GINTARO LAŠAI
◄ Eureka! – spyrė mintis tiesiai į momens centrą. – Gi čia ženklas iš paties Dievulio delno, siųsk ir iškilsi, kaip tas Kauno soboras, į kurį sueina visos senosios sostinės gatvės, – net cyptelėjau iš to džiaugsmo. Laimė skleidėsi lyg bulvių rasoda pavasarį, net katė, manieringai švystelėjusi uodega, išbildėjo laukan. Šiaip tai sėdi ant stalo ir trukdo būsimam Lietuvos „šviesuliui“ vienu pirštu baksnoti klaviatūrą. Taškas! Ne musės, nuosavo ego buvo padėtas. Lūpą prikandusi, šiaip ne taip paleidau visus penkis savo šedevrus į svaigų pergalės tikslą. Išsiuntusi, dar ilgai savimi gėrėjausi: nagi, rūgštele žalioji, tu, motin, tarsi pati Melninko Marytė, ne kitaip, tiek drąsos įgavai lįsti į „elito galerą“. Bet aš nedurna, tikru vardu ir pavarde nepasirašiau, pasivadinau, dabar tatai irgi baisiai madinga, slapyvardžiu – „Gaudencija Pistolė“. Griausmingai ir kartu didingai nuskambėjo, ane? Nuo kompiuterio nepasitraukiau. Juk būtų vidinis ego skylėmis iškramtęs. Tad apsidžiaugiau, kad laukti ilgai neteko, po kelių minučių plykst – atsakymas panosėj: kūriniai – tinkami, bet, gal jūs tyčiojatės iš manęs, kodėl jie ne faile? Na, ne vienoj lentoj, suprask. Redaktorius pikčiurna pasitaikė. Rūpuncel su visais plikapilviais rūpun-
ciukais, – apsidžiaugiau taip, kad išsižiojau ir jau nėjo susičiaupti. Septyniasdešimt septynerių sulaukus, gi imsiu ir išgarsėsiu ant visos Lietuvos! – paknopstom puoliau, na, kaip tas Morozovas ant ambrazūros, kloti į tą „vieną lentą“ išmonės padarinių. Rankos tik kaip kokia košeliena, dreba širdis tik kaip varlė užantyje, duodasi, ims ir iššoks, bet nepasimetu. Pala, varložgyvi, nusiųsiu aš tau ir tuo failu, – baksnoju adresiuką. Neskaičiavau, kiek jau ten to laiko smalsumu putojau kaip pavasarinis kanalas, bet, kai viską sudėjau čiki – briki, laureatai dar taip nesuklotų, kantriai laukiu. Na, laukimas gi ilgas, tiesiog kaip toji žiemos naktis, kada dieną išsimiegi, o naktį akys – stulpu. Kantrybei einant į pabaigą, fit – gaunu gromatėlę. „Durne, baik tuos juokus. Galvoji, kad aš nežinau, jog tu esi Pemperdos Kazė? Eik tu, berazume, geriau kiaulių liuobti, o ne traidaliok čia su visokiais „čmoki – čmoki“ senatvėje...“ Toliau nė neskaičiau, akys nuo ašarų, jau ir taip apžilpusios, aptemo, maudo sūryme nepripažintą genijų... *** Paskutiniu metu baisu ir į gatvę išeiti, o jei jau prisireikia į krautuvę, tai slenku
Jūros tauta Rita KAIRIENĖ
„Niekas taip nemyli jūros kaip tikras jūreivis“, – parašė savo novelėje vienas Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos mokinys po susitikimo su jūrininku, buvusiu žvejybos laivo, o vėliau ir gelbėjimo laivo „Šakiai“ kapitonu Bronislavu Latvėnu. Kapitonas aplankė ne tik šios gimnazijos mokinius. Ir „Aitvaro“, ir „Vėtrungės“ gimnazistai klausėsi įkvepiančių – linksmų, liūdnų, baugių – jūrininko gyvenimo istorijų. O paklausę, ar atsukus laiko mašiną, nepagalvotų apie kitą profesiją, išgirdo atsakymą: „Viską pakartočiau iš naujo.“ Įdomu? ĮDOMU. Sunku? SUNKU. 62
Baisu? BAISU. „Bet tai jūra“, – vėl atsakė kapitonas ir, palinkėjęs septynių pėdų po kyliu, išskubėjo į Kapitonų klubą. Išskubėjo. Tačiau paliko jūros dvelksmą, tolių ilgesį, jūros šauksmą. Jaunieji literatai išgirdo. Jūra, laivai, jūrininkai, pasakos ir legendos, net holivudinės jūrinio gyvenimo interpretacijos sugulė į jų noveles. Kūrybiniame projekte „Novelės ruduo 2021“ ne vieną aplankė kūrybinis įkvėpimas: dalyvavo ne tik tie, kurie laiko save kūrėjais ar tiesiog jaučia žodį, bet ir tie, kurie myli savo gimtą uostamiestį, laivus, nebijo vėjų šėlsmo jūros vilnyse. Jauki „Vėtrungės“ gimnazijos skaitykla tarsi laivas bangavo: priėmė visus, norinčius keliauti į vandenų šalį. Buvo klausomasi trumpų, ilgų, tradicinių, modernių
apylankomis, vos ne nosimi žemę fiksuoju. Pasirodo, aš tą „failą“ pasiunčiau savo kaimynui Grickui. O jau tas, kuilys neraliuotas, laksto kaip pasiutęs šuo, dantis tik blizgina ir žinią išskalinti baigia visam mūsų kaimui. Net anekdotu pavertė – Kazė užsimanė tapti Lietuvos „liktarna“. „Redaktoriau, – kreipiasi į jį, kai nori išgerti ir kaulija kokio euro „Bokšto“ alui latras Laškamonikas, – siunčiu failą, kad „šachta“ dega, susimilkite suprasti.“ O jau kai mane pamato, tai žvengia kaip koks nekastruotas kumelys. Gimiau, ne iš kelmo spyrė, naktimis žibinu langą, stanginuosi, gimdau mintį: o gal kada ir pataikysiu, pasiųsiu tam tikram redaktoriui? Gi visko būna šioje ašarų pakalnėje. Nors kalba, kad „viltis – durnių motina“, bet argi dora motina savo vaiką apleidžia? Parodysiu aš jums dar, žalty rains, kas jau čia yra kas! Na, gal ne šiame gyvenime, po mirties, lįsite prie mano grabo, snargliuositės, apgailėsit, kad krebždančios neįvertinot. Ir daiginu tuos savo sielos „kūdikėlius“ baltuose popieriaus arimuose, jis gi tai viską iškenčia, o ir židiniui prakurti tinka. Svarbu yra smūgis, ūgio pakaks. Plazdu, nors savo dūšiai gydomąją terapiją propaguoju...
novelių ar tiesiog nuoširdaus žodžio jūrai, apie jūrą, apie žmones, gyvenančius ja. Projekte dalyvavo „Aitvaro“, „Aukuro“, „Vėtrungės“ mokiniai ir jų mokytojai, o Lietuvos rašytojų sąjungos nariai Nijolė Kepenienė, Rita Kairienė, Dainius Sobeckis padėjo įvertinti mokinių kūrybą. Pirmoji vieta buvo skirta „Vėtrungės“ gimnazijos ketvirtos klasės mokiniui Vytautui Pučinskui, antroji – „Aukuro“ gimnazijos antros klasės mokiniui Nagliui Krivickui, trečioji – „Aitvaro“ gimnazijos antros klasės mokinei Valerijai Alfinovai. Šie jaunieji kūrėjai buvo apdovanoti padėkos raštais ir vertingomis knygomis, o nemažas būrys literatų gavo padėkos raštus ir šiųmetį almanachą „Baltija“. Jaunuoliai džiaugėsi, mokytojai džiaugėsi, rašytojai džiaugėsi. O kapitonas? Jis Kapitonų klube žvelgė pro langą. Regėjo – bangose nardo jūros tautos vaikai ir neša laivus per pasaulį.
