miestui skaudžius ar keliančius pasididžiavimą dalykus. Tai ir buvo vieninteliai kriterijai, kuriuos įvardijome. Atmetėme nedaug, gal tik kelis darbus, kai kurie iš jų nesurado vietos pirmojo aukšto ekspozicijoje, bet jie atsirado „Menininko dirbtuvių“ instaliacijoje. Buvo ir tokių kūrinių, kurie negalėjo komunikuoti tarpusavyje bendroje kompozicijoje. Tas diskursas visada yra. Lyg ir skaudu atmesti, nes menininkas save realizuoja, tačiau galbūt jis labiau realizuoja save, o ne kūriniu atliepia pateiktą temą?

– Parodos „Klaipėdos dailės muziejus“ pavadinimas tapo tarsi aliuzija ar gyvu priekaištu dėl nepajudančios iš mirties taško idėjos įkurti Klaipėdos dailės fondą. Ar yra koks nors postūmis šioje srityje? – Tas postūmis jau buvo gana apčiuopiamas, kai aš įsijungiau į Klaipėdos karališkojo pašto iniciatyvinę grupę ir dalyvavau nuorūkomis, jis virto D.Drulio instaliacijos „Nuorūkos“ pagrindu. Nustebino jo gimtadienio šventės interpretacija? Kaip jis pats ją komentuoja? – Man tai vienas unikaliausių LDS Klaipėdos skyriaus menininkų. Matydamas jo darbus, negalėtum įvardyti nei autoriaus amžiaus, nei pažiūrų. Nors jis prieš porą metų atšventė garbingą jubiliejų. Taip, tas menininkas kiekvieną kartą nustebina. Su nekantrumu laukiu jo kūrinių kitų metų tarptautiniame formos meno festivalyje „Faktas-forma“, kurį mes rengiame kas dvejus metus pakaitomis su „Vakarų vėjais“. Nes tai menininkas, kuris, mano galva, savo idėjomis šiandien įtaigiausias. Jis pats apie savo instaliaciją sakė, kad, galvodamas apie temą, atkreipė dėmesį į netvarkingas miesto vietas ir ypač – jose besimėtančias nuorūkas. O ir apskritai miestas ne visada tvarkosi taip, kaip reikėtų. Aš dar papildyčiau, kad po kiekvienos šventės būna štilis, lengvos ar sunkios „pagirios“, nes susirinkti save, išbarstytą šventiniu laikotarpiu, yra gana sudėtinga net emociškai, psichologiškai. Žodžiu, įsibėgėti nelengva.

Tai yra nemato Klaipėdos miesto kontekste, miesto, kuris gyvas viskuo – ne tik gatvėmis, bet ir oru ar jausmais. Taip, kūrėjai ne visada nori eiti vienu keliu į pateiktą temą, bet mes be tų intrigų turbūt būtume labai nuobodūs (juokiasi). Menininkai turi pasitikėti parodos kuratoriumi, architektu, menotyrininku ir ta komanda, kuri susiburia. Manau, kad tuos, kurie pasitiki mumis, irgi aplanko visokios dvejopos mintys, bet jei jau parodoje sukrito toks kontekstas, vadinasi, buvo rastas geriausias sprendimas. Nes mes visi siekiame aukščiausio profesionalumo. Klaipėda to verta!

A.Savicko tapyba (iš E.Kolakausko kolekcijos). Mes puoselėjame viltis apie dvasiosegalitaristinėsmuziejų.

◄ – Kvietime menininkams daugiausiai dėmesio skyrėme faktui, kad miestas švenčia unikalią sukaktį. 770 metų yra ne šiaip sau – tai istorija, kuria turime didžiuotis. Nors esame trečias pagal dydį Lietuvos miestas, bet – seniausias! Mes tai pamirštame, esame truputį lokalūs. Būtina atkreipti dėmesį į tokį reiškinį – Klaipėda švenčia labai garbingą jubiliejų, ir mūsų viduje turi pabusti pasididžiavimo jausmas. Nes mes, neturėdami tokios kultūrinės pasiūlos kaip Vilniuje ir Kaune, truputį dvelkiame pesimizmu. Dėl to pasiūlėme menininkams ne tik permąstyti miestą, kuriame gyvena, bet ir duoti žinią visuomenei, kokius žmones jie fiksuoja, kas jiems svarbu tame mieste, kas skaudina. Arba kas nuteikia romantiškai ir kuria gerąjį lokalųjį jausmą. Buvo labai svarbu, kad menininkai pasakytų savo poziciją – kas jiems yra šis miestas. Jie labai skirtingai tai išreiškė. Vieni save tiesiog identifikavo kaip šio seno miesto gyventojus, galinčius čia save realizuoti, ir tai jau yra reiškinys. Kiti savo dėmesį skyrė pačiam miestui ir jo fenomenams. Menininkas visada truputėlį intriguos, truputėlį provokuos ir po to ateis pažiūrėti, kaip visumoje tas gimtadienis suskamba. Mes, planuodami parodos vizualinius akcentus, turėjome tik dvi mintis: būtinai bus stalas, apdengtas balta staltiese, ir konfeti (juokiasi).

– Tas stalas su šventine balta staltiese tapo parodos epicentru – nuklotas medinėmis

DALYVIAI IR RENGĖJAI Parodos „Vakarų vėjai’22: gimtadienis“ dalyviai: Algirdas Bosas, Antanas Garjonas, Augustė Santockytė, Aurimas Anusas, Aušra Mačiulaitienė, Daiva Dašenkovienė, Dalia Skridailaitė, Danas Andriulionis, Danius Drulys, Ernestas Žvaigždinas, Daiva Ložytė, Jolanta Vitkutė, Juozas Vosylius, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Petras Baronas, Saulė Želnytė, Simas Žaltauskas, Toma Šlimaitė-Bubelienė, Virginijus Viningas, Zita Inčirauskienė, Romualdas Inčirauskas, Isroildžon Baroti, Henrikas Šurkus ir Žydrūnė Kriūkaitė-Juciuvienė. Parodos „Klaipėdos dailės muziejus“ dalyviai: Edvardas Malinauskas, Saulius Bertulis, Vytautas Antanas Jakštys, Kęstutis Balčikonis, Gražina OškinytėEimanavičienė, Arūnas Sakalauskas ir Felicija Kačenauskaitė-Pinkevičienė. Parodų rengėjų komanda: kuratorė N.Poškutė-Jukumienė, architektas Vladas Balsys, projektą koordinavo Danguolė Ruškienė, Rosana Lukauskaitė, Emilija Globytė. Dizainas – E.Globytės. Projektą iš dalies finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba. pašto įveiklinimo galimybių studijos diskusijose, renginiuose, veiklose. Mes ten labai aiškiai pasakėme: štai, yra poreikis, reikia tik dirbti. Esame organizacija, negeneruojanti finansų, neužsiimanti komercine veikla. Galime turėti labai gerų iniciatyvų ir labai gerų norų, bet tam reikalingi finansiniai resursai. Kad tokie dalykai būtų įgyvendinti, reikia politinės valios ir miesto valdžios oficialiai išreikšto palaikymo, kad įsitikintume, jog ir jiems tikrai to reikia. O tada mes jau galėtume ramiai šiam tikslui dirbti. Nors jau nuo 2016 m. daužome į duris, atrodo, kad jų vis dar niekas nenori atidaryti. Tas miesto valdžios įtikinėjimas jau labai ilgai tęsiasi, ir tam, kad jis virstų realybe, šioje parodoje mes ir parodėme, ką miestas galėtų turėti – geriausią dovaną. Gaudami projektinį finansavimą, jau galėtume daryti pirmuosius žingsnius ir turėti Klaipėdos dailės muziejų. Ir nesvarbu, kokioje erdvėje jis įsikurtų. Buvo svarstymų ne tik apie paštą – ir apie Santuokų rūmų pastatą, Žvejų kultūros centrą, dar apie kažką. Žodžiu, erdvių, kuriose galėtų būti tas dailės palikimas, paieškojus tikrai atsirastų. Bet jau šeštus metus nejudama iš mirties taško. Žūtbūt privalėjome kažką padaryti ir parodyti, ką galime turėti ir kad tai yra įdomu. Po parodos pristatymo sulaukę tiek daug gerų atsiliepimų, neužmigsime ant laurų ir toliau judinsime. Programinio finansavimo paskatinti, jau dirbame prie projekto „Klaipėdos dailės palikimas: skulptūra“ tikslų ir uždavinių. Aišku, dabar tokiems dalykams gal nepalankus metas dėl artėjančių mero ir savivaldybės tarybos rinkimų. Kažin, ar kadencijos pabaigoje kas nors norės kalbėtis apie tokį muziejų ir dideles jo viltis. Arba gal kaip tik palankus – juk galima įtraukti šį klausimą į rinkiminę programą. Nežinau, bus įdomu stebėti. „Klaipėdos dailės muziejus“ buvo vienas iš žingsnių norint parodyti, kad nebereikia nieko laukti, jau dabar galime dirbti – turime medžiagos, kurią reikia susisteminti. Tai buvo svarbiausias momentas.

– Po parodų atidarymo socialiniuose tinkluose sulaukėte priekaištų, kad ekspozicijoje nėra Angelinos Banytės kūrinių. Gal galite paaiškinti – tai kodėl nėra A.Banytės?! – Na, neturėčiau teisintis, bet galiu pasakyti, kad A.Banytės parodą buvome nuvežę ir į Vilnių, kad vilniečiai galėtų pamatyti. Vilniaus širdyje, Vokiečių gatvėje, A.Banytės freskos, atspaustos masteliu 1:1 ant audinio, buvo išeksponuotos ir matomos ir dieną, ir naktį, nes buvo apšviestos visą parą. Buvo išleistas ir šią parodą palydintis A.Banytės kūrinių albumas. Bet tada socialiniuose tinkluose nemačiau nė vieno Vilniaus menotyrininko reakcijų į šią parodą. Mes Angelinai skiriame labai daug dėmesio ir parodėme, kad ji mums labai svarbi meno istorijos požiūriu. Bet „Klaipėdos dailės muziejaus“ paroda turėjo kitokią koncepciją ir joje eksponavome kitų menininkų, irgi ne mažiau vertų būti paminėtiems, kūrinius. Matyt, mūsų užmegzta intriga apie dialogo, analizuojančio, kas yra Lietuvos meno centrai, o kas – periferijos, poreikį pasiteisino, nes sostinės menotyrininkai užkibo ant užmesto kabliuko ir primetė mums savo „teisingesnę“ nuomonę. O kadangi A.Banytės kūryba tikrai bus miesto dailės muziejuje, ir tai jau – duotybė, tad nejautėme poreikio įrodinėti šios menininkės reikšmingumo. Mes puoselėjame viltis apie egalitaristinės dvasios muziejų. Klaipėda to verta, Lietuva! S.Bertulio kūrinių ekspozicija. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

39 DAILĖ

Apie akių mirksnį

daugiau nei 20 fotografijos ciklų ir 16 fotografijos knygų. Tai vienas dažniausiai savo kūrybą parodose (Lietuvoje ir užsienyje) bei albumuose pristatančių autorių, jau senokai pelnęs pripažinimą portreto žanre. Todėl A.Aleksandravičiaus fotografija Klaipėdoje, kaip ir visoje šalyje, yra gerai žinoma. Paskutinį kartą uostamiestyje ji buvo pristatyta prieš septynerius metus jubiliejinėje parodoje „Sugrįžimai – veidai ir ne tik...“.

Anuomet A.Aleksandravičiaus paroda buvo įvardyta kaip grąža gimtajam miestui. ► Aktorius Vytautas Paukštė. Klaipėda, 1998.

Rašytojas Juozas Erlickas. Vilnius, 2018.

40 FOTOGRAFIJA

Danguolė RUŠKIENĖ Pirmą kartą šie A.Aleksandravičiaus darbai buvo eksponuoti 2021 m. pavasarį Vilniaus gatvėse. Tada skaitmeninėse vitrinose buvo galima pamatyti net 125 įžymybes. Vėliau dalis šių portretų buvo pristatyti ir kituose Lietuvos miestuose – Šiauliuose, Birštone, Utenoje, Elektrėnuose, Ukmergėje, Mažeikiuose, Trakuose, Rokiškyje, Jonavoje, Panevėžyje. Klaipėdoje surengtoje parodoje autorius rodo trisdešimt šio ciklo fotografijų, apimančių gana platų jo kūrybos periodą (1997–2020). Paroda bibliotekoje veiks iki rugpjūčio 30 d., jos iniciatorius – Vilniaus kultūros centras. Pastanga atkurti ryšį Pirmiausia turbūt derėtų paminėti, kad iš Klaipėdos kilusiam A.Aleksandravičiui 2011 m. taip pat buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „Už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, už LDK paveldo poetiškus atspindžius“. Portretus šis fotomenininkas kuria nuo 1997 m. Jo asmeninės kūrybos kolekcijoje –Nuo rugpjūčio 5 d. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje veikia fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“. Paroda skirta Lietuvos premijosnacionalinės30-mečiui,nepriklausomybėsjoje–Lietuvoskultūrosirmenolaureatųportretai.

41 FOTOGRAFIJA Poetas Vytautas P.Bložė. 1998. Fotografas Stanislovas Žvirgždas. Vilnius, 2018. Tapytojas Šarūnas Sauka. Dusetos, 2004. Rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Vilnius, 1998.

42 FOTOGRAFIJA

◄ Jau tada buvo galima pamatyti ne vieną šiuo metu bibliotekoje eksponuojamą portretą. Dabar Klaipėdoje vykstanti paroda vėlgi vadinama sugrįžimu ar pastanga atkurti gimtojo miesto ir menininko ryšį. Galima sakyti ir taip. Toks ryšys Klaipėdai tikrai praverstų, nes fotografinis gyvenimas čia gerokai apstingęs. Tačiau stebint jau antrus metus vykstantį intensyvų parodos turą po Lietuvos miestus, iškyla klausimas –kiek (ar) toks susitikimas reikšmingas pačiam autoriui ir kiek (ar) naudingas parodos žiūrovams. Ir kas tokiu atveju vyksta su fotografijos kūriniu. Tikėkimės, kad tiek autorius, tiek parodos iniciatoriai argumentų tokiam planui turi. Įvertinti ir įamžinti Rašyti apie A.Aleksandravičiaus sukurtus įžymybių portretus – tai proga priartėti ne tik prie šio autoriaus fotografinės kūrybos, Poetas Marcelijus Martinaitis. Panevėžys, 1997. Dainininkas Vytautas Kernagis. Palanga, 1998. Teatro režisierius Oskaras Koršunovas. Vilnius, 2018.

bet ir prie ypatingų, išskirtinį gyvenimą gyvenusių ir gyvenančių žmonių, palikusių ar paliekančių ryškų įspaudą šalies ir kiekvieno iš mūsų gyvenimuose. A.Aleksandravičius juos dokumentavo visus tris dešimtmečius, nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos įsteigimo (1989 m.) iki 2020-ųjų. Žmonės jo fotografijose – jau laisvos šalies kultūros ir meno kūrėjai. Nepaisant to, kad dauguma jų kūrybinę brandą pasiekė dar sovietmečiu ir jų kūryba patyrė cenzūrą, buvo saistoma įvairiausių apribojimų, dabar jie išsiskiria kaip unikalūs ir šaliai nusipelnę kūrėjai, visus tuos metus atsakingai lipdantys mūsų kultūros ir meno lauką. Tai nenuginčijamai svarbu. Svarbu ne tik pastebėti, bet ir įvertinti. Žinoma, svarbu ir įamžinti. Būtent tai A.Aleksandravičius ir daro. Autorius savo kuriamuose portretuose lieka tikslus, žiūrovų pernelyg neapkrauna daugiasluoksnėmis prasmėmis, nors beveik visuomet išnaudoja nutylėjimo ar užuominų teikiamas galimybes. Surengdamas savotišką akistatą su portretuojamuoju, jis visada palieka erdvės suvokėjo interpretacijoms ir neįpareigojantiems apmąstymams. Fotomenininkas siekia ne tik asmenybės atpažįstamumo, bet ir, kas svarbu šių portretuojamųjų atveju, jis dažniausiai palieka akivaizdžius veiklos identifikavimo ženklus. Neiliustratyviai, improvizuodamas, kartu ir savotiškai provokuodamas žiūrovus. Be abejonės, A.Aleksandravičius daugelį (o gal ir visus) portretuojamuosius pažįsta asmeniškai, todėl jam nėra labai sudėtinga pastebėti šių žmonių vidinius šešėlius ir šviesas, atrinkti ir užfiksuoti būdingiausias jų veidų išraiškas.

43 FOTOGRAFIJA

Meistriškas, įtaigus Nuo tradicinio sprendimo A.Aleksandravičius niekada nenutolo pernelyg toli. Bent jau ne tiek, kad reikėtų didesnių pastangų perskaityti jo konstruojamą žinutę. Autorius elgiasi labai apdairiai. Jis vaikšto aplink savo tikslą, tarsi atsitiktinai fiksuoja (ne)pagautą žvilgsnį, atsainų rankos mostą, neapdairiai ir visai nefotogeniškai (?) sudėtas kojas, užsisklendimo ar priešingai – atsivėrimo momentus. Tačiau toks tik pirmas įspūdis. Ilgainiui tampa akivaizdu, kad ryšys tarp abiejų pusių gana glaudus, grįstas pasitikėjimu ir atsidavimu. Nors A.Aleksandravičius priklausomas nuo konkretaus, surežisuoto momento, panašu, kad jis vis dar pasikliauja atsitiktinumu. To pasekmė – įtaigumas, suteikiantis galimybę pajusti portretuojamojo alsavimą, išgirsti jo balsą, sustingusiame vaizde pastebėti akių mirksnį. Visa tai – portreto žanro galimybės, kurias tikrai ne visiems pasiseka išnaudoti. Tačiau A.Aleksandravičius geba būtent taip. Meistriškas šviesos valdymas, iki smulkmenų apgalvotas kompozicijos dėliojimas, tikslios formos, švara ir pasitikėjimas ne tik portretuojamuoju, fotografijos medija, bet ir savimi. Ko gero, būtent taip atsiranda kūriniai, kurie apima žymiai daugiau, nei geba aprėpti akys. Kino režisierius Arūnas Matelis. Vilnius, 2019. Kompozitorė Onutė Narbutaitė. Vilnius, 2000. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr. Surengdamas savotišką akistatą su portretuojamuoju, jis visada palieka erdvės suvokėjo interpretacijoms.

Kulkų traukinys Žiūrint naujausią režisieriaus Davido Leitcho filmą „Kulkų ekspresas“ („Bullet Train“, 2022), neabejotinai galima pajusti Guy Ritchie ir Quentino Tarantino filmų įtaką. Be to, filmas savo energetika mažai tesiskiria nuo ankstesnių režisieriaus filmų „Džonas Vikas“ („John Wick“, 2014), „Atominė Blondinė“ („Atomic Blonde“, 2017) ir „Deadpoolas 2“ („Deadpool 2“, 2018). Čia į vieną katilą sumaišytas juodasis humoras, superstilizuotas veiksmas, hiperbolizuoti personažai. Daug energingų epizodų, daug adrenalino ir smurto scenų.

44 KINAS Andrius RAMANAUSKAS Smagiai įtraukiantis Beje, režisierius D.Leitchas – buvęs kaskadininkas, tad nenuostabu, kad Holivudo juodadarbio ir praktiko filmas yra lengvas ir smagiai įtraukiantis, į jį norisi pabėgti, bet kartu jam pasibaigus lengva iš jo ir ištrūkti. „Kulkų ekspreso“ istorijos pagrindas paimtas iš mažai kam Vakarų šalyse žinomo japonų rašytojo Kotaro Isaka romano. Trumpai apie siužetą. Šiame veiksmo, greičio, įtampos ir humoro kupiname trileryje aktorius Bradas Pittas vaidina samdomą žudiką kodiniu vardu Boružėlė. Jo užduotis sėsti į greitąjį traukinį, važiuojantį iš Tokijo į Kiotą, surasti ten lagaminėlį, pilną pinigų, ir išlipti pirmoje stotelėje. Tačiau traukinys pilnas įvairaus plauko veikėjų su panašiais, o kartais ir dar pavojingesniais motyvais. Kai į B.Pitto personažą kas nors atsuka ginklą norėdamas nušauti, jis visada žudikui pasakys: „Tarp mūsų yra nematoma pykčio ir nesusipratimų pripildyta siena, bet kažkur toje sienoje yra naujų galimybių langas ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes jį atidarysime.“ Kitaip tariant, Boružėlė yra netipiškas kriminalinio pasaulio veikėjas. Jis sutrikęs gyvenime, išgyvena asmeninę krizę ir dažnai linkęs kartoti banalias frazes, kurias girdėjo savęs pažinimo kursuose.

Jis tikisi, kad ši iš pirmo žvilgsnio lengva atrodanti misija jam padės sugrįžti į „darbą“ ir atgauti formą. Tačiau jam baisiai nesiseka. Ieškodamas traukinyje lagaminėlio, Boružėlė susiduria su pavojingais rusų ir japonų mafijos veikėjais ir dar keliais keistais individualistais kaip jis. Veiksmas po veiksmo ir netrukus Boružėlė suvokia, kad paprasta lagaminėlio vagystė kažkaip netikėtai pavirto į žūtbūtinę kovą dėl gyvybės. Tris kartus Visas filmas turi Tokijo metropolio neoninių šviesų atspalvį ir, kaip po filmo peržiū-

Kadrai iš filmo „Kulkų ekspresas“ (rež. D.Leitchas, 2022).

Nutiesė tiltus – Kaip jums atrodo, ar tėviškės literatūros autorių kūrybai, ypač lietuviško gyvenimo tema, skiriama pakankamai dėmesio?

Jovita SAULĖNIENĖ

– Būsiu atviras ir kategoriškas. Apie kokį dėmesį gali būti kalbama, kai iš viso nėra to dėmesio ir nežinia, kada jis gali atsirasti.

Prūsų Lietuvos žemė išaugino nemažai rašytojų, kurie įžengė ir į lietuvių, ir į vokiečių literatūrą, yra gana gerai žinomi ir pasaulinėje literatūroje. Iš šio krašto kilę rašytojai E.Wichertas, H.Zudermanas, A.Miegel, J.Bobrowskis, E.Wiechertas ir kiti, rašę vokiškai ir atstovavę vadinamajai tėviškės literatūrai, savo kūryboje vaizdavo šio krašto istoriją, gamtovaizdį, žmones. Jų kūryboje svarbią vietą užima ir lietuviškoji tematika. Prūsiškasis genas užkoduotas ir lietuvių rašytojo Roko Flicko, kurio protėviai prieš kelis amžius iš Zalcburgo žemės emigravo į Prūsų Lietuvą, prigimtyje. Savo romanų epopėjoje „Šiaurės Sachara“ (2008), „Paskutinis traukinys“ (2012), „Emma, pastoriaus duktė“ (2014), „Išlikę karo verpetuose“ (2018), „Pradingę klajojančiame smėlyje“ (2016), „Kur upė Šyša teka...“ (2022) R.Flickas sukūrė meninį paminklą kažkada klestėjusiai Prūsijos valstybei, apie kurią 1947 m. vasario 25 d. sąjungininkų taryba paskelbė: „Prūsijos valstybė, jos centrinis valdžios aparatas ir visos jai priklausančios institucijos panaikintos.“suvokia jos esmę. Tai daugiau pasakytina apie Klaipėdos krašto – tos Prūsų Lietu vos dalies, kuri šiandien yra neatskiriama mūsų Tėvynės teritorija, žmones. Tačiau vadinamosios Didžiosios Lietuvos mano kūrinių skaitytojai žymiai mažiau susipa žinę su tėviškės literatūros rašytojais. Be abejo, lietuvių skaitytojams žinoma Ievos Simonaitytės kūryba. Šios lietuvininkės rašytojos nuopelnai, garsinant šį kraštą, reikšmingi. Jos talentingai parašyti kūriniai leidžia susipažinti su dviejų – lietuvininkų ir vokiečių – kultūrų tarpusavio egzistavi mu ir jų skirtumais. Ne per seniausiai išėjo mano stambus biografinis romanas „Kur upė Šyša teka...“, kuriame plačiai pasakoju apie dvi XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Prūsų

Pokalbis su rašytoju R.Flicku

46 GINTARO LAŠAI

Daugelis gana neblogai pažįsta A.Miegel, J.Bobrowskio ar E.Wiecherto kūrybą,

Iš tiesų Prūsų Lietuvoje gimę vokiečių kilmės rašytojai, savo kūriniuose rašę apie gimtinę, jos gyventojus, jų troškimus ir norus, vokiečių ir lietuvininkų tarpusavio gyvenimo ir sugyvenimo santykių aplinky bes, nutiesė bendrus meninius tiltus tarp lietuvių ir vokiečių literatūros. Tik neaišku, kaip mes tomis galimybėmis sugebėsime pasinaudoti. Be kelių prieš daugelį metų pastatytų telefilmų, dabar parašytų ar dar rašomų pavienių daktarinių disertacijų, daugiau mes nieko neturime. Man kaip rašytojui neretai tenka susitikti su nemaža mūsų visuomenės dalimi ir pasiaiškinti, ką jie žino apie buvusius Prūsų Lietuvos rašytojus, kūrusius vokiečių kalba.

Kuo aktuali šiandien tų rašytojų kūryba? Kaip jie galėtų (ar galėtų?) tiesti bendrus meninius tiltus tarp lietuvių ir vokiečių literatūros?

Meninis žodžio Prūsų Lietuvai

Septynis istorinius romanus parašęs ir išleidęs rašytojas R.Flickas mintyse jau dėlioja naujos meninės apybraižos kontūrus. Asmeninio archyvo nuotr.

o paminklas

Lietuvos iškilias asmenybes. Apie Šilutės, anuomet vadintos Šilokarčiama, mecenatą, dvarininką, lietuvninkų kultūros ir šnekos puoselėtoją Hugo Šojų ir didįjį vokiečių rašytoją Hermaną Zudermaną, kuris savo apysakomis kaip niekas kitas pasaulyje išgarsino Lietuvos Pamario kraštą. Buvau labai nustebintas, kai viena jauna moteris viešai prisipažino, kad ji apie H.Šojų yra girdėjusi, o apie H.Zudermaną iki šiol nieko nežinojusi. Ir tik perskaičius šį romaną jos akys atsivėrė...

„Karštoji linija“ – Jūsų skaitytojų ratas platus ir jūsų romanai ne vienais metais yra tapę skaitomiausiais. Kaip manote, kas juose labiausiai patraukia skaitytojus? Ar likiminė Prūsijos tema, atskleisti tikri istoriniai faktai, realios pavaizduotos asmenybės sukurtame meniniame pasaulyje, o gal labiausiai paveikia jūsų pozityvus požiūris į buvusią galingą valstybę ir nuoširdų žvilgsnį į savo tėviškę – Šilutės kraštą? – Kartais ir man pačiam būna mįslė, kuo mano romanai patraukia skaitytojų dėmesį. ►

47 GINTARO LAŠAI

– Jūsų romanų epopėjoje ryškinamos svarbios Prūsijos istoriją atspindinčios temos. Įdomu, ar jums kaip autoriui atskleidžiant tas temas, vystant siužetines linijas, ryškinant personažų charakte rius iškyla Tėvynės ir tėviškės santykio klausimas? – Pirmiausia turėtume suvokti tikrąją žo džių „Tėvynė“ ir „tėviškė“ prasmę. Tėvynė – tai visais atžvilgiais platesnė sąvoka nei tėviškė. Deja, Tėvynę mes daug abs trakčiau suvokiame nei tėviškę. Ne visada galime konkrečiai įsivaizduoti Tėvynės teritorinį dydį, jos realią tarptautinę svarbą. Tačiau mes gerai suvokiame, kad Tėvynė privalo mums užtikrinti išsilavinimo, svei katos apsaugos, karinio saugumo, darbo ir senatvinės globos galimybes ir t. t. Tėviškė yra dvasiškai artimesnė ir suprantamesnė. Tai ta vieta, kurioje mes gimėme. Bet būna atvejų, kai dėl nuo mūsų nepriklausomai pakitusių aplinkybių buvome priversti persikelti į kitą tėvoniją. Taip nutiko ir man. Gimiau aš Dzūkijoje, Veisiejuose, o savo tėviške laikau Šilutę. Čia nuo devynerių gyvenau. Čia baigiau pradžios ir vidurinę mokyklas, čia prabėgo ankstyvoji jaunystė, čia palaidoti mano tėvai ir keli seneliai. Todėl Šilutė ir yra manoDabartėvonija.noriu tiesiogiai atsakyti į jūsų klausimą. Štai ką pasakysiu: nėra tokio sverto, kuris nulemtų, renkantis vien Tėvynės ar tėviškės idėją ir su tuo susiju sias siužetines linijas bei personažus. Tai priklauso nuo romane autoriaus numa tyto pagrindinio siužeto. Dažniausiai istorinio turinio romanuose Tėvynės ir tėviškės idėjos viena nuo kitos skiriasi tiek, kiek to reikalauja numatytas roma no turinys. Įkvėptas tradicijos – Sakykite, ar kuriant nugrimzdusios į nebūtį Prūsijos Prūsų Lietuvoje meninį paveikslą romanuose jums buvo svar bi minėtų tėviškės literatūros autorių meninė tradicija? O gal, įvesdamas savo skaitytojus į šios valstybės istorijos ir kultūros lauką, ieškojote savito vaizdavi mo būdo? – Prisipažinsiu, mano romanuose kuriant ne vieną meninį paveikslą turėjo tam tikros įtakos atskirų tėviškės rašytojų kūryba. Kad ir romanui „Šiaurės Sachara“ apie pamirštąją Kuršių neriją. A.Miegel jausmingi vokiečių kalba parašyti posmai apie Nidos žvejų žmonas, laukiančias savo vyrų, sugrįžtančių iš žvejybos, įkvėpė

48

GINTARO LAŠAI ◄ Rašau gana paprastai, sakinių struk tūros neįnoringos. Sąmoningai nesiruošiu būti įmantrių išraiškos formų rašytoju. Skaitytojai mano romanuose susiduria su labai realia istorine aplinka ir joje pavaiz duotais tikrą gyvenimišką patirtį atspin dinčiais veikėjais. Nemažai dėmesio skiriu atskleisdamas moterų – motinų, seserų ar šiaip dalyvaujančių veikloje moterų cha rakterius ir jų veiklumą. Moters išsamus charakterio ir veiklos meninis vaizdavimas yra visų mano romanų prioritetas, „karšto ji linija“. Gal tai ir yra „masalas“ skaityto jams?ManoNežinau.romanuose, be jau minėtų istori nių aplinkybių aprašymo, sutelktas dėmesys ir į Prūsų Lietuvos – kaip sudėtinės Prūsijos valstybės – buvusią didybę, jos gyventojų norą gyventi ir sugyventi per šimtmečius susiklosčiusį tvirtą religinį protestantišką tikėjimą. Nelauktai niekšiškas šio krašto ir jo kultūros sunaikinimas buvo ir yra visos Europos kultūros praradimo faktas. Toks autoriaus suvokimo vaizdinys galbūt taip pat yra viena iš priežasčių skaitytojams siekti geriau pažinti Prūsų Lietuvą Prūsijos sudėtyje. Tėvynė ir tėviškė

Parodys laikas – Ar sutinkate, kad jūsų biografinis romanas „Kur upė Šyša teka...“ – tipiškas tėviškės literatūros kūrinys? – Man pačiam apie tai spręsti nelabai drąsu. Tačiau jeigu apie tai kalbate, tikriausiai taip ir yra.Šis biografinis romanas iš manęs pareikalavo ypač daug nemigos naktų ir ne įprasto darbo valandų. Būsiu atviras. Ne tik valios, kantrybės, atsidavimo, bet ir didelių intelekto galimybių. Buvo laikas, kai gal vojau viską nebaigęs mesti ir eiti velniop... Esu tikras, kad šis romanas „Kur upė Šyša teka...“ Lietuvoje turėtų tapti nepaprastu literatūriniu reiškiniu. Kaip bus iš tikrųjų, parodys laikas... – Ką Prūsijos tema norėtumėte dar sukurti ir pamaloninti savo skaitytojus? – Norai yra visada dideli, tačiau galimybės ribotos. Taip nutiko (nevengiu ir nebi jau apie tai viešai kalbėti), kad nelauktai susirgau onkologine inkstų liga. Nežinau, kiek realiai man bus skirta gyventi. Žinoma, norisi dar Mintysepagyventi...jaudėlioju naujos meninės apybraižos kontūrus. Tai turėtų būti kūrinys apie Prūsų Lietuvos ir Didžio sios Lietuvos Kunigaikštystės tarpusavio santykius. Šalia vingiuojančio sraunaus Nemuno nutįsęs vadinamasis Rojaus kelias, kurį gaubia legendos. Aprimus tarpusavio karams, šio kelio piliakalnių apsuptyje kilo puikios, išvaizdžios pri vačios mūrinės pilys. Jų gyvenimą gaubė ne tik legendos, bet ir tikrieji gyventojų meilės sūkuriai ir gyvenimo nuopuoliai. Meninės apybraižos „Raudonės pilies šešėlių atodūsiai“ kūrimas turėtų man suteikti papildomų jėgų. Skaitytojai mano roma nuose susiduria su labai realia istorine aplinka ir joje pavaizduotais tikrą gyvenimišką patirtį at spindinčiais veikėjais.

atkurti šio išskirtinio Lietuvos kampelio atmosferą. J.Bobrowskio pastebėjimai apie Panemunės lietuvninkų gyvenimo ypatumus iš dalies atsispindi romano „Išlikę karo verpetuose“ kai kuriose apra šomose nuotaikose. Paskutiniame romane „Kur upė Šyša teka...“ H.Zudermano ir jo žmonos Klaros šeimos santykių įvairias peripetijas labai padėjo atskleisti dau giau nei 2 000 laiškų, paskelbtų leidinyje „Briefe Hermann Sudermanns an seine Frau. (1891–1924)“ (1932, Stuttgart und Berlin). Tačiau noriu pabrėžti, kad tėviškės literatūros autorių meninė tradicija man suteikė ir galimybių ieškoti savito vaiz davimo būdo, savaip parodyti nugrimz dusios į nebūtį Prūsų Lietuvos ir visos Prūsijos gyvenimą, jo aktualumą.

49 GINTARO LAŠAI Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Karalių mieste karališkai sninga tylos nesudrumsčia netrikdo ir miego baltai tik aprengia medžius ir ant sniego tik pėdos vėlyvojo svečio išlieka Ir kas ten prie katedros durų užmiega minkštai pasiklojęs patalą sniego o ką jis sapnuoja – karališko miesto balti angelai jau daugiau nepalieka Ir žiūri nuo Vilnios miškų atsibudę karališko miesto karališki paukščiai ir laša karališkas kraujas ant sniego pily karaliauja baltieji nykštukai Jie pasaką seną ūmai prisiminę kai skimbčiojo naktį baltieji varpeliai pro langą jie mato tik eiseną seną kai vėliavos plaikstėsi fleitų melodija Krito su snaigėm baltai pasipuošę nutolo su pasaka savo nutolo baltieji žirgai su baltaisiais nykštukais į miško tėvynę sugrįžt pasiryžę Dialogas Jeigu Dievas – kūryba, kad net šviesą mačiau, o iš kur ji ateina, nežinai? JeiguNežinau...tas,kur užgimsta, ir gyvens amžinai, tai gyvenimas – šypsena, nežinai? ViskasNežinau...baigiasi kartą, kai ateina ūmai naujos švytinčios kartos pro vartus – ar žinai? O tie vartai per amžius atviri oatidarouždari,juosangelas,uždaromirtis...

Gediminas MARTIŠIUS Karalių sniegas

Bet, sakau, gal nereikia nusiminti labai amžinybė tik laikinas laiko trūkumas tai? Taip gyvenam visi mes amžinai laikini, ir kai laikas tas baigiasi –tobulai amžini. Sviesk,*** poete, savo žodį Ir nuščius laukai ir girios, Giesmę naują, negirdėtą Aidint tuos laukuos išgirsim, Ir vaizdus dar nematytus Tau dangus parodęs šypsos, Alma upės jau į jūrą Sodai skamba sužavėti. Gal dabar visi suklusim, Eidami į girios kraštą, Dovanų jau šitiek gavę, Aidi girios nuo giesmių. Einu*** nukoręs galvą ji galvoja gerai kad nukarta o dar nepakarta kodėl tik aš viena galvoju gerai kad dar į pašalį nenumesta

Jau*** buvo per vėlu kai jį pamatėm ir pragarmė žiojėjo tarp krantų už mūsų nugarų kažkas alsavo bet ne vėjas jo brolis tas kuris nežino valandų Jisai keliauja per miškus šešėlio jisai neturi apsiaustu juodu tiktai plasnoja o papūtus vėjui piktai nužvelgia debesis ir mus abu Jau susiruošęs stumti į bedugnę

Antai kodėl kiti protingai vaikšto jų galvos vietose kur turi būt o kai susirenka į vieną aikštę visi užgieda himną kaip nebūt Ir aš norėčiau ten papulti kartu giedoti himną bet kodėl per visą varganą rugpjūtį viena mintis – ir aš turėsiu emigruot

Į keistą šalį ten kur tyli visi jausmai atšalę negyvi ir tik viena mintis kad myli mane ne šeimininkas o kiti Dar gelbėja mane nuo splino kuris ateina naktimis tada išgėręs dar stiklinę aš nusišaunu – viskas, mis...

50 GINTARO LAŠAI

nusikvatoja o paskui greitu bereikšmiu žvilgsniu nužvelgęs upę nepastebi kaip dingstam iš akių Kai jis pamato jau atsikvošėjęs kad mūsų nebėra jam prieš akis ir mes abu kartu su vėju nustūmę jį į pragarmę duris Užvėrę grįžtame į sodą tenai jau noko rojaus obuoliai tada supratom – sapnas atkartojo tik mūsų baimę švito jau langai

Tik varnas jo draugas vis suka ir suka virš pajuodusio miško savo ratus.

Palinkęs*** likimas su prielinksniu slenkaper lauką, ir vėjas nurimęs užmiega audros debesy, ir lydi jį vienas suvargęs nuo krašto vardininkas,naštos lingvistinę gėlą užmiršęs savy numarint. Užgimusį žodį nešiojo ant rankų, bet vargas dažnai jam pastodavo kelią ir net užaugęs tas žodis pabėgdavo kartais į tolį, užmiršęs gimtuosius namus aplankyti kasmet.

Ir temstant kažkas dar pamatė jį tolstant, kur keliauja jis nieks nežinojo, gal tik praeitis, kaip sužeistą sparną jis vilko ant sniego palikdamas eilėraščių kraujo lašus, ir užburtą nasturtos noktiurną sugros jam mirtis.

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Ir kartą prisėdo likimas ant kelmo, pavargęs nuo tolimo kelio į savo mintis, ir atėjo į galvą jam žodžiai seni išganingi –„tik užburtą nasturtos noktiurną sugros man širdis“.

51

GINTARO LAŠAI

52 GINTARO LAŠAI

Juozas ŠIKŠNELIS Atsibodo plokštuma. Ne, neprisišliejau prie teigiančių, jog žemė plokščia, atvirkščiai, jos apvalumas ir skatina dairytis aplink ne plokštumoje, kai tavo žvilgsnio trajektorija fiksuoja atidarytus ar uždarytus, užkaltus ar išmuštus namų langus, tuščias pašne kovo akis ir skystą ar įsiteikiančią šypseną, gali būti ir nuoširdi, niekas nedraudžia. Toks žiūrėjimas, mano galva, gerokai susiaurina galimybes pažinti aplinką, jau nekalbant apie pašnekovą, kuris beria tau į veidą savo versijas ir tu, vengdamas nesu sipratimų ar net smurto, tas versijas priimi už tikrą pinigą, cirkuliuojantį tuo metu šalyje. Kitaip sakant, skurdus pasirinkimas, nes renkiesi iš vieno vieną. Nors kai kam tai tikra palaima, jokios galvosopės – pasii mi ir eini nesvarstydamas, ar gerai padarei, o gal reikėjo imti kitą – tas brangesnis, bet gal ilgiau laikys, nors... ir taip toliau. Apskritai apie pasirinkimą čia net kalbėti nėra ko, nes tau per jėgą perša katę maiše ir atima galimybę prekę pačiupinėti bei apžiūrėti iš visų pusių. Būtent iš visų pusių ar net iš vidaus. Nors tai būtų pernelyg sudėtinga. Tarkim, kaimynų namą galėtum apeiti ir apžiūrėti iš kitos pusės, aišku, jei prie trimetrinės tvoros nelakstytų veršiuko dydžio pitbulis kruvinais nasrais, nes ką tik sudraskė vieną žioplį, kuris bandė apžiūrėti namą iš abiejų pusių. (Perdedu, tai buvo tik kitų kaimynų smalsi višta). Nežinia, kokią paslaptį slepia namo šeimininkai, bet neuž tenka šuns žudiko, visur prikabinėta pro žektorių su judesio davikliais, nebandžiau, bet įsivaizduoju, kas ten darosi naktį, o ypač per morčių, kai katinai nemiega, bet vienas kitą vaiko, tiksliau katės bėgioja nuo katinų, o šie jas gainioja, kiemas šviečia lyg koks Akropolis ar Banginis. Dirbtiniai žemės palydovai, užtikrinu, fiksuoja šį švytėjimą. Jie skrisdami aukštybėse mato, o aš nematau. Neteisybė. Be to, tas krauge rys, pririštas prie tvoros, nuolatos barškina kažkokią skardą, gal mokosi groti, gal ren giamas cirko pasirodymams, o gal tiesiog taip prašo ėsti ar lakti. Prašyčiau atlaidžiai įvertinti mano smalsumą, nesu iš tų, kuriems be galo rūpi kaimynai, kurie be to gyventi negali, o jei tiksliau, vien tuo susirūpinimu ir gyvena. Aš galiu gyventi nekreipdamas dėmesio tarsi atsiskyrėlis oloje, nes man užtenka to, ką nešioju su savimi ar ant savo sprando, gal greičiau galvoje. Bet čia yra siekiama ne buitinio smalsumo, o pažinimo pilnatvės, tai yra niekam neįdomu, kaip, kokia poza ir kiek kartų per savaitę, mėnesį, o gal dieną kaimynai mylisi, valgo riebiai ar tik vegetariškai, prie mėsos vartoja garstyčias ar ne, kiek kartų skalbia rūbus, geria kavą ar tik arba tą, jeigu taip, tai kokią? Visa tai nesvar bu, nes siekiama pažvelgti iš viršaus ir pamatyti, kas slypi už nugaros. Jeigu kas dar nesupratote, tai paaiškinu paprastais žodžiais: man rūpi visuma, ne detalės. Aš esu ne smalsus miesčionis, o aukšto rango analitikas, gebantis daryti išvadas, kuo gyvas statistinis šalies pilietis. Tam fakto, kiek riebalų naudoja cepelinams, neuž tenka, reikia žinoti ne tik kas lėkštėje, bet kas už jos, šalia jos, po ja ir virš jos. Tikiuosi, dabar jums pasidarė aiškiau. Abejodamas jumis, bet visų pirma ir savo gebėjimu dėstyti mintis aiškiai, išsiplečiu. Mane domino vienas konkretus objektas su subjektu viduje. Pamiškėje kiūtojusią bakužę įsigijęs vyrukas apsitvėrė aukšta tvora, namą kiek aptvarkė, prisirišo šunį prie ilgos grandinės, sumontavo pro žektorius su judesio davikliais ir stebėjimo kameromis. Vienu žodžiu, įsirengė tvirto vę. Pinigais švaistėsi ne vietinių girtuoklių labdarai, bet tik parodydamas, kad kišenėje turi ne banknotą, o visą vos delne telpančią saują. Nuolatos kartojo: kam tos Angli jos ir Airijos, jei gali ir čia užsidirbti, tik reikia mokėti. Tai duok darbo, kaulydavo vietiniai amžini bedarbiai. Man darbuo tojų užtenka, atkirsdavo. Ir išties kas rytas atvykdavo keli, vakare išvykdavo. Pamiršau pasakyti, kad vyrukas, kurį kaime netru ko praminti Milijonieriumi, mat kaimo žmonėms atrodė, jog jei pilietis turi dau

išpažvelgtiBandymasviršaus

Milijonierius jau grįžo, dar kartą pakėliau į orą droną. Nenuleisti pusiaukelėje rankų, eiti iki galo, nes nieko neišsiaiškinus stresas gali užvaldyti kūną bei sielą ir pribaigti.

◄ Pritariate ar smerkiate, ne tiek jau svarbu, nes čia ne loterija ar grožio kon kursas, čia rimti reikaliukai, brolyti. Tad laikykis. Patekti į vidų savomis kojomis net negalvojau, nes įtariau, kad išeiti tektų kojomis į priekį, tiksliau – išneštų. Priedo, šuns sugadintu prigimtiniu išorės grožiu. Skylės tvoroje irgi nebandžiau gręžti, nes patvoriais siuvantis šuva kruvinais nasrais išplėštų akį su visa galva. Kas beliko? Eiti druskos pasiskolinti ar degtukų? Apsimes ti teisėsaugos tarnu ir suklastoti kratos orderį?Niekas netiko, bet gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, kai žmogaus įgūdžius keičia technika, tad „po pigiaja“ bagažinių turgelyje įsigijau droną. Baimindamasis, kad nebus patikimas, paprašiau čia pat pademonstruoti, kaip veikia. Viskas atrodė kaip pridera, net spėjome pamatyti, kaip šalia turgelio stovinčio namo kieme saulės atokaitoje išsitiesus šezlonge guli gražuolė Ievos kostiumu. Šezlongo spalvos nespėjau įžiūrėti. Sukirtome rankomis su vaikinu, kurio bagažinėje dar buvo muzikinių centrų, kompiuterių ir panašios technikos. Dėl viso pikto paklausiau: ar emigruoji, kad viską išparduodi? Susimėtė, bet greit susivo kęs karštai patvirtino, kad vykstąs į Italiją, ten laukianti sužadėtinė. Dar dėl viso pikto apžiūrėjau, ar ant drono nėra flomasteriu užrašyto inventorinio numerio, nes netyčia pamačiau, kad ant vieno kompiuterio jis yra. Neaptikęs sumokėjau prašomą sumą nesiderėdamas. Derėtis dėl kelių eurų – pats žeminiesi ir pardavėją žemini. Jei jis nori nuleisti kainą, pats pasiūlo, taip išvengi pažeminimo, o pardavėjas parodo kilniašir diškumą.Grįžęs nekantravau išbandyti technikos stebuklą, bet negalėjau šokti į Sosnovskio barštyną nuogas, teko laukti, kol Milijonie rius, išsidrėbęs mersedeso C klasės sedane, praplauks per kaimą, lydimas pavydžių žvilgsnių ir išgąsdintų vištų kudakavimo. Tada pakėliau į orą savo aviaciją. Nespėlio jau iš anksto, ką išvysiu už tvoros, bet tai, ką pamačiau, nustebino. Visų pirma, nebuvo jokių gamybinių patalpų, kaip antai: garažo su aukštomis dvivėrėmis durimis, dažymo kameros, kompresorių, duobės, keltuvų ir panašių įrenginių, reikalingų remontuoti automobiliams. Nieko. Kiemas tuštutėlis, neminint viduryje riogsančio „Lexus“ atida rytu kapotu ir virš jo palinkusių žmogeliu kų. Vyrukas, kaip tik išlindęs iš po kapoto, tiesėsi, tikriausiai išgirdęs mano aparato zirzimą, todėl kuo skubiausiai dingau iš jo regėjimo lauko. Beliko spėlioti, kaip Milijonierius uždirba savo pundus eurų (neperdedu, parduotuvėje visą laiką išsitraukia vos saujoje telpantį pundą), jei neturi įrangos normaliai remon tuoti nei variklio, nei kapoto. Tai už ką jam moka pinigus? Jo kiemas ir apylinkės turėtų būti užgrūstos automobiliais, kieme dar buotis dešimtys darbininkų, ne juodadar bių, kurie nesitraukia nuo parduotuvės, bet aukštos kvalifikacijos specialistų. Stebuklai ir tiek.Nekartą minėjau, kad nesu paprastas smalsuolis, pasitenkinantis matytu ar girdėtu, esu analitikas, tad užtrukau, kol analizavau gautą informaciją. Skamba patetiškai. Tos informacijos – lyg žvirblio kako, nei vaizdo, nei turinio, todėl atsiveria plačios lankos interpretacijoms. Bet nesu iš tų, kurie junta malonumą, pilstydami iš tuščio į kiaurą, ir jeigu pradžioje minėjau, kad siekiu daiktus matyti iš visų pusių, tai čia, reikia pripažinti, man visiškai nenuski lo. Iš priekio – taip, iš viršaus – irgi, o kas už nugaros? Siekis matyti iš viršaus, tikint, kad to užteks visam vaizdui sulipdyti, buvo klaidingas. Būtina daiktą, reiškinį ar pro cesą matyti iš visų pusių, aiman! Ir to dar neužtenka, nes šalia turi stovėti ar kaboti veidrodis, kad galėtum sekti, kaip keičiasi tavo veido išraiška. Kam? Paaiškinti nesii mu, tikėdamasis, kad jums užteks intelekto patiems suregzti atsakymą. Kitaip sakant, kiek ir kaip reikia paslaptį atskleisti, kad ji taptų dvigubai paslaptingesnė. Kaip dabar. Vienintelis būdas, galintis atskleisti tiesą, yra ketvirtos kategorijos kvotos taikymas Milijonieriui. CŽV instruktoriai įgudę, kaip sakoma, „atmušę ranką“, o ne vienam ir kepenis, inkstus bei plaučius. Reikėtų pasikviesti. Pezu, kad pezėčiau. Niekam, išskyrus tave, paslaptis neįdomi. Net aplinkiniai kaimy nai, su juodu pavydu žiūrintys į Milijonie riaus pinigų pundus, virstančius iš kišenių, nesuka sau galvų, iš kur jie. Turi žmogus, bagotas, moka gyventi, sunkiai dirba, biznis sekasi, nors dabar sakoma verslas, skamba šiuolaikiškiau, be kriminalinio priesko nio. Ir nė vienam, prisiekiu šventa Agota, Kotryna ir dar penkiomis šventosiomis, į galvą neužklysta mintis, kad čia kažkas ne taip. Pavydi, bet šaltiniais nesidomi. Tik aš vienasNerasdamastoks. kitų kelių, kaip prieiti prie kaimyno iš nugaros, ir pamatęs, kad

54 GINTARO LAŠAI

Tad tegul kaimynas, atskleidęs nelegalų šni pinėjimą, duoda į teismą ar į kailį ir kartu palengvina moralines kančias, kitaip sakant, išmuša norą lįsti, kur niekas nekviečia. Pakėliau. Dronas sklandžiai pasiekė neskraidymo zoną ir prasidėjo veiksmas, kuris be muzikinio fono, geriausiai tiktų Vagneris, žodžiais tik nuskurdinamas. Bet bandom: mano aparatas sukiojosi virš kai myno kiemo, aiškiai mačiau neva mecha niką, vilkintį ne tepaluotą kombinezoną, o tvarkingą treningą. Jis buvo palinkęs virš variklio, iš namo bėgte išbėgo kaimynas, nešinas kompiuteriu, ir kažkodėl pirmiausia pasižiūrėjo į dangų, arba mano droną, kaž ką suriko jaunuoliui, bet buvo per vėlu, nes abeji vartai atsilapojo vienu metu ir pro juos kas bėgte, kas važiuotas į kiemą prigužėjo visa kovine ekipuote apsirėdžiusių kaukėtų žmonių. Kaukės buvo ne medicininės, ne nuo COVID’o. Kam jie atstovavo, nebuvo užrašyta nei priekyje, nei užpakalyje. Šei mininkas ir jo parankinis iš pradžių buvo suklupdyti, paskui ir suguldyti ant žemės, ir čia mano filmukas nutrūko, nes aiškiai mačiau, kai vienas iš atvykėlių pirštu parodė į viršų, o kitas paleido juoduosius angelus susidoroti su mano sakalu. Sakale, lėk, tik dangus, tik dangus tavo laisvė Sakale, lėk, tik manęs nepaliki, manęs O mano sakale, lėk. Deja, monitorių tarsi kažkas nuplovė su muilu ir jis pasidarė švarus, o mano sakalas tik nesveikai sudžerškė ir nutūpė, ačiū Die vui, už neskraidymo zonos ribos, tai yra už tvoros. Vėliau aptikau kelias piršto storumo skyles, kurias padarė atakos dalyvių kulkos. Veiksmas baigėsi elementariai proziš kai. Dalis pasiliko daryti kratą, kiti išvyko. Niekas neorganizavo spaudos konferencijų, kad paaiškintų, kas čia vyksta, tik Broniukas ir Čyzas, pakviesti kaip kviestiniai, įkalę „Monikutės sapno“ burzlojo: aukso ieškojo, kitas aiškino, kad narkotikų. Po savaitės vietinis laikraštis trumpoje žinutėje sudėjo taškus ant „i“: „Pilietis A.M. buvo sulaikytas ir laukia teismo areštinėje už vogtų automobilių variklio numerių bei dokumentų klastojimą.“ Taškas. 2022 m. Švendubrėžiema

Šiemet sukanka 155-eri nuo Ivanauskaitės-PšibiliauskienėsSofijos(1867 m. rugsėjo 16 d. Paragiuose – 1926 m. kovo 15 d. ten pat) ir 150 metų nuo Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės (1872 m. gegužės 15 d. Šiauliuose – 1957 m. liepos 19 d. Kaune) gimimo. Kadangi Akmenės rajone buvusiame Paragių dvare išlikęs gyvenamasis namas, o jame įkurtas Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus, tenykštė savivaldybė 2022-uosius paskelbė Lazdynų PelėdosTačiaumetais.literatūra nėra baigtinis procesas – tai nuolatinis veiksmas ir vyksmas. Kai vieni vardai ir pavadinimai skamba garsiau, kiti – tyliau... Kol kartais net ir skambėjusius labai garsiai perrėkia, užgožia kiti. Ar net juos pakeičia. Tad, jeigu dar ir neatėjo, ateis toks laikas, kai Lazdynų Pelėdą bežinos tik lietuvių literatūros istorikai, o ne kritikai. Juk, žvelgdamas iš šiandienos, jos kūrybos nepavadinsi nei kertine, nei pamatine. ►

antNesudegintoslaužo

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

55 GINTARO LAŠAI

Paragių dvaro gyvenamajame name įsikūręs Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus.

56

S.Pšibiliauskienė palaidota Tryškių (Telšių r.) naujosiose kapinėse. Dalios Tamošauskaitės nuotr.

GINTARO LAŠAI ◄ (Tiesa, kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo ne viena, o dvi prozos autorės, paaiškėjo tik maždaug 1930-aisiais. Kai S.Pšibiliauskienė jau buvo iškeliavusi anapus. Ir, nors pastaroji savo kūryboje daugiau vaizdavo kaimo, o M.Lastauskienė – miesto gyvenimą, net patyrę literatūrologai toli gražu ne visada nustato, kuris kūrinys kieno parašytas. Sofijai mirus, sesuo kūrinius publikavo jau savąja – Lastauskienės – pavarde.) Nors Lazdynų Pelėdos, kaip ir Šatrijos Raganos, arba Marijos Pečkauskaitės, kūryba labai vertinga Lietuvos kultūros istorijai. Tai bajoriškosios dvarų kultūros ir tematikos pavyzdys lietuvių literatūroje. O lygios teisės ir galimybės buvo, yra ir bus aktualu tol, kol gyvuos žmonija. Ar moteriai būtinas išsilavinimas? Kaip suderinti karjerą ir šeimą – savirealizaciją ir motinystę? Ar siekianti mylėti ir būti mylima – puolusi moteris? Tai klausimai, kurie ne tik konservatyviose pasaulio kultūrose, bet ir liberalioje Europoje iškyla šiandien ir iškils rytoj. Tad šiame kontekste Lazdynų Pelėda – feminizmo Lietuvoje pradininkė. Moters drąsos ir ryžto pavyzdys. Juk XIX a. antrojoje pusėje ar XX a. pradžioje nutraukti santuoką buvo tiesiog žygdarbis. Aišku, pačiai nutraukusiajai. O jos artimiesiems ir aplinkiniams toks apsisprendimas – tiesiog nusikaltimas. Moters garbės, orumo įžeidimas. Juk anuomet jos garbė ir orumas – nešti savo kryželį, kad ir kas nutiktų. O jeigu ji – ne tik žmona, bet dar ir motina... Gerai, kad tada jau nebebūta mados gyvenančias kiek kitaip nei kiti deginti ant laužo – Marija su Sofija būtų supleškėjusios. Ypač pastaroji. Kadangi jos prigimtis moteriškos laimės siekio niekada neišsižadėjo. Ir biografija pažymėta į tuometės visuomenės moralės rėmus netelpančios meilės. Nors ji tik gilino sielos žaizdas. O dar tas romantikės nepraktiškumas ir dvare nesibaigiantys ūkiniai rūpesčiai... Tad vidinis dramatizmas net privedė prie ribos, kurią peržengus atsiveria nebūtis. Laimė, bandymas nepavyko. Tačiau nesulaukusią nė 60-ies ją pasiglemžė anuomet Lietuvos inteligentiją be atvangos šienavusi džiova. Ką gali žinoti – jeigu ne Povilas Višinskis, iki tol lietuvių literatūrai jau atradęs Žemaitę, arba Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę, ir Šatrijos Raganą, gal S.Pšibiliauskienė nebūtų išgyvenusi nė tiek. Juk jo, tuomečio Peterburgo studento, paragintai rašyti gelbėjo ne tik honorarai, bet ir galimybė atitrūkti nuo to, kas sklęsti virš medžių viršūnių besiveržiančią sielą tarsi akmuo tempė žemyn. Tad sesuo M.Lastauskienė savo romane „Šviesuliai ir šešėliai“ iškėlė nepriklausomos, savarankiškos, išsilaisvinusios, įgijusios profesiją moters idealą, net laisvos meilės idėją. Matyt, taip norėjo gyventi pati. Ir siekė gyventi jos sesuo. Nes visa, ką galėjo duoti tėvas – dvarininkas Nikodemas Ivanauskas (beje, rašęs eilėraščius, prozą ir, nors dėl lėšų stokos baigti mokslų Miuncheno dailės akademijoje, kur buvo įstojęs, nepavyko, daug tapęs) savo jaunesniajai dukrai Marijai, – dar neturinčią nė 16-os išsiųsti į Šiaulius mokytis siuvėjos amato. O vyresnėlei Sofijai – nė to: neturėdamas iš ko ją leisti į mokslus, pats mokė namuose. Nors, kaip konstatavo „mokinė“, mokslo jai trūko kiekviename žingsnyje. Tiesa, bandė save raminti: dangus aukštai – nėra ko į jį žiūrėti. Mokslas neprieinamas... O ir laiko tam nėra. Kas belieka? Purvynas. Esą, braido svietas – braidysianti ir ji – prie visko įmanoma priprasti (Meškikė ir jos vyrai. Roma Bončkutė. Metai, 2012 m. Nr. 12). Bet nepriprato. Užtenka paskaityti jos laiškus Vaižgantui.Tadnegali toks likimas nejaudinti. Nesvarbu, kad ir koks laikmetis ar literatūros tendencijos būtų.

57 GINTARO LAŠAI Dalia TAMOŠAUSKAITĖ X X X RytąAną TrobojDaugiauOroMišias.PerAtsimainymo.Perkeitimo.Stebuklo.Laukiau...Langus...AtvėriauplačiaivisusIrArbaLygBetradositik– Lietų.PriešSvirplio.VienintelioNuoApkurstuMirksnisBūnaJoninesPriešXGirnapusių.TarpKrūtinėj.NedviejųXXtoks–Kai KąNežino,MažasKiemą.PerBalsoKlyksmo.PelėdžiukoNuoAtsitokėjauXLaukti.KoYraDarXXvisądar–► Sofijos atsidusimai Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

UžuolaidasTankiasSiūlaiTuSkiria...KurisLangui,IšdaužtiAkmensPrašauAšXVisai.Nebūti.BūnantBūti.NebūnantReiškiaIrXXmusO jam ĮTrenkėsiKregždžiukasNereikia.KitųŽodžių!..ŠiųNereikiaXAkis.Skauda.TamsiųNuoPasibaigė,SiūlaiSpalvųŠviesiųAudinio:JokioSeniaiJoseStaklėse.ManoŠaudyklėsKaipNardoKregždėsXUždengti.XXNorsjau–oXXIrtaip Langą!.. Kad net Nuskrido.Įskilo.Stiklas

Bet ar

BlogasPirmoji.LapusPaleidoTuopaManoŠiemetSusitiksim?..TenaiArXPabaigos.IrPradžios.BeRūkas.Bus.KasDelnoAntPusėn,KairiškiųŽvelgiantMatyti!..ToliLapai,NukrentaKaiXLaikosi.VosŠirdisVėjai!..TokieŠiaurę.ĮPasislenkaLabiauParagiaiLygiadienioRudensPoXIlgam?..XXdarVisurKadXXtaipkaipvisa,XXmudu Ženklas. Kitokių Vilties.NeiSnaigės,NeiNieko:TenAtgniaužiuDelne.LašąTurėti.NorsKąNoriuAšXĮšalas.GilusNeprasikala.Mano?..Pavasariai...KitųTavo,AteinaMetų.BegalęTęsiasiŽiemą!..IšgyventKaipXKvėpuot.SunkuŽemynTempiaDebesisLaukai?!.PridygstaPavasarįAkmenis,PasėjaRudenįKasXRegėjimas.SilpstaNebeįžiūriu.jauXXkadjųpilniNet–XXnorsšitąKuriOTaipirPerXXBentBetjį...O–

Bet

58 GINTARO LAŠAI

◄

Prūsijos karalystė. Kartografas Johannas Baptistas. 1701 m. Homannų spaustuvė.

Jovita SAULĖNIENĖ Karališki ženklai 1701 m. Prūsijai tapus karalyste, valdovas iš pradžių vadinosi karaliumi Prūsijoje, vėliau – Prūsijos karaliumi. Žodis „karalius“ kilęs iš germaniško Karlo vardo, reiškiančio „laisvas, geras žmogus“. Karaliaus titulas aukštesnis nei kunigaikščio. Tai monarcho titulas, priklausantis valdovui, paveldėjimo keliu įžengiančiam į sostą. Per 170 karalystės gyvavimo metų soste pabuvojo šeši Hohenzollernų dinastijos karaliai, kurių galia ir jų karūnos reikšmė nevienoda. Skirtingą valdovų „malonę“ patyrė ir Klaipėdos miestas. Sąlygiškai galima išskirti tris Klaipėdos valdovų valdymo etapus: 1701–1786 m., 1786–1840 m., 1840–1871 m. Pirmasis karalius Prūsijoje Frydrichas I, anot prancūzų istoriko Michelio Kerautret, „karuose paaukojo 30 000 pavaldinių, kad gautų trokštamą karaliaus vardą (...), patenkintų ceremonijų pomėgį ir rastų dingsčių švaistyti lėšas prašmatniems dalykams“. Jis gana apdairiai vedė užsienio politiką, išsaugojo paveldėtas žemes, sukūrė valstybės institucijų, įsteigė kultūros įstaigų, puoselėjo architektūrą ir menus. 1694 m. jo valia buvo įkurtas Halės universitetas, kuriame veikė ir lietuvių kalbos seminaras, 1696 m. Berlyne – Menų akademija, 1700 m. – Prūsijos moksloPaskutiniaisiaisakademija.Frydricho I valdymo metais krašte kilo didelių sunkumų dėl didžiojo maro ir bado (1709–1711) epidemijos. Karalystės iždas ištuštėjo. Išmirė daug šalies gyventojų. Vien Klaipėdoje maras nusinešė daug žmonių gyvybių. Senamiestyje mirė 262, Friedricho mieste – 147, miesto priemiesčiuose – 1 492 žmonės. ►

59 KULTŪROS ISTORIJA Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (3) Klaipėdos 770 metų jubiliejui Šį kartą mastapocharakteris,mų,atlaikėvų.nulemtaslaikotarpis,TaivavusiaiPrūsijoskaiistoriniusatversimepuslapius,Klaipėdapriklausėkaralystei,gy-1701–1871m.miestuisvarbusdaugiausiašaliesvaldo-Klaipėdatuolaikudaugišbandy-susiformavojosmiestassvarbusiržino-netikšalyje.

Paliko ryškius pėdsakus Teigiama, kad Prūsijos kaip valstybės istorija prasidėjo 1713 m., kai į sostą sėdo karalius Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas I, „paklojęs galingus valstybės pamatus“ (M.Kerautret). Prūsijos provincijos prezidentas Theodoras von Schönas Frydrichą Vilhelmą I pripažino „didžiausiu Prūsijos vidaus karaliumi“, kuris iš esmės pertvarkė šalies valdymą, padidino valstybės pajamas, išplėtė savo valdas, 1717 m. įvedė privalomą mokslą 5–12 metų vaikams.

60 KULTŪROS ISTORIJA

◄ Frydricho I nuopelnai Klaipėdai –menki. Bene didžiausias šio valdovo dėmesys buvo nukreiptas į Odų gatvę ir karališkų ženklų atsiradimą mieste. 1707 m. birželio 9 d. Odų gatvės rajone susiformavusiam Frydricho miestui jis suteikė herbą vėliavai, kurioje vienoje pusėje – ąžuolo lapais vainikuotas laukinis vyras, dešine ranka atsirėmęs į inkarą, kitoje pusėje pavaizduoti po karūna susipynę inicialai FR (Friedrich Rex – Frydrichas karalius). Minėtina su šio valdovo vardu susijusi viena karališkoji ceremonija. 1706 m. sausio 18 d. įvyko iškilmingas atstatomos Šv. Jono bažnyčios pašventinimas. Iškilmėms pasirinkta data, skirta karaliaus Prūsijoje Frydricho I karūnavimo šeštosioms metinėms paminėti. Tai progai Karaliaučiuje buvo išleisti du leidiniai, o šventinant bažnyčią laikytos pamaldos, išklausytas „pašventinimo pamokslas“, organizuota iškilminga procesija iki naujosios bažnyčios, į kurią įžengus, „gaudžiant visiems varpams, litaurams ir trimitams“, sugiedotas „Te Deum“.

Jis nepagailėjo lėšų ir Rytprūsių atstatymui po 1709–1711 m. maro epidemijos, nusinešusios maždaug 300 000 žmonių gyvybių. Jo sprendimu Rytų Prūsija priėmė 20 700 ištremtų zalcburgiečių protestantų, kurie nemažai prisidėjo prie Rytprūsių ekonomikos pakilimo. 1723 m. į Klaipėdą buvo atkelti 133 zalcburgiečiai, tačiau tik keli iš jų likoKaraliusmieste.Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas I paliko ryškius pėdsakus Klaipėdos mieste. Vokiečių istoriko Wolfgango Stribrny (1935–2011) pastebėjimu, pirmiausia šiam „miestiečių ir kareivių karaliui reikia dėkoti už įtvirtinimų su bastionais ir ravelinais modernizavimą. Tai, kas dar ir šiandien matoma citadelės teritorijoje ir įtvirtinimuose prie ankstyvosios Šv. Jono bažnyčios, kilo pagal jo idėjas.“ Neatsitiktinai dėl manijos kariniams paradams, pratyboms ir uniformoms jis vadintas karaliumi feldfebeliu. Šio valdovo manymu, visuomenei pakanka Biblijos ir karinio statuto. Karinėms išlaidoms Klaipėdos planas 1720 m. Karalius Prūsijoje Frydrichas I (1657–1713). Dailininkas Friedrichas Wilhelmas Veidemannas (1668–1750). 1701 m.

62 KULTŪROS ISTORIJA

◄ Štai 1717 m. net pačiam miesto burmistrui von Bommeliui įsakė susitvarkyti jam priklausantį apleistą svarstyklių pastatą, kad nenukentėtų nuo lietaus ten sudėtos prekės. Miesto valdžiai nurodė grįsti gatves, o aplink nuosavus namus tvarka pasirūpinti patiems savininkams. 1739 m. mūrine tvora liepė aptverti Klaipėdos miesto kapines. Frydrichui Vilhelmui I rūpėjo, kad gyventojai laikytųsi kiekvieno socialinio sluoksnio statusui numatytų taisyklių. Miestiečiai buvo skirstomi į didžiuosius ir mažuosius. Pirmieji – tai pirkliai, smulkūs prekiautojai prieskoniais, salyklininkai, o antriesiems priklausė amatininkai. Norint tapti didžiuoju miestiečiu, reikėjo turėti du priešgaisrinius kibirus, įsigyti šautuvą arba gerą špagą ir jais apsiginklavus prisiekti. Šio valdovo laikais išaugo kilmingųjų sluoksnis ir jų įtaka. Miesto gerovei Trečiasis, sėdęs į sostą, buvo Frydrichas II, kuris vietoj „karaliaus Prūsijoje“ įvedė „Prūsijos karaliaus“ titulą. Tai buvo drąsus ir ryžtingas valdovas, pavertęs Prūsiją galinga Europos valstybe ir užsitarnavęs Frydricho Didžiojo vardą. M.Kerautret nuomone, „tai vienintelė istorinė asmenybė, pasižymėjusi tokiu drąsiu ir antikinės išmintiesFrydrichasderiniu“.IIbuvo įvairiais talentais apdovanota asmenybė. Grojo fleita, mėgo šokį, dailę, kolekcionavo meno kūrinius, kūrė muziką. Paliko 121 sonatą, arijų, kantatų, maršų. Parašė politinių ir istorinių traktatų: „Apmąstymai apie Europos politinę sandarą“, „Mano laikų istorija“ (1740–1745) ir kt. Tai buvo apsišvietęs valdovas, mokėjęs ispanų, italų, anglų, prancūzų ir kitas kalbas, susirašinėjęs su iškiliu Šviečiamojo amžiaus filosofu Voltaire’u. Karalius 1741 m. į Berlyną pakvietė kompozitorių J.S.Bachą. Buvo suinteresuotas kultūros ir mokslo plėtojimu – atgaivino Berlyno mokslųFrydrichasakademiją.IIbuvo įsitikinęs, kad tik kilmingieji supranta garbę ir išsaugojus šią klasę valstybė išliks. Iš dalies jis į karaliaus dvarą grąžino etiketą, įsteigė naują ordiną „Už nuopelnus“, skirtą kilmingiems kariškiams, panaikino kankinimus, Berlyne įkūrė masonų ložę. 1776 m. vasario 23 d. ir Klaipėdoje ėmė veikti šv. Jono masonų ložė „Memphis“, gyvavusi iki 1935 m. Tarp ložės steigėjų buvo žymūs miesto pirkliai Simpsonas, Roerdanszas, Lorckas, viceburmistras Hoffmannas, žemvaldys Radtkė, dvarininkas von Mirbachas ir daugelis kitų. Tai buvo pačios versliausios ir kūrybingiausios Klaipėdos asmenybės. Jų dėka suklestėjo medienos prekyba, buvo atkurta laivininkystė, įvyko uosto pertvarkymo darbai – buvo įrengtos balasto aikštės, statomi molai, 1798 m. įžiebtas švyturys. 1765 m. pirkliai pasiūlė Minijos upę sujungti su Klaipėdos uostu. Šį pasiūlymą Frydrichas II pripažino „vienu naudingiausių dalykų“. Tačiau Karaliaus Vilhelmo kanalas buvo iškastas tik 1873 m.

Po karo reikėjo pakilti Frydricho II valdymo metais vyko Septynerių metų karas (1756–1762). Prūsų Lietuva atsidūrė rusų valdžioje. 1758 m. rusams užėmus Karaliaučių, visi turėjo prisiekti imperatorei Jelizavetai (valdė 1741–1762). Prūsija patyrė daug nuostolių. Smarkiai nukentėjo ir Klaipėda –sudeginti priemiesčiai, sugriauti namai. Priešais Tilto vartus iš 119 namų liko tik 14, prieš Kūlių vartus iš 19 liko 6, prieš Malūnų vartus iš 10 liko 1. Nukentėjo ir bažnyčios. Didelį rūpestį miestui kėlė per karą iškirstas Melnragės miškas. Nemažai gyventojų mirė nuo šiltinės. Po netikėtos imperatorės Jelizavetos mirties į valdžią atėjęs Rusijos imperatorius Petras III, didelis karaliaus Frydricho II gerbėjas, grąžino užgrobtas žemes ir sudarė taikos sutartį. Po karo karalius Frydrichas II sėkmingai atstatinėjo krašto ūkį, įvesdamas Švietimo epochos idėjomis pagrįstą absoliutųjį valdymą. 1762 m. rugpjūčio 6 d. Klaipėda grįžo į Prūsijos karalystės sudėtį. Po karo miestui reikėjo pakilti. Svarbus buvo 1771 m. karaliaus įsakas „akcizų ir mokesčių įplaukų padidinimui ir pagausinimui, kaip ir prekybos naudai“ įkurti pelenų fabriką Komendanto pievoje šalia Šv. Jono bažnyčios. Pelenynė buvo antrasis mieste fabrikas, kurio savininkams buvo suteikta privilegija: „pagal jiems geriausią patogumą gali ir turi teisę pastatyti, stiprinti ir plėsti“ fabriką.Prekyba mieste ėmė atsigauti. Daugėjo įplaukiančių laivų, augo muito pajamos, ūgtelėjo medienos prekyba. Prie prekybos suklestėjimo prisidėjo palankus karaliaus dėmesys amatų vystymui. Karaliaus valdžios ženklai: karaliaus karūna, skeptras ir lazda. Iliustracijos iš J.Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8