GINTARO LAŠAI
– Ak, mama, greičiau! Prašau! Greičiau! Tik greičiau! Vietoj vėjarodės sukasi kiniška kaukė. Važiuoja „aštuntas“ į stotį ir vaikas nuvalo aprasojusį langą. Pro jį tarsi Celestės šešėlis pralekia trigalvė mašinų flotilė... (Negi niekas nemato? Niekas negirdi?) Nuo medžių nubyra speneliais kaštonai ir senas spanielis suloja tarsi pragaro Cerberis dėl mūsų... ...Vis dar dėl mūsų keliaujančių sielų. – Stotis – galutinė maršruto stotelė! Durys išsižioja ir bučinys atsitraukia. Rudenio lapas sužvarbęs nualpsta prie tako. – Ei, „aštuntas“ jau atvažiavo!
Failai Ne veltui baba, notrele kinkas man krapydama, bambėjo: ot, velnio nešta ir pamesta gimė merga! Gadins gyvenimą ir sau, ir kitiems nervą kramtys! Matyt, vos užgimusiai kraujas virė, lyg barščiai burbuliavo. O jau paaugus ir visai vietoje nustygti nėjo – manęs buvo pilna visur. Nepavydžiu senajai, sveikatos jai atėmiau su kaupu. „Atleisk tu man ten dangaus ropes ravėdama, juk ne iš blogos valios, maišytas kraujas ir bus maišytas. Sako, kad vos ne genijais gi tokie gimsta. Na, nors tiek galiu save paguosti, bent tuo „genijumi“, kuriuo man niekad ir nebūti. Bet ką gali ži-
noti, užversiu letenikes ir atsitiks stebuklas, ims liaupsinti, „įspūdingo stoto buvo, o manieros kokios, nei pridėsi, nei pasiimsi“. Visi norės prisislinkti arčiau grabo, pažiūrėti, ar tikrai jau esu sustingusi. Na, bet kol dar žemele rėplioju, auklėju save: neprasikišk, nelįsk į batvinius tų, kurie tau viršūnėlių gaili. Tik... vyksta su manimi kažin kokie nenumatyti vyksmai. Kad ir šiandien. Nagi, sugalvojau iš pagrindų pakeisti netikusį imidžą: būsiu romi lyg avelė, tarp tobulybių suvaidinsiu tobulybių tobulybę. Jei jau „mėnulis yra tabletė“, tai ko dabar man imti ir neparašyti ko nors panašaus? – pagraužiau plunksnos galiuką, mintys tik išsiliejo, na, kaip ta susiedo sodželka, tik išsiplėtė, net momens krantus apsėmė, siužetas kaip mat pirmagimiu sukrykštė. Rašau ir duonos neprašau! O jau rašau aš, kas tik „ant seilės“ atplaukia, rutuliuojasi posmai net iš panagių geldelių, pliumpteli kregždučių „amfibrakiais“, kad net taškosi. Plunksna groju, na, kaip tie Druskininkų fontanai, vargo neregiu. Kur buvus, kur nebuvus ir Magdalena aikštingoji klubų furnitūrą trina į mano šoną, smiliumi baksnoja: „Įterpk, rupke, ir mane, vaizdelis bus lyg iš raudonųjų žibintų palocių“. Terpiu, verpiu, duriu ir pastriguoju jos linijas. Vienu žodžiu, rašau, kaip ledą kertu, gi eketė tai bedugnė! Lyg skiaurė, pro kurią mintys liejasi optum – toptum. Ir sukuriu tokią jausmingai spalvingą paklodę, kurios nė pats Balzebubijus nesuprastų.
Paaiškinsiu gerbiamiems skaitytojams tąjį reikaliuką. Šiuo metu kūriniai, kurių nė pats Liucifierius nesuvokia, tapo baisiai madingi. Kuo durniau prirašai, tuo labiau protingi juos giria, nors žiūri lyg ožiai į vartus ir nė velnio nesupranta. Bet tuo tu gi ir esi „galingesnis“ rašytojas. O jau aš tokių „kūrinių“ nors vežimu vežk galiu priraityti vos ne kas minutę, „katiliukas“ smagiai verda, net jo „dangtis“ šokinėja. Rimuotos eilės, ypač jei pamini žodelį „meilė“, prakeiksmas, niurko vargšes, net koja prisimynę, sudrapakuoja. Nemeluosiu, kad klasika man nepatinka, liūliuojančias paslapčia vystau į lino klostes, širdyje supu. Dar ir pasisnarglėdama, jausmas tai gyvas, popinu! Krūtinėje bujoja išgyvenimai, spalvos tik mainosi, pasižniukščiodama ulbaunu, pimpaunu, tokia nostalgija praeities aromatams. Atleisk man, gerbiamasai, nukrypau, nuvažiavau su burokais į malūną, gi tu lauki intrigos – intrigėlės, ane? Sukurpiau, net visus penkis subudavojau aš juos, tuos sielos kūdikėlius. Racija dvelkė, gracijos irgi įpyliau su kaupu, tikri „šedevrai“, nu, ne kitaip! Skaitau ir pati stebiuosi: „Iš kur mergaitei tiek drąsos?“ Net bakūžė nušvito, pasijutau lyg pasaulio bamba, tik ir imk, sviestą lydyk, laimės karštis dėmėmis muša. Užlaikyti stalčiuje? Nyfiga! Niekaip negalėčiau, Žmogui yra būtina parodyti. Taip ir ne kitaip! – dėjau raukšlėtu kumšteliu į apmusijusį nuo jausmų stalą. Neaiškinu, kad pataikiau į lėkštę ir ji sudužo į penkias lygias dalis. ►
Bibliotekos archyvo nuotr.
61
