ERDVĖS
Išlakstytas horizontas „Didžiojo Belto plotis 16 km / Mažojo 600 metrų / Mano kairės rankos ilgis 75 centimetrai / Baltijos jūros tūris 21 000 kubinių kilometrų / Mano kūno tūris 85 litrai / Mane kelia Archimedo jėga / Lygi grimztančio kūno išstumto skysčio svoriui / Arba svoriui Baltijos jūros 85 litrų vandens, / Kurio druskingumas siekia 1,7 procento / o ašaros ‒ 0,85 procento“ ‒ tai ištrauka iš Dano Aleksos performanso „85 litrai“. Šiame tekste ir toliau susipins ištraukos iš D.Aleksos performanso ir asmeninės įžvalgos apie rugpjūčio 14-ąją Smiltynėje trečiąjį kartą vykusį meno festivalį „Mėlynoji juosta“. Festivalis atsigręžė į gamtą ir ekologiją bendrystėje su žmogumi. 20
Augustinas ŽEMRIETA
Zelandija Sielos žemė Plotas 7 031 kv. kilometras Didžiausia sala Baltijos jūroje Toliau Gotlandas 2 994 kv. kilometrai Sarema 2 673 kv. kilometrai Alandų salų 6 500 Kurių bendras plotas 1 572 kv. kilometrai Elandas 1 342 kv. kilometrai 117 kv. centimetrų Plotas tirpstančios pėdos Ant smėlėto dugno
Vakar priklauso šiandienai Pirmasis meno festivalis „Mėlynoji juosta“ surengtas 2016-ųjų liepą. Jo atsiradimą, pasak organizatorių, paskatino anksčiau Smiltynėje vykę meno procesai: skulptorių simpoziumai, Smėlio žaidimai ir nuolatinės miesto identiteto paieškos. Kartu tai ir proga persvarstyti, kiek geografinė miesto padėtis vis dar aktuali, gaji kūrybinėse praktikose, koks mūsų pačių santykis su gamta, jūra, iš čia ‒ žvilgsnis į savasties apibrėžtis. Festivalio pavadinimas „Mėlynoji juosta“ ‒ tai nuoroda į vietą, pajūrio ruožą, vandens liniją, jūrinį aspektą. Kaskart kviečiami menininkai, pasitelkę stebėjimo, pažinimo metodus, tyrinėja žmogaus ir gamtos santykį ir per meno kūrinius kuria savitus gamtos patyrimus.
Po trumpos kelerių metų pertraukos grįžęs festivalis toliau tęsia tyrinėjimus gamtos, ekologijos ir bendrabūvio su žmogumi klausimais. Pastaruoju metu ypač daug kalbama apie švarios ir tvarios aplinkos kūrimą. Kaip žinoma, uostamiestį krečia taršos skandalai. Matyt, ne skandalai, o reali ir grėsminga sveikatai oro, vandens taršos situacija yra svarbiausia. Suprantama, tokia padėtis susiklostė ne vakar ir ne šiandien, tai nuoseklus (galima drąsiai taip sakyti) savo aplinkos netausojimas ir kažkokia sisteminė įdiegtis mąstyme, atskiriama elgsena darbe ir namie: darbe darau ir vykdau nurodymus, o namais jau rūpinuosi ir piktinuosi netinkamais miesto vedlių sprendimais arba nesprendimais. Organizatoriai mano, kad pasitelkus menines formas, nesitikima revoliucingų pokyčių. Bet kaitos miestiečių savimonėje, kad tik nuo mūsų pačių priklauso miestas, kuriame gyvename ‒ viltingai norėtųsi. Trečiajame festivalio etape susitelkta į vandenį, kaip į destruktyvią jėgą arba transformacijos veiksnį, galintį sukurti struktūras, kurios atitiktų žmonių ir jūrų būtybių poreikius bei norus. Daugiau nei 95 proc. gyvybės egzistuoja po vandeniu, bet mes labai mažai žinome apie šiuos gylius. Jūros paviršius kviečia persvarstyti pasaulio paviršių. Tai yra ne tik santykio kaita, bet ir santykis tarp vandens ir žemės, žmogaus racionalaus proto ir pasąmonės, buvimo žmogumi ir buvimo žuvimi, tarp gyvo ir mirusio, praeities ir dabarties. Meno kūriniai praplečia aplinkosaugos problemas į individo, bendruomenės ir žmonijos visuomenės sferas, kad ištirtų paslėptus ekosistemos randus. Festivalis taip pat skirtas tirti alternatyvius dalykus, kuriuos menas gali parodyti mūsų įsivaizduojamų jūrų kontekste. ►
